Ne be reikalo sakoma, kad girtam jūra – iki kelių. Ją „matuoti“ nusprendė ir du gerokai įkaušę bičiuliai: vienas paprašė pavežti, o kitas mielai sutiko. Nesutrukdė nė tai, jog abu net neturi automobilio – reikalas svarbus, tad prigriebė svetimą...

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Gyvenimo įrodyta, jog tik ne­tekę ką turėjome, imame tai vertinti. Panašiai nutiko ir Ši­­lalės rajono gyventojui Anta­nui. Vyras tol koneveikė seserį, kuri jam buvo suteiku­si prie­globstį, kol atsidūrė gatvėje.

Žydrūnė MILAŠĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Prieš mėnesį Šilalės savivaldybės taryba patvirtino dešimt maršrutų, kuriais rudenį turėtų pradėti kursuoti elekt­riniai autobusai. Savivaldybė pernai tokių nupirko tris, netrukus jie turėtų parvykti į Šilalę. Tačiau kada šie autobusai išvažiuos į rajono kelius, kol kas neaišku, mat pirmiausia turi įvykti tarptautinis viešųjų pirkimų konkursas vežėjui parinkti, o visas procesas gali užtrukti iki metų pabaigos ar net ilgiau.

Daiva BARTKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 50

Šilalės garbės pilietis Kazys Misius, gavęs šį titulą lygiai prieš metus, įsitikinęs, jog kiekvieno iš mūsų pareiga yra rūpintis savo krašto garsinimu, o norint tai da­ryti, pir­miausia reikia žinoti bent jau savo šeimos is­toriją. Kraštotyrininkas ragina šiuo­laikinę visuomenę ne­pa­miršti savo šaknų, kilmės ir primena, jog geriausias tau­tie­­tis – tas, kuris neieško laimės svetur.

– 2022-aisiais tapote Šila­lės garbės piliečiu. Kokie jaus­mai apėmė, kai sužinojote, kad kraštiečiai nusprendė įamžinti Jūsų veik­lą? 

– Šilališkiai manęs niekada nepamiršo, buvau ir taip per daug pagerbtas, tad sužinojus apie šį titulą, tikrai akys sudrėko nuo ašarų. Jaučiuosi Šilalės kraštui per mažai padaręs – da­­bar atrodo, jog galėjau daugiau paskelbti istorinių žinių. Deja, pablogėjus leidy­binėms ga­li­my­­bėms, nustota rengti „Ši­la­lės krašto“ serijos leidinius, pas­ku­tinis „Šilalės krašto“ atsiminimų tomas išleistas privačia iniciatyva ir lėšomis, aš nesugebėjau surasti tam lėšų. 

– Jūsų nuomone, ar daug yra šilališkių, vertų pelnyti Gar­­bės piliečio titulą? Kokie darbai, veikla ir kt. turėtų bū­ti vertinami?

– Esu atitolęs nuo šilališkių reikalų, daug ko nežinau. Tačiau galvoju, jog šio vardo verta Lietuvių kalbos insti­tuto direktorė dr. Albina Auksoriūtė, ku­rios vadovaujama įstaiga tyrinėja ir puoselėja tai, kas tautiečiui brangiausia – lietuvių kalbą. Daug nuopelnų Šilalės kraštui turi istorikas Virginijus Jocys, kuris yra Šilalės kraštiečių draugijos pirmininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys, Norberto Vėliaus ir Lauryno Ivinskio vardo pažintinio kelio Gulbės–Požerė rengėjas, istorikas, knygų „Laukuva“ (2 dalys) ir „Kaltinėnai“ vienas iš sudarytojų. Visų jo nuveiktų darbų vien paminėjimas užimtų daug vietos. Jei laiko save šilališkiais, gal šio vardo verti garsūs sportininkai irkluotoja Donata Vištartaitė, krepšininkas Lu­kas Lekavičius. Be abejo, yra ir daugiau puikių kandidatų. O skiriant garbės piliečio vardą, turėtų lemti nuveiktų darbų reikšmė Šilalės kraštui ir Lietuvai.

– Nors esate inžinierius, bet garsėjate kaip kraštotyrininkas. Kaip taip pasisuko gyvenimas? 

– Garbinga Lietuvos istori­ja susidomėjau mokykloje per­skaitęs kelias Pet­ro Tara­sen­kos knygutes. Kvėdarnoje ma­ne domėtis kraštotyra paskatino mo­kytojas Alfonsas Auš­ra. Tuo metu Lie­­tuvos istorija buvo dėstoma faktiškai nuo 1917 m. revoliucijos ir niekinamas nepriklausomos Lietuvos laikotarpis. Kartą mokyto­jas davė pasiskaityti mokslininko Jono Kubiliaus mašinraš­čiu atspausdintą paskaitą apie kibernetiką ir jos ateities perspektyvas. Tos paskaitos įtakoje nutariau pamėginti studijuoti inžineriją, t. y. skaičiavimo mašinų specialybę. Pagal­vo­jau, kad kraš­totyrininku galiu būti ir be specialių studijų. O dirbant istorijos mokytoju tektų veidmainiauti. 

– Kas Jums yra Šilalės kraštas? Kas čia brangiausia? 

– Šilalė man miela vien dėl to, kad čia gimiau, augau. Liko šilti prisiminimai apie Šventų pradinės mokyklos moky­tojus Anicetą ir Vladę Sarapus, taip pat mane mokiusius Kvėdarnos vidurinės mokyklos peda­gogus. Brangiausia – krašto žmo­­nės, dirbantys, vargstan­tys, kuriantys grožį, neieškantys laimės svetur, Šilalės krašto kul­tūros ir istorijos paveldas. 

– Kada palikote gimtinę ir ar dažnai apsilankote?  

– Išvykau studijuoti 1961-ai­siais. Ir, deja, dažnai tėviškėje nesilankydavau. Paskutinį kartą buvau 2022 m. gruodį, kai atvažiavau atsisveikinti su mirusia už mane jaunesne seserimi. Garbės piliečio vardas man suteiktas už paskelbtus rašinius, surinktą istorinę medžiagą, o to aš nebūčiau galėjęs pasiekti be archyvų, didžiųjų bib­liotekų fondų, jų rankraštynų. 

– Priminkite skaitytojams apie sa­ve, papasakokite, kokia buvo Jus supanti aplinka, prisiminkite vaikystės namus...

– Vaikystėje te­ko visko: prižiūrėti jaunesniąją sesutę, ga­nyti gyvulius. Nors buvau silp­­nos sveikatos, talkindavau tėvukams lengvesniuose ūkio darbuose. Atmintyje liko skaus­mingi jų pergyvenimai suvarant žmones į kolūkį, valdžios pareigūnai – ginkluoti stribai, paruošų agentai. Ieškoti partizanų ateidavo kareiviai. Aš gink­luotų žmonių labai bijodavau. Net mažažemius valstiečius slėgė įvairios pyliavos, privalomi mokesčiai ir kita. Rytais, kol dar tamsu, ateidavo ir partizanai, prašydavo pavalgyti, išbūdavo visą dieną o sutemus išvykdavo. Keista, bet namus, kuriuose gimiau, sap­nuoju dažnokai, nors jie jau seniai sudegė...

– Kodėl vis tik svarbu žinoti savo kilmę, savo krašto istoriją?

– Domėjimasis šeimų istori­jomis ro­do aukštesnį kultūros lygį. Šeimų istorijoms pirminiai šaltiniai yra žinios iš senelių, vyresnių žmonių, šeimos dokumentų. Toliau patikimiausi šaltiniai – bažnytinės metrikų knygos, bet jos ne visos yra išlikusios. Na, o savo krašto istorija reikėtų domėtis kiekvienam tautiečiui. Juk semtis stip­rybės iš praeities ragino ir tautinio lietuvių atgimimo šauk­liai. Panašūs žodžiai yra ir Lietuvos himne.  

– Kas ir kaip galėtų paskatinti visuomenę labiau gilintis į savo šak­nis?

– Atsimenu dar mokykloje iš klasės auklėtojos išgirstą posakį „Lenk medį, kol jaunas“. Manyčiau, kad būtina į mokyklas įvesti krašto pažinimo ir etninės kultūros pamokas, atgaivinti Kraštotyros draugiją, mokyklose steigti kraštotyros būrelius, rengti kraštotyros darbų parodas, kultūrines pavel­do­saugines išvykas, keliones po apylinkes. Kaip medis be šak­nų džiūva, taip tau­ta be savo šaknų pažinimo nyksta.

– Kai atvykstate į gimtuosius kraštus, ką pastebite pirmiausia? Ar džiugina, o gal liūdina laikmečio daromi pokyčiai?

– Atvykęs į Šilalę, kaskart matau gražėjantį miestą. Privačių namų kiemuose daug žalumos, ir tai džiugina. Gerai, kad daugėja asfaltuotų buvusių žvyrkelių. Malonu buvo aplankyti sutvarkytą Kvėdarnos (Padievaičio) piliakalnį ir jo aplinką. Bet nejauku pasidaro, kai Kvėdarnoje pamatai užrašą „Namas parduodamas“, kai sužinai, kad vienur ar kitur panaikintas sveikatos punktas ar kitos žmonėms svarbios įstaigos...

– Ko palinkėtumėte Šilalėje ir rajo­ne gyvenantiems žmonėms: vaikams, jau­nimui, šei­moms, valdininkams? 

– Jaunimui linkiu nesusigundyti žalingais įpročiais, nepalikti Tėvynės Lie­­tuvos. Linkiu, kad Šilalės rajono žemės ūkis, pienininkystė turėtų sąlygas gyvuoti, kad žmonės galė­tų dirbti nenuostolingai, kad plė­totųsi tradiciniai amatai. Lin­kiu, kad šilališkių šeimos būtų gausesnės – man labiausiai skauda, jog Lietuvoje sparčiai mažėja gyventojų. O visiems valdžios atstovams linkiu sėk­mingai ir garbingai vykdy­ti tarnybines pareigas, nors jiems irgi nelengva.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš kurį laiką amerikietis finansininkas David Gvillo, ieškodamas savo šaknų, atrado, kad jo proprosenelis Lud­ger Gvillo atvyko su tėvu iš Rusijos-Lenkijos (taip pa­vadinta amerikiečių imigracijos dokumentuose). Jo tė­vas buvo daktaras, karo gydytojas, vertėjas Felicijonas Ged­vilas, gimęs Varnių parapijoje, Polipkalnyje, prie Ber­žės (dabar Šilalės rajonas). Nepaprasta jo gyvenimo istorija buvo aprašyta „Vorutos“ žurnale (2020 m., Nr. 2). Trum­pai galima priminti, kad jo tėvas, irgi Felicijonas, buvo Žemaitijos kunigaikštystės matininkas, o pusbrolis Sta­nislovas Juozas – Vilniaus apskrities matininkas. Dabar Dei­vidas siekia apjungti visus pasaulio Gedvilus feisbuko grupėje „Gedvilas Families Around the World“.

Žurnale „Lietuvos bajoras“ (2023 m., Nr. 28) publikuotas didelės apimties straipsnis „Ged­vilai – kilmės ir raidos pa­ieškos“, kuriame apžvelgtos galimos kilmės versi­jos, įvai­rūs šios giminės įvykiai istorijos tėk­mė­je. Senovinis asmenvardis Ged­vilas yra kilęs nuo žo­džių „gedėti” ir „viltis”. Že­mai­­tijoje bajorai Ged­vilai pami­nėti dar Vytauto laikais, kai prie Me­dininkų iš jo ga­vo žmogų Videimaitį. Tad nors yra žino­mi dar anksčiau bu­vę Že­mai­­tijos kunigaikščiai to­­kiu pat var­du, nėra visiškai pa­ti­ki­ma juos susieti. 1586 m. rug­pjū­čio 10 d. valdovo privilegija,

ne­nurodant herbo, bajorystė Žemaitijoje buvo patvirtinta Ste­­­ponui ir Benediktui Pet­ra­­­vi­­­­čiams, Lenartui Mate­jevi­čiui bei Kas­parui Marti­no­vi­čiui Ged­­­vi­lams. Jų tėvonija buvo prie aukš­čiausio Žemaitijos kal­no – Med­­vėgalio, ten kur se­nai­siais laikais buvo Beržės laukas. 1667 m. tarifų surašymo duo­menimis, tuometiniame Pa­vandenės pa­vie­te gyveno net penkios Ged­vi­lų šeimos. Dabar jų rasime ne tik kiekviename Lie­­­tuvos rajone, istorinėse LDK žemėse ar Rusijos pla­tybėse, bet ir daugybėje ki­tų pasaulio šalių.

Gedvilai buvo smulkieji bajo­rai, iki Žemaitijos elito „neprasimušė“, bet vaizdumo dėlei galima pateikti keletą jų paminėjimo Šilalės krašte atvejų senuosiuose aktuose. XVII a. be Ber­žės Gedvilų, šeimos dar turėjo valdas ir gyveno Kves­čiuo­se, Vartulėnuose, Jau­no­da­voje (Karšuvos pavietas), Kan­tau­tuo­­­­se, Bruštunuose (Šiau­du­vos pavietas), Kaštau­na­liuose, Bur­­niuose (Pajūrio pa­vietas). XVI a. teismų knygose yra įrašai, kad tokiose Beržės vietose, kaip Angiltinių Piva, Pokalnajai, Kal­nų Pogirda, nupirkti „šmotai ariamos žemės“, Antdaubės ir kitos pievos, Vaskiškių laukai, Šila­miškio krūmynai, dvarelis Dau­mantiškėse ar iškeistas „pelių laukas“ Medžiamiškiuose.

Vienas iš Gedvilų, pardavęs gabalą Beržės, žemę Vaskiškėje, Greiviuose, Antaukštoje, Med­vė­­galio kalne, nupirko dalį Kves­čių dvaro Poižnėje – prie Ižnos upės Karšuvos valsčiuje, o že­mę Popelianio trakte sukeitė su žeme Kvašiuose. Kitas parda­vė pusę Možrimaičių dva­ro Šiau­­duvos valsčiuje ir pras­tes­nes žemes Skur­bi­nuo­se (Pa­jū­rio valsčius). Būta nesutarimų su kaimynais ar net giminaičiais. Štai susitarta su Jo­kū­baičių akalicos šlėkta dėl Juod­­šakių valdų ribų Pajūrio paviete, bet kitu atveju kartu su Skin­deriais, Biržiškomis byli­nė­tasi su Jaciničiais dėl žemės valdų ribų pažeidimo bei nuostolių padarymo Nedojės ir Juodšakių žemėse dabartiniame Šilalės ra­­jone.

Buvo ir kitokių sandorių, kai nupirkta nelaisva „merga“ (devka) ar „bernas“ (parob­kas), susitaikymų dėl sumuši­mo ar „gvoltiško užvažiavimo“ taip va­dinamoje Šilo Miško brastoje Piau­lės upėje nupirktose žemėse Vaskiškėse ir Dau­man­tiš­kėse. Paragaudžio bajor­kai­my­je bylinėtasi su vienu kaimynu, kuris, švedų kareivių padedamas, niokojo jų valdas bei veržėsi į Mankiškių dvarelį. Įdomus atvejis užfiksuotas 1597 m., kai Mykolas išlaisvina „nuo bet kokios nelaisvės ir amžinai palieka laisvą“ savo tarną belaisvį maskvietį („polonenika mosk­vitina“) Joną Fedorovičių ir duo­da jam amžinam naudojimui ariamos žemės, vadinamos Sa­kov­čizna, Beržės dvare.

Įvairūs Gedvilų palikuoniai bu­vo bent 7 herbų turėtojai. Ba­jorystės bylose Rusijos valsty­bės istorijos archyve Sankt Pe­terburge yra daug informacijos apie juos. Kaštaunalių arba Vai­kių Lauko dvaro Laukuvos seniūnijoje savininkai 1689 m. buvo Balnakilpės herbo Ged­vi­lai, vėliau nupirkę šalimais Pa­verkšnio užusienį, prasiplė­tę į Grimzdus, Rubiškius, Silvest­riš­kes, Lembą, Kalnyčius ir turėję 60 valstiečių kiemų. Kai kurie iš jų palaidoti Kaštaunalių kapinėse, prie kelio į Laukuvą.

Šeptickio herbo Gedvilai per giminystę su Stanevičiais valdė ne tik Gaštynų dvarą (už Kur­tuvėnų) ar kitas valdas, bet ir Kaukoliškes-Jaunodavą, Košius (Kvašius) prie Kaltinėnų. Jau vėliau, apie 1790 m., matininkas Felicijonas už 6400 tinfų prūsiškų monetų („karunkinių“) nu­sipirko Beržę-Polip­kalnį.  

Dolivos herbo Gedvilai kilę iš Beržės dvaro (Pavandenės valsčiuje). Tą patvirtino Žemaitijos žemės teisme įregistruotas 1571 m. pardavimo įrašas, kai Ste­ponas padidino savo dvarą įsigytomis žemėmis. Tad ten buvo ir Beržės-Gedviliškių dvaras, be to, palikuoniai turėjo dvarus ar valdas, kaip vėlgi Kal­nyčius (su Kelpšiškiais, Mi­lei­­šiškiais, Narušiškiais) Para­gau­­­dyje (Pajūrio valsčiuje, prie Kvė­­darnos) ar Palokystyje. Ke­le­­tas tos linijos Gedvilų, kaip Kazi­mie­ras ir Jonas, matyt, po 1863 m. sukilimo buvo žandarų priežiū­roje ir išbraukti iš bajorų, An­tanas Jeronimas ištremtas į To­bolsko guberniją. 

XIX a. iš senųjų valdų Šilalės rajone Gedvilai beturėjo žemės Polipkalnyje (120 dešimtinių), Grimzduose ir Pakalnyčiuose, o iš neminėtų vieto­vių dar valdė Siautelų dvarą Lau­­­ku­vos pa­rapijoje, žemes Da­niluo­se ir Prie­nuose-Zda­niš­kė­se Kaltinė­nų valsčiuje. 

Nors šiuo metu vietovės Ged­vilaičiai, Gedviliai, Gedvilai oficialiame Adresų regist­re yra paminėtos tik Kelmės ra­jo­­­ne, anksčiau tokių vietovių buvo daug daugiau. Štai XVI a. senovės Žemaitijos vietovardžių žodyne jų įrašyta bent 12. 

Virgilijus LUKOŠIUS

Kūdikio gimimas dažniausiai yra siejamas su begali­niu džiaugsmu, nuostabaus gyvenimo etapo pradžia ir nuoširdžiais artimųjų sveikinimais. Tačiau ką daryti, jei naujas šeimos narys mamos ar tėčio visai nedžiugina, kelia negatyvias mintis ir jausmus? 

Psichologė, kognityvinės elgesio terapijos praktikė Viktorija Bartkutė-Vyšniauskienė pirmiausia pataria stebėti save – jei itin stiprios nuotaikų kaitos ir bloga savijauta tęsiasi ilgiau nei 4–6 savaites po gimdymo, tai signalizuoja apie pogimdyvinę depresiją. 

Patiria motinystės melancholiją 

Psichologės V. Bartkutės-Vyš­niauskienės teigimu, neretai depresija po gimdymo būna painiojama su motinystės me­lancholija. 

„Iki 80,8 proc. moterų po gimdymo jaučia motinystės melancholiją, kurią lemia stai­gūs hormonų pokyčiai bei pasikeitusios gyvenimo ap­lin­kybės. Tokiai būsenai bū­din­gas liūdesys, nesaugumas, bai­mė ir panašūs jausmai, tačiau jie nėra ilgalaikiai ir taip stip­riai išreikšti, kaip depresijos po gimdymo atveju“, – aiškino psichologė.  

Paprastai motinystės melancholija trunka apie dvi savaites, kol susinormalizuoja hormonų lygiai ir moteris atsigauna fiziškai bei emociškai, pripranta prie savo naujų pa­reigų, įgauna pasitikėjimo savimi. 

Ne tik moterims, bet ir vyrams

Anot specialistės, depresijos po gimdymo atveju patiriami itin stiprūs emocijų svyravimai, kurie gali paveikti mamos gebėjimą pasirūpinti savimi ir savo vaiku. 

Iki 19,2 proc. mamų diag­nozuojama pogimdyvinė dep­resija dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, tačiau gali ir per ilgesnį laiką – per pirmuosius šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo.

„Jei praėjus mažiausiai 4–6 savaitėms po gimdymo moteris vis dar nieko nenori, atsiriboja nuo partnerio, yra depresyvios nuotaikos, liūdna, daug verkia, nejaučia vaikui jausmų ar priešingai – net stiprų atstūmimą, pyktį, beviltiškumą, išsekimą, nesugeba susikaupti, jaučia ilgalaikį nerimą, nesaugumą, kaltę, gėdą, valgo per mažai arba per daug – tai gali būti pogimdyvinės depresijos simptomai“, – sakė psichologė. 

Specialistė pabrėžė, jog dep­resija po vaiko gimimo gali pasireikšti ir vyrams: „Nors gali atrodyti keistai – juk didžiulį fizinį ir emocinį krūvį gimdydama patyrė moteris, o ne vyras. Tačiau šalia esantys partneriai taip pat susiduria su milžinišku gyvenimo pokyčiu, jaučia nežinomybę, baimę, atsakomybę, kad dabar turi būti šeimos galva ir visais pasirūpinti“. 

Ragina suprasti – tobulų tėvų nebūna 

Šiais laikais daugelis tėvų yra linkę į perfekcionizmą – nori būti idealūs tėvai, partneriai, viską daryti teisingai. Bet ne­retai šeimoje gimęs pirmas vai­kas tą idilę „sudaužo“ – tėvai pa­mato realybę, kad viskas iš tiesų nėra taip paprasta ir leng­va, susiduria su itin dideliu emociniu bei psichologiniu i­š­bandymu. 

„Dažnai pirmagimio tėvai gal­voja: ar aš tikrai viską teisingai darau? Ar esu pakankamai gera mama? Ar esu geras tėtis? Ar tikrai niekuo nepakenksiu sa­vo vaikui? Ką dar galėčiau padaryti, kad tik viskas būtų to­bulai? Tačiau labai svarbu suprasti, jog tobulų tėvų nebū­na. Au­ginant vaikelį bus visko – ir geresnių, ir blogesnių dienų bei naktų. Tai suprantant galima adekvačiau vertin­ti iškilusius sunkumus, pokyčius, stengtis „šaltesniu protu“ į viską reaguoti bei priprasti prie pasikeitusio gyvenimo“, – sakė psichologė V. Bartkutė-Vyš­niaus­­­kienė. 

Kreiptis pagalbos – po dviejų savaičių

Specialistė atkreipė dėmesį, kad abu tėvai turėtų atsakingai stebėti savo ir partnerio savijautą, emocijas. 

„Jei apatiška būsena tęsiasi jau dvi savaites, reikėtų nedelsti ir kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos priežiūros specialistus, kurie padės išsiaiškinti tik­rąsias tokios būsenos priežastis, patars, kaip elgtis, kad jaustumėtės geriau, jei prireiks – skirs medikamentinį gydymą, jog situacija neblogėtų“, – teigė psichologė. 

Pasak jos, kompe­tentingas specia­lis­tas per pirmas konsultacijas pamato, ar žmogus gebės pats suvaldyti tam tikras situacijas ir ar jam neprireiks vaistų, ar priešingai – jo nervinė sistema ir hormonai yra taip stipriai išbalansavę visą kūną, kad žmogus yra nepajėgus valdyti savo minčių bei emocijų, priimti sprendimų, tinkamai pasirūpinti vaiku. 

„Mano patirtis rodo, jog dažnai medikamentinio gydymo neprireikia. Viso ko pagrindas yra savęs ir savo minčių pri­ėmimas. Nereikia jausti kaltės ar gėdos dėl to, kad nesate laimingi dėl atsiradusio naujo šeimos nario. Tai nereiškia, kad esate blogi tėvai. Tiesiog reikia daugiau laiko, kol priimsite naujas savo gyvenimo aplinkybes“, – pažymėjo V. Bartkutė-Vyšniauskienė.

Kaip padėti sau ar artimajam? 

Negydoma depresija po gimdymo gali sukelti rimtą pavojų tėvams ir mažyliui, todėl svarbu žinoti pagrindinius žingsnius, kaip sau padėti. 

Patariama daugiau laiko pra­leisti gryname ore, vaikščioti, sveikai ir subalansuotai mai­tintis, stengiantis išvengti ko­feino ar kitų dirginančių me­džiagų, dažniau bendrauti su artimaisiais ir draugais, steng­tis miegoti tuo pačiu me­tu, kai miega mažylis, kad pail­sėtumėte. 

Aplinkiniai žmonės raginami nelikti abejingi – pasidomėti, galbūt naujiesiems tėvams reikalinga pagalba, laiko leidimas drauge, išklausymas ar poilsis nuo mažylio priežiūros. 

„Galbūt tėvai nori išeiti dviese vakarienės ar tiesiog išsimiegoti, todėl būsite nuostabūs artimieji, jei suteiksite jiems tokią galimybę ir bent kelias valandas prižiūrėsite jų mažylį. Taip pat svarbu suprasti ir tėvų poreikį likti vieniems su savo šeima, todėl kviečiu paklausti, pasiūly­ti sa­vo pagalbą, bet suteikti erd­vę tėvams ją priimti ar jos at­sisakyti“, – teigė psichologė V. Bart­kutė-Vyšniauskienė. 

Daugiau informacijos apie depresiją po gimdymo, simptomus ir prieinamos profesionalios pagalbos galimybes galima rasti interneto svetainėje www.pagalbasau.lt. 

„Tikimės, kad muzika, atliekama daugybės žmonių, bus tokia paveiki, kad publika norės prisijungti ir dainuoti kartu“, – tikisi režisierius Gytis Padegimas, šiuo metu „gyvenantis“ artėjančia istorijų operos „Klaipėda“ premjera. 

Už gyvą teatro istorijos ir dabarties jungtį kūryboje ir pedagoginėje veikloje „Auksiniu scenos kryžiumi“ neseniai apdovanotas Gytis Padegimas rudenį minės 50-ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų. Tad rugpjūčio 4-ąją III-iojo Tarptautinio Klaipėdos festivalio metu elinge įvyksianti istorijų operos „Klaipėda“ premjera taps gražia įžanga į režisieriaus kūrybos jubiliejinius metus.

Esate pastatęs daug istorinių kūrinių. Kuo bus ypatinga naujai užgimstanti opera „Klaipėda“?

Esu pastatęs ne vieną išskirtinius istorinius įvykius pasakojantį kūrinį, o „Klaipėda“ unikali tuo, kad tai istorijų opera. Didžiulis išskirtinumas! Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirta daugybė renginių, konferencijų, koncertų, bet tik Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiai visam šalies geopolotiniam vystymuisi gyvybiškai svarbiai datai, vienam didžiausių ir reikšmingiausių mūsų Tautos laimėjimų skiria istorijų operą.

Operas žanras – savitas ir specifinis, o kas yra istorijų pasakojimas? Istorijas kiekvienas pasakoja skirtingai. Kaip tai sujungti? Operos žanras, kuris turi melodramos bruožų, būtinai turi turėti meilės istoriją, ir negali supanašėti su dokumentika. Neseniai pristatyta dokumentinio filmo „Pūga prie Mėmelio“ premjera, kur Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio įvykiai atkurti ypač tiksliai. O „Klaipėda“, kaip istorijų opera, pasakos savo istoriją. Kaip žinia tą pačią istoriją po šimto metų kiekvienas pasakoja savitai.

Būsimoji istorijų opera „Klaipėda“ taiko ne į istorinių įvykių atkartojimą, bet į legendos pristatymą. Man labai graži pirmoji istorijų operos „Klaipėda“ libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, istorijų operos kūrėjai, praėjus šimtmečiui statomą spektaklį „Klaipėdą“ matome tarsi per rūką. Labai gražu ir įdomu, kad libreto autorius rašydamas gilinosi ne tik į istorinius vingius, bet ir žinomų asmenybių asmenines istorijas, jų santykius su artimaisiais, kaip jaunystėje prarastą, o vėliau pažintą dukrą.

Opera – nėra protokolas. Čia apstu vietos fantazijai ir išmonei. O būsimoje premjeroje mes turime netikėtą istorinių įvykių rakursą – opera pasakojama net pagal keturių kompozitorių sukurtus garsynus. Prisimenu kaip man pirmą kartą klausant naujai parašytą kūrinį išsprūdo: „O čia jau tarsi iš kitos operos“. Ir iš tiesų kiekvienas iš veiksmų labai skirtingas. Juk jas kūrė išskirtiniai, saviti menininkai. Man teko uždavinys šias „visas“ operas sujungti į vieną, nes pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Operos paveikslą kurs solistai, choras, scenografija, šviesos, tad labai svarbu, kad visa tai darniai susijungtų į vientisą audinį. Norisi, kad spektaklio metu žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius apmąstymus, o į emocinius. Tokia visų laikų operų misija! Operų siužete labiausiai ieškome tikrų įvykių, kurie apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Mes, kūrėjai, leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, žmogiškų gyvenimų su nebyliu pasakymu „Taip galėjo būti!“. Taip ne kartą pagavau save mąstantį ir sakantį. Tad greičiausiai taip ir buvo. Tikiuosi tuo patikės publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas vyko prieš lemtingus įvykus ir ne visada po to...

Klaipėdos krašto prijungimas prie Lietuvos – vienas ryškiausių įvykių mūsų šalies istorijoje. Kas jums taps raktu į šios operos pristatymą: ryškūs veikėjai, simboliai ar kita?

Sudėtinga įvardinti vieną „raktą“, nes kiekvienas iš keturių kompozitorių savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Teks naudoti „visraktį“. Istorijų opera „Klaipėda“ virs polifoniniu kūriniu, bet nepanašiu į skambėjusius J.S.Bacho laikais. Spektaklis išsiskirs ryškiomis temomis, potemėmis ir šalutinėmis išraiškos priemonėmis.

Operos pristatymo „raktu“ taps išskirtinė premjeros erdvė – senasis Pauliaus Lindenau elingas. Man su nuolatine kūrybine bendražyge, scenografe Birute Ukrinaite teko dirbti įvairiose erdvėse: Kauno ir Trakų pilyse, Klaipėdos piliavietėje, ant kalno Nidoje, pernai – Marijampolėje mūsų sukurta muzikinė misterija su trimis šimtais dalyvių. Senoji laivų statykla – specifinė „scena“, kurią puikiai pavyko suvaldyti režisieriui Daliui Abariui, čia pristačiusiam R. Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“. Neplanuojame su kolegomis varžytis. Tiesiog atsakingai ruošiamės. Kostiumų dailininkei ir scenografei Birutei Ukrinaitei ši erdvė labai įdomi. Aš, kaip gamtos žmogus, industrinėmis erdvėmis žaviuosi mažiau. Stengiamės šią erdvę maksimaliai išnaudoti: kuriamos kelios aikštelės, kuriose vyks veiksmas. Mums talkins didžiulės papildomos pajėgos: Muzikinio teatro baleto trupė ir veikėjai, kurių dar neišduosiu, nes librete jų nėra, Klaipėdos etnokultūros centro folkloro kolektyvas "Alka" (vadovai – Elena Šalkauskienė ir Jonas Kavaliauskas).

Operą rašė net keturi kompozitoriai. Ar nesudėtinga šį muzikinį audinį sujungti į vientisą, įtraukiantį kūrinį?

Pirmas ir antras istorijų operos „Klaipėda“ veiksmai paremti orkestro skambesiu, o trečiasis, sukurtas Donato Bielkausko ir Kristijono Lučinsko, stebins orkestro bei elektroninės muzikos sąveika. Kadangi visi operos veiksmai skirtingo braižo ir instrumentuotės, tikiuosi, kad ši opera sudomins labai platų, įvairių muzikos stilių gerbėjų ratą. Visus kūrėjus ir klausytojus tikiuosi suvienys meilės ir pagarbos Klaipėdai linija. Didžiulė pagarba visiems operos veikėjams, ypač, Lietuvos Respublikos ministrui pirmininkui Ernestui Galvanauskui, kuris turėjo drąsos imtis šio rizikingo žygio, žvalgybininkui Jonui Polovinskui-Budriui ir daugybei kitų rėmusių sukilimą, bet likusių istorijos paraštėse. Kurdamas „Klaipėdą“ dažnai pagalvoju apie Kauno „Aušros“ gimnazijos, kurią ir aš baigiau, gimnazistą Algirdą Jesaitį - jauniausią šioje nepriklausomybėje kovoje žuvusį šaulį. Niekam nežinant jis išėjo į sukilimą ir gyvybę paaukojo sulaukęs vos 15 metų tam, kad mes šiandien gyventume klestinčioje Klaipėdoje...

Gal galite įvardinti ryškiausius istorijų operos „Klaipėda“ veikėjus ir šių vaidmenų atlikėjus?

Vienas ryškiausių šioje istorijoje - iš Didžiosios Lietuvos atvykęs, buvęs knygnešys, žvalgybininkas Jonas Polovinskas-Budrys. Šios partijos ėmėsi neseniai kaip Vandenis operoje „Undinė“ sužibėjęs Valdas Kazlauskas. Labai svarbų Lietuvos Respublikos ministro pirmininko Ernesto Galvanausko vaidmenį ruošia solistas Aurimas Raulinavičius. Istorijų opera „Klaipėda“ sujungia visą būrį ryškių šalies istorijos asmenybių: evangelikų kunigas Vilius Gaigalaitis – solistai Šarūnas Juškevičius ir Evert Sooster, Klaipėdos sukilimo politinis vadovas Erdmonas Simonaitis – solistas Šarūnas Šapalas, spaustuvininkas Martynas Jankus – solistas Mindaugas Rojus, M. Jankaus dukra Elzė – solistė Rosana Štemanetian, jaunoji rašytoja Ėvė  Simonait (Ieva Simonaitytė) – solistė Ernesta Stankutė, jos mama Ėtmė Simonait – solistė Rita Petrauskaitė, Šaulių sąjungos pirmininkas Vincas Krėvė-Mickevičius – solistas Kęstutis Nevulis, vienas iš sukilimo vadų Mikas Bajoras – solistas Virginijus Pupšys. Labai įdomus personažas Mėmelio prefektas Gabrielis Žanas Petisnė – partiją ruošia jaunas ir labai perspektyvus solistas Giedrius Gečys, Petisnė moteris, kuriai Klaipėda pasaulio užkampis – solistė Beata Ignatavičiūtė. Išvysite talentingiausių solistų žvaigždyną! Daug ryškių, įdomių solistų nedideliuose vaidmenyse ar net epizoduose, nes prie sukilimo prisidėjo daug istorinių asmenybių. Greičiausiai toks buvo libreto autoriaus Arvydo Juozaičio sumanymas – pristatyti plačią asmenybių panoramą nesusitelkiant ties vienu, nes kone kiekvienas iš šių veikėjų vertas atskiro romano ar operos.

Kuo paryškinsite istorijų operos „Klaipėda“ finalą, nes būtent kūrinio reziumė publika labiausiai apmąsto?

Istorijų operos „Klaipėda“ finaliniu paveikslu taps masinė scena. Būtent čia nuskambės rašytojos Ėvės Simonait (Ievos Simonaitytės) žodžiai „Mes esame viena tauta, viena žemė, viena Lietuva!“, kaip užrašyta ir ant Klaipėdoje stovinčio paminklo vieningai Lietuvai „Arka“. Būtent čia susirinks visi gausūs spektaklio veikėjai, bus užpildytos visos per kelias plokštumas, skirtinguose aukščiuose išsidėsčiusios scenos. Ir aukštai ir žemai, ir į kairę, ir į dešinę – jūs išvysite istorijų operos „Klaipėda“ herojus tam, kad galingai suskambėtų finaliniai akcentai. Tikimės, kad muzika atliekama daugybės žmonių bus tokia paveiki, kad publika norės prisijungti ir dainuoti kartu. Praėjusiais metais taip nutiko muzikinės misterijos Marijampolėje, su trimis šimtais dalyvių, metu. Kai tokia gausybė atlikėjų užtraukė „Lietuvi kas esi ir kur eini“ - publika panoro pritarti, buvo užmegztas jautrus emocinis ryšys. To tikiuosi ir Klaipėdoje! Manau, kad operos finalu taps bendras istorinių asmenybių pagarbinimas ir šalies vienybės, kuri šiuo metu ypač svarbi, išpažinimas.

Jūsų KVMT statytoje E.Balsio operoje „Kelionė į Tilžę“ buvo galima rasti užkoduotą mizansceną dedikuotą režisieriaus Eimunto Nekrošiaus atminimui. Gal slaptų kodų bus ir artėjančioje premjeroje?

Kodų specialiai neruošiu ir neplanuoju. Jie atsiranda kūrybinės eigos metu. Kai apie ką nors intensyviai galvoji – kodai patys susigeneruoja, įsijungia, kaip aš vadinu, Dievo režisūra. Juos vėliau randa pastabūs žiūrovai ar kritikai.

Išskirtines mizanscenas artėjančioje premjeroje diktuoja pati neįprasta erdvė – istorinis elingas. Nenaudojame ekrano ar vaizdo projekcijų, kas labai įprasta šių laikų pastatymuose. Esame panirę į apmąstymus kaip didžiules masines mizansenas sujungti su labai jaukiomis mažomis kamerinėmis scenomis sukurtomis talentingųjų kompozitorių, kurios atskleidžia veikėjų tarpusavio ryšį ir jausmus.

Papasakokite apie spektaklio choreografams patikėta misiją.

Labai svarbi misija patikėta spektaklio choreografams Aušrai Krasauskaitei ir Dariui Bertuliui, kurie elingo erdvę užpildys judesiu. Jie įdomiai stato masines scenas, kuriose žygiuoja tiek prancūzai, tiek žemaičių krašto sukilėliai. Choreografiniai sprendimai labai subtilūs ir įdomūs, išvysite! Kol kas repetuojame ne elinge, o salėje, bet Muzikinio teatro Pastatymų tarnyba labai pasistengė, kad mes pasijustume kuo tikriau: pastatytas tiltas ir kiti būsimo spektaklio statiniai. Nekantriai laukiame susitikimo su elingu, pažinties su jo mastais ir galybe. Norisi didžiosios panoramos ir vaizdo, kad aprėpti visumą. Kad pasijusti tikru vadu ruošiančiu savo kariuomenę lemiamam žygiui! Istorinės laivų statyklos erdves dažnai sapnuoju ir nekantrauju. Rugpjūčio 4 d. 21.30 val., saulei leidžiantis, žiūrovų ne tik iš Klaipėdos, Mažosios ar didžiosios Lietuvos laukiame elinge, kur pristatysime mūsų tautos susijungimo sagą, kai šalis tapo tokia, kokia ji yra šiandien. Šį protėvių kūrinį turime saugoti ir kurti dar gražesnę bei šviesesnę Lietuvą. Tokia ne tik spektaklių, bet ir visos šalies kultūros misija. Būtina telkti ir stiprinti žmonių dvasią, kaip parodo ir istorijų opera „Klaipėda“.

Minėjote, kad opera neatsiejama nuo meilės. Labai smalsu ar kūrinio meilės istorija turės laimingą baigtį?

Kaip čia pasakius... Kai sėkmingai klostosi istoriniai įvykiai – Lietuva atgauna Klaipėdą, tai pareikalauja žmonių aukų arba jie tiesiog įtakoja veikėjų gyvenimus. Prisiminkime šių istorinių įvykių metu gyvasties netekusius - jaunutį gimnazistą ar trylikametę mergaitę, ne laiku per langą galvą iškišusį bankininką ir gavusį kulką į kaktą... Didžiosios valstybės pervartos visada griauna žmonių likimus. Kiek Ukrainoje šiuo metu žūsta nekaltų žmonių, o vaikų... Mums istorijų opera „Klaipėda“ padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir sumokėti didelę kainą...

Spektaklyje nuskambės ir šišioniškių kalba?

Labai džiaugiamės, kad šišioniškių kalba buvo paskelbta kultūros paveldu. Į šį spektaklį specialiai iš Šilutės atvyks ir skaitove taps šišioniškių kalbą mokanti Vaida Galinskienė. Tai nebuvo numatyta librete, bet sužinoję, kad V.Galinskienė moka kalbėti šišioniškai nusprendėme, kad būtina ją pakviesti. Norisi, kad finalo sakralinės frazės nuskambėtų ir šia kalba. Gal tai taps puikiu akcentu sudominsiančiu jaunimą mokytis kalbėti šišioniškai? Visas pasaulis ieško savo šaknų bei atgaivina tai, kas sena ir primiršta. Vietos tradicijos – didelė vertybė, kurias būtina saugoti ir palaikyti.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Praėjusios vasaros pabaigoje už miesto kapinių įsikūrę UAB „Kvėdarsta“ darbininkai Orvydų gatvėje jau lyg ir turėjo užbaigti darbus, bet kelis kartus pakeista sutartis vis dar neįvykdyta. Tačiau žmones stebina ne užsitęsę darbai, o valdžios užmojai investuoti beveik pusę milijono eurų į nuošalią teritoriją, tarsi mieste jau nebūtų vietų, kurias reikėtų tvarkyti.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 49