Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ naujiems ir esamiems klientams siūlo būdą sutaupyti – populiariausi pokalbių ir interneto planai prieinami už rekordiškai mažą kainą. Šiuo metu sudarę ar pratęsę sutartį klientai už kasdienes ryšio paslaugas net iki dvejų metų mokės mažiau nei įprastai.

„Siekiame klientams suteikti gerą paslaugų kokybę už patrauklią kainą. Sumažindami populiariausių planų kainas norime užtikrinti galimybę visiems naudotis kokybiškomis ryšio paslaugomis“, – sakė Petras Masiulis, „Tele2“ generalinis direktorius Baltijos šalims.

Populiariausias planas – už rekordiškai mažą kainą

„Tele2“ vieną labiausiai klientų pamėgtą planą dabar siūlo už rekordiškai mažą kainą –  jis kainuos vos 9,90 Eur/mėn, vietoje 15,90 Eur/mėn. Šis mokėjimo planas, sudarant neterminuotą paslaugų teikimo sutartį, įprastai kainuoja 17,50 Eur/mėn. Įsigiję šį planą klientai kas mėnesį gaus neribotą minučių kiekį pokalbiams, neribotas SMS bei 10 GB duomenų Lietuvoje, iš kurių net 8,76 GB galioja Europos Sąjungoje. Daugiau informacijos apie pasiūlymo sąlygas rasite čia.

Specialu pasiūlymu galima pasinaudoti sudarant terminuotą sutartį 18 mėn. laikotarpiui be telefono arba 24 mėn. terminui, įsigyjant telefoną ir mokant jo kainą dalimis.

Sudarę sutartį su šiuo planu klientai gaus ne tik ryšio paslaugas, bet ir papildomų nemokamų paslaugų. Jie 3 mėnesius galės naudotis „Laisvo interneto“ ir mobiliojo parašo paslaugomis bei pirmąjį mėnesį naršys neribotai.

Pigesnis internetas namams

Naujiems klientams siūloma speciali „Laisvo interneto“ kaina – sudarant sutartį 24 mėn. laikotarpiui, 30 GB planas kainuos vos 3,99 Eur/mėn. Šio mokėjimo plano kaina, sudarant neterminuotą paslaugų teikimo sutartį, paprastai siekia 11 Eur/mėn. Daugiau informacijos apie pasiūlymo sąlygas rasite čia.

Klientai, užsisakantys šį planą, 14 dienų galės išmėginti „Laisvo interneto“ paslaugą nemokamai ir pirmąjį mėnesį galės nemokamai naudotis neribotu internetu. 

Pagal RRT paskelbtą judriojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapį, „Tele2“ mobilusis 4G internetas pirmauja tarp trijų didžiausių judriojo ryšio tiekėjų vidutinio rėžio aprėptyje („Tele2“ dengia 80 – 85 proc. Lietuvos teritorijos, kiti du ryšio tiekėjai 75 – 80 proc.), o kituose rėžiuose nenusileidžia kitiems judriojo ryšio tiekėjams (silpnojo rėžio aprėptis visų operatorių apima 97 – 100 proc. teritorijos, stipriojo rėžio aprėptyje „Tele2“ kartu su vienu iš ryšio tiekėju apima 45 – 50 proc. teritorijos, kai trečiasis operatorius – 40 – 45 proc.).

(Pabaiga. Pradžia Nr. 68, 69, 70, 73, 74)

Kvėdarnos mokykloje moki­nių vis daugėjo. Iš užsienio kal­bų mokėmės ang­lų, kurią dės­tė Kvė­­dar­nos ambulatorijos gy­dytojas An­ta­­nas Dabkus, 10 me­tų gyvenęs Anglijoje. Po dvejų metų jį ištrėmė. Vėliau anglų kalbos mokę pedagogai nebuvo reiklūs, o ir mes ne itin stengėmės, nes lankytis užsienyje praktiškai nebuvo galimybės. 

Rusų kalbą dėstė mokytoja Silantjevienė iš Šilalės, kurios tarsena buvo neįprasta. Kai dar ketvirtoje progimnazijos klasėje rašėme diktantą, apie 90 proc. mokinių gavome dvejetus. Ėmiau skaityti rusiškas knygeles, ir reikalai su rusų kalba pagerėjo. O ir mokytoja mus suprato. Že­mes­nėje klasėje mokėsi jos dukra, kiek žinau, vyras buvo saugumietis. 

Mokykloje propaguota ir me­no saviveikla, entuziastingai jos ėmėsi mokytoja Irena Ma­ce­lytė. Mūsų klasėje mergaičių mokėsi gerokai daugiau negu berniukų, todėl tekdavo ilgai juos kalbinti vaidinti ar šokti. Man tai irgi buvo sunkoka prievolė. Geriausi mūsų artistai buvo Kazys Vaičiulis ir Te­re­sė Varaniūtė. Su meninėmis prog­ramomis lankydavomės Pa­jū­ryje, Judrėnuose, Švėkš­no­je. Su Švėkšnos vidurinės mokyk­los komandomis sužaidėme ir krep­šinio bei tink­linio rungtynes. Krep­šinį pralaimėjome, nes jie turėjo du gerus sportininkus brolius Ur­mu­levičius. Tink­li­nio aikštelėje stipresni buvome mes.

Bendrauti su kitomis mokyk­lomis nebuvo paprasta, nes au­tobusai nevažinėjo, nebuvo ir telefonų. Į Ši­lalę ar Laukuvą žaisti krep­šinio važiuodavome dviračiais. Aš jį skolindavausi, o dardėti reikėjo prastu vieškeliu. Šilalės mokyklos krepši­nin­kus dažniau­siai įveikdavome, o lauku­viš­kiams pralaimėdavome. Mū­sų koman­dos pagrindą sudarė

K. Vai­­­­čiulis, Z. Stanevičius, E. Rim­­kus, S. Norbutas, A. Kers­naus­kas, A. Stasytis ir aš. 

Devintos klasės pabaigtuves šventėme klasiokės Van­dos Bendžiūtės tėviškėje, ant Jūros kranto. Bet pačiame įkarštyje sulaukėme svečių – dviračiais atvažiavo mokytojai Vytautas Gečas, kito pavardės neprisimenu, o jis, atrodo, buvo mokyk­los „komsorgas“. Ant stalo turėjome ne tik arbatos, o bešokant įvyko konfliktas – kažkas stumtelėjo mokytoją. Buvome iškviesti į mokytojų tarybos posėdį, mane net siūlė pašalin­ti iš mokyklos. Viskas baigėsi tuo, kad sumažino elgesio pažymį iki trejeto. 

1952-ųjų rudenį mokyk­los direktoriumi tapo Eu­ge­nijus Mi­nio­tas, studijavęs pedagogi­nia­me institute. Ku­rį laiką dėstė ma­tematiką, fiziką. Mo­kymo da­lies vedėja pradė­jo dirbti Da­nutė Sar­gelytė, dėsčiusi ir lietuvių kalbą. Buvo reikli, bet teisinga. Žemesnėje kla­sėje mo­kėsi jos sesuo. Tą rudenį atėjo ir daugiau jaunų mokytojų. Ko­ri­doriai skambėjo nuo skardaus mokytojo Vaitkaus balso. Fi­zinio lavinimo mokytojas An­ta­nas Ambrulis buvo ir mūsų klasės auklėtojas, kurį įsiminėme kaip nuostabų žmogų, gelbėjusį mus iš įvairių bėdų. 

Gerai atsimenu 1953-iųjų ko­­vo 5-osios rytą. Spaudė nedi­de­lis šaltukas, nuėjęs į miestelį, pamačiau iškeltas juodu kas­pinu perrištas vėliavas. Mo­kyk­loje mums pranešė apie Sta­lino mirtį. Mokytojai vaikščiojo paraudusiomis akimis, „verkė“... Ne­mačiau nė vieno ver­kiančio mokinio – jiems vaidinti nereikėjo. Vėliau mokytojai prisipažino, jog tą dieną nulupo daug svogūnų... 

Paskuti­nė­je, vienuoliktoje, klasėje 1953 m. rudenį buvo likę 6 vaikinai ir 18 merginų. Per laikotar­pį nuo 8 iki 11 kla­sės prarado­me mokslo draugus Vy­tautą Juod­ke­­vičių, Aloy­zą Kve­de­rį, Aleksą Auž­­bi­­kavičių ir Kasi­liaus­­ką. Reikėjo galvo­ti, ką darysime toliau, todėl rimtai kibome į mokslus. Pirmąjį trimestrą netu­rėjome matematikos mokytojo, bijojome, kad negalėsime pasiruošti stoja­miesiems egza­minams. Pa­ga­liau mokytojas atsirado – tai Kle­­mensas Ru­sec­kas, geras savo dalyko žinovas (kal­­bėjo, kad studijavo politech­ni­kos institute). 

