Treti metai iš Šilalės vaikų lopšelio-darželio keliauja skundai į pačias įvairiausias instancijas. Kas darosi kolektyve, nesupranta nei patys įstaigos darbuotojai, nei savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistai. Tiesa, pastarieji stengiasi nesikišti, nes, anot jų, dėl „auklėtojų rietenų vaikai nenukenčia“, tačiau ugdymo įstaigos darbuotojai tikina, kad kolektyvo susiskaldymas, įsišaknijusi baimė trukdo ugdymo procesui. Tačiau abi besikivirčijančios pusės gina savo tiesą ir nė viena neketina pasiduoti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 30 

Šilalės kultūros centro meno kolektyvai tradiciškai organizuoja festivalius, koncertus, kurie vyksta kas ant­rus metus. Vienas tokių – moterų ansamblio ,,Kuplė“ vadovės Laimos Saročkienės organizuojamas vokalinių ansamblių festivalis „Dainuže, suskambėk“. 

Pirmasis šio festivalio koncertas startavo 2019 m. Ant­rasis turėjo nuskambėti 2021-ai­siais, bet tų metų planus pakoregavo pandemija ir festivalis persikėlė į šiuos metus.

„Labai nustebau, jog kolektyvai, kuriuos kviečiau į festivalį, jau žinojo apie jį, jo laukė ir su malonumu visi sutiko dalyvauti. Iš viso atvyko 13 kolektyvų iš Tauragės, Raseinių bei Šilalės rajonų“, – pasibaigus festivaliui, kalbėjo L. Saročkienė.

Organizatorė priminė, kokia buvo šio festivalio pagrindinė idėja. Ansamblio „Kuplė“ vadovei kilo mintis prikelti lietuvių liaudies dainas, prisiminti gebėjimą dainuoti be fonogramų, be elekt­roninių muzikos instrumentų. Muzi­kan­tės nuostabai, būtent ši idėja daugumai kolektyvų, pakviestų dalyvauti festivalyje, labiausiai ir patiko. 

„Tai, kad festivalio pagrindinis motyvas yra lietuvių liaudies dainos, nereiškia, jog visi kolektyvai turi jas atlikti vienodu stiliumi. Juk mūsų tautines dainas galima atlikti įvairiai, net kantri ar roko stiliumi. Kitas, ne mažiau svarbus faktorius – mes dainuojame laisvai, atsipalaidavę, nes festivalis nėra konkursas, kur tiek dalyviai, tiek kolektyvų vadovai jaučia savotišką įtampą. O tai taip pat turi reikšmės, kad dainos išties suskambėtų“, – įsitikinusi festivalio sumanytoja.

Kiekvienas kolektyvas publikai dova­nojo po dvi pasirinktas dainas. Pasi­baigus pasirodymams, Šilalės kultūros centro sceną užpildė svečiai – Plun­gės kamerinis choras (vad. Alfon­sas Vil­džiūnas). Šis kolektyvas pristatė savo koncertinę programą, kuri šiek tiek derinosi prie „Dainuže, suskambėk“ repertuaro, bet buvo ir rimtesnių kūrinių. 

„Nors buvo Atvelykis, nors daugumai šiuo metu rūpi daržininkystė, salėje matėme daug žiūrovų. Tai džiugina dar ir dėl to, jog Šilalės publika jau kitokia – mūsų bendruomenė jau geba girdėti bei vertinti ir kitokią muziką“, – džiaugėsi ne tik atlikėjų, bet ir žiūrovų palaikymo sulaukusio festivalio organizatorė.

Visiems kolektyvams Kultūros cent­ras įteikė padėkas, simbolines dovanas bei pakvietė puodelio arbatos. Čia bend­ravimas buvo itin šiltas ir reikalingas –

festivalio dalyviai išsakė savo mintis apie planus atvykti į Šilalę dar kartą, 2025-aisiais: „Labai gerai, kad festivalis „Dainuže, suskambėk“ yra būtent tokio formato. Pasiilgstame natūralaus atlikimo, nors būtent tokios dainos turėtų būti įaugusios į kiekvieno lietuvio kraują“.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Balandžio 15-ąją Lietuvoje pa­mi­nėta pasaulinė kultūros diena – ta proga vyko gausybė renginių, tarp­tautinės kon­­fe­rencijos, kultūros veikėjų apdova­nojimai, parodų atidarymai, edu­ka­cijos ir kt.

Tiesa, savaitgalį žiniasklaidoje pasi­rodė Kultūros ministerijos svarstymai vietoj Kultūros dienos tą pačią dieną švęsti Pasaulinę meno dieną. Toks siūlymas pateiktas dėl Kultūros dienos sąsajų su Rusija, nes, anot kultūros minist­ro Simono Kairio, būtent ši šalis buvo viena pasaulinės Kultūros dienos iniciatorių, pavertusi gerą intenciją savo propagandos dalimi. Ir nors kol kas sprendimas Seime dar neįtvirtintas, siū­lymas jau sulaukė nemažai pritarimo bei palaikymo. 

Pasibaigus Kultūros dienos renginiams, Šilalės rajono miesteliuose prasideda kitų įdomių projektų įgyvendinimas. Štai Upynos kultūros namai balandžio 19 d. kviečia į pirmąjį trijų renginių serijos solinio dainavimo projektą „Skambėk“, kurio metu vyks susitikimai ir užsiėmimai su muzikos srities profesionalais. Likę du Lietuvos kultūros tarybos finansuojamo projekto renginiai vyks gegužės ir birželio mėnesiais. Dalyvavimas laisvas, tačiau prašoma iš anksto užsiregistruoti.

Kvėdarnoje balandžio 20 ir 21 d. organizuojamas renginys „Seku seku pasaką…“, skirtas pasaulinei knygos dienai paminėti. Dalyvavimas nemokamas.

Į prasmingus renginius kviečia ir Ši­lalės viešoji biblioteka: balandžio 21 d., 16 val., Vaikų skaitykloje vyks Tautvydo Jonaičio personalinės kolekcijos-parodos „Mano akimis“ pristatymas, o balandžio 26-ąją, 15 val., laukia susitikimas su knygų autore, psichoterapeute Rasa Andrikiene.

Beje, Šilalės biblioteka ateinantį pirmadienį kviečia ir į kiek neįprastą renginį savo erdvėms – balandžio 24 d., 17 val., joje vyks edukacija „Parfu­me­rinio garderobo formavimas. Asmeninė komunikacija kvepalais. Meninės parfumerijos patyrimai“ su parfumerijos edukatore, meninių kvepalų prekės ženklų prodiusere Edita Vigelyte.

