Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) duomenimis, balandžio 25-osios popietę auto­ma­gistralėje ties Gimbūčiais (Kaltinėnų sen.) patikrini­mui sustabdytoje 45-erių Kauno miesto gyventojo vai­ruojamoje „Toyotoje“ pareigūnai aptiko beveik porą tūks­tančių pakelių kontrabandinių cigarečių.

„Šilalės artojo“ inform.

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Grožio industrija Lietuvoje klesti, o grožio puoselėtojų nuolat daugėja. Tačiau specialistai įspėja, kad ne kiekvie­na procedūra yra saugi, ypač, jei ją teikia atitinkamos kva­lifikacijos neturintys asmenys. Šia tema neseniai spren­dimą priėmė ir Lietuvos aukščiausiasis teismas – viena kosmetologė buvo nuteista už neteisėtą profesinės veiklos vykdymą, t.y. už tai, kad, neturėdama gydytojo derma­tovenerologo kvalifikacijos, atliko hialurono rūgšties už­pildų injekcijas.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Netekties valandą žmogiškas bendravimas ir atjauta – ypač svarbūs, tačiau būtent to pasigedo Tauragės ligoninėn vėžiu sirgusią Kristiną Rubytę išlydėję artimieji. Į „Šilalės artojo“ redakciją pagalbos kreipęsi Rubiai guodėsi pasigedę paprasto žmogiškumo – į Anesteziologijos-reanimacijos skyrių bent paskutines minutes praleisti su mama, dukra, sese­rimi nebuvo įleistas nė vienas artimasis. Šeima teturi tik vieną klausimą: kodėl?

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

„Rusų karys, pamatęs mano lie­tuvišką pasą, kate­go­riškai pareiškė: nė nesitikėk, kad praleisim, gal tu esi vie­na iš „Lietuvos snai­perių moterų ir nori vykti šni­pinė­­ti“, – taip bandymą patekti į gim­tąją Lugansko sritį pri­simena La­risa Želvienė.

59-erių moteris rusų kariams rodė dokumentus, jog gimė ir užaugo Vozne­senivkos miestelyje Lugansko srityje, ir vyksta ten norėdama parsigabenti sunkiai sergantį brolį, tačiau šie jos maldavimams liko kurti.

„Jie yra aklai įtikėję Kremliaus propagandiniu melu apie „lietuves snaiperes“, esą prieš rusus kovojusias Čečėnijoje ir dabar suvažiavusias į Ukrainą“, – teigė moteris.

L. Želvienė okupantų kariams nesakė, kad jos penkeriais metais jaunesnis brolis Igoris Sierpinas neįgalus tapo po to, kai jį laiptinėje sumušė chuliganai, šaukdami „Šlovė Rusijai“. Sumušė greičiausiai už tai, kad Igoris, buvęs sovietinės armijos, o vėliau Ukrainos kariškis lakūnas, pensininkas, atsisakė keistis pasą į rusišką.

„Brolis, prieš tapdamas Uk­rai­nos kariūnu, daug metų buvo SSSR kariškis, dalyvavo karo misijose Če­čė­nijoje ir Gru­zijoje, tad manė, jog rusai nieko blogo jam daryti negali. Bet neįvertino, kad dabar Maskva vykdo antiukrainietišką propagandą ir į jį taip pat imta žiūrėti kaip į priešą“, – sa­kė Larisa. 

Patekti į Rusijos kontroliuojamą Ukrainos teritoriją moteris bandė per Vasiljevkos karinį pos­tą Zaporižės srityje. Ji taip skubėjo pas brolį, jog Uk­rainos karių Iziume ir Ču­gu­jeve prašė leisti jai eiti pėsčiai ar keliauti autostopu per taip vadinamą pilkąją zoną, tačiau leidimo negavo.

Pilkąja zona vadinama teritorija tarp dviejų kariaujančių pusių, kurioje vyksta žvalgybinės operacijos, ji gali būti užminuota. Ukrainiečių kariai pasakė, kad okupantai ją įtars šnipinėjimu ir nušaus, o tada broliui tikrai niekas nebepadės.

Igorį už didelį užmokestį iki Uk­rai­nos kontroliuojamos teritorijos atvežė vienas nelegalus taksistas, o toliau iki Ky­jivo jį gabeno savanoriai gelbėtojai.

„Nujaučiau, kad Igoriui kas nors panašaus gali nutikti, nes prieš kelis mėnesius kažkas ak­meniu išdaužė jo buto langą, aš buvau susidorojimų 2014 m. liu­dininkė. Tačiau brolis neklausė ma­no būgštavimų ir sakė, jog iš gimtojo miesto nesitrauks“, – pasakojo La­risa.