Atėjo šimtadienis. Laukėme svečių iš Švietimo skyriaus. Nu­tarėme juos pavaišinti stip­resniais gėrimais. Kažkas pa­rūpi­no ir mums krūminės, kurią skiedėme šaltmėtiniu likeriu... Visgi vakaras praėjo gerai. 

Prieš egzaminus jaudinomės, nors prie nuolatinio žinių patikrinimo buvome pripratę – tais laikais vidurinėje egzaminus reikėjo laikyti kiek­vienų mokslo metų pabaigoje. Taigi visi juos išlaikėme sėk­mingai, atšventėme išleistuves ir išsiskirstėme savais keliais. 

Septyneri Kvėdarnos vidurinėje mokykloje praleisti metai paliko neišdildomų prisimi­nimų. Mūsų žinių lygis buvo ga­na aukštas, dau­gelis sėkmingai įstojo ir baigė aukštąsias mokyklas. 

Skaitydami šiuos mano prisiminimus, gal ne vienas nuklys į savo mokyklinius metus bei prisimins išėjusiuosius Anapilin...

Antanas LINGIS

Vilnius

COVID-19 infekcija – grėsminga ir apgaulinga liga, nes vieni žmonės simptomų visai nejaučia arba jie būna itin lengvi, o kitiems tenka gulėti ligoninėje ir kovoti dėl savo gyvybės.  

Nors šiuo metu izoliacija nėra privaloma, susirgus koronavirusu, vertėtų elgtis atsakingai – būti namuose, stebėti savo sveikatą ir laikytis visų gydytojo nurodymų.

Kauno klinikų Pulmonologijos klinikos gydytoja pul­mo­­nologė dr. Neringa Vagulienė įspėja, kad gydymo ne­rei­kėtų pradėti nuo antibiotikų, nes jie šio viruso nevei­kia. Ji informuoja, kaip tinkamai gydytis namuose nuo COVID-19, ko vertėtų vengti ir kada kreiptis į gydymo įstaigą. 

Simptomai būna įvairūs

Gydytojos pulmonologės teigimu, COVID-19 požymiai pasirodo praėjus 2–14 dienų po kontakto su virusu. 

„Dažniausiai ši liga pasireiš­kia karščiavimu, kosuliu, pasunkėjusiu kvėpavimu ar dusuliu, nuovargiu, raumenų skausmais, skonio ar kvapo praradimu, gerklės skausmu, sloga, net gali būti pykinimas, vėmimas ar viduriavimas“, – koronaviruso infekcijai būdingus požymius vardija N. Vagulienė. 

Ji atkreipia dėmesį, kad ligos simptomai gali būti labai įvairūs – nuo lengvų iki sunkių. Tačiau vyresni ar įvairių lėtinių širdies, plaučių ligų, diabeto kamuojami asmenys  turi didesnę riziką sirgti sunkia ligos forma.

Jeigu pajutote COVID-19 būdingus simptomus, rekomenduojama likti namuose bei stebėti savo sveikatą, atlikti savi­kontrolės greitąjį antigeno tes­tą, kreiptis į savo šeimos gydytoją ir laikytis jo nurodymų.

Gydytojas, vertindamas paciento sveikatos būklę, gali paprašyti teigiamo savikontro­lės antigeno testo rezultato nuotraukos, kurioje turėtų bū­ti aiškiai matomas tyrimo re­zultatas bei testo pakuotė. Nuot­rauka siunčiama gydytojui el. paštu arba kitomis prieinamomis ryšio priemonėmis. 

Kaip teisingai gydytis namuose?

„Susirgus reikia gerti daug skysčių, įvairių šiltų gėrimų (arbatų), simptomams paleng­vinti ar esant karščiavimui, galima vartoti ibuprofeną“, – teigia gydytoja. 

Skysčių reikėtų suvartoti ne mažiau kaip 2 litrus per dieną. Padidėjusiai temperatūrai mažinti ir skausmui malšinti rinktis paracetamolį ar kitus nesteroidinius vaistus nuo uždegimo. 

Paprastai kosulio slopinti nereikia, nes tai didina sunkaus plaučių uždegimo riziką. Ta­čiau jei kosulys vargina, ver­tėtų pradėti nuo medaus. Tik vėliau, situacijai nepagerėjus, naudoti medikamentus, kurie slopina kosulį. 

Be to, N. Vagulienė primena pagrindines aplinkos ir asmens higienos rekomendaci­jas: saugus atstumas, dažnas rankų plovimas, čiaudėjimo eti­keto laikymasis, patalpų vėdinimas. 

„Pastarieji pandeminio laikotarpio metai mus išmokė laikytis pagrindinių rekomendacijų, kurios yra svarbios ne tik sergant COVID-19, bet ir įvairiomis kitomis virusinėmis ligomis“, – sako ji. 

Akcentuoja, ko vartoti nederėtų 

Gydytoja aiškina, jog COVID-19 yra virusinė liga, todėl gydymo nereikėtų pradėti nuo antibiotikų.

„Antibiotikai viruso neveikia, tik sukelia daug nepageidaujamų poveikių ir didina bakterijų rezistentiškumą antibioti­kams. Tai reiškia, kad vėliau, susirgus bakterine liga, šie antibiotikai nebebus veiksmingi. Ne­tinkamas, nesavalaikis anti­biotikų vartojimas yra didelė pasaulinė problema“, – akcentuoja N. Vagulienė.

Taip pat gydantis namuose nerekomenduojama gerti aspirino ar vartoti kraują skystinančių vaistų.

„Žinoma, jei šiuos vaistus dėl įvairių gretutinių susirgimų žmogus naudojo anksčiau, juos turėtų vartoti ir susirgęs COVID-19“, – aiškina gydytoja. 

Kita vaistų grupė, kurių taip pat nereikėtų naudoti sergant koronaviruso infekcija, yra hormonų grupės – gliukokortikoidai. Anot medikės, jų vartojimas nepadeda pasveikti, be to, geriant juos neteisingai ir ne laiku, jie gali net pabloginti ir pasunkinti COVID-19 eigą.

Izoliuotis nereikia

Asmenims, kuriems patvirtinta COVID-19 liga, privaloma izoliacija netaikoma, tačiau tikimasi sąmoningumo – jei ne dėl savęs, tai dėl kitų žmonių (artimųjų, kolegų, kaimynų ar pan.) saugumo.

Žmogus laikomas pasveikusiu gydytojo sprendimu, jei 24 valandas nebekarščiuoja ir susilpnėja kiti simptomai. Ligos simptomus jaučiantiems žmonėms nerekomenduojama vyk­ti į darbą, ugdymo įstaigą, kitas viešas susibūrimo vietas. Jeigu reikia, nedarbingumą skirs gydytojas.

Kauno klinikų gydytoja N. Va­gulienė pažymi: „Į skubios pagalbos skyrių reikėtų kreiptis, atsiradus dusuliui arba sunkumui kvėpuojant, krūtinėje nuolat jaučiant stiprų skausmą ar atsiradus spaudžiančio pobūdžio skausmui“. 

Žmonėms, turėjusiems sąlytį su sergančiuoju COVID-19, izoliuotis taip pat nebereikia. Tačiau vertėtų elgtis sąmoningai ir atsakingai, stebėti savo sveikatos būklę, vengti fizinio kontakto su kitais žmonėmis, dėvėti respiratorius ar medicinines kaukes.

Naujausios rekomendacijos

Nors nuo 2022 m. gegužės 1 d. prieš hospitalizaciją nebereikia atlikti PGR tyrimo, įstaigos gali skirti COVID-19 patvirtinančius tyrimus asmenims, jaučiantiems ligos simptomus, ar kitais atvejais įstaigos nustatyta tvarka.

Laboratorijų, verifikuotų atlikti COVID-19 tyrimus, sąrašą galima rasti interneto svetainėje www.nvspl.lt/covid-19/laboratorijos-verifikuotos-atlikti-covid-19-tyrimus-pgr-metodu. 

Norėdami stacionarinėse gydymo įstaigose lankyti pacientus, turėtumėte dėvėti nosį ir burną dengiančias apsaugos priemones. Jų gali nedėvėti negalią turintys asmenys, kurie dėl savo sveikatos būklės kaukių dėvėti negali ar jų dėvėjimas galėtų pakenkti sveikatos būklei. Gydymo įstaigoms taip pat paliekama teisė taikyti griežtesnius infekcijų kont­rolės reikalavimus, todėl prieš vykstant į gydymo įstaigą, reikėtų pasidomėti ten galiojančia tvarka.

Siekiant apsaugoti savo bei aplinkinių sveikatą, rekomenduojama dėvėti kaukes viešose uždarose vietose, kurios yra prastai vėdinamos, jose didelis žmonių skaičius ir neįmanoma išlaikyti saugaus atstumo nuo kitų žmonių, taip pat viešajame transporte rytinio ir vakarinio piko metu.