Žadama ir kvepalų „degustacija”, kurios metu bus tyrinėjami meninės parfumerijos kūrėjų FUMparFUM/created by Aistis Mickevičius, EXALTATUM by Eglija Vaitkevičė, ART de PARFUM (Rū­ta Degutytė-Humphreys) bei kitų autorių sukurti aromatai, pristatoma Uk­rainos parfumerių gildijos vadovo, parfumerio Volodymyr Zvarych kvepalų kolekcija. Į šią edukaciją prašoma registruotis tel. (8-449) 7-43-02.

Smagiai ir išskirtinai savo veiklos 10-metį pažymėjo Kaltinėnų kultūros namai, o bene didžiausią susižavėjimą sukėlė įspūdingos choreografės Aušros Da­nisevičienės sukurtos „Muzikinės kaukės”.  

Kultūros ministerija savaitgalį aktorei, skaitovei, režisierei Olitai Dau­­tartaitei įteikė aukščiausią ministerijos apdovanojimą – garbės ženklą „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Apdovanojimas skiriamas už ypatingus nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui, už talentą bei sukurtus ryškius vaidmenis, kultūros sklaidą.

Lietuvos rašytojų sąjunga praėjusią savaitę vykusio suvažiavimo metu pirmininke perrinko Birutę Jonuškaitę. Ra­šytojų sąjungai ji vadovauja nuo 2018 m., kai pakeitė iš pareigų pasitraukusį poetą ir vertėją Antaną A. Jonyną. Lie­tuvos rašytojų sąjunga vienija per 350 rašytojų.

Kotryna PETRAITYTĖ

Prieš kelias savaites vykusiame Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionate Beatričė Rupšlaukytė su partneriu Valerijumi Šylo laimėjo bronzą. Šiandien iš Šilalės kilusi mergina pasakoja, kaip ruošiasi artėjančiam Europos čempionatui ir koks Lotynų Amerikos šokis jai atrodo sudėtingiausias.

Pasak Beatričės, tai, ką patyrė Lietuvos Lotynų Amerikos šokių čempionate – neapibūdinama žodžiais. Mergina sako esanti labai laiminga pasiektu rezultatu, tuo labiau, jog jiems su šokių partneriu tai tebuvo tik antros varžybos, kai šoko drauge. Tad jiems, kaip sporti­ninkams, toks įvertinimas reiš­kia labai daug.

„Varžybų atmosfera buvo nuostabi: šokti tarp geriausių Lietuvos porų, varžytis su jomis bei laimėti trečiąją vietą yra nerealus jausmas. Visas sunkus darbas atsipirko, įkvėpė mus toliau tobulėti ir dar daugiau dirbti“, – tikina šokėja.

Ji neneigia, kad varžybų dieną netrūko streso, mat Lietuvos čempionate pasirodė po ilgokos pertraukos. Tačiau patekus į finalą, įtampa truputį nuslūgo, ir, anot B. Rupšlaukytės, pajuto didžiulį malonumą suktis ant parketo.  

„Sunkus darbas parodė, kad esame verti būti prizininkais, sužinojome savo galimybes, įver­ti­nome, ko dar trūksta ir ką reikėtų keisti. Šios varžybos labai pastūmėjo mus judėti į priekį ir nesustoti mokytis“, – džiaugiasi sportinių šokių šokėja.

Beatričė po čempionato nesiilsi, toliau intensyviai treniruojasi su savo šokių partneriu Valerijumi ir ruošiasi būsimam Europos Lotynų Amerikos šokių čempionatui, kur rungsis su stipriausiomis Senojo žemyno šokių poromis.

„Pasiruošimas vyksta jau seniai, treniruotės rengiamos ir su klubo treneriais, ir privačiai su užsienio, fizinio pasiruošimo bei baleto pagrindų specialistais. Daug dirbame ir savarankiškai, stengiamės ištobulinti kiek­vieną judesį bei žingsnelį“, – teigia B. Rupšlaukytė.

Šokėjos karjerą Beatričė pradėjo Šilalėje, ir turbūt šiandien ne vienas prisimena gu­vią mergaičiukę, jau darželyje išsiskyrusią savo lankstumu bei artistiškumu.

„Šokti pradėjau 4–5 metukų, bet niekada negalvojau, jog tai taps mano mėgstamiausia veik­la bei sportu, be kurio nebe­­įsivaizduoju savęs“, – prisipažįsta mergina.

Šiuo metu B. Rupšlaukytė su savo šokių partneriu treniruojasi Vilniaus „Ratuto“ klube. Jos

treneriai – garsūs Lietuvos spor­tinių šokių prizininkai Auš­ra ir Virginijus Visockai. Po­rą taip pat treniruoja Eglė Vi­soc­kai­tė, kuri ir pasiūlė sportininkei šokti su dabartiniu partneriu V. Šylo. Mergina džiaugiasi, jog toks sprendimas pasiteisino – nors su Valerijumi poroje yra dar tik kelis mėnesius, judviem jau pavyko tapti gerais draugais ir stipria šokių pora.

„Valerijus yra užsispyręs, be galo darbštus, malonus ir geras šokėjas bei draugas. Džiau­giuosi, kad mano šokių pasaulis ir gyvenimas pasisuko šia kryp­timi, nes šokant su juo, ma­no galimybės bei pasitikėjimas savimi išaugo labai greitai. Tikiuosi, jog ši draugystė tęsis ilgai ir kartu galėsime pasiekti aukštų rezultatų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – viliasi Lietuvos šokių čempionato prizininkė.

Paklausta, ką, jos nuomone, tu­ri gebėti geras sportinių šokių šokėjas, mergina sako, kad svarbiausia savybė yra nuošir­dumas, atsidavimas darbui ir neveidmainiavimas. Tačiau, anot Beatričės, tam reikia pastangų.

„Išlaikyti charakterį, nepasi­duoti emocijoms, parodyti savo galimybes šokyje yra svarbiausias dalykas. Taip pat būtinas fizinis bei emocinis pasiruoši­mas, ištvermė. Ge­ra emocinė būsena yra svarbu ir dėl to, jog šokėjas nusiteiktų darbui ir nepalūžtų po pirmos nesėkmės“, – sako B. Rupš­laukytė.

Šokėja pripažįsta, kad iššūkių jai nestinga. Ypač dėl to, jog tenka kruopščiai viską planuoti, o gyvenant tarp dviejų miestų (Vilniaus ir Klaipėdos), nepavyksta išvengti ir paprasčiausio fizinio nuovargio, kai tenka suderinti keliones, pamokas mokykloje bei treniruotes. Be to, Beatričė šiemet baigia dvyliktą klasę, tad atsakomybės dar daugiau.

