Pastaruoju metu vietoje trijų Ši­lalėje turinčių dirbti teisėjų liko vie­nas, o nemažai bylų nagrinėjama kituose teismuose. Todėl pagrįstas ir nerimas, jog tokia sudėtimi teismas nepajėgus dirbti. Tuo labiau, kad ir Teisingumo ministerija siūlo optimizuoti teismų tinklą, vietoje šiuo metu veikiančių 12 apylinkių teismų ir 48 teismo rūmų paliekant 11 apylinkių teismų ir 24 teismo rūmus. Šilališkiams rūpi, kokia atei­tis laukia Šilalės teismo.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Mindaugo RADVILOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 36

Rašyti šį straipsnį mane paskatino „Šilalės artojuje“ (2023 04 14, Nr. 29) pasirodžiusi publikacija „Miesto plėtros ap­­linkiniai kaimai nelaukia“. Joje nurodoma, kad ateity­je planuojama prie Šilalės prijungti maždaug 260 ha te­ri­toriją: 106,8 ha užimančius Traksėdžio seniūnijos Lin­giš­­kės, Šėrikų ir Dirkintų kaimus bei Šilalės kaimiškajai seniūnijai priklausančius Struikų bei Šilų kaimus (154,47 ha). Per­skaitęs sunerimau: nebeliks mano gimtojo kaimo?

Mano gimtieji Derkintai – namai visam gyvenimui 

Kai sakau Derkintų kaimas, akimirksniu kyla artimiausių kaimynų Astrauske Untana, Šid­­lauske Prunciškaus, Jaka Ka­ziaus, Bindika Petra, Šveis­te­re Kazymėra, Druk­tee­ne Jo­na, Barakauske Jona, Rup­še Leo­na, Jakš­tas Jūzupa, trijų dėdžių Bag­donų bei daugelio kitų žmo­nių veidai ir jų ūkių vaizdai (pavardes ir vardus parašiau dūnininkų tarme, beje, žemaičiai asmenvardžius pradeda pavarde, o po jos rašo vardą). 

Vaizdiniai sužadina uoslę (Un­tans kvepia namuose au­gin­ta taboka), Ka­zy­miers – medu­mi, ypač vasarą, kitas Ka­zymiers –

pusdienį mosavusio dalgiu vy­ro prakaitu, Jons – pagiriomis, dėdienė Broniki – pienu, mat turi kelias karves). Sužadinta klausa atkuria kaimynų šnekos manierą, balso tembrą, čirpinamo smuiko garsą, aukštu balsu užvestą dainą ar pritarimą jai galingu bosu. O kokiu stipriu balsu Jūzups užtraukdavo Mai­ronio „Milžinų kapus“ ar „Ei­na garsas“. 

Sužadina­mos ir kartu išgyventos patirtys – džiaugsmas, saugumo bei prieraišumo jausmas, bendri baliai, vakaruškos (zorės), talkos ar paprasčiausi pasiplepėjimai. O kartais – ir

kivirčai iki pasikumščiavimo, tačiau nekeičiantys kaimynys­tės jausmo. Štai ką reiškia nostalgija – ilgėjimasis to, kas bu­vo.  Deja, beveik visų tų kaimynų jau nebėra... 

Taigi esu savo gimtojo kaimo išsiilgęs emigrantas. Po Antrojo pasaulinio karo apie 30–40 proc. tokių kaimiečių iš­vyko į didesnius miestus – ta­po šalies vidaus emigrantais. Jiems gimtieji kaimai išlieka ir gimtaisiais namais. Netgi dabar, po 40–60  metų, kai buvusių namų pastatų nebėra arba juose gyvena visai kiti žmonės, kai daugelio ūkių nė žymės neliko, o vietoj jų ar šalia atsirado kitų šeimų ūkiai, tie vidaus emigrantai bent mintimis grįžta į savo tikruosius namus. Taip jau surėdytas žmogus – vaikystėje ir paauglystėje į smegenis „įrašyti“ vaizdai bei įvykiai išlieka visam gyvenimui namų jausmo pavidalu: namai – tai ir kaimas, ir tėvų sodyba, išlikusi tik nuotraukoje. 

Ir štai naujiena – mano gimtąjį kaimą žada pasiglemžti Ši­lalė, kuria taipogi didžiuojuosi ir daž­nai vaikystėje pasvajodavau: gal kada nors ji taps Lie­tuvos sostine. Dar ir dabar pajuokauju, kai kas paklausia: 

– Iš kur tu kilęs?

– Iš Šilalės?

– Aaa, Šilutė?

– Ne, Šilalė, ką, tu nežinai – būsima Lietuvos sostinė!

Tikrai nerašiau kartais man priskiriamo straipsnio „Kuo aš kaltas, kad gimiau Ši­la­lė­je?“ dar sovietmečiu leis­tame žur­nale „Jaunimo gretos“. Pasi­taiko ir šiais laikais pasišaipyti iš Šilalės „nežinomumo“. Štai vienos, labai jau girtis mėgstančios merės žodžiai laikraštyje „Širvintų kraš­tas“ (2023 04 14, Nr.15): „Pa­saky­kite nesu­­simąstydami, kas yra Igna­linos ar Šilalės meras? – ne kartą girdėjau tokį pasiūly­mą. – O štai kas vadovauja Širvin­toms nemirktelėjęs atsakys daž­nas Lietuvos gyventojas: Pins­ku­vienė!“

O ką rašo didieji informacijos šaltiniai apie Derkintus? Perverčiau penkias Lietuvos en­ciklopedijas  ir tik vienoje – Lie­tuviškojoje enciklopedi­jo­je (6 tomas, 1937 m.) radau trumputį įrašą: Derkintai, Tau­ra­gės aps., Šilalės val. k., 1923 m. – 14 ūkių, 90 gyv., 1936 m. – 15 ūkių, 75 gyv. Upelis Traukšlys; 2 km nuo Šilalės. 

