Jau treti metai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) rengiamas choreografines dirbtuves „Dėmesio! Baletas” šiemet Tarptautinės šokio dienos (balandžio 29-ąją) proga vainikuos ypatingas projektas „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, skirtas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Nuo 2022 m. rugsėjo vykdomo projekto metu buvo ne tik sukurti trys trumpametražiai šokio filmai, bet ir trylika choreografinių miniatiūrų, kuriose universalia judesių ir muzikos kalba pasakojama apie Klaipėdos krašto unikalumą bei kintančią jo tapatybę. Iš kokių permainingos Klaipėdos krašto istorijos fragmentų ir savo asmeninių patirčių choreografinių miniatiūrų koliažą sudėliojo KVMT baleto trupė paaiškės jau šį šeštadienį, balandžio 29 d., 18.30 val. Klaipėdos kultūros centre Žvejų rūmuose.

Į kvietimą kurti miniatiūras šiam projektui atsiliepė devyni menininkai – tiek pirmą kartą mėginantys savo jėgas choreografijoje, tiek labiau patyrę kolegos. Tarp jų – iš skirtingų šalių ir kultūrų į Klaipėdos baleto trupę suvažiavę buvę ir esami šokėjai: amerikietė Kirstin Ann Zahradnick, lietuvės Viktorija Galvanauskienė ir savo karjerą trupėje jau baigusi, šiuo metu Valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiosios baletmeisterės pareigas einanti Aušra Krasauskaitė, ukrainiečiai Roman Budko, Daria Verovka, Yuliia Kovalenko ir Roman Semenenko, kolumbiečiai Laura Carolina Figueroa Orduz ir Brayan Steven Valencia Sarmiento.

Daug žadantys jaunieji ukrainiečių choreografai

KVMT baleto trupės narė Daria Verovka – viena iš ukrainiečių šokėjų, aktyviai dalyvavusi KVMT projekte „Dėmesio! Baletas“, o praėjusių metų pabaigoje publikai kartu su kolegomis pristačiusi savo kompoziciją šokio spektaklių triptike „Dona Kichotė“. Šiame projekte Daria Verovka pristatys keturias naujas choreografines miniatiūras: „Born by the sea“ (Gimę prie jūros), „Mentality“ (Mentalitetas), „Can‘t forget“ (Negaliu pamiršti) ir „Next one“ (Kitas).

2019 m. D. Verovka baigė Serge'o Lifario vardo Kyjivo savivaldybės šokio akademijos liaudies choreografijos skyrių (vadovas Vadimas Sabadašas) ir įgijo pedagogės bei ansamblio artistės diplomą su pagyrimu. Ten pat 2021 m. įgijo bakalauro diplomą su pagyrimu. 2019 m. jai kaip choreografijos srities meno kūrėjai buvo skirta Ukrainos prezidento stipendija. Dar studijų metais pradėjo bendradarbiauti su Ukrainos nacionalinės operos baleto trupe ir Kyjivo savivaldybės akademiniu vaikų ir jaunimo operos ir baleto teatru. Šoko Ukrainos nacionalinėje operoje Kristiano Leverio 2018 m. pastatytame šokio spektaklyje „Under the Tide“. Nuo 2019 m. vasaros ji dirba KVMT. Tarp svarbesnių jos sukurtų vaidmenų: Marina (M. Theodorakio balete „Graikas Zorba“), Baronienė Rainakienė ir Liucė („Altorių šešėly“), Frau Štalbaum ir Rytiečių šokėja (P. Čaikovskio balete „Spragtukas“), Eglės sesuo ir Dukra Drebulė (E. Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“), Margarita („Faustas“), Auklė (S. Prokofjevo balete „Romeo ir Džuljeta“), Solistė (I. Stravinskio balete „Šventasis pavasaris“).

Dvi choreografines miniatiūras „Here‘s that rainy day“ (Štai toji lietinga diena) ir „Severance“ (Išsiskyrimas) kuria pagrindinius vaidmenis KVMT šokio spektakliuose atliekantis solistas Roman Semenenko. 2020 m. jis baigė baleto specialybę Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokio akademijoje. 2019 m. žinias tobulino tarptautinėje vasaros baleto mokykloje „M&G International Ballet Summer School Dresden 2019“. KVMT baleto trupėje šoka nuo 2020-ųjų spalio. Tarp svarbiausių vaidmenų šiame teatre: Platūnas ir Indrulis „Altorių šešėly“; Džonas M. Theodorakio balete „Graikas Zorba“, Jaunasis Faustas šokio spektaklyje „Faustas“, už kurį buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, Romeo šokio spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ pagal Sergejaus Prokofjevo baletą. 2021 m. jis dalyvavo projekte „Dėmesio! Baletas”, kuriam sukūrė miniatiūrą „Get out from the dark“ (Išeik iš tamsos) pagal Philipo Glasso muziką.

Projekto debiutantai

Nuo 2020 m. kovo KVMT baleto trupėje šokanti ukrainietė Yuliia Kovalenko jau spėjo sukurti ne vieną pagrindinį vaidmenį repertuariniuose spektakliuose, o dabar debiutuoja kaip choreografė. Publika išvys jos sukurtą miniatiūrą „So what?“ (Tai kas?). Nuo 2021 m. lapkričio prie trupės prisijungęs baleto artistas Romanas Budko pristato savo pirmąją choreografinę miniatiūrą „459“.

Nuo praėjusių metų sausio Klaipėdoje šokanti amerikietė Kirstin Ann Zahradnick, kurios solinius vaidmenis žiūrovai jau įsidėmėjo naujausiuose KVMT šokio pastatymuose „Dona Kichotė“ ir „Sapnai ir kaktusai“, pristatys pirmąją savo choreografinę miniatiūrą „The Song We Won‘t Forget“ (Daina, kurios neužmiršime), kurios garso takeliui ji pasirinko įrašytas paukščių giesmes.

Į Klaipėdą tik pernai rudenį iš Kolumbijos atvykę baleto artistai Laura Carolina Figueroa Orduz ir Brayan Steven Valencia Sarmiento pristatys savo pirmąjį bendrą kūrybinį darbą – choreografinę miniatiūrą „Por quinta vez“ pagal gerai žinomą Lotynų Amerikos populiariosios muzikos hitą – Héctoro Riveros dainą „Mujer Divina“ (Dieviška moteris).

