Net porą mėnesių trukęs „Šilalės artojo“ rengtas įspūdingiausio šiųmečio derliaus konkursas baigėsi. Atrinkti trys laimėtojai, kurių atsiųstos nuotraukos sulaukė daugiausiai atsiliepimų, o jų autorius prašome susisiekti su redakcija dėl dovanų atsiėmimo. 

Tokį konkursą, skaitytojų pasiūlymu, organizavome pirmą kartą ir nenusivylėme – įspūdingo dydžio, įmantrių formų bei originaliai pateiktų derliaus nuotraukų sulaukėme itin daug. Džiugu, kad mūsų rajono žmonės yra ne tik puikūs daržininkai, bet ir pasižymi originalia bei subtilia fantazija. Dar smagiau, jog visu tuo dalinasi su kitais „Šilalės artojo“ skaitytojais. Tad laimėtojais galima skelbti visus, kurie ne tik patys pasidžiaugė savo derliumi, bet ir nustebino kitus. O įvertinus atsiliepimus, skelbiame, kas sulaukė daugiausiai „plojimų“.

Įspūdingiausiu derliumi pripažintas beveik 10 kilogramų sveriantis arbūzas (9,95 kg). Šio giganto nuotraukos autorei Skaistei Ur­bonaitei-Gudijonienei atitenka pagrindinis redakcijos prizas – vieno mėnesio „Šilalės artojo“ prenumerata, redakcijos puodelis ir rašiklis.

Prizu už originalumą (pomidorų, riešutų mandalos) bei „dramblinius“ česnakus, kurių kiekvienas sveria daugiau nei 300 gramų, apdovanojama Daiva Rameikienė iš Tūbinių.

Dar viena dovana laukia morką-milžinę, sveriančią apie 900 g,­ užauginusios grimzdiškės Ritos Stulgienės bei jos atžalų. 

Visiems šiems laimėtojams bus įteikti redakcijos puodeliai ir rašikliai.

Visų laimėtojų laukiame redakcijoje, bet prieš tai prašome susisiekti tel.: (8-449) 7-41-95 arba (8-699) 6-73-84.

„Šilalės artojo“ redakcija

Rytoj Mokytojų dieną minės ir jau dirbantys mokytojai, ir pedagogikos studentai. Ir nors skelbiama, jog mokytojų ypatingai trūksta, besirenkančiųjų studijuoti pedagogiką yra. Šįkart apie tai, kodėl nusprendė rinktis šią specialybę, „Šilalės artojui“ pasakoja šilališkės studentės.

Vytauto Didžiojo universitete ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką studijuojanti Gabija Kazlauskytė teigia, kad žinojo, jog pedagogo darbas nėra lengvas. Anot jos, norint sudominti šiuolaikinės kartos aktyvius ir nekant­rius vaikus, reikia būti labai kūrybiškam, kantriam gebėti kurti ryšį su kiekvienu.

„Studijuojant pirmame kurse bei atliekant praktiką viename iš Kauno miesto darželių, buvo įvairių situacijų. Da­lis vaikų iš pradžių nerodė susidomėjimo suplanuota veikla, bet, pasitelkus įdomesnes ir įvairesnes metodines priemones, pavyko juos sudominti“, – pasakoja Gabija.

Anot studentės, jai visada patikdavo bendrauti su vaikais, to­dėl dažnai pagalvodavo, kad baigusi gimnaziją, studijuos pe­da­gogiką. Apsisprendimui įtakos turėjo ir pirmieji reiklūs, bet la­bai vaikus mylintys pedagogai.

„Prisimenu ikimokyklinio ug­dymo mokytoją Daną Jog­mi­nie­nę bei pradinių klasių moky­toją Ireną Vasiliauskienę. O ir gimnazijoje daug nuostabių mo­kytojų: miela prisiminti Jo­lantą Baubkuvienę, Bijūną Pau­lių, So­natą Zaikauskienę, Gidą Zo­bė­­lienę bei daugelį kitų. Be to, meilę ir prasmę pedagoginiam darbui formavo ir pedagogai tėvai. Tiesa, mama šiuo metu yra pe­rėjusi į kitą sritį“, – sako G. Kaz­laus­kytė.