Moteris brolį ir mamą į Vo­kietiją norėjo išsivežti dar 2014-aisiais, tačiau abu atsisakė, pareikšdami, jog netiki, kad rusai gali ką nors blo­go padaryti. 2016 m. Igo­ris buvo nuvykęs pas seserį į Vo­kietiją, bet jam ten nepatiko ir po mėnesio grįžo atgal, pareiškęs, kad gimtųjų namų neapleis.  

Su L. Želviene ir jos broliu susipažinau vienuose Kyjivo svečių namuose, kai moteris poilsio kambaryje pusryčiaujant netikėtai su manimi pasisveikino lietuviškai.

„Išgirdau, jog telefone klausotės lietu­viškų žinių, tad nusprendžiau pasilabinti“, – sakė Larisa.

Į šią moterį, už parankės vedžiojančią vos paeinantį ir sunkiai žodžius renkantį vyriškį, buvau atkreipęs dėmesį dar vakare ir pamaniau, jog jie sutuoktiniai. Paaiškėjo, kad L. Želvienė še­šiolika metų gyveno Klaipėdoje, kur buvo sukūrusi šeimą ir augino sūnų. Su vyru Ričardu Želviu, gimusiu Dar­bė­nuose, bet paauglystę praleidusiu Pli­­kių kaimelyje netoli Klaipėdos, moteris susipažino mokydamasi technikume So­vetske, Kaliningrado srityje. Ten mergina išvyko siekdama pabėgti nuo mamos globos ir no­rėdama pamatyti jūrą.

Po mokslų Larisa grįžo į gimtąjį Čer­vono­par­ti­zansko miestelį, kurio pavadinimas išvertus iš rusų kalbos reiškia „Rau­donųjų partizanų“. Iki tol gyvenvietė vadinosi Voz­ne­se­nivka, o naujas komunistinis pavadinimas buvo suteiktas 1956 m., mat kiek anksčiau šalia gyven­vietės buvo rasti dideli ang­lies klodai ir čia buvo įsteigta „Raudonųjų partizanų“ kasykla.

Ukrainai atgavus nepri­klausomybę, miesteliui grąžintas istorinis Voz­ne­se­nivkos pavadinimas. Nuo 2014 m.

miestelį, kuriame gyvena 14 tūkst. gyventojų, kontroliuoja okupacinė Ru­si­jos valdžia ir jis įeina į taip vadinamos Lugansko liaudies respublikos sudėtį. 2014 m. Voznesenivkoje vyko labai in­tensyvūs mūšiai, užsidarė visos parduotuvės ir, neturėdami galimybės įsigyti maisto, iš bado mirė 64 gyventojai. Iš bado žmonės tais metais mirė ir kitose ilgų mūšių apimtose Lugansko bei Donecko gyvenvietėse, nes, priešingai nei per dabar vykstantį karą, nebuvo efektyvios pagalbos civiliams žmonėms sistemos. 

Į Klaipėdą 1984 m. Larisa atsikraustė po to, kai R. Želvys, atlikęs karinę tarnybą sovietinėje armijoje, atvyko pas ją ir pasipiršo. Santuokinis gyvenimas šiai porai nenusisekė, nes jūreiviu dirbęs vyras retai būdavo namuose ir mažai dėmesio skyrė šeimai, tad ši iširo. Prekybos uoste dirbusi Larisa pramoko lietuvių kalbos, priėmė Lietuvos pilietybę, bet prieš 20 metų išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vokietiją. Ten ištekėjo už emigranto ruso, su kuriuo, prasidėjus 2014 m. karui Ukrainoje, santykiai irgi pašlijo, ir pora taip pat išsiskyrė.

„Vokietijoje yra daugybė emigrantų rusų, nemaža dalis jų visiškai nenori integruotis – namuose kalba rusiškai, žiūri Maskvos televiziją, skaito rusišką spaudą ir tarsi zombiai aklai tiki Kremliaus propaganda“, – pasakojo Larisa. Tai esą ir tapo pagrindine jos su vyru skyrybų priežastimi, nes jis palaikė Maskvos 2014 m. inicijuotą sukilimą Lugansko ir Donecko regio­nuose.

„Aš visą 2014-ųjų vasarą praleidau gimtajame miestelyje, nes buvau nuvykusi slaugyti susirgusios mamos, ir savo akimis mačiau, jog tai buvo ne spontaniškas „sukilimas“, o Rusijos KGB surengtas perversmas“, – pasakojo moteris.

L. Želvienė prisimena, kad iš Rusijos atvykę žmonės kvietė visus bedarbius ir „bomžus“ jungtis prie „sukilimo“, da­lino šiems ginklus ir leido plėšti uk­-

rainietiškus bankus, įmones ir net žmo­nes, atiminėti iš jų mašinas. Iš Ru­sijos atvyko daug šarvuotos technikos ir tankų, kurių padedami „sukilėliai“ plėtė maištą.

