Studentams ruduo – pokyčių metas, tad dabar geriausias laikas atsinaujinti mokymuisi reikalingus įrenginius. Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ paruošė daugybę studentams skirtų pasiūlymų, kurie leis sutaupyti. Daugiau informacijos galite rasti internetiniame puslapyje www.tele2.lt.

„iPhone“ telefonai – vos su 1 Eur pradine įmoka

Studentams, norintiems išsiskirti stilingu telefonu, puikiu pasirinkimu gali tapti „iPhone 12“ (128 GB). Jis pasižymi geriausia visų laikų „iPhone“ telefonuose esančia kamerų sistema. Abi galinės ir asmenukių kameros palaiko naktinį, „Deep Fusion“ ir „Smart HDR 3“ režimus. Itin pažangus algoritmas leis užfiksuoti detalias nuotraukas net ir prasto apšvietimo sąlygomis.

Šį telefoną „Tele2“ internetiniame puslapyje su 24 mėn. sutartimi įsigyti galima vos už 1 Eur pradinę įmoką (mėnesinė įmoka 32,83 Eur/mėn.). Šis pasiūlymas galioja kartu užsisakant „Tele2“ pokalbių planą. Be to, įsigiję šį „iPhone“ modelį vos už 1 ct taip pat gaus ir belaidį „Magsafe“ įkroviklį.

Ieškantiems galingo ir talpia baterija pasižyminčio telefono verta užmesti akį į „iPhone SE 3rd Gen“ (128 GB). Šio telefono lustas itin galingas – toks pat yra naudojamas ir „iPhone 13“ serijos įrenginiuose, tad jo galios pakaks įvairioms su studijomis susijusioms užduotims atlikti. Taip pat šis modelis pasižymi ir itin talpia baterija, o jei norėsite jį įkrauti, akumuliatorius 50 proc. įkrovą pasieks vos per pusvalandį.

„Tele2“ internetiniame puslapyje šį telefoną su 24 mėn. sutartimi dabar galima įsigyti vos už 1 Eur pradinę įmoką (mėnesinė įmoka 23,25 Eur/mėn.). Šis pasiūlymas galioja kartu užsisakant „Tele2“ pokalbių planą.

Nešiojamieji kompiuteriai – paskaitoms ir pramogoms

Nepamainomas pagalbininkas studijuojant – nešiojamasis kompiuteris. „Dell Latitude 3410“ yra itin lengvas ir sveria vos 1,65 kg. Tai reiškia, kad šį įrenginį patogiai galėsite neštis į paskaitas, o integruota „ExpressCharge“ funkcija pasirūpins itin greitu baterijos įkrovimu, tad kompiuteriu galėsite naudotis visos dienos metu.

Šį nešiojamąjį kompiuterį „Tele2“ internetinėje svetainėje su 24 mėn. sutartimi įsigyti galite vos už 1 Eur pradinę įmoką (mėnesinė įmoka – 22,45 Eur/mėn.). Šis pasiūlymas galioja kartu įsigyjant 50 GB „Laisvo interneto“ planą (mėnesinė kaina – 6,90 Eur/mėn.).

Studentams, mėgstantiems kompiuterinius žaidimus, „Tele2“ taip pat turi pasiūlymą. Žaidimų kompiuteris „Lenovo IdeaPad Gaming 3“ tiesiog sukurtas tam, kad padėtų skinti pergales akademiniame ir žaidimų pasaulyje. Kompiuteryje esantis „AMD Ryzen 5 5600H“ procesorius užtikrins sklandų kompiuterio darbą net ir atliekant keletą užduočių vienu metu.

Dabar šį nešiojamąjį kompiuterį „Tele2“ internetinėje svetainėje su 24 mėn. sutartimi įsigyti galite vos už 1 Eur pradinę įmoką (mėnesinė įmoka – 34,91 Eur/mėn.). Šis pasiūlymas galioja kartu įsigyjant 50 GB „Laisvo interneto“ planą (mėnesinė kaina – 6,90 Eur/mėn.). Taip pat, kartu su šiuo kompiuteriu įsigyti galite ir „Lenovo L24e-30, 23.8“ monitorių. Perkant rinkinį iškart, sutaupysite net 80 Eur.

„Laisvas internetas“ – sklandžioms paskaitoms, kad ir kur būtumėte

Studijuojant interneto gali prireikti bet kur – namuose, universitete, bibliotekoje. Jei norite visuomet su savimi turėti patikimą internetą, verta atkreipti dėmesį į „Laisvo interneto“ pasiūlymus.