„Tačiau suprantu, jog tai yra mano kelias, šito labai ilgai no­rėjau, ir dingsta visos blogos mintys. Stengiuosi susikaupti darbui ir daryti geriausia, ką ga­liu, skleisti teigiamą emociją bei parodyti savo tikrus jausmus šokių salėje“, – priduria ji. 

Mergina stengiasi laiko nešvaistyti ir išnaudoja kiekvieną laisvą minutę. Pavyzdžiui, kiek­vieną kartą, kai važiuoja į Vil­nių, skaito, analizuoja šokių treniruotes bei pan.

Pasak jos, salėje tenka praleisti visą dieną – nuo ryto iki vakaro, nors neneigia, jog būtų smagu turėti dar kokių pomėgių. Deja, nebelieka laiko. Nors, pavyzdžiui, visada mėgo piešti, tai padėdavo atsipalaiduoti, todėl būtų puiku vėl tuo užsiimti.

Paklausta, koks sportinių šokių stilius jai yra mieliausias, Beatričė sako, kad kiekvienas šokis jai yra artimas, labai savitas, turintis savo istoriją ir reikš­mę. Tačiau, anot merginos, vis tik labiausiai patinka romantiškoji rumba ir judrioji samba.

„Samba – šokis, kilęs iš Bra­zilijos, todėl turi įvairių įdomių muzikos ritmikų. Jį labai gera šokti, užpildyti kiekvieną inst­ru­mento garsą. Taip pat šis šokis skleidžia teigiamą emociją, nors ir yra sudėtingas. O romantiškoji rumba parodo meilę, todėl visa choreografija yra sukurta kaip savotiška istorija, skleidžianti stiprią žinutę žiūrovui“, – sako mergina.

Kaip vieną sudėtingiausių šokių ji išskiria pasodoblį – sudėtingą ispanų kilmės šokį. Jis turi daug flamenko judesių, kuriuos fiziškai sudėtinga atlikti.

„Pasodoblis yra vienas iš labiausiai dramatiškų ir, mano nuo­mone, sunkiausias iš visų Lo­­ty­nų Amerikos šokių, kuris reikalauja gero tiek fizinio, tiek emocinio pasiruošimo. Kiek­vie­­nas žingsnelis turi atitikti skambančią muziką“, – aiškina sportininkė. 

Vesta VITKUTĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

„Man atrodo, kad jis yra Maskvos šnipas ir tik apsimeta žurnalistu iš Lietuvos, jį reikėtų surišti ir patardyti“, – šnairuodamas į mane, Vitalijus pašnibždomis kreipėsi į ki­tą karį.

Iš pastarojo, Jurijaus Šubino, vėliau ir sužinojau, jog Vitalijus mūšyje prie Soledaro buvo rimtai sužeistas, patyrė labai stiprią kontūziją ir dabar vyksta į reabilitacijos ligoninę. 

„Iki vagono jį palydėję savanoriai klausinėjo, gal kas iš karių vyksta į Černihivą, o po to paprašė, kad jį paglobočiau ne tik traukinyje iki Kyjivo, bet ir autobuse iki Černihivo, nes šis esą ne visada elgiasi adekvačiai“, – paaiškino J. Šubinas.

Aš to nežinojau ir sėdėdamas šalia kariškio uniformą vilkinčio vaikino nusprendžiau šį pakalbinti. Išgirdęs, jog esu žurnalistas iš Lietuvos, karys pradžiugo ir pareiškė galintis papasakoti įdomių dalykų iš fronto, ypač apie paskutinį mūšį.

Prieš tai Vitalijus pasisakė, kad užaugo vaikų namuose, kad žmona su dviem dukrelėmis karo pradžioje pasitraukė į Bulgariją. Jam pradėjus pasakoti apie fronto mūšius, paklausiau, ar galiu pokalbį įrašyti ir jį fotografuoti. Vaikinas sutiko.

Pasak Vitalijaus, tą dieną jų būrys ėjo į žvalgybą ir nelauktai atsidūrė priešų apsuptyje. 

„Buvom penkiese, o jų gal šim­tas penkiasdešimt. Ugnis pa­sipylė iš visų pusių, tačiau spėjome įbėgti į vieną namą. Bū­tume visi žuvę, bet laiku prisišaukėme pagalbą“, – pasakojo Vi­talijus.

Tačiau išsigelbėjimo džiaugsmą netrukus vėl pakeitė nerimas, nes jiems dar nespėjus išeiti iš namo, laukuose pasirodė rusų tankai. Jie ėmė šaudyti į ukrainiečių pozicijas, ir bombos ėmė lėkti į jų pastatą.

„Per dūmus spėjau pamatyti, kaip sprogimas sudraskė į gabalus Andrejų ir Kirilą, o po to „atsijungiau“, nes netoli manęs irgi nukrito bomba“, – pasakojo Vitalijus. 

Apie tolesnę mūšio eigą ir apie tai, kaip nuo tanko šūvio žuvo trys bendražygiai, o jis buvo nugabentas į ligoninę, Vi­ta­lijus pasakojo labiau kovos draugų žodžiais, nes pats mažai ką atsiminė.

Tai, jog Vitalijaus atmintis rimtai šlubuoja, supratau po to, kai jis negalėjo prisiminti savo gimimo datos ir dukrelių amžiaus. Vaikinas netikėtai nutraukė pokalbį ir pareiškė, kad nepakeliamai skauda galvą, reikia vaistų. Kai bendrakeleivių paklausiau, ar neturi vaistų nuo galvos skausmo, atsiliepė viena moteris, ištiesusi pakelį paracetamolio. Vitalijus prarijo ne vieną ar dvi tabletes, bet visas dešimt, pareiškęs, jog kitaip nesuveiks.

Netrukus karys staiga atsisuko ir netikėtai manęs paklausė, kodėl aš jo klausinėju, kodėl įrašinėju pokalbį. Priminiau, kad esu žurnalistas, o jis pats sutiko, jog įrašinėčiau ir fotografuočiau.

„Viską skubiai ištrink, nuotraukas irgi“, – pareiškė Vi­ta­lijus ir, griebęs mano telefoną, ėmė grasinti, kad jį sudaužys, jei nepateiksiu įrodymų, jog esu žurnalistas.

