Paskutinę žiemos dienos popietę Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojai išsiruošė į Klaipėdą. Išvykos tikslas – apsilankyti Laikrodžių muziejuje ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje. Būtent tose erdvėse vyko 4-asis projekto „Ty­rinėjimo menas: mokomės bendruomenėje“ įgyvendinimo etapo susitikimas su ku­riančia praktike, aktore, mokytoja Evelina Šimelione. 

Laikrodžių muziejuje mokytojai išbandė interaktyvią edukaciją „Meno pinklės“ – dirbda­mi grupėse ir atlikdami užduotis, susipažino su įvairių laiko­tarpių (Renesanso, baroko, klaicizmo, modernizmo, roko­ko, eklektikos) stiliais, jiems būdingais puošybos elementais, interjero detalėmis, baldais ir, žinoma, įvairiausiais laikrodžiais. Užsiėmimų vadovė labai džiaugėsi aktyviu pedagogų įsitraukimu į veik­las. Po edukacijos mokytojai susipažino su muziejuje nuolat veikiančiomis ekspozicijomis bei šiuo metu vykstančiomis parodomis. Stebint laikrodžio atsiradimo kelią, mokinių pagamintus laikrodžius, mokytojams kilo idėjų, kokį savo sukurtą laik­rodį norėtų turėti gimnazija. Laikrodis ugdymo procese tarnautų kaip mokymo priemonė įvairių užsiėmimų metu. 

Kūrėjos Evelinos dėka mokytojai susipažino su Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės vie­­šąja biblioteka, jos erdvėmis, dirb­dami komandose aptarė tolimesnes projekto įgy­vendinimo veiklas. Su­si­ti­ki­mo refleksiją vedė mokytojos Dia­na Rupšienė ir Vero­nika Gu­dai­tė. 

Apie tai, ką veikėme, kalbė­ti lengva. Kiek sunkiau žodžiais nusakyti jausmą, išgyventas emocijas. Tai reikia patirti. Ir jei projekto įgyvendinimo me­tu randame laiko sau, mo­ky­tojui, žmogui, jis yra labai prasmingas. 

Irena TVERIJONIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vokiečių kalbos mokytoja Kristina Katauskaitė bei biologijos ir chemijos mokytoja Jurgita Alminienė dalyvavo metodinėje praktinėje konferencijoje „CLILiG@Litauen – dalinimasis patirtimi ir žvilgsnis į priekį“, kurią organizavo Goethe‘s institutas Lietuvoje bendradarbiaudamas su Vilniaus licėjumi. 

Projektas „CLILiG – integ­ruotas vokie­čių kalbos ir dalyko mo­kymas(is) Lie­tu­voje“ gim­na­­zijoje vyksta nuo 2017 m. Mo­ky­tojos veda atviras integ­ruotas vokiečių kalbos, biologijos ir chemi­jos pamokas, kurių temos susijusios su pa­ty­ri­mi­ne, praktine veik­la ir bandymais, dalijasi patirtimi su kitais projekto nariais, gimnazijos bei rajono bend­ruomene. 

Konferencijos dalyviai pristatė darbo metodus, projek­te sukauptą patirtį, rengė praktines dirbtuves, integ­ruotų pamokų simuliacijas bei aktyviai dalyvavo diskusijoje apie projekto ateitį, jo būsimą 10-mečio jubiliejų. Kon­fe­rencijos dalyvius sveikino instituto direktorė Anna Maria Strauß, o dalijimąsi patirtimi papildė lektorių iš Eduversum leidyklos bei švietimo agentūros, Vilniaus universiteto ir Ži­nių ekonomikos forumo pranešimai bei paskaita apie atnaujintas bendrąsias programas ir tarpdalykinio bendradarbiavimo vaidmenį. Įgytos žinios bei patirtys bus pritaikytos praktinėse veiklose.