Nugalėti jaudulį

„Pristatyti savo choreografiją teatre – didžiulė atsakomybė, tad tenka susikaupti ir „perlipti“ per savo jaudulį. Kasmet ruošiu po vieną ar kelis naujus numerius, save motyvuodama tuo, kad jei to nepadarysiu, labai gailėsiuosi“, – juokiasi KVMT baleto trupės koordinatorė, baleto artistė Viktorija Galvanauskienė, kviečianti balandžio 29-ąją apsilankyti Klaipėdos Žvejų rūmuose ir išvysti jos bei kolegų kūrinius. Šiemet ji pristatys naują choreografinę miniatiūrą „Without the right to choose“ (Be teisės pasirinkti) ir 2021 m. projektui „Dėmesio! Baletas” sukurtą „Intention“ (Intencija). V. Galvanauskienė taip pat premjerai ruošia savo baleto klasės (studija „Baleto erdvė“) auklėtinę Safiną Judiną, kuri atliks Darios Verovkos miniatiūrą „Mentality“.

Choreografinių miniatiūrų programą „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“ vainikuos jos buvusios kolegės baleto šokėjos ir choreografės Aušros Krasauskaitės „Pavana“ pagal Giedriaus Puskunigio muziką.

Tarp A. Krasauskaitės darbų KVMT – šokio spektakliai „Karmen“ (2017), „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), šokio filmas „Viskas bus gerai“ (2021). Ji taip pat kasmet sugrįžta į Klaipėdą dalyvauti KVMT choreografinių miniatiūrų programose „Dėmesio! Baletas”, o neseniai sukūrė šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ antrąją dalį (2022). 2018 m. choreografė pelnė „Auksinį scenos kryžių“ kaip jaunoji menininkė, „Padėkos kaukę“ už šokio spektaklį „Karmen“, 2022 m. – KVMT apdovanojimą „Pagauk bangą“ už geriausią metų virtualų projektą – šokio filmą „Viskas bus gerai“.

Patyrusi kūrėja yra prasitarusi, kad vadovaujasi tokia gyvenimo filosofija: „geriau gailėtis padarius, nei verkti nepabandžius“. Tokia nuostata į kūrybos kelią išsviedė ne vieną į visokias menines avantiūras linkusį artistą. Nuoširdžiai tikimės, kad šis bandymų ir klaidų kelias nenuvils nei projekto dalyvių, nei premjeros žiūrovų.

KVMT inform.

Karas visuomet yra ir nelaimė, ir tragedija. Bet teisūs yra ir tie, kurie teigia, kad kai kas iš karo turi naudos, o kiti netgi tvirtina, jog karas – pažangos variklis. Bet kodėl dikta­toriai ir jų nusikalstami režimai griebiasi agresijos, jeigu žino, į ką ji gali išvirsti – į liūdną savo pačių baigtį, į nesuskaičiuojamas netektis? Atsakymo į šį klausimą dar neteko girdėti.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Tonomis kurą į savo automobilių bakus pilantys tarybos nariai rinkėjams neatskleidžia, nei kur, nei kokiais tikslais važinėja. Nors turėtų – vadovaujantis Tarybos veiklos reglamentu, atsiskaityti politikai privalo iki kiekvienų metų gegužės. Šiemet pateikti oficialias ataskaitas sutrukdė rinkimai, o balandžiui baigiantis, vieninteliai ją viešai pristatę yra konservatoriai. Tačiau ir jie apie skiriamas išmokas neužsiminė. Tuo tarpu apie kitų frakcijų darbus niekam neteko girdėti. Paskutiniame tarybos posėdyje apie tai taip pat nė nebuvo užsiminta, o ir padėkoti rinkėjams už tai, kad ketverius metus turėjo galimybę tvarkyti rajono reikalus, naudodamiesi biudžeto pinigais, prieš pusantros savaitės savo kadenciją baigusi taryba irgi nesugebėjo. Tačiau poryt veiklą pradėsiantiems naujai išrinktiems kolegoms, o tiksliau – patiems sau, mat taryboje lieka didžioji dalis šios kadencijos politikų, „dovanėlę“ paliko: naujajame Tarybos veiklos reglamente patvirtinta ir nauja apmokėjimo tvarka, remiantis kuria, tarybos nariams per mėnesį bus priskaičiuojama maždaug šešis kartus daugiau įvairių išmokų, nei jų buvo iki šiol.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Vos prieš kelis mėnesius Šilalės trečiojo amžiaus universitetas (TAU) atšventė 10-ąjį veiklos ju­bi­liejų ir džiaugiasi, kad narių skai­čius pa­ste­bimai auga. Pra­ėju­sią savaitę mokslo metų už­baigimo šventėje pa­žymėjimai įteik­ti beveik 300 gy­ventojų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 32

Sunegalavę kreipiamės į medikus pagalbos, ti­kimės su­laukti profesionalaus gydymo ir vėl džiaug­tis gyveni­mu. Dažnas nė nepagalvojame, jog gydyto­­jas – ne stebuk­ladarys ir ne visų ligų baigtis yra teigia­ma, o patys, pri­si­pažinkime, esame dar labai abejingi savo sveikatai. Tad ko­dėl, jai sušlubavus, žmonės kartais kelia didžiulius reikalavimus gydytojui ar net reiškia pretenzijas.

Pasak Šilalės ligoninės Bend­rosios terapijos skyriaus vedėjos, vidaus ligų gydytojos Vil­mutės Juodeikytės, nemažai ligonių, o ypač jų artimųjų skaito ir neretai perdėtai domisi savo ligomis, gal dėl to jiems atrodo, kad gali gydytojui nurodinėti.