Deja, nei sovietmečio Lie­tu­vos enciklopedijose, nei Vi­suotinėje lietuvių enciklopedijoje, nei Bostone išleisto­je 37 tomų Lietuvių enciklopedijoje informacijos apie Der­kin­tų (ar Dirkintų) kaimą nėra. Viki­pedijoje galima rasti tokį Derkintų pristatymą: Dirkintai – kaimas Šilalės rajono savivaldybėje, 2 km į šiaurę nuo Šilalės, abipus Traukšlio upelį. Tai Šilalės priemiestinė gyvenvietė, kuri jau XIX a. pradžioje priklausė Šilalės dvarui. Dešiniajame Traukš­lio upelio krante stovi 1930 m. statyta medinė Dir­kin­tų koplytėlė, jos viduje yra Jono Nepomuko statula. Rašy­ti­niuose šaltiniuose minimi nuo 1779 m. Anksčiau paminėti tik asmenvardžiai, nuo kurių galėjo kilti kaimo pavadinimas. 

Dėka entuziastų Kazymiero Misiaus, Edvardo Vidmanto, Virginijaus Jocio bei kitų šilališkių ir ne šilališkių informacijos bei leidinių apie Šilalės valsčius bei Šilalę turime labai daug. Bet yra likusios kelios baltos dėmės: nepakankamai pristatyti Žvingiai (buvusi apylinkė) ir Pajūris (buvęs valsčius). Tačiau kaimų nykimo laikmečiu būtų pageidautina turėti ir Šilalės rajono kaimų ir bažnytkaimių istorijas. Šiek tiek informacijos galima rasti knygutėje „Vlado Stat­ke­vičiaus surinkti Šilalės krašto vietovardžiai“ (Šilalė, 2020).  

Šiuo pasakojimu noriu prista­tyti kaimą, kuris netrukus taps Šilalės priemiesčiu ir jo pavadinimas, laikui bėgant, išnyks. Kitų kaimų gyventojai ar išeiviai iš jų turėtų rinkti savo kaimų istorijas, kurias ateityje būtų galima apjungti į bendrą Šilalės kaimų istoriją. Darykime tai, kol dar yra gyvų liudininkų.

Pasakojime naudosiu ne oficialiai brukamą kaimo pavadinimą Dirkintai, o Derkintai, koks buvo daugiau nei 400 me­tų.  Ir įrodysiu, jog kalbininkai padarė loginę (gal ir net ling­vistinę) klaidą, teikdami rekomendacijas teritorijų skirstymo administratoriams – tikrasis yra Der­kin­tai. 

Taip jau susiklostė Lietuvos (o ir Že­maitijos) istorija, kad per vėlai apsikrikštijome, labai vėlai įsivedėme savo raštą, valstybinė kalba dažniausiai buvo slavų kalbos, nedaug išsirutuliojo bajorijos luomo atstovų, o ir tie greitai nutautėjo. Daug aukštuomenės atstovų buvo importuota iš Lenkijos, Rusijos ar Vokietijos. Visi įrašai bažnyčių knygose yra lotynų, lenkų arba rusų kalbomis. Dalis jų sunaikinti arba paprasčiausiai sutrešo. Pasakojamoji istorija nėra ilgalaikė, o nesant išsamių rašytinių šaltinių, neįmanoma atkurti nuosek­lios istorijos. Todėl ir pasakojimai apie Derkintus bus frag­mentiški. Antrame fragmente kalbėsiu apie kaimo pavadinimo darkymą ir būtinybę jį atstatyti, kol kaimas nenuėjo į užmarštį. 

Albins BAGDONS

Derkintų šilališkis iki smegenų pamato

Nuotr. iš asmeninio albumo

(Bus daugiau)

Apie naujos kartos ryšį 5G sklando pačių įvairiausių mitų. Tačiau VILNIUS TECH profesorius ir Inovatyvios medicinos centro vyriausiasis mokslo darbuotojas Vitalij Novickij tvirtina, kad šis ryšys yra ne tik saugus, bet ir turi daugybę privalumų. Jis pasižymi kur kas spartesniu interneto veikimu daug didesniam vartotojų ratui.

Kur kas daugiau pranašumų

Pasak V. Novickij, naujos kartos 5G ryšys turi itin daug pranašumų.

„Lyginant su kitomis technologijomis, 5G pasižymi geresniu internetiniu ryšiu, be to, naudojantis 5G technologija vienu metu galima prijungti daugiau įrenginių. Tai reiškia, kad vienu metu šia technologija naudotis gali kur kas daugiau vartotojų“, – pabrėžia mokslininkas.

Su 5G žadamas ir daiktų interneto proveržis. 5G bus pritaikomas sveikatos, transporto, energetikos, aplinkosaugos, prekybos, robotikos, industrijos 4.0 ir autonominių automobilių infrastruktūroje.

Veikti gali tik visas normas atitinkantys 5G bokštai

5G, kaip ir ankstesnės kartos ryšiai 2G, 3G ar 4G, reikalauja mobiliojo ryšio bokštų antenų. Antena paverčia radijo bangas elektros srove arba atvirkščiai ir jos dėka elektromagnetinis laukas, kuriame yra užkoduota reikiama informacija, kryptingai siunčiamas į erdvę ir gali nukeliauti didelius atstumus.

Pagrindinis skirtumas tarp 5G ir ankstesnių kartų ryšių technologijų yra tai, kad jam yra naudojamos aukštesnio dažnio (GHz) juostos. Tokio dažnio signalai lengvai slopsta erdvėje ir sunkiai įveikia ilgus atstumus, lyginant su 2G tinklo technologija, kuri veikia net miške. Būtent dėl šios priežasties, pasak V. Novickij, norint, kad 5G veiktų sklandžiai ir maksimaliu greičiu – reikalingas didesnis naujos kartos bokštelių skaičius.