Efektyviausia COVID-19 ligos prevencijos priemonė – skiepai

Lietuvoje skiepijami 5-erių metų ir vyresni asmenys, pirminei vakcinacijai naudojant origi­nalias „Comirnaty“ (ga­mintojas „Bio­NTech ir Pfi­zer“) arba „Spi­ke­vax“ (gam. „Mo­der­­na“) vakcinas, sustiprinančio­sioms dozėms – originalias vak­cinas arba adaptuotas vakcinų versijas. Užsiregistruoti vakcinacijai galima internetu www.koronastop.lrv.lt arba kreipiantis į savo asmens sveikatos priežiūros įstaigą. 

Taip pat vertėtų žinoti, jog tą pačią dieną arba to paties vizito pas gydytoją metu galima pasiskiepyti ir nuo COVID-19 ligos, ir nuo kitų užkrečiamųjų ligų – erkinio encefalito, sezoninio gripo, pneumokokinės infekcijos ir kt. Tokiu atveju injekcijas rekomenduojama suleisti į skirtingas kūno vietas.

Sužinoti daugiau apie naujausias rekomendacijas dėl koronaviruso, apie tyrimus, vakcinaciją, rasti naudingų kontaktų gyventojams ar kitos su pasauline pandemija susijusios aktualios informacijos galima tinklalapyje www.koronastop.lrv.lt.

Jau skelbėme, kad baigėsi „Šilalės artojo“ organizuotas konkursas, kuriame kvietėme visus fotografuoti ir redakcijai siųsti nuotraukas su savo išaugintu derliumi. Laimėtojoms jau įteikti ir prizai.

Išskirtines kompozicijas iš daržovių kurianti Daiva Ra­mei­kienė iš Tūbinių sakė, kad nors gyvena kaime, dirba mieste, todėl sodyba tampa poilsio, atgaivos vieta.

„Ir į daržovių auginimą žiūriu kaip į relaksacijos formą“, – sakė laimėtoja. 

Moteris prisipažino, jog pomidorų veislėmis domisi jau bemaž 15 metų. Tad jos darže auga jau ne keliolika, o nesuskaičiuojama gausybė pomidorų rūšių.

„Tikriausiai bus apie 200 veislių. Pomidorus augindama atradau, kad jų būna egzotinių vaisių skonio, įvairių formų, spalvų. Grįžusi iš darbo, kuriu iš jų įvairias puokštes, kompozicijas, mandalas, kuriomis nutariau pasidalinti ir „Šilalės artojo“ konkurse“, – pasakojo D. Rameikienė.

Rita Stulgienė iš Grimzdų konkursui atsiuntė moliūgų ir morkų nuotraukų, o sėkmę atnešė morka gigantė (svėrusi apie 900 gramų). 

„Konkurso dalyve ji tapo netikėtai: su vaikais kasėme daržą ir vienos morkos niekaip negalėjome išrauti, teko ją atkasti. Vaizdas, kai vaikai bandė morką išrauti, buvo vertas filmavimo ir priminė pasaką apie ropę“, – juokėsi moteris.

Šiuo metu morka galiūnė vis dar saugoma rūsyje. At­si­imti dovanos Rita atvyko kartu su trim atžalomis (ket­virta tuo metu buvo mokykloje): devyn­mečiu Matėjumi, šešiamečiu Oskaru ir penkiamečiu Kasparu. 

R. Stulgienei ir D. Rameikienei įteikti puodeliai ir šratinukai, paženklinti laikraščio „Šilalės artojas“ simbolika, o pagrindi­nio prizo laimėtojai Skaistei Urbonaitei-Gudijonienei iš Pa­ežerio, atsiuntusiai fotografiją, kurioje užfiksuotas beveik 10 kilogramų sveriantis arbūzas, dar atiteko ir „Šilalės artojo“ prenumeratos kuponas. 

„Susigundžiau idėja užsiauginti tikrų arbūzų. Sėklų pirkau

parduotuvėje, pati išauginau daigus, 12 pasodinau. Nors sutuoktinis į ma­no sumanymą žiūrėjo skeptiškai, derliumi džiaugiamės iki šiol ir, atrodo, valgysime arbūzus iki Kalėdų“, – naują pomėgį atskleidė Skaistė. 

Įsitikinusi, kad „pirmas blynas neprisvilo“ – iš 12 daigų priraškė apie 30 nedidelių ir net 10 įspūdingų arbūzų, kitąmet ruošiasi jų auginti dar daugiau ir įvairesnių veislių. 

Kadangi moteris sa­kė esanti nuolatinė laikraščio prenumeratorė, jai skirtą „Šilalės artojo“ prenumeratą perkelsime į kitus metus.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje spalio 7, 8 ir 22 dienomis užgims Broniaus Kutavičiaus (1932–2021) opera „Lokys“, skirta 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms. Spektaklio sceninis gyvenimas – nuolat atsinaujinantis procesas, tad tikimasi, kad opera „Lokys“  augs, bręs ir tobulės, o Muzikiniam teatrui įsikūrus naujame pastate – sužibės naujomis spalvomis. Kviečiame kuo gausiau pasitikti  pirmą KVMT 36-ojo sezono premjerą!

Anot Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovės Laimos Vilimienės, 2022-ieji metai teatro repertuare dedikuoti pasakoms, tad ir premjeros – tiek jau pasibaigusiame, tiek naujajame sezone – susijusios su pasakomis arba pasakiniais siužetas. Spalio 7-8 ir 22 dienomis žiūrovai scenoje išvys B. Kutavičiaus operą „Lokys“, skirtą jo jubiliejui. „Planuodami šią operą KVMT repertuare tikėjomės, kad gražų jubiliejų minėsime kartu su kompozitoriumi. Deja, nepavyks to padaryti... Tačiau norisi su publika dalintis B. Kutavičiaus sukurtais kūriniais, kurie, mano manymu, yra mūsų šalies nacionalinis paveldas, o „Lokys“ – viena sėkmingiausių ir populiariausių XXI amžiaus lietuviškų operų“,- akcentavo L. Vilimienė.

Mistinis trileris

Premjerą KVMT rengia muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, dirbęs ir pirmąkart statant operą LNOBT bei rengiant operos įrašą kompaktinei plokštelei, Nacionalinės premijos laureatas, režisierius Gintaras Varnas, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis. Smalsu kaip ši stipri komanda naujai „perskaitys“ operą „Lokys“ Klaipėdoje. Partijas ruošia patyrę scenos meistrai bei jauni solistai. Norima, kad KVMT taptų tramplinu jaunųjų atlikėjų gražios ir sėkmingos karjeros pradžiai.

„Lokys“ (2000) – trečioji B. Kutavičiaus opera ir pirmoji, parašyta didžiajai operos scenai. Tai tikras „mistinis trileris“, intriguojantis įtemptu, magijos kupinu siaubo pasakos siužetu, muzikos ekspresija, autentiškų jausmų galia. Opera sukurta Aušros Marijos Sluckaitės-Jurašienės libretu, kuriame autorė interpretuoja Prospero Mérimée novelėje „Lokis“ (1869) atpasakotą kruvinų vestuvių istoriją. Ji nukelia klausytoją į „laukinį kraštą“ – Žemaitijos gūdumą, kur iš kraujomaišos su lokiu gimęs grafas-vilkolakis pasiperša grafaitei, o po vestuvių nakties žmonės ją randa sudraskytą. Opera buvo sukurta ir pastatyta 2000 m. Vilniaus festivalio užsakymu. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scenoje ji rodyta iki 2007-ųjų.

Naujas skambesys

Anot muzikos vadovo ir dirigento Martyno Staškaus, opera „Lokys“ – statytojams palieka daug erdvėms interpretacijoms. Nors maestro šią operą stato jau antrą kartą, o jo atmintyje vis dar skamba 2000 m. pastatymo garsai, Klaipėdoje jis žada naują ir netikėtą rezultatą.

„Naujas kolektyvas, nauji solistai, puikus režisierius. Mes siekiame šią operą atskleisti naujomis spalvomis. Pirmą kartą operą „Lokys“ stačiau prieš daugiau nei 20 metų, o dabar imuosi su nauju požiūriu. Klaipėdoje „gimsta“ nauja opera, o koks bus jos sceninis gyvenimas priklausys nuo jos „auklėtojų ir puoselėtojų“. Manau, kad opera vis tobulės, keisis, o Muzikiniam teatrui įsikūrus rekonstruotame pastate – naujoje scenoje suskambės ypatingai“,- pasakojo M. Staškus.