Prieš kelis metus viena iš tri­jų idėjų Lietuvai buvo skelbiama „Mokytojas – prestižinė profe­sija iki 2025 metų“. Ką apie šį valdžios tikslą mano jaunoji pedagogė?

„Ruošiantis studijuoti ir dirbant pedagoginį darbą, manau, mažiausiai reikėtų galvoti apie prestižą. Ar mes specialybę renkamės vien todėl, kad ji yra prestižinė? Bet juk šiandien neprestižinė rytoj jau gal bus prestižinė ir atvirkščiai. Esu įsitikinusi, jog kiekvienas žmogus turi dirbti mėgiamą darbą, tada jis ir taps prestižiniu. Žinoma, už kiekvieną darbą turi būti mokamas adekvatus atlygis“, – įsitikinusi būsimoji pedagogė.

Paklausta, kur baigusi studi­jas planuoja dirbti, studentė sako dar tiksliai nežinanti. Pa­sak Ga­bijos, ji pamilo Kauną, ta­čiau nė­­ra įsitikinusi, ar, gavu­si dip­lo­­mą, pasiliks studijų mieste. Ki­ta vertus, jame yra daugiau galimybių susirasti darbą.

Trečius metus Klaipėdos vals­tybinėje kolegijoje ikimokyk­linę ir priešmokyklinę pedago­giką studijuojanti šilališkė Lau­­ra Aurylaitė sako, jog pedagogikos studijos yra la­bai įdomios: gi­lina žinias apie psichologiją, vaikų raidą bei įvairius mokymo metodus.

O kodėl nusprendė rinktis šias studijas?

„Kad studijuosiu pedagogiką, atrodo, žinojau seniai. Vie­ną vasarą, kai man buvo 17 metų, teko padirbėti stovyk­loje. Pag­rindinė veikla buvo už­siėmimai su vaikais, įvairių už­duočių galvojimas, iš­vy­kos bei kt. Įsi­tikinau, jog man patinka kurti, o kai matau, jog ir vaikai tuo žavisi, supratau, kad tai man teikia didelę laimę“, – tikina Laura.

Pasak merginos, po darbo stovykloje ji pradėjo svajoti apie muzikos pedagogikos studijas. Tačiau kai atėjo momentas rinktis studijų kryptį, pasirinko ikimokyklinę ir priešmokyklinę pedagogiką. Bet ne­nusivylė – ji gali vaikus mokyti dainuoti, piešti, lavinti jų kūrybiškumą, padėti atskleisti emocijas, formuoti pagrindą vai­kų ateičiai. Tiesa, būsima pedagogė teigia, kad jau spėjo patirti ir pirmuosius profesijos iššūkius.

„Teko susidurti su netinkamu tėvų požiūriu – kai pradėjau dirbti, kai kurie manė, jog esu jauna, neva todėl labai mažai žinau apie vaikų ugdymą. Bet pavyko įtikinti, kad amžius nieko nelemia, o pamatę, kaip elgiuosi su vaikais, kaip visada noriu su jais užsiimti ir kokias žinias jiems perduodu, nuomonę pakeitė“, – džiaugiasi L. Au­rylaitė. 

Mokytojų dienos proga savo kolegoms būsima pedagogė linki į darbą eiti su šypsena, taip, kaip pirmąją savo darbo dieną.

Gabrielė Zenevičiūtė Vilnius universitete trečius metus studijuoja dalyko pedagogiką – biologiją. Ji pripažįsta, kad kartais tenka susidurti su iššūkiais bei sunkumais. Tuo labiau, jog ne tik mokosi universitete, bet ir dirba, todėl turi labai planuoti laiką. Gabrielė pasakoja, kuo ją sužavėjo biologijos mokslas.

