Be karo Ukrainoje, tema numeris vienas yra brangymetis, kuris taip pat yra to karo pasekmė. Pabrango ir vis dar brangsta elektra, dujos, degalai, o su jais ir visos pre­kės – kainų pasiutpolkei galo dar nematyti. Dėl to kaltiname valdžią ir politikus. Bet ar mes patys dėl to nė kiek ne­same kalti?

Daugiau nei dešimtmetį šalies gyventojai buvo raginami keisti senų asbestinių stogų dangas, kokių kaimo vietovėse yra didžioji dauguma. Pasinaudodami teikiama parama, galėjome ne tik seną kenksmingą asbestą pakeisti naujomis, šiuolaikinėmis dangomis, bet tuo pačiu ir apšiltinti pastoges bei šitaip sutaupyti nemažai šilumos. Iš pradžių reikalavimai buvo griežti, vėliau, atsižvelgiant į žmonių vangumą, sąlygos kelis kartus lengvintos. Tačiau kiek yra tuo pasinaudojusiųjų?

Milijonai skiriami ir senų daugiabučių modernizavimui, kurį įgyvendinus, sumažinti šiluminės energijos suvartoji­mo sąnaudas galima net 40 proc. Milijonai paramos, leng­vatos pensininkams, bet štai vis tiek atsiranda daugiabučių gyventojų, kurie prieš renovaciją kone „su šakėmis“ stoja. O juk pakeitus stogą, apšiltinus sienas, modernizavus šildymo sistemą bei pan., šiluma būtų pigesnė. Tačiau virkaujančių yra daugiau, nei pasinaudojan­čiųjų tuo, kas siūloma. Beje, milijonai buvo numatyti ir geo­terminio šildymo sistemai įsirengti.

Pastaruoju metu kalbama, rašoma ir raginama rengtis saulės elekt­rines. Skelbiama, jog parama gali siekti nuo 30 iki 50 proc. elektrinės įsirengimo vertės. Bet kiek šia parama yra susidomėjusių? 

Taigi, kodėl nepasinaudojame tuo, kas mums kone per prievartą brukama? Kodėl iki užkimimo keikiame brangy­metį, tačiau nė trupučio atsakomybės neprisiimame sau?

„Nežinojome, nesupratome, niekas nepaaiškino, kur kreiptis, išsigandome rūpesčių, be to, esame paprasti kaimiečiai, o ir kiek mums čia beliko“, – toks ar panašus būna pasiaiškinimas. Bet ar tikrai taip? Beveik kiekvienas mūsų, tegul ir visai senukai, turime vaikus, kurie dažniausiai yra mokslus baigę, šiandienos technologijose susigaudo, naršo po kompiuterius. Kodėl jie nepataria savo tėvams, kas tik­rai yra naudinga? Žinoma, yra dalis vienišų, kurie neturi vaikų, artimųjų ar kitų, kas juos paprotintų. Tačiau ir jie negyvena kaip atsiskyrėliai, be bend­ravimo. Ir svarbiausia – juk tam yra seniūnijos, socialiniai darbuotojai, įvairios socia­linės paskirties įstaigos, kurių pa­reiga pasirūpinti nesuprantančiais ar nežinančiais.

Be jokios abejonės, keikti valdžią ir politikus, ieškoti kal­tų gal ir nesunku, tik vargu, ar dėl to pasidarys šilčiau bei pigiau. Ir jau tikrai nei valdininkai, nei politikai dėl mūsų gerbūvio nesuka galvos – jiems svarbiausia jų pačių gerovė bei galimybė netrukdomiems veikti pasiskirstytose įtakos zonose. Todėl jei norime gyventi bent kiek patogiau ir geriau, turime stengtis patys – kiekvienas padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso, susitelkime ir įveiksime visas negandas. Jeigu jau ukrainiečiai apkasuose, tarp griuvėsių, nepraranda vilties išgyventi, tai mes tikrai neprapulsime. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ

Kiekvieną dieną mus pa­siekia didžiulis naujienų srautas – tiek spauda, tiek socialiniai tinklai pažeria gausybę žinių, kurios ne­įtikėtinu greičiu pasklinda ir kartais emociškai pa­veikia milijonus žmonių. De­ja, nemaža dalis šių ži­nių yra me­lagienos, tapusios in­for­­­ma­cinio karo prie­mo­ne. Todėl dabar jau ne tik ži­nias­klaida, bet ir moksli­nin­kai svarsto, kaip išmokyti skaitytojus ar žiūrovus kritiškai vertinti tai, ką jie skaito ir girdi, ir ką daryti, jog visuomenė taptų atspari dezinformacijai. 