Atskleis vidines dramas

Režisierius Gintaras Varnas sako, kad publika neišvengiamai lygins pirmą ir antrą operos „Lokys“ pastatymus. „Reta lietuviška opera statoma du kartus, tad tai tarsi operos „Lokys“ įvertinimas. Mano manymu, B. Kutavičius – vienas ryškiausių šalies kompozitorių, gyvenusių po M. K. Čiurlionio. Pirmąjį B. Kutavičiaus operos „Lokys“ pastatymą 2000 m. LNOBT pavadinčiau etnografišku, jame buvo labiau akcentuojami lietuviški papročiai. Aš į statomą operą žiūriu kitaip, nors joje lieka ir sutartinės, ir lietuviškų melodijų atgarsiai. Man svarbesnis žmoguje vykstantis konfliktas. Kalbu ne tik apie Grafą, Grafienę, bet ir jų aplinką. Mano kūrybos kelrodė žvaigždė šiame pastatyme – siaubo filmai, vampyrai, nebylūs filmai. Prisiminkime pasakas, kurios dažniausiai bauginančios. Visais laikais vyko kova tarp žmonių vertybių, juos kankino aštrūs vidiniai konfliktai...“,- sako G. Varnas.

Solistų žvaigždynas

Operoje „Lokys“ Profesoriaus partiją atliks Vladimiras Prudnikovas – operos dainininkas (bosas), muzikos pedagogas, profesorius. Šį vaidmenį ruošia ir Kšištofas Bondarenko – jaunosios kartos, bet operos mėgėjams jau gerai žinomas solistas.

Kaip operos herojus Daktaras į KVMT sceną grįžta ir iš Klaipėdos kilęs operos solistas Audrius Rubežius. Daktaro vaidmenį ruošia ir du jauni bei perspektyvūs KVMT solistai – Tadas Jakas, neseniai debiutavęs R.Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“, ir Aurimas Raulinavičius, kurio dainavimu gėrėjomės A.Remesos oratorijos „Sakmė apie Mėmelburgą“ premjeroje.

Grafo Šemetos arba jo antrininko partijos patikėtos dviems charizmatiškiems operos solistams – Andriui Apšegai ir Šarūnui Šapalui. Gilių dvasinių išgyvenimų draskomos Grafienės vaidmens ėmėsi dvi operos scenos primadonos – Jovita Vaškevičiūtė ir Loreta Ramelienė.

Jaunos ir naivios įsimylėjėlės Julijos vaidmenį atliks - Gunta Gelgotė, Ieva Barbora Juozapaitytė ir Judita Butkytė-Komovienė.

Operoje „Lokys“ dainuos publikos pamilti KVMT solistai: Aurelija Dovydaitienė, Dalia Kužmarskytė (Vienaakė senė), Mindaugas Rojus (Maršalka), Farshad Abbasabadi (Maršalka-grafo antrininkas), Šarūnas Juškevičius, Virginijus Pupšys, Kęstutis Nevulis (Pranciškus, grafo tarnas) ir KVMT choras (vyriausiasis chormeisteris Vladimiras Konstantinovas). Gros KVMT simfoninis orkestras (vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis).

Premjeromis gausus rudens sezonas

„Premjerų ir sceninių atgimimų Muzikinio teatro scenoje rudens sezone bus ir daugiau. Lapkričio 11, 12 d. laukiame šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ premjeroje. Itin populiarų šokio spektaklių formatą – triptiką – Klaipėdoje stato kelių šokio kūrėjų komanda: Gajus Žmavcas (Slovėnija), žinoma choreografė Aušra Krasauskaitė bei teatro baleto artistai Daria Verovka ir Yanas Malaki, puikiai pasirodę teatro rengiamame choreografinių miniatiūrų projekte „Dėmesio! Baletas 2022”. Triptiko „Dona Kichotė“ dalių siužetai bus tarpusavyje susiję, bet nebūtinai formuos vientisą pasakojimą. Tai tarsi „Don Kichoto“ moteriškoji versija. Siužetas pasakos apie laisvės siekį ir kitus šiandienos iššūkius kylančius moterims“,- pasakojo KVMT vadovė L. Vilimienė.

KVMT rezidencijų programa šiemet skirta kompozitoriaus Jurgio Gaižausko 100-metų jubiliejui paminėti. „Sumanėme kartu su rezidencijos dalyviais statyti J. Gaižausko operą vaikams „Buratinas“. 1968 m. sukurta opera yra ne tik pirmoji, bet ir populiariausia lietuviška opera vaikams, su kuria užaugo ištisos kartos. Mūsų jaunieji „kolegos“ dalyvaus muzikinėse bei sceninėse spektaklio repeticijose, edukaciniuose užsiėmimuose. J. Gaižausko operos „Buratinas“ premjera įvyks lapkričio 19, 20 d. LMTA Klaipėdos fakulteto Mokomajame teatre, o vėliau papildys teatro repertuarą“, – džiaugiasi L. Vilimienė.

Rudens sezonas prisodrintas KVMT kolektyvų gastrolių po Lietuvą ir net užsienį. Gastrolių lyderis „Auksiniais scenos kryžiais“ ir „Padėkos kauke“ apdovanotas choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklis E. Balsio „Eglė žalčių karalienė“, kuris lapkričio 23 d. pradžiugins Poznanės (Lenkija) žiūrovus. O gruodį po didžiausias šalies scenas – Klaipėdos „Švyturio areną“ (gruodžio 15 d.), „Šiaulių areną“ (gruodžio 17 d.) ir Kauno „Žalgirio areną“ (gruodžio 20 d.) – keliaus nepaprastos sėkmės sulaukęs Johno Kanderio miuziklas „Čikaga“. „Šiemet atnaujinta prieš keturis metus KVMT pastatyto Brodvėjaus miuziklo licencija, tad šį spektaklį galime vadinti nauja premjera“,- sako vadovė L. Vilimienė.

KVMT inform.

Ištrauka iš Algirdo Aušros publikacijos knygoje „Erškėčių keliu“ 9 dalies (parengta pagal archyvinę medžiagą knygai „Albinas Kentra-Aušra“).

Būsima mokytoja T. Rubšytė-Ūksienė gimė 1931 m. birželio 14 d. Bučių kaime, Laukuvos valsčiuje. Poetė, pedagogė, politinė kalinė, visuomenės veikėja, Šilalės rajono garbės pilietė, apdovanota Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Jos tėvų šeimoje augo 8 vaikai: 5 broliai ir 3 seserys. Du buvo iš pirmos mamos santuokos su Pranciškumi Šlepavičiumi: Emilija ir Juozas. Stanislovas Kostas, Petras, Antanas Leonardas, Apolonija, Matas ir Teresė gimė antroje santuokoje su Matu Rubšiu, Domo. T. Ūksienė sakė, kad du vyriausieji broliai – Stanislovas Kostas (Konstantinas) ir Petras – pavardę rašė su p raide, todėl nežinantys gali painioti su Rupšiais, gyvenančiais Dirkintuose ar Alkupyje. Visi likusieji jų šeimos nariai pavardę rašė su b raide.

Pirmas Barboros Meškauskaitės-Šlepavičienės-Rubšienės vyras P. Šlepavičius mirė, mat, gesindamas degančią jaują (pastatas, skirtas grūdams džiovinti – aut. pastaba) nepasisaugojo, apsirgo plaučių uždegimu ir jau antrą dieną, kaip žmonės sako, buvo ant lentos. Barbora liko našlė. Ją aplankydavo ir tvarkytis ūkyje padėdavo mirusio vyro draugas M. Rubšys, kuris gyveno už poros kilometrų, Lapkalnio kaime. Matas pagal tuos laikus buvo apsišvietęs žmogus: baigęs carinę progimnaziją, gerai kalbėjo rusiškai, o kadangi ilgokai gyveno Amerikoje, mokėjo ir angliškai, buvo geras pasakotojas. Po penkerių metų Matas pasipiršo ir Barbora, suprasdama, kad vienai su dviem vaikais bus sunku, kad reikia prižiūrėti ūkį ir kad augantiems vaikams reikalingas tėvas, sutiko tekėti už M. Rubšio. Jis našlaičiams atstojo tėvą, augino ir savo šeimoje su Barbora gimusius 6 vaikus. Visi jie veržėsi į mokslą, nors gyveno vargingai. Penki Rubšio vaikai tapo mokytojais, įgijo aukštojo mokslo diplomus, įskaitant ir kunigą Antaną.

Teresė mokėsi Šiauduvos, po to tris mėnesius – nuo rudens iki naujų metų – Nevočių pradinės mokyklos penktoje klasėje kartu su Elena Kentraite. Šilalėje gyveno ir mokėsi Teresės sesuo Apolonija. Ji turėjo kambarį, kurį išlaikė vaistininkas (provizorius), šviesuolis, visuomenininkas, fi­lant­ropas Simonas Gaudėšius, kilęs iš Lėlaičių kaimo, Viekšnių valsčiaus. Teresė mokslus tęsė Šilalės gimnazijoje, prisiglaudusi butelyje pas seserį. Kadangi S. Gaudėšius buvo Šilalės ugniagesių draugijos ir Šilalės smulkaus kredito banko valdybos pirmininku bei Šilalės valsčiaus tarybos ir vartotojų bendrovės valdybos nariu, 1941 m. birželio 14 d. sovietinė valdžia jį ištrėmė į Terebėjų, Kortkeroso rajoną, Komijos ATSR.