„Augau miestelyje, kurio pakraštyje žaliuoja didelis pušynas, ten turėjau ir savo mėgiamą vietą, ateidavau pamedituoti. Jaučiu tikrą ryšį su gamta, atrodo, jog gamtą visada suprantu kitaip, nei kiti“, – kalba iš Rozalimo miestelio kilusi G. Zenevičiūtė.

O kodėl pasirinko būti biologijos mokytoja?

„Pedagogiką rinkausi dėl gebėjimo bendrauti su žmonėmis, taip pat dievinu biologiją kaip dalyką. Dar teko savanoriauti – padėjau  5–7 kl. mokiniams mokytis, tada irpastebėjau, jog neblogai sekasi su jais sutarti, sugebu perteikti žinias. Rinkdamasi studijas svarsčiau daug variantų, tačiau galiausiai pirmu numeriu pasirinkau studijas Vilniaus universitete ir biologijos pedagogiką“, – sako mergina.

Paklausta, kaip pakeisti nusistovėjusią nuomonę apie mokytojo profesiją, ji tikina, jog tai padaryti gali studentai, pasirinkę ateityje būti mokytojais.

„Žinoma, galėtų, o ir privalėtų prisidėti valstybė. Turiu omenyje tai, kad mokytojo darbas, palyginus su kitomis sritimis, yra tikrai blogai apmokamas. Neabejoju, jog atlyginimų kėlimas būtų tas aspektas, kuris pritrauktų daugiau norinčiųjų dirbti mokyklose“, – įsitikinusi G. Zenevičiūtė.

Beje, būsima pedagogė pastebi, kad po truputį mokytojo profesijos prestižas auga: „Mokytojas ruošia visų sričių atstovus – nuo virėjų iki prezidento. Jis padeda pagrindą gyvenimo suvokimui, žinių, kuriomis naudodamasis, gali tobulėti. Tai ir yra pagrindinė mokyklos ir mokytojo misija“, – teigia mergina.

Pedagogikos studentė atvirauja, kad dirbti norėtų didmiestyje, nors problemų mokyti nekiltų ir mažesniuose miesteliuose bei rajonuose. Tačiau Vilniuje jau įsitvirtino, tad ten greičiausiai ir liks.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.

1955-aisiais pravėrusi mokyklos duris, mokytoja Donata Daukilienė visą savo gyvenimą paskyrė pra­dinukų mokymui. O šie metai pedagogei – jubiliejiniai: prieš 85-erius ji gimė Vytogalos kaime, Domicelės ir Juozo Atučių šeimoje, pa­augu­si mokėsi Vytogalos pradžios mokykloje, o vėliau sa­vo žinias, širdį ir šypseną dalijo gimtojo krašto vaikams.

Regina MICKUVIENĖ

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Mokytojų diena turbūt yra vienintelė, kuomet prisimename savo gyvenimo kelyje sutiktus mokytojus, kurie kantriai, su meile, atsidavimu mokė mus rašto, kalbos, formavo tikrąsias vertybes. Jų neįkainojamą triūsą įvertiname dažniausiai tik tada, kai patys esame „suvalgę nemažai gyvenimo druskos“. Nesvarbu, kiek praeis laiko, keisis kartos ir kokią sukursime ateities mokyklą, mokytojo figūra, anot Kaltinėnų Aleksandro Stul­ginskio gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Ligitos Andrijauskienės, joje išliks pagrindinė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Pasaulį sukrėtusi COVID-19 pandemija neilgai trukus buvo įvardinta kaip informacinė epidemija, trumpiau ta­riant – infodemija. Tai sukėlė dar didesnį chaosą, nes žmo­nėms tapo sunku atsirinkti teisingą bei patikimą in­for­­ma­ciją.  

Nors nuo pandemijos pradžios praėjo beveik treji metai, padariniai psichinei bei emocinei sveikatai juntami iki šiol, o dezinformacija ir melagienos neatsitraukė. 

Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro direktoriaus, gydytojo psichiatro Martyno Marcinkevičiaus teigimu, šiuo laikotarpiu visuomenės psichikos būseną lemia ne tik pandemija, informacinė epidemija, bet ir netoliese vyks­­tantis karas. Jis ragina nepasiduoti informaciniam cha­o­sui, išlikti są­moningiems ir apsaugoti save, stengiantis riboti lai­ką so­cialiniuose tinkluose bei kituose informaciją sklei­džian­čiuose kanaluose. 

Pasaulinės negandos daro didžiulę įtaką

Pasak M. Marcinkevičiaus, prie aplinkybių, kurios daro didžiausią įtaką šiandieninės visuomenės psichikos sveikatai, būtų galima priskirti pasaulinę pandemiją ir Ukrainoje vykstantį karą. 

„Tik prasidėjus pandemijai, specialistai iškart diskutavo, kokią reikšmę tai turės mūsų psichinei bei emocinei sveikatai. Kadangi pandemija užsitęsė gerokai ilgiau, nei visi tikėjosi, per tą laikotarpį daugelis sutrikimų tapo lėtiniais. Tai yra viena priežasčių, kodėl pandemijos pasekmes vis dar jaučiame ir jausime“, – sako M. Marcinkevičius. Ir priduria: „Nemažą dalį žmonių vargi­na pokovidinio sindromo pasek­mės – jie jaučiasi lyg rūke, juos kamuoja bend­ras silpnumas, mieguistumas, negebėjimas su­sikaupti ir išlaikyti dėmesio. Visa tai veikia ir psichikos sveikatą“. 

Nors šiuo metu ekstremalioji situacija šalyje dėl COVID-19 yra oficialiai nutraukta, artėjant šaltajam sezonui, daugelis jaučia didesnį nerimą, nežino, kas laukia ir ko tikėtis. 

Be viso to, gydytojas psichiat­ras atkreipia dėmesį ir į netoliese vykstantį karą Ukrainoje, kuris turi didžiulę įtaką dabartinei visuomenės psichinei bei emocinei gerovei. 

„Visi matome šokiruojančius vaizdus iš karo fronto, susiduriame su tuo tiesiogiai – vieni turi giminių ar pažįstamų Ukrainoje, kiti priglaudžia karo pabėgėlius savo namuose, treti savanoriauja“, – sako psichiat­ras, akcentuodamas, kad ypač karo pradžioje buvo jaučiamas didžiulis nesaugumas, baimė ir grėsmė gyvybei. 

Nors dabar visuotinis nerimas aprimo, tačiau kilo ekonominių sunkumų, kurie neigiamai veikia žmonių gerovę.

„Mūsų psichika, dar iki galo neatsigavusi nuo pandemijos sukeltų išbandymų, gavo ant­rąją bangą – karo sukeltą nestabilumą“, – sako psichiatras. 

„Rožinis“ pasaulis – sugriautas  

M. Marcinkevičiaus teigimu, kiekvienas iš mūsų galime asmeniškai palyginti, kaip jautėmės 2019 metais, kai pasaulis, bent jau Europa, buvo saugi vieta, ekonomika augo, mūsų gyvybei negrėsė pavojus, ir ką išgyvename dabar. 

„Anuomet keliavome po pasaulį, jautėmės saugūs ir mėgavomės gyvenimu. O per pastaruosius trejus metus visas šis vaizdas subyrėjo į šipulius. Supratome, kad esame labai pažeidžiami“, – aiškina gydytojas psichiatras. 

Pasak specialisto, tikėjome, kad pasaulis yra pakankamai pažangus ir gebės susitvarkyti su visais kilusiais sunkumais.

„Tačiau pasirodė, jog net ma­žas virusas gali viską sugriau­ti, pražudyti artimus žmones ir sukelti didžiulių padarinių. Taip pat ir netolimoje Europos šalyje kilęs karas mus privertė susimąstyti, kad iš tiesų mes nesame pajėgūs kontroliuoti savo gyvenimo“, – pandemijos ir karo poveikį psichikos sveikatai apibūdina M. Mar­cin­kevičius. 