Atviri keliai netikroms naujienoms plisti

Dezinformacija yra skirta sieti sumaištį, sukelti nepasitenkinimą, baimę, pyktį, formuoti neteisingą nuomonę apie geopolitinius procesus ir priversti piliečius nepasitikėti ne tik valstybės institucijomis, bet ir ja pačia. Tokiam kenkimui pasitelkiamas ne vien melas – dažniausiai žmonės klaidinami, interpretuojant faktus. Labiausiai dezinformacija pradėjo plisti per koronaviruso pandemiją, o dar labiau sustip­rėjo, prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje. Tarkime, 2020 m. mūsų šalies tarnybos užfiksavo 3,5 tūkst. prieš Lietuvą nukreiptų dezinformacinių pranešimų, o 2021 m. tokių atvejų jau buvo daugiau nei 5 tūkst. 

Šių metų pradžioje Lietuvoje susikūręs Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centras (asociacija DIGIRES), vienijantis Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkus, žiniasklaidos atstovus, nepriklausomus žurnalistus bei nevyriausybines organizacijas, už­sibrėžė tikslą aptikti, analizuoti ir užkardyti dezinformacijos veiklą Lietuvoje bei ugdyti kritiškai mąstančią ir jai atsparią visuomenę. Į DIGIRES susibūrę mokslininkai, žurnalistai bei visuomenininkai pripažįsta, jog mūsų šalyje yra daugybė spragų melagienoms plisti. Jei oficialios žiniasklaidos prie­monių darbuotojai kiek­vie­ną informaciją tikrina, tai internete ji plinta beveik be apribojimų.

Apie tai, ką daryti, kad išmoktume kritiškai vertinti informaciją ir išsiugdytume skait­meninį atsparumą, rugsėjo mėnesį Birštone vykusiame dis­kusijų festivalyje „Būtent!“ dis­kutavo DIGIRES projekto vadovė ir vyriausioji tyrėja, VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčy­tienė, VDU Skaitmeninių ištek­lių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas Da­rius Amilevičius, skaitmenininio atsparumo srityje dirbanti žurnalistė Brigita Saba­liaus­kaitė ir kt.

„Gyvename dezinformacijos apsuptyje, jos srautas auga ne dienomis, o valandomis, todėl būtų naivu galvoti, jog galime greitai ir sėkmingai jai atsispirti. Turime išmokti suvokti, kad dezinformacijos mes nesunaikinsime – gal ir laimėsime laiko ją stabdydami, bet ji ras kitus kanalus, pratekės ir vėl mus pasieks. Todėl būtina keisti savo mąstymą, o tai yra didelis iššūkis mokslininkams, tyrėjams, žurnalistams“, – sakė profesorė A. Balčytienė.

Dirbtinis intelektas padeda ne visada

VDU Informatikos fakulteto docentas, Skaitmeninių ištek­lių ir tarpdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas D. Ami­levičius skaitmeninį atsparumą lygina su sveikatos apsaugos sistema. Jei ji veikia tinkamai, pasiūlo geras profilaktikos priemones, o žmonės at­sakingai jomis naudojasi, jie apsaugo ir save, ir aplinkinius.  

VDU mokslininkai siekia sukurti dirbtinio intelekto įrankį – programą, kuri atkreiptų dėmesį, kad viename ar kitame straipsnelyje yra kažkas, kas kelia abejonių ir ką reikia tikrinti. Tai būtų pagalbinis įrankis žurnalistams, turintiems apdoroti didelius kiekius informacijos. Tačiau jau dabar abejojama, ar šios priemonės būtų veiksmingos ir nepažeistų žmogaus teisių.

„Idealu būtų, jei, atsivertus žurnalą, programa atsijotų, kuris straipsnis yra tiesa, o kuriame skelbiamas melas – taip, kaip elektroninio pašto prog­rama atskiria nepageidaujamus laiškus ir nusiunčia juos į šlamšto dėžutę. Tačiau taip atskirti informacijos negalime. Ir jeigu žmogus išreiškia man nepatogią, nepatinkančią nuomonę, nereiškia, jog galiu ją pasiųsti į šiukšlių dėžę. Žmo­nės turi teisę į nuomonių įvairovę, į išraiškos laisvę, jie turi teisę gauti informaciją, todėl neįmanoma patikėti mašinai tokį jautrų dalyką“, – sakė mokslininkas.  