„Iš gydytojo reikalaujama labai daug, o patys žmonės nenori pasistengti kažką keis­ti savo gyvensenoje. No­ri išger­ti tab­letę – ir jau sveikas. Arba nuo lėtinių ligų visą kursą vaistų – ir tos ligos dings. Ne. Reikia įsisąmoninti, kad lėtinės ligos niekur nedingsta, kad būtina jas kontroliuoti, tik­rintis sveikatą. Širdies kraujagyslių, išeminės smegenų ligos progresuoja, daugėja sunkių baigčių. Pagrindinis faktorius yra ge­nai – kokį palikimą gauname iš tėvų, senelių. Ir, aišku, prisideda mū­sų gyvenimo būdas: ar vengiame žalin­gų įpročių, ar sveikai maitinamės, ar sportuojame“, – sako gydytoja.

V. Juodeikytė gimtajame rajone po studijų Medicinos institute pradėjo dirbti prieš daugiau nei 30 metų. Iš­vy­ko stu­di­juoti baigusi Pajūrio vidurinę mokyk­lą. Kas lėmė tokį pasirinkimą?

„Mama dirbo medicinos sesele Pajūrio ambulatorijoje, tėtis ten daug metų buvo ūkvedžiu. Toje aplinkoje aš augau, ją stebėjau ir man atrodė, kad galėčiau padėti žmonėms sveikti. Tuomet atrodė, jog ga­li labai daug, bet kai pradedi dirbti, tokio įsitikinimo nebelieka, nes yra begalė ligų, prieš kurias gydytojas yra bejėgis“, – pripažįsta V. Juo­deikytė.

Gydytoja teigia, kad vyresnio amžiaus žmonės tarsi sovietinį palikimą gavo nuostatą, jog tik gydytojas atsakingas už jų sveikatą.

„Va, susirgau, atvykau pas gy­dytojus ir darykite su manimi, ką norite, bet išgydykite. Ta­čiau dažnai paaiškėja, kad rūpintis reikėjo daug anksčiau – prie žalingų faktorių prisideda ir tai, ką daugelis patiriame neišvengiamai. Tai stresas, įtampa, darbas naktimis ar tolimieji rei­sai“, – vardija gydytoja, pastebėdama, jog jaunesnės kartos žmonės į savo sveikatą žinių bei pastangų investuoja dau­giau. Visgi ji pripažįsta, jog nerimą kelia vaikų bei paauglių viršsvoris – tai tarsi uždelsto veiki­mo bomba, kuri, nesiimant prie­monių, anksčiau ar vėliau gali „sprogti“ lėtinėmis ligomis.

„Jeigu tėvai nerodo vaikams aktyvaus gyvenimo pavyzdžio, nemotyvuoja rūpintis nuo jaunumės savo sveikata, tai gydytojai tikrai to nepadarys. Kas ta sveikata paaugliui – jis dar nemąsto, jog kada nors ateityje, po 30 metų, gali kas blogo nutikti. Todėl pirmiausia sveikatingumas yra šeimos rūpestis“, – įsitikinusi medikė.

Pasak gydytojos, didelę įtaką sveikatingumui daro ryš­kus mūsų visuomenės senėjimas.

„Dėl to sudėtingų ligonių būk­lių tik daugėja. Šilalės ligoninės Bendrosios terapijos skyriaus pacientai – labiau nei vy­resnio amžiaus: 88–97-erių. Džiau­giamės, jei galime pagelbėti, su­stiprinti. Deja, kartais tenka ir patiems susitaikyti, ir namiškius nuteikti, kad jų artimojo organizmo resursai išseko, jis nebeįstengia kovoti ir medikai bejėgiai...“ – sako V. Juo­deikytė.

Gydytojas kasdien neišvengiamai susiduria ne tik su ligoniais, bet ir jų artimaisiais. Pas­tarieji, gydytojos teigimu, ne vi­sada parodo supratingumą. Ži­noma, kiek­vienam savas žmogus ir jo likimas yra svarbiausi. Gal todėl ir nesusimąstome prieš rink­dami telefono numerį, ar gydy­tojas turi laiko atsakinėti į klausimus.

„Informaciją apie paciento būk­lę turėtume teikti tik vienam šeimos nariui. Bet skambina ir giminės, kaimynai. Tai užima laiko, kurio gydytojas ne­turi: visus su paciento li­ga susijusius duomenis, tyrimų rezultatus reikia suvesti į kompiuterį. Sek­re­­torės gydytojas neturi, viską tenka daryti pačiam. O jeigu sky­riuje guli koks 20 ligonių“, – dar­bo kasdienybę nušviečia gydytoja.

Ji sako, jog nepaisant, kokios sveikatos apsaugos sistemos be­­vyktų, tiesioginis gydytojo darbas dėl to nesikeičia.

„Skyriuje lovos negydo, mums trūksta žmogiškųjų išteklių, spe­cialistų. Darbo krūvis yra didžiulis, jaučiamas fizinis ir emo­cinis nuovargis. Ypač jeigu hospi­talizuojamas sunkus ligonis, ne­gali visiškai atsiriboti ir grįžęs namo: ligos eiga gali labai greitai keistis, o ir tyrimai at­liekami kas kelios valandos. Už ligo­nį atsakingas medikas – rū­pestis ir atsakomybė išlie­ka visada. Savaitgaliais pavaduo­ja bu­dintis gydytojas, bet jam tas ligonis „nepažįstamas“. Visiš­kai atsipalaiduojame nebent tik išėję atostogų. Ypač mėgstu pažintines keliones, nuvykti į kon­certą, pa­skaityti gerą knygą“, – sa­ko V. Juo­deikytė.

Tačiau kad ir kaip sunku bebūtų, gydytojas negali nuleisti rankų.

„Turime su liga kovoti bend­romis pastangomis – ligonis, jo namiškiai, gydytojas – ir pagal galimybes padėti. Labai padaugėjo onkologinių ligų, tam gal įtakos turėjo pandemija, kai pagalbos buvo mažiau. O ir žmonės, gal baimindamiesi kontaktų ar manydami, kad nėra dar taip blogai, del­sė kreip­tis. Deja, delsimas šioms ligoms yra pražūtingas. 

Mes, gydytojai, suprantame ligonį, jų artimųjų lūkesčius, nuo­taikas ir kartais nenorą priim­ti blogesnės prognozės. Ta­­čiau bū­­na, kai, pavyzdžiui, hospitalizuojame senyvą žmogų dėl ko­kios ligos, tarkime, plaučių uždegimo, bet prisideda gretutinės – širdies, inkstų, sme­ge­nų kraujotakos nepakan­ka­mu­mas – jau visa puokštė ligų. O dar dėl nusilpusio imuniteto kyla ir infekcijos pavo­jus. Tai, žinoma, lemia liūd­ną lem­tį.