Jo teigimu, nuo koronaviruso pra­džios jaučiamas lengvos dep­­resijos, nerimo, ypač nemigos sutrikimų padidėjimas. 

„Šiuo metu kol kas nematome didelio pagerėjimo, bet jo ir negali būti dėl pastarųjų įvykių pasaulyje“, – akcentuoja spe­cia­listas. 

Kaip pandemija tapo „infodemija“?

Pasaulio sveikatos organiza­cija buvo pirma, COVID-19 prot­rūkį pavadinusi „infodemija“. Šis terminas reiškia milžinišką tikslios ir netikslios informacijos kiekį, dėl kurio žmonėms tampa sunku atsirinkti teisingą informaciją, patikimus šaltinius. 

„Natūralu, kad, prasidėjus koronaviruso infekcijos plitimui, neigiamos informacijos buvo labai daug – kone visi tik­rindavome, kiek yra naujų užsikrėtimų, mirčių, kokia grėsmė ir kokių naujų rekomendacijų reikia laikytis, norint išsaugoti sveikatą. Šitoks didžiulis informacijos kiekis neigiamai veikia žmogaus psichikos sveikatą. Tad pagrindinis patarimas – riboti savo buvimą socialiniuose tinkluose, interneto svetainėse, kuriose gauname ir skaitome įvairią informaciją. Užtenka žinoti pagrindines naujienas, jas tikrinti kartą ar kelis per dieną, o ne kas pusvalandį ar dar dažniau“, – sako psichiatras.

Primenama, jog tiksli ir naujausia informacija apie COVID-19 situaciją Lietuvoje yra skelbiama oficialioje LR Vy­riausybės interneto svetainėje www.koronastop.lrv.lt. 

Ragina nepasiduoti informaciniam chaosui

Nors ankstesnės epidemijos taip pat kėlė nerimą ir sėjo paniką pasaulyje, baimei dėl COVID-19 didelę įtaką turėjo ir vis dar turi itin greitas bei globalus informacijos perdavimas – internetas, socialiniai tinklai.

Pasak Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro vadovo, internetą ir socialinius tink­lus galima pavadinti trumpai ir konkrečiai – informaciniu šiukšlynu. 

„Nors ten būna labai gerų bei naudingų dalykų, viskas su­vers­ta į vieną krūvą – tiesa ir netiesa, kliedesiai ir faktai. Jei­gu informaciniai kanalai, tokie kaip spauda ar televizija, turi žmones, kurie visą informaciją „prakošia“, socialiniuose tinkluose visi ga­li platinti bet ką“, – pabrėžia M. Mar­cinkevičius, atkreipdamas dėmesį į dezinformacijos ir melagingos informacijos mastą. 

Akcentuojama, jog oficialios ir patvirtintos informa­­ci­jos priemonės dažnai atnaujina turinį, o kanalai ar grupės, skleidžiančios dezinformaciją, remiasi tomis pačiomis sąmokslo teorijomis, mitais.  

Be to, gydytojas psichiatras įspėja: moksliniais tyrimais įrodyta, kad po pabuvimo socialiniuose tinkluose žmogaus savijauta ir dvasinė būsena pablogėja vidutiniškai 8–10 procentų. Tad jis ragina žmones būti sąmoningus ir apsaugoti save, stengiantis riboti laiką socialiniuose tinkluose bei kituose informaciją skleidžiančiuose kanaluose, atsakingai atsirinkti skaitomus šaltinius, atkreipti dėmesį į informacijos patikimumą, ofi­cia­­lumą. 

„Nuo viso to priklauso mūsų psichinė ir emocinė gerovė, tad stenkimės elgtis taip, kad savo psichinę sveikatą stiprintume, o ne žlugdytume“, – teigia jis, skatindamas skaityti daugiau įdomių ir su pasaulinėmis negandomis nesusijusių skaitinių, užsiimti malonia bei atpalaiduojančia veikla. 