„Mačiau daug, žinau pavardes vietinių žmonių, kurie rengė „sukilimą“ ir suiminėjo ukrainiečius. Bet tau, žurnalistui, apie tai negaliu kalbėti, kad nepakenkčiau ten likusiems giminaičiams“, – sakė L. Želvienė.

Moteris savo baimę teisino tuo, jog iš Klaipėdos į Vokietiją emigravę rusakalbiai taip pat remia Kremlių ir, skaitydami žinias iš Lietuvos, sužinotų, ką ji kalba, ir galėtų keršyti. R. Želvienė gyvena emigrantams skirtame name, kuriame daug rusakalbių, o šie esą dabar yra agresyviai nusiteikę prieš Ukrainą palaikančius asmenis.

„Mano situacija yra komplikuota: sūnaus Regimanto uošviai taip pat emig­rantai iš Rusijos, o jų bute kabo Putino portretas. Su jais ir su marčia apie politiką susitarėmė nekalbėti, bet žinau, kad jiems labai nepatinka, jog savo kam­baryje pasikabinau Ukrainos vėliavą“, – sakė Larisa.

Moteris labai nori, kad Vakarų remiama Ukraina atsikovotų Rusijos užgrobtas žemes ir ji galėtų kasmet vykti poilsiauti į gimtąjį miestelį.

„Vokietijos ir Lietuvos valdžia rusakalbių integravimui į visuomenę turėtų skirti didesnį dėmesį – nenormalu, jei jie nemoka vietinės kalbos ir nekont­roliuojamai yra maitinami  Kremliaus propaganda“, – įspėjo moteris.

Po ilgų apmąstymų Larisa visgi nesutiko, kad ją su broliu nufotografuočiau.  

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kremliaus propaganda laikas nuo laiko prisimena rusakalbius Baltijos šalių gyventojus. Kaltinimai esą juos diskriminuojant skrieja iš Rusijos Lietuvai, Latvijai ir Estijai jau ne pirmą dešimtmetį. Tai buvo viena mėgiamiausių Kremliaus dezinformacijos temų dar tais laikais, kai apie iš Rusijos sklindančios propagandos pavojų nebuvo plačiai kalbama. Kita vertus, bandydama pateisinti tiek savo hibridinę, tiek vėliau ir atvirą agresiją prieš Ukrainą, Maskva irgi gana aktyviai manipuliavo įvairiomis „skriaudžiamų rusakalbių“ temomis bei potemėmis. 

Aptiko „diskriminaciją“

Balandžio pradžioje apie Baltijos šalyse gyvenančius „tėvynainius“ prisi­mi­­nė Rusijos parlamentas – valstybės Dū­ma.

Joje buvo nubalsuota už pareiš­ki­mą „Apie nepriimtiną represi­nę Lat­vi­jos, Lie­tuvos ir Estijos politiką rusakalbių gyventojų atžvilgiu“. Dokumente teigiama, kad Baltijos šalyse rusų kalba yra politiškai išstumiama iš visų visuomeninio gyvenimo sferų, žiniasklaidos bei švietimo. Skambėjo ir kaltinimai vadinamąja rusofobija, istorijos perrašymu, simpatijomis „neofašizmui“ ir pan. Verta paminėti, jog visi minėti kaltinimai nėra nauji, Kremliaus propaganda kartoja juos mažų mažiausiai jau kelis dešimtmečius. 

Paneigti Rusijos Dūmos pareiškimą bei parodyti jo manipuliatyvumą nėra sunku. Pirmiausia, rusų kalba neturi jokio oficialaus statuso Baltijos valstybėse ir gali pretenduoti į funkcionavimą visuomeninėse gyvenimo sferose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ne daugiau, nei kitos užsienio kalbos. Be to, Baltijos valstybėse vis dar veikia valstybinės rusakalbės mokyklos. Tiesa, kad jose nemažai dėmesio skiriama valstybinės kalbos mokymui, dalis dalykų vedami lietuvių, latvių ar estų kalba, kas irgi yra natūralu – tai padeda vaikams iš rusakalbių šeimų geriau integruotis į Baltijos šalių visuomeninį gyvenimą, būti konkurencingiems darbo rinkoje bei pan. 

Ironiška ir tai, kad dabar Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, ko gero, veikia daugiau žiniasklaidos priemonių rusų kalba, nei anksčiau, t.y. kalbant apie laikotarpį po Sovietų sąjungos žlugimo. Tai lemia faktas, jog Baltijos valstybėse prieglobstį randa ištisos redakcijos, negalin­čios laisvai dirbti pačioje Rusijoje dėl Maskvos represijų prieš savo visuomenę.  