Ir nepaisant visos dėl žmogaus sveikatos bei gyvybės ten­kančios atsakomybės, gydytojo darbas nėra deramai įvertinamas. Atlyginimai nei pagal atsakomybės krūvį, nei pagal mokymosi trukmę yra neadekvatūs. Gydytojai – ne administ­ratoriai ir mes nežinome, kaip skirstomi tie ištekliai. Bet siūlymas prijungti ambulatorijas prie ligoninės išeitų į naudą – sumažėtų administracinės išlaidos. Ligoniai, manau, dėl to tikrai nenukentėtų“, – įsitikinusi V. Juodeikytė.

Gydytoja neslepia kartėlio ir dėl kritiško gydytojų darbo vertinimo.

„Apmaudu, kai žmonės, ne­turin­tys medicininių žinių, ma­nosi geriau išmanantys ir nu­rodinė­ja, kaip gydyti ligonį. Su­prantama, jiems jis svarbus, bet leiskite gydyto­jui dirbti savo darbą: atlikti ir vertinti tyrimus, nustatyti diag­nozę, skirti gydy­mą. Yra ekst­rinės pagalbos li­gų sąrašas, objektyvūs stacio­narizavimo kriterijai, kuriais mes privalome vadovautis. Į ligoninės pri­imamąjį turėtų patekti sunkios, kritinės būklės ligoniai. Deja, nemažai žmonių, sukarščiavę ar pasijutę blogiau, kviečiasi „greitąją“, nors paklausyti plaučių ar numušti aukštą kraujospūdį yra šeimos gydytojo darbas. Bet žmonės gal ir gudrauja: gydytojas priims – nereikės eilėse laukti ir išeis sau ramus“, – pasakoja V. Juo­deikytė.

Medikų klaidos, pasak gydy­tojos, vienareikšmiškai yra skau­džios. Bet tikrai – netyčinės.

„Yra būklių, kurios vystosi staigiai ir mirtingumas siekia 90 proc. Pažiūrėjęs į akis žmogui ligos nenustatysi. Ti­ria­me, siunčiame į diagnostikos centrus, kol atrandama patologija. Ne visada pavyksta iš karto – būna, žmogus sukarščiuoja, o galiausiai „išlenda“ onkologija. Stai­gios mirtys, žinoma, ir gydytojams yra skaudžios“, – apgailestauja V. Juo­­deikytė.

Didžiausias džiaugsmas bei pasitenkinimas gydytojui, pasak V. Juodeikytės, kai žmogus pasveiksta. Deja, sako ji, žmogiškai padėkoti gydytojui dabar susipranta retas kuris.

„Tai parodo požiūrį į gydytojo darbą. Dažnas taip ir pasa­ko: jūs privalote. Žinoma, mes dirbame žmonėms, bet toks vertinimas nėra adekva­tus. Pa­­žiūrėkime į socialinius tink­lus: jeigu tik pasirodo koks straipsnis apie medikus, ištisai liejasi lavina negatyvo, kritikos, priešiškumo. Išvada viena: pacientai turi teises, o medikai tik pareigas. Ypatingai jauni žmonės, žinoma, ne visi, kartais būna labai nemandagūs, leidžia sau kalbėti pakel­tu to­nu, reikšti nepagrįstus priekaištus, nors susidūrė su tuo gy­dytoju pirmą kartą. Keista ir apmaudu, kad dvidešimt­mečiai, nieko ypatingo gyvenime dar nepasiekę, įsivaizduoja daug išmanantys, jaučiasi reikšmin­gi. Su­sidūrus su to­kiais, visada lieka kartėlis, bet stengiesi to atsikratyti ir vėl dirbi savo darbą. O tereikia elementaraus padorumo, man­­dagumo, supratimo. Džiu­gina, kad vyresnieji to neišbarstė“, – santykius su pacientais bei jų artimaisiais nušviečia gydy­toja.

O profesinė šventė – Medi­cinos darbuotojų diena, pasak V. Juodeikytės, yra kasdienė dar­bo diena.

„Jei ne įrašas kalendoriaus lapelyje, turbūt ir pamirštume. Juk ir tą dieną sulaukiame ligonių, jiems reikia pagalbos,  paguodos ir viltį suteikiančio žodžio“, – sako gydytoja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Turėti gydytoją, ku­riuo pasitiki, didelė laimė kiekvienam, ypač toliau nuo di­džiųjų medicinos centrų gyvenančiam žmogui. Kal­ti­nė­niš­kiai sako, kad yra ap­dovanoti, nes jau 44-erius metus jaučia gydytojo Kornelijaus Andrijausko rūpestį. Nors Pirminės sveikatos priežiūros cent­re yra ir kitų dir­bančių medikų, dau­gelis vis tiek nori pa­sikonsultuoti su „sa­vo daktaru“. 

Jaučiasi reikalingas žmonėms

Gydytojas K. Andri­jauskas užaugino jau tris ar net keturias kaltinėniškių kartas – seneliai atsiveda pas jį anūkus, o daktaras yra gydęs net 19 a. gimusius žmones, tačiau paklaustas, nuo ko priklauso pacientų pasitikėjimas, rimtai susimąsto. Ir sako, kad jis pelnomas darbu bei požiūriu – jei žmonės jaučia, kad jais rūpinamasi, tai ir tiki. 

„Nesu labai didelis optimistas, bet jei 25–30 proc. pacientų pasakytų, kad esu neblogas vaikis, būtų puikus rezultatas. Tikėtis, jog visi gerbs ir mylės – toli nuo realybės“, – mano K. Andrijauskas. 