Šalyje prieinama nemokama pagalba

Ieškant pagalbos ar norint pasikonsultuoti, primenama, kad kiekvienas asmuo be gydytojo siuntimo gali gauti nemokamas psichologo konsultacijas psichikos sveikatos cent-­

­re arba visuomenės sveikatos biure. Tam nėra reikalingas gydytojo siuntimas. 

Norintiesiems gauti pagalbą nuotoliniu būdu patariama skambinti pagrindine emoci­nės paramos linija – 1809. Itin skubi pagalba teikiama paskam­binus 112. 

Visą pagalbos linijų sąrašą galima rasti „Pagalba sau“ interneto svetainėje www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/. Joje gausu informacijos apie emocinę sveikatą ir psichologinę pagalbą sudėtingiausiais gyvenimo atvejais. 

Šilalė vis labiau garsėja išskirtinės muzikos atlikėjais – retas nėra girdėjęs apie Muzikinio teatro spektaklius, Šilalės mišraus choro kolektyvo koncertus ir kt.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Anądien kaimynė, vidutinio am­žiaus moteriškė, šūktelėjo per tvo­rą: iškirsiu velniop šitą putiną! Kaip tarė, taip padarė: iškapojo dar ža­lias šakas, pirmų šalnų nurudintus lapus ir pradėjusias rausti uogas. Pas­kui nusikvatojo: va taip bus ir tam...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 75

Su krintančiais margaspalviais lapais ir gervių klyksmu, su lietumi ir tamsėjančiais vakarais, 

su ryto rūku ir rudeniška nostalgija ateina Mokytojo diena. 

Laikas prisiminti, padėkoti, nusilenkti Mokytojui. Pirmiausia už tai, kad jis vis dar tebemoko vaikus. Vaikus, kurie per pertraukas nepakelia galvų nuo telefono, 

nes žaidimai visiems kartu kieme yra „nesuvokiama senovė“... 

O „minecraft‘as“ per pamoką – suprantama realybė. 

Nusilenkti Mokytojui, kuris kartais sugeba nusispjauti 

į, atrodo, be pabaigos atnaujinamas programas ir tebenori susėsti su vaikais ratu 

ir bandyti pasikalbėti apie gyvenimą. Nors ne visada pavyksta. 

Bet jis nepraranda vilties bandyti dar ir dar kartą.

Padėkoti Mokytojui, kuris tebetiki jaunu žmogumi. 

Rudeniškai vėsų rytą norisi atnešti tokiam Mokytojui rasotą gėlės žiedą ir pasakyti:

„Dėk mamą prie žvaigždės.

Dėk paukštį prie dangaus.

O gal kas nors pridės

Teisybę prie žmogaus?“ (Justinas Marcinkevičius)

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Sekmadienį minėsime Angelų sargų dieną – policijos profesinę šventę. Apie tai, kuo gyvena ir kaip sekasi įgyvendinti šūkį „Ginti. Saugoti. Padėti“ Šilalės pareigūnams, kalbamės su mūsų rajone dirbančiais Veiklos skyriaus po­li­cijos pa­reigūnais Gintu Vaičikausku, Laura Jonikiene bei Aivaru Andrijausku.

Nusikalstamų veikų daugėja, ištyrimas – gerėja

Šilalės rajono policijos komisariato Veik­los skyriaus viršininkas G. Vaiči­kaus­kas neslepia – šiemet nusikalstamų veikų fiksuojama daugiau nei pernai.

„Rengiantis profesinei šventei, statis­tinius duomenis rinkome ir apibend­rinome visuose Tauragės aps­kri­ties 

vyriausiojo policijos komisariato padaliniuose (Tauragėje, Šila­lė­je, Ši­lu­­tė­je bei Pagėgiuose). Per aštuonis šių metų mėnesius Šilalės rajone užregist­ruota 191 nusikalstama veika, kai per tą patį laikotarpį pernai – 154. Ta­čiau didžiąją jų dalį jau ir ištyrėme – šis rodiklis siekia net 73,8 proc. ir yra pats aukščiausias apskrityje“, – įvardija gerą Šilalės pareigūnų darbo rezultatą G. Vaiči­kaus­kas.