Moksleiviais, kuriuos rėmė S. Gaudėšius, tarp jų ir Apolonija Rubšyte, po tėvo tremties rūpinosi jo sūnus. Teresė, baigusi penkias klases ir šeimai nutarus, kad trūksta lėšų mokėti už mokslus, trejus metus ganė karves savo ūkyje. 1944 m. rudenį brolis Antanas, išvažiuodamas į kunigų seminariją, palydėjo Teresę iki Laukuvos, kur ji turėjo išlaikyti egzaminus ir stoti į antrą gimnazijos klasę pagal tuo metu naujai reformuotą švietimo sistemą. Išlaikiusi stojamuosius egzaminus, Teresė 1944 m. rudenį pradėjo lankyti Laukuvos gimnazijos II klasę. Tuo pat metu sesuo Apolonija, baigusi Šilalės gimnazijos 8 klases, pradėjo dirbti mokytoja Kaštaunalių pradinėje mokykloje. Abi seserys gyveno pas mamą Bučių kaime ir kiekvieną rytą Teresė išeidavo į mokyklą, Apolonija – į darbą Kaštaunaliuose, kurie buvo pusiaukelėje į Laukuvą.

Baigusi gimnazijos II klasę, Teresė eksternu išlaikė aukštesnės klasės įskaitas ir tokiu būdu peršoko III klasę. Po vienerių darbo metų, 1945 m. rudenį, A. Rubšytę paskyrė dirbti Skaudvilės gimnazijoje geografijos mokytoja. Kartu su ja tęsti mokslų išvažiavo Teresė ir brolis Matas. Metus jie visi kartu ten gyveno. Teresė Skaudvilės gimnazijoje (pagal senąją švietimo sistemą) kartu su Apolonija Liekyte mokėsi IV klasėje, kurią Teresė vadino Polyte, kaip ir savo seserį – mokytoją Apoloniją. 1946 m. rudenį tęsti mokslų Teresė išvažiavo į Šilalę, nes sesuo Apolonija gavo naują paskyrimą - dirbti gimnazijos mokytoja. A. Rubšytė, dirbdama Skaudvilėje, įsitraukė į pogrindinę veiklą, tapo moksleivių ir partizanų ryšininke. Apie tai žinojo labai siauras pogrindininkų ratas.

1947 m. balandžio 16 d. Šilalės gimnazijos direktorius Petras Šimaitis kartu su mokytoja A. Rubšyte dviračiais išvažiavo į Tauragę darbo reikalais. Netoli Burkėnų, miške, kelyje Šilalė-Tauragė, kelią mokytojams pastojo keturi partizanai. Vienas jų – Pranas Briedis-Jūra, buvęs Apolonijos klasiokas. Pasak A. Rubšytės, partizanai direktorių P. Šimaitį nusivedė į mišką, aplamdė jos dviratį ir liepė eiti varina į Šilalę, pranešti saugumui. Ilgai Apolonija buvo tardoma saugume ir suprasdama, kad Šilalėje ilgiau likti negali, rudenį išvažiavo studijuoti į Vilniaus pedagoginį institutą.

Teresė 1950 m. baigusi Laukuvos vidurinę mokyklą, išvyko mokytojauti į Jaunodavos septynmetę Varnių rajone. Ją paskatino prašyti paskyrimo dirbti Jaunodavoje mokyklos direktorė Bronė Rupšytė, kilusi iš to paties Bučių kaimo. Iš pradžių ji buvo tik bendrapavardė, o vėliau, kai Bronė ištekėjo už Teresės pusbrolio Antano Rupšio, jos susigiminiavo.

Atvykusi į paskyrimo vietą, T. Rubšytė apsistojo pas geriausią savo draugę Stefutę Galminaitę; jos tėvų namuose buvo įrengta septynmetė mokykla. Pačią pirmą naktį išbudino šurmulys – po kambarį vaikščiojo lietuviškomis uniformomis apsirengusių ginkluotų nepažįstamų vyrų būrys. Teresė suprato – partizanai. Pirmoji mintis – ryšys su pogrindžiu nenutrūks. Juk besimokant mokykloje jų moto buvo „Kas ne miške, kas negelbsti partizanams, nepatyrė kalėjimo, lagerių, kas nepabuvojo tremtyje – ne lietuvis.“ Naujai atvykusią mokytoją aplankė Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis su kovotojų būriu. Tarp jų buvo aukštas, lieknas, mėlynakis, malonių veido bruožų, kaštoniniais plaukais, svajingų akių žvilgsniu vado adjutantas Ignas Čėsna-Benamis, kuris rūpinosi apygardos pogrindžio spauda. Prieš porą metų jis dirbo pradinių klasių mokytoju netoli esančioje Pašilėje. Nuo jo sklindanti šiluma, meilė pavergtai Tėvynei, drąsa rado atgarsį ir pritarimą Teresės širdyje. Tarp jų užsimezgė dvasinis ryšys. 1948 m. birželį I. Čėsna-Benamis paskiriamas Žemaičių apygardos štabo viršininku, 1949 m. lapkritį jam suteiktas partizanų viršilos laipsnis. Pirmo susitikimo metu, pats būdamas talentingas literatas, poetas, menininkas, Ignas pakvietė Teresę bendradarbiauti su pogrindžio spauda. Taip pat jos prašė surasti daugiau talkininkų, turinčių kūrybinių sugebėjimų, nes žinojo, kad Laukuvos gimnazija pasižymėjo gabiais literatais.

1950-ųjų vasarą mokytoja T. Rubšytė visiškai prisijungė prie pogrindžio spaudos, leidiniuose „Malda girioje“, „Laisvės balsas“, „Kovos keliu žengiant“, „Laisvės kovų aidai“ publikavo savo pirmuosius eilėraščius. Prasidėjus mokslo metams, ji apsilankė Laukuvos vidurinėje mokykloje pasikalbėti su dešimtoke Irena Petkute, kilusia iš Gulbių kaimo, esančio netoli Laukuvos.

Teresei paprašius, Irena mielai sutiko bendradarbiauti. Jos pirmieji eilėraščiai, perduoti per T. Rubšytę, pasiekė pogrindžio spaudą. Vėliau partizanai su Irena užmezgė tiesioginį ryšį.

I. Čėsna-Benamis Teresę aplankydavo jos namuose. Ateidavo naktį – ne vienas, su būrio vyrais, į langą pabelsdavo sutartu ženklu „Tam, ta-ta, tam, ta-ta“. Pasimatymai būdavo neilgi, nes žinojo, kad Teresės namas yra sekamas, o ši vis galvodavo, kaip partizanai sugeba praslysti pro užsimaskavusius stribus, kurie taip pat stebėjo vietinius mokytojus. Teresė vaišindavo vyrus gardžiu maistu, perduodavo Ignui parašytus laiškus, savo eiles ir ryšininkų siuntas.

1950 m. pabaigoje I. Čėsna-Benamis paskiriamas aukštesnėms pareigoms, o gruodžio 13 d. apygardos tarybos posėdyje dalyvavo kaip Šatrijos rinktinės vadas. Paskutinis Igno ir Teresės pasimatymas įvyko 1951-ųjų vasario pabaigoje, jis pažadėjo mylimajai atnešti pirmųjų žibučių. Vėliau Teresė gavo Benamio laišką, atsiųstą paštu, kuriame Ignas prašė saugotis, būti atsargiai, nes visi jos rašyti laiškai ir eilėraščiai pateko į saugumiečių rankas. Taip pat ir paruošta spaudai knygutė „Vėlinių naktį“.

Nors pogrindžio redakcija ir toliau spausdino Teresės eilėraščius Klevo ir Dainos slapyvardžiais, saugumiečiai jau lipo ant kulnų. Jie analizavo Rūtelės kūrybos stilių, rašybos specifiką, kam buvo adresuoti laiškai, kaip jie atsirado Benamio planšetėje. Buvo surinkti Rūtelės siųsti atvirukai su sveikinimais, eilėraščiai, laiškai, surašyti sąsiuviniuose. Saugumiečiai rastus rankraščius lygino su Jaunodavos mokytojos T. Rubšytės parašytais mokykliniais darbais.

I. Čėsna-Benamis (Vitolis, Žentas, Vaidila) žuvo 1951 m. rugpjūčio 29 d. kautynėse su MGB vidaus kariuomenės 32-ojo šaulių pulko kareiviais Telšių rajone, Laukstėnų miške, šalia Aleksandro Paulausko sodybos. Čekistai siautė mišką, aptiko 7 partizanų grupę, įvyko mūšis. Traukdamiesi partizanai pataikė į pasaloje prisidengusią saugumiečių kuopą.