Kai prieš 44-erius metus liepos 1-ąją jaunas gydytojas atvažiavo į Kaltinėnus, pirmiausia turėjo nusipirkti guminius batus: asfaltuotų gatvių miestelyje nebuvo, nuo ligoninės iki namų eidavo šokinėdamas per balas, todėl bateliai tokioms kelionėms netiko. Dabar kitos ir susisiekimo priemonės, ir darbo metodai, bet K. Andrijauskas vis dar negali pasakyti pagalbos prašančiam pacientui, kad neatvažiuos jo aplankyti. Mediko gyvenimo būdas, pripažįsta K. Andrijauskas, jam patinka, apmaudu tik dėl to, jog dėl darbo menkai likdavo laiko šeimai ir dukroms.

Ne tik Kaltinėnuose daktaro etalonu laikomas K. Andrijauskas apie medicinos studijas sako nesvajojęs – juokiasi norėjęs tapti statybininku, nes toks darbas vasarą neblogai papildydavo piniginę, leisdavo įgyvendinti kokią nors užgaidą. Bet baigiant mokyk­lą, mama nusprendė, kad sūnus turi tapti daktaru. Tikėjosi, jog galės padėti sunkiai sergančiam tėvui, o ir gydytojo darbas, mamos įsivaizdavimu, švarus – juk visada su baltu chalatu... 

„Reikėjo šeimai daktaro, tai ir tapau daktaru, o kur dirbti, man nebuvo svarbu“, – pripažįsta K. Andrijauskas, galėjęs, bet vis dėlto nenorėjęs likti dirbti sostinės sporto bazėje. Sako, pasitaikė Kaltinėnai, tai ir pasirinko juos, esančius ne per toliausiai nuo tėvų namų Plungėje. Visam gyvenimui, nes jautėsi ir iki šiol tebesijaučia čia reikalingas, vertinamas. Antraip, neslepia gydytojas, jau būtų seniai pakėlęs sparnus. 

Šeimos medicinos pradininkai

Nors gydytojas ir tikina, kad mediko darbas kaime ir mieste yra toks pat, vis tik pripažįsta, jog gydytojai ne tik Lietuvoje nenori važiuoti dirbti į kaimo sveikatos priežiūros įstaigas. Ir ne tik dėl nedidelio atlyginimo. Neseniai Ispanijoje paskelbtas mokslinis tyrimas, kuris nustatė, kad medikai pirme­nybę teikia socializacijai – mieste įvairių galimybių dalyvauti kad ir moks­linėje veikloje yra daugiau. Bet K. And­rijausko patirtis rodo, jog atskirtis kaime – sąlyginis dalykas. Tokios aplinkos, kokia yra sukurta Kaltinėnų PSPC, ir tokios diagnostinės aparatūros, kokią turi čia dirbantys gydytojai, galėtų pavydėti bet kuri didmiesčio šeimos klinika. Kaltinėnų PSPC jau 27 metai yra universitetinė rezidentūros bazė, gydytojas K. Andrijauskas dalyvauja mokslinėse konferencijoje, tarptautiniuose projektuose, o 2006 m. ir pats apsigynė disertaciją apie profilaktikos įtaką lėtinėms neinfekcinėms ligoms, turi medicinos mokslų daktaro laipsnį. 

„Visos reformos, kurios dabar vyksta, atkartoja mūsų mokslinio tyrimo metu pasirinktą komandinio darbo metodą. Pirmieji Lietuvoje pradėjome tas profilaktines programas, kurias dabar finansuoja Ligonių kasos. Cholesterolio studijomis taip sudominome žmones, kad jie pradėjo eiti tirtis kiekvienais metais. Žiūriu, kad mūsų įstaigai jau per daug tie dalykai kainuoja, geriau būtų langus pasikeisti. Bet žmonės sako: „Daktare, tepasiunta tie langai, tirk riebalus“, – juokiasi gydytojas.

K. Andrijauskas neslepia, kad jam pačiam buvo įdomu, kokią įtaką profilaktika daro bendruomenės sveikatai. Suomijoje, kur tokios programos truko ne vieną dešimtmetį, sergamumas labai sumažėjo, bet vos tik programų finansavimas nutrūko, rodikliai vėl pradėjo blogėti.

Gydytojas sako, kad jis yra dėkingas likimui, kuris suvedė jį su tokiais medicinos šviesuliais kaip šeimos medicinos modelio kūrėja prof. Alla Baubinienė, prof. Leonas Valius, kurie ne kartą lankėsi Kaltinėnuose. Šeimos medicinos esmė – rūpintis žmogumi nuo gimimo iki mirties, įvertinant jo socialinę bei ekonominę padėtį, išsilavinimą, charakterio ypatybes, įpročius ir pan. Tai žinant, lengviau bendrauti, žmogų gydyti, pamėginti paraginti keisti gyvenimo būdą.

Gydo ne tik vaistai

Medicinos pažanga dabar tokia didelė, jog sunku net įsivaizduoti – išsiplėtė diagnostinės galimybės, padaugėjo intervencijų, pakeičiančių operacijas, atsirado genų inžinerija, leidžianti tikėtis, jog po kokių 15 metų onkologinės ligos nebebus problema. Bet didėja ir žmonių lūkesčiai bei reikalavimai. Gydytojas sako, kad pamažu sveikas gyvenimo būdas tampa kultūros dalimi, o mankšta, kūno treniravimas, sveikatai naudingas maistas yra toks pat būtinas dalykas, kaip rytinis dantų valymas. Visa tai leidžia tikėtis geresnės gyvenimo kokybės senatvėje. 

„Kaltinėnuose matau vis daugiau žmonių, kurie išeina pasivaikščioti. Prieš ketvirtį amžiaus turėjome baseiną, sporto salę – dėkoju likimui, kad galėjau kelis kartus per savaitę sportuoti ir plaukioti. Sveikata labai priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename, ir supratimo, kas yra tas sveikas gyvenimo būdas. Visi kartais parūko, išlenkia taurelę, bet yra žmogaus vidinės kultūros nubrėžta riba, kurios geriau neperžengti“, – sako gydytojas. 

K. Andrijauskas įsitikinęs, kad gyvenimo būdui formuotis didžiausią įtaką daro šeima – kaip tėvai žiūrėjo į fizinę kultūrą, maistą, saikingumą, taip ir vaikai vertina tuos dalykus. Dar yra mo­kyk­la ir aplinka, kurioje žmogus gyvena. Tačiau jis savo pacientų nesistengia auklėti, tik tariasi, kaip galima būtų spręsti jiems kylančias problemas.

