Iš istorijos žinome, kad bent jau Lietuvai birželio–rugsėjo mė­ne­siai kadaise buvo nepaprastai reikš­min­gi, net lemtingi. Pri­si­min­kime 1939-ųjų rugpjūčio ir rugsėjo Euro­pos dalybas, 1940-ųjų vasaros oku­paciją ir vadinamojo Liau­dies sei­mo rinkimus, 1941-ųjų birželio trem­tis bei Lietuvą nusiaubusį fron­tą, o po trejų metų sugrįžusį su antro­sios, dar baisesnės okupacijos trenks­mu...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Nors apie daugiabučių statybas Šilalėje periodiškai šne­kama jau bene penktus metus, panašu, kad apie raktus nuo naujų būstų šilališkiams reikėtų bent kuriam laikui pamiršti – metai eina, valdžios kadencijos keičiasi, o dau­giabučių kvartalas stovi nepakitęs. Tiesa, kalbų bei pa­ža­dų, kokie tie naujieji namai bus geri ir net „išmintingi“, kas­met daugėja. Tačiau bent jau kol kas sklypą „valdo“ erkės.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Kasmet liepos 6-ąją minime Valstybės – Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo ir Tautiškos giesmės – die­ną. Tądien įvairiuose pasaulio kampeliuose skamba Lietuvos himnas, vyksta koncertai, renginiai. Kuo Lie­tuvai svarbi liepos 6-oji ir ką apie ją mano šilališkiai? 

Karaliaus Mindaugo karūnavimo die­na Lietuvoje švenčiama nuo pirmųjų Lietuvos nepriklausomybės metų, o šventine dar 1990 m. spalio 25 d. ją paskelbė Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas.

Ši data svarbi pagerbiant vienintelį Lietuvos karalių Mindaugą, kurio vardas stiprino šalies valstybingumą, vaduojantis iš sovietų okupacijos, atstatant iškreiptą Lietuvos istoriją bei pristatant pasauliui mūsų valstybės egzistavimą.

Kad liepos 6-oji būtų minima kaip Lietuvos valstybingumo diena, daug prisidėjo šalies istorikai. Vienas jų – profesorius Edvardas Gudavičius – nustatė, jog kunigaikštis Mindaugas buvo karūnuotas būtent liepos 6-ąją. 

Valstybinės šventės garbei nuspręsta, kad prie namų, svarbių šalies pastatų per Mindaugines būtų iškeltas Lietuvos valstybingumo simbolis – Lietuvos vėliava. O nuo 2009-ųjų, kai buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis, visame pasaulyje 21 val. Lietuvos laiku pradėta giedoti Tautišką giesmę. Ši iniciatyva tęsiasi iki šių dienų. Lietuvos himno giedojimas skirtingose pasaulio vietose vienija lietuvius, rodo jų stiprybę ir bendradarbiavimą. 

Pasak šilališkės, Vilniaus universiteto studentės Gabrielės Šiaudvytytės, istorijos studijos suteikia jai galimybę plačiau pažvelgti į šią datą bei į karalių Mindaugą.

„Deja, istorinių bei archeologinių šal­tinių iš Mindaugo epochos yra gana mažai, o turimi nėra labai išsamūs, todėl sužinoti tiek, kiek norėčiau, yra sudėtinga. Tačiau studijos leidžia labiau susipažinti su karaliaus Mindaugo asmeninėmis savybėmis, tokiomis kaip įžvalgumas, strategiškumas bei gera orientacija. Be to, sužinojau, kaip jo asmenybė bei susiklostę įvykiai vedė prie pačios valstybingumo pradžios bei Lietuvos valstybės susikūrimo“, – sako Gab­rielė. 

Būsimosios istorikės teigimu, Mindaugo karūnavimo diena lietuviams turėtų būti svarbi tuo, jog būtent šią dieną buvo užbaigtas mūsų valstybės susikūrimas, o Lietuva pripažinta to meto pasaulio valstybių.

„Pradėjau visiškai kitaip žiūrėti į šią datą ir supratau jos ypatingą svarbą mūsų valstybei. Taip pat įsitikinau, kaip svarbu branginti suverenitetą, saugoti valstybingumą, būti patriotiškiems bei vieningiems“, – sako G. Šiaudvytytė.

Istorikų teigimu, vienintelis Lietuvos karalius daugiausiai nusipelnė tuo, jog suvienijo valstybę. Be to, jis kovojo už Lietuvos žemes su rusais, totoriais, vokiečiais. 