Kristina KATAUSKAITĖ, Jurgita ALMINIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos mokytojos

Nuotr. iš albumo

Šilutės kraštas. Vien ištarus pa­dvelkia marių gaiva, pakvimpa žu­vimi, o prieš akis iškyla gotiškos raidės ir savita, tik šiai vietai bū­dinga architektūra. Tačiau neapsi­ri­bokime trumpais stabtelėjimais, pažinkime šią vietovę giliau. O pui­kus taškas pradėti – Šilutės mies­te esantis Hugo Šojaus dvaras, lai­komas visos Mažosios Lietuvos dva­­­rų puošmena.

Dosnusis dvarininkas

Pačiame Šilutės centre esanti dvaro sodyba įkurta 1721 m., o pavadinta jos vėlesnio šeimininko Hugo Šojaus (1845–1937) vardu. Kad ši pavardė augte įaugusi į miesto istoriją – nė kiek nestebina. H. Šojus mylėjo Šilutę – Šilu­tė mylėjo jį. Dvaro sodyba nesišaukia dėmesio įmantriomis formomis ar ryškiais stiliaus bruožais. Tačiau ji bemat užkariauja simpatijas paprastu ir jaukiu Klaipėdos kraštui būdingu dekoru, santūriu vėlyvojo klasicizmo, istorizmo stiliumi. Tai tikras Mažosios Lietuvos architektūros simbolis ir pats gražiausias jos pavyzdys. 

Kai šią vietą įsigijo dvarininkas H. Šo­jus – švietėjiškų ir plačių pažiūrų žmogus, čia prasidėjo tikrasis dvaro gyvenimas arba jo aukso amžius. Kaip pasakoja dabar čia įsikūrusio Šilutės H. Šo­jaus muziejaus direktorė Indrė Skab­laus­kaitė, šios neeilinės asmenybės dėka dvaras tapo ne tik pavyzdiniu ūkiu, bet ir reikšmingu šiaurinės Rytų Prū­sijos dalies kultūros centru. 

Tuometinėje Prūsijos karalystėje gimęs dvarininkas gyvai domėjosi lietu­vininkų tradicijomis, amatais, rinko tau­tosaką. 

„Karaliaučiaus universitetas jam suteikė garbės daktaro laipsnį. Jo pakviesti Karaliaučiaus mokslininkai apylinkėse vykdė mokslines ekspedicijas, H. Šojaus dėka įsteigtas pirmasis muziejus Klaipėdos krašte“, – sako I. Skab­lauskaitė ir priduria, jog dalį sukauptų eksponatų galima apžiūrėti dabartiniame muziejuje.

H. Šojaus dvaro slenkstį mindė išties garbių asmenų pėdos – savo apsilankymu šią vietą pagerbė Vokietijos kronprincas, Lietuvos prezidentai, Klai­pė­dos krašto gubernatoriai, Jonas Ba­sa­­na­­vičius, Karaliaučiaus universiteto moks­­lininkai, garsus rašytojas ir dramaturgas Hermanas Zudermanas bei kitos iškilios asmenybės.

„Kaip ir daugelis dvarininkų, ypatingą dėmesį jis skyrė apželdinimui. Įkūrė romantišką angliško tipo parką, iškasė tris tvenkinius, užveisė sodą, suformavo promenadą. Žiemą dvare savo žaluma džiugino oranžerijos. Vėliau dalį parko ir žemių savininkas dovanojo miestui. Nenuostabu, kad iki šiol miestiečiai jį vadina Šilutės miesto mecenatu“, – pažymi muziejaus direktorė.

H. Šojus buvo išties dosnus – ligoninė, turgaus aikštė, gimnazija, pradinė mokykla, paštas, gaisrinė, uostas, bažnyčia bei kiti pastatai pastatyti ant buvusių dvaro žemių. Galiausiai savo aštuoniasdešimtmečio proga dvarininkas miestui padovanojo ir savo paties puoselėtą parką.

