III-iasis Klaipėdos festivalis, liepos 28–rugpjūčio 11 dienomis grįžtantis į Pauliaus Lindenau elingą, bus išskirtinis savo turiniu, prasmingomis dedikacijomis ir noru kitu kampu atskleisti senosios laivų statyklos didybę.

PROGRAMA

Liepos 28 d. 20 val.

KARO IR TAIKOS DAINOS

Jungtinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro atlikėjų koncertas

Solistai:

Olena Arbuzova (sopranas, Ukraina)

Beata Ignatavičiūtė (sopranas)

Valeriia Tulis (sopranas, Ukraina)

Mindaugas Rojus (baritonas)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras

Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choras (Ukraina)

Muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis

Dirigentas Sergiy Didok (Ukraina)

Koncerto vedėja Dalia Kužmarskytė

Koncerto programoje – šiandien ypač aktuali karo ir taikos tema – skambės šiai temai skirti įvairių laikotarpių ir šalių kompozitorių vokaliniai–instrumentiniai kūriniai balsams, chorui ir simfoniniam orkestrui. Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro simfoniniu orkestru atliks KVMT solistai ir choras bei svečiai iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistai ir choro artistai. Diriguos programos sudarytojas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, KVMT vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir svečias iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro, dirigentas Sergiy Didok.

Rugpjūčio 4 d. 21.30 val.

Loreta Narvilaitė

Vladimiras Konstantinovas

Donatas Bielkauskas

Kristijonas Lučinskas

KLAIPĖDA

3 veiksmų istorijų opera (atliekama be pertraukų)

Libreto autorius Arvydas Juozaitis

Muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis

Režisierius Gytis Padegimas

Scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė

Šviesų dailininkas Andrius Stasiulis

Choreografė Aušra Krasauskaitė

Choreografo asistentas Darius Berulis

Chormeisteris Vladimiras Konstantinovas

Vaidmenys ir atlikėjai:

Jonas Budrys – Valdas Kazlauskas

Martynas Jankus – Mindaugas Rojus

Ėtmė Simonait – Rita Petrauskaitė

Ėvė Simonait – Ernesta Stankutė

Ernestas Galvanauskas – Aurimas Raulinavičius

Erdmonas Simonaitis – Šarūnas Šapalas

Vilius Gaigalaitis – Šarūnas Juškevičius

Vilius Gaigalaitis – Evert Sooster

Gabrielis Žanas Petisnė –  Giedrius Gečys

Petisnė Moteris –  Beata Ignatavičiūtė

Elzė Jankutė –  Rosana Štemanetian

Katrė – Judita Butkytė-Komovienė

Vincas Krėvė – Kęstutis Nevulis

Vydūnas / Karys savanoris - Martynas Stankevičius

Mikas Bajoras - Virginijus Pupšys

Steponas Darius - Gytis Šimelionis

Petisnė adjutantas - Vytautas Bytautas

Anikė - Anna Chekmarova

Anikė – Yuliia Kovalenko

Šišioniškė dvasia – Vaida Galinskienė

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupės artistai

2023–iaisiais minint Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100–metį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras keturiems Klaipėdoje gyvenantiems kompozitoriams užsakė sukurti operą, kurioje atgytų šimtmečio senumo įvykiai, Klaipėdos krašte gyvenusių senųjų lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos jiems talkinti atvykusių lietuvių siekiai, ypatinga vietos ir laiko dvasia. Pasak operai libretą parašiusio filosofo ir rašytojo Arvydo Juozaičio, visuose trijuose operos veiksmuose plėtojamų istorijų teminė ašis yra trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – asmenybės, religija, kalba.

Pirmajame operos veiksme susipažįstame su pirmais septyniais iš didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų – tokios žinomos Mažosios Lietuvos istorinės asmenybės kaip spaustuvininkas Martynas Jankus ir jo duktė Elzė, evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš Didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su Didžiąja Lietuva. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. „Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga,“ – pasakojo pirmojo veiksmo muzikos kūrėja Loreta Narvilaitė.

Antrasis veiksmas prasideda 1923 m. sausio 6-ąją, per Trijų Karalių šventę. Tą dieną susitikę Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas, literatas ir visuomenės veikėjas, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius, filosofas Vilhelmas Storosta (Vydūnas) ir nominalus Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis tariasi dėl Klaipėdos prijungimo plano. Kitame paveiksle – Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė ir jo moteris. Moteris nesitveria pykčiu dėl aplinkybių, nubloškusių ją į „Europos užkampį“, dėl visko kaltina savo vyrą, tačiau Petisnė lieka ištikimas Europos misijos idėjai. Šios „dramos“ fone – prancūzų karių būrys, pasirengęs mūšiui... Tolesnis epizodas vyksta bažnyčioje, užpildytoje civiliais persirengusiais lietuvių kariais, taip pat besiruošiančiais kovai. Į bažnyčią įžengus prancūzams, atmosfera kaista, situacijos dramatizmas pasiekia kulminaciją pačioje šio veiksmo pabaigoje. „Man ši tema labai įdomi dėl istorinio unikalumo ir, žinoma, dėl to, kad jau seniai esu klaipėdietis, pažįstu šio krašto etninę ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ši muzika kažkokiu būdu tapo man artima,“ – apie šio veiksmo muzikines inspiracijas kalbėjo kompozitorius Vladimiras Konstantinovas.