Beje, teigiama, kad po valstybės ir Mindaugo krikšto popiežius įkūrė Lietuvos vyskupiją, o pirmasis vyskupas padėjo įsteigti aukštąją mokyklą. Karūnacija šaliai suteikė galimybę susipažinti su Europos kultūra, krikščionybe bei kurti savo tautos istoriją.

Anot istorijos olimpiadų laimėtojos, abiturientės Gabrielės Žadeikytės, žinoti savo valstybės istoriją bei rūpintis savo šalimi yra kiekvieno piliečio ir patrioto pareiga.

„Rūpindamiesi savo Tėvyne, puoselėdami jos istorinį palikimą, sudarome sąlygas valstybės išlikimui ir pamatų kūrimui ateities kartoms. Besimokant dažnai girdėjau nuostabią mintį, jog „nežinantys istorijos yra pasmerkti ją pakartoti“. Tad žmonės, kuriems rūpi sava šalis, užtikrina, kad tam tikros tamsios istorijos dalys nepasikartotų ir valstybė augtų tinkama linkme“, – sako laukuviškė.

Per Valstybės dieną savo vardadienį taip pat švenčia Mindaugai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos portalo lankytojai daugiau nei prieš dešimt­metį šį vardą išrinko gražiausiu lietuvišku vyrišku vardu. Tiesa, pas­kutiniais metais Mindaugų Lietuvoje mažėja. Jei 1992-aisiais Mindaugo vardu buvo pavadinta 780 kūdikių, tai 2020-aisiais – vos 22. Šilalėje daugiausiai Mindaugų gimė 1990 m. – 12. Deja, nuo 2012 m. iki 2020-ųjų nebuvo įregistruota nė vie­no Mindaugo vardo. 

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Istorikai, ko gero, dar ilgai ginčysis, kas gi iš tikrųjų įvyko Rusijoje šių metų birželio 24-ąją. O visai neseni įvykiai kol kas dar stovi prieš akis – anksčiau Maskvai artimos ir naudingos privačios karinės bendrovė „Vagner“ vadovas Jevgenijus Prigožinas sukėlė karinį maištą, jo kovotojai pajudėjo šalies sostinės link, pakeliui užimdami Rostovo ir Voronežo miestus, nesutiko rimtesnio pasipriešinimo, bet priartėję prie Maskvos to paties J. Prigožino įsakymu apsisuko ir, kaip teigiama, grįžo į dislokacijos vietas. 

Jei ir teatras – tai ne Putino

Tos dienos rytą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pa­grasino maištininkui, išvadino jį išdaviku, o po to, panašu, ir pats paspruko iš Mask­vos. Užtat kai J. Prigožinas apsuko savo kariauną atgal, buvo paskelbta, kad jam už karinį maištą iškelta byla bus nutraukta, o jis pats pasitrauks į Bal­tarusiją, kurios vadovas Alek­sandras Lukašenka neva irgi da­lyvavo derybose, sprendžiant keblią situaciją. Teisinių pasek­mių, kaip skelbiama, išvengs ir „Vagnerio“ kovotojai. 

Tačiau visa ši istorija paliko daug neatsakytų klausimų. Politologai iki šiol bando kelti nors kiek įtikinamai atrodančią įvykių versiją, o tikrą tiesą žino, ko gero, tik nedidelė grupė žmonių Rusijoje, įskaitant ir patį J. Prigožiną.

Patikimų bei pilnų atsakymų nebus ir šiame straipsnyje, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kelis su Kremliaus propaganda bei politine komunikacija susijusius dalykus, kurie leidžia atmesti kai kurias viešojoje erdvėje sklandančias versijas, gal suteikiančias viltį bent kiek priartėti prie vadinamojo „Prigožino žygio“ suvokimo. 

Viena iš dažniau skambančių versijų yra tai, kad minėti įvykiai buvo ne daugiau nei politinis spektaklis, kur kiekvienas atliko iš anksto numatytą vaid­menį. Pavyzdžiui, pagal vieną iš jų, vaidinimas tik imitavo J. Prigožino ir Putino bei Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu konfliktą. Spektaklio tikslas galėtų būti pirmiausia paveikti Vakarus, sukurti menamo pavojaus iliuziją bei priversti juos švelninti savo poziciją Putino atžvilgiu, vadovaujantis logika, kad gal jau geriau jis lieka valdžioje, nei Kremliuje įsitaisys koks nors radikalesnis veikėjas. Dabartinis Rusijos prezidentas šiuo atveju Vakarams išlieka blogiu, bet jis bent jau pažįstamas blogis, tuo tarpu J. Prigožinas potencialiai ga­li būti daug pavojingesnis, ypač atradęs kelią prie Rusijos bran­duolinio arsenalo. 