Pradingusi riba

Kaip minėta, tradiciniai propagandos teiginiai šį kartą nuskambėjo ne kokioje nors Rusijos propagandinėje žiniasklaidos priemonėje, bet iš esmės valdžios organo pareiškime. Tai demonstruoja dar vieną tendenciją, kuri yra su­sijusi su Kremliaus propa­gan­dos ypatybėmis. Tiksliau – kalba eina apie vieną esminę ypatybę, kurią galima apibrėžti taip: šiandieninėje Rusijoje nusitrynė riba tarp dezinformacijos ir diplomatijos bei tarptautinių santykių. Įdomu tai, kad net sovietmečiu šita riba egzistavo. Tai reiškia, jog sovietinės žiniasklaidos priemonės bei viešasis diskursas buvo perpildyti ideologinių ir propagandinių pranešimų, nukreiptų prieš „supuvusius Vakarus“, tačiau oficialiu lygmeniu Nikita Chruščiovas ir Džonas Kenedis, nors ir atstovaudami priešiškoms valstybėms, galėjo kalbėtis nemeluodami vienas kitam. Bū­tent tokiu būdu buvo sprendžiama Karibų krizė, kai tuometinė Sovietų sąjunga ir JAV rimtai priartėjo prie branduolinio karo slenksčio. 

Šiandien Rusijos lyderiai meluoja atvirai ir net neraudonuoja prigauti. Įvairaus pobūdžio propagandos naratyvus skleidžia ir kartoja visi aukšti Rusijos pareigūnai, įskaitant ir prezidentą Putiną. Tai savotiškai sujaukia įprastą diplomatinę sistemą. Galima pastebėti, jog kiti pasaulio lyderiai gana ilgą laiką negalėjo priprasti prie to, kad Rusijos politinio lauko atstovai gali taip atvirai ir įžūliai manipuliuoti informacija bei pūsti dūmus į akis.  

Geriausias atsakas

Būtina paminėti, jog Rusijos Dūmos pareiškimas nepraėjo nepastebėtas, o geriausią atsaką į jį parengė patys rusakalbiai Baltijos šalių gyventojai, tarp kurių pirmiausia išsiskyrė naujausios politinės emigracijos iš Rusijos atstovai. Reaguojant į Dūmos pareiškimą, buvo paskelbti net keli Baltijos šalyse gyvenančių rusakalbių atsakymai. Viename, kuris pavadintas „Atviras laiškas valstybinei Dūmai nuo Rusijos piliečių, gyvenančių Baltijos šalyse“, ironiškai akcentuojama, kad būtent Rusijos piliečiai yra „pagrindiniai Baltijos šalių rusofobai“, nes pernelyg gerai žino, kaip veikia dabartinė Rusijos Federacija. Atvirame laiške pabrėžiama, kad Rusijos piliečiai Baltijos šalyse bijo ne Lietuvos, Latvijos ar Estijos, bet pačios Rusijos, kuri nevengia taikyti represines priemones prieš savo gyventojus. Akcentuojama ir tai, kad šiandien rusams tenka bėgti į Baltijos šalis, atkartojant likimą tokių garsių įvairių laikotarpių rusų disidentų kaip kunigaikštis Andrejus Kurbskis ar filosofas Levas Karsavinas. 

Kita reakcija, pavadinta „Rusakalbių Lietuvos gyventojų pareiškimas“, irgi atmeta Rusijos parlamento kaltinimus Baltijos šalims. Pareiškime pažymima: „(Mes) pasirinkome Lietuvą naujam gyvenimui pradėti, nes nepritarėme Kremliaus agresyviems veiksmams prieš kitas šalis, o taip pat ir prieš savo šalies žmonių teises bei laisves. Mes nepritariame Rusijos įsikišimui į suverenių valstybių reikalus ir karinių konfliktų kėlimui“ (pareiškimas buvo paskelbtas rusų ir lietuvių kalbomis, čia cituojama lietuviška pareiškimo versija – aut. pastaba).

Žinoma, minėtus atsakus į Dūmos kaltinimus galima vertinti skirtingai. Galbūt juos mažai kas pastebės, o patys atsakomieji pareiškimai yra ne daugiau kaip, vaizdžiai tariant, lašai jūroje. Tačiau tai svarbūs lašai – pačių Rusijos piliečių ir rusakalbių Baltijos šalių gyventojų pozicija padeda demaskuoti Kremliaus propagandos pastangas, leidžia prigauti ją meluojant. 

Faktas yra ir tai, kad ypač po Rusijos pradėto atviro karo prieš Ukrainą į visus Rusijos piliečius, ir ne tik Baltijos valstybėse, pradėta žiūrėti įtariai. Pag­rindinė užuojauta ir parama dabar natūraliai tenka ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo. Šiame kontekste Ru­sijos piliečių, gyvenančių Lie­tu­voje, Lat­vijoje ir Es­tijoje, ryžtas netylėti bei atsakyti į tuščias Dūmos preten­zijas yra galbūt dar vertingesnis bei reikš­min­gesnis, nei esant kitokiai situa­cijai.