Muziką trečiajam operos veiksmui kuria du Klaipėdoje jau kelis dešimtmečius gyvenantys kompozitoriai ir garsų menininkai Kristijonas Lučinskas (Driezhas) bei Donatas Bielkauskas (Donis). Jų kuriamose scenose gyvas orkestro skambesys jungiamas su iš anksto įrašytu elektroninės muzikos garso takeliu. Pasak K. Lučinsko, jame skambės ir pats miestas: „tai įvairiausi mus supantys vietos garsai ir net vibracijos, kurių įprastai negirdime, bet galime fiksuoti specialiais mikrofonais.“ Pasitelkdami naująsias garsų kūrimo ir apdorojimo technologijas, abu menininkai iš įvairios kilmės akustinės medžiagos dėlioja daugiasluoksnį operos trečiojo veiksmo muzikinį audinį. Šiuolaikinės operos tendencijomis besidomintis D. Bielkauskas teigė vengęs šventinio patoso ir rėmęsis labiau subjektyviu istorinių įvykių vertinimu: „Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis.“

Rugpjūčio 11 d. 22.30 val.

Carl Orff

CARMINA BURANA

Videografinis spektaklis

Muzikos vadovas ir dirigentas Robertas Šervenikas

Dirigento asistentas Dmitrijus Zlotnikas

Režisierius Dalius Abaris

Režisieriaus asistentė Rūta Bunikytė

Scenografė Sigita Šimkūnaitė

Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė

Vaizdo projekcijų dailininkas Martynas Norvaišas

Šviesų dailininkas Andrius Stasiulis

Grimo dailininkė Aira Braždienė

Garso ir vaizdo režisierius Jonas Raudonius

Chormeisteris Vladimiras Konstantinovas

Atlikėjai:

Rita Petrauskaitė (sopranas)

Mindaugas Jankauskas (tenoras)

Farshad Abbasabadi (baritonas)

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras

Kauno valstybinis choras

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras

XX a. vokiečių kompozitoriaus Carlo Orffo kantata „Carmina Burana“ – vienas įspūdingiausių pasaulio muzikos šedevrų. Kūrinys sukurtas paties kompozitoriaus parašytu libretu, panaudojant dvidešimt keturis viduramžių laikotarpio eilėraščius iš 1803 m. Bojerno vienuolyne atrasto rankraščio „Codex Buranus“. Bene žinomiausia kantatos „Carmina Burana“ dalis – pakilus choras „O Fortuna“, pradedantis ir užbaigiantis kūrinį. Kantatos tekstuose paliečiama daugelis iki šiol savo svarbos nepraradusių temų: sėkmės ir turtų nepastovumas, greita gyvenimo tėkmė, grįžtančio pavasario džiaugsmas ir trumpalaikiai malonumai, kuriuos teikia girtavimas, gausus maistas, azartiniai žaidimai ir kūniška meilė. Pasaulietiškų dainų rinkinys kantatoje pateiktas lotynų ir vokiečių aukštaičių kalbomis. Muzika nukreipta į klausytojo širdį, išraiškinga, siautulinga, kartais lyriška ir geidulinga.

Kantatos „Carmina Burana“ premjera įvyko Frankfurte prie Maino 1937 m. Po jos kompozitorius C. Orffas savo leidėjui yra parašęs: „Viskas, ką esu sukūręs ir ką Jūs, deja, išleidote iki šios dienos, gali būti sunaikinta. Mano darbai prasidės nuo „Carminos Buranos“.

Kūrinio „Carmina Burana“ atlikimas reikalauja didžiulių pajėgų ir aukštos atlikimo technikos. Kūrinys sukurtas dideliam ir neįprastos sudėties orkestrui, dvigubos sudėties mišriam chorui ir trim solistams: sopranui, tenorui ir baritonui.

Kantatoje kompozitorius tarsi žaidžia judesiu, garsu, šokiu, daina ir vaizdine scenos magija. C. Orffas teatrą laikė visų menų sinteze ir siekė jungtinio sceninių įspūdžių poveikio žiūrovui. „Carmina Burana“ – kūrinys sulaukęs gausybės žanrinių interpretacijų, grotas, dainuotas, vaidintas ir šoktas visuose pasaulio žemynuose.

Kantatos režisierius Dalius Abaris Klaipėdos festivalyje vyksiantį pasirodymą vadina videografiniu spektakliu. Pasak jo, žiūrovus turėtų stebinti spektaklio visuma: dinamiška ir efektinga C. Orffo muzika, milžiniškos senojo elingo konstrukcijos, įspūdingo dydžio choras, reikalingas šiam veikalui atlikti, teatro orkestras, solistai, mimanso artistai. „Jau vien to pakaktų, kad „Carmina Burana“ kurtų įspūdį, o mes su talentingąja scenografe Sigita Šimkūnaite pasistengsime šią visumą suvaldyti ir įvilkti į viską apjungiantį rūbą“, – sako režisierius.

Tarptautinis Klaipėdos festivalis pristato: senajame laivų elinge
liepos 28 d., 20 val., jungtinis Klaipėdos valstybinio muzikinio
teatro ir Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro atlikėjų
koncertas KARO IR TAIKOS DAINOS.
Koncerto programoje skleisis šiandien ypač aktuali karo ir taikos tema
– skambės šiai temai skirti įvairių laikotarpių ir šalių
kompozitorių vokaliniai-instrumentiniai kūriniai balsams, chorui ir
simfoniniam orkestrui.

Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro simfoniniu
orkestru atliks KVMT solistai Beata Ignatavičiūtė (sopranas),
Mindaugas Rojus (baritonas) ir choras bei svečiai iš Kyjivo
nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistės Olena
Arbuzova (sopranas), Valeriia Tulis (sopranas) bei Kyjivo akademinio
operetės teatro choro moterų grupė. Diriguos programos sudarytojas,
KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis, KVMT vyriausiasis
chormeisteris Vladimiras Konstantinovas ir svečias iš Kyjivo
nacionalinio akademinio operetės teatro, choro dirigentas Sergiy Didok.

Koncerto vedėja Dalia Kužmarskytė

Plačiau apie koncertą https://wetransfer.com/downloads/077e8dbe62047566a9b81c60e5e0b3ec20230711061801/7da7b2?utm_campaign=TRN_TDL_09&utm_source=sendgrid&utm_medium=email&trk=TRN_TDL_09&fbclid=IwAR1FFkboN1u_9mHIMdKXhGLiTL0enmkshmNbbU_s07rDrvRFr0UkuZjk2U8

Bilietų įsigijimui: https://bit.ly/3r1gNZH?fbclid=IwAR1_2gSHUyR7hjFFapO8lhuuONwtz5jc3jtKGrkhjQfHUxUoLDAJfRD_XPA

Bokštų kaimo pakraštyje įsikūrusi UAB „Raudoniai“ liepą pradėjo įkurtuvėmis: pra­ėjusią savaitę atidarytas didžiulis pašarų saugojimo ir realizavimo sandėlis su bui­tinėmis patalpomis. Įmonės vadovas Tomas Raudonius tikisi, kad šiuo nelengvu vers­lui laikotarpiu daugiau nei 1,5 mln. eurų investicija paskatins pašarų gamybos plėtrą ir suteiks energetinį užtaisą darniai dirbančiam kolektyvui.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo" Nr. 53

Nelengva kalbėti apie Rusijos karinę agresiją Ukrainoje, bet būtina, nes tai yra kiekvie­no blaiviai mąstančio piliečio atsakomybė prieš žmoniją, sąžinę, savo tautą. Lietuva bene geriausiai pažįsta šią, kažkada vadintą „broliška“, šalį, kurios pasaulinės ekspansijos, mažų tautelių užgrobimo faktai, nevienakartis mūsų krašto naikinimas žinomas nuo senų senovės, nuo XVIII amžiaus iki praėjusio pabaigos žudynių. Juk kone kiekviena Lie­tuvos šeima yra patyrusi masines deportacijas į Sibirą, pokario tremtis į Šiaurės ledjūrio tundras, į Vorkutas ir Intas. Tačiau, atrodo, demokra­tinis pasaulis tik šiandien pradeda atsikvošėti ir suvokti šios naftos bei dujų „karalienės“ beatodairiškas užmačias, smurtą ir politinius gąsdinimus. Visa tai aiškiausiu būdu tarsi yla iš maišo išlindo praėjusių metų vasario 24-ąją, kai buvo pradėtas nuožmus karas Ukrai­noje, sie­kiant sunaikinti taikią šalį, pasukusią demokratijos keliu.

Tautos didžiuojasi savo istorine praeitimi, kultūros palikimu, žmonių kūrybiniais darbais ir kovų žygdarbiais, gamtos turtais. Tai natūralu, nes tuo parodomas tautos individualumas bei išskirtinumas. Daug būtų galima kalbėti apie Lietuvą, kurios kultūra ir menas žinomi daugelyje pasaulio šalių. Deja, lietuvių tauta istorijos bėgyje daugybę kartų buvo pažeidžiama ir sužeidžiama, nes ją su­po didelės Europos valstybės – Lenkija, Vokietija, Švedija, palikusios skaudžių, nepamirštamų agresijos puslapių. 

Tačiau Rusija paliko daugiausiai grobuoniškų pėdsakų, netekčių bei skriaudų. Ši didžiulė tauta, azijietiškai slaviškos že­mės palikuonys, amžių amžiais tęsė savo agresijas, užkariavimus, grobdama bei naikindama artimiausius kaimynus, juos aneksuodama, rusindama tai, kas buvo mums, lietu­viams, sava ir savita. XIX a. sukilėliai, knyg­nešiai, XX a. savanoriai bei partizanai buvo žudomi, pūdomi kalė­ji­muo­­se ir lageriuose, tremiami į ne­užmatomai plačias Rusijos žemes. Šiaurė ir Sibiras nukloti lietuvių kaulais, o gimtoji žemė sugėrė nekaltų žmonių kraują. 

Tai tebesitęsia ir XXI a. Sunku įsivaizduoti šitą brutalią, antihumanišką šiandieninę Rusijos agresiją Ukrainoje, kai pamintas bet koks žmogiškumas, o cinizmo ir genocido atrūgos peržengia visas ribas, kai masiškai ir planingai norima sunaikinti savo kaimynę, pasukusią laisvės ir nepriklausomybės keliu. Tokį pasauliui gerai žinomą naikinimo, žudynių bei smurto mastą buvo pasiekęs vokiškasis fašizmas, tiesa, viešai pasmerktas Niurnberge, nuteistas ir sunaikintas. Ne veltui šiandien pažangusis pasaulis tokį pat galą pranašauja ir Rusijos imperijai, kuri, iš dalies padėjusi įveikti fašizmą, bet nieko iš to nepasimokiusi, imasi dar žiauresnių metodų.