1951 m. rudenį T. Rubšytė įstojo į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Istorijos-filologijos fakulteto neakivaizdinį skyrių. Žemaičių apygardos laikraštyje „Malda girioje“ buvo gausu poezijos ir įvairių rašinių. Per metus išleistų 12-oje numerių buvo išspausdinti 23 Irenos Petkutės-Vilnelės ir du Teresės Rubšytės-Rūtelės eilėraščiai, trys Elenos Vitkutės-Samanos straipsniai. Vien iš Laukuvos gimnazijos buvusių auklėtinių poezijos ir rašinių, paskelbtų partizanų spaudoje, tuo metu buvo galima sudaryti atskirą leidinį.

„1953-ųjų balandžio 25 d. naktį į duris su trenksmu beldė saugumiečiai...

– Kas ten?

– Svoji, otkroj (liet. savi, atidaryk).

Atsklendus durų velkę, į kambarį įvirto trys ginkluoti čekistai: kapitonas Romanas, lydimas stribų.

– Ty arestovana, vot order na obysk (liet. tu areštuota, štai kratos orderis).

Mamutė išsigandusi pabudo iš miego, o kartu ir Onutė. Abi sunerimusios ašarojo.

Kapitonas Romanas, perskaitęs arešto orderį, šiurkščiai griebė mane už rankų ir pasodinęs ant kėdės, sugriaudėjo: Sidi i ne dvigaisia s miesta (liet. sėdėk ir nejudėk iš vietos).

Stribai ėmėsi kratos. Tą naktį pas mamą nakvynės buvo pasiprašiusi Jaunodavos pradinės mokyklos vedėjo Petro Porvanecko mama. Namuose ji bijojo nakvoti viena, nes sūnus buvo išvykęs studijų reikalais. Porvaneckienė ir už sienos gyvenusi mokytoja Adelė Žymantaitė, pakviestos liudininkėmis, stebėjo kratą. Išvertė visą kambarį, knygas išnaršė po vieną lapelį, išmėtė ant grindų, iššniukštinėjo kiekvieną popierėlį – nieko nerado. Laukiau tos dienos, buvau pasiruošusi, todėl nieko ir negalėjo rasti. Viską iškratę ir nesuradę jokių įkalčių, pareikalavo ruoštis – areštuota. Ant treningų apsivilkau paltuką, apsiaviau batelius. Čekistus galėjo džiuginti tik mamos ašaros. Manųjų jie nematė, tik begaliniai skaudėjo širdį, matant ašaromis plūstančią mamą. Ji palaimino mane. Ir į tai jai atsakiau: Neverk, mamyte, grįšiu... Grįšiu po trijų dienų, po trijų savaičių, po trijų mėnesių, trejų metų... Būtinai grįšiu. Tu tikėk ir lauk manęs, nepalūžk... Būtinai sulauksi, būk stipri, rūpinkis savimi...

Mamytės skruostais plūstančios ašaros peiliu varstė ir degino mano širdį. Jaučiau – galiu apsiverkti.

Už durų laukė saugumiečių juodas „Viliukas“. Įsodino ir lydimą iš šonų ginkluotų „sargų“ paryčiais nulakino į Varnių stribyną. Manęs laukė pirmoji apklausa. Atsakymas buvo vienas:

– Nieko nežinau, nieko nerašiau.

Rytą, išvežant į Klaipėdą, kapitonas Romanas pasakė: Dievuška, lutše priznavaisia, tebia mėnše bit būdut... (liet. Mergaite, geriau prisipažink, tave mažiau muš). Tvoji pisma i stichotvorėnija u nas, ekspertiza užė sdelana (liet. Turime tavo laiškus ir eilėraščius, ekspertizė jau padaryta).

Ryte įlaipino į sunkvežimio kėbulą, užmetė ant galvos brezentą. Iš šonų susėdo ginkluoti šautuvais su durtuvais stribai ir čekistai. Išvežė. Kur veš, nežinojau. Brezente akys aptiko skylutę. Pro ją stebėjau, kiek pajėgdama, pakelę. Supratau, kryptis – Laukuvos link, o iš ten – į Klaipėdą. Atvežė į MGB Klaipėdos srities valdybos vidaus kalėjimą, esantį Salomėjos Neries gatvėje“ – pasakojo T. Rubšytė-Ūksienė.

„Atvežus į kalėjimą, po žeminančių procedūrų, mane nuvedė į rūsį ir įstūmė į kamerą Nr. 10. Joje stovėjo 4 vieno aukšto mediniai gultai, kaip platūs suolai-aslanai, bet toje kameroje „gyvenome“ tik trise. Nors joje langas buvo normalaus dydžio, iš lauko pusės jis buvo užmūrytas plytomis ir tik pačiame viršuje palikta siaura anga šviesai, todėl einančių žmonių gatve nematydavome. Nepaisant to, buvo griežtai draudžiama prieiti prie lango, matyt, kad nepabėgtume per tą paliktą siaurą plyšį. 10-oje kameroje, kur praleidau vos porą dienų, turėjau dvi kaimynes: vyresnę Stasę nuo Kryžkalnio ir jaunesnę, galbūt net ir nepilnametę Janiną Razbadauskaitę iš Jaunodavos kaimo, kur mokytojavau. Pamačiusi ją kameroje, nustebau, nes Janytę pažinojau. Už ką areštavo ir kodėl jos buvo kartu su manimi vienoje kameroje, taip ir nesužinojau.

Pirmoji naktis išmiegota ant lentinio suolo. Rytą Stasė šokosi pagalbon, rūpinosi manimi. Sušukavusi išdarkytus plaukus, supynė kasą. Pati susitvarkė drabužius, kad treninginės kelnės laikytųsi, nes rūbuose buvo išpjaustytos sagos. Budėtojai buvo ištraukę ir kelnių gumas. Tardyti iškvietė tik Stasę. Manęs lyg nebūta. Grįžo patenkinta, pasigyrė, kad greitai ją išleis į laisvę, neranda nusikaltimo. Klausinėjo, gal noriu esantiems laisvėje ką nors perduoti. Siūlėsi padėti ir vis stengėsi kažką iš manęs išgauti. Klausinėjo, ar pažįstu..., ar žinau... Dar iki sulaikymo buvau įspėta, jog kameroje gali būti agentų arba provokatorių, todėl į kalbas nesileidau.

Prabėgo pirmoji diena – bejuokaujant. Pavakary Stasę iškvietė su daiktais. Išeidama ji dar kartą manęs paklausė, ar nereikia pas ką nors užeiti ir ką pasakyti? Man širdį kirbino nerimas – kodėl mane pasodino su tomis dviem kalinėmis? Koks Janytės vaidmuo, kodėl ir už ką ji čia? Kodėl taip storojosi Stasė? Kokia jos užduotis?

Pradėjo slinkti dienos. Rūsio koridorius buvo išklotas kilimine danga, kad negirdėtume budėtojo žingsnių, nes jis, tyliai priėjęs prie kameros durų, per akutę žiūrėdavo, ar nesnaudžiame: dienos metu buvo galima tik sėdėti ant gultų, krėslų nebuvo. Sėdint nebuvo galima remtis į sieną, ir jeigu sargybinis pastebėdavo, kad kuri iš mūsų pradėdavo snausti, atidaręs duryse langelį sušukdavo: „V karcer pasažū (liet. Į karcerį pasodinsiu).“ Sunkiau būdavo, kai vakare, apie 22 val., vos tik atgulus ir snūstelėjus, sargybinis prie kameros durų per langelį pašaukęs areštuotąją pagal pavardės pirmą raidę (pvz., „na bukvų R“), išsivesdavo į viršų tardymui. Ir jeigu tardymas užsitęsdavo visą naktį – net iki 3 ar 4 val. ryto, o grįžus jau 6 val. reikėjo keltis, sutvarkyti gultą ir sėdėti, sunku buvo ištverti po bemiegės nakties. Žinodamos, kad užsnūdus galime gauti įspėjimą, jog keliausime į karcerį, kuriame sėdėti nesinorėjo, laikydavomės iš paskutiniųjų. Kad neužmigčiau po naktinio tardymo, kameroje vaikščiodavau. Su laiku išsigudrinau, kad net ir vaikščiodama snausdavau. Bevaikščiojant po pusmečio nuplyšo batai – paduose atsirado skylių. Brolis Matas atvežė kitus, kurio vieno pade aštriu daiktu buvo įrėžęs: „Tera, laikykis – Matas“. Tai buvo vienintelė žinia iš artimųjų, kuri man labai pravertė tardymų metu. Džiugino tai, kad jie palaiko ir tiki manimi. Kai tardytojai siautėdavo, stipriau mindavau prie grindų batą, mintyse įsakydama sau: laikykis!