Pateikta versija gali skambėti gana logiškai, bet šiuo atveju ji neatitinka potencialaus „spektaklio“ dramaturgijos. Kaip ten bebūtų, J. Prigožino galvažu­džių žygis Maskvos link paže­mino Putiną, parodė jį kaip silp­ną lyderį, kuris nesugebėjo suvaldyti paties išauginto monst­ro (žinoma, kad J. Prigožinas yra iš Putino aplinkos – nors ir ne pačios artimiausios, jam faktiškai buvo leista kurti nuosavą privačią kariuomenę mai­nais už Kremliaus interesų aptarnavimą). Tai labai stip­riai kertasi su faktiškai nuo amžiaus pradžios kurtu Putino įvaizdžiu. Kalbant paprasčiau, jeigu Rusijos prezidentas ar kas iš jo artimos aplinkos būtų buvęs šio spektaklio režisieriumi, tai J. Prigožinas būtų nutraukęs maištą dar birželio 24-osios rytą, po griežtų Putino pareiškimų bei dar ilgai viešai atgailavęs. Tai visiems pademonstruotų, kad Rusijos prezidentas toliau valdo situaciją ir vieno jo žodžio užtenka, reguliuojant politinius bei visuomeninius procesus. 

Žinoma, visi minėti įvykiai vis vien gali būti politinis spektak­lis, bet jų autorius ne Pu­tinas ar kas nors iš jam lojalių žmonių.

Propagandos pasimetimas

Tai, jog J. Prigožino maištas buvo surežisuotas ne Kremliuje, rodo ir oficialios Rusijos propagandos pasimetimas birželio 24-ąją. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad valdžios naratyvo ruporai negavo jokių aiškių instrukcijų, kaip reaguoti į įvykius, todėl kiekvienas sukosi iš padėties pats, kaip išmanė. Pastebima, jog daugelis pasirinko tylos įžadus. Susidarė net paradoksali situacija, kai viena Rusijos valstybinė naujienų agentūra – RIA Novosti – gana ilgai ignoravo „Prigožino žygį“, tuo tarpu kita valstybinė naujienų agentūra – ITAR-TASS – kalbėjo apie jį. Tarp pasisakiusiųjų buvo ir žinomas Rusijos propagandos karys Vladimiras Solovjovas. Tiesa, pastebėta, kad savo pasisakyme jis pirmiausia akcentavo, jog pilietinis karas yra baisus dalykas (visai natūraliai J. Prigožino sukilimas prieš savo šeimininkus ir turimų pajėgų panaudojimas iš tikrųjų galėjo vesti į tam tikrą pilietinį konfliktą). Įdomiausia, kad V. Solovjovas akivaizdžiai vengė pasakyti ką nors blogo apie J. Prigožiną. Kaip galima numanyti, pasirinko tokią atsargią poziciją dėl viso pikto. 

Pagrindiniai komentarai apie įvykius pasipylė jau po to, kai maištas išsikvėpė ir buvo nutrauktas taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Kitas žinomas Kremliaus propagandos karys Dmitrijus Kiseliovas laidoje „Vesti nedeli“ („Savaitės žinios“) pabandė pristatyti visus įvykius kaip „brandos testą“ Rusijai, kurį jį, žinoma, išlaikė. Pagrindinis jo argumentas buvo tai, kad esą per maištą pavy­ko išvengti kraujo pra­liejimo (kas nėra tie­sa, nes birželio 24 d. rytą maištininkai numušė kelis Rusijos kariuomenės orlaivius, žuvo ne mažiau kaip 10 Rusijos kariuomenės atstovų). 

Irada Zeinalova lai­doje „Itogi nedeli“ („Savaitės rezultatai“) pareiškė, jog maištas tapo „smūgiu į nugarą mums visiems“, ir netiesiogiai apkaltino jo organizavimu Vakarus. Tokio naratyvo, tiesą sakant, buvo galima tikėtis, nežiūrint į jo absurdiškumą (Vakaruose J. Prigožinas pelnytai laikomas teroristu, jo kovotojai yra pasižymėję karo nusikaltimais Sirijoje, Ukrainoje ir kai kuriose Afrikos valstybėse).

Matomi ir nematomi ženklai

Galima pastebėti, kad pastaruoju metu Kremliaus propagandos atstovai neretai atsiduria sudėtingoje situacijoje, demonstruodami pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti. Didžiąja dalimi tokia situacija yra susijusi su Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šį karą Maskvai sunku pavaizduoti kaip pergalingą. Tenka nuolat ieškoti nesėk­mių paaiškinimo būdų. Atsargumas komentuojant J. Prigožino žygį irgi parodė, kad bent jau propagandos fronto kovotojai buvo pasimetę, neturėjo žinių, jog tai galimai tiesiog politinis spektaklis, ir gal net neatmetė varianto, kad „Vagneris“ gali užimti Maskvą, o J. Prigožinas įsitaisyti Kremliuje, pasiskelbdamas šalies vadovu.  