Šilutės rajono savivaldybės Kultūros poskyrio vedėja Vilma Griškevičienė džiaugiasi, jog Šilutės rajono savivaldybei bendradarbiaujant su Kultūros ministerija, iš savivaldybės, valstybės bei ES programų lėšų dvaras restauruotas, modernizuotos ekspozicijos, ypač padidėjo naujų paslaugų pasiūla. 

Nuo pyragų iki paskaitų

V. Griškevičienė džiaugiasi, kad restauruotame dvare įsikūręs muziejus sulaukia vis didesnio susidomėjimo. Lan­kytojus vilioja rašytojo H. Zu­der­­mano literatūrinė svetainė, dėmesį trau­kia modernios ekspozicijos, pasakojančios apie Mažosios Lietuvos dvarų kultūrą, lietuvininkų ir vokiečių gyvenimo būdą. Muziejus turi netgi savo restauracijos centrą, kuriame dirba kvalifikuoti tekstilės, medžio, popieriaus restauratoriai. Jie išsaugo ir atkuria muziejaus vertybes, padeda kitiems regiono muziejams bei pavieniams asmenims.

„Šilutės H. Šojaus dvaras – ne tik kultūros ar turizmo objektas. Mums jis yra tikras bendruomenės centras, kur drauge renkamės paminėti valstybinių švenčių, kartu klausomės kamerinių koncertų, rengiame profesionalių ir vietos menininkų parodas“, – pasakoja I. Skablauskaitė. 

Ji džiaugiasi, jog siūlomas paslaugas papildyti padeda plėtojami ryšiai su kitais muziejais ar kultūros įstaigomis užsienyje (ypač su Liuneburgo muziejumi Vokietijoje) bei Lietuvoje. Pavyzdžiui, į svečius atvykęs MO muziejus šilutiškius kvietė į nemokamas parodas ir edukacijas. 

Ypač daug lankytojų pritraukia muziejuje veikiančios dešimt edukacinių Kultūros paso programų. Tai ir orientaciniai žaidimai, ir lietuvininkų buities bei rūbų užsiėmimai, kulinarinės degustacijos ir kt., iš kurių galima išsirinkti labiausiai patinkančią. Negana to, lankytojams siūlomos paskaitos apie vertingus muziejaus leidinius, mediciną Šilutės krašte ir kt. 

H. Šojaus muziejus ir Šilutės rajono savivaldybė kuo nuoširdžiausiai ragina kaimyninių rajonų gyventojus nepravažiuoti pro šalį ir aplankyti H. Šojaus dvarą, o įvairaus amžiaus vietos gyventojus – aktyviai dalyvauti čia vykdomose veiklose. Kad čia ne mažiau įdomu nei tuomet, kai viešėjo Vokietijos kronprincas, įsitikinsite apie siūlomas veik­las paskaitę ir svetainėje silutesmuziejus.lt, feisbuko paskyroje „Šilutės Hu­go Šojaus dvaras“. 

Publikacija finansuojama Europos socia­linio fondo veiksmų programos prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų prog­ramą ir jai vertinti“ lėšomis.

Pavasaris šalyje prasidėjo akty­viai – praėjusį sekmadienį rinko­me merus ir savivaldybės tarybas, vyko Kaziuko mugė, nestigo ir kitokių ren­ginių, o ateinantį šeštadienį viso­je Lie­tuvoje rengiamasi paminėti Ko­vo 11-ąją, Lietuvos nepriklau­so­my­­bės atkūrimo dieną. 

Šiauliuose Kovo 11-osios minėjimo renginiai jau prasidėjo – savaitgalį surengta interaktyvi viktorina „Lietuva ir aš“, nuo šios savaitės pradžios vyksta edukaciniai užsiėmimai bei viktorinos mokiniams, o kovo 11-ąją Šiaulių isto­rijos muziejus miestiečius ir svečius pa­kvies į specialią ekskursiją. Mieste tą­dien vyks trispalvės žygis „Lietuva mū­sų širdyse“, bus rengiamas minėjimas Šiau­lių „Aušros“ muziejaus įkūrimo 100-mečiui.