„Galimai ateityje kiekvienas aukštesnis pastatas ir kiekviena gyvenvietė turės 5G bokštų – kuo daugiau bokštelių turėsime, tuo stabilesnis ir geresnis bus 5G ryšys. Ir nors 5G bokštelių netolimoje ateityje turėtume išvysti daug – nerimauti nereikia. Jie statomi pagal visame pasaulyje mokslininkų ir specialistų patvirtintas higienos ir spinduliuotės normas bei standartus“, – tvirtina profesorius.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) pateikta informacija nurodo, kad elektromagnetinio lygio priežiūra Lietuvoje yra reglamentuojama Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme. Kiekvienas naujai pastatytas ryšio, tarp jų ir 5G, bokštelis turi atitikti elektromagnetinės spinduliuotės stebėsenos matavimus, o NVSC, savo ruožtu, kiekvienais metais iki gegužės 1 d. viešai paskelbia apibendrintą informaciją apie gautus matavimų rezultatus.

Pataria tikėti ekspertais – ne socialiniais tinklais

Kaip teigia mokslininkas, nors šis ryšys Lietuvoje diegiamas užtikrinant visus pasaulinius saugumo standartus – apie jį sklando pačių įvairiausių mitų. Vienas plačiausiai nuskambėjusių – 5G kenkia žmonių sveikatai.

„Aukšto dažnio, t.y. 5G bangai daryti įtaką sveikatai – neįmanoma. Vienintelis žinomas ir patvirtintas galimas poveikis yra šilimas, todėl antenų galia yra ribojama ir griežtai reglamentuojama. Visų kartų ryšio technologijų bangos ir jų biologiniai poveikiai mokslininkų tiriamos dešimtmečiais, lenkiant net technologijos realų įdiegimą“, – sako Inovatyvios medicinos centro vyriausiasis mokslų darbuotojas ir VILNIUS TECH profesorius. 

Jis taip pat priduria, kad iki šiol vyksta nepriklausomos, tęstinės ir retrospektyvinės studijos, tačiau jokio neigiamo poveikio žmonių sveikatai šios technologijos nedaro, nes spinduliuotės galia yra ribojama. Standartai ir higienos normos formuojamos daugybės šalių ir tūkstančių nepriklausomų mokslinių tyrimų pagrindu.

Šis ir panašūs mitai, pasak jo, galėjo atsirasti neteisingai interpretuojant mokslinę literatūrą arba dėl per menko domėjimosi.

„Mitų apie 5G ryšį esu girdėjęs ir daugiau. Viešoje erdvėje sklando klaidingos kalbos apie žmonių programavimą, organizmo mutacijas – fantazijos žmonėms netrūksta. Visgi, siūlau pasitikėti profesionalais, kurie dirba šioje srityje ir gali pateikti ekspertinę nuomonę. Jeigu kyla kažkokių abejonių – siūlau kreiptis į tos srities atstovus, o ne skaityti ir tikėti socialiniuose tinkluose sklindančia informacija“, – teigia V. Novickij.

Tai, kad 5G ryšys – saugus sveikatai patvirtina ir NVSC pateikta informacija. Šiuo metu Lietuvoje gyvenamojoje aplinkoje elektromagnetinio lauko energijos srauto tankis radijo dažnių intervale nuo 2 gigahercų (GHz) iki 300 GHz negali viršyti 10 vatų kvadratiniame metre (W/m2).

Mokslo bendruomenė tiria visus galimus elektromagnetinio lauko poveikius žmogaus organizmui: onkologinių ligų atsiradimą, neigiamą poveikį miegui, vaisingumui, genotoksiškumui ir kt. Visgi, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu, iki šiol nėra nustatyta, kad leidžiamų verčių neviršijantis elektromagnetinis laukas galėtų turėti ilgalaikį poveikį ir galėtų sukelti minėtus sveikatos sutrikimus.

Užs. Nr. 138

Ši savaitė skirta prasmingam lais­valaikiui kartu su visa šeima, o puikus pretekstas tam yra gegužės 15-ąją minima Šeimos diena. Ta pro­ga Tauragės, Lietuvos kultūros sos­ti­nės, miesteliuose (Mažonuose, Tau­ruo­se, Pagramantyje ir kt.) ateinantį sa­vaitgalį vyks šeimų šventės, ku­rių metu bus rodomi nemokami spek­takliai, rengiami koncertai, eduka­ci­jos ir pramogos visai šeimai. Tie­sa, prasmingų veiklų bus ir savaitgalio belaukiant: štai Kvė­dar­nos kultūros namuose gegužės 11 d. vyks kūry­binės dirbtuvės „Pynimas iš vy­te­lių“, Kūtymų laisvalaikio salė tądien į šventę kviečia senjorus (12 val.), o kaimynai tauragiškiai gegužės 10 d. atidarys Sigito Kancevyčiaus fo­tografijų parodą „Saulės vaikai“. 

Gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, buvo paskelbti akcijos „Metų knygos rinkimai“ nugalėtojai. Akcijoje varžėsi 2022 m. išleistos knygos – iš viso nominuota 21 knyga penkiose kategorijose. Skaitytojų mėgstamiausios tapo šios: suaugusiųjų prozos kategorijoje – Ak­vi­linos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“; poezi­jos kategorijoje – Juliaus Kelero „Vir­tu­vė­lė pilna Ukmergės“; publicistikos ir dokumentikos kny­gų kategorijoje – Tomo Vaisetos, Val­de­­ma­ro Klumbio „Mažasis o: sek­sua­lu­mo kultūra sovietų Lietuvoje“; knygų vaikams kategorijoje – Ilonos Eže­ri­ny­tės, Ma­ri­jos Rubavičiūtės „Tetulė Liu“; kny­gų paaug­liams kategorijoje – Justino Ži­lins­ko, Ūlos Šveikauskaitės „Bėgliai: jū­rų keliais į Ameriką“. 