Pasak skyriaus viršininko, tarp nusi­kaltimų labiausiai išsiskiria vagystės – šiemet jų užregistruota 27 (pernai – 18), bet jų daugiau ir atskleidžiama (atitin­ka­mai – 12 ir 7). Plėšimų šiais metais nebuvo (2021 m. – 1), o viešosios tvarkos pažeidimų sumažėjo (per 8 šių metų mėnesius jų buvo trys ir visi jau ištirti (prieš metus – 4).

„Taip pat vienas dažniausių nusikalstamų veikų – fizinio skausmo sukėlimas. Tokių atvejų šiemet taip pat turime daugiau – 74 (2021 m. – 59). Kalbant apie smurtą tarp artimųjų, šeimose, neaiškių situacijų faktiškai nebūna. Tačiau beveik visi, įskaitant ir smurtą prieš šeimos narius, yra ištiriami. Esame baigę tirti 53 tokias veikas, o dėl likusių laukiame ekspertų išvadų“, – sako Veiklos skyriaus vadovas.

G. Vaičikauskas pastebi, kad Ši­lalės policijos komisariato pareigūnų aprūpinimas kasmet gerėja: atnaujinamas automobilių parkas, apranga, gerinamos darbo vietos. Paklaustas, kaip rengiamasi artėjančiai policijos reformai, po kurios Šilalės komisariatas turėtų būti priskirtas Klaipėdai, Veiklos skyriaus viršininkas tikisi, jog pareigū­nų darbas dėl administracinio perskirstymo nesikeis.

„Bus tik kitas administravimo mode­lis. Šiuo metu pas mus ateina naujų žmonių. Pavyzdžiui, su­laukėme trijų jaunų policijos pareigūnų. Turime keletą veteranų, tačiau bendras amžiaus vidurkis komisariate svyruoja apie 35-erius metus“, – sako G. Vaičikauskas, primindamas, jog viena pareigūnė šiemet paliko tar­nybą.

Pareigūnų darbas – nenumatyti iššūkiai

Šiandienos policijos kasdienybę pri­stato Veiklos skyriaus tyrėjai – inspektoriai L. Jonikienė ir A. Andrijaus­kas.

Laura į Šilalę „atitekėjo“ iš Klaipėdos priemiesčio, pareigūne ji dirba ne taip ir seniai – nuo 2016-ųjų.

„Iš pradžių dirbau raštinės skyriuje. Trejus metus tvarkiau pareigū­nų dokumentus, su daugeliu rajono gyventojų buvau pažįstama „neakivaiz­džiai“. Turiu aukštąjį buhalterinės srities išsilavinimą, tad mintis studi­juoti teisę, dirbti pareigūne niekada nekilo. Tačiau kolegos vis įkalbinėjo baig­ti kursus. Kai vaikai kiek ūgtelėjo, nutariau pabandyti. Už tai, jog mane net keturiems mėnesiams išleido į kursus, dabar esu dėkinga sutuoktiniui Povilui. O kai pradėjau dirbti pareigūne, pastebėjau, kad neypatingai kas ir pasikeitė: tiesiog mano darbo vieta iš kabineto persikėlė į tarnybinį automobilį, o su tais asmenimis, kuriuos trejus metus pažinojau tik iš kolegų aprašymų, dabar teko susipažinti realiai“, – pasakoja L. Jonikienė.

Jos kolega A. Andrijauskas teigia gerai prisimenantis, kaip sekėsi Laurai pirmomis darbo Veiklos skyriuje dienomis. O jos buvo išskirtinės – dvi dienas iš eilės kelių minučių skirtumu toje pačioje sank­ryžoje įvyko dvi automobilių avarijos. Laimei, aukų išvengta, nors vieno eismo įvykio metu iš leng­vojo automobilio neliko beveik nieko, tačiau vairuotojas išlipo sveikutėlis.