Situacija darėsi grėsminga, bet tuo momentu prie Vita­li­jaus prišokęs J. Šubinas jį apglėbė, paėmė iš jo mano telefoną, pareiškęs, kad pats viską išsiaiškins. Jurijus paprašė, jog Vitalijų prižiūrėtų netoliese sėdėjęs kitas karys, o mane pakvietė pokalbiui į tarpvagonį.

Apžiūrėjęs mano dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą, J. Šubinas atsiprašė dėl Vita­lijaus elgesio ir prisipažino nepagalvojęs susikeisti su manimi vietomis, kad galėtų sėdėti šalia sužeisto kario. 

„Vitalijų per anksti išleido iš ligoninės, tačiau karo ligoninės šiuo metu yra perpildytos, ir sužeistuosius stengiamasi kuo greičiau išrašyti“, – sakė J. Šu­bi­nas.

Traukinio bufete geriant arbatą, karys papasakojo, kad jį iš ligoninės irgi išrašė ne visai pasveikusį, ir parodė sužeidimo žymę ant kaklo. Anot Jurijaus, jam pasisekė: mūšyje prie Avdijivkos skeveldra perskrodė sprandą nepaliesdama nei stuburo slankstelių, nei venų ir įstrigo kakle. 

Karys papasakojo, kad jam 42-eji, gyvena Nižino mieste Černihivo regione, kur dabar ir vyksta, gavęs dvylika dienų atostogų. Jis teigė turintis du brolius, vienas iš jų irgi kare, kitas, jaunesnis, turi krūvą vaikų, tad jam kol kas į frontą nereikia. Vidurinysis turi sužadėtinę. Jurijus, vyriausias, pastaruosius kelerius metus buvo vienas ir niekur nedirbo, nes išgyveno depresiją po skyrybų bei kitokių nesėkmių. Prieš tai penkiolika metų dirbo autoservise. 

„Paskambinau mamai, kad parvyksiu, bet neįstengiau pozityviai reaguoti į jos džiugesį, kad išgyvenau po sužeidimų. Kaip galiu džiaugtis, kai per tą sprogimą žuvo du kovos draugai?“ – retoriškai klausė karys.

J. Šubinas savanoriu į frontą užsirašė vildamasis, kad tai jam padės įveikti depresiją. 

„Maniau, pasikeisiu, grįš noras veiklai, bet atsitiko priešingai – nebeturiu jokių planų ir svajonių. Netapau ir religingas, nors nemažai karių pasidarė pamaldūs, prieš mūšį kalbasi su Dievu“, – pasakojo J. Šubinas.

Armijoje Jurijus pateko į 110 puolamają brigadą, kurioje iš 120 pirmųjų karių trečdalio esą nebeliko, o jų vietoje kovoja naujokai. Keli iš žuvusiųjų buvo tapę labai gerais draugais, tad Jurijus prisiekė, jog, parvykęs atostogų, būtinai aplankys jų tėvus.

„Privalau papasakoti apie tai, ką veikėme fronte ir apie tai, kaip viskas nutiko tą momentą. Apie tai, ką Andrejus ir Olegas svajojo veikti po karo, kaip jie gražiai kalbėjo apie savo šeimas ir tėvus, kokie jiems šie buvo svarbūs“, – vardijo karys.

Paklaustas, ar nebus baugu grįžti atgal į frontą, vaikinas atsakė nebežinantis, ar išvis ko nors bebijo, nes prie Av­di­jivkos, kur jie kaunasi, mirtis nuolat yra šalia. 

„Bus taip, kaip bus. Gyventi lemta tokiu metu, kai Rusija užpuolė mūsų tėvynę, o mes, vyrai, privalome ją ginti. Pri­va­lome nugalėti, kad ateinančioms kartoms nebetektų patirti tokio košmaro. Ir nugalėsim – mes juk kazokų palikuonys, su pralaimėjimais niekada nesusitaikom“, – užtikrino Jurijus.    

Ne mažiau sukrečiančią istoriją papasakojo ir 32-ejų Irina Kramarenka. Į šią jauną moterį, traukiniu vykusią kartu su kelių mėnesių kūdikiu, atkreipiau dėmesį dėl to, kad ji atrodė labai liūdna. Irina važiavo kitame vagone, bet per mano vagoną keletą kartų ėjo į traukinio bufetą, o jos akyse regėjosi didžiulė neviltis. Už­kal­binta pasakė, jog vyksta į Va­ka­rų Ukrainą pas pirmagimio Ma­karo senelius.

„Iš Makaro tėvo, Donecke ko­vojančio mano sužadėtinio Alek­sandro, du mėnesius nebegaunu jokių žinių, ir neramios mintys ėmė taip slėgti, jog viena nebeatlaikau. Tad nusprendžiau vykti pas jo tėvus“, – sakė mergina. 

Anot Irinos, pastarieji irgi labai pergyvena, sužadėtinio mama saujomis geria vaistus, bet telefonu vieni kitus ramina, jog gal Aleksandras yra sužeistas ar pateko į nelaisvę.

„Galvojau, kad vaikų neturėsiu, mat kartą jau buvau ištekėjusi, tačiau negalėjau pastoti, o gydytojai vilčių suteikė nedaug. Su Aleksandru draugavome dvejus metus, vasarą planavom kelti vestuves, o kad pastojau, sužinojau likus dviem dienom iki karo“, – pasakojo Irina.

Jos didžiulis džiaugsmas pastojus netikėtai virto baisiu nerimu, nes pirmą karo dieną Aleksandras užsirašė į savanorius ir išėjo ginti Kyjivo. Jis dirbo televizijoje operatoriumi ir greičiausiai į armiją nebūtų ėmę, bet nuo tokio sprendimo nei Irina, nei tėvai nesugebėjo atkalbėti.

„Aleksandras pasakė: privalau, kitaip sau neatleisiu bailumo“, – taip jo sprendimą prisimena Irina. 

Priešui atsitraukus nuo Ky­jivo, sužadėtinis buvo perkeltas kitur, o vėliau pasiųstas į frontą Donecke. Aleksandras negalėjo su šeima susisiekti kas­dien, bet mažiausiai kartą per savaitę atsiųsdavo bent trumpą žinutę. 

„Nors baisias mintis stengiuosi vyti šalin, tačiau nežinia slegia, vis dažniau kreipiuosi į Dievą. Jei galit, irgi pasimelskit už mano pirmagimio tėtį“, – atsisveikindama sakė Irina.