Dar įdomiau, jog šita situacija iš viso galėjo išsilieti į pilietinį informacinį karą – nepamirškime, kad būtent J. Prigožinas buvo pirmųjų nustatytų trolių fabrikų šeimininkas Rusijoje. Nežinia, kiek internetinio fronto karių jam vis dar tarnauja. 

Kita vertus, nuolatinis propagandos aparato pasimetimas rodo nestabilią dabartinio Kremliaus režimo padėtį. Žinoma, tai yra labiau netiesioginis požymis. Galiausiai jau minėtas J. Prigožino „Vagnerio“ kariaunos žygis į Maskvą – net nesvarbu, ar jis buvo tikras ir spontaniškas, ar surežisuotas tam tikrų jėgų Rusijoje – demonstruoja tą nestabilumą dar akivaizdžiau. 

Viktor DENISENKO    

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Lietuva ruošiasi bene didžiausiai mėnesio šventei – Karaliaus Min­daugo karūnavimo dienai. Per­žvel­gus planuojamus renginius matyti, jog šia proga susiburs draugėn kone visų didesnių ar mažesnių miestelių gyventojai – visus pasau­lio lietuvius liepos 6 d., lygiai 21 val., sujungs tradicija tapęs Tautiškos giesmės giedojimas. 

Daugybė renginių organizuojama ir Šilalėje – Tautiška giesmė mieste kviečia prie paminklo „Laisvės šauklys“, ji bus giedama ir Kaltinėnuose, Laukuvoje, Kvėdarnoje, Upynoje, Bijotuose, Bilioniuose, Pajūryje, Didkiemyje, Kūtymuose bei Traksėdyje. Tauragės rajone Karaliaus Mindaugo karūnavimo dienos šventės bus rengiamos Skaudvilėje, Lomiuose bei Batakiuose. Išskirtiniai visos dienos renginiai numatomi Šiauliuose, o Lietuvos Kultūros sostinės 2023 organizatoriai Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną Tauragėje surengs grandiozinę istorinę inscenizaciją Taurų parke. „Skalvių pilies už­ėmimas“ – tai kryžiuočių ir lietuvių mūšių faktais paremta istorija, nukelsianti į viduramžius, palei Nemuną vykusių lietuvių genčių ir kryžiuočių kovų laikus. Organizatoriai žada, kad žiūrovų laukia nepamirštamas reginys, leisiantis išvysti rekonstruktorių atkurtą to laikmečio kryžiuočių ir lietuvių kovų realybę bei patiems tapti Lietuvos valstybės susikūrimo liudytojais. Inscenizacija startuos 22.30 val., o belaukiant finalinio šventės akordo, Taurų parke įsikurs viduramžių amatų miestelis. Prieš prasidedant didžiajam renginiui, visą popietę lankytojai galės stebėti riterių turnyrus, senųjų šokių trupių pasirodymus, įvairias rungtis ir net žiūrovus įtrauksiančias dvikovas. Senovinių amatų puoselėtojai mokys, kaip pasigaminti grandininius šarvus, archajišku būdu įžiebti ugnį, išdirbti odą ar nukalti juvelyriką. Taip pat savo jėgas bus galima išbandyti kirvių ir iečių mėtymo rungtyse, pramokti šaudyti iš lankų ir arbaletų bei dalyvauti viduramžių žaidimuose. Vakarinę programą rodys Tauragės meno kolektyvai.

Šeštadienį prasidėjo tradicinis Bijotų dvaro festivalis, kurį atidarė Teatrų sueiga. Renginiai laukia ir liepos 21–22 d. – Bijotų dvaro sodyboje (Baublių muziejaus parke) šėls Klaipėdos muzikinio teatro muzikinė komedija „Šounuolynas“, romų teatras „Sare Roma“, Vytautas Šiškauskas, Šakių cirko mokyklos šou, liaudiškos muzikos kapela „Bijotaičiai“ ir kt. Visi renginiai – nemokami, tad organizatoriai ragina jau dabar pasižymėti kalendoriuje šias dienas. 