Dabar mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ studentams parengė išskirtinį pasiūlymą – naujiems klientams pasirašius 12 mėn. 500 GB „Laisvo interneto“ sutartį, mėnesinė įmoka sieks vos 12,90 Eur/mėn. (įprasta kaina – 19,90 Eur/mėn.). Šis pasiūlymas galioja tik klientams, turintiems studento pažymėjimą. Modemo kaina į pasiūlymą neįskaičiuota ir prasideda nuo 2,5 Eur/mėn.

Šilalėje, baigęs Vilniaus universitetą, pradėjau dirbti 1961 m. rugpjūčio 1 d. Patekau į darbštų, kūry­bingą Švietimo skyriaus kolektyvą. Čia praleidau vie­nuolika metų. Tai buvo gyvenimo brandos, že­maičių žemės pa­žinimo, rajono švietimo ir kultūros stu­dijų laikas. Mokyklų lankymas, pe­dagoginio darbo vertinimas, glaudūs ryšiai su mokytojais. 

Mokytojas – šviesiausia bend­ruomenės asme­nybė, tikras dvasios au­toritetas, patarėjas, išmintingas pašnekovas. Tokių pedagogų rajone bu­vo dauguma, tuo asmeniškai ne kartą teko įsitikinti. Kas yra la­biausiai apsiskai­tęs ir išsilavinęs, kas auklėtiniams tampa tarsi antraisiais tėvais? Kas, kaip kraštotyrininkas, surinkęs duomenis, parašė turiningiausią at­minties studiją? Mo­ky­to­jas ir tiktai mokytojas. Dirb­damas Ši­lalės švie­timo skyriuje, sutikau dešimtis mokyklų vadovų, mokytojų – švie­suolių, itin kūrybingų pedagogų, kuriuos ypatingai gerbė moksleivių tėvai, paprasti miestelių bei kaimų žmonės. 

Kaip galima neprisiminti mokyklų direktorių, pedagoginės veik­los žymūnų, išmanių asmenybių? Jeigu iki šiolei juos dar gerai prisimenu, vadinasi, jie paliko ryškias savo veiklos žymes. Tai Antanas Bru­žas (Lau­kuva), Erika Petrauskaitė (Kal­tinėnai), Valerija Lidienė (Tū­binės), Olga Macienė (Požerė), Antanas Stane­vi­­čius (Te­neniai), Vitalijus Gied­rai­tis (Bi­­jotai), Al­bertas Nau­sė­da (Iždonai), Ona Ge­čie­nė (Ke­berkš­čiai), Ka­zi­mie­ras Šet­kus (Ne­dojai), sutuoktiniai Rimkai (Vy­to­gala), Justinas Lukas (Žvingiai), Ona Kas­nauskienė (Didkiemis), Al­gir­das Ka­tauskas (Palokystis)... 

Rašau daugtaš­kį, nes šį sąra­šą buvo nelengva pabaigti. Rū­pi­nimasis materialiniais reika­lais, užklasinė veikla, glaudūs ryšiai su tėvais, metodinė išmintis, asmeninių pomėgių įvai­riapusiškumas – svarbiausios veiklos gairės, kurios buvo matomos ir iš arti, ir iš toli. Jie buvo žingeidūs bibliotekų skaitytojai ir meno saviveik­lininkai, įdomūs paskaitininkai, aktyvūs visuomenininkai. Su pagarba po tiekos metų vėl miniu jų vardus, atsimenu pasitarimus, seminarus bei konferenci­jas. Manau, kad iki šiolei juos geru žodžiu mi­ni buvę auk­lė­ti­niai, tų vieto­vių žmonės. Įvai­rių specialy­bių mo­kytojai ugdė moks­lei­vių kūrybinius gebėji­mus, skatino jų savaran­kiš­ku­mą. Peda­­go­­gi­nė­je spau­do­je da­lin­da­­vosi savo dar­­bo patir­ti­mi. Darbš­­tuo­liai pelnydavo nu­si­­pel­­niu­sio mokytojo, švietimo pirmūno var­dus.