Pasak D. Amilevičiaus, žmonės tarpusavyje nesutaria, kas yra melas, o kas tiesa. Ir tarp jų dar yra didelė pilka erdvė, kurioje daugiau melo, nei tiesos, arba daugiau tiesos, nei melo.

„Internetu naudojasi 5,2 milijardo žmonių visame pasaulyje – apie 65 proc. pasaulio gyventojų. Informacijos srautas ne­įsivaizduojamai didelis, o internetas labai greitas ir vi­sur prieinamas. Tad kovoti su tokia sklaida yra sunku. So­cialiniai tinklai labai įvairūs ir jų taip pat yra gausybė, juose išgaudyti melagienų prak­tiškai neįmanoma“, – pripažino D. Ami­levičius. 

Tačiau jau yra sukurta prog­ramų, kurios tekstuose aptinka neapykantos kalbos, o tai leidžia nustatyti, kuris tekstas yra objektyvus, o kuris paremtas emocijomis, skirtas stipriai sujaudinti ir skatina momen­tinį žmonių norą dalintis melaginga informacija.

Kol kompiuterinės programos negali atskirti tiesos nuo melo, tą daro žmonės „rankiniu būdu“ – tikrina didžiausią sklaidą turinčioje, labiausiai visuomenę jaudinančioje informacijoje pateikiamus faktus. Atsirado netgi nauja profesija – faktų tikrintojai, apie kurių reikalingumą prieš kokį dešimtmetį net nebūtume pagalvoję. Faktų tikrintojus jau turi ir didieji Lietuvoje veikiantys portalai, todėl kartais ir ant jų publikuotų naujienų pamatome užrašą „Klastotė“.  

Grėsmė demokratijai ir saugumui

VDU atliktas tyrimas apie Lie­tuvos visuomenės auditori­jų skaitmeninį atsparumą ir medijų raštingumą parodė, jog žmonės tikrųjų informacijos šaltinių neskaito. Nors du trečdaliai apklaustųjų sutinka, kad žurnalistika yra demokratinės visuomenės sargas, tačiau pag­rindinis kanalas sužinoti naujienas trisdešimtmečiams ir jaunesniems tapo socialiniai tinklai. O jie, kaip jau aišku, dažnai paskleidžia visiškai nepatikrintą informaciją. Du trečdaliai apklaustų žmonių teigė, jog neva moka atpažinti dezinformaciją, bet vis tiek net 40 proc. „atpažįstančių“ ja pasidalija.

„Vieni teigia, jog tuo metu ši informacija jiems atrodė kaip tiesa, kiti dalijasi, nes atseit smagu, mat nesuvokia, kad turi būti atsakingi, nedidinti melagienų srauto“, – teigė VDU Vie­šosios komunikacijos katedros profesorė A. Balčytienė. 

Pasak jos, toks visuomenės nuomonės tyrimas praskleidė uždangą šiuo metu ypatingai svarbiose žmonių kritinio mąstymo ir jausenos srityse. Žmo­nių nenoras naudotis profesio­naliais informacijos šalti­niais kelia grėsmę demokrati­jai, nes, deja, didelė dalis visuo­menės nesupranta dezinforma­cijos daromos žalos.

Ne tik mokslininkams, bet ir žurnalistams kyla klausimas, kodėl oficialioji žiniasklaida praranda populiarumą, o kokie nors išsigalvoti socialinių tink­lų puslapiai, sovietmečio veikėjų sukurti „kanalai“ ar „grupės“ sulaukia tūkstančių peržiūrų. Taip yra dėl to, jog socia­liniuose tinkluose kiekvienas žmogus, kuris geba bent šiek tiek rašyti, gali skelbti savo „išmintį“, dalintis nepatikrinta informacija, skleisti ją kitiems ir netgi „tapti nuomonės lyderiu“. Bet iš tiesų taip iškreipiamas suvokimas, kas yra naujienų šaltinis, kas tą informaciją transliuoja, kas gali tą daryti ir kokia informacija yra patikima.

„Žmonėms kyla problema, kuo pasitikėti – žiniasklaidos priemone, kurios darbuotojų jie neretai nepažįsta, ar savo kaimynais, draugais? Tokioje erdvėje dezinformacijai ir netik­roms naujienoms lengviausia plisti – gandas paskleidžiamas kaip faktas, ir juo tikima. Todėl visuomenė turi žinoti, kad patikimos informacijos šaltiniais gali būti tik žiniasklaidos priemonės, kuriose dirba tikrinti faktus privalantys žurnalistai. Tačiau kai žmonės to nežino, pasitikėjimas žiniasklaida pradeda svyruoti, socialiniuose tink­luose pasklinda nepatik­rintos žinios, o dezinformacija pradeda kelti tiesioginę grėsmę demokratijai ir valstybės saugumui“, – įsitikinusi portalo „Del­fi“ Verslo vystymo vadovė Ie­va Ivanauskaitė.  