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Balandžio 15 d. Mažų miestelių krepšinio lygoje (MMKL) Šilalės ko­man­da „Pegasas“ iškovojo bronzą ir tapo viena iš stipriausių šio sezono komandų. Kovos vyko Joniškyje, kur finalinio ketverto varžybose susitiko Kavarsko, Joniškio, Šilalės ir Trakiškio (Pa­nevėžio r.) ekipos. 

Praėjusiais metais B diviziono trečiosios vietos medalius pelniusi Šilalės „Pegaso“ komanda šį sezoną pakartojo tokį pat pasiekimą, bet jau aukštesnia­me divizione. Šįkart Šilalės „Pe­ga­sas“ rung­ty­nėse dėl trečiosios vietos varžėsi su Tra­kiškio „Ro­meo­GYM“ komanda. Nors pirmą kėlinį šilališkiai pralaimėjo, tačiau vėliau susikaupė ir varžovus įveikė rezultatu 95:77 bei pasipuošė bronzos medaliais. Be to, dalis Šilalės komandos krepšininkų tapo šių varžybų lyderiais. Vienas iš jų – Laurynas Stonkus, „Pe­gasui“ pel­nęs 27 taškus ir tapęs naudingiausiu bei daugiausiai taškų bei rezultatyviausių perdavimų surinkusiu žaidėju. Sužibėjo ir meistriškumą demonstravę bei užtikrintai ko­voję Mindaugas Norvaišas bei Lukas Petkevičius, padėję „Pe­gasui“ pasiekti pergalę.

Mažų miestelių krepšinio lygoje „Pe­gasas“ dalyvauja dar tik ant­rą kartą, bet jau ne sykį varžovus stebino savo gebėjimais ir užsidegimu. Pa­sak komandos trenerio Man­to Na­vardausko, komanda šio­se varžybose įgijo dar daugiau patirties ir tapo dar stipresnė. 

„Labai džiaugiuosi savo krepšinin­kais, su kuriais patyrėme nuostabią krepšinio kelionę. Šį sezoną daugelis pradėjome tik kaip pažįstami, o baigėme kaip tikra komanda ir didelė šeima. Sudėtinga net kalbėti, kai supranti, kiek džiaugsmo suteikė komandos nariai. Kiekvienu iš jų labai didžiuojuosi“, – sakė M. Na­vardauskas. 

Tačiau treneris apgailestavo, kad jei ne sezono pabaigoje daugelio krepšininkų patirtos traumos, „Pegasas“ būtų dar labiau „šėlęs“ lygos var­žybose. Vis dėlto, anot M. Na­­vardausko, ambicijos niekur nedingo, kitais me­tais jie steng­sis pasiekti dar aukštesnių rezultatų.

„Labai džiaugiuosi, jog viso sezono metu mus ypatingai pa­­laikė sirgaliai, o tai yra geriausia motyvacija kovoti. Atei­nantį sezoną stengsimės dar labiau kviesti ir burti Šilalės krepšinio mylėtojus į sporto sales. Nea­bejoju, kad tai – vienas iš sėk­mės garantų, kuris mums ypač reikalingas, siekiant ambicingų klubo tikslų ateinantį sezoną“, – teigė M. Na­­var­daus­kas.

Šiuo metu „Pegaso“ komandos laukia poilsis, krep­šinio sezonas baigėsi. 

Vesta VITKUTĖ

Valdo KNYZELIO nuotr.

Praėjusį penk­ta­die­­nį ir šeš­ta­dienį Ši­la­­lėje vy­ko moks­lei­­vių krepšinio lygos var­žybos. Šio čem­­pio­nato B di­vi­­zio­no finaliniame etape varžėsi pen­­­kiolikmečiai, tarp ku­rių bu­vo Šilalės, Vilniaus, Kauno ir Ma­žei­kių krep­­šinio ko­mandos. 

Pirmose penkta­die­nio vakaro varžybose susitiko Kau­­no krepšinio mo­kyk­los „Per­kū­­no“ ir Mažei­kių sporto mokyk­los ko­man­dos. Vi­sus kėlinius laimė­jo ir į didįjį finalą (68:54) pateko „Per­kūnas“. Rung­­tynių lyderiu tapo Ro­kas Pieš­kys, Kau­no koman­dai surinkęs 24 taš­kus. Jau­nasis krep­šininkas pripažintas naudingiausiu ir rezultaty­viausiu žaidėju. Be jo, prie kelionės į di­dįjį finalą prisidėjo ir daugiausiai kamuolių atkovojęs Jonas Šatas.