Mokytojas lituanistas buvo mokyklos dvasinio gyvenimo saugotojas, hu­manitarikos ugdytojas, turiningų straipsnių tuometiniame rajono laik­raš­tyje „Artojas“ autorius, gau­siau­­sios bibliotekos savininkas, aktyviausias skai­­­ty­to­jas. Su tokiais šviesuoliais bendrauti – tai dva­siškai tobulėti, mokytis išminties, žavėtis jų grožio pasauliu, siekti asmeninio brandumo. 

Pri­siminimai mane nuolat sugrąži­na į mokytojų kambarius ir jaukias mokyklų klases, litua­nistikos kabinetus, stebėtų pamokų aptarimus, pamąstymus apie gimtąjį kraštą, pokalbius apie Lietuvos menininkus, diskusijas apie gyvenimą, dalijimąsi perskaitytų knygų, kelionių įspūdžiais. Daug ką prisimenu... Mie­li mano ger­bia­mi lituanistai nuoširdžiai ugdė jaunuosius litera­tus, ku­rie, dalyvaudami res­pub­li­ki­niuo­­se konkursuose, ne kartą pelnė pri­zus ar laureatų diplomus. Būtent jie su moks­leiviais rinko gimtinės tautosaką, už­rašė tėvų kalbos duomenis, tapo ryškiais kaimo šviesuoliais. Su šiais šviesuoliais ma­no dažnai bendrauta, inicijuotas ne vie­nas renginys, konkursas. Jie su sa­vo ko­le­gomis kūrė kaimo bendruomenes, ro­­dė gyvensenos pavyzdžius, bu­vo tarsi ant­rieji tėvai savo auklėtiniams...

Šilališkė Henrika Aušrienė – stilingo žodžio ir grakščios, išpuoselėtos kalbos mokytoja, moteriško nuoširdumo skleidėja, ga­bi literatė-poetė, šilališkių mokslei­vių pamilta pedagogė, rūpes­tinga šeimos saugotoja, rajono švietimo autoritetas. Ji ištisomis valandomis iš atminties galėjo cituoti lietuvių poezijos ir prozos klasikų tekstus, perteikti savo pedagoginę patirtį. Kalbėtis su ja – tai skrieti lietuvių literatūros laukais, vėl ir vėl sugrįžti prie jos pamėgtų S. Nėries, J. Aisčio, V. Mačernio, B. Brazdžionio, J. Degutytės, S. Gedos kūrybos paslapčių. 

Upyniškė Vaidilutė Jon­čaitė – retos pedagoginės išminties žmogus, visa siela įaugusi į miestelio bend­ruomenę, giliai suvokusi jos porei­kius, kartu su vy­ru kraštotyrininku Kle­mensu Lovčiku rinkusi ir kaupusi istorines praeities kultūros relikvijas: eiliuotojų kūrybą, dainininkų bei pasakorių tautosaką, tauto­dailės pavyzdžius, Upy­nos žemės gražiadirbių palikimą. Tai nepaprasta poezijos my­lėtoja, iš­ug­džiusi ne vieną garsų literatą, nuoširdžiai bend­ravusi su auklėtinių tėvais. Ji buvo savo vidurinės mokyk­los is­torijos duomenų kau­pėja.

Kvėdarniškiai ge­rai pažinojo šviesuo­lę Aldoną Dul­cie­nę, kurios darbštumas reiškėsi visa­pusišku mokytojų kolektyvo ugdymu, mokslei­vių li­te­ratų kūrybingumo skatinimu ir puoselėjimu, giliu že­maičių dūnininkų tar­mės pažinimu bei populiarinimu. Ji bu­vo rajono lituanistų globė­ja, filosofinio mąsty­mo brandinto­ja, į ku­rios pamokas jauni spe­cia­listai atvykda­vo pa­sisemti kūrybinės išminties. Jos kalba bei raši­niai buvo pažymėti sti­lis­tiniu grakštumu, aukšta retorikos kultūra.

Laukuvos vidurinės mokyk­los pedagogei Marijai Bružie­nei bu­vo būdingas gilus moksleivių dvasinio gyvenimo pažinimas, meilė žemaičių rašytojų kūrybai, įvairi pamokų didaktika, subtilus poezijos aiškinimas, romantinė asmeninė pasaulėmata, nepaprastas lauku­viškių šnektos adoravimas ir jos ribų plėtimas kiekvienoje pamokoje. 