Teks išmokti atpažinti

Dešimt metų medijų raštingumo srityje dirbančio projekto „Media4Change“ vadovė Ne­ringa Jurčiukonytė įsitikinusi, jog ugdyti skaitmeninį raštingumą gali padėti tik švietimas.

„Mokiniai sako, kad mokyk­loje yra raginami būti kritiški, bet niekas jų nepamoko, nuo ko pradėti. Reikia žinoti, jog pradėti kritiškai žiūrėti į sklindančias žinias reikia nuo abejojimo, ar tai gali būti tiesa, abejojimo savo paties mąstymu: ar teisingai suprantu tai, kas man sakoma. Deja, kol kas šito mūsų švietimo sistemoje labai trūksta. Norėtųsi, kad šie įgūdžiai būtų formuojami mokantis bendrųjų dalykų – istorijos, geografijos, etikos, pilietinio ugdymo. Mokytojai moko taisyklių, neleisdami jauniems žmonėms patiems pasidaryti išvadų, neskatina jų kritinio mąstymo, neugdo sąmoningumo. Iš kitos pusės, ir terminas „medijų raštingumas“ dar nelabai suprantamas, nes stinga technologinio raštingumo“, – įsitikinusi N. Jurčiukonytė.

Ugdytis skaitmeninį raštingumą reikia visiems. Ir ne dėl kitų, o dėl savęs, kad nebūtume kvailinami ir netikėtume viskuo, kas mums aklai brukama internete. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Projektą „Klausytis ir išgirsti: tarp istorijos ir dabarties“ iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas, skyręs 3000 Eur.

Šiemet brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos batalione nuo­la­tinę privalomąją pra­dinę karo tarnybą (NPPKT) atlie­ka apie 200 vaikinų ir merginų iš visos Lietuvos ir net už­sie­nio. Tarp jų – ir šilališkiai, tačiau bataliono atstovai pastebi, jog karių iš Šilalės kaip niekada mažai.

Nors į batalionus šauktiniai su­sirinko rugpjūčio pabai­go­je, tik­­rais kariais tapo tik nuo rugsėjo vidurio, kai prisiekė tarnauti Tėvynei. Pasak bataliono civilių ir kariškių bendradarbiavimo vyriausiojo specialisto Donato Bar­sio, priesaika nėra paprasti žodžiai, ji reiškia, kad civilis tampa kariu ir bus juo iki gyvenimo pabaigos. Ne veltui kariuomenėje tarnavusieji yra vadinami atsargos kariais.

Tarp šiųmetės NPPKT karių dau­guma tarnybą pasirinko sa­­vanoriškai, o merginos vi­sos be išimties yra savanorės. De­vy­­nio­lik­me­tė Ka­­milė Šid­laus­kai­tė iš Did­­­kie­mio ir aštuoniolik­metis Gab­rielius Ged­gaudas iš Kvė­­dar­nos sako, kad jiems tar­nyba Lie­tuvos kariuomenėje yra savaime suprantamas da­lykas.

„Mokykloje buvau šaulė, o po­ra metų vyresnis brolis jau ati­tarnavo Tauragės rajone esan­čiame batalione. Tad ir pati to norėjau, ir mano pasirin­kimą palaikė tėtis su mama“, – pasakojo mergina.

Kamilė Šilalės Simono Gau­dėšiaus gimnazijoje baigė 10 klasių ir sugalvojo studijas pratęsti Anglijoje. Kadangi puikiai sekėsi anglų kalba, nusprendė studijuoti verslą bei turizmą. 

„Praleidau ten pusantrų me­tų, bet supratau, kad tai – ne man: nepatiko nei pasirinkta studijų kryptis, nei svetima ša­lis, nei kitokia kultūra. Ta­čiau į Lietuvą grįžau ne dėl to, jog šiek tiek nusivyliau: parvykusi į tėčio gimtadienį pagalvojau, ko man po svetimus kraštus bastytis ir laimės ieškoti, jeigu, kol laikas, galiu išbandyti jėgas kariuomenėje. Išsiunčiau dokumentus, įveikiau medicinos komisiją ir štai – karė“, – sakė K. Šidlaus­kaitė.