Reikia tikėti pažangaus pasaulio valia ir galia, kad teisingumas žemėje bus atkurtas, o baisusis XX a. maras – rusiškoji komunistinė ideologija, pasiekusi visišką išsigimimo lygį, bus viešai prikalta prie kryžiaus, nuteista ir amžiams pasmerkta. Priešingu atveju ši nepasotinama hidra gali vėl užsiauginti naujų galvų, jei jos nebus nukirstos dabar.

Praėjusių metų vasario 24-oji visam pasauliui atskleidė tikrąjį imperiškosios valstybės veidą. Gal pažangioji Europa pagaliau jau pažino šį agresorių, kuris vis labiau ima diktuoti savo grobikiškas sąlygas, neretai vedžiodamas už nosies kai kurių Europos šalių vadovus. Kol rimtai pasipriešinti rusiškajam fašizmui pasaulis neranda būdų, rusai ir toliau žudo taikią ukrainiečių tautą. Karas yra didžiausias nusikaltimas žmonijai, sąžinei, dorovei ir protui, o agresorius turi būti griežtai baudžiamas ir naikinamas iš pašaknų. Kur toji pasaulio tiesa, teisė (išmintis), kuri pateiktų griežčiausią nuosprendį šiuo metu pačiai žiauriausiai, antidemokratiškai vals­ty­bei? Laikas nelaukia, karas nesibaigia, Ukraina jo dar nelaimėjo.

Istorija po laiko negali būti apskundžiama ar pasmerkiama amžiams. Pasmerkiami istoriniai vadeivos, imperatoriai, carai, prezidentai ir visokie kitokie karvedžiai – žmogžudžiai, kurių kasdienybė nužymėta grobimais, kalinimais, naikinimu, masiniu genocidu. Rusijoje būta visko, joje iki pat šių dienų nepaprastai daug melo, šovinizmo ir demagogijos, politinio šantažo. Jai buvusios „broliškos“ tautos tapo rakštimi, todėl Rusijos ideologai šnipinėja, šmeižia, kėsinasi į Baltijos šalis, Užkaukazę bei Vidurinę Aziją. Demok­ratinis pasaulis vis labiau nusigręžia nuo savanaudės did­valstybės, jos nutolusiuose pakraščiuose gyvenantys žmonės skursta, laisvėjančios idėjos yra persekiojamos, slopinamos. Radijo ir televizijos stotys perpildytos pagiežos, dezinformacijos, istorinių iškraipų bei klastočių. Ir tai tęsiasi epochų epochomis. Rusų tautos dvasinio ir politinio išsigimimo neįmanoma paaiškinti kagėbistinio valdymo galiomis, o vadi­na­ma didžioji tauta yra užguita ir „užzombinta“. Netgi tam tikri visuomeniniai, kultūriniai pragiedruliai neįkvėpė jos atsikvošėti, susiburti, išsivaduoti iš vergiškos priespaudos.

Rusija stovi ties kracho riba, o ukrainiečių ryžtas bei kovingumas turi atvesti juos iki pergalės, nugalėjus pikčiausią pasaulio priešą. Šlovė Ukrainai...

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Eldorado BUTRIMO nuotr.

Išėję gyvenimo keliais ne visi prisimena savo šaknis ir ne visiems norisi širdies kampelyje išsaugoti nostalgiją gimtajam kraštui. Tačiau prieš keletą metų lietuviškoje gro­žinėje literatūroje iškilęs naujas vardas – ši­lališkė Diana Latvė, kūrybiniu pseudonimu pasirinkusi sutrumpintą mer­gautinę pavardę, mintimis mielai grįžta į gimtąjį mies­tą. 2021 m. Rašytojų sąjungos leidyklos išleistas jos no­­velių romanas „Mėmelio gaisras“ kviečia į kelionę se­nojo uostamiesčio gatvėmis, o šiemet pasirodęs romanas „Gar­mėjimas“ skaitytojus veda Žemaitijos kuni­gaikštystės keliais, verčia vaizduotę veiksmo intrigoje at­rasti užuominų ir apie praeities Šilalę. 

– Užaugote Šilalėje. Kokie prisiminimai iš to laikotarpio labiausiai įstrigo atmintyje? Ar turite progų ir galimybių bent retkarčiais sugrįžti į gimtąjį kraštą?

– Gimiau ir augau jaukiame Šilalės miestelyje. Jau vaikystėje pastebėjau ūkiškumą, švarą ir tvarką, lygindama jį su kitų rajonų centrais, kurie nebuvo rūpestinga ranka puoselėjami, nebuvo valomi šaligatviai, dažomi namai ar tvarkomos aikštės. Labiausiai žavėjausi rekreacine miestiečiams skirta erdve –

pušynu, kur vykdavo įvairūs renginiai, koncertai, gegužinės. Mus dar darželio auklėtinius vesdavo ten pasivaikščioti, aš, pamenu, žvalgydavausi į pušų viršūnes baimindamasi lūšies, nes čia turėjo veistis vaikystės pasakų gyviai. Manau, švenčių tradicijos ir pušynas tebėra miestiečių atgaiva.