Klaipėdos MGB kalėjime neduodavo nei skaityti, nei rašyti, buvome visiškai izoliuotos nuo gyvenimo, bet laiko veltui neleidau – vaikščiodavau. Kameros Nr. 2 ilgis – 4,18 m, plotis – 2,74 m. Beveik 12 kv. m niūrioje patalpoje nuolat sukau ratus ir mintyse kūriau eiles. Sukūrusi daug kartų kartodavau, kad galėčiau įsiminti, nes kitaip nebuvo įmanoma išsaugoti. Eiles stengiausi išlaikyti mintyse iki kito kalėjimo ar lagerio, kad pasitaikius progai, galėčiau jas užrašyti. Deja, ne visas sukurtas eiles išlaikiau atmintyje ir užrašiau. Dalis jų iš atminties išsitrynė, nes patekusi į lagerį Archangelsko srityje neturėjau sąlygų jų užrašyti: buvo labai griežtos kalinimo sąlygos, be to, ir labai pavojinga. Kalėjimo draugėms deklamuodavau, bet jos nežinojo, jog tai mano kūryba. Deklamuodama ir kartodama galėjau jas geriau įsiminti ir išsaugoti.

Kadangi tironas Stalinas jau buvo miręs, tardytojai fiziškai nebesmurtavo, žiaurūs tardymai su kankinimais ir mušimais buvo pakeisti kitais metodais – psichologinio poveikio priemonėmis. Tardytojai kalinius stengėsi palaužti morališkai, išsekindami nemiga, nuovargiu, laikydavo kamerose po vieną, skirdavo bausmes savaitei šlapiame karceryje, uždrausdami perduoti maisto ar švarių rūbų.

1950-tais MGB kalėjimo Klaipėdoje pragarą patyrė ir Albino Kentros sesuo, Rūtenio-Lukšto būrio partizanė Elena Kentraitė-Snaigė. Ji buvo žiauriai mušama ir kankinama, tardymo metu netekdavo sąmonės. Vėliau ją nuteisė 25 metams nelaisvės, kalėjo Taišete.

Arešto pradžioje mane tardė pagyvenęs tardytojas – Tardymo skyriaus 1-ojo poskyrio viršininkas papulkininkis Dorochovas. Jis su manimi elgėsi labai kultūringai, neišgirdau iš jo nė vieno grubaus žodžio ar keiksmažodžio, kas tuo metu nebuvo būdinga rusų pareigūnams. Bet, matyt, jo darbo rezultatai viršininkų netenkino, todėl mano bylą grąžino tirti pakartotinam tardymui. Perdavė jaunesniam tardytojui – MGB „2-N“ skyriaus (kovos su banditizmu) poskyrio viršininkui vyr. leitenantui Mižensevui, kuris pagal savo charakterį ir tardymo metodus buvo visiška priešingybė papulkininkiui.

Čia prabėgo mano pavasaris, vasara, atėjo ruduo, medžiai jau gelto. Vieną rytą įlaipino į „Čiornaja vorona“ (kalėjimo mašiną) ir kaip „tėvynės išdavikę“ nugabeno į Lukiškių kalėjimą Vilniuje. Ir vėl prasidėjo tardymai po tardymų. Diena po dienos slinko spalio mėnuo. Lukiškėse Morzės abėcėlę išmokau per porą valandų. Man vaikštant kaliniams skirtoje uždaroje aikštelėje, atskirtoje aukšta siena nuo kitos, vienas kalinys, matyt, gretimos kameros kaimynas, nutaikęs progą, kai sargybinis nematė, per sieną švystelėjo muilo plokštelę, ant kurios buvo užrašyta „Morzės abėcėlė“. Tai buvo begalinis džiaugsmas! Nuo tada prasidėjo žinių siuntimo ir naujienų perdavimo seansai. Reikėjo mokėti ne tik rišliai stuksenti šifru siunčiamus žodžius, bet ir gerai suprasti, ką perduodavo kiti. Taip pajutau, koks pogrindžio gyvenimas verda už Lukiškių sienų. „Gyvenimas“ man pasidarė įdomesnis, greičiau bėgo laikas, bet sustiprėjo pavojus būti nubaustai, nes už teksto perdavimą Morzės abėcėle grėsė karceris“, – savo išgyvenimais dalinosi buvusi politinė kalinė T. Ūksienė.

Puksoozero lageryje bausmę atliko ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai, tiksliau, kalinės, nes tai buvo moterų lageris. Kai mūsų kolona įėjo pro lagerio vartus, pasitiko nedraugiškos vietinės kalinės, ir jos šaukė: „Atvežė fašistes, tėvynės išdavikes, visas papjausim“. Tuo metu lageryje kalėjo apie šimtas lietuvių moterų. Po metų visos susidraugavome ir bausmę atliekančios vietinės kalinės pykčio mums neberodė.

Pirmoji naktis tolimoje Šiaurėje, Puksoozero lageryje. Ilgas netašytų rąstų barakas, su mažyčiais grotuotais langeliais, dviaukščiais gultais ir aitri prakaito smarvė – ją skleidė džiūstantys drabužiai. O ir pačių merginų kūnai, prakaitu aplipę.

1956 m. gegužės 10 d. TSRS Generalinės prokuratūros komisija, susipažinusi su T. Rubšytės byla, sumažino bausmę iki 7 metų, o gegužės 30-ąją išsiuntė pranešimą pataisos darbų kolonijos valdybai Molotovo apskrityje (iki 1957 m. taip vadinosi Permės apskr. – aut. pastaba) su slaptu užrašu „Sročno-osvoboždenije“ (liet. Skubu-išlaisvinimas). Teresę į laisvę oficialiai išleido į įsaku 1956 m. liepos 12 d. Bet faktiškai neišleido dar tris dienas, nes sekmadienį, liepos 15-ąją, lageryje buvo suplanuotas sąskrydis, kuriame ji turėjo šokti lietuvių tautinį šokį poroje, nes Teresei teko svarbiausias vaidmuo, todėl jos niekas negalėjo pakeisti. Tą dieną lageryje lietuvės nusprendė susirinkusiems parodyti, koks nuostabus Lietuvos kraštas, kokie nuostabūs lietuviški tautiniai šokiai, kokia stipri tautos dvasia. Jos pasirinko parodyti dažniausiai per vestuves šokamą labai smagų šokį. Moterys ruošėsi kruopščiai: laisvalaikiu repetavo, kūrė, lipdė, buvo išaudusios juostas, rišamas per liemenį ir po kaklu, pasisiuvusios tautinius sijonus, palaidines, prijuostes. Pasiuvo net vyriškus rūbus: kelnes, marškinius, kuriuos vilkėjo persirengusios moterys. Iš kažkur buvo gavusios net šiaudinių skrybėlių. T. Rubšytę išleido namo tik pirmadienį, liepos 16-ąją.

„Daiktų daug neturėjau. Tarp skudurų lagamine buvau paslėpusi keletą nedidelių, ketvirčio sąsiuvinio dydžio ranka rašytų knygučių su savo eilėmis, sukurtomis kalėjimuose. Tai buvo mano pagrindinis turtas. Traukiniu atvažiavome į Šaulius. Buvo naktis. Teko samdyti taksi, kad nuvežtų į Darkiemio gatvę nr. 9, kitapus geležinkelio. Taksistas vežė mane ilgokai, atvežė prie medinio namelio durų. Namuose sesers nebuvo, ji su vyru buvo išėję į pokylį Pedagoginiame institute, kur abu dirbo. Beldžiuosi į duris. Tyla. Pakartoju. Pasigirdo svetimas balsas: „Kas čia?“. Pradedu aiškinti ir staiga pasigirsta vaikiškas sesers sūnaus Silviuko balselis: Įleisk, sakau, kūmutė parvažiavo...

Sekmadienį, liepos 22 d., Laukuvoje vyko Karmelio Kalno Švč. Mergelės Marijos (Škaplierinės) atlaidai ir mane, išlipusią iš autobuso, prie kelio pasitiko didelis būrys: Elytė, Aldona, Stefa ir visas pulkas klasės draugų. Mama tuo metu buvo atlaidų pamaldose, ji dėkojo Dievui už dukrai grąžintą laisvę... Po daugelio metų aš sutikau savo jaunystės drauges ir mane apėmė begalinis džiaugsmas, liejosi ašaros. Aš – namuose. Po pamaldų pas draugus atšventėme mano sugrįžimą, atėjo ir mama. Ir tik vakare draugai mane išleido. Išėjau namo į Bučių kaimą gimtais takeliais, numintais kasdien einant į mokyklą. Suklupau po palinkusiu tėviškės kryžiumi, kad padėkočiau už viską, ką Dievas davė man patirti. Mama, grįžusi anksčiau, jau tvarkėsi ūkyje“, – džiaugsmingai pasakojo buvusi tremtinė T. Rubšytė-Ūksienė.