Ir ji, ir Gabrielius vienbalsiai tvirtino nesuprantantys tų, kurie visokiausiais būdais stengiasi išvengti tarnybos. Jiedu pripažįsta, kad Rusijos karas Uk­rainoje jų apsisprendimą ei­ti į kariuomenę paspartino, o ne atgrasė. Pašnekovų nuo­­mone, tik kariai iš tikrųjų žino, ką reiškia karo veiksmai, kaip tinkamai elgtis tokiu atveju, tad karinis pasirengimas neabejotinai yra naudingas kiek­vienam.

„Mano pasirinkimą tėvai ne tik palaikė, bet ir skatino. O rengiausi tam nuo mažumės, mat tėtis yra karys, dirba Tau­ra­gės ka­ro prievo­lės ir komp­lektavimo tarnyboje. Tad savo kelią žinojau dar besimokydamas Kvė­dar­nos Ka­zimiero Jau­niaus gimnazijoje. Mo­kyklos suo­le pra­dėjau domėtis Lie­tuvos ka­riuo­me­nės struktūra, lyginau sritis ir nusprendžiau, jog įdomiausia ir patraukliausia gali būti artileristo profesija. Ne tik todėl, kad batalionas yra mūsų rajone, bet ir dėl to, jog man smalsu, kaip jis veikia. Tad bus tikrai įdomu, kai prasidės mokymai“, – nekantravo tikrąjį kario gyvenimą patirti G. Ged­gaudas.

Jaunuoliai juokėsi, kad mokykloje jiems nelabai sekėsi matematika, tačiau abiem labai patiko istorija. Tad nors tar­ny­ba tik prasideda, vienbalsiai svarstė galimybę likti tarnauti ir po privalomo laiko. Tie­sa, negali žinoti, kas per tuos devynis mėnesius gali pasikeisti. Gal kitų metų gegužę, kai baigsis privalomoji tarnyba, planai jau bus kitokie. 

Bet jeigu nuspręstų nelikti kariuomenėje, Gabrielius siektų studijuoti kūno kultūros, sporto srityse, nes mokykloje daug sportavo, lankė krepšinį, karatė, o vyresnėse klasėse netgi padėdavo treneriams mokyti jaunesnius mokinius. Tad vaikinas galvotų apie trenerio darbą. Kamilė yra įgijusi profesiją Anglijoje, tačiau Lie­tuvoje jos išsilavinimas tik pag­rindinis, todėl pirmiausia nori įgyti ir galbūt naują profesiją. Merginą traukia teisė, tad gali būti, jog po kelerių metų išvysime ją policijos pareigūnų gretose. 

Pajūrio M. Pečiulionio artilerijos bataliono atstovas spaudai D. Barsys priminė, kad per devynis tarnybos mėnesius kariai yra mokomi keliais etapais: pirmi du mėnesiai skiriami ba­­ziniams mokymams pa­gal standartinę programą, vė­liau seka ilgiausiai trunkantis karinės spe­cialybės rengimas, o pasku­ti­niai trys mėnesiai skiriami mokymams dirbti komandoje. K. Šidlauskaitė ir G. Ged­­gau­das kol kas semiasi bazinių žinių, bet abu tikino, jog tarnyba yra lengvesnė, nei tikėjosi. Ta­čiau Kamilė sakė pastebėjusi, jog dar iki priesaikos priėmimo merginų gretos sumenko, o šilališkių tarp karių sutinka tikrai mažai – anot jos, ko gero, nebus nė dešimties.

Gabrielius pripažino lengvai pripratęs prie kariškos discip­linos, nors būtent ji buvo didžiausias iššūkis, mat, pasak vai­kino, tėvų namuose apie kai ku­riuos dalykus (kambario tvarkymą, dulkių valymą bei pan.) net nesusimąstydavęs. 

Kariuomenės atstovo D. Bar­sio teigimu, šiųmetėje laidoje Šilalės rajono gyventojų tėra apie 20 proc. (didžiąją daugumą sudaro kariai iš Klaipėdos bei Vil­niaus). Ir pripažino, jog toks faktas stebina, nes kariams savanoriams suteikiama galimy­bė pasirinkti tarnybos vietą, todėl mūsų rajono jaunuoliai privalomąją tarnybą galėtų atlikti visai šalia namų. Tuo labiau, kad daug paprasčiau grįžti į namus savaitgaliais ar atostogų (per metus kariams jų numatyta 14 dienų).  

„Džiaugiamės, jog kariai yra labai motyvuoti, stengiasi dėl geresnio rezultato. O tai ro­do, kad jie puikiai supranta savo misiją“, – sakė D. Bar­sys.