Vilniuje sekmadienį 24-ąjį kartą vyko Universitetų teatrų forumas „Ariadnės siūlas“. Toks pavadinimas – remiantis antikinio mito simbolika įtikinti, kad net ir beviltiškiausioje situacijoje slypi išeitis. Forume dalyvavo Lietuvos universitetų teatrai, užsienio teatro trupės. Universiteto rektoriaus Romualdo Kliu­ko teigimu, šis teatrų forumas skirtas ukrainiečiams, kurie kovoja už kiek­vieno laisvę gyventi nevaržomoje ir demokratinėje valstybėje. 

Šiaulių kultūros centras „Laiptų galerija“ gimtadienį paminėjo su nauja pa­ro­da – balandžio 27 d. atidaryta vilnietės fotomenininkės, grafikės Daivos Kai­re­vičiūtės paroda „Juodi taškai baltoje jūroje“. Ją galima pamatyti Šiaulių dramos teatro balkono salėje iki gegužės 21 d., atėjus į spektaklį ar renginį teatre.

Paskelbti Nacionalinių apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2023“ nominacijų sąrašai. Šiemet komisijai vertinti perduotos 64 paraiškos – specialiai renginiui sudaryta komisija geriausius darbus rinko iš 15 vaidybinių, 11 dokumentinių, 13 trumpametražių, 7 animacinių, 6 bendros gamybos ir 12 studentų filmų. „Sidabrinių gervių“ ceremonija bus rengiama birželio 4 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, bus įteiktos 22 statulėlės. Į daugiausiai apdovanojimų pretenduoja režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“, Tito Lauciaus „Paradas“ ir Austėjos Urbaitės „Per arti“.

Trečiadienį Tauragėje atidaromos S. Kan­cevyčiaus fotografijų parodos „Saulės vaikai“ fotografijose užfiksuoti žmonės yra spektaklyje vaidinę Adakavo socialinių paslaugų namų gyventojai. Jie buvo nufotografuoti su teatro kostiumais ir sukurtų personažų dvasioje. Parodos autorius – fotomenininkas, mėgėjiško teatro režisie­rius, Lietuvos fotomenininkų sąjungos na­rys. Paroda Tauragės kultūros namuose bus eksponuojama iki mėnesio pabaigos.

Beje, šilališkiams proga aplankyti Tau­ragę bus ir šeštadienį, gegužės 13 d., mat kaimynai rengia 10-ąją Lietuvos kariuomenės orkestrų šventę, kurios metu nemokamai pasiklausyti muzikos bus galima Tauragės pilies aikštėje. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Ir nors gali atrodyti, kad tilto per Jūros upę Pajūryje atnaujinimu džiaugiasi visi, iš tikrųjų taip toli gražu nėra – pėstieji tikina esantys nusivylę, mat takas lyg ir yra, tačiau eiti juo nėra galimybės.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Daugybė prasmingų žodžių sukurta Motinai. Galima juos cituoti be galo. Ta­čiau Motinos diena yra tas laikas, kuomet ir mums patiems atmintin grįžta mūsų ma­mų kažkada sakyti žo­džiai, pamokymai, pata­ri­mai – kiek daug visko, kas vadinama vienu žodžiu – meilė, išdalinta mamos savo vaikams. Sau pasilie-kant ne­ri­mą dėl mū­sų klaidų ar ne­­sė­kmių bei visišką pa­siaukojimą.

„Ryšys tarp mamos ir vaiko yra pats gražiausias ir labiausiai jis priklauso nuo mamos. Todėl labai džiaugiuosi šiltais santykiais su savo mama, šita tampria gija, kuri mus sieja. Džiaugiuosi, kad ją turiu, galiu aplankyti, pasikalbėti. Tai būna ne tik per Kalėdas ar Velykas, bet ir per Motinos dieną. Visada man buvo ir yra svarbu, kad mama mane priima tokią, kokia esu, supranta ir palaiko. Nors galbūt įžvelgia esant sunkumų, tačiau nekomentuoja, nepeikia“, – šiltais žodžiais apie savo mamą dalijasi kaltinėniškė Vesta Trimirkienė, kartu su vyru Virginijumi auginantys šešias atžalas.

Kauniečiams Šilalės kraštas galbūt būtų likęs nežinomas visai, jei ne Virginijaus profesinė karjera. Baigęs Žemės ūkio akademiją, jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti į Kaltinėnų bandymų stotį, ten baigė disertaciją ir įgijo daktaro laipsnį. Vesta pradžioje mokėsi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Paskutiniais studijų metais, pasak Vestos, jaunimo piligriminėje kelionėje į Taize Prancūzijoje jiedu su būsimu vyru ir susipažino.

„Graži draugystė virto meile, susituokėme. Vyras Kaltinėnuose nuomojosi butą, bet abiem norėjosi savo namų. Taip nusipirkome vienkiemyje seną sodybą, kuri dabar ir yra mūsų šei­mos namai“, – sako moteris.

Ir ne bet kokie namai, o gyvi, skambantys nuo šitokio būrio vaikų klegesio, juoko. Žinoma, kartais pasigirsta ir verksmas, nes be to vaikai neužauga.

„Kai tekėjau, galvojau, jog pil­na šeima – tai keturi vaikai. Mes augome dviese su broliu, ne­teko matyti gausesnių šeimų. Bet vėliau susipažinome su keliomis krikščioniškomis šeimomis, kurios nepabūgo tuomečio neigiamo požiūrio ir ryžosi turėti daugiau. Juk ne mes planuojame, o Dievas – toks yra krikščioniškas požiūris. Ir Dievas mus apdovanojo. Be to, tai ir savotiškas atsigręžimas į lietuvių tautos tradiciją“, – sako gausios šeimynos mama.

Moteris neslepia susidurianti su nuomone, neva jei daug vaikų, šeima – pašalpinė. Tačiau, jos teigimu, ryškėja ir kitoks požiūris.