Nepriklausomybės šventei ruošiasi ir Šilalė. Skelbiama, jog Kovo 11-osios proga rengiamas orientacinis žygis šeimoms, šaškių turnyras, kūrybinė-edukacinė popietė ,,Pinu tautišką apyrankę“. Žy­gis bus rengiamas ir Kaltinėnuose, Bi­jotuose bei Laukuvoje. Koncertai, vik­to­rinos, muzikinės popietės vyks Did­kie­myje, Kūtymuose, Traksėdyje.

Be to, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, kovo 10 d., 19 val., Šilalės kultūros centre vyks uk­rainiečių folkloro grupės „TaRuta” ir draugų paramos koncertas „Sparnai Uk­rainai”. Renginio metu bus renkamos lėšos Ukrainos dronams bei kitai technikai. Koncertas nemokamas, o jo metu vyks paramos aukcionas, kuriame bus parduodami menininkių Aušrinės Pu­dže­vytės bei Indrės Lukoševičienės darbai ,,Venecija” ir ,,Po baltą šviesą į namus”, veiks fotografijų paroda „Ukrainos vai­kai kalba“.

Vasario 25 d. Šiaulių „Polifonijos“ koncertų salėje įvyko Lietuvos suaugusiųjų chorų konkurso regioninis turas, kuriame triumfavo Šiaulių kultūros cent­ro kamerinis choras „Atžalynas“ (meno vadovas Mindaugas Žalalis). Choras sa­vo profesionalumu ir aukštu chorinio dainavimo lygiu iškovojo I laipsnio diplo­mą, o Šiaulių kultūros centro kamerinis choras „Vasara“ (meno vadovas Kornelijus Luotė) pelnė III laipsnio dip­lomą. Lie­tuvos nacionalinio kultūros centro organizuojamas Lietuvos suaugusiųjų chorų konkursas rengiamas periodiškai – likus metams iki Dainų šventės. 

Kaunas kovo mėnesį pulsuoja frankofoniška kultūra ir jos pažinimu – kauniečių ir miesto svečių laukia nemokamos paskaitos, koncertai, parodos bei filmų peržiūros. Savo sričių profesionalai atskleis prancūzakalbių šalių istorijos, politikos, kultūros, meno bei švietimo subtilybes. Kauno kino namuose „Romuvoje“ bus galima pamatyti net 5 prancūziškus filmus, filharmonija surengs prancūziškų skambesių koncertus, o frankofonijos mėnesį vainikuos prancūzų kilmės muzikantės, dainų kūrėjos bei atlikėjos Clotilde Solange ir jai akompanuojančio Edgar Sabilo nemokamas koncertas „Spalvota meilė“. 

Kultūros ministerijos premija už svarbiausius tarptautinius apdovanojimus kultūros srityje praėjusią savaitę skirta režisierei Marijai Kavtaradzei ir filmo „Tu man nieko neprimeni“ kūrybinei komandai. Filmas prestižiniame Sandanso (JAV) kino festivalyje sausio mėnesį pelnė apdovanojimą už geriausią režisūrą, o jo premjera Lietuvoje vyks rugsėjį. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Taikiai gyvenęs ir jokių konfliktų su kaimynais neturėjęs 57-erių Šilalės rajono gyventojas prieš mirtį patyrė dideles kančias – ekspertai nustatė, kad jam buvo suduota mažiausiai 30 smūgių, iš jų net 12 – į galvą. Žmogus neturėjo jokių galimybių išgyventi.

Dainius SINKEVIČIUS

Delfi.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18

Šilutės kultūros ir pramogų centre po pertraukos jau devintą kartą surengtas konkursas „Pamario talentai“. Tarp 25 da­lyvių iš Klaipėdos, Šilutės, Tauragės, Kretingos, Palangos, Gargždų, Skuodo bei Nidos jame pasirodė ir Šilalės kul­tū­ros centro vaikų vokalo studijos solistė Sofia Merkelytė. 