Su Pajūryje dislokuotu batalionu šiuo metu jame atliekantieji tarnybą atsisveikins ateinančių metų gegužės pabaigoje. Tada K. Šidlauskaitė ir G. Ged­gaudas pažadėjo pasidalinti savo įspūdžiais bei ateities planais su „Šilalės artojo“ skaitytojais dar kartą.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir bataliono

Vasaros metu daugelis buvo labiau atsipalaidavę, ta­čiau prasidėjus šaltajam sezonui, ypač svarbu būti socia­liai atsakingiems ir laikytis prevencinių bei apsaugos prie­monių, padedančių apsisaugoti nuo klastingos COVID-19 infekcijos. Svarbu apsaugoti save bei savo aplinką ir prisimin­ti, kad neatsakingi veiksmai gali sukelti tik dar didesnę grės­mę visuomenei. 

Apie imuniteto stiprinimą bei tinkamos asmeninės higienos svarbą pasakoja vaistininkas Tautvydas Endriu­kai­tis. Pasak jo, tinkami įpročiai padeda apsisaugoti ne tik nuo COVID-19 infekcijos, bet ir nuo kitų pavojingų už­kre­čiamųjų ligų. 

Rekomenduoja naudoti

Vaistininkas pastebi, jog atsakingi žmonės viešose vietose ir transporte vis dar dėvi medicinines veido kaukes arba respiratorius, nors šiuo metu jos yra neprivalomos. 

„Labai teisingas sprendimas, taip turėtume elgtis visi“, – tvirtina jis bei pataria rinktis kaukes, kurios gerai priglunda prie veido ir visiškai dengia nosį ir burną. 

Be to, uždarose viešose erd­vėse reikėtų laikytis saugaus atstumo nuo aplinkinių, dažnai ir kruopščiai plauti rankas, naudoti rankų dezinfekavimo priemones, neliesti akių, nosies, burnos. 

„Prisiminkime kosėjimo, čiau­dė­jimo taisykles – tai vertėtų daryti į servetėlę arba sulenktą alkūnę. Taip pat labai svarbu vėdinti gyvenamąsias ar darbo patalpas ir, žinoma, vengti fizinio kontakto su sergančiais asmenimis, kurie turi didesnę riziką sirgti ar patirti sunkias COVID-19 komplikacijas“, – sako T. Endriukaitis.  

Vaistininkas primena sveikos ir subalansuotos mitybos bei fizinio aktyvumo svarbą: „Ne­pa­mirškime grūdintis, tinkamai, sveikai ir visavertiškai maitintis, gerai pailsėti, kuo dau­giau judėti gryname ore. Jeigu jaučiate, kad to trūksta, stip­rinkitės vartodami imuninei sistemai skirtus maisto papildus. Labai tinka kompleksiniai papildai su ežiuole, vitaminais C, D bei kitais vitaminais ir mineralais“.

Sumažinama rizika užsikrėsti kitomis ligomis

Atsakingai laikantis pagrindinių rekomendacijų, mažėja ti­kimybė užsikrėsti ir kitomis už­krečiamosiomis ligomis. 

Vaistininkas sako, kad nors svarbiausios prevencinės ir ap­saugos rekomendacijos dauge­liui yra puikiai žinomos, kai kurie tai itin greitai pamiršta. Ypač tuomet, kai šios priemonės tampa neprivalomos. 

„Tačiau jų laikydamiesi ga­lime užkirsti kelią ne tik COVID-19, bet ir kasmet mus užklumpančiam gripui. Taip pat apsisaugoti nuo kitų oru plintančių ligų, tokių kaip tuberkuliozės, pneumokokinės infekcijos, ūminės viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, meningokokinės infekcijos bei kitų“, – akcentuoja T. Endriukaitis. Ir priduria: „Ne veltui Japonijoje bei kitose Azijos šalyse žmonės kasdien taip elgiasi jau daug metų. Tai prisideda prie jų ilgaamžiškumo, apie kurį tikriausiai daugelis esame girdėję“. 

Geroji pandemijos pusė – nauji įpročiai

Pastarieji pasaulinės pandemijos metai daugelį privertė pakeisti savo higienos įpročius. 

„Paradoksalu, tačiau tai yra geroji pandemijos pusė – visi tapome labiau išprusę ir atsakingesni. Pamenate, prieš pandemiją gatvėje kaukę dėvintis žmogus daugeliui atrodydavo keistuolis, traukdavo smalsuolių žvilgsnius, o šiomis dienomis tai yra visiškai įprasta“, – sako vaistininkas.