Baigiau Šilalės vidurinę mokyklą (dabar Simono Gaudėšiaus gimnazija). Mokinių tuo metu buvo per 1000, pusmetį netgi mokėmės dviem pamainomis, skambučiui suskambėjus, iš klasių pasipildavo srautai, ant laiptų jie susidurdavo priešpriešiais, todėl „eismas“

buvo reguliuojamas, nustaty­ti vienkrypčiai judėjimai, o kai kuriuos kabinetus iš vieno priestato iki kito pasiekdavome tik pertraukai baigiantis. Sakyčiau, buvo linksma ir nenuobodu. Po pamokų įsigudrindavome likti vestibiuliuose, kurdavome, režisuodavome improvizuotus spektaklius, vaidindavome panašiai, kaip dabartiniai paaugliai namie filmuoja siužetus „Tik-tokui“. Niekas nepasikeitė, išskyrus techno­logijas. Šiuolaikiniai vaikai dau­giau gyvena virtualybėje, nei realiame gyvenime, jų pasau­lis suskilo į dvi dalis. Bet kitaip nebus, nes viskas modernėja. Ir kol kas mes saugome pasaulį, vėliau jie pasiskirstys rolėmis, kas tai darys. 

Šilalėje baigiau ir muzikos mo­kyklą (dabartinę Šilalės me­no mokyklą). Senoji muzi­kos mokykla buvo labai jaukus mielas nameliukas, kūrenamas krosni­mis. Nuo tų krosnių ji, mūsų džiūgavimui, ir užsidegė. Supleškėjo medinės dalys, liko sienos, sulieti šlapi muzikos instrumentai, mokytojams tikrai nebuvo linksma. Per porą metų toje pačioje vietoje pastatė naują menų mokyklą. Statybų metu repetuodavome vidurinės mokyklos vestibiuliuose ir klasė­se, o koncertuoti miestelėnų džiaugsmui, nešini muzikos instrumentais, droždavome per visą miestelį iki kultūros namų. Nauja mokykla jau nebeatrodė tokia jauki – klasės griežtai rakinamos, koridoriuose nestovėjo instrumentai. Ana, senoji, turėjo kažkokią ypatingą aurą suburti mus laisvoms instrumentinėms improvizacijoms. 

Klausiate dėl sugrįžimų? Anks­čiau lankydavausi dažnai, bet kai pardavėme tėvų namus, neliko kur atvažiuoti. Pernai bu­vau pakviesta į gimnazijos šimtmečio minėjimą, susitikau su klasės auklėtoja Aušrele Baub­lie­ne, buvo tikrai labai šauni šven­tė.

– Ar vaikystė ir jaunystė Šilalėje padėjo gyvenimui vertybinius pamatus? Turėjo įtakos charakteriui, pomėgiams, požiūriui į gyvenimą, siekiams susiformuoti? 

– Vaikystė ir jaunystė yra pamatas žmogaus formavimuisi. Pasakyk, kaip tuo metu gyvenai, pasakysiu, kas esi. Tuo grindžiamas psichologijos moks­las. Mano vaikystė buvo laiminga, buvau mylimas pagrandukas, turėjau mylinčius tėvus ir vyresnes seseris, tvirtas šeimos tradicijas bei teisingą požiūrį į sovietinę santvarką ir pasaulėžiūrą. Mano tėvai Antanas ir Bronislava Latviai buvo ilgamečiai Šilalės vidurinės mokyklos mokytojai. Tėvelis labai mėgo knygas, iki mirties buvo Šilalės bibliotekos skaitytojas, mūsų namuose taip pat buvo didžiulė biblio­teka. Paauglystėje ją perskaičiau du, o kai kurias knygas net tris kartus, vėliau įnikau į tėvelio knygas, iš bibliotekos atsineštas. Taip susipažinau su visais to meto naujausiais lietuvių, lat­vių, estų ir kitais verstiniais prieinamais leidiniais. 

Tarpukariu tėvelis baigė Raseinių gimnaziją, rašė eiles, sla­pyvardžiu spausdino jas to me­to leidiniuose. Metai prieš karą jis įstojo į Vilniaus universitetą, tačiau užėjus sovietams, kaip buožės vaikas, buvo išmestas be teisės mokytis Universitete. Kadangi po karo trūko mokytojų, o smetoninės gimnazijos auklėtiniai beveik prilygo kai kuriems universitetams, tėvelis mokytojavo ir sutiko mano mamą – ji buvo jo mokinė. Sovietinėje santvarkoje tėvelis labai kentėjo, kadangi nešlovino sovietinio režimo, buvo ramus ir padorus mokytojas, mokiniai jį labai mylėjo. Šeimoje esu jauniausia, mano vidurinė sesuo, dabar jau šviesaus atminimo, buvo puiki atlikėja, skaitovė, įvairių konkursų laureatė, ją kvietė dirbti televizijos diktore, bet tėvelis liepė visoms pirmiausia įgyti profesiją. Vyriausia sesuo taip pat rašo knygas. 

– Esate biologė. Kas nulėmė, kad rinkotės tokią specialybę? Ar darbas Jūrų muziejuje  bent kiek susijęs su kūryba?