Mažeikiškių lyderiais tapo Gvi­das Juo­­dis, įmetęs 15 taškų, vikrumu krepšinio aikštelėje pasižymėjo Ari­jus Buš­ma, kuris atkovojo daugiausiai kamuolių, o daugiausiai rezultatyvių perdavimų surinko Eli­gijus Maž­ri­mas.

Prasidėjus antroms varžyboms, Si­mo­­no Gaudėšiaus gimnazijos sporto sa­lėje netrūko nei ovacijų, nei palaikymo, mat į aikštelę išbėgo Ši­lalės sporto mokyklos komanda, susitikusi su Vil­niaus krepšinio mokykla. 

Pirmasis kėlinys baigėsi lygiosiomis, antrajame ir trečiajame pranašesni buvo vilniečiai. Tačiau sulaukusi aud­ringo žiūrovų palaikymo, ket­virtąjį kėlinį Šilalės komanda surėmė pečius ir įmetė net 26 taškus. Vai­kinams rezultatu 68:60 pavyko išplėšti kelialapį į didįjį finalą. Vienu iš varžybų lyderiu tapo 13-metis šilališkis Matas Rupšlaukis, komandai pelnęs net 20 taškų. Dau­­giausiai kamuolių iš priešininkų rankų atkovojo Šila­lės sporto mokyklos auk­lėtinis Ig­nas Toliušis, o Augustas Ar­­mo­nas prie pergalės prisidėjo rezultatyviais perdavimais.

Vilniaus komandai geriausiai atsto­vavo Benas Riebžda ir Ber­nardas No­voselskij. 

Kitos dienos mažojo finalo rungty­nėse varžėsi Vilniaus ir Ma­žeikių sporto mokyklos auk­lėtiniai. Tris kėlinius laimėję vilniečiai turėjo pripažinti, jog šįkart stipresni buvo žemaičiai: likus kelioms sekundėms iki rungtynių pabaigos, mažeikiškis G. Juodis atkovojo kamuolį iš Vilniaus komandos, ir Mažeikių komanda triumfavo rezultatu 65:63. 

Mažeikiškių treneris Vid­man­tas Ber­­tys sakė, kad jo vadovaujama komanda Šilalėje žaidė ne pirmą kartą, su šilališkiais teko varžytis Žemaitijos moksleivių krepšinio lygoje bei kituose čempionatuose. Tre­neris džiaugėsi, kad šiose rungtynėse pavyko išsaugoti praėjusių metų trečios vietos titulą. 

„Emocijos labai geros. Iš pradžių nelabai sekėsi, turėjome neigiamą rezultatą. Vėliau, matyt, žemaitiškas charakteris padarė savo. Kovėmės iki galo, tad ir fortūna buvo mūsų pusėje“, – tikino V. Bertys.

Šiose rungtynėse lyde­riais Ma­­žeikių komandoje įvardyti Titas Šadauskas (21 taškas), A. Buš­ma, kuris atkovojo daugiausiai kamuolių, ir G. Juo­­dis, atlikęs daugiausiai rezultatyvių perdavimų. 

Tuo tarpu Vilniaus sporto mokyklos varžybų lyderiais pri­pažinti 14-metis Marius Laz­­ko, pelnęs 15 taškų, B. No­vo­­sels­kij, sirgalius stebinęs atkovotų kamuolių gausa, bei vil­nietis Ignas Ši­lanskas su dau­giausiai rezultatyvių per­­davimų.

Po trumpos pertraukos, šiek tiek atslūgus emocijoms, žiūrovų sausakimšoje gimnazijos sporto salėje didžiajame finale susirungė Šilalės sporto mokykla ir Kauno „Perkūno“ komanda. Visus kėlinius laimėjo svečiai, įveikę šilališkius rezultatu 86:68.

Anot Kauno sporto mokyk­los trenerio Tado Lukausko, komanda įvykdė savo tikslus, kuriuos buvo išsikėlusi. Tiesa, treneris pripažino, jog šį sezoną komanda iškrito iš aukštesnio rungtynių diviziono. 

„Šiandieninės varžybos nestokojo įtam­pos, teko pasistengti, niekas leng­vai nenorėjo leisti mums laimėti. Šei­mi­ninkų komanda mus vis pavydavo. Jie stiprūs žaidėjai, tik kartais vieniems pasiseka, kitiems – ne“, – dėstė T. Lu­kaus­­kas.

Šilalės sporto mokyklos komandos treneris Raimondas Matutis teigė jaučiantis pasididžiavimą savo auklėtiniais. Tre­nerio teigimu, berniukai rungtynėse atidavė visas jėgas. Ta­čiau po penktadienio varžybų jautėsi labai didelis nuovargis, kuris matėsi ir žaidžiant.