Pastaruoju metu vis labiau išryškėja, kokia svarbi yra žmonių psichinė sveikata ir kokią didelę įtaką ji daro bendrai savijautai. Gydyti, pasak patyrusio mediko, gali net ir geranoriškas bendravimas. Bet kai ateina ant viso pasaulio piktas pacientas, sako K. Andrijauskas, reikia suprasti, kad jis pykstasi pats su savimi. Ir tik bendraujant pavyksta rasti bendrą kalbą.

„Jei tokie žmonės mano kabinete palieka savo neigiamas emocijas, laimime abu – jis išeina nusiraminęs, patenkintas ir aš“, – teigia gydytojas. 

K. Andrijauskas prisipažįsta, kad visi apdovanojimai – Lietuvos nusipelniusio gydytojo vardas, „Metų spindulys“, „Auksinė gilė“, daugybė padėkų bei nominacijų yra ne tik jo, bet ir viso Kal­ti­nėnų PSPC kolektyvo nuopelnas. Gy­dy­tojas tikina nemėgstantis reklamos, todėl nedaugelis žino ir jo pasiekimus. Ir tik apsilankęs Kaltinėnų PSPC pamatai, kiek meilės ir rūpesčio skirta įstaigai, kuri didžiąją gyvenimo dalį K. And­rijauskui yra tapusi antraisiais namais. Skoningai sutvarkyta įstaigos aplinka, sienas puošiantys paveikslai, įspūdingos plungiškio architekto ir skulptoriaus Virginijaus Vaičiūno skulptūros „Lai­minantis“ ir „Neprarask vilties pakilti“ skatina tikėti, kad visos negandos yra įveikiamos, o gyvenimas yra gražus ir jį verta branginti.  

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusį savaitgalį Lietuvoje pa­mi­nėtos Jurginės – tradiciškai reng­ti folkloro muzikos koncertai, bend­ruomenių susibūrimai. Ši savaitė skirta knygoms – balandžio 23–29 d. vyksta Bibliotekų savaitės renginiai tema „Kartu įveikiant krizes“. Ji skir­ta diskusijoms apie tai, kokią įtaką bibliotekų bendruomenėms da­ro kelis pastaruosius metus mus lydinčios įvairios kri­zi­nės situacijos.

Balandžio 24–30 d. rengiama „Knygų savaitė“ šiemet kviečia domėtis istorija, pamėginti suprasti, kaip mąstome, kuo gyvename ir kaip dabarties kasdienybėje ataidi buvęs laikas. Knygų leidėjai pristato pasirodžiusias knygas ir skatina jomis pasipildyti lentynas. Gausia Bibliotekų savaitės programa išsiskiria Tauragė bei šio rajono miesteliai. Savaitė pradėta tradiciniu bibliotekininkų žygiu – tauragiškiai žygiavo vaizdingu Sūduvos kraštu ir grožėjosi Kazlų Rūdos apylinkėmis, o Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje šią savaitę vyks akcija „Nerimstanti bib­lioteka“, kurios metu ir visuose jos filialuose skaitytojo bilietai bus tiesiog dovanojami. 

Šilalės viešoji biblioteka neatsilieka nuo kaimynų – vakar jau vyko eduka­ci­ja „Par­fumerinio garderobo formavimas. As­­me­ninė komunikacija kvepa­lais. Meni­nės parfumerijos patyrimai“ su parfumerijos edukatore Edita Vi­ge­lyte, taip pat įdomūs susitikimai surengti Tū­bi­­nių ir Pajūralio bibliotekose. Tre­čia­die­­nį, nuo 11 val., Kaltinėnų biblioteka kviečia į renginį „Skaitau, džiaugiuosi, da­linuosi“, kurio metu bus apdovanoti aktyviausi skaitytojai ir pristatyta Ire­nos Rin­dei­kienės rankdarbių paroda „Siu­vi­nėjimas kryželiu”. Obelyno bib­liotekoje tądien nuo 9 iki 14 val. vyks akcija „Ateik. Skai­tyk. Džiaukis sodo biblio­tekoje“, o 15 val. skaitytojai kviečiami į Šila­­lės biblioteką susitikti su psichoterapeute ir knygų autore Rasa Andrikiene. Balan­džio 27 d., 12.30 val., Šilalės bibliotekoje mažųjų šilališkių lauks vaikų rašytoja Ina Lukauskaitė ir jos knyga „Lapė Salegna“.

Be to, kaip informuoja Šilalės viešosios bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja Rima Norvilienė, visą savaitę rajono bibliotekose veiks įvairios parodos: Kvėdarnoje – piešinių paroda „Ma­no svajonių biblioteka“, Žadeikiuo­se  – žadeikiškės Alviros Meižienės nėrinių paroda ir kt.

Į Varnių Žemaičių vyskupystės muziejų įkelti nauji varpai. Jie – vieni didžiausių Lietuvoje, išlieti Austrijoje. Dai­lės pa­minklais vadinami varpai dedikuoti Tai­­kos karalienei, Vy­tau­tui Di­džiajam, vyskupystės muziejaus steigėjams. Tie­sa, nors darbai jau baigti, varpai dar ku­rį laiką tylės – laukiama specialistų iš Aust­rijos, kurie juos suderins. 

Vilniaus paveikslų galerijoje atidary­ta senųjų Europos meistrų paroda iš dviejų nacionalinių Ukrainos muziejų, taip tęsiant Lietuvos dailės muziejaus bend­radarbiavimą ir siekiant išsau­goti vertingiausias kolekcijas vykstant karui. Vil­niaus paveikslų galerijos ekspozicijoje – vertybės iš Lvivo nacionalinės Boryso Voz­nyckio dailės galerijos, didžiausio Uk­­rainos meno muziejaus. 