Po Nepriklausomybės paskelbimo Teresė sutikdavo ir savo vaikystės draugę E. Kentraitę. Jos kalbėdavo ne apie prisiminimus iš jaunystės, o apie Elenos žuvusių brolių įamžinimą, atminties išsaugojimą. Nors ši tema skaudino širdis, bet jos kartu galvojo, kaip geriau tai padaryti. Akmenį Šalnos tėvūnijos vado Jono Kentros-Rūtenio paminklui paliko buvęs partizanų ryšininkas, rėmėjas, neretai su Rūtenio būrio vyrais traukdavęs į žygius Titas Jokūbas Žymančius. Daug paminklų buvęs politinis kalinys yra pastatęs partizanams atminti, akmenį Rūtenio paminklui Titas buvo įrašęs savo palikimo testamente.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, T. Ūksienė aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą, kartu su pasipriešinimo bendražygiais įstojo į Šilalės politinių kalinių ir tremtinių klubą „Tremtinys“. Žmonės, patyrę žiaurius sovietinės sistemos gulagus, klubo pirmininku išrinko Kęstutį Balčiūną, o Teresę – klubo tarybos nare. Radusi laiko, ji aplankė vietas, kur buvo kalinama ir kankinama, organizavo partizanų atminties išsaugojimą statydama paminklus, atminimo stulpus, atkurdama žemines slėptuves, organizuodama renginius. Teresė ir šiandien yra labai aktyvi, nepailsdama ir kaip galėdama prisideda prie tremčių ir laisvės kovų istorijos sklaidos Lietuvoje.

T. Ūksienės išleistas knygas „Erškėčių keliu“ galima įsigyti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės filiale.

Algirdas AUŠRA

Pulko „Azov“ karė Natalija Strebkova, vardu Zoriana (Aušrinė), žuvo šių metų balandžio 15 d. „Azovstalio“ metalurgijos kombinato teritorijoje buvusioje slėptuvėje, į kurią tiesiogiai pataikė rusų aviacijos sviedinys. Slėptuvė buvo Aušrinės  tarnybos vieta. Natalija gimė Poltavoje, dirbo grožio salone kirpėja. 2015-aisiais susipažino su būsimu vyru Oleksijum iš Mariupolio, kuris tuo metu jau buvo „Azovo“ pulko kariu. Laikui bėgant, moteris persikėlė į Mariupolį, kad būtų arčiau mylimojo. Po kelerių metų ir ji išėjo į pulką, tapo kare, gavo Aušrinės vardą, buvo „Azovo“ raštvede. Ją pažinojo daugelis, nes būtent ji pirmoji sutikdavo karius ir pildydavo dokumentus...

Iki karo pradžios Natalija drauge su vyru išvežė ir paslėpė pas draugus šunį, dokumentus, o patys grįžo atgal ginti miesto. Aušrinė tuo metu jau ėjo karo medikės pareigas. Oleksijus, lyg nujausdamas nelaimę, ne kartą bandė išvežti mylimąją kuo toliau nuo būsimo pragaro į tėviškę – Poltavos sritį. Bet ji grįždavo atgal į Mariupolį.

„Gimiau 1979-ųjų rugsėjo 23 d. Donecke, darbininkų šeimoje. Tyrinėdamas savo šeimos istoriją, sužinojau, kad mano protėviai išgyveno badmetį (Голодоmор) ir valdytų žemių užgrobimą. Apie tai sovietmečiu seneliai bijojo pasakoti net savo vaikams ir anūkams. 2001-aisiais baigiau Donecko nacionalinį universitetą, įgijau biologo ir chemiko specialybę, sukūriau šeimą. Prasidėjus 2014-ųjų karui, vaikams Vsevolodui ir Ruslanui dėstytojai pradėjo grasinti, kad „jeigu nenorite turėti bėdų, į mokyklą siuvinėtais tautiniais rūbais daugiau neateikite“. 2014 m. rugsėjo 1-ąją nuvedžiau sūnus į kitą mokyklą, o rugsėjo 2-ąją prisijungiau prie savanorių pulko „Azov“. 2015 m. dalyvavau Pavlopilio–Šyrokino išlaisvinimo operacijoje, kai tankiai gyvenamo Mariupolio miesto miegamąjį rajoną „Rytinis“ (Східний) reaktyviniais sviediniais apšaudė Rusijos Federacijos artilerija. Natalija, trokšdama prisidėti prie šalies gynybos, prisijungė prie „Azovo“ 2017 m. Turėdama tam reikalingų įgūdžių, buvo paskirta pulko raštvede. Vėliau baigė mokymus ir gavo materialinio aprūpinimo seržantės pareigas. Ji buvo ir virėja, ir medike, ir net paduodavo gynėjams šovinius mūšio metu. Budėdama kartais miegodavo vos po 4 valandas, nes per lėktuvų antskrydžius ir bombardavimus neįmanoma buvo užmigti. Aš pats nesitikėjau, kad gali būti tokių moterų – ji mane palaikydavo, buvo ramintoja, meilė ir visata. Ji buvo geriausia pasaulyje. Mudu džiaugėmės kiekviena gyvenimo akimirka, mielomis ir maloniomis smulkmenomis, pastebėdami ir suprasdami paprastų dalykų grožį. Niekuomet neužmiršiu, kas iš manęs ją atėmė. Ir neatleisiu!“ – žada Oleksijus.

Natalija žuvo 2022 m. balandžio 15-osios naktį. Specialiai parengta ir ruskių numesta trijų tonų aviacinė bomba FAB 3000 Mariupolyje nutraukė dar daugelio kitų Ukrainos gynėjų gyvenimus. Ruskiai tiksliai žinojo, kur slepiasi moterys ir vaikai. Visi žuvo akimirksniu.

Apie savo žmonos mirtį vyras sužino tik po keturių dienų. Ir tik praėjus parai, įstengė apie pranešti artimiesiems. Pats ir toliau liko ginti „Azovo“ plieno gamyklos.

Tačiau po mėnesio pateko į nelaisvę Olenivkos–Volnovachos karinio komisariato žinion už 20 kilometrų nuo Donecko.

„Po keturių mėnesių buvau iškeistas ir grįžau į Ukrainai pavaldžią žemę. Prisiminti nelaisvės nenoriu. Tik galiu pasakyti, jog netekau 25 kg svorio. Šiuo metu gydausi. Bet kasdien mintimis esu su bendražygiais, kurie liko nelaisvėje. Prasideda šaltasis metų laikotarpis. Ten stinga maisto. Kai kurie iš jų yra visiškai nusilpę, žiemą ištvers ne visi. Aš pats atsigavęs viliuosi tęsti tarnybą, o pasibaigus karui svajoju susirasti atokesnę vietą, kur kukliame namelyje galėčiau nugyventi likusias dienas. Mano butas Mariupolyje išplėštas ir sugriautas“, – sako karys.

„Tu buvai mama ne tik man, bet ir daugeliui vaikinukų greta. Tu buvai seserimi daugeliui. Mums tu buvai globėja. Mama, pasakyk man, kodėl gi tu šitaip neklausei? Kam kaskart, kai tave išveždavo, vis grįždavai? Kodėl tu nenorėjai likti čia? Paskui pradėjau suprasti... Tu tiesiog privalėjai būti ten. Kiek gyvybių išgelbėjai, buvai daug reikalingesnė, nei būtum buvusi čia“, – mamai rašė dukra Irina Šmatko.

„Su mama susisiekdavau per „Telegram“ kanalą. Ji pasakojo apie žiaurumus Mariupolyje, bet labai bijojo patekti į nelaisvę. Balandžio 15-osios rytą ryšio su ja nebuvo. Nežinojau, kur ji. Ir tik balandžio 20-ąją tėvas parašė žinutę, kad mamos nebėra, atsiprašė, kad negalėjo jos išsaugoti“, – pasakojo Irina.

Jos vyras taip pat tarnauja „Azove“ ir gina Ukrainą nuo okupantų.

Natalija-Aušrinė (Zoriana) galėjo išskristi iš Mariupolio, bet savo evakuacijos vietą sraigtasparnyje užleido kitai merginai. Moteriai buvo 45 metai ir ji iki paskutinio atodūsio didvyriškai gynė Mariupolį. Gynėjos kūno dar ilgai negrąžino artimiesiems. Tik rugpjūtį Kyjive pavyko palydėti ją į paskutinę kelionę. Gimtojoje Poltavoje jos vardu planuojama pavadinti gatvę.

„Dėkoju visai Lietuvos piliečių bendruomenei už paramą Ukrainai. Kartu iki pergalės ir naujos gynybos sistemos sukūrimo mūsų vaikų ir anūkų saugumui!“ – sako Oleksijus.

Visuomeninių iniciatyvų paramos fondas kviečia visus prisidėti prie „Azovo“ pulko karių gydymo ir reabilitacijos. Su jais palaikomas tiesioginis ryšys, planuojama pasirūpinti šildymo priemonių, šiltų rūbų bei maisto tiekimu. Paramos sąskaita LT66 7044 0600 0630 3425. Paskirtis AZOV.

Algirdas AUŠRA

Tekstus iš ukrainiečių kalbos vertė

Juozas VALIUŠAITIS

Redagavo dr. Anželika SMETONIENĖ

Istorijas siųsdami adresu: Jono Basanavičiaus g. 2, Šilalė arba el. paštu: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. nepamirškite nurodyti vardo, pavardės, tel. Nr.