„Kur kas svarbiau, kad požiūris į daugiavaikę šeimą keičiasi – pasigirsta vis daugiau skatinimų, pagyrų, pagarbos, netgi žavėjimosi. Geras dalykas ir tai, jog gyvename vienkiemyje, daug erdvės, tai ar vaikai pašūkauja, paišdykauja – niekam nekenkia, todėl ir jokių priekaištų. Džiaugiuosi, kad gyvename atskirai nuo tėvų, jei iškyla kokių problemų – sprendžiame patys tarpusavyje, niekas už namų sienų neišeina. Kaip daugiavaikiai tėvai, nesame tos nuomonės, jog reikia prašyti to ar ano, reikalauti. Juk gal kitiems irgi ne mažiau svarbu. Žinoma, jei valstybė paremia, džiaugiamės, bet dėl to naudotis pirmenybe – ne. Nemanau, jog turėtume taip da­ryti“, – įsitikinusi Vesta.

Kai moteris po trejų metų iš vaiko auginimo atostogų grįžo į darbą Bijotų laisvalaikio salėje, kur dirba renginių organizatore, mažajam Faustui vietos darželyje neatsirado. Tačiau mama tikisi, kad šiemet ji atsiras ir nukris nuo pečių nemažas rūpestis. Ji vardija gražų būrį judviejų su Virginijumi atžalų: vyriausiajai Smiltei rudenį sukaks 17-a, paskui ją – jaunesnieji Rojus, Raigardas, Luk­nė, Ainė ir Faustas, kuriam netrukus ketveri.

Kiek reikia mamai fizinių ir dvasinių jėgų, kad kiekvieną ma­tytų, girdėtų, visiems padėtų, patartų. O kur dar kasdienė buitis!

„Palyginus su tuo, ką patyrė mamos, augindamos mus, dabar yra daug lengviau. Prie to ženkliai prisideda ir skalbyklės bei džiovyklės, be kurių neįsivaizduojame kasdienybės, ir saus­kelnės kūdikėliams. Dar vienas privalumas ir didelė pažanga yra tai, jog nemažai moterų vairuoja automobilį – tai atriša rankas ir pačiai, ir vyrui. Nors visgi, auginant gausią šeimą, buitis nėra tokia jau paprasta, kaskart susiduri su kokiomis nors kliūtimis. Dabar įsitikinau, jog jei būčiau žinojusi, kad turėsime tokį būrį, būčiau kitaip, patogiau, projekta­vusi namus. Gerai, kad turiu nagingą vyrą – štai vien avalynei sudėti koridoriaus kampe jis sumontavo lentynas, kurios iki lubų prikrautos batų, o juos keičiame pagal sezoną. Nes kitaip būtų krūva, kurioje surasti ant­rą – vargas. Lengviau bei pigiau auginti vaikus ir dėl drabužėlių – daugybė moterų nori dalintis savų išaugtais tvarkingais, kokybiškais rūbais. Skambina, siūlo. Kai susikaupia daug, tie­siog pasakau: ačiū, šiuo metu turiu. O juk anksčiau to nebuvo, didelės šeimynos mamai drabužėlius tekdavo ir palopyti“, – sako V. Trimirkienė.

Viso pokalbio metu Vesta negailėjo gerų žodžių savo sutuoktiniui.

„Yra sakoma, kad moteris laiko tris trobos kerčias, o vyras – vieną. Mūsų atvejis kitoks: pas mus šeimos galva yra vyras, tėtis – tvirtas, patikimas ramstis. Jis dalyvauja visur: šeimos gyvenime, vaikų auklėjime, namų ūkį tvarko, savo darbą dirba, su vaikais užsiima. Visapusiškai padeda. Bendravimas, tarpusavio sutarimas yra šeimos darnos pagrindas, gyvenimo pavyzdys vaikams. Mūsų šeimoje fizinių bausmių nėra ir būti to apskritai negali. Su vaiku reikia kalbėti, jam aiškinti. Man tai daryti prisieina daug kartų, kol vaikas supranta. Tėčiui, kadangi jis yra griežtas, sekasi geriau, ir aš tuo tik džiaugiuosi – gausiai šeimai suvaldyti griežto tono reikia. Tad vaikams užtenka vieno tėčio žodžio“, – vaikų auklėjimo metodus atskleidžia Vesta, pridurdama, jog apie tai geriau papasakotų vyras.

„Negaliu sakyti, kad esame tobuli – tarpusavio santykių de­rinimo mokytis reikia visą gyvenimą, pastangos bei patirtis būnant kartu keičia abu – ir vyrą, ir moterį. Svarbiausia – ėjimas į priekį viena linkme, žiūrėjimas viena kryptimi. Nors, kaip visur, būna ir tamsių epizodų: nėra nuotaikos, kažkas ne­pasisekė ar iškyla kokių prob­lemų. Bet praeina kiek laiko, ir viskas nuslūgsta. Ir susibarti tenka, nors aš labiau stengiuosi išklausyti ir taip nugesinti ki­virčą. Nes kas žino, ar būtų geriau, jeigu atsakyčiau tuo pačiu. Bandau taip rasti geriausią išeitį. Galbūt kitos moterys kitaip sprendžia tuos dalykus. O labiausiai tvarkytis su viskuo padeda tikėjimas: pasimeldi ir vėl šviesu. Malda teikia stiprybės. Padėkoti Dievui turime už ką – tiek daug mums visko davė: gražią šeimą, sveikus vaikus, namus, pilnus gyvybės. Visa tai teikia begalinį džiaugsmą ir laimę“, – teigia Vesta.

Moteris džiaugiasi jau turinti pagalbininkų.

„Vyresnieji man didelė parama – galiu patikėti jiems mažesniųjų priežiūrą. Smiltė labai mėgsta suktis virtuvėje. Rytą ji net nenori, kad kelčiausi, tai yra jos laikas. Aš stengiuosi netrukdyti – dvi šeimininkės virtuvėje nereikalingos (juokiasi – red. past.). Jeigu matau, kad ji jau šeimininkauja, nesikišu. Labai savarankiška, jau mąsto, kaip planuotų savo namus, kokia turėtų būti virtuvė. Jaučia atsakomybę už mažesniuosius, yra labai malonaus būdo.