Neseniai mergina pranešė, kad Aleksandras atsirado ir yra ligoninėje. Po patirtos kontūzijos jam buvo atlikta nugaros operacija, ir trims mėnesiams bus išleistas į namus reabilitacijai. Po to karys greičiausiai privalės grįžti į frontą, bet kol kas jis artimųjų apsuptyje ir pagaliau galės priglausti krykštaujantį Makarą. 

Aleksandras juk dėl to ir išėjo savanoriu į karą – kad Makarui ir kitiems Ukrainos kūdikiams ateityje nebereikėtų patirti to, ką dabar tenka išgyventi ukrainiečių tautai.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Stebimas augantis kvalifikuotų miškininkų trūkumas kelia nerimą tiek miškų ūkio įmonėms, su miškininkyste susijusioms įstaigoms, tiek medienos perdirbėjams. Šiuolaikines technologijas, tarpdisciplinines žinias ir analitinį mąstymą pasitelkiantys miškininkystės specialistai jau dabar yra aukso vertės. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos (VDU ŽŪA) Miškų ir ekologijos fakulteto dekano prof. dr. Vito Marozo, aukštos kvalifikacijos miškininko studijos valstybei yra būtinos – tvariai miškininkauti gali tik kvalifikuoti specialistai, gerai pažinę sudėtingas miško ekosistemas, įvaldę šiuolaikines technologijas. Šiuolaikinės technologijos ir jų suteikiamos galimybės tuo pačiu kelia ir iššūkių – jų diegimui ir valdymui reikia vis daugiau profesionalių miškininkų.

Miškininkystės sektorių keičia šiuolaikinės technologijos

Buvęs Valstybinės miškų tarnybos (VMT) direktorius Saulius Cironka pastebi, kad miškininkystės sektorių keičia naujos, pažangios technologijos, automatizavimas, robotizavimas, įvairių greitai surenkamų duomenų analizė, nuotolinių informacijos surinkimo ir darbo metodų panaudojimas.

„Jei anksčiau miškininkai daug laiko praleisdavo keliaudami miškais, stebėdami juos ir rinkdami darbui reikalingą informaciją, tai dabar šiuos darbus galima padaryti daug greičiau ir kokybiškiau, panaudojant naujas technologijas, vis labiau populiarėjančius dronus ir kitas informacijos surinkimo priemones. Duomenims rinkti pasitelkiamos palydovinės technologijos, duomenų analizei ir galimiems iššūkiams, tokiems kaip kenkėjų stebėsena, ligos ir jų plitimas, klimato pokyčiai, prognozuoti bus naudojamas dirbtinis intelektas“, – pasakoja S. Cironka.

Pasak pašnekovo, šiuolaikiniai kvalifikuoti miškininkai dirba su GIS sistemomis, naudoja įvairias duomenų bazes, analizuoja turimus duomenis ir priima svarbius sprendimus, juos testuoja ar lygina modeliuojamus sprendinius su realia situacija miškuose. „Šiuolaikinės technologijos suteikia galimybes stebėti situaciją per nuotolį ir, vos gavus duomenis apie pokyčius, ligas ar kenkėjus, operatyviai reaguoti, siekiant nedelsiant užtikrinti židinių izoliavimą, imtis prevencinių priemonių ir laiku užbėgti įvykiams už akių. Palyginus, kaip miškininkai dirbo prieš keletą dešimtmečių ir dabar, skirtumai labai ryškūs. Todėl būtina ruošti specialistus, gebančius dirbti su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis“, – apie naujus į kvalifikuotus miškininkus nukreiptus lūkesčius kalba buvęs VMT direktorius. 

Dėl kvalifikuotų miškininkų trūkumo prarandama dalis potencialios miškų vertės

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos Valdybos pirmininkas ir Europos žemės savininkų organizacijos viceprezidentas dr. Algis Gaižutis pastebi, kad kvalifikuotų miškininkų trūkumas jaučiamas ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje Europos šalių. „Situaciją galėjo lemti viešojoje erdvėje skleidžiama netiksli informacija apie miškininko darbo pobūdį ir perspektyvas, nežinomybė dėl karjeros galimybių, formuojami neigiami stereotipai, menkas visuomenės suvokimas apie miškininko darbo svarbą ir prasmę. Reikėtų pabrėžti, kad profesionaliai vykdoma miškininkystė yra dinamiška ir daugiadisciplinė sritis, turinti didelę įtaką visuomenės gerovei ir šalies ekonomikos augimui“, – atkreipia dėmesį dr. A. Gaižutis.

Įmonių grupės „VMG Group“ tvarios statybos ekspertas Paulius Milčius pripažįsta girdintis iš kolegų, kad miškininkų trūksta, o dėl to ilgainiui gali būti neatliekama dalis svarbių darbų, pavyzdžiui, miško priežiūros, ugdymo. „Ypač pavojinga galvoti, kad jei dabar viskas dar atrodo pakankamai gerai, tai taip pasiliks visuomet. Ilgainiui yla vis tiek išlįs iš maišo“, – sako P. Milčius.

Pasak tvarios statybos eksperto, ne mažesnį rūpestį kelia tai, kad prarandama didelė dalis vertės, kai eksportuojama neapdirbta žaliava. „Bendradarbiaujant miškininkams ir pramonei, medieną reiktų perdirbti kuo arčiau jos šaltinio, kuriant aukštesnės vertės produktus“, – teigia P. Milčius.

Ieško miškininkų – herojų kovai su klimato kaita

Pasak P. Milčiaus, Švedijoje ir Austrijoje, šalyse, kur stipri medienos pramonė, rinktis miškininko, medienos perdirbėjo ir net statybos iš medienos specialybes kviečiama motyvuojant būti herojais kovoje su klimato kaita. „Reikia šviesti jaunimą, kad būtina protingai skaičiuoti, kokią medienos derliaus dalį galime pasiimti ir tą dalį pasiimti atsakingai – saugant miško buveines, vandens telkinius, laikantis tvarios miškininkystės normų, o taip pat ir kiekybinio kriterijaus“, – pastebi pašnekovas ir atkreipia dėmesį, kad jaunimui svarbu parodyti miškininkystės ir visos vertės, gaunamos iš miško grandinės, svarbą stabdant klimato kaitą.

Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos Valdybos pirmininkas dr. A. Gaižutis įsitikinęs, kad miškininko profesija reikalinga ir perspektyvi. „Lietuva turi didėjančius miškų plotus, kuriems būtina išmintinga priežiūra ir profesionalus naudojimas, tai leidžia prognozuoti, kad miškininko profesijos laukia geros perspektyvos. Profesionaliai tvarkomas miškų ūkis būtinas Lietuvos ekonomikos augimui ir tvariam miškų valdymui. Ir ateityje mums reikės aukštos kvalifikacijos miškininkų, gebančių organizuoti miškininkystės darbus, atliepiant vis labiau kompleksiškus tvaraus ūkininkavimo miškuose reikalavimus, mokančių ugdyti atsparesnes miškų ekosistemas,  kas reikalauja plataus akiračio, specialių žinių ir kompetencijų. Netrukus reikės specialistų miškininkų, gebančių veiksmingai spręsti iššūkius, susijusius su klimato kaita, biologine įvairove ir žmonių gerbūvio užtikrinimu ir tuo pat metu užtikrinančių tvarų miškų ūkio vystymąsi. Miškininkai jau dabar turi gebėti efektyviai naudoti naujas technologijas, taikyti adaptyvius miškų auginimo ir priežiūros metodus“, – mintimis dalijasi dr. A. Gaižutis.

Platus išsilavinimas miškininkams atveria daug galimybių

S. Cironka pastebi, kad universitetinės miškininkystės studijos jauniems aukštos kvalifikacijos specialistams suteikia daug galimybių rinktis būsimą darbo sritį ir darbdavį. „Šiuolaikinio miškininko kvalifikacijai ir kompetencijai keliami gana aukšti reikalavimai. Šiuo metu trūksta ir ateityje vis daugiau reikės žmonių, išmanančių įvairias naujas GIS sistemas, mokančių dirbti su informacinėmis sistemomis, naujais įrankiais su išmanumo elementais, gebančių darbui pasitelkti dirbtinio intelekto suteikiamas galimybes ir šalia to turinčių daug profesinių žinių: nuo genetikos iki miškų sektoriaus ugdymo ir planavimo sprendimų priėmimo“, – apie aukštos kvalifikacijos miškininkams keliamus reikalavimus ir darbdavių lūkesčius mintimis dalijasi S. Cironka.

Pasak pašnekovo, žinių spektras labai platus. „Studijuojant įgyjama daug kompetencijų. Iš vienos pusės, dėl to sunkiau, nes reikia įsisavinti gana daug informacijos. Iš kitos pusės – šis platus išsilavinimas atveria ypatingai daug galimybių rinktis norimą darbo sritį, vėliau – pereiti iš vienos srities į kitą“, – pastebi S. Cironka.

Svarbu užtikrinti pakankamą kvalifikuotų miškininkų rengimą

VDU ŽŪA Miškų ir ekologijos fakulteto dekanas prof. dr. Vitas Marozas įsitikinęs, kad platus išsilavinimas ir tarpdisciplininės žinios suteikia ne tik daugiau galimybių darbo rinkoje būsimam miškininkui, bet ir užtikrina kokybišką miškų priežiūrą. „Tik aukštos kvalifikacijos miškininkai gali suprasti sudėtingas miško ekosistemas, rasti sprendimus ir parinkti priemones, derinant ekologines, ekonomines ir socialines miško teikiamas naudas. Svarbu išsaugoti miškus kaip biologinės įvairovės prieglobstį, žmogaus poilsio vietą bei pasigėrėjimo objektą. Jie prisideda prie šalies ekonominio augimo ir plėtros, nes žino, kaip tvarkyti mišką, kad būtų gauta kokybiška mediena bei kiti miško produktai. Tvarus miškininkystės vystymasis taip pat gali prisidėti prie vietos ekonomikos plėtros ir darbo vietų kūrimo“, – kalba prof. dr. V. Marozas.

Dekanas atkreipia dėmesį, kad miškininkystė yra kompleksinė ir reikalauja specializuotų žinių apie miško ekosistemos sandarą bei funkcionavimą, miškų augimą, atkūrimą, priežiūrą ir apsaugą, taip pat medienos kokybę, jos apdirbimą. „Kvalifikuoti miškininkai žino, kaip valdyti miško ekosistemas, užtikrinti augalų ir gyvūnų populiacijų optimalią sudėtį ir darnią kaitą, kontroliuoti miškui nepalankius veiksnius. Šios žinios ir įgūdžiai gali padėti išsaugoti miškų biologinę įvairovę ir jų ekosisteminį stabilumą. Svarbu ir tai, kad kvalifikuoti miškininkai gali padėti optimaliai panaudoti miško išteklius: jie žino, kaip geriausiai suplanuoti miško darbus, kad būtų racionaliai naudojami miško ištekliai. Kvalifikuoti miškininkai gali prisidėti prie tvarios miškininkystės vystymo: jie gali padėti įgyvendinti tvarios miškininkystės principus, apimančius miškų išteklių tvarų naudojimą, atsinaujinančių išteklių išsaugojimą ir miškų ekosistemų atkūrimą“, – įžvalgomis dalijasi prof. dr. V. Marozas.

Pasak dr. A. Gaižučio, kritiškai sumažėjus aukštos kvalifikacijos miškininkų, gali kilti ilgalaikių neigiamų pasekmių ne tik miškų ūkiui, bet ir visai šaliai. „Miškų tvarkyme priimami sprendimai turi įtakos ilgiems dešimtmečiams ateityje. Trūkstant miškininkų būtų itin sudėtinga užtikrinti efektyvų miškų formavimą bei naudojimą, pakankamą miškų priežiūrą ir apsaugą, tinkamą reagavimą į klimato kaitos poveikio padarinius“, – kalba dr. A. Gaižutis ir pastebi, kad tai gali turėti neigiamos įtakos ir su miškininkyste susijusioms sritims – medienos pramonei, turizmo sektoriui, biologinei įvairovei, todėl būtina užtikrinti, kad būtų ruošiama pakankamai kvalifikuotų miškininkų, vyktų profesijos populiarinimas. Pasak pašnekovo, valstybei svarbu užtikrinti pakankamą kvalifikuotų miškininkų rengimą, kad būtų užtikrintas tvarus miškų valdymas, tuo ženkliai prisidedant prie šalies ūkio tvaraus vystymosi. 

Kvalifikuoti miškininkai kuria valstybės kapitalą ateičiai

Tvarios statybos ekspertas P. Milčius atkreipia dėmesį, kad visa miškininkystės ir medienos pramonė yra didelis ir reikšmingas šalies ekonomikos sektorius. „Nuo tvarios ir efektyvios miškininkystės ir šios ūkio šakos gyvybingumo tiesiogiai priklauso finansinė šalies gerovė. Negalime ignoruoti savo turto, palikimo už kurio išsaugojimą, racionalų naudojimą esame atsakingi“, – sako pašnekovas.