Kauno dailininkai surengė metinę darbų parodą, kurioje – per šimtą tapybos, grafikos, skulptūros, tekstilės, akvarelės, keramikos darbų. Menotyrininkė Violeta Jocienė parodoje išskyrusi stiprius skulp­tūros, keramikos darbus, tapyboje sako pasigendanti proveržio, emocijų. Paroda galerijoje „Drobė“ – iki gegužės 13 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Visais laikais menas turėjo teigiamą įtaką žmogaus gyvenimui. Šiandien net patys mažiausi vaikai kviečiami lankyti teatro, šokių, dainavimo, piešimo ir kitus kūrybinius užsiėmimus. Pasak specialistų, menas padeda socializuotis, ugdo asmenybę, moko pažinti save. Be to, per meninę veiklą vaikas gali atviriau reikšti savo jausmus ir patirtis. Šilalės meno mo­kykla gali drąsiai vadintis savotiška meno kalve, kuri per 56-erius sa­vo gyvavimo metus išugdė ne vieną menišką sielą. 

Meno mokyklos ugdytiniai kiekvienais metais sėkmingai dalyvauja ir reprezentuoja rajoną įvairiuose respub­likiniuose bei tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, dainų šventėse. Šis, pirmasis, metų ketvirtis mūsų mokyklai ypatingai dosnus laimėjimais ir apdovanojimais. 

Mokyklos dailės skyriuje mokosi 160 mokinių. Jaunieji dailininkai aktyviai dalyvauja rajoniniuose ir tarptauti­niuo­se piešinių konkursuose. Sausį vyku­sio nacionalinio mokinių piešinių konkur­so „Mes užaugome laisvi“, kurį organi­zavo Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras bei Dai­lės mokytojų asociacija, laureatu tapo Rapolas Mu­raus­­kas (mokyt. Ilona Venc­kienė). Ori­gi­­na­liausių piešinių autoriais paskelbti net 11 mūsų mokyklos jaunų­jų dailininkų: Mėta Ciparytė, Indrė Pa­vilonytė, Luka Čaraitė (mokyt. So­nat­a Dargienė), Emilė Karutytė, Vita Kuit­niaus­kaitė, Luk­nė Bendžiūtė, Evita Pryš­mantė, Va­dym

Kharaminskyi, Ugnė Gra­žins­kaitė, Saulė Mu­rauskaitė, Benas Prabi­šas (mokyt. I. Venc­kienė). O 30-ajame pasaulio vaikų piešinių konkurse Japoni­joje, į kurį buvo atsiųsta daugiau nei 9300 piešinių iš 56 šalių, šilališkės U. Gra­žins­kaitės piešinys įvertintas sidabro medaliu.

Tarptautinis dailės darbų konkursas „Jei aš būčiau paukštis...“ Kauno Antano Martinaičio meno mokykloje sulaukė 249 darbų ne tik iš Lietuvos dailės ir meno mokyklų, bet ir iš Latvijos, Ukrainos, Turkijos, Rumunijos. Šilalės meno mokyklos 4 dailės klasės mokinė E. Pryšmantė savo amžiaus kategorijoje apdovanota laureatės diplomu (mokyt. I. Venckienė). Taip pat Evita rajono ugdymo įstaigų piešinių ir plakatų konkurse „Grėsmės šalia mūsų“ pelnė pirmosios vietos diplomą. Tarptautiniame piešinių konkurse Bulgarijoje „Nova Za­gora 2023“, kuris vyko sausio mėnesį, trečiokas R. Murauskas (mokyt. I. Venc­kienė) tapo laureatu.

Džiaugiamės ir Šilalės meno mokyk­loje vykusios Lietuvos mokinių dailės olimpiados II-uoju etapu. Šių metų tema – „Eni beni diki daki aš einu ieškoti“. Olimpiadoje dalyvavusios mūsų mokyklos mokinės pasirodė puikiai: ant­roji vieta atiteko Smiltei Trimirkaitei, trečiąsias pasidalino Viltė Kybar­taitė ir Julija Kelpšaitė. Mokines ruošė dailės mokytoja I. Venckienė.

Kovo 30 d. į respublikinį Lietuvos kariuomenės Klaipėdos įgulos karininkų ra­movės organizuoto piešinių konkurso „NATO – mano akimis“, skirto Lie­tuvos įstojimo į NATO die­nai paminėti, apdovanojimus buvo pakviesti ir Šilalės meno mokyk­los mokiniai – Smiltė Žy­man­­čiūtė apdovanota trečiosios vie­tos diplomu (mokyt. I. Venc­kie­nė).

Meno mokyklos muzikos sky­riuje mokosi 240 mokinių, jie savo laimėjimais taip pat garsina mūsų mokyklą ir rajoną. Klaipėdos Jeronimo Ka­čins­ko muzikos mokykloje vykusia­me respublikiniame solfedžio kon­kurse „Muzikos labirintai“, kuriame dalyvavo 24 mokiniai iš Šiaulių, Ši­lalės, Palangos, Ma­­žei­kių, Klai­pėdos, šilališ­kiai Bri­gita Lidžiūtė (4 kl.) ir Gy­tis Jankus (5 kl.) užėmė pirmąsias vietas (mokyt. Lina Kaziu­ko­nie­­nė), o kovo pradžioje Ma­žei­­kių Vytauto Klovos muzikos mo­­kykloje vykusiame IV Že­­­mai­tijos krašto solfedžio konkurse sėk­mingai pasirodė Irmantas Jan­kus (6 kl.), kuris užėmė pirmąją vietą (mokyt. L. Ka­ziuko­nie­nė).

Žemaitijos ir Klaipėdos krašto akordeonininkų festivalyje-konkurse „Akordeonų pavasa­ris 2023“ Tauragėje dalyvavo 25 mokiniai iš Pagėgių, Jur­bar­ko, Klaipėdos, Tauragės bei Ši­lalės meno mokyklų. Mo­ky­­to­jos Ramintos Pivoriū­nai­tės jaunie­siems akordeonininkams šis konkursas buvo sėk­min­gas: Ugnius Milašius (1 kl.) tapo ant­rosios vietos laureatu, Mei­da Capaitė (1 kl.) ir Emilis Za­muls­kis (1 kl.) pelnė pirmąsias vietas, Aistė Ca­paitė (8 kl.) savo amžiaus kategorijoje taip pat užėmė pirmąją vietą. Tie patys jaunieji akordeo­nininkai dalyvavo ir Utenos meno mokyk­los organizuotame respublikiniame virtualiame jaunųjų atlikėjų konkurse „Naujieji atradimai 2023“ bei pelnė prizines vietas: A. Ca­pai­tė – pirmąją, M. Capaitė, U. Mi­lašius ir E. Za­mulskis – trečiąsias.