Nuolat „nubėgdavau“ ir į pradinių klasių moky­tojų pamokas, domėdamasis, kokiais būdais jie kloja esminius grožio, gėrio bei tiesos pamatus, kas buvo būdinga jų kas­dienėse pa­mokose, popamokiniuose bū­­reliuose. Nors su pradinukais dažniausiai dirbo mokytojos moterys, bet ir tarp vyrų rasdavosi tikrų meistrų, savo dalyko žinovų, aistrin­gų jauno žmogaus pasaulėjautos ugdytojų. 

Šakėnuose mokytojavo guvus žmogus Kazimieras Šet­kus. Tai buvo judrios laikysenos, tačiau labai įtaigaus kalbėjimo asmeny­bė, didelės pedagoginės išminties mokytojas, turėjęs nepaprastą atmintį, puikiai pažinojo savo pradinukų tėvus, dažnai juos lankė namuose, tarytum pratęsdamas mokyklinį darbą, skiepydamas kaimo šeimos dorines bei estetines kasdienos nuostatas. 

Šilališkė Albina Mėlynavi­čie­­nė pa­garsėjo pradi­nukų meni­niu ugdymu. Kiek­­vie­na­me auk­lėtinyje ji surasda­vo įgimtas būdo savybes, individualius po­mėgius bei po­traukius, siek­da­ma, jog tai visokeriopai skleistųsi ir klasėje, ir šeimoje. Apie tai darbšti bei sumani mokytoja kalbėjo tėvų susirinkimuose, metodiniuose užsiėmimuose, rašė rajono laik­raštyje „Artojas“. Jos pradinukai, atėję į penktą klasę, buvo pirmūnai. 

Daug gerų žodžių teko išgirsti apie Paežerio pradinės mokyk­los mokytojos I. Zybartaitės darbą. Pajūrio vidurinės mokyklos pedagogai džiaugdavosi, kad jos „paruoštinukai“ visa galva lenkė kitus penktokus sa­vo mokslingumu, tvarkingumu bei stropumu. Tad, pamenu, panūdau betarpiškai susipa­žin­ti su šios šviesuolės darbu. Mo­kykla buvo įsikūrusi gelto­nai dažytame privačiame name, kla­sės sienos papuoštos dailininkų darbų reprodukcijomis. Su­sipažinau su keliomis pamoko­mis, stebėjausi mokinukų stropumu, gražia kalba su žemai­tiškų žodžių intarpais. Ir pastebėjau nepaprastai gerą mokytojos pedagoginę savybę: ramus, įtaigus pasakojimas, ne­mora­lizuojantis tonas, kiek­vie­no auklėtinio dvasinio pasaulio pažinimas, pagrįstas žinių vertinimas, kūrybinga pamokų at­mosfera. Ji puikiai pažinojo pra­dinukų tėvus, buvo jų bičiulė. 

Drobūkščiuose, o vėliau Vy­to­galoje dir­bo sutuoktiniai Rimkai, tik­ri kaimo inteligentai, gėrio bei grožio skleidėjai, gėlių ir knygų mėgėjai. Tai buvo pedagoginės išminties virtuozai, guvūs pašnekovai, vietos bendruomenės sie­la. 

Tokių mokytojų Šilalės rajone atradau ne vieną, tad norėjosi patirti jų aplinką, klasėse vyravusią šilumą, pamokų įvairovę, pokalbių žavesį. Argi įmanoma viską aprašyti (prisiminti), ką pastebėjau šilališkių mokytojų veikloje savo darbo metais (1961–1972). Vi­suo­met mačiau pedagogą–asmenybę, kurio individualūs veik­los bruožai buvo novatoriški, šiandieniški, pilni kūrybinės aistros, dvasinio įprasmini­mo, žavėjo moralinis atsparumas. 

Esu amžinai dėkingas daugeliui kūrybingų mokyklų vadovų bei mokytojų, iš kurių darbo sėmiausi pedagoginės patirties, išminties, gyvenimo pažinimo ir mokyk­lų gyvenimo grožio. Tegul šitie keli mokytojų portretai tampa mano giliausios padėkos dovana tiems, kurie pasuko kilniu mokytojo keliu, buvo atsidavę savo profesijai, sugebėjo savyje surasti didelės ištvermės, nesenkančio kūrybingumo tais neleng­vais ideo­logizuotos sovietinės mokyk­los metais. Jie įrašė gražius puslapius į Šilalės rajono švietimo istoriją. 

Didi mano pagarba Jums, šilališkiai pedagogai. Ir nuoširdus ačiū.