Tvarios statybos ekspertas siūlo palyginti tinkamos medinių pastatų gamybai spygliuočių medienos eksporto vertę ir inovatyvių medinių pastatų vertę. „Iš žalios išmaniosios statybos Lietuva galėtų uždirbti keliolika kartų daugiau. Pavyzdžiui, 2019 metų kainomis, vertę būtų galima padidinti nuo maždaug 90 milijonų iki 1,2 milijardo eurų“, – įžvalgomis dalijasi P. Milčius.

Anot pašnekovo, miškai yra turtas, leidžiantis gerovę auginti lėtai, bet užtikrintai, kartu tai trapi vertybė, labai priklausoma nuo išmintingo ir giliomis žiniomis paremto valdymo. „Reikia daug žinių ir išmanymo, analitinio mąstymo, nes užtenka vieno kenkėjo paplitimo, kad sunaikintų daug medienos – brangaus mūsų kapitalo. Todėl labai svarbu, kad miškus prižiūrėtų miškininkai profesionalai, mechaniniam darbui pasitelkiantys aplinką saugančią šiuolaikinę techniką, duomenų rinkimui – šiuolaikines technologijas, o analizei – savo tarpdisciplinines žinias ir analitinius gebėjimus“, – apie į šiuolaikinius miškininkus nukreiptus lūkesčius kalba P. Milčius.

Pašnekovas pastebi, kad mediena – unikali medžiaga, jos panaudojimas ateityje neapsiribos vien statybos ar baldų pramonės sektoriais. „Dėl svorio ir stipruminių savybių santykio mediena yra viena iš tvirčiausių medžiagų. Populiarėjančios surenkamos statybos rinkoje inžinerinė mediena tampa pagrindine žaliava, ji itin svarbi siekiant robotizuoti statybų sektorių. Kita svarbi medienos panaudojimo sritis – tekstilė, jos gamybai iš medienos reikia žymiai mažiau vandens resursų nei iš medvilnės. Ir kitose srityse dėl savo unikalių savybių mediena itin patraukli lyginant su kitomis konkuruojančiomis medžiagomis“, – pastebi P. Milčius ir atkreipia dėmesį, kad šiandien turime investuoti į valstybės kapitalą ateičiai – miškų atsodinimą ir profesionalią priežiūrą, šios dienos investicijos atsipirks ir daug naudos atneš ateityje.

Miškų puoselėjimas – pagrindas ateities kartoms

Pasak S. Cironkos, miškininkystės specialistų darbas labai svarbus ir reikalingas, augindami ir puoselėdami miškus, dedame pagrindą ateities kartoms. Miškai – tai ne tik žaliava pramonei, bet ir pagalba sprendžiant socialines, ekonomines ir aplinkosaugos problemas.

„Švarus įkvepiamas oras, klimato kaitos lėtinimas ar anglies užrakinimas augaluose ir medžiuose – tai itin aktualios temos, tiesiogiai susiję su šiuolaikinio miškininko profesija. Vertinant visame pasaulyje fiksuojamus klimato pokyčius, tai turėtų būti viena iš prioritetinių specialybių. Šiandienos miškininkystės specialistų atliekamo darbo rezultatus pamatys ateities kartos. Tai labai ilgas ir itin svarbus procesas“, – pastebi pašnekovas.

S. Cironka atkreipia dėmesį, kad universitetuose reiktų ruošti daugiau aukštos kvalifikacijos specialistų ir taip dėti pagrindus ateičiai. „Jau dabar trūksta įžvalgių, gebančių analizuoti įvairius duomenis, efektyviai naudoti išmaniąsias technologijas specialistų. Reikia gebančių priimti strateginius sprendimus, įvertinti ilgalaikę sprendimų reikšmę miškininkų. Pakankamas šių specialistų rengimas užtikrintų pagrindą visų ūkio sričių plėtrai. Miškininkystė – tai ne tik miškas ir žaliava pramonei, energetikos, transporto ar statybų sektoriams, tai yra ir gamta, ir bioįvairovė, kurios dėka mes galime gyvuoti“, – apie miškininkystės sektoriaus svarbą mintimis dalinasi S. Cironka. 

Miškai – dalis mūsų planetos plaučių, juos naikindami nukentėsime patys

S. Cironka atkreipia dėmesį, kad miškai užima trečdalį Lietuvos teritorijos. „Tai – ne tik medžiai ir mediena, bet ir bioįvairovės išsaugojimui būtinos natūralios buveinės, taip pat kokybiškam laisvalaikiui svarbios rekreacinės teritorijos, prie bendrojo vidaus produkto žymiai prisidedanti ekonominė veikla. Miškai – dalis mūsų planetos plaučių, palikdami juos be tinkamos priežiūros, naikinsime patys save“, – kalba S. Cironka.

Anot P. Milčiaus, dabar gyvename žmogaus dominavimo amžiuje – užfiksuota, kad iki 2020 metų iš dirbtinių medžiagų žmogaus sukurta masė viršijo visą pasaulyje egzistuojančią gyvąją biomasę. „Maždaug pusė žmogaus sukurtos masės yra betonas, didžioji jo dalis panaudota statybose, kur gerokai efektyviau, imdami dalį miškų prieaugio, galėtume naudoti medieną. Tam reikia aukščiausios kvalifikacijos specialistų visoje vertės grandinėje, miškininkai čia atliktų ypatingai svarbų vaidmenį. Miškininkai turi gebėti planuoti miško, kaip ekosistemos valdymą, kad į miškus žiūrėtų platesniu žvilgsniu. Mes jau įsikišome į gamtos valdymą, dabar turime elgtis išmintingai ir siekti išlaikyti miškus sveikus, atstatyti natūralų balansą, mažinti kenkėjų plitimo galimybes, o tam reikia kvalifikuotų miškininkų“, – reziumuoja P. Milčius. 

Prekybos centras „Maxima“ kurį laiką neaptarnaus klientų, nes uždaromas remontui. Kad neprarastų savo pirkėjų palankumo, parduotuvė rengia akcijas ir siūlo nuolaidų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Nusikalsti linkę asmenys irgi sparčiai perpranta technologijas ir žengia su naujovėmis koja kojon. Tai pa­tvirtina vis nauji sukčiavimo būdai, todėl policija dar kartą įspėja, kad savo duomenis ir turtą privalome saugoti kiekvienas, nepaisant amžiaus, gyvenamosios vietos, švenčių ar darbo dienų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 29

Prie Paršežerio įsikūręs nedidukas Požerės kaimas turi jaukią mažą bažnytėlę, kuri didžiuojasi garbingu kultūriniu statusu – tai pati seniausia medinė bažnyčia visame Šilalės rajone. Į ją turistai kartais už­suka atsitiktinai, klajodami po reto grožio Varnių regioninį parką, o kar­tais – specialiai. Mat ši vieta nuo seno garsėja ypatingomis ma­lo­nėmis.