„Iš toli metėme labai prastai, tik 14 proc., kai mūsų priešininkai pataikė 42 proc. Nors ir nelaimėjome finale, tačiau labai džiaugiamės rezultatu. Vien tai, kad patekome į finalinį ketvertą, yra didžiulis pasiekimas. Iškovota antroji vieta leidžia mums įsirašyti į istoriją, nes kol kas Moksleivių krepšinio lygoje komandai iš Šilalės tai – aukščiausias pasiekimas“, – sakė R. Matutis.

Pasak jo, šis krepšinio sezonas šilališkiams buvo banguotas – komandos nariai sirgo, patyrė traumų.

„Sezonas dar nesibaigė. Laukia rungtynės su Panevėžio komanda, kur bus žaidžiama iki dviejų pergalių. Jeigu mums pavyktų, pakiltume į aukštesnį divizioną. Todėl visus šilališkius kviečiu taip pat stipriai palaikyti žaidė­jus“, – kalbėjo krepšinio treneris.

Šių varžybų metu išrinkti ir jų lyderiai. Jais tapo R. Pieškys, J. Šatas bei Rokas Juodviršis, kurie prisidėjo prie „Perkūno“ pergalės, Šilalės sporto mokyklai daugiausiai taškų pelnė (22 iš 68) ir atkovojo daugiausiai kamuolių A. Ar­monas, o rezultatyvių perdavimų gausa pasižymėjo šilališkis M. Rupš­laukis. 

Moksleivių krepšinio lygos direktorius Petras Aleksonis teigė, kad ši krepšinio šventė buvo labai įdomi, spalvinga ir pilna emocijų. 

„Čempionatas sutraukė daug žiūrovų, visi laimingi, o tai, manau, svarbiausias dalykas. Smagu matyti garbingą kovą ir tarp trenerių, ir tarp žaidėjų. Šie jauni sportuojantys, gerai besimokantys žmonės yra puikūs pavyzdžiai ir savo mokyklų ambasadoriai. Džiaugiamės, kad visi kartu Šilalėje sukūrėme šventę“, – „Šilalės artojui“ sakė P. Aleksonis.

Krepšinio šventės pabaigoje komandoms įteikti medaliai, laimėtojų taurės bei dovanos, įteiktos ir simbolinio ketverto statulėlės. Jas pelnė šilališkis I. Toliušis, mažeikiškis T. Šadauskas ir kauniečiai R. Juodviršis bei R. Pieškys.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Birželio 1 d. 18.30 val., - Keeley Forsyth / Jungtinė Karalystė.

Birželio 3 d. 18.30 val., - Grimai / Liepāja Theatre (Latvija). Rež.  Elmārs Seņkovs.

Birželio 8 d. 18.30 val., - Amistade / Teatro Massimo (Italija).

Birželio 17 d. 18.30 val., - Kalnas / Agrupación Señor Serrano (Ispanija).

Birželio 20 d. 18.30 val., - Įsimylėjėlių kolekcija / Raquel André (Portugalija).

Birželio 21 d. 18.30 val., - Bangų šnabždesys / Shinehouse Theatre (Taivanas).

Daugiau informacijos: www.theatrium.lt

Klaipėdos dramos teatro inform.

Praėjusį trečiadienį duris atvėrė atnaujinta Šilalės „Gulbelė“ parduotuvė, esanti Jono Basanavičiaus g. 3 Pasak prekybos tinklo atstovų, supirkta naujausia produktų laikymo įranga, pakeistas prekių išdėstymas, išplėstas prekių asortimentas – pagrindiniai atnaujinimo darbai, kurie buvo atlikti bei kuriuos pastebės ir pajaus ne tik darbuotojai, bet ir lojalūs krautuvės klientai.

Atnaujintos vidaus patalpos

Daugiausiai dėmesio atnaujinant Šilalės „Gulbelė“ parduotuvę buvo skirta parduotuvės vidui – suremontuota ir perdažyta prekybos salė, sudėtos naujos pakabinamos lubos, pakeisti ir atnaujinti prekybiniai stelažai, perplanuotas jų išdėstymas. Pasak „Gulbelės“ tinklo direktorės komercijai Lauros Aurylės, šie pokyčiai buvo reikalingi tam, kad dar geriau būtų atliepti pirkėjų ir darbuotojų lūkesčiai.

„Pavasaris – atsinaujinimo metas, tad džiugu, kad atsinaujinome ir mes. Matėme būtinybę ir poreikį pakeisti prekybinius stelažus ir pergrupuoti prekes. Manome, kad šilališkiams dėl to bus paprasčiau judėti po parduotuvę ir patogiau apsipirkti“, – sako „Gulbelės“ atstovė.

Buvo įsigyta ir nauja įranga – talpūs ir modernūs šaldytuvai bei šaldikliai. Šios investicijos užtikrins aukštą produktų kokybę, tvaresnį energijos naudojimą.