Aleksandras ŠIDLAUSKAS

Vilnius

Retai rasi ugdymo įstaigą, kuri mokslo metus pasitiktų nepasikeitusi: kažkas remontuoja patalpas, atnaujina inventorių, į mokyklas atei­na naujų mokinių, keičiasi ir pe­dagogų kolektyvai. Deja, kaip ir visoje Lietuvoje, mūsų rajone vy­rau­­ja brandaus amžiaus pedago­gai, todėl nerimo dėl specialistų trū­ku­mo yra. O prieš šį rugsėjį gimnazijose labiausiai ieškoma mokytojų pa­dė­jėjų, chemijos, biolo­gi­jos, tech­no­logijų ir kitų sri­čių spe­cialistų. Ta­čiau visi ra­jo­no ugdymo įstaigų va­dovai sako, jog nors problemų yra, poryt pra­si­dė­siantiems naujiems mokslo me­tams gimnazijos yra pasirengusios ir laukia sugrįžtant mokinių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Smurtas nėra vien fizinis kito žmogaus sužalojimas – jis gali pasireikšti įvairiomis formomis: fiziniu, psichologi­niu, ekonominiu ar seksualiniu kenkimu. Nors smurtas gali būti nematomas ar pateisinamas aukos ir visuomenės, o smurto žymės – slepiamos nuo aplinkos, svarbu supras­ti, kad padariniai tiek fizinei, tiek psichinei sveikatai yra milžiniški. 

Specializuotame kompleksiniame pagalbos centre (SKPC) dirbanti Moterų informacijos centro programų vadovė Rugilė Butkevičiūtė pažymi šiemet jaučiamą smurto at­ve­jų padidėjimą. Anot jos, 2022 m. pirmąjį ketvirtį SKPC  gavo 7303 pranešimus, o 2021-ųjų pirmąjį ketvirtį – 6191. 

Fizinis smurtas – lengviausiai pastebimas

Nors žmonės dažniausiai ge­ba įvardinti skirtingas smurto formas, tik maža dalis gali detaliau papasakoti, kaip jas atpažinti ir kas po jomis slepiasi. 

Fizinis smurtas – lengviausiai atpažįstama bei pripažįstama kenkimo forma. 

R. Butkevičiūtė pažymi, jog kiekvienas asmuo smurtą supranta skirtingai ir jį vertina priklausomai nuo buvusių patirčių: „Vieni patraukimą už rankos vertina kaip fizinio smurto išraišką, o kiti fiziniu smurtu laiko spardymą, smaugimą, daiktų mėtymą“. 

Ji akcentuoja, jog svarbu suprasti, kad fizinis smurtas yra bet kokio fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas.

„Turime nemažai atvejų, kuo­met smurtautojas arba smurtautoja mėto įvairius daiktus: vazas, lėkštes, knygas, telefonus. Žinome situacijų, kai karantino metu smurtautojai sa­vo antrąją pusę užrakindavo kambaryje ir neišleisdavo. Visa tai – irgi fizinis smurtas“, – atkreipia dėmesį SKPC teisininkė. 

Psichologinis smurtas: kaip atpažinti? 

R. Butkevičiūtė akcentuoja, jog tobulų santykių nebūna, todėl itin svarbu gebėti atskirti konfliktą nuo psichologinio smurto.

„Pyktis yra viena iš mūsų emocijų ir ją būtina išreikšti. Taigi, jei mes nesutariame dėl neišplautų indų, atostogų vietos ir laiko ar konfliktuojame dėl to, kiek galime išleisti pinigų vaiko būreliams, – viskas yra normalu ir priimtina, jeigu tokiame konflikte abu asme­nys yra lygūs, vienas kito nebijo. Tačiau konfliktuojant dėl tų pačių dalykų psichologinio smurto akivaizdoje, egzistuo­ja nelygios galios pozicijos: vienas inicijuoja pyktį, o kitas bijo kažką daryti, kad nesukeltų pa­pildomų grėsmių“, – aiškina spe­cialistė. 

Anot jos, jeigu jus menkina, žemina, verčia jausti kaltę, išjuokia jūsų įsitikinimus, neleidžia bendrauti su draugais ar pramogauti atskirai nuo ant­rosios pusės, – tai taip pat yra psichologinis smurtas. 

Šiandienos grėsmė – ekonominis smurtas

Šie sudėtingi laikai, kuomet kasdien kinta ekonominiai šalies rodikliai ir situacija apgaubta daugeliu nežinomųjų, yra puiki terpė ekonominiams smurtautojams. Jie kontroliuoja savo auką, liepdami atsiskaityti už išleistus pinigus, tikrindami čekius bei klausdami, kodėl buvo pirkta viena ar kita prekė.