Visi mūsų vaikai yra muzikalūs, kūrybiški. Smiltė ir Rojus skambina pianinu, o dar šiais metais baigė ir dailės studijas, Luk­nė ir Rai­gardas – smuiku, be to, berniukas dar griežia „Bijotaičių“ ka­peloje. Visi mokosi meno mokykloje. Stengiamės, kad jeigu jau pradėjo, tai ir baigtų, o ne noriu–nebenoriu. Manau, jog tai tik į naudą – muzikuojantis žmo­gus labiau linkęs kurti gėrį. Pati įsitikinu, kaip muzika nu­ima visas neigiamas emoci­jas“, – tikina Vesta, pasirinkusi muzikantės kelią. Be sa­vo tiesioginio darbo, moteris dainuoja duetu su Karoliu Kaminsku iš „Bijotaičių“ kapelos, pakviesta vargonuoja Kaltinėnų bažnyčioje per šv. Mišias. Be to, abu su vyru mėgsta kartu pagiedoti.

Anot Vestos, jų šeima laisvalaikį leidžia aktyviai: išvaikščiota daugybė pažintinių takų, vaikai su tėčiu dalyvauja sporto renginiuose – jis juos visaip skatina, kad kuo mažiau sėdėtų prie kompiuterio. Ir pirmieji rezultatai jau matomi – Rojui neblogai sekasi bėgime, yra pelnęs vertingų apdovanojimų.

„Namuose tėtis įrengė kopėtėles, žiedus. Atrodo, vaikai žaidžia, bet kartu ir sportuoja, lavinasi. Švenčiame visų gimtadienius, sakome linkėjimus vienas kitam – vaikai kuria juos patys. Žinoma, tarp vaikų būna visko: čia verkia – čia juokiasi, čia susipyko – čia vėl draugai. Tačiau kasdien vis labiau jais džiaugiuosi, ypač dabar, kai vyresnieji netoli pilnametystės: auga, bręsta, yra atviri, pasiti­kintys, malonūs. Kuo toliau, tuo tas džiaugsmas didesnis. Todėl noriu palinkėti būsimoms mamoms ir tėčiams nebijoti turėti daugiau vaikučių. Gal pradžioje reikia atiduoti labai daug: savo laiką, miegą, galbūt karjerą. Bet vaikai auga, ir ateitis tikrai yra džiugi“, – įsitikinusi laiminga mama.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau antrus metus ši diena mums yra itin aktuali, nes dar skaudžiau primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, spauda, laisvas žodis... Tačiau net keturis XIX amžiaus dešimtmečius trukęs kalbos draudimas neprivertė lietuvių užmiršti gimtosios kalbos – netgi at­virkščiai: paskatino ją dar la­biau branginti. Būtent tais rep­resijų metais suklestėjo leidyba, atsirado laikraščiai, ža­dinę lietuvių savimonę ir pilietiškumą, privedusį tautą prie valstybės atkūrimo. Praėjo beveik 120 metų, bet spau­da aktualumo nepra­rado. Kunigas Ričardas Doveika daž­nai primena, kad skaitantys knygas valdo tuos, kurie žiūri televizorių ar domisi tik tuo, kas skelbiama socialiniuose tinkluose – spausdintas žodis turi išliekamąją vertę, ja­me glūdi tiksli ir teisinga informacija. Ir nors daugelio gyve­nime labiau karaliauja „visažinis“ internetas, jis ne­pakeis laikraščio, kuriame lyg metraštyje fiksuojami bend­ruo­menės gyvenimo įvykiai. 

Sveikindami savo skaitytojus artėjančios šventės proga, dėkojame, kad „Šilalės artojas“ nepraranda pelnyto pasitikėjimo, kad mūsų rajono gyventojai tiki spausdinto žodžio svarba, o redakcija neretai yra ir ta instancija, į kurią pagalbos kreipiasi neteisybę patyrę žmonės.

Žiniasklaidos priešakyje ir šiandien yra spauda, todėl minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, klau­siame kolegų, politikų, mūsų krašto intelektualų, ko­kia, jų nuomone, turi būti spauda ir kokios jos reikia.

Žurnalistika prasideda nuo vietos spaudos

Dainius Radze­vi­čius, Lie­tu­vos žurnalistų sąjungos pirmininkas:

„Praėjusiais metais svarstant valstybės paramos žiniask­lai­­dai kryptis, įvardinau, kad prioritetu turi tapti kultūrinė spauda, regionų leidiniai ir tiriamo­ji žurnalistika. Spauda tu­ri ilgiausias žiniasklaidos tra­di­ci­jas, ir turime pripažinti, jog būtent vietinė spauda yra pradžių pradžia. Ji, skirtingai nuo pasaulinės ir nacio­nalinės žiniasklaidos, kasdien gyvena šalia žmonių, stebi, kas vyksta, ir kai reikia, padeda nacionalinei ir tarptautinei žiniask­laidai suprasti, kas vyksta ir kodėl taip – mūsų nacionalinė žiniasklaida dažnai naudojasi kolegų paslaugomis. Todėl vietinės spaudos svarbos gali nematyti tik aklas.

Žiniasklaidos ateitis priklauso nuo žmonių ateities, nes mes, žurnalistai, negalime gyventi be žmonių, kuriems mes reika­lingi. Demografinė padėtis ro­do, kad bendruomenės, nutolusios nuo didžiųjų Lietuvos miestų, tampa vis brandesnės, nes jaunesni žmonės išvyksta gyventi, dirbti, studijuoti į didžiuosius miestus. Lieka tie, kurie turi daugiau gyvenimiškos patirties. Tai yra gera žinia, nes skaitant reikia susikaupti, mąstyti, suprasti. Todėl spauda visada buvo, yra ir, tikiuosi, išliks elitine žiniask­laida televizijoje, radijuje“.  