– Tapau biologe, nes, jei atvirai, nežinojau, kokią specialybę rinktis. Man sekėsi beveik visi dalykai, tačiau biologija turi daug specializacijų, suteikia didesnį pasirinkimą. Gamta inspiruoja kūrybą, o gamtos mokslų žinios suteikia galimybę patikimai žongliruoti kūrybiniuose siužetų vingiuose. Mano darbas muziejuje kūrybai nei padeda, nei trukdo, jis yra grynai administracinis. O šias abi sritis griežtai atskyriau mergautiniu pseudonimu ir jų nepainioju.

– Kada susidomėjote istorija? Kodėl būtent Klaipėdos krašto? Klaipėda – meilė iš pirmo žvilgsnio ar „iš reikalo“? Kas šiame mieste žavi, kad jau sugulė į dvi knygas? 

– Darbas muziejuje neišvengiamai susijęs su istorija: kolegos, ekspozicijos, renginiai. Atvykau į Klaipėdą po studijų kartu su vyru, kuris kilęs iš Klaipėdos, krantotyrininku (o krantai gi prie Baltijos ir Kuršių marių). Prisipažinsiu, iš pradžių miestas nesužavėjo: sovietiniai pastatai, senamiestis vien nuotrupos, kiaurai perpučiamos vėjo. Klaidžiodavome gatvėmis ieškodami inkliuzų – senojo miesto gabalėlių. Jie buvo gražūs, bet nebylūs, todėl svetimi... 

Klaipėda labai skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų, nes neturi tęstinumo, ji tarsi sudėta iš dviejų atskirų miestų – Mėmelio ir sovietinės Klaipėdos, praeitis ir dabartis griežtai atkirstos viena nuo kitos. Mėmelis man buvo tarsi Troja, kurią reikėjo atrasti, iškapstyti iš po sovietinių daugiabučių mikrorajonų, nevykusių senųjų gat­vių užstatymo elementų. Šis miestas – neįtikėtino neūkiškumo ir sąmoningos nemeilės išraiška, makab­riškumo pavyzdys, kur senuose griuvėsiuose laidojami nauji, ant nau­jų statomi naujesni, ir gaunasi nei velnias, nei gegutė. Gal aš čia per stipriai, tačiau iš dabarties taško žiūrint, galima tai pateisinti: po karo, kai į ištuštėjusią Klaipėdą buvo atkelti daugiatautės sovietų sąjungos gyventojai, jie norėjo pamiršti svetimą kultūrą, kuri badyte badė akis, todėl miestas buvo daugiau griaunamas, nei puoselėjamas. Pavyzdžiu galėtų būti Gdanskas, kur lenkai atstatė karo metu suniokotą senamiestį.

Senąjį Mėmelį atradau ty­rinėdama J. K. Zembrickio knygas, istorinius šalti­nius, ieškodama minčių ir te­mų savo debiutiniam novelių romanui „Mėmelio gaisras“, ir pažinusi iš karto jį įsimylėjau. Tai buvo turtingas, gražus ir klestintis miestas. Antroji knyga „Gar­mė­jimas“ nėra apie Klai­pėdą. Šios knygos geografija tiesiasi išilgai Ne­muno per Prū­siją nuo žemupio, per Žemaitijos kunigaikštystę iki Karūnos žemių Vil­niuje. Kartu su knygos veikėjais skaitytojai atras Tilžę, pabuvos mūšio laukuose, gyvens Jur­barko miškuose, iš Jur­barko prieplaukos vytinėmis leisis Nemunu aukštupiu, pasieks Veliuoną, Kauną ir Vilijos upe – Vilnių.

Tiesa, mane žavi Klaipėdos kraštas, Mažosios Lietuvos gamta, nevaldomi vandenys, pelkynai, paukščiai, senove dvelkiantys neatrasti kampeliai.

– Ar galima tikėtis, jog ka­da nors ateis laikas ir Žemaitijos istorijai analizuoti? Parašėte knygą apie XVI a. Žemaitijos bajorų gyvenimą, ta­čiau ji vis dar yra stalčiuje. Ko jai dar trūksta?  

– Pirmasis neįvykęs mano romanas buvo apie Žemaitijos bajorų meilę ir mirtį. Jame nemažai vietos paskyriau ir Šilalės kraštui: Orvydų dvaras, senosios girios, stiprios žemaičių moterys, kūlgrindos ir nusausinti Parlos pelkynai, kuriuos savo tiriamuosiuose darbuose aprašė Šilalės kraštotyrininkas Vladas Statkevičius. Tuo metu neturėjau patirties valdyti ilgus tekstus, veikėjai tarsi savaime ėmė daugintis, gyventi atskirus gyvenimus būtent to­se vietose, kur jie panorėjo. Ne aš juos valdžiau, jie valdė ma­ne. Knygos neketinu perrašyti – čia kaip su namu, kai leng­viau pastatyti naują, nei rekonstruoti seną. Atskirus „neįvykusios“ knygos epizodus pa­naudoju kituose savo kūriniuose. Keletą jų rasite ir romane „Garmėjimas“.

– Kaip manote, kurios knygos – elektroninės ar įprastos popierinės, dažais kvepiančios, yra mūsų ateitis? Koks skaitymo būdas Jums priimtiniausias? Ar dar perkate ir skaitote, pavyzdžiui, laikraščius? 