Neretai antrosioms pusėms yra neleidžiama dirbti ir sakoma, kad šeima bus pasirūpinta.  

R. Butkevičiūtės teigimu, pinigai visuomet buvo jautri te­ma, apie kurią dažniausiai nekalbama nei su tėvais, nei su draugais, todėl smurtautojui pa­kankamai lengva kontroliuoti savo antrąją pusę.

„Nuo mažens vyrai yra mokomi uždirbti pinigus, o moterys – uždirbti ne daugiau už savo vyrą. Kai vaikai paauga ir vyras nori skirtis, tai tampa prob­lema, nes moterys nebesugeba savęs išlaikyti. Todėl raginu visas moteris galvoti apie save, kad ir kokie tvirti jūsų santykiai būtų. Hipotetiškai pagalvokite apie tai: jeigu rytoj reiktų išeiti iš namų – ar galėsite išgyventi pačios ir išlaikyti ne tik save, bet ir vaikus?“ – klausia SKPC teisininkė.

Seksualinis smurtas egzistuoja ir santuokoje

R. Butkevičiūtė teigia: nepai­sant to, jog seksas yra svarbi santykių dalis, ji privalo būti maloni abiem partneriams ir vykti tik tada, kai abu to nori. 

„Egzistuoja tokios šalys kaip Indija ar Afrika, kuriose tiesiog negali būti išprievartavimo santuokoje. Lietuvoje situa­cija yra kiek kitokia – nors LR Baudžiamajame kodekse nėra atskiro straipsnio apie santuokinį išprievartavimą, turime numatytas atsakomybes už išža­gi­nimą ir seksualinį smurtą ar­timoje aplinkoje“, – sako R. But­kevičiūtė.

Prie seksualinio smurto veiksmų priskiriamas priverstinis neleidimas naudotis kontracep­tikais, vertimas santykiauti ar stebėti pornografinius veiksmus, grasinimas palikti antrąją pusę ir išeiti pas kitą dėl to, kad asmuo nenori mylėtis. 

Pagrindinis specialistės patarimas – kalbėti ir stengtis išsiaiškinti priežastis, kodėl ant­roji pusė nenori mylėtis. R. But­kevičiūtės teigimu, didelė tiki­mybė, kad išsiaiškinsite, jog part­neris ar partnerė neturi jėgų, nes visą dieną tvarkėsi ar pavargo darbe, yra neišsimiegojusi, nes naktį prižiūrėjo besiblaškantį kūdikį, ar paprasčiausiai žmogaus nejaudina tai, ką daro jo antroji pusė. 

„Kalbantis galima pagerinti seksualinius santykius ir mėgautis kokybišku gyvenimu“, – priduria specialistė. 

Kreiptis pagalbos – būtina 

Smurtas artimoje aplinkoje – labai sudėtinga nusikalstama veika, kurią sistemiškai vykdo pats artimiausias žmogus. 

„Kad ir kokias smurto formas patiria asmuo, jis nuolat gyvena jausdamas stresą, įtampą. Jam sunku priimti sprendimus, neaišku, kaip tai nutraukti. Neretai atrodo, jog tai niekada nesibaigs, todėl palaipsniui ateina „susitaikymo“ būsena ir dingsta kovingumo dvasia“, – sako SKPC teisininkė.

Pasak jos, specialistai, dir­ban­tys su smurtą patirian­čiais asmenimis, turi patirties su skirtingomis situacijomis, tad pui­kiai žino visą smurto dinamiką, mato tam tikrus dės­nin­gumus ir gali atliepti bei paneigti smurtautojo grasinimus. 

„Nors draugai ir pažįstami yra labai svarbi parama, netu­rint specializuotų žinių, bus sun­ku išsiaiškinti, kas jų ar­timąjį laiko nesaugiuose ir nelaiminguose santykiuose“, – tvir­tina R. Butkevičiūtė.