Jo teigimu, anksčiau žmonės taip nesirūpindavo rankų švara, o dabar dažno rankinėje, kišenėje ar automobilio pirštinių skyrelyje galima rasti purškiklį su dezinfekciniu skysčiu rankoms. 

„Taip pat grįžę iš viešosios vietos tikrai nusiplausime rankas, o uždarą, pilną žmonių patalpą gerai išvėdinsime – visa tai tapo įprasta“, – teigia jis. 

Kaip elgtis pajutus COVID-19 būdingus simptomus? 

Vaistininkas pabrėžia: paju­tus COVID-19 simptomus (karš­čia­vimą, kosulį, pasunkėjusį kvėpavimą, staigų uoslės, skonio praradimą ar susilpnėjimą), pirmiausia reikėtų atlikti COVID-19 greitąjį antigeno testą namuose. Jeigu jūsų aplinkoje jau buvo sergančiųjų COVID-19, tuomet keletą greitųjų antigeno testų naudinga turėti savo namų vaistinėlėje, jog bet kada galėtumėte išsitirti. 

„Šiandien jie kainuoja vos kelis eurus ir yra prieinami visose internetinėse vaistinėse bei daugelyje parduotuvių“, – pažymi T. Endriukaitis. 

Jei testas yra teigiamas, reikėtų skubiai kreiptis į savo šeimos gydytoją. 

Kol jaučiate simptomus, būkite atskiroje patalpoje nuo šeimos narių, o jeigu būtina bend­rauti su kitais asmenimis, rekomenduojama dėvėti respi­ra­torių ar medicininę kaukę, kuo dažniau vėdinti gyvenamąją patalpą, bent 10 minučių plačiai atvėrus langą. 

Taip pat svarbu kuo dažniau plauti rankas su muilu, jas muiluojant ne trumpiau nei 20 sekundžių, o dažnai liečiamus paviršius gyvenamojoje vieto­je (durų rankenas, stalų paviršius, pultelius ar šaldytuvo rankenas) kasdien valyti dezinfekciniais valikliais. 

„Jeigu sergate, derėtų vengti rizikos užkrėsti aplinkinius žmones. Geriau likti namuose, jei įmanoma, neiti į darbą ar ugdymo įstaigą ir nesilankyti kitose žmonių susibūrimo vietose. Tai gali išgelbėti ne tik sveikatą, bet ir gyvybę“, – akcentuoja vaistininkas. 

Būkime atsakingi ir sveiki

„Visi žinome, kaip peršalimo ligos ar negalavimai gali už­klupti mus nepasiruošusius ir pakeisti mūsų kasdieny­bę. Su peršalimų paūmėjimu susiduriame kiekvieną šaltąjį metų sezoną, kai dažnas žmogus pradeda lengviau ar sunkiau sirguliuoti ir kreipiasi į mus konsultacijos ar pagalbos. Prie visų sirgimų prisidėjus dar ir COVID-19 infekcijai, į kiekvieną peršalimo sezoną ir atskirą atvejį žiūrime dar rimčiau, nes dar visai neseniai pamatėme, kokia nenuspėjama ir pavojinga gali būti COVID-19 liga“, – sako vaistininkas. 

Jo teigimu, taip pat negalima pamiršti, jog COVID-19 infekcijai yra būdingos mutacijos, kurių metu keičiasi ne tik virusas, bet ir simptomai bei sirgimo eiga. 

„Nors situacija šalyje šiuo me­tu yra valdoma, ji nuolat kinta ir tikrai neleidžia atsipalaiduoti. Suprantame, kad jau dabar privalome ruoštis, pradėti rūpintis savo bei artimųjų sveikata, nelaukiant prognozuo­ja­mo sergamumo augimo. Pačiu blogiausiu atveju, atsiradus naujai COVID-19 mutacijai, teo­riškai įmanomas panašus į ankstesnį scenarijus. Tad būkime atsakingi ir sveiki“, – įvertinti pandemijos grėsmę ir nepamiršti pagrindinių saugumo rekomendacijų kviečia T. End­riukaitis. 

COVID-19 tyrimo eiga

Pagal šiuo metu galiojančias rekomendacijas, jei susirgusio žmogaus artimoje aplinkoje yra patvirtinta COVID-19 liga arba jei asmuo gauna teigiamą parduotuvėje arba vaistinėje įsigyto savikontrolės greitojo antigeno testo rezultatą, šeimos gydytojas gali patvirtinti COVID-19 ligos diagnozę, nekviesdamas paciento atvykti į polikliniką. 