Konkurse buvo kviečiami dalyvauti dainuojantys, šokantys, gro­jantys ar kitokį talentą turintys vaikai bei jaunuoliai, šokių ir muzikos grupės. Nugalėtojus aštuoniose nominacijose rinko kompetentinga komisija, kurią sudarė atlikėjai Valdas Lacko, Anastasia Kvit­chata (Ukraina), Rus­lanas Kirilkinas, Egidijus Jovaiša, Rytis Kostiuška, grupė „BeU“ ir kt. 

Šilalės kultūros centro vaikų vokalo studijos solistė S. Merkelytė buvo jauniausia konkurso dalyvė (jai dar tik 4 metai). Po visų pasirodymų komisija apdovanojo geriausius dainininkus, instrumentalistus, šokių bei atlikėjų grupes. Nominacija už charizmatiškiausią pasiro­dymą ir Sei­mo nario Zigmanto Balčyčio įsteigtas 200 eurų prizas atiteko šilališkei solistei S. Mer­kelytei.

Džiaugiamės puikiu pripažinimu bei tikimės ir ateityje dalyvauti panašiuose konkursuose.

Orinta MERKELIENĖ 

Šilalės kultūros centro vaikų vokalo studijos vadovė 

Sergėjaus GVILDŽIO nuotr.

Laukuvos seniūnijos bočių klubas gražiu pavadinimu „Saulėlydžio belaukiant“ susibūrė 2003 m. kovo mėnesį. Prie visuomeninės veiklos iš­takų stojo daug miestelio šviesuolių, dauguma jų – mokytojai: Stasė Antanavičienė, Anatolija Bruškytė, Antanas Bružas, Zita Batienė, Adelė Lu­koševičiūtė, Alvyra Mikalauskienė, Vlada Šveikauskienė, Jurena Žakevičienė, Pranas Žakevičius, taip pat laukuviškiai Adelė Antanavičienė, Adelė Jo­vaišienė, Agota Ivanauskienė, Jonas Ivanauskas, Kristina Bytautaitė. Pirmąja bočių klubo pirmininke buvo išrinkta A. Ivanauskienė, pavaduoto­ja – A. Mi­kalauskienė.  

Svarbiausias bočių klubo siekis buvo ir tebėra natūralus bend­ražmogiškas bendravimas, kuris suartina, sušildo sielą ir bū­tį. Suorganizuota daug eks­kur­sijų, aplankyta daug garsių Žemaitijos vietovių, pabuvota Kaune, uostamiestyje, keliauta vaizdingais panemuniais. O kiek dalyvauta Užgavėnių šėlionėse, miestelio šventėse, jurbarkiškių „Panemunių žieduose“. 

Šventėse, pasibuvimuose svar­bi buvo mokytojos A. Mika­laus­­kienės veikla, užburiantis žodis ir gebėjimas įtraukti į bendraminčių ratą. Jai visuomet nuoširdžiai padėdavo muzikos mokytojas Alfredas Šniau­kas, kuris ilgus metus vadovavo bočių ansambliui. A. Mika­lauskienė kartu su kitais klubo nariais vaidino A. Keturakio komedijoje „Amerika pirtyje“, pati kūrė jumoristinius eilėraščius, dainas įvairiems renginiams, ne kartą buvo jų vedėja bei pasakorė. Todėl aktyvi bočių atstovė už visuomeninę veiklą ir paramą bei pagalbą miestelio žmonėms pelnė Šilalės savivaldybės nominaciją „Pagarbos lašas“. 

Išskirtinio dėmesio bei padėkos verta ir mokytoja, po­etė a. a. V. Šveikaus­kienė, išleidusi tris poezijos knygeles: „Kai nebuvo tavęs“, „Gyvenimo apoteozė“, „Pražydę spinduliai“. Kiekvienas Vlados eilėraštis parašytas su didele meile savo šeimai, mamai, artimiesiems, bičiuliams, draugams, buvusiems mokiniams.