Važiuoja tikėdamiesi stebuklo

Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia – pati seniausia medinė bažnyčia Šilalės rajone. Ji vis dar gyva, išsaugojusi savo sakralinę paskirtį – kiekvieną sekmadienį čia meldžiasi tikintieji, renkasi į Gegužines pamaldas, švenčia religines šventes, tuokiasi, krikštija vaikus. Po Šv. Mišių susiburia pasišnekučiuoti ir išgerti arbatos greta esančiuose bendruomenės namuose.

Iš išorės paprasta bažnytėlė yra tik­ras kultūros paveldas, turintis ne vieną vertingą savybę. Tai ir architektūra, ir išlikę dailės kūriniai, įspūdingi altoriai. Jų dekoro stilistika pakeri vos įžengus. Ir ne be reikalo – tai XVIII a. vietos drožėjų darbas, kuris pasižymi itin aukšta medžio drožinių technika. Tokių išlikę labai mažai. 

„Panašios kompozicijos, tik monumentalesni altoriai išliko Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Įdomu, kad altorių meniniai drožiniai yra maždaug pusamžiu senesni nei pati bažnyčia, be to, jie yra išmoningai sukomponuoti iš atskirų fragmentų“, – pasakojo Šilalės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus kultūros paveldo apsaugos vyr. specialistas Rytis Aušra. 

Aplankyti Požerės bažnyčią įdomu, kai joje vyksta renginiai, kur susirenka vietos bendruomenė. Tai Laukuvos vasaros šventė, miestelio bei tautinės šventės, o rugpjūčio 7-ąją švenčiami Kristaus Atsimainymo atlaidai sutraukia žmones iš visos Lietuvos. Būtent tuo metu labiausiai tikėtini stebuklai, kuriuos liudija juos patyrę tikintieji.

Gal todėl piligrimai, lankantys ste­buklais bei malonėmis garsėjančias vie­tas, Požerės neaplenkia. Požerės kaimo bendruomenės pirmininkė Da­­lia Petrošienė atskleidė, jog stebuk­lus da­ro bažnyčioje esanti stebuklinga Vieš­paties Jėzaus statula.

 „Bažnyčia pastatyta prieš 250 metų ir visada rugpjūčio pirmąjį sekmadienį čia suplūsdavo minios žmonių melstis, prašyti malonių, išgijimų ar dėkoti už patirtus stebuklus. Daug maldininkų ir piligrimų Požerės atlaiduose būdavo ypač sunkiais ligų, karo, pokario metais“, – pasakojo D. Petrošienė.

Ji teigė, kad aplinkinių kaimų žmonės vis dar patiria šios vietos malones. 

„Sako, tik reikia melstis labai nuošir­džiai. Kalbama, jog stebuklingoji Jė­zaus skulptūra esanti senesnė nei Po­že­rės bažnyčia ir atkeliavo iš Ivo­niš­kės dvaro savininko statytos koplytėlės, kurią kažkada žmonės vadino senąja Lau­kuva, o valdė ją Taliatų giminė“, – pasakojo bendruomenės pirmininkė. 

Kviečia apsilankyti kaimynus

Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčia yra Varnių regioninio parko teritorijoje ir patenka į Aukštagirės pažintinį dviratininkų taką. Juo keliaujantieji dviratininkai grožisi kalvotąja Žemaitija, susipažįsta su Medvėgalio, Bilionių kraštovaizdžiu bei archeologiniais kompleksais, Aukštagirės geomorfologiniu draustiniu.

Beje, bažnyčios šventoriuje palaido­ta ir labai įdomi asmenybė – knyg­ne­šys, kunigas, visuomenininkas Anta­nas Skinderis (1869–1948). Šis spalvingas ir veiklus žmogus parašė daug brošiūrų, skirtų šviesti visuomenę. Įdomu, kad tarp jų neapeita ir moterų sveikata. Tai „Vaistų žolynas“, „Svei­ka ir skaisti mergaitė“, „Sveika ir graži moteriškė“, „Be skausmo gimdymas“. Jam buvo įdomu ir žuvininkystė, ūkis, šiomis temomis jis rengė straipsnius, vertė. Tarp gausių aktyvaus kunigo darbų – ir 1907 m. įkurta žemdirbių bendrovė, 1908 m. – Stulgių vartotojų bendrovė, jis taip pat rėmė įvairias labdaros organizacijas.

D. Petrošienė džiaugėsi, jog pro šalį važiuojančios ekskursijos užsuka apžiūrėti Kristaus Atsimainymo bažnyčios aplinkos ir vidaus. 

„Glaudžiai bendradarbiaujame su Var­­nių regioninio parko direkcija, kuri nukreipia turistus ir į Požerę“, – sakė D. Pet­rošienė ir nuoširdžiai kvietė šventovę aplankyti kaimyninių rajonų gyventojus.

Siekiant atnaujinti bei išsaugoti baž­nyčią, prieš keletą metų Europos Są­jungos struktūrinių fondų lėšomis atlikti tvarkybos darbai, kurių metu sustiprinti pamatai, sienų karkasas, perdangos, stogo konstrukcijos, atnaujinta elektros instaliacija, apšvietimas. Res­tauruotas vidus, langai, durys, sutvarkyta varpinė. Atlikus polichrominius tyrimus, pagal juos atkurtos autentiškos šventovės spalvos.

Tai leis bažnyčiai gyvuoti dar ilgus metus ir tarnauti visuomenės poreikiams, mat ši vieta turi ne tik sakralinę paskirtį. Minint 2019 m. Europos paveldo dienas, buvo suorganizuotas fotografų, dailininkų pleneras.

„Vėliau bažnyčioje vyko šių darbų pristatymas, perskaitytas pranešimas apie medinio architektūrinio paveldo apsaugą ir nežalojantį pritaikymą“, – sakė R. Aušra.

Ne vienerius metus prie Paršežerio veikia Klaipėdos Marijos Taikos Kara­lienės parapijos vaikų jaunimo sto­vykla „Spiečius“. 

Norintys sužinoti apie naujausias Požerėje vykstančias veiklas kviečiami užsukti į feisbuko paskyrą „Požerės kaimo bendruomenė“.

Publikacija finansuojama Europos socia­linio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų prog­ramą ir jai vertinti“, lėšomis.