Tačiau svarbu žinoti, kad savikontrolės greitojo antige­no

testo pagrindu negalės bū­ti iš­­duodamas ES skaitmeninis COVID pažymėjimas. No­rė­dami gauti šį dokumentą, gy­ven­tojai turės gauti gydytojo siun­timą ir atvykti išsitirti į gydymo įstaigą.

Be to, primenama, jog, pajutę COVID-19 būdingus simptomus, gyventojai gali kreiptis į artimiausią sutartį su teritorine ligonių kasa turinčią šeimos medicinos paslaugas teikiančią gydymo įstaigą, net jeigu nėra joje prisiregistravę. Jei­gu asmuo yra apdraustas pri­valomuoju sveikatos draudimu, mokėti už gydytojo konsultaciją ir tyrimą nereikia. Tai gali būti aktualu atostogaujantiems bei dėl kitų priežasčių iš gyvenamosios vietos išvykusiems žmonėms.

Daugiau apie COVID-19 tyrimą, prevencinių ir apsaugos priemonių rekomendacijas, naudingus kontaktus gyventojams ar kitos su pasauline pandemija susijusios aktualios informacijos galima rasti tinklalapyje www.koronastop.lrv.lt arba paskambinus numeriu 1808. 

Spalio 4 d. Šilalės ir Laukuvos bibliotekose su naujausiu sa­vo ro­manu „Visada, Tėve, bus Ame­ri­ka“ lankėsi rašytoja Loreta Jast­rams­kienė. Knygos autorę lydėjo ir su­sitikimą su skaitytojais moderavo literatūrologas, leidyklos „Homo li­ber” vadovas dr. Vilius Gužauskis.

Romane „Visada, Tėve, bus Amerika” atskleidžiamas sukrečiantis ir sovieti­nės Lietuvos okupacijos 1940 m. pasek­mes atveriantis pasakojimas apie tremtį patyrusių žmonių kančias, potrauminio streso sindromą jų bei jų vaikų gyvenimuose. Rašydama knygą, autorė rė­mėsi artimųjų patirtimis, autentiškais įvykiais, istoriniais faktais.

Tai – jau ne pirmas rašytojos susitikimas su Šilalės krašto skaitytojais. Ir, kaip sakė L. Jastramskienė, jai visada gera susitikti su žingeidžiais žemaičiais. Beje, romanas „Visada, Tėve, bus Amerika“ Žemaitijoje pristatytas pirmą kartą ir simboliška, kad tai įvyko Laukuvoje, kur gyveno ir dirbo tremtinė, gydytoja bei atsiminimų apie tremtį „Lietuviai prie Laptevų jūros“ autorė Dalia Grinkevičiūtė.

Renginių Šilalėje ir Laukuvoje metu buvo galima ne tik pabendrauti su rašytoja, bet ir įsigyti knygų su autorės autografu.

Rima NORVILIENĖ

Šilalės bibliotekos Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja

AUTORĖS nuotr.

Spalio 6-oji tapo ypatinga diena Šilalės ligoninės kolektyvui: su būriu svečių ir bičiulių iš kitų ligoninių medikai paminėjo ligoninės įkūrimo 70-metį. Šventė tapo gražia proga pagerbti ilgamečius, bendruomenės pagarbos nusipelniusius medikus, padėkoti visiems, gydantiems ne tik vaistais, bet ir geru žodžiu.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Praėjo daugiau nei pusmetis, kai kvėdarniškiai mindo įvairiausių institucijų slenksčius, prašydami įrengti Kvė­darnoje šarvojimo salę. Tačiau bent jau kol kas beldimasis į rajono valdžios, Seimo narių ir net Vyskupijos duris yra bevaisis – problema mėtoma lyg karšta bulvė, o „pagauti“ jos niekas nei nori, nei ryžtasi. Negana to, žmonės sa­ko, jog valdininkai nevengia net pasityčioti, pašaipiai pa­siūlydami „atidaryti tą salę savo namuose ir taip pinigų užsidirbti“...

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77

Ilgai dvejojau, ar verta ra­šyti apie šį čečėnų vei­kė­ją, kuris savo pa­tai­kū­niš­ka veikla suteršė kilnų vai­na­chų vardą. Tai Ramzanas Ach­matovičius Kadyrovas, kurio 46-ąjį gimtadienį spa­lio 5-ąją pompastiškai at­šventė Maskva. Putino klap­čiukui Čečėnijos prezi­dentui buvo užkabintas eilinis aukštas apdovanojimas, jis pagerbtas generolo-pulkininko laipsniu, nors kovo mėnesį iš Putino rankų gavo gene­rolo-leitenanto antpečius. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 77