Metai bėgo, ir 2008-ųjų kovą bočiai rinkosi į penkmečio paminėjimą. Klubo vadovės atsisakė savo pareigų, motyvuodamos solidžiu amžiumi. 2009 m. pirmininke tapusi Z. Batienė tę­sė bend­raminčių veiklą. 2012 m.

gegužę įvyko Lie­tu­vos pensininkų sąjungos Ši­lalės rajono bend­rijos Lau­ku­vos filialo visuotinis narių susirinkimas, kurio metu pirmi­ninke išrinkta Edita Go­tau­tie­nė. Tęsėsi kelionės su Šilalės bo­čiais, buvo švenčiami gimtadieniai, mini­mi jubiliejai. 2013 m. lapkritį bočių vadovai vėl pasikeitė: pirmininke tapo Bronislava Nor­kienė, sek­retore – Z. Batienė, kasininke – Regina Bud­gi­nie­nė, metraštininke – An­ge­li­ja Pet­kuvienė. 

Keitėsi ir kolektyvo nariai – vieni išėjo, atėjo nauji. Bočiai aktyviai dalyvavo Laukuvos bib­­liotekos, laisvalaikio salės renginiuose, dainomis puošė savo gimtadienius, įsijungė į bend­ras keliones bei įvairius renginius. Už dėmesį ir kvietimą dalyvauti spektak­liuose, išvykose esame dėkingi tuometiniam Šilalės „Bo­čių“ bend­rijos pirmininkui a. a. Vaclovui Rimkui. O jų muzikos vadovė Zina Vainorienė pakvietė mus įsijungti į bend­rą chorą. Dalyvavome chorų šventėse Šilalėje, Kelmėje, Ma­žei­kiuo­se, Šilutėje, dainavome net Vil­niuje. O kaip nepaminėti išvykų į Latviją, Estiją, Suomiją, Lenkiją.

2020 m. sausį mūsų pirmi­ninkė Bronelė savo pareigas perdavė man, šio rašinio autorei Genovaitei Gru­no­­vie­nei.

Aktyvi veikla tęsėsi: pra­dė­jo­me lankyti mankštas ne­įga­lie­siems ir senjorams Ši­la­lės baseine, toliau giedojome kal­nus Ga­vėnios metu, sėkmingai per­­gyvenome karantiną dėl „ko­­vido“, kartu su Ši­la­­lės bočiais organizavo­me šventę Kelp­šai­čių parke „Gand­rus pa­ly­dint“. Daug darbo tada įdėjo Po­­vi­las ir Elytė Vitkai, Ire­na Strau­kienė, Genutė Kur­lin­kie­nė, puošę aplinką, o valgius gamino bei svečius vaišino mūsų šeimininkių šeimininkė Vanda Sta­šinskienė. Mums talkino Z. Vai­norienė ir jos vadovaujama kapela. Ilgai skambėjo dainos, žemaitiški anekdotai, smagiai nu­teikė įvairios užduotys bei  žai­dimai. 

Vėliau šilališkių kvietimu vykome į Lakštingalų slėnį, į Ši­luvos atlaidus, dalyva­vo­me pa­gyvenusių žmonių dienai skirtame renginyje Vin­gi­nin­kuose, prieš Kalėdas įsijungėme į akciją „Pa­puošk savo miestelį eglute“ (žaislus gamino Ksa­vera Vai­va­die­nė ir Birutė Pau­lauskienė). Da­lyvavome Lau­ku­­vos laisvalaikio salės orga­ni­­­zuotuose edu­kaciniuose už­si­ėmimuose (py­nimas iš vytelių, žibintų gaminimas), bib­lio­te­koje vykusiame susitikime su rašytoja Al­dona Ru­sec­kai­te. Su­rengėme susitikimą su Lau­kuvos parapijos klebonu kun. Vy­tautu Šiaudvyčiu. 

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje dalyvavome bočių mugėje Šilalėje. V. Stašinskienės pagaminti mėsos vyniotiniai ir saldūs ke­piniai bemat buvo išpirkti. Mu­gėje dalyvavo ir mūsų poetė, menininkė, žolininkė, rankdarbių mėgėja Ele­na Vis­­man­­tienė. Šventėme bočių gimta­dienius, o vienas bu­vo ypatingas – Da­mijono Vit­­kaus 90-metis, kurį minėjome Lau­kuvos kavinėje. Norisi pasidžiaugti jubiliatu, gausiu svečių būriu, skaniais patiekalais, skambiomis Salo­mėjos Auš­kal­nienės dainomis. 

Taip pat kavinės savininkų iniciatyva kartu su bočiais  bu­vo surengtos dvi popietės-susitikimai su mū­sų krašto poete Regina Bliū­džiu­viene ir su a. a. atlikėja Vi­ta­lija Katuns­kyte.

Laukuvos bočiai aktyviai dalyvauja ir Trečiojo amžiaus universiteto veikloje, kuris atšventė 10 metų sukaktį. 

Mūsų klubo „Saulėlydžio belaukiant“ 20-mečio paminėji­mą savo apsilankymu pagerbė Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ vadovas Kajatonas Šliogeris, Pa­jū­rio bei Upynos bo­čių atstovai. Šventė tikrai pavyko. Dėkojame B. Pau­laus­kienei už puikų scenarijų, Laukuvos seniūnui Vir­gili­jui Ačiū už dėmesį mums, kle­bonui kun. V. Šiaud­vyčiui, Svet­lanai Šniau­kienei už kant­rybę išklausant senų žmonių lūkesčius bei rūpinimąsi jais, Lau­kuvos miestelio bendruomenės pirmininkei Birutai Viknienei, spektak­lių bei koncer­tų organizatorei

Virginijai Miku­ta­vičienei, mū­sų muzikos vadovei Z. Vai­no­rienei, Šilalės „Bo­­­čių“ bend­ri­jos pirmininkei Ju­­zefai Jur­ku­­vienei, Lau­kuvos kavinės „Juo­dasis serbentas“ sa­vinin­kams Editai ir Antanui Oz­gir­dams.

Genovaitė GRUNOVIENĖ

Laukuvos bočių bendrijos narė

AUTORĖS nuotr.    

(Pabaiga. Pradžia Nr. 15)

Kur bevaikščiosi po dūnininkų žemę, kokiais keliais ir keleliais benueisi, visur iš ryškių gamtovaizdžių iškyla piliakal­niai su švelniu paviršiaus siluetu, su klevų, blindžių ar uosių kupsteliais. Juos visus nupėdavo smalsusis Vladas Statkevičius, uolusis Karšuvos žemės praeities žinovas. Jo pėdomis netrukus pasekė upyniškis kraštotyrininkas Kle­mensas Lovčikas, plačiau domėjęsis kaimo būtimi, bei An­tanas Brazauskas, iš visų pa­kam­pių tempęs medžio drožinius, spaudos leidinius. Jis viską gabeno į gimtojo Antšunijos kaimo tėvų sodybą, tikrą muziejinį paruoštuką rytdienos studi­joms bei etnografiniams ap­ra­šymams. 

Nuo šios trijulės mažai kuo atsiliko mokytojai V. Pet­kevi­čius, B. Garalevičienė, M. ir Z. Dargevičiai, J. Vė­lavi­čie­nė, K. Šet­kus, O. Gečienė, I. Ma­s­­tei­kienė, A. Katauskas, R. Žul­kutė. Tai žmonės, gerai pažinę žemaičių prigimtinius papročius, gyvenimo būdą, dar išsilaikiusius iki XX a. vidurio. Tik sovietų okupacijai įsiveržus į mūsų tautos gyvenimą, visa tai gerokai apniuko, buvo sumaitota ir sugriauta.

O juk žemaitis garbino medį ir akmenį, sodybas nuo šiaurės vėjų puošė sodais ir eglių sodinukais. Kone kiekvienas kaimas turėjo savo medžio drožėją-dailidę, dievdirbį, ku­rių kop­lytėlių ir koplytstulpių įvairovė bei unikalus savitumas skleidė šventąją dvasios aurą ir pasididžiavimą savo kūriniais. Užėję į Didkiemio, Pa­jūrio, Varsėdžių, Kvė­dar­nos, Požerės bažnyčias, iki šiolei išvysime tapytines drobes, kurių sakraliniai atvaizdai taip priminė tėvų, giminių, kaimynų veidus – liūd­no­kus, susimąsčiusius, laiko raukšlėmis nusėtus. Tai didžioji meno mėgėjų kūrybos viršūnė, suradusi savo vietą muziejuose, asmeninėse kolekcijose, meno rinkiniuose.

Jeigu Balsių–Upynos vieškelis dar iki šiol tebesaugo mažąją sakralinę architektūrą, tai Ši­lalės–Kvėdarnos–Pajū­ra­lio pakelės buvo šluote nušluotos sovietinių partokratų, ateizmo „pranašų“, bedvasių ideologų rankomis. Pokariu čia buvo ur­mu deginami ornamentuoti kryžiai su dievukais, taip buvo sužalotas ir išniekintas kraštovaizdis bei unikaliausias donininkų dvasios kultūros paveldas.

Kiekvienas žemaičių kaimas – tai uždaras bendruomenės gy­venimas su jausenos subtilybėmis bei dvasios ypa­tumais. Čia žymių žmonių gimtinės (Lembas, Vytogala, Ku­siai, Lau­­ku­va, Pajūris), čia savitas šeimų papro­tynas, ving­­rios upės ir neklaidūs vieškeliai. Kaimas labai daug dirbo ir suformavo savo darbų bei švenčių kalendorių. Čia skamba tarmės žodis, minties skaid­ra. Koks kaimų pavadinimų grožis: So­da­lė, Drobūkščiai, Kū­­ty­mai, Dir­kintai, Jucaičiai, Mi­šu­čiai, Pa­­zim­kal­nis. O kokias dai­nų py­nes išving­ruoja tų kaimų sodiečiai, menantys partizanų ko­vas, tremtis, žudynes, jaunystės svajas.

Šilalės miesto pakraštyje gyveno tvar­kinga Petro ir Marijos Brinkių šeima. Aš ir žurnalistas Romas Masteika nuomojomės pas juos butą jaukiuose ant­ro aukšto kambarėliuse. Po vakarienės šeimininkas dažnai pasakodavo apie savo vaikystę bei jaunystę sename žemaičių kaime. Taip atsivėrė ne viena jo gyvenimo paslaptis: kaip pramogauta, kokių būta švenčių bei apeigų, kaip auginti rugiai ir kepta naminė duona ant kopūstlapių bei ajerų. Taip praeitis sugrįždavo į dabartį.

Gyvenimas Šilalėje tekėjo įprastu rit­mu, didėjo knygų spinta, plėtėsi meninis akiratis, laisvalaikis įstrigdavo meno saviveikloje, kraštotyriniuose dar­buose, kelionėse po rajoną, Že­maitiją bei Europą. O laik­raštis „Artojas“ visada buvo (ir tebėra) itin nuoširdus kultūros bičiulis, kaimo atminčių saugotojas. Laikas neištrynė turiningiausių praeities puslapių.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

Poryt politikai stoja į lemiamą kovą dėl rinkėjų balsų – prasideda naujas ketverių metų etapas, o šios kadencijos taryba įgyja ne tik pareigą užtikrinti sklandų rajono vys­tymąsi (arba žlugimą), tačiau išrinkti politikai gauna ir naujų įgaliojimų: tiesiogiai išrinktas meras nebebus savivaldybės tary­bos narys, jam bus suteikta daugiau vykdomosios valdžios galių ir bene svarbiausia – jis galės rinktis savivaldybės administra­cijos direktorių. Nuo to, kokią pavyks subur­ti komandą, priklausys, kas artimiausiu me­tu laukia rajono bei jo gyventojų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 18