Rimtosios muzikos gerbėjų ir šią vasarą laukia Medvėgalio menų festiva­lis – liepos 22 d., nuo 19 val., ant Med­vėgalio kalno literatūrinę-muzikinę 

kompoziciją „Eilėraščiai ir muzika” atliks aktorius Giedrius Arbačiauskas, pasirodys baleto profesionalų trupė „Classic Art”, Panevėžio muzikinio teat­ro pučiamųjų orkestras „Garsas”, sutemus visus pakvies Medvėgalio kino naktis. Kaip ir kasmet, jau 17-ąjį kartą rengiamame festivalyje – turininga ir išskirtinė programa, kurią pristatys renginio vedėjas muzikologas Viktoras Gerulaitis bei projekto vadovas ir režisierius Vytautas Jankauskas. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) skiepijimą api­bū­­dina kaip saugų ir veiksmingą būdą apsisaugoti nuo pa­vojingų ligų dar prieš jomis užsikrečiant. Tačiau, nepaisant vakcinų naudos, atliktų mokslinių tyrimų bei milijonų išgelbėtų gyvybių, vis dar atsiranda tų, kurie pa­kliūva į de­zinformacijos pinkles ir neigia vakcinacijos efek­ty­vu­mą. 

LSMU Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. dr. Auksė Mickienė akcentuoja, kad nepasitikėjimas vakcinomis pastebimas visame pasaulyje, bet labiausiai – rytinio blo­ko šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Į klausimus, susijusius su pagrindiniais vakcinacijos mitais, profesorė atsako medicinos mokslu ir atliktais tyrimais grįsta informacija. 

Naudojamos tik patikrintos vakcinos

„Vakcina – tai susilpnintas inaktyvuotas mikroorganizmas arba tam tikros jo struktūros dalelės, kurios yra įskiepijamos į žmogaus organizmą ir sukelia specifinį imuninį atsaką. Tokiu būdu imuninė sistema yra ištreniruojama atpažinti visą infekcinės ligos sukėlėją arba konkrečius jo antigeninius komponentus ir ge­ba jį neutralizuoti“, – aiškino A. Mickienė.

Pasak specialistės, itin svarbu suvokti, jog tam, kad vakcinos būtų užregistruotos ir pradėtos naudoti, turi būti atlikti klinikiniai tyrimai.

Vakcina sukuriama ir išbandoma mėgintuvėlyje su ląste­lėmis („in vitro“), vėliau tyri­mas apima dideles atsitiktinai parinktų žmonių grupes. Viena dalis jų gauna tiriamą­ją vakciną, kita – placebą. Tuo­met analizuojami rezultatai, ir jeigu toje grupėje, kuri gavo vakciną, susirgo gerokai mažiau žmonių nei gavusioje placebą, vakcina laikoma efektyvia ir pagal tai, kokiu procentu mažiau žmonių susirgo, nustatomas vakcinos veiksmingumas klinikiniuose tyrimuose.

„Tik tuomet, kai klinikiniuose tyrimuose yra užfiksuojamas vakcinos efektyvumas ir įrodoma, kad ji nesukelia nepageidaujamų, grėsmingų reiškinių, vakcina yra užregist­ruojama ir patenka į rinką“, – nepatikrintų bei neveiksmingų vakcinų naudojimą paneigė LSMU Infekcinių ligų klinikos vadovė. 

Eksperimentas be skiepo – su liga ir savimi

Virtualioje erdvėje sklando aibės mitų apie skiepus. Vienas iš jų teigia, jog persirgus tam tik­ra liga susiformuoja stipresnis imunitetas nei po vakcinacijos. Tai yra netiesa. 

Pasak specialistės, skirtumas yra tas, kad, persirgus tam tikromis ligomis, pavyzdžiui, erkiniu encefalitu ar tymais, imunitetas susidaro visam gyvenimui. O norint, kad imunitetas susidarytų po vakcinacijos, reikia trijų erkinio encefalito vakcinos dozių bei palaikomųjų dozių, arba dviejų tymų vakcinos dozių. Taigi skirtumas yra toks, jo esmė – ne skirtingame imuniteto „stiprume“. Be to, užsikrėtus tam tikromis infekcijomis, gali kilti didžiulė rizika sveikatai. 

„Pasirinkęs įgauti imunitetą sirgdamas, o ne skiepydamasis, žmogus savotiškai eksperimentuoja – prisiima riziką sirgti ir galbūt nuo tos ligos mirti. Dažnas galvoja, kad tokiu būdu organizmas įgis stip­resnį imuninį atsaką, bet yra didelė tikimybė, jog liga bus sunki, galimos komplikacijos, gali prireikti reanimacijos ar liga gali baigtis mirtimi“, – aiškino A. Mickienė. 

Ragina lygiuotis į Vakarų šalis

Medicinos bendruomenė kasdien šviečia žmones apie tai, kad vakcinos yra reikalingos ir naudingos. Tačiau, kaip teigė ekspertė, būna žmonių, kurie „viską žino“, „viską supranta“. Anot jos, sprendimas neklausyti kompetentingų specialistų ir remtis savo nuomone, suformuota pagal asmeninę patirtį, yra klaidingas. 

Žvelgiant iš medicinos specialistų pusės, daryti daugiau, nei daroma dabar, siekiant pakeisti visuomenės požiūrį, – ilgas ir sudėtingas procesas.

„Kad žmonės mūsų, specia­listų, negirdi ir tam priešina­si didžiulis informacinis fonas, yra bendras visuomenės edu­kacijos ir brandos klausimas. Jeigu kalbėtume apie išsivysčiusias Europos šalis, ypač Skandinaviją, JAV, ten visuomenės požiūris į specialistus yra visai kitoks, pasitikima profesionalais bei jų verdiktu. Jeigu stengiamės į vakariečius lygiuotis įvairiais kitais aspektais, tai būtų sveika sekti ir kitokio, specialistų suformuoto, požiūrio į skiepus  klausimu“, – sakė A. Mickienė.

Atvejai bus aprašomi knygose

Specialistė priminė COVID-19 pandemijos laikotarpį: šalį pasiekus pirmosioms vakcinoms, kuomet sergamumas koronavirusu „siekė debesis“, lietuviai kovėsi, kas pirmas gaus vakciną, sekė įvairūs skandalai, nes pasiskiepyti norėjo kone visi ir kuo greičiau. 

Nepaisant stipriai nukritusių sergamumo kreivių, pradėjus vykdyti masinę vakcinaciją, prieštaraujantys vakcinoms nebuvo įtikinti pasiskiepyti. Šiandien, remiantis Oficialios statistikos portalo duomenimis, bent viena doze nuo koronaviruso yra vakcinavęsi 1,95 mln. lietuvių.

„Kaip praėjusiame amžiuje buvo suvaldyti difterija, poliomielitas, stabligė, taip mūsų laikais suvaldytas koronavirusas. COVID pandemijos suvaldymas skiepais bus cituojamas knygose, kurias skaitys ateities kartos. Tai jiems bus istorija, kuria mes šiandien gyvename“, – sakė A. Mic­kienė.

Būkime savo srities specialistai

Šiais laikais vis daugiau atsakymų į klausimus galima rasti internete. Ne visi jie yra teisingi, vieni toli nuo realybės, todėl, norint išsiaiškinti mokslu pagrįstą informaciją, patariama kreiptis į kompetentingus specialistus ir tikrus savo srities profesionalus. 

A. Mickienė atkreipė dėmesį į lietuvių bruožą būti „visų sričių specialistais“ ir mano, jog šio mąstymo reikėtų atsisakyti: „Turbūt atėjęs gydytojas jums neaiškina, kaip pasiūti suknelę, jei jūs esate dizaineris, ar suprojektuoti namą, jei dirbate architektu. Leiskite specialistams atlikti savo darbą ir jų paklausykite. Lygiai taip pat ir su medicinos darbuotojais. Reikėtų pagalvoti, kad jie apie vakcinas išmano geriau ir gali jums patarti, svarbu tik juos išklausyti“.

Daugiau informacijos apie privalomus skiepus ir vaikų skiepijimo kalendorių galima rasti LR Sveikatos apsaugos ministerijos interneto svetainėje. Kasmet atnaujinamą PSO rekomenduojamų ir privalomų skiepų bei profilaktinių priemonių sąrašą – NVSC interneto svetainėje.  

Pirmąjį liepos šeštadienį Bijotuose po šimtamečiais ąžuolais dalyviai ir žiūrovai buvo sukviesti jau į antrąją Teatrų sueigą. Oras ir gamta lepino, o prie Baublių muziejaus tvyranti gera aura lydėjo visą dieną. Jau tradicija tampančio mėgėjų teatrų susibūrimo programoje dalyvavo trys kolektyvai iš Skirsnemunės, Kalvarijos ir Skaudvilės.

Skaudvilės literatų klubo „Laiko lašai" pristatė režisierės Zitos Jurevičienės literatūrinę-muzikinę dedikaciją Ievai Simonaitytei „Pasivaikščiojimas su Šventvakarių Ėve", daugelio festivalių laureatas Kalvarijos mėgėjų teatras „Titnagas", vadovaujamas Kęstučio Krasnicko, žiūrovams parodė komediją „Brangusai pabučiavimas". Pjesę „Amerika pirtyje" prie Baublių muziejaus kluono suvaidino Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis", vadovaujamas režisierės Birutės Šneiderienės. Pertraukų metu tarp spektaklių savo linksmas eiles skaitė Tauragės literatų klubo „Žingsniai" vyrų kuopelė – Eugenijus Šaltis, Vidas Riepšas, Jonas Jakštaitis-Šapelis ir Remigijus Žukauskas.

Nurimus Teatrų sueigos emocijoms, pakalbinome dalyvavusių kolektyvų režisierius:

„Pakeleivio" aktoriai be galo džiaugiasi galimybe dalyvauti Bijotų dvaro festivalyje. Pirmą kartą čia lankėmės pernai ir visus mus iš karto pavergė šio nuostabaus Žemaitijos miestelio aura, istorinė ir kultūrinė šios vietovės dvasia. Sužavėjo malonūs ir svetingi šeimininkai, gausiai susirinkę nuoširdūs bei entuziastingi žiūrovai, puikūs kitų dalyvaujančių teatrų pasirodymai. Šiemet čia atvykome antrą kartą ir šis įspūdis dar sustiprėjo. Be galo džiaugiamės ir esame dėkingi Rimai ir Valdui Latožams, pakvietusiems mus į šį festivalį. Tikimės, kad mūsų bendradarbiavimas tęsis ir toliau ir dar ne kartą galėsime pasidalinti kūrybine energija beipajusti pakylėjančią visų čia susirenkančių – organizatorių, aktorių ir žiūrovų – sielų bendrystę", – sakė teatro režisierė B. Šneiderienė.

„Titnagiečiams“ teko garbė vaidinti pirmojo Lietuvoje įkurto senienų muziejaus magiškoje erdvėje, ošiant šimtamečiams ąžuolams. Rodos, iš dausų mus globojo ir gerą orą dovanojo rašytojas Dionizas Poška. Nuoširdų ačiū tariame renginio sumanytojams bei organizatoriams. Jų dėka sueiga dvelkė nepaprastu nuoširdumu ir bičiulyste. Linkime Bijotų dvaro festivaliui gyvuoti, žydėti ir klestėti", – sakė Kalvarijos teatro „Titnagas" režisierius K. Krasnickas.

„Ilgai nerimo džiugios emocijos ir kažkoks nenusakomas šilumos, gerumo jausmas, pasibaigus Bijotų dvaro festivalio teatrų sueigai. Gausus žiūrovų būrys, seni ir nauji veidai, aktoriai – visus mus vienijo stiprus bei palaikantis bendrystės jausmas. Gal jį suteikė ošiantys ąžuolai, gal D. Poškos geroji aura po Bijotų dangumi? Tačiau nespėliojant tvirtai galiu pasakyti, kad mus jungė ir vienijo festivalio organizatoriai, šviesos ir kultūros nešėjai Rima ir Valdas. Darnus jų kūrybinis tandemas jau antrus metus tarp daugybės Bijotų dvaro festivalio renginių sukviečia mėgėjų teatrus ir sukuria gerų emocijų, malonių pažinčių bei gražių patirčių kupiną šventę. Kad tik nepavargtų jų širdys, nepritrūktų naujų kūrybinių sumanymų“, – džiaugėsi Skaudvilės mėgėjų teatro „Atodanga" režisierė Z. Jurevičienė.

Teatrų sueiga festivalio organizatoriams – savotiškas „apšilimas", nes yra pačiame organizacinių darbų įkarštyje. Liepos 21 d., 21 val., visų laukia miuziklo vakaras – čia skambės linksmas, nuotaikingas, šmaikštus D. Goggin miuziklas „Šaunuolynas". Pirmą kartą šis kūrinys nuskambėjo Brodvėjuje 1985 m. ir sužavėjo daugybę muzikos gurmanų. Ir vėliau, keliaudamas per žemynus, žymiausias pasaulio muzikos scenas, „Šaunuolynas" skynė laurus, pelnė begalę apdovanojimų už muziką, libretą, idėją bei jos įgyvendinimą.

Pasižymėkite savo darbo ir atostogų kalendoriuose – liepos 21 d., 21 val., Bijotai, Baublių muziejaus parkas, miuziklas „Šaunuolynas".

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

„Šiandienos pasaulio įvykių kontekste galbūt naiviai skamba sparnuota frazė „menas išgelbės pasaulį“, bet aš ja tikiu. Ji pasiteisino ne kartą! Tebūna ji pranašinga ar bent įkvepiančia žmones ir šį kartą! Žmogus iš prigimties yra ne griovėjas, o kūrėjas, nes pats yra visatos kūrinys“, – sako koncerto „Karo ir taikos dainos“ muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis.

Liepos 28 dieną, penktadienį, 20 val. Klaipėdos elinge III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio programą atvers koncertas „Karo ir taikos dainos“. Karo ir taikos tema skleisis įvairių laikotarpių ir šalių kompozitorių vokaliniuose-instrumentiniuose kūriniuose balsams, chorui ir simfoniniam orkestrui. Programą drauge su Klaipėdos valstybiniu muzikinio teatro simfoniniu orkestru atliks KVMT solistai Beata Ignatavičiūtė (sopranas), Mindaugas Rojus (baritonas) ir choras bei svečiai iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro (Ukraina) – solistai Olena Arbuzova (sopranas), Valeriia Tulis (sopranas) ir choro moterų grupė. Diriguos programos sudarytojas, KVMT vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis ir svečias iš Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro, dirigentas Sergiy Didok.

„Sunku kalbėti apie koncertą, kurio esminius akcentus atskleidžia pats pavadinimas „Karo ir taikos“. Deja, į Klaipėdą atvyks tik dirigento Sergijaus Didoko vadovaujama Kyjivo nacionalinio akademinio operetės teatro choro moterų grupė, nes vyrai dėl karo meto apribojimų neišleidžiami iš šalies. Visi kartu atliksime aktualią temą atliepiančią koncerto programą, kurioje skambės Lietuvos, Ukrainos ir kitų šalių žinomų kūrėjų patriotiniai kūriniai. Ukrainiečiai pasiūlė į programą įtraukti tai, kuo jie didžiuojasi, kas jiems arčiau sielos ir širdies. Tokiais pat kriterijais vadovavausi ir aš, atrinkdamas šiame jautriame koncerte skambėsiančius kūrinius. Kodėl įtraukti ir keli klasikų kūriniai? Mat jie neša žinią apie viso pasaulio žmonių ir visais laikais trokštamą laisvę, santarvę, taiką“, – pasakoja koncerto „Karo ir taikos dainos“ muzikos vadovas ir dirigentas T. Ambrozaitis.

Maestro T. Ambrozaitis kviečia būtinai ateiti į koncertą, palaikyti iš kovojančios Ukrainos atvykusius menininkus ir pasigėrėti jų tautos pasididžiavimu laikomais kūriniais, tokiais kaip Myroslavo Skoryko „Melodija“ ar Irynos Kyrylinos daina „Uždegsiu žvakę“, taip pat ištraukomis iš mažiau Lietuvoje žinomų Ukrainos kūrėjų Heorhijaus Maiborodos, Ihorio Šamo, Mychailo Verykivskio sceninių kūrinių. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikai atliks žinomų lietuvių ir pasaulio kūrėjų patriotinius kūrinius. „Išgirsite ištraukas iš Giedriaus Kuprevičiaus operos „Prūsai“ (chorą „Ant kalnelio...“ ir Kristinos ariją) ir Vytauto Klovos operos „Pilėnai“ (žymiąją Ūdrio dainą, Mirtos ir Ūdrio duetą). Specialiai šiam koncertui parinkau įdomią Danguolės Beinarytės išplėtotą dzūkų dainą „Dzūkit dzūkit, girnelės“ chorui a cappella dėl jos įdomaus perkeltinės prasmės kodo, manau, labai tinkančio šiai temai. Programos finale nuskambės Ludwigo van Beethoveno uvertiūra iš muzikos Johanno Wolfgango von Goethe‘s dramai „Egmontas“ ir žydų vergų choras „Va, pensiero“ („Skriski, svajone“) iš Giuseppe Verdi operos „Nabukas“. Norėtųsi, kad į koncertą atėję klausytojai išgirstų jiems atlikėjų siunčiamą žinutę! Menas prieš blogį kovoja savomis priemonėmis – garsais, harmonija, perteikiama emocija. Visi sekame Ukrainos įvykius. Nemanau, kad žmonės pavargo padėti. Kiekvienas lietuvis supranta, kokia šių įvykių Ukrainoje grėsmė mūsų šaliai. Istoriškai esame glaudžiai susiję su Ukraina, to neįmanoma išsižadėti. Galbūt todėl mes tokie aktyvūs palaikydami ukrainiečius“, – tikina KVMT vyriausiasis dirigentas.

KVMT inf.

Pajūryje mokyklą baigusi ir šiuo metu Tauragės rajone gyvenanti Marytė Bartkienė daugelį stebina savo veiklumu ir kūrybiškumu. Moteris ūkininkauja, nepriekaištingai puoselėja sodybą ir gamina įspūdingo grožio tortus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50