Klaipėdos Stasio Šimkaus kon­servatorijoje respublikinia­me bendrojo fortepijono mokinių konkurse „Jūros eskizai“ sėkmingai pasirodė 3 kl. mokinys Stasys Aidanas Šerpe­taus­kis, laimėjęs trečiąją vietą (mokyt. Aušra Petraitienė).

Kovo 31 d. – balandžio 1 d. Kau­ne, Juozo Gruodžio konser­vatorijoje, vyko XXX respublikinis Juozo Pakalnio jaunųjų atlikėjų pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumen­tais konkursas. Šis konkursas turi labai gilias tradicijas, yra pats svarbiausias Lie­tu­voje, kaskart sulaukia daug dalyvių, todėl pelnyti jame prizines vietas – didelis laimėjimas. Konkursas vyko trimis turais: regioninis, zoninis ir respublikinis. Pu­čia­mų­jų klasės moksleiviai į Šilalę iš respublikinio turo parsivežė puikių laimėjimų: Arnas Ramanauskas, grojantis althornu (mokyt. Mi­kas 

Karosas, koncertmeisteris Arū­nas Goštautas) tapo pirmosios vietos laureatu, trečiosiomis vietomis džiaugiasi Rokas Barila, grojantis saksofonu (mokyt. Ta­das Zakarauskas, koncert­meis­te­ris A. Goštautas), Povi­las Vait­ke­vi­čius (tūba, mokyt. Algi­man­tas Krėpšta, koncertmeisteris A. Goštautas) bei I. Jankus (tū­ba, mokyt. M. Karo­sas, koncert­meisteris A. Goštau­tas). 

Balandžio pradžioje Radvi­liš­kio muzikos mokykloje vyko VII Lietuvos jaunųjų pianistų konkursas „Čiurlionio jūra“, skir­tas kompozitoriui M. K. Čiur­lioniui atminti, todėl vienas iš privalomų buvo jo kurtas kūrinys. Dalyvavo 30 jaunųjų pia­nistų iš Jo­niškio, Klaipėdos, Kau­no, Kau­no rajono, Kėdainių bei kt. muzikos ir meno mokyk­lų bei me­nų gimnazijų. Didžiuo­jamės ir džiaugiamės mūsų mokyk­los pel­ny­­tais laimėjimais, kuriuos į Ši­lalę parvežė: Aus­tėja Viliu­šy­tė – pirmosios vietos laureato dip­lo­mas (mo­kyt. Daiva Bar­tu­šie­nė), Ovi­dijus An­sunas – antrosios vietos laureato diplomas (mokyt. Gin­taras Bar­tušis), Rokas Kaz­lauskis – pirmosios vietos laureato dip­lomas (mokyt. D. Bartu­šie­nė) ir nominacija už geriausiai atliktą pjesę, Liudas Pukinskis – antrosios vietos laureato dip­lomas (mokyt. G. Bartušis) ir nominacija už geriausiai atliktą pjesę.

Balandžio 5 d. į Šilalės meno mokykloje vykusį I-ąjį Žemai­ti­jos krašto pianistų konkursą „Links­mosios natelės“ sugužėjo 30 jaunųjų pianistų iš Ma­žeikių, Plun­gės, Rieta­vo, Endriejavo, Gargždų, Laukuvos, Tauragės bei Ši­la­­lės muzikos ir meno mokyk­lų. Jie varžėsi 3 grupėse pagal klases, jaunuosius virtuozus ver­tino komisija. Visiems dalyviams įteikti saldūs prizai, o laureatai apdovanoti nuostabiais specialiai konkursui pagamintais suvenyrais „Smuiko raktas“.

Mūsų mokyklai atstovavo 7 jaunieji pianistai. Pirmosios vietos laureato diplomą pelnė 6 kl. mokinys R. Kazlauskis (mo­kyt. D. Bartušienė), antrosios vietos laimėtojais tapo 7 kl. mo­ki­­­nys L. Pukinskis (mokyt. G. Bar­tu­šis) ir 3 kl. mokinė A. Viliu­šy­tė (mokyt. D. Bar­tu­­šie­nė), trečiosios vietos laureate pripažinta 6 kl. mokinė Ju­li­ja Teresė Sa­daus­ky­tė (mokyt. Ilona Be­ne­tie­nė). Dip­lo­­man­tais tapo antrokės Aus­tėja Virba­šiūtė (mokyt. Gintarė Sa­ba­liaus­kienė) ir Žemyna Da­jo­rai­tė (mokyt. I. Benetienė) bei 4 kl. mokinė B. Lidžiūtė (mokyt. G. Bartušis). Konkursą organizavo Šilalės meno mokyk­los fortepijono mokytojai metodininkai D. ir G. Bartušiai.  

Šilalės meno mokyklos choreografijos skyriuje mokosi 140 jaunųjų šokėjų. Kovo 11 d. šokių studija „Lokysta“ dalyvavo tarptautiniame vaikų ir jaunimo šokių festivalyje „Laisvės vaikai 2023“ Plungėje. Kartu su šilališkiais scenoje sukosi šokėjų poros iš Plungės, Joniš­kio, Šilutės, Latvijos ir Mol­dovos.

Ypač sėkmingas „Lokystos“ šokėjams buvo Tauragėje vykęs Žemaitijos regiono moki­nių liaudiškų šokių grupių šokių festivalis-konkursas „Šal­tinio kviestinis“. Pirmoji vieta skirta jaunių grupei (mokyt. Lai­­ma Andrejauskienė), antroji – jung­tinei jaunučių ir mergaičių grupei (mokyt. Digma Konono­vie­nė).

Onore de Balzakas yra pasa­kęs, kad atkaklus darbas yra ir meno, ir gyvenimo dėsnis. Dė­kojame mokiniams bei jų mo­kytojams už šaunius laimėjimus ir už mokyklos vardo garsinimą. Tikimės ir ateityje puikių rezultatų bei sėkmingų konkursų.

Rasa RAMANAUSKIENĖ 

Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui