Choreografinių miniatiūrų programa „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, universalia judesių ir muzikos kalba pasakojanti apie Klaipėdos krašto unikalumą ir nuolat kintančią jo tapatybę, žada malonių staigmenų. Balandžio 29 d., šeštadienį, 18.30 val. Žvejų rūmuose Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pristatys ypatingą projektą, skirtą Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Paskutinės šio sezono premjeros svečiai turės galimybę prieš pasirodymą paskanauti šiame krašte jau nuo XVIII a. vidurio geriamos tradicinės popiečio kafijos. O kad šis proginis kavagėris taptų dar įsimintinesnis, kviečiame premjeros žiūrovus pasipuošti tradiciniais lietuvninkų kostiumais ir įsiamžinti nuotraukose!

Kaip permainingą Klaipėdos krašto istoriją suprato ir kokį sceninį pavidalą jai suteikė KVMT baleto trupė? „Klaipėdos praeitis, dabartis ir ateitis neatsiejama nuo gamtos, jūros, jūreivių... Išvysite senoviniais autentiškais rūbais pasipuošusius žmones, atliekančius senovines apeigas, geriančius kafiją, nes tik Klaipėdos krašte ja mėgautasi jau prieš daugiau kaip šimtą metų. Šių dienų klaipėdiečiai mėgaujasi kava, o kuo kvepės ateities Klaipėdos rytai – galima tik spėlioti arba įsivaizduoti“, –mįslingai apie naująją choreografinių miniatiūrų programą pasakojo KVMT vyriausiasis choreografas, Baleto tarnybos vadovas, vienas projekto meno vadovų Aurelijus Liškauskas.

Tarp daugelio Klaipėdos kraštą apibūdinančių temų ir simbolių, tokių kaip gamtos gaivalai ir su jais kasdien kovojantys, prie jų išmokę prisitaikyti ar net savo naudai pajungti žmonės, kasmet migruojantys paukščiai, potvyniai ir atoslūgiai, miestas ir uostas, svarbi teminė gija šioje programoje tenka būtent kavai, Mažojoje Lietuvoje vadintai kafija. Kafijos gėrimas buvo labai populiarus visoje Rytų Prūsijoje jau nuo XVIII a. vidurio. Žinoma, kad kafijos mėgdavęs paskanauti Tolminkiemio klebonas ir lietuvių literatūros pradininkas Kristijonas Donelaitis (1714–1780). Netoli Priekulės gimusios rašytojos Ievos Simonaitytės (1897–1978) raštuose taip pat randame ne vieną liudijimą, kaip ją, atėjusią pasisvečiuoti pas savo tantę (vok. „Tante“ – teta), vaišindavo kafija: sau ir vyrui teta gėrimo įpildavo į didelį dubenį ir iš jo semdavo, o mažajai Ėvikei – į mažesnį induką.

Lietuvių ir žemaičių pusryčiams įprastai valgomą sriubą ar košę Mažojoje Lietuvoje išstūmė iš vokiečių perimta mada prieš dienos darbus pasistiprinti kafija užsigeriamais buterbrodais (vok. „Butter“ – sviestas, „Brot“ – duona). Antrąkart kafija būdavo geriama kur nors verandoje, sode ar namuose ketvirtą valanda popiet, dažniausiai užsigardžiuojant tradiciniais Rytų Prūsijos kepiniais: vofeliais (širdutės formos vafliais), krafais (spurgomis), krendeliais (riestainiais), meduoliais, anyžiniais sausainiais, štrudelio, štroizelio ar kokio kito pyrago gabalėliu.

Kiekviena lietuvininkė turėjo savo paslapčių ruošiant šį tradicinį gėrimą, todėl dažnai galime išgirsti skirtingus kafijos virimo receptus. Miestuose gyvenę Rytų Prūsijos lietuviai turėdavo galimybę gauti iš Tilžės ar Karaliaučiaus parvežtos tikros kavamedžio pupelių kavos, o kaimuose – kas kaip turėjo. Mažiau pasiturintys gerdavo balintą miežių salyklo, skrudintų ir maltų miežinių, kvietinių, ruginių kruopų, ąžuolo gilių ar paprastųjų trūkažolių (cikorijų) šaknų kafiją. Todėl verta pašmekioti (paragauti) įvairių rūšių kafijos ir išsirinkti mėgstamiausią pagal savo skonį!

Balandžio 29 dieną kviečiame ne tik išvysti premjerą, bet ir šiek tiek anksčiau atvykus į Žvejų rūmus nuo 18 valandos išgirsti pasakojimą apie šį gėrimą, pasivaišinti tradicine kafija ar projekto rėmėjų – kavos skrudinimo namų „Musangas“ – paruošta ekologiškų pupelių kava. Po šio popiečio kavagėrio kviečiame mėgautis premjera, kurios metu taip pat nuo scenos galimai pakvips kava...

KVMT inform.                 

Pačiame Šilalės rajono pakraštyje esantys Teneniai politikų valia prieš ketvirtį amžiaus tapo seniūnijos cent­ru ir paskata bendruomenei burtis. Šio krašto žmonėms bendruomeniškumo jausmas yra įgimtas: kartų kartos būrėsi apie dvarą, Lietuvos laikais glaudėsi prie Šv. Barboros bažnyčios, darnumu garsėjo ir Tenenių kolūkis. O jam iširus, žmonių noras bendrauti niekur nedingo, tad ir dabar teneniškiai stengiasi laikytis drauge ir padėti vienas kitam. 

Dvaro parke skambėdavo gegužinės

Savo vaikystės Tenenius Onu­tė Gečaitė-Vilčiauskienė mato taip ryškiai, lyg tomis siauromis, purvinomis gatvelėmis bū­tų vaikščiojusi vakar. Už­au­go špitolėje, nes tėvas An­ta­nas Gečas buvo zvanininkas (varpininkas). Greta buvo įsikūręs

vargonininkas, priešais – proč­kelės. Ketvirtame špitolės bu­te, atsimena Onutė, iš pradžių

buvo parapijos salė, pasikeitus laikams, atsirado bib­lioteka, vė­liau – kolūkio kontora, o ga­lų gale špitolė tapo grūdų sandėliu ir baigė savo gyvenimą. Onutė prisimena, kad aštuonių asmenų šeimai nebuvo lengva. Kiekviename bute buvo didelė virtuvė ir mažas kambariukas. Šluojant plūktinę aslą, kildavo dulkės, miegoti tekdavo ant šiaudų prikimštų čiuži­nių, kuriuose, nors ir keisdavo šiaudus, veisėsi blakės ir blusos. Priešais špitolę stovėjo klebonija su dideliu sodu, gėlių darželiais ir ūkiniais pastatais. Su­varius žmones į kolūkius, klebonijoje buvo atidaryta pradinė mokykla, o į tvartus suvaryti apylinkėse nacionalizuoti ark­liai. A. Gečas turėjo juos prižiūrėti.

„Maistas buvo labai prastas, todėl kai jau matydavo, kad ark­lys turi dvėsti, išpjaudavo gabalą mėsos ir nešdavo namo. Bet tos arklienos niekada nevalgydavau“, – prisipa­žįsta Onutė. 

Gyvenimas ją bu­vo išvedęs toli nuo namų, bet prieš 30 me­tų grįžo ir iki šiol neatsi­džiaugia. Čia viskas sa­va – širdis dainuoja dėl kiek­vieno Te­nenio upelio išplauto akmenėlio. Už Šv. Barboros bažnyčios, kurioje O. Gečaitė-Vil­čiaus­kie­nė nuo vaikystės jau­čiasi lyg namuose, prasideda parkas. Akyse dar tebestovi ten buvęs Lurdas, apie kurį net ir šeštojo dešimtmečio pabaigoje mokinės keliais eidavo, prašydamos malonės gerai išlaikyti egzaminus. O kokie šokiai parke vykdavę, kokios melodijos aidėdavo, grojant ak­lam muzikantui, kompozitoriui Juozapui Kai­riui! Į padanges kildavusios sūpynės, toli skriedavo jaunimo juokas.

Kad kažkada Teneniuose bu­vo dvaras, yra girdėję bene visi šio krašto gyventojai, nors iš jo išliko tik į gyvenamuosius pastatus vedusi senų medžių alėja. Prieš kelis metus Šv. Barboros bažnyčios archyvuose buvo rastas garsiojo lenkų maršalo Juzefo Pilsudskio tėvų Marijos Bilevičiūtės ir Ju­zefo Vincento Pilsudskio santuokos dokumentas. 1863 m. balandžio 22 d. surašytame liu­dijime pažymėta ne tik kokius dvarus kraičio gavo dvarininkų Bilevičių žentas, bet ir kokie garsūs žmonės dalyvavo liudininkais šioje ceremonijoje. 

„Nesinorėtų savo krašto sieti su J. Pilsudskiu, nors jis ir buvo karvedys, tačiau faktų iš istorijos neišmesi“, – sako Tenenių seniūnė Loreta Petravičienė. 

Iš tiesų 1918 m. Lenkijos vadovu tapęs J. Pilsudskis, visa­da laikęs save lietuviu, gimė Zala­vo dvare, Pabradės valsčiuje. O į Ado­mavo palivarką keliems metams atvyko 1892-aisiais, grį­žęs iš Sibiro, kur buvo ištremtas už anticarinę veiklą besimokant Charkovo universiteto medicinos fakultete. 

Ūkiai kūrėsi dvarininkų žemėje

Nepriklausomas istorikas Gin­tautas Ereminas teigia, jog Len­kijos valstybės vadovo tėvas J. V. Petras Pilsudskis bu­vo paskirtas Žemaitijos civiliniu komisaru, su dvarininkais Bile­vičiais, Butleriais ir kitais Že­maitijos bajorais organizavo 1863 m. sukilimą, ruošė maisto, ginklų atsargas. Suprasdamas, kad rizikuoja gyvybe, dalyvau­da­mas sukilime, kurio tikslas buvo išsivaduoti iš carinės Ru­sijos jungo, J. V. Pet­ras Pilsudskis ve­dė garsios žemaičių bajorų giminės atstovę M. Bi­levi­čiūtę. Iki 1864 m. jauna­ve­džiai gyveno Teneniuose, tačiau dėl dalyvavimo 1863 m. su­kilime dalis dvarų buvo konfis­kuota, Pilsudskiai persikėlė į Za­lavą Pabradės valsčiuje. Za­la­vo dvarui sudegus, jaunieji Pil­suds­kiai išsikraustė į Vilnių.

Tačiau Adomavo dvaro isto­rija nepalyginamai senesnė nei Pil­sudskių pėdsakai Lietu­voje. Istoriniuose šaltiniuose Te­ne­nių dvaras, tuomet priklausęs Jonui Stankevičiui, pirmą kartą paminėtas 1585 m. Tuo metu dvaro žemėje jau kūrėsi kaimas. XVIII a. pirmoje pusėje Tenenius valdė Vaitkevičiai, vėliau dvaras atiteko Bilevičiams. Antanas Bi­levičius buvo kilęs iš žemaičių bajorų Bilevičių giminės, bajorų palikuonė buvo ir jo žmona Elena Michalauskaitė. Jiems valdant, dvaras klestė­jo. Knygoje „Lietuvos dvarų sodybų atlasas“ aprašyta, jog sodybą sudarė 18 pastatų. A. Bi­levičius 1771 m. išsirūpino atlaidų teisę, o 1782 m. koplyčią perstatė į bažnyčią, skyrė žemės ir lėšų jos išlaikymui. Taip atsirado sąlygos Tenenių parapijai. Tenenių kapinėse tebestovi kryžius, žymintis bajo­rų Bilevičių ir Butlerių kapo vietą.

1874 m. Tenenių ir kitų Bi­le­­vičiams priklausiusių dvarų valdymą perėmė M. Pilsuds­kie­nė, su vyru ir vaikais gyvenusi Za­-

­lave. Teneniuose įsikūrė valdy­tojas, o Adomavo palivarkas bu­vo išnuomotas. XIX a. pabaigoje dvarui priklausė 630 dešimtinių žemės ir 1150 dešim­tinių miško. Dėl skolų J. V. Pilsudskis Tenenių dvarą įkeitė Vilniaus žemės bankui ir Te­nenių dvarą už 80 tūkst. rub­lių nupirko Piotras Stolypinas. 1907 m. maždaug 1813 ha žemės dvaras už 142,6 tūkst. rub­lių buvo parduotas Valstiečių žemės bankui. Bankas valdą suskirstė sklypais ir 1908–1914 m. beveik visą žemę, suskirstytą į 90 sklypų, bei sodybos pastatus pardavė lietuviams valstiečiams.

Kai Lietuva atkūrė ne­priklau­somybę, anų laikų

valstiečių vaikams ir vai­kaičiams Tene­niuo­se neteko galvoti, kuo užsiimti. Ir dabar čia stambių ūkių, stip­rių žemdirbių kraštas. Nors visoje seniūnijoje tėra apie 410 gyventojų, veikia 78 ūkiai, pasė­lius deklaruoja per 100 gyven­tojų. Dauguma teneniškių ver­čiasi gyvulininkyste. Dau­giau­siai čia pieninių karvių, todėl vietiniai ūkininkai juokauja, jog prieš keletą metų Tenenių krašte buvo pagaminta ir perdirbti parduota milijonas litrų pieno – kiekvienam lietuviui po litrą. 

Norintys dirbti užsiėmimų randa

„Anksčiau žmonės buvo stip­rūs – be technikos visus žemės darbus įveikdavo“, – sako Te­­ne­nių seniūnaitis Steponas Priš­mantas, įkvėptas savo uošvio Jono Dargevičiaus pavyzdžio. 83-ejų senolis ir dabar su sūnumi turi bendrą ūkį, prieš keletą metų per dieną dalgiu nupjovė 40 arų pievos. 

Jonas visą gyvenimą kolūkyje melžė karves, buvo vieninte­lis vyras moterų kolektyve ir visas jas pralenkdavo. J. Dar­­ge­vičiaus dukra Laimutė, ište­kė­jusi už S. Priš­manto, irgi sunkiai dirba – melžia 40 karvių. Šei­ma užaugino aštuonis vaikus, pagrandukas dar tebesimoko gimnazijoje.

„Aš į traktorių jau nelipu – sūnus ir remontuoja, ir nuveža viską, kur reikia“, – giriasi Steponas, turintis daugybę aplinkinius žavinčių savybių. Nė­ra suėjimo, kad jis neatvyktų su keliais paties keptos duonos kepalais, suspaustais kelių rūšių sūriais ar kitokiomis vaišėmis.

Nemažą aviety­ną turėjęs ir apie 1000 šilauogių krū­mų auginęs Al­gi­mantas Grik­šas ūkio jau atsisakė. Ne savo noru, todėl panašu, kad dėl neįgyvendintų planų ir žlugu­sių vilčių žmogui vis dar skauda širdį. Pasirodo, į jo uogynus įsisuko juodosios žiurkės, po augalų šak­nimis medžioju­sios grambuolius. Ei­nant jų išpurenta žeme, kojos klimpo iki kauliukų – nutrauktos ir apgraužtos buvo ir visos šilauogių šaknys. Dalį krūmelių Al­gimantas persodino šalia namų, tačiau žiurkės ir jų nepagailėjo. Teko atsisveikinti ne tik su šilauogėmis – gerai derėjo ir avietės, bet nebuvo kam jų skinti. Kone kasdien važiuodavo į miestelį pasikviesti į talką vyresnių vaikų, bet grįždavo dažniausiai tuščiu automobiliu.

„Nėra norinčių dirbti, teko išeiti į pensiją“, – apgailestauja ūkininkas. 

Nedirbančių žmonių Tene­niuo­se nemažai, tačiau jie pasirodo tik tada, kai seniūnija da­lija „europinio“ maisto davi­nius.

Seniūnė L. Petra­vi­čienė sa­­ko, kad smerkti jų negalima. Dau­guma jau vyresnio amžiaus, o jaunoms šeimoms reikia padėti įsikabinti į gyvenimą.

„Ir kieto kuro kompensacijas visiems siūlėme, kad tik lengviau būtų – praėjusį rudenį ne visi galėjo nusipirkti malkų“, – pripažįsta seniūnė. 

Kalniškių ir Barsukinės kaimų seniūnaitis Alvydas Lileikis stebisi, jog kaimo žmonės visiškai pakeitė gyvenimo būdą. Anksčiau, anot jo, kiekviename tvartelyje kriuksėjo po vieną ar net kelias kiaules – porą maišiukų miltų nusipirkę, per vasarą maisto atliekomis ir žole pašėrę, iki Kalėdų visi turėdavo ką paskersti. Nebuvo sodybos, kad kieme nekudakuotų vištos, prie namų nesiganytų karvė ar bent ožka. Dabar pamatyti kaime pavienį gyvulį – didelė retenybė, visi sutartinai aiškina, kad jų laikyti neapsimoka. 

Deja, prie to prisideda ir valdžios politika, skatinanti ne dirbti, o gauti...

„Neapsimoka tam, kuris dirbti tingi“, – įsitikinę ūkininkai. 

Pyragai iš dangaus ir jiems nekrinta. Jie stebisi, jog visada buvusias nederlingas jų žemes valstybė staiga pavertė derlingomis. Ant kalnelio molis, pakalnėje durpė – arba uždžiūva, arba užmirksta. Tokiose dirvose grūdus auginti didelė rizika, todėl beveik niekas jų ir nesėja. 

Tačiau randa kitokių užsi­ėmimų: vienas seniūnijos ūkininkas laiko apie keturias dešimtis dėmėtųjų elnių. Ūki­nin­ku save vadina ir Antanas Tar­vydas, pastaraisiais metais namuose laikantis tik šunį ir kelias vištas. Tačiau Tenenių apylinkėse jis tvarko apie 400 hektarų miškų.

Nors Teneniai įsikūrę toli nuo administracinių centrų, pamažu kuriasi ir verslai. Yra technikos remonto dirbtuvės, savo paslaugas siūlo siuvė­ja. Va­­sa­­rą dauguma patraukia į miš­kus, dosnius uo­gomis ir grybais. Norinčių jų pri­si­rinkti privažiuoja tiek, kad miš­kai skamba.

„Žmonės kažkaip sukasi, gyventi juk reikia. Apmaudu tik dėl vieno: bitės tranus išmeta iš avilio, o mes jų jau tiek prisiau­ginome, kad patys nebežinome, ko griebtis. Gyventojų mažėja, o tranų daugėja – nors iš tiesų jie turėtų tarnauti visuomenei, kuri jiems moka atlyginimus“, – požiūrio į valdininkus, kurių pilnos ministerijos, departamentai ir kitos valdiškos institucijos, neslepia A. Tar­vydas. 

Bendruomenės reikia jauniems

Pernai Teneniuose susibūrė kaimo bendruomenė, vadovauti jai ėmėsi bibliotekininkė Liuda Aistė Trakšelienė. Ji neslepia, jog didelių projektų dar nespėjo įgyvendinti, bet rudenį jau kvietė žmones į talkas, rengia bendras šventes. O didžiausia šio krašto šventė nuo seniausių laikų – rugpjūčio pradžioje vykstantys Porciunkulės at­laidai. Pasak kaimo senolių Al­vidos Norvaišienės ir Da­nutės Guščienės, teneniškiams, kad ir kur jie gyventų, tai signalas sugrįžti namo, aplankyti gimines ar tėvų kapus. Todėl į atlaidus paprastai susirenka tiek žmonių, kiek seniūnijoje niekada negyveno – tūkstantis ar net daugiau. Ta proga Tenenių seniūnija pasistengia pradžiuginti koncertu. Šilalės savivaldybės skirtų pinigų dažniausiai neužtenka, tačiau pagalbos ranką visada ištiesia ūkininkai.

S. Prišmantas tikina, jog rem­ti kultūrą – ne tik pareiga, bet ir garbė, todėl žmonės dalijasi viskuo, kuo gali.

Seniūnė L. Petra­vi­čie­nė pripažįsta, kad bendruomenės jiems seniai reikėjo – buvo vienintelė seniūnija iki šiol neturėjusi bendruomenės centro, nors kurti jį bandyta ne kartą. 

„Daugeliui mūsų jau 50–60 metų, per vėlu imtis iniciatyvos. Tai jaunų, turinčių idėjų, žinančių, ko jiems patiems ateityje reikės, darbas“, – įsitikinusi L. Petravičienė, keturiolikti metai vadovaujanti Tene­nių seniūnijai. 

Vienintelė problema – susisiekimas

Gyvenimu kaime teneniškiai nesiskundžia, tačiau neslepia, jog problemų yra. Važi­nė­jantiems į darbą, tvarkantiems ūkių reikalus, turintiems besimokančių vaikų svarbiausi yra keliai. Ypač tiems, kurie suka Kvėdarnos pusėn ir nori nenori turi važiuoti vieškeliu Šyliai–Pajūralis. Jame tiek duobių, jog akimirksniu gali likti be dantų. Kelias priklauso valstybei, jį prižiūri kelininkai, bet į gyventojų skambučius ir skundus nereaguoja – pasak žmonių, skambink neskambinęs, nie­kas nepadeda. Net jei pravažiuoja koks greideris, geriau netampa: ant kelio iš duobių jau verčiasi durpės. Vietiniai pasakoja, kad niekas nebežino, kada šis kelias buvo nutiestas, tačiau yra atsimenančių, kad durpingose vietose kelio tiesėjai klojo medžius ir ant jų pylė žvyrą. To žvyro kaip ir neliko, o naujo sluoksnio niekas užpilti nesiruošia. Vieškelis yra įtrauktas į 100 blogiausių Lietuvos žvyrkelių sąrašą, bet kada ateis eilė jį asfaltuoti, niekas pasakyti negali. Su nuoskauda teneniškiai atsimena ir tilto per Jūros upę statybas. Kai senąjį tiltą uždarė, žmonės pasijuto atskirti nuo pasaulio, o netrukus pastebėjo, kad į šį kraštą net rajono valdžia vengia važiuoti. Atskirti nuo pasaulio jaučiasi ir seni, savo automobilių neturintys ar jų nevairuojantys žmonės. 

„Pensininkai kaime dabar gerai gyvena, visko jiems užtenka, bet jei reikia kur nuvažiuoti – iškart vargas. Per vasarą, kai vaikams atostogos, į mūsų pusę neužsuka joks autobusas. Nors retsykiais, kartą per mėnesį važiuotų, visos bobikės susirinktume“, – tikina A. Norvaišienė. 

Pasak O. Ge­čaitės-Vilčiaus­kienės, norint daktarus Šilalėje pasiekti, reikia samdyti mašiną, mokėti pinigus. Vairuotojui tenka laukti, o tai irgi išlaidos. Moterys sako suprantančios, jog tokių kaip jos, važinėjančių autobusais, nėra daug, bet kol žmogus gyvas, norų iš jo niekas neatima. Seniūnė L. Pet­ravičienė tikisi, kad, įsibėgėjus „Žaliojo regiono“ veiklai, atsiras galimybė bent kartais suorganizuoti tikslinį maršrutą, tačiau kada tai bus, savo seniūnijos žmonėms pasakyti negali. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

8 mln. eurų siekiančią nacionalinę paramą galės gauti 9 iš 10 šalies pieno gamintojų. Daugiausiai pieno gamintojų, tinkamų nacionalinei pagalbai gauti, yra Šilalės rajone. Čia reikalavimus paramai gauti atitinka 989 pieno gamintojai, o tai yra 91 proc. nuo bendro gamintojų skaičiaus rajone.

Paraiškoms nustatyti terminai

Paraiškos paramai gauti priimamos nuo balandžio 17 d. iki gegužės 5 d. Pavėluotai paraišką bus galima pateikti ne vėliau kaip iki birželio 5 d., tačiau tik dėl išskirtinių aplinkybių, nepriklausančių nuo pareiškėjo valios (force majeure), būtina pridėti ir vėlavimo priežasties pagrindimo dokumentus. Vėliau pateiktos paraiškos nebus priimamos.

Paraiškas renka rajono, kuria­me registruota pareiškėjo valda, savivaldybės administraci­ja arba seniūnija. Ji jau yra gavusi iš VĮ Žemės ūkio duome­nų centro galinčiųjų preten­duoti gauti pagalbą suves­tines pagal seniūnijas. 

Sa­vi­valdybės darbuotojas suves duomenis į paraiškos formą ir atspausdins 2 jos egzempliorius. Pareiškėjas ir savivaldybės darbuotojas parašais patvirtins paraiškos duomenų teisingumą. Pasirašyta pagalbos paraiška bus laiko­ma pateikta, vienas paraiškos egzempliorius atiduodamas pareiškėjui, kitas bus saugomas savivaldybėje.

Jeigu skirtingų pareiškėjų pa­raiškose nurodyti duomenys nesutaps, VĮ Žemės ūkio duo­menų centras paprašys pareiškėjų pateikti papildomą informaciją raštu. Pareiškėjai tokią informaciją turės patikslinti per 5 darbo dienas. Parama ūkininkus turėtų pasiekti po birželio 1 d.  

Pinigus perves į sąskaitas

Galinčių pretenduoti gauti pagalbą pieno gamintojų sąra­šą sudarys ir pagalbos dydį apskaičiuos VĮ Žemės ūkio duomenų centras. Jeigu apskaičiuota pagalbos suma viršys skirtą lėšų sumą, pagalbos suma visiems pareiškėjams bus mažinama proporcingai trūkstamų lėšų kiekiu.

Pa­­gal­bos dydžiai bus nustatomi atskiru žemės ūkio minist­ro įsakymu iki gegužės 12 d.

Išmokos dydis bus padidinamas 10 proc. tiems pieno gamintojams, kurie buvo pripažintos kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) nariai nuo 2023 m. kovo 1 d. Šių kooperatyvų nariai paraiškas turės pateikti įprasta tvarka, kaip ir visi kiti pieno gamintojai. 

Savivaldybių darbuotojai papildomų duomenų apie priklausymą minėtiems kooperatyvams rinkti neturės. Centras, įvertinęs gautus duomenis, apskaičiuos priklausančią paramą.

Paramos lėšas planuojama išmokėti nuo birželio 1 d. Pi­nigus į pareiškėjų sąskaitas perves Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos. 

Paramai gauti – reikalavimai 

Žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas yra pasirašęs įsakymą „Dėl nacionalinės pagalbos pieno gamintojams teikimo taisyklių patvirtinimo“, kuriuo numatyta, kaip bus paskirstyti 8 mln. Eur valstybės parama. Pagalba bus teikiama pieno gamintojams, pateikusiems paraiškas ir atitinkantiems visus šiuos reikalavimus: 

Žemės ūkio ir kaimo verslo registre yra užregistruoti kaip valdos valdytojai arba partneriai ne vėliau kaip iki 2023 m. sausio 31 d.;

jeigu vidutinė 2023 m. vasario–kovo mėnesių natūralaus žalio pieno supirkimo kaina bus ne didesnė kaip 35 ct už kilogramą (šių duomenų pačiam pareiškėjui pateikti nereikės);

kurių vardu Ūkinių gyvūnų registre 2023 m. kovo 1 d. buvo registruotų pieninių karvių;

kurie ir kurių sutuoktiniai nėra ir nebuvo patvirtinti paramos gavėjai pagal Kaimo plėtros 2004–2006 metų plano priemonę „Ankstyvo pasitraukimo iš prekinės žemės ūkio gamybos rėmimas“ ir Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos“.

Reikalavimus šiai paramai gauti atitinka 10 615 šalies ūkininkų – beveik 90 proc. pieno gamintojų. 

Ričardo PASILIAUSKO nuotr.

Lietuvos pajūris kiek kitoks nei likusi šalis: čia vyrauja kitos spalvos ir pučia kitokie vėjai. Kaip susikurti jaukius namus, paklausėme Klaipėdos „Helios Galerijoje“ įsikūrusių salonų atstovų.

Indrė Žalimaitė, salono „Vadasiga“ atstovė pastebi, kad pirkėjai ieško natūralumo, pavyzdžiui medžio apdailos. „Mediniai akustiniai skydai sąlyginai naujas sprendimas, kuris suteikia jaukumo, kuria šilumos įspūdį“, – pasakoja I. Žalimaitė. Pardavėjai pastebi, kad žmonės ieško praktiškų, lengviau valomų, ilgaamžių, perdirbamų audinių. „Vadasigos“ atstovė pastebi, kad, rinkdamiesi balkonų ar terasų baldus, pajūrio pirkėjai akcentuoja savybes, kurios kitų regionų gyventojams nesvarbios - „Vienas iš kriterijų - kad baldų nenupūstų vėjas“, – sako I. Žalimaitė. Investavus į tvirtesnius, drėgmei ir šalčiui atsparius terasos baldus, nereikia jaudintis dėl jų sandėliavimo ir išnešti kaskart, kai išlindus saulei norime pasimėgauti jos spinduliais.

Klaipėdiečiai pirmenybę teikia natūralioms medžiagoms, žemiškoms spalvoms, akmens raštams ir faktūroms pastebi ir salono „Linea“ Klaipėdoje vadovė Diana Bertašienė. Kaip vieną populiariausių pastarųjų metų tendencijų ji išskiria XXL matmenų plyteles, kurias galima klijuoti ant grindų, ant sienų ar naudoti stalviršiams. „Akmens raštai, faktūra ir natūralios žemiškos spalvos – tokiomis savybėmis pasižymi šios plytelės. Tokio tipo plytelės visuomet išlaikys savo vertę ir bus lengvai priderinamos moderniuose ir klasikiniuose interjeruose ir eksterjeruose“, – sako D. Bertašienė. „Plytelės, kurios imituoja akmenį, medį, marmurą, atrodo šiltai ir jaukiai - kiekvienas galime pasirinkti patinkančius raštus“, – sako ji.

Klaipėdiečiai savo namams ieško estetikos ir jaukumo sako salono „ARV“ direktorius Aldas Adomaitis. Kalbėdamas apie santechnikos tendencijas, jis atkreipia dėmesį, kad į madą grįžta šlifuoto aukso, prigesinto plieno spalvos, jų formos varijuoja nuo plokščių iki aptakių, o pasirinkimas labiausiai priklauso nuo interjero stiliaus „visuomet prašome atsinešti plytelių pavyzdį, kad atitiktų baldų atspalvis, antraip vonios kambaryje bus daug nebūtinai derančių spalvų“, – sako A. Adomaitis.

Ilgametę patirtį šioje srityje turintis A. Adomaitis pastebi, kad kintant technologijoms, maišytuvai gaminami taupesni. Pavyzdžiui, netgi populiarios didelio skersmens dušo galvos leidžia mėgautis dušu be didelių vandens sąnaudų. „Per didelę, 30 cm skersmens, dušo galvą išbėga maždaug 8 litrai vandens per minutę. Kuo ji modernesnė, tuo taupesnė“.

Viskas po vienu stogu

Klaipėdoje, Taikos pr. 56, įsikūrusi „HELIOS Galerija“ po vienu stogu subūrė įvairių interjero sričių – dažų, plytelių, apšvietimo, grindų, santechnikos, virtuvės baldų, minkštųjų baldų ir miegamojo baldų, aksesuarų – ekspertus, kad jie Jums padėtų priimti geriausius sprendimus realizuojant pokyčius namuose.

„Idėja kurti galeriją gimė bendraujant su naujakuriais, statybų rangovais ir architektais, kurie būdavo priversti blaškytis po įvairias parduotuves skirtingose miesto vietose, taip sugaišdami daugybę laiko. Dabar įsirenginėjantys arba atnaujinantys savo namus pajūrio gyventojai turi tikslingą erdvę, kur gali rasti įvairiausių, patikimų prekės ženklų prekių ir profesionalią pagalbą“, – sako „HELIOS Group“ komercijos vadovas Ne­rijus Pudžiuvelis.

Jis akcentuoja, kad galerija orientuota į pirkėją, kuris ieško kokybės ir sprendimų, kuriančių prabangių namų jausmą.

„Helios Galerija” įsikūrusi Taikos pr. 56, Klaipėdoje. Daugiau: www.heliosgalerija.lt

H. Levinas – (1943–1999) – rašytojas, poetas, dramaturgas ir režisierius, daugybės Izraelio ir įvairių užsienio šalių premijų laureatas. Jis parašė per 50 pjesių, kurios statomos visame pasaulyje. Telšių Žemaitės dramos teatro spektaklis „Žaidimų aikštė arba Visi nori gyventi“, pagal H. Levino pjesę, kviečia žiūrovus į susitikimą su žmogaus prigimtimi ir Dieviškąja materija, kuri susijungia žaidimų aikštelėje. Kad ir kaip paradoksaliai beskambėtų, žmogus – protingiausia, bet kartu ir žiauriausia Dievo sukurta būtybė, tai atspindi ir šiandienos aktualijos: visuomenės susiskaldymas, pasaulinė pandeminė situacija, Rusijos karas Ukrainoje. Mirties samprata suvokiama tik kaip statistikos dalis, kuri vis pildoma skaičiais. Lyg ir turime krikščionybėje, kitose religijose nustatytas elgesio normas, tačiau ne visada jų laikomės ir tai turbūt natūralu... tokia mūsų prigimtis, visi mes norime gyventi!

N-14 

Režisierius – Donatas Žilinskas

Dailininkė – Giedrė Slavinskienė

Garso režisierius – Mindaugas Drimba

Šviesų dailininkas – Sergej Simonenko

Scenos ir dekoracijų technikas – Alvingas Teniukas

Teatro direktorius – Deividas Rajunčius

Vaidina:

Remigijus Macas

Kristina Sutkienė

Antanas Nekrašius

Julija Kneitienė

Vaclovas Bartkus

Vaclovas Butkus

Aistė Korkadinovaitė-Šiaudkulenė

Rasa Stanevičiūtė

Rasa Birkantaitė

Rolandas Normantas

Dovilė Pantiru

Gegužės 27 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose publikai bus pristatytas Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro šiuolaikinio šokio spektaklių triptikas BER: choreografo Robert Bondara „Take me with you“ („Pasiimk mane kartu“), choreografo Alexander Ekman „Episode 31“ („31 epizodas“), choreografo Martyno Rimeikio „Blind words“ („Akli žodžiai“).

Tai taps pirmu spektaklio pristatymu užsienyje, o Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikai – unikalia galimybe išvysti trijų žinomų choreografų kūrinius.

„Sapnai ir kaktusai“ kūrėjai grįžta su BER

Neabejojama, kad į pajūrį vėl plūstels šokio gerbėjai ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Kovo mėnesį Klaipėdos valstybino muzikinio teatro šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai” premjera, kurioje greta Alexanderio Ekmano (Švedija) „Cacti“ (Kaktusai) buvo pristatytos ir Roberto Bondaros (Lenkija) choreografinės kompozicijos „Žagsulys“ (Hiccup) bei „8m68“ sulaukė tokio didelio publikos susidomėjimo, kad teko surengti papildomą spektaklio pristatymą.

Triptiko pavadinimas BER: kiekviena raidė – nuoroda į choreografo pavardę. B – tai lenkų choreografas Robertas Bondara, kurio vardas šiuo metu sparčiai renka žinomumo dividendus po sėkmingų pasirodymų ir spektaklių pastatymų Lenkijos bei užsienio teatrų, festivalių scenose. E – tai švedų choreografas Alexanderis Ekmanas, šiuolaikinės choreografijos pažiba, kurio kūrybinėje biografijoje rikiuojasi prestižinius apdovanojimus pelnę darbai su bene keturiasdešimčia pajėgiausių šokio trupių visame pasaulyje. R – tai lietuvių choreografas Martynas Rimeikis, vienas iškiliausių Lietuvos choreografų.

„Kodėl pasirinktas triptikas? Kad viename spektaklyje galėtume pristatyti dar daugiau šiuolaikinio šokio išraiškų. Juk kiekvienas choreografas labai skirtingas, su savitu choreografiniu braižu. BER publikai parodo koks skirtingas gali būti šiuolaikinio baleto pasaulis“,- akcentuoja Poznanės Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovas R. Bondara.

BER: trys tituluoti choreografai

Klaipėdos publikai R. Bondara pažįstamas kaip šokio spektaklio „Faustas“ kūrėjas, už kurį choreografas buvo nominuotas aukščiausiam Lietuvos teatro apdovanojimui – „Auksiniam scenos kryžiui“. R. Bondara vienas talentingiausių jaunųjų lenkų choreografų, aktyviai bendradarbiaujantis su įvairiomis Lenkijos, kitų Europos šalių, JAV šokio trupėmis. Lietuvoje R. Bondaros vardą baleto gerbėjai pirmąkart įsidėmėjo 2013-aisiais, kai tuometinio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovo K. Pastoro kvietimu šiame teatre pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“. Nuo 2018 m. R. Bondara paskirtas Poznanės Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovu. Tais pačiais metais jis pelnė Biarico premiją pradedančiųjų choreografų konkurse Bordo ir dar tris Jano Kiepuros apdovanojimus kaip geriausias choreografas už Eugeniuszo Morawskio baletą „Svitezietė“ pagal Adomo Mickevičiaus baladę su Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupe (2017), taip pat kaip geriausias režisierius ir geriausio Lenkijos spektaklio kūrėjas už savo debiutinį darbą Poznanės operos teatre – Felikso Nowowiejskio operą „Baltijos legenda“ (2017).

A. Ekmanas jau beveik du dešimtmečius dirba kaip laisvai samdomas menininkas, kurio biografijoje – apie pusšimtį bendrų projektų su pajėgiausiomis baleto ir šiuolaikinio šokio trupėmis iš viso pasaulio, neskaitant daugybės jo kūrinių perstatymų įvairiose šalyse. Šie darbai sulaukė ne tik milžiniško atgarsio ir kritikų liaupsių, transliacijų įvairių šalių televizijose, bet ir prestižinių apdovanojimų: už „Vasarvidžio nakties sapną“ choreografas pelnė Švedijos MEDEA ir Såstaholmo kino ir scenos menų apdovanojimą (2015), o už „COW“ – Vokietijos nacionalinį teatro apdovanojimą „Faust“ (2016).

LNOBT baleto meno vadovas, choreografas Martynas Rimeikis turi išskirtinį talentą bei gilų, savitą braižą. Klaipėdos publika šį kūrėją pažįsta kaip vieno lankomiausių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuare, 2019 m. pastatyto E. Balsio šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografą.

2015 m. LNOBT vienaveiksmių baletų triptike „Bolero+“ įvyko M. Rimeikio baleto „Visur kur mes nebuvom“ premjera; šis spektaklis jam pelnė „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią metų choreografiją. 2017 m.  ten pat buvo pristatytas pirmasis M. Rimeikio pilno metro baletas „Procesas“; už jį jam skirtas antrasis „Auksinis scenos kryžius“. Trečiąjį tokį pat apdovanojimą choreografui pelnė 2019 m. pristatyti baletai „Eglė žalčių karalienė“ (KVMT) ir „Dienos, minutės“ (LNOBT). Abu šie choreografo darbai tapo pirmaisiais lietuvių šokio spektakliais, kurių įrašus transliavo tarptautinis Mezzo TV kanalas.

Šokio energija

BER – tai šiuolaikinio šokio energija. Šokio spektaklių triptikas jungia tris skirtingus choreografus, skirtingas judesio sampratas, skirtingus požiūrius į mūsų gyvenamąjį laiką, o juos į vieną visumą sieja atsakymo į vieną klausimą – kas yra šokis? – paieškos. Galų gale visų trijų spektaklių panašumus ir skirtumus nulėmė mūsų epochos genotipas.

Santrumpa BER (angl. Base Excision Repair – bazės iškirpos taisa) taip pat vadinamas mechanizmas, kuriuo atstatoma DNR molekulės pažaida. Tai tarsi šviežio oro gurkšnis, energijos, ritmo, polėkio injekcija. Postūmis iš naujo atrasti, patirti judėjimo keliamą malonumą – ne tik kūrėjams ir atlikėjams, bet ir publikai.

Šokio spektaklių triptiko BER premjerą žiūrovai išvydo nuotoliu per internetą, mat ji įvyko per visą pasaulį sukausčiusią koronaviruso pandemiją – 2020 metų gruodį. Pasibaigus pandemijai ir ribojimams laisvai keliauti, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras užmezgė bičiuliškus saitus su Poznanės S. Moniuškos didžiuoju teatru, 2022 m. lapkritį nuvežęs ten gastrolių Martyno Rimeikio sukurtą šokio spektaklį „Eglė žalčių karalienė“ (KVMT projekto „Krypčių dialogai“ dalis). 2023 m. gegužę Poznanės operos teatro baleto trupė pirmąkart atvyksta gastrolių į Klaipėdą, kur vienintelį vakarą rodys vieną iš naujausių ir reikšmingiausių savo pastarųjų metų darbų.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro baleto trupės gastroles Klaipėdoje remia Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro nuotr.

Su tokiu šūkiu penktus metus skaičiuosiantis Tauragės slemas pasitiko „Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ metus. Šią idėją pernai per slemo varžybas Tauragės pilies menėse mestelėjo poetas Povilas Venta Kuprys. Kauniečiui paliko įspūdį auditoriją įtraukiančios varžybos ir bendruomenė: drąsūs ir jau gyvenimiškos patirties turintys miesto slemeriai.

Kuo skiriasi Tauragės slemas nuo Lietuvos slemo?

Tauragėje organizuojamos slemo varžybos skiriasi vertinimo sistema. Jeigu Vilniuje, Kaune ar Šiauliuose jos vertinamos kortelėmis, kurias atsitiktine tvarka gauna keli žmonės auditorijoje, tai Tauragėje komisija virsta visi renginio dalyviai – čia veikia vadinama „klyksmų“ sistema, o į ją įtraukiami visi, atėję į renginį. Dėl to Tauragės sleme yra daugiau bendrystės jausmo nei didžiuosiuose miestuose organizuojamuose slemuose, kur anonimiškumas gilesnis, kur žmonės vienas kito taip ir lieka nepažinę. Tauragės sleme taip nėra – visi čia yra laukiami, palaikomi, atsikratoma amžiaus stereotipų, kas neva gali, o kas jau nebegali būti šiuolaikinės performatyviosios poezijos kūrėjais.

Slemas ant mokyklos palangės

2023-iais ir slemo, ir slemerių bus daugiau. Dėl to Tauragės Žalgirių ir Versmės gimnazijose poetė ir slemo varžybų organizatorė, muziejininkė Renata Karvelis skaitė pranešimus apie slemo kultūrą Tauragėje. Nuo 2019 iki 2023 m. čia nemažai padaryta: kasmet organizuojamos varžybos, jos patenka į jaunimo organizuojamą Menų festo renginių tinklelį. Kiekvienais metais slemeriai mokomi rašyti slemą, drąsinami su tekstais pasirodyti per varžybas. 2020 m. netgi buvo išleistas kūrybos žurnalas „Slemas su ragais“, kuriame be tekstų dar buvo publikuotas Kamilės Saukaitės sukurtas komiksas apie tauro ragus.

Teoriją lydi praktika. Po pranešimų mokyklose vyko slemo dirbtuvės su R. Karvelis.

„Išsitraukite telefoną, parašykite pirmąjį į galvą šaunantį keiksmažodį,“ – tokia užduotis išmuša iš vėžių prie tvarkos ir disciplinos pratusius gimnazistus. Ateini į užsiėmimą, o čia leidžia naudoti telefoną? Ir net gatvės kalba, žinutė draugui, miglotas sapnas, garsiai įvardytos baimės tampa medžiaga slemo tekstui? Taip, būtent! Performatyvioji poezija yra skirta scenai, interakcijai su žiūrovais, todėl tekstai turi „smūgiuoti“ čia ir dabar.

Kaip sako R. Karvelis, „Mene galimos visos temos. Mene galimi uždrausti dalykai.“ Gal todėl edukatorė pakvietė „sulaužyti“ nusistovėjusią tvarką ir per improvizuotas slemo varžybas užlipus ant mokyklos palangės perskaityti per dirbtuves parašytus tekstus. Kodėl būtent taip? „Simboliškai pakylame ir priartėjame prie literatūros istorijos asmenybių, kurių portretai, žiūrėkit, kabo čia ant mokyklos sienų, – sakė slemerė mokiniams. – Čia Maironis, Krėvė, Binkis, Sruoga. Kaip jie, mes irgi esam kūrėjai.“

Kultinis slemeris – M. P. E. Martynenko

Šiuolaikinei poezijai mokyklos programose skiriama per mažai dėmesio. Literatūros lauko profesionalai slemą vertina kaip „poezijos reklamą“, kuri skatina domėtis klasikiniais kūriniais. Slemerių kūryboje dažnai reflektuojama dabartis, vyrauja miesto temos.

„Slemo atstovai neneigia „tradicinės poezijos“, jie tarsi atsispiria nuo jos, nekritikuoja jos vertės, tačiau kritikuoja pačius poetus dėl jų sustabarėjimo <...> Galbūt slemas yra tik dabartinės kartos maištas, kuris praeis, o galbūt jis išaugs į kažką didesnio,“ – savo magistro darbe rašo Brigita Armonaitytė.

„Nėra neįdomių tekstų, yra tik neįdomios perspektyvos,“ – sakė Marius P. E. Martynenko per slemo dirbtuves Tauragės pilies menėse.

Keturių knygų autorius ir jau kultinis Lietuvos slemeris Tauragės pilies menėse per dirbtuves kalbėjo apie autentišką kelią į slemo sceną, kuri jam, beje, tapo savotišku tramplinu aktorystei. Iš kur rasti istorijų slemo pasirodymams? Kokia kūrybiškumo kilmė? Ar būtina kentėti, kad galėtum kurti?

XXI a. autoriai laviruoja tarp socialinių tinklų ir tradicinių medijų tokių kaip popierinė knyga. Brigita Armonaitytė apie M. P. E. Martynenko kūrybą rašo: „Kritikai kalbėdami apie „Be penkių pasaulio pradžia“ tekstus, pabrėžia, jog jie yra itin autobiografiški. Slemeriams būdinga remtis autobiografiškumu. Tačiau Martynenko kūryboje savosios istorijos tampa tik atspirties tašku svarstyti kur kas svarbesnius klausimus.“

Kas toliau?

Rugpjūčio 10 d. Tauragės pilyje vyks varžybos „Slemas su ragais“. Ragų simbolika būdinga tik Tauragės miesto slemui. Rudeniop bus išleistas antras edukacinis slemo leidinys. Spalį atviro konkurso būdu atrinkti slemeriai bus pakviesti su iš Tauragės kilusio aktoriaus Arūno Sakalausko pagalba sukurti autentišką ir ypatingą Tauragės Stand Up pasirodymą.

„Toli savo menus varinėjam!“ – su tokiu šūkiu, turinčiu aiškias aliuzijas į verslišką Tauragės miesto tapatybę, šie Stand Up pasirodymai bus rodomi visame Tauragės regione: Tauragėje, Šilalėje, Jurbarke, Smalininkuose, Pagėgiuose. Projektą „Slemas su ragais 2023“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė. Slemo renginiai yra Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023 programos dalis.  Organizatorius –  Tauragės krašto muziejus „Santaka“

Renata JANČIAUSKIENĖ

Tauragės krašto muziejaus SANTAKA

Kultūros-edukacijų skyriaus vedėja

Mindaugo ČERNECKO nuotr.

Tokia jau žmogaus prigimtis: jam greitai nusibosta nuolat kartojamos tiesos, peršamos taisyklės, užsitęsę konfliktai, karai, vis tie patys viešumoje šmėžuojantys vei­dai. Tad nenuostabu, kad, kaip ir prognozavo specialistai, ir karas Uk­rainoje jau kelia abuojumo, persisotinimo jausmą. Mus vis mažiau jaudina žudomi ukrainiečiai, griau­nami jų namai, išvežami vaikai. Na, nebent dar paveikia vaizdai, kai koks patologinis išsigimęs rusų okupantas nupjauna galvą uk­rai­nie­čių kariui ir tą egzekuciją vie­šai de­monstruoja...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30

Ketvirtadienį įvyko paskutinysis, 62-asis, šios kadencijos savivaldybės tarybos po­sėdis. Jau paskelbta ir naujos kadencijos darbo pradžia – pirmasis naujos tarybos posėdis kviečiamas balandžio 27 d.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30