– Ateitis bus įvairi. Elektroninės knygos patogios kelionėse. Bet neabejotinai išliks senoji spausdintinė knyga, nes ji turi formą, skonį ir kvapą. Jau dabar (tikiu, jog ir ateityje) smagu spausdintas knygas dovanoti. Dar yra audiovizualinės knygos. Štai ir „Memelio gaisrą“ išleido ELVIS (Elektroninių leidinių valdymo informacinė sistema) – tai virtuali bib­lioteka, skirta žmonėms, negalintiems skaityti įprasto spausdinto teksto. Pati skaitau nedaug, tik tokias knygas, kurios pasižymi turtinga žodžių bei sakinių išraiška, nepaliauju žavėtis Lotynų Amerikos literatūra. Patinka man ir įgarsintos knygos, nes jos taupo laiką.

Mūsų namuose visada būdavo „Artojas“ – man labai gražus tas pavadinimas, džiaugiausi, kad jo niekas nesusovieti­no, nepakeitė. Tačiau dabar laikraščių neperku, esu bjau­ri internetinės spaudos ant­raščių skaitytoja. Sako, jog tai nė­ra gerai, bet kitaip negaliu, bjau­riuosi kai kurios šiuolaikinės spaudos neraštingumu.

– Ar esate labai griežta savo kūrybos vertintoja? Ko reikia, kad knyga patrauktų skaitytojus, o istorija iš nuobodaus datų ir įvykių sąrašo taptų int­riguojančia legenda, kokias ir kuriate savo knygose?  

– Iš tiesų esu griežta savo tekstams. Skaitytojai yra įvairiausi, su įvairiausiais norais bei įgeidžiais. Vieni mėgaujasi tekstu, lėtai besivystančia istorijos eiga, kitiems reikia netikėto kampo, posūkio, intriguojančios istorijos. Aš mėgstu ir viena, ir kita, bet būtina viską pasūdyti stipria literatūrine raiš­ka. Tačiau tai, kas tinka istori­nėms mokomosioms knygoms ar enciklopedijoms (wikipedi­jai), t. y. datų ir įvykių sąrašams, netinka literatūrai. Mokomosios, tiriamosios istorinės knygos supažindina tik su konkrečiais faktais, o skaitydami grožines knygas skaitytojai patiria dar ir jausmus. Galima sakyti, jog literatūra mus supažindina su faktais per jausmus. Būtent jausmai yra ta detalė, kad nuobodi istorija virstų literatūra. Žinoma, dar ir geras siužetas.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Lenkijoje, Breslau ralyje, susi­run­gė stipriausi Europos lenktynininkai, tarp kurių buvo ir iš Šilalės kilęs Nerimantas Jucius. Spor­tinin­kas jau turi ne vieną solidų laimėjimą, yra iš­kovojęs motokroso ir „En­du­ro“ mo­to­ciklų kategorijos čem­piono titu­lus, šiemet tereikėjo juos apginti ir dar kartą įrodyti, kad pelnytai ga­li didžiuotis ge­riausiojo vardu.

Lietuvai atstovavęs šilališkis N. Jucius neslepia – šios lenktynės yra vadinamos europietišku Dakaru ir dažnam sportininkui tampa tikru iššūkiu. Pats lenktynininkas dar keletą parų po varžybų negalėjo suvokti, jog viskas baigta – įgautas tempas ragina planuoti kitos dienos startus.

„Šitą ralį laimėjau antrą kartą ir esu labai dėl to laimingas. Ta savaitė buvo ypač sunki, tad džiaugiuosi pasiekęs fi­nišą. Stiprūs varžovai neleido atsikvėp­ti nė sekundei. Pirmąsias dvi dienas ken­tėme labai didelį karštį ir didžiulius dulkių kamuolius. Tokios sąlygos ypatingai apsunkina greičio ruožus, daro juos pavojingesnius ir sudėtingesnius. Pirmuose ruožuose padariau keletą klaidų, gavau baudą už nepaimtą kelio tašką ir nukritau į septintą vietą. Trečiąją dieną užklupo stiprus lietus, pliaupė lyg iš kibiro. Ir būtent tądien vyko naktinis greičio ruožas. Tai – vienas pavojingiausių bei sunkiausių mano važiuotų ruožų. Atsisto­jus prie starto linijos, žiūrint į priekį matėsi ne daugiau kaip 20 metrų. Bet susitvarkiau su emocijomis, prisitaikiau prie sąlygų ir laimėjau. Tuomet išsiveržiau bend­roje įskaitoje į pirmąją vietą. Paskutines dvi dienas finišo liniją greičio ruožuose kirtau pirmas. Tai leido atitrūkti nuo varžovų, išlaikiau savo poziciją ir išplėšiau pergalę – laimėjau „Breslau 2023“ ralį. 

Tad nors kūnas ir buvo pervargęs, nerealus pergalės jausmas atpirko viską. Labai džiaugiuosi galimybe startuoti šitame ralyje ir noriu padėkoti komandai bei visiems, kurie mane palaiko“, – džiaugiasi dar vienu trofėjumi Nerimantas.

Būtent šilališkio pergalė Breslau lenktynėse atnešė šių varžybų žinomumą į mūsų šalį. Kaip ir 2022-aisiais, N. Jucius šiemet atstovavo „Specialist Racing team“ komandai. Nors Nerimantas yra daugkartinis Lietuvos „Enduro“ bei motokroso čempionas, pernai tokio tipo varžybose jis startavo pirmą kartą. Laikoma, jog būtent mūsų kraštietis Nerimantas yra tas sportininkas, kuris perrašė visos Lietuvos „Enduro“ istoriją. 

Žydrūnė MILAŠĖ

N. Juciaus asmeninio archyvo nuotr.

Alytaus miesto stadione vyko Lietuvos jaunimo lengvosios atletikos čempionatas, kuriame dalyvavo ir kaltinėniškiai Aistė Mi­žu­tavičiūtė bei Evaldas Katauskas.

Rutulio stūmikas Evaldas, geriausiu savo bandymu užfiksavęs 13,62 m rezultatą, užėmė ketvirtąją vietą, o trišuolininkė Aistė, nušokusi 12,61 m, iškovojo pirmąją vietą ir teisę atstovauti Lietuvai Baltijos šalių jaunimo komandiniame lengvosios atletikos čempionate, kuris vyks liepos 19 d. Piarnu mieste, Estijoje.

Augustė MIŽUTAVIČIŪTĖ

AUTORĖS nuotr.: Evaldas ir Aistė su treneriu Severinu Čėsna

Šiųmetė liepa mūsų rajone iš­skirtinai turininga. Štai Laukuva lie­pos 14–16 d. kviečia į 770-ojo gimtadienio šventę, liepos 14 d. Vy­togaloje, lakūno Stasio Girėno gim­tinėje, bus paminėtas „Lituanicos” skrydžio 90-metis, Paršežerio stovyklavietėje liepos 17–21 d. vėl siaus tradicinė etnokultūros sto­vykla „Etnokultūros kūrybinės dirb­tuvės“, o tomis pačiomis die­nomis Bilionių etnografinėje sodyboje „Gyvenims“ vyks tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaiz­dai“.

Nors dalis žmonių gyvena atostogų ritmu ir vasarą viskas tarsi sulėtėja, kultūrinis gyvenimas verda – muziejai bei įvairios galerijos keičia darbo laiką ir prisitaiko prie poilsiautojų, šurmuliuoja miestų šventės, jubiliejiniai renginiai bei kt. Praėjusią savaitę jų irgi nestigo. Ir nors dauguma jų buvo dedikuoti Valstybės dienai, gyventojus kvietė ir jau pamėgti tradiciniai. Kernavėje praėjo keturias dienas trukęs XXIII-iasis tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Eksperimentine archeologija užsiimantys mokslininkai pristatė atkurtus to meto drabužius, maistą, archajinius ir tradicinius amatus, amatininkai atsivežė pačių rankomis atkurtų dirbinių, festivalio svečiai galėjo susipažinti su senosiomis technologijo­mis – nusilipdyti puodą, nusikalti geležinį dirbinį, nusivyti juostą, išbandyti maudynes viduramžių pirtyje ir pan.

Kuršių nerijoje praėjusią savaitę įvyko jau penktasis festivalis „Juodkrantės kurorto dienos“, kurio metu nestigo teatro pasirodymų, koncertų, sveikatingumo programų, įvairių edukacijų ir netgi pirties ritualų. Liudviko Rėzos kultūros centre buvo atidaryta Edvardo Malinausko marinistinių tapybos darbų paroda, Neringos gyventojai ir svečiai dalyvavo teatralizuotoje ekskursijoje „Juodojo kranto aukso amžius“, choreografinė kelionė žiū­rovus supažindino su svarbiausiais kurorto istorijos, geografijos ir architektūros taškais bei istoriniu laikotarpiu tarp XIX ir XX a. vidu­rio – kai iš mažo žvejų kaimelio gimė kurortas.

Liepos 13–16 d. ketvirtasis dzūkų kultūros festivalis „Čiulba ulba“ kviečia atvykti į ežerais garsėjantį Veisiejų kraštą, kuriame bėgo rašytojo, poeto, eseisto, dramaturgo bei vertėjo Sigito Gedos vaikystė ir jaunystė. S. Gedos žodžiais „Palaimyci ciej, katriej paraina namo“ festivalio rengėjai laukia sugrįžtančiųjų į tuštėjančias kaimų vietoves, siūlo galbūt pirmą kartą aplankyti Dzūkijos kraštą ir atrasti jo unikalumą. Renginio organizatoriai tikina, kad visas keturias festivalio dienas veiklų netrūks: tam paruoštos net 7 skirtingos erdvės, daugiau nei 100 renginių, tarp kurių – paežerėje vyksianti dokumentikos „Kalba Sigitas Geda“ peržiūra, muzika ir poezija. Pokalbyje apie S. Gedą dalyvaus jo bičiuliai rašytojai Kornelijus Platelis, Gintaras Bleizgys, Valentinas Sventickas, monografijos apie S. Gedą autorius Rimantas Kmita, dokumentinio filmo autorius Rytis Zemkauskas. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Artimiesiems, atsidūrusiems nepavydėtinoje padėtyje, kai dingsta namiškis, pirmiausia į pagalbą atskuba policija – pradedami tyrimai, skelbiama dingusio asmens paieška, informacija apie jį ir t.t. Kai kada likimas, deja, būna negailestingas, bet neretai paaiškėja, kad reikėjo visai nedaug – visuomenės susitelkimo, ir žmogus surandamas. Tačiau tenka išgirsti ir skeptiškų nuomonių – esą taip tik trukdomas įvairių tarnybų darbas. Bet policija įspėja, jog geriau kelis kartus apsidrausti, nei vėliau apgailestauti dėl pasekmių.

Žydrūnė MILAŠĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 52