Pirmutinis žinių šaltinis 

Kornelijus Andrijauskas, gydytojas, medicinos mokslų daktaras:

„Mano dukros, sugrįžusios iš užsienio, stebisi, kad Šilalėje dar eina laikraštis, klausia, kas jį skaito. Gaila, bet jaunimas dabar net televizoriaus nežiūri. O mums laikraštis yra pirmutinis žinių šaltinis, tik iš to, kas jame rašoma, sužinome, kaip žmonės gyvena. Dauguma ypač reaguoja ir džiaugiasi, kai perskaito apie save, savo kraštą. Todėl rašydami jūs darote stiprią įtaką žmonių psichikos sveikatai, nors apie tai gal net nepagalvojate. 

Suprantu, kad turite kritikuoti valdžią, nes tokia yra spaudos misija, tokia žurnalistų duona. Valdžia niekada nepatiks žmonėms, kurie turi ją išlaikyti. Taip spauda palaiko demokratijos užuomazgas, o demokratija mūsų valstybėje dar yra labai silpna, žmones liūdina daugelyje sričių vykstančios reformos“. 

Pagarba nepasiduodantiems politikų diktatui

Vitalija Jankauskaitė-Mil­čiu­vie­nė, Šilalės savivaldybės tarybos na­rė: 

„Esu diplomuota žurnalistė, dirbusi dienraščiuose, televizijos naujienų ir publicistikos laidose. Man žiniasklaidos idealas išlieka 1998–2005 m. laikotarpis, kai spauda turėjo ypatingai aukštą pasitikėjimo kreditą. Labai gerai pamenu 2001-uosius, kai pradėjau dirbti dienraščio „Lietuvos žinios“ ekonomikos skyriuje – skirtingų leidinių žurnalistai konkuruodavo, ieškodavo įdomesnio istorijos „kampo“, stengdavosi, jog straipsnis bū­tų išskirtinis, su daugiau faktų bei nuomonių. Deja, paskui sekė nuosmukio laikotarpis, žiniasklaida ėmė pataikauti skaitytojo, žiūrovo pramoginiams interesams, o buvusias analitines, diskusijų laidas keitė pigūs info šou, televizijos prodiuseriai ėmė aiškinti, kad auditorija yra buka ir tenka nusileisti iki jos lygio. Imta prekiauti netgi žmonių nelaimėmis, o reporteriams prodiuseriai liepdavo negrįžti iš filmavimo „nepravirkdžius bobutės“... 

Kartu su galimybe (deja, spaudos pristatymas Lietuvos paštui nebėra prioritetas) rytą pradėti su laikraščiu išnyko ir visuomenės poreikis kritiškai vertinti informaciją. Todėl reikėtų galvą nulenkti prieš regionų, rajonų leidinius, kuriems išgyvenant tikrai sunkų laiką, kai brangsta spausdinimo, platinimo paslaugos, vis dar pavyksta skaitytojams pateikti vertingą informacinį turinį ir išlikti. Pagarba tiems, kurie nepasiduoda politikų diktatui. Nes laisvo žodžio užgniaužimas – rimtas žingsnis diktatūros link. O dabar gyvename būtent tokiu laikmečiu, ir tai gąsdina. Nes jokie socialiniai tinklai su papud­ruotais paveiksliukais bus nereikalingi, atėjus sunkiems laikams. Visada bus reikalinga tik objektyvi informacija.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mums primena, kad naikindami laisvą žodį nukreipiame ginklą ir į lietuvių kalbą. Net nepastebime, kaip jaunoji karta lietuviškus žodžius keičia ang­liškais, kaip po ukrainiečių imigracijos bangos didmiesčiuose vis dažniau tampa norma kalbėti rusiškai. Ir tai labai liūdina.

Linkiu visiems siekti objektyvios informacijos ir dėkoti spaudai, kai tokią pavyksta rasti. Su profesine švente, mieli laisvo žodžio skleidėjai!”

Būkite ketvirtąja valdžia 

Stasys Norbutas, Šilalės Si­mono Gau­dėšiaus gimnazijos direktorius:

„Spausdintas žodis būtinai reikalingas, ypač rajonuose, kur didelė dalis žmonių pirme­nybę teikia laikraščiui, nes tai yra vienintelis informacijos šaltinis, kuriame plačiau pakomentuojamos naujienos. Aš pats taip pat pirmenybę teikiu rajono laikraščiui, dar skaitau profesinę spaudą, pedagogų bendruomenei aktualius leidinius. Visą kitą informaciją, kaip ir daugelis, randu internete.

Sunku pasakyti, kiek internetas pakeis spausdintą žodį, nes gyvenime vyksta tokie pokyčiai, apie kuriuos niekada nebūtume drįsę net pagalvoti. Bet man atrodo, kad spausdinto žodžio niekas nepa­keis, nes ir pats, ir lietuvių kalbos mokytojai yra pastebėję,  jog labai

daug žmonių renkasi „tik­rą kny­gą“, mėgaujasi spausdintų leidinių skaitymu. Skaito ir nemaža dalis mūsų mokinių, nors gal ne tiek, kiek norėtume mes, mokytojai. Tačiau skaitymo problema atsirado ne dabar. Tu­rime pripažinti, kad pasaulis labai dinamiškas, ir  kiekvienas pasirenka savo prioritetus.  

Spausdintas žodis visada ras savo ad­resatą, todėl linkiu spaudai visada būti ketvirtąja valdžia. Spauda vaidina didelį vaidmenį keliant aktualias prob­lemas, ir privalome nebijoti jų pripažinti. Žmonės turi žinoti, kuo gyvena bend­ruomenė, kad galėtų siūlyti savo idėjas bei galimus sprendimus. Turite savo terpę, man labai norėtųsi palinkėti, jog patiems svarbiausiems dalykams niekada nepritrūktų dėmesio ir laiko. Smagu, kad esate“. 