„Atnaujinimai nėra apie šiandieną, jie yra apie rytojų. Naujoji šaldymo įranga ne tik leis nuosekliai išlaikyti aukštą produkcijos kokybės lygį, bet ir tvariau naudoti energiją. Tai į tvaresnę ateitį orientuotas investicinis sprendimas, kuris toliau bus tęsiamas diegiant inovacijas mūsų tinklo parduotuvėse“, – teigia L. Aurylė.

Geros naujienos smaližiams ir gyvūnų augintojams

Poreikis pakeisti prekybinių stelažų išdėstymą susijęs ir su išaugusiu bei turtingesniu asortimentu. Kiekviena prekių kategorija pasipildė naujais pasiūlymais. Ryškiausi jų – smaližiams.

„Saldumynų mėgėjai tikrai apsidžiaugs tuo, kad krautuvėje išsiplėtė saldainių ir sausainių asortimentas. O vietoje kepamos šviežios bandelės neabejotinai atsiras pas daugelį prekių krepšeliuose“, – asortimento naujienas įvardija prekybos tinklo direktorė komercijai ir papildo, kad keliskart per savaitę numatomas „Gulbelės“ kepyklėlės paklausiausių gaminių papildymas.

Kur saldumynai, ten neabejotinai turi būti ir kava. Šalia parduotuvės yra įrengtas ir veikia kavos automatas. Gardžia kava bus galimybė mėgautis netrukdomai bet kuriuos paros metu parduotuvės prieigose.

Gerų žinių taip pat yra gyvūnų augintojams. Dėl išplėstos gyvūnų maisto kategorijos atnaujintoje Šilalės parduotuvėje prekių skyrius augintiniams bus didesnis ir įvairesnis.

Greičiau tirpstančios eilės prie kasų ir taromato

Kiekvieno parduotuvės atnaujinimo atveju yra siekiama, kad klientų apsipirkimo patirtis būtų kuo geresnė. Daugelis ją sieja su apsipirkimo greičiu ir kokybe.

„Atsižvelgėme į svarbiausius klientų lūkesčius – patogų, kokybišką ir greitą aptarnavimą, todėl atnaujinome kasos zoną, čia esantį inventorių, papildomai pastatėme ir savitarnos kasą. Toks nedidelis, bet reikšmingas pokytis leis sutrumpinti eiles prie kasų ir taupyti visų laiką“, – komentuoja „Gulbelės“ atstovė.

Taip pat į naują vietą perkeltas taromatas. Jis dabar stovi atskiroje, specialiai įrengtoje patalpoje, kairėje parduotuvės pastato pusėje.

„Taromatas yra gausiai pildomas gyventojų sunešta tara, todėl prie įėjimo į krautuvę, kur jis anksčiau stovėjo, kartais susidarydavo ilgos ir patekimą į ją blokuojančios eilės. Nusprendėme taromatą perkelti į kitą parduotuvės teritorijoje esančią vietą ir taip spręsti šią problemą. Kita vertus, džiugu, kad visi kartu prisidedame prie atliekų rūšiavimo, suprantame žiedinės ekonomikos bei gamtos tausojimo svarbą ir aktyviai tą darome“, – sako L. Aurylė.

Pasak mažmeninės prekybos tinklo „Gulbelė“ vadovo Arūno Tarnausko, Šilalės krautuvės naujinimo darbai buvo vykdomi pagal numatytąjį 2023-iųjų metų renovacijos planą.

„Šių metų mūsų planuose ir tiksluose – dalies parduotuvių atnaujinimas visoje Lietuvoje. Kurioms jų ateina eilė atsinaujinti nusprendžiame įvertindami krautuvės pastatą, įrangą, baldus, kitą inventorių. Reaguojame į klientų ir darbuotojų siūlymus, ką reikėtų keisti, tobulinti, o ką palikti ir toliau vystyti. Tačiau esminis aspektas, kurio siekiame ir ką bendrai visi palaikome – tai naujovių diegimą. Pastarosios leidžia kelti kokybės kartelę, pagerinti apsipirkimo patirtį ir siekti tvarumo – kas mums yra labai svarbu. Tikimės, kad atnaujinimo darbai Šilalės krautuvėje vietos gyventojų ir miesto svečių bus sutikti ir įvertinti teigiamai“, – sako tinklo vadovas.

Į Šilalės „Gulbelė“ krautuvės atnaujinimo darbus ir įrangos supirkimą iš viso investuota per 150 tūkst. eurų. Artimiausiu metu bendrovė planuoja atnaujinti dar 2 tinklo parduotuves – Mokolų „Gulbelė”, Marijampolėje ir Kriūkų „Gulbelė”, Šakių rajone. Šiuo metu įmonei priklauso 63 krautuvės Šakių, Vilkaviškio, Marijampolės, Jurbarko, Panevėžio, Šilalės, Tauragės, Kelmės, Prienų rajonuose, Kazlų Rūdoje, Kalvarijoje.