„Šios avarijos įvyko Kaltinėnų seniūnijoje, kur užaugau ir baigiau mokyk­lą“, – sako pareigūnas.

A. Andrijauskas Šilalės komisariate dirba nuo 2014 m. vasario, baigęs Klai­pėdos policijos mokyk­lą.

„Tuo metu daugelis vaikinų rinkosi sukarintas studijas, norėjo būti policininkais, ugniagesiais, pasieniečiais. Nebuvau išimtis ir aš, bet kai policijos mokykloje teko susidurti su kitokia kasdienybe, buvo nelengva: net kilo minčių, jog ne čia pataikiau, o daug kas ir pasitraukė, nebestudijavo. Psi­cho­lo­giškai buvo nelengva“, – prisimena Ai­varas.

Laura priduria, kad pradėjus mokytis brandesniame amžiuje, kai namuose laukia sutuoktinis, vaikai, griežti reikalavimai tampa išties nemenku išbandymu.

Aivaras iš pradžių ketverius metus komisariate dirbo patruliu, bet darbas naktimis, pamainomis jo netenkino, tad nusprendė mokytis toliau. Baigęs ne­universitetines studijas Klaipėdos so­­cialinių mokslų kolegijoje, pareigūnas buvo perkeltas į Veiklos skyrių, kur dirba iki šiol. 

„Tuo pačiu metu sukūriau šeimą, gi­mė vaikas. Be to, žaidžiau krepšinį, tad pamaininis darbas man buvo neparan­kus, sunkiai suderinamas. Perėjus į Veik­los skyrių, darbo nakties metu pasitaiko nedažnai. Esu dėkingas savo žmonai Indrei, kuri mane supranta, jeigu tenka tarnyboje užtrukti ilgiau. Ji dabar yra vaiko auginimo atostogose, bet prieš tai irgi dirbo Šilalės policijoje, vėliau pervedimo tvarka perėjo į Pagėgius, įsidarbino Valstybės sienos apsaugos tarnyboje“, – pasakoja A. And­rijauskas.

Pareigūnas prisimena kelis išskirtinius savo darbo momentus. Vienas jų, nutikęs pirmaisiais mėnesiais, iki šiol įstrigęs atmintyje. Tai buvo skaudi tragedija, kai nutrūkę elektros laidai nusinešė dviejų jaunų žmonių gyvybes, o jis, „žalias“ policininkas, tuomet atvyko į nelaimės vietą ir visa tai išvydo. Didelį stresą sukėlė ir atvejis, kuomet į ligoninę teko lydėti psichinės ligos kamuojamą asmenį.

„Vyras buvo pėsčiomis atkeliavęs iš Klaipėdos, nesiorientavo nei laike, nei aplinkoje. Atrodė, kad nekelia pavojaus – žmogus buvo ramus, medikai baigė tvarkyti dokumentus. Tačiau lydint į tarnybinį automobilį, jis staiga puolė prie manęs ir bandė ištraukti ginklą. Žinoma, vyras buvo sutramdytas. Bet galvoje vis sukasi mintys, kas būtų nutikę, jeigu jam būtų pavykę“, – išimtinį atvejį prisimena pareigūnas.

Ar policininko darbas yra sunkus? A. Andrijauskas nusijuokia, jog labiausiai pareigūnų darbą sunkina du veiksniai – mėnulio pilnaties ir pašalpų mokėjimo dienos... 

Optimizmo nestoko­jantis Aivaras profesinės šventės proga kolegoms linki daugiau šypsenų, glaudesnio tarpusavio bend­ravimo, Lau­ra – dar ir didesnio supratingumo vienas kitam, o abu pareigūnai visiems rajono žmonėms linki saugiai elgtis keliuose bei gatvėse ir nepa­miršti, kad juos visada stebi Angelai sar­gai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.