Pareiga ir atsakomybė išlaikyti objektyvumą

Vytautas Juozapaitis, Seimo narys, Kultūros komiteto pir­mininkas:

„Valstybinės žiniasklaidos Lietuvoje nėra, visa veikla paremta privačiu kapitalu ir privačiomis iniciatyvomis, tad žiniasklaidos kokybė priklauso nuo finansavimo. Nuo kitų metų pradės veikti naujas valstybės Medijų fondas, kuris turėtų labiau padėti kultūrinei žiniasklaidai ir regionų spaudai. Jai parama gyvybiškai būtina, kad išliktų nepriklausoma nuo politikų ir savivaldybių įtakos, išlaikytų politinį neut­ralumą ir objektyvumą. 

Deja, labai dažnai laikraščiai dėl tokios įtakos tampa viešųjų ryšių objektais, atstovaujančiais kuriai nors partijai ar savivaldybei, todėl žurnalistai nebegali objektyviai informuoti visuomenės apie vykstančius procesus. Daug kalbama apie visuomeninį transliuotoją – Lietuvos radiją ir televiziją. Bet tai yra realiai nepriklausomas transliuotojas, turintis įstatymu nustatytą biudžetą, todėl nepriklauso nuo to, kokia partija yra valdžioje. Jei ir nepatinka, kad „ne tą“ rodo, vienintelis dalykas, ką galime padaryti, tai nukreipti tuos laiškus LRT tarybai, kuri sprendžia laidų turinio prob­lemas. Labai gerai, kad politikai negali kištis į laidų turinį, o jei bandytų, jau rytoj būtų prikalti prie gėdos stulpo dėl laisvo žodžio ribojimo. 

Žurnalistai privalo prisiimti atsakomybę už savo publika­ci­jų objektyvumą – žmonės ti­ki, ką rašo laikraščiai, rodo televizija ar sakoma per radiją. Žurnalistai turi išskirtinę ga­li­mybę formuoti visuomenės nuo­monę, todėl ir jų atsakomybė yra tokia didelė. Socia­li­niuose tinkluose yra begalė įvairių kanalų, kurie apsimeta ži­niasklaida ir klaidina žmones, kiršina visuomenę ar net kenkia valstybei. Bet kai reikia prisiimti atsakomybę, tokie „žurnalistai“ aiškina išsakantys tik savo nuomonę. Žur­nalistai yra išsilavinę, sąmoningi valstybės piliečiai, todėl apmaudu, kai skaitydamas imi abejoti, kuriai valstybei jie dirba“. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovų nuotr.

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) atnaujino projektą „Atskleisk talentą“, skirtą jauniesiems krepšininkams, ir lankosi visuose Lietuvos miestuose, kur veikia sporto mo­kykla, LKF narė. Šilalė – 24-oji šių išskirtinių treniruočių vieta, o mūsų vaikus treniravo olimpinis čempionas, krep­šinio legenda Valdemaras Chomičius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Šilalės sporto mokyklos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Tarp žemės ir vandens nusidriekusi Eglės ir Žilvino meilės istorija gegužės 17 dieną bus papasakota Kauno publikai, kurios laukia pažintis su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT)  šokio spektakliu „Eglė žalčių karalienė“, sukurtu choreografo Martyno Rimeikio.

Vaidmenis kuria jaunieji KVMT baleto artistai iš Ukrainos: Eglės vaidmenį atliks Anna Chekmarova, Žilvino - Yann Malaki. Šiemet „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota Anna Chekmarova KVMT baleto trupėje šoka nuo 2021 m. spalio. Tarp ryškiausių sukurtų vaidmenų šiame teatre: Baronienė Rainakienė „Altorių šešėly“; Solistė „Šventasis pavasaris“, Solistė triptike „Dona Kichotė“.

Yan Malaki KVMT baleto trupėje šoka nuo 2020-ųjų spalio. Neseniai vykusiuose apdovanojimuose Y. Malaki apdovanotas kaip Muzikinio teatro 2022-ųjų „Metų baleto artistas“ už Vaikino vaidmenį triptike „Dona Kichotė” (I dalis), Jaunojo Fausto vaidmenį „Faustas” ir Žilvino vaidmenį E. Balsio „Eglė žalčių karalienė”. Tarp jo vaidmenų šiame teatre: Seminaristas Petryla „Altorių šešėly“; Džonas M. Theodorakio „Graikas Zorba“, Princas Spragtukas „Spragtukas“. Jis vienas iš KVMT baleto artistų aktyviai kuriančių choreografines miniatiūras. Y. Malaki dalyvauja KVMT projektuose „Dėmesio! Baletas“, o praėjusių metų pabaigoje publikai kartu su kolegomis pristatė savo kompoziciją šokio spektaklių triptike „Dona Kichotė“.

XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas Lietuvoje. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, dar labiau išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai. Spektaklio kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas stengėsi neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl spektaklyje kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Laiko išbandymus atlaikiusi nuostabi E. Balsio muzika Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgijo ekspresyvia ir originalia šiuolaikinio šokio kalba bei tapo visos Lietuvos kultūros įvykiu. „Eglė žalčių karalienė“ buvo įvertinta „Padėkos kauke“ kaip geriausia 2019 m. Klaipėdos premjera bei pelnė du „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus: 2019-ųjų geriausiu choreografu tapo Martynas Rimeikis, o pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Stankevičiūtė apdovanota kaip geriausia metų šokėja. 2021 ir 2022 m. spektaklis transliuotas „Mezzo“ kanalu, kur juo mėgavosi daugiau nei 60 milijonų žiūrovų iš 80 šalių.

E. Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ 2022 metų rudenį lankėsi Lenkijoje bei yra KVMT gastrolių po Lietuvą lyderė.

E.Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ gegužės 17 dieną 18.30 valandą pristatomas Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Laukiame jūsų!

KVMT inform.