Ji priduria: „Gyvename vi­suo­menėje, kuri socialiniuose tink­luose rodo tobulą gyvenimą bei gėdijasi artimiesiems pasakoti apie tai, kas vyksta už uždarų namų durų. Todėl specialistas yra puiki išeitis, norint gauti pagalbą ir niekam už tai „neatsiskaityti“, – jūs galite paskambinti šiandien, gauti atsakymą į kamuojantį klausimą ir vė­liau skambinti tik po me­tų ar kelerių. Nėra jokio įsipa­rei­go­ji­mo iškart skirtis – galite nemokamai pasikonsultuoti ir iš­si­aiškinti, „kas būtų, jeigu būtų“. 

Pasak specialistės, dabarti­niais laikais labai populiaru kalbėti apie meilę sau ir laiką sau, tačiau negali būti didesnės meilės sau, nei gyventi saugioje aplinkoje. 

Nemokamos pagalbos galimybės 

R. Butkevičiūtė sako, jog daž­niausiai praeina labai daug laiko, kol vykstantis smurtas yra pripažįstamas smurtu. Deja, visuomenėje vis dar egzistuoja stigma, kad išsiskyrusi moteris yra ne tokia vertinga, moterys bijo likti vienos, todėl verčiau pasilieka su smurtautoju. 

„Mes gyvename tik vieną kartą, todėl neaukokime savo gyvenimo kokybės, fizinės ar psichinės sveikatos, asmeninio tobulėjimo. Didžiausia smurto rizika – sumokėti didžiausia kaina – savo gyvybe“, – akcentuoja R. Butkevičiūtė. 

Ji pabrėžia prieinamas ne­mokamos pagalbos galimybes ir ragina nesigėdyti kreiptis į Spe­cializuotos komp­lek­si­nės pa­galbos centro specia­lis­tus: „Jei­gu mes moka­me mo­kes­­čius ir sakome, kiek daug atiduodame valstybei, pa­sinau­do­kime šiomis ne­mo­ka­momis galimybėmis, už­duo­ki­me tei­si­ninkams, psichologams rū­pi­mus klausimus ir gau­­kime atsakymus, kurie gali pa­keisti mūsų gyvenimą“. 

Kreiptis nemokamos pa­galbos galima SKPC bend­ruoju pagalbos numeriu (8-700) 5-55-16 (pirmadienį–penktadienį, 8–20 val.), taip pat per puslapyje www.specializuotospagalboscentras.lt esantį livechat (pir­madienį–penktadienį, 8–18 val.).

Aktualią informaciją apie krizines situacijas bei smur­tą artimoje aplinkoje rasite nacionalinėje psichikos sveikatos svetainėje www.pagalbasau.lt.

Jei smurtas artimoje aplin­koje kelia grėsmę jūsų sveikatai ar gyvybei, skambin­kite 112.

Kai didžioji dauguma seniūnijoms priklausančių kelių prašyte prašosi remonto, o jų priežiūrai skiriami, galima sakyti, centai, savivaldybės Investicijų ir statybos skyrius užsimojo vos poros šimtų metrų keliukui per laukus nutiesti gauti 15 tūkst. eurų. Negana to, svarstant klausimą tarybos komitetuose, net nebuvo pasivarginta parengti ir tarybos nariams pateikti darbų sąmatą, pagrindžiančią, kam šitokios sumos reikia.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

Šiuo neramiu ir įtampos kupi­nu metu vyresnieji prisimena ir tra­giš­kus Lietuvai prieškario laikus – Molotovo-Ribentropo paktą, jo slaptuosius protokolus, kurie daugiau kaip po mėnesio dar buvo papildyti į tautos genocidą atvedusiais pa­keitimais. Sovietai ir naciai pasidalino Rytų Europą, o Hitlerio reichas pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 65

„Kylame aukštyn tik dėl to, kad egzistuoja apačia ir galima atsispirti nuo tvirto pagrindo, 

o iš viršaus, įkvėpus oro, šūktelti: 

„Oho, kaip aukštai mano užkopta“! Ne apie kalnus čia“... (Julius Keleras) 

Rugpjūčio kaitra, kuri ne kiekvienais metais per patį vidurvasarį taip užkepina, 

dar nutolina mintis apie priartėjusią Rugsėjo 1-ąją, naujųjų mokslo metų pradžią, 

Mokslo ir žinių dieną. Nauja pradžia visiems, kas susiję su mokykla ar universitetu: 

mokiniams, studentams, mokytojams, dėstytojams, tėveliams, seneliams, kitaip tariant, 

didžiajai daugumai žmonių. Ir labai svarbu šią dieną suvokti kaip prasmingą, 

galbūt net visą gyvenimą nulemsiančią pradžią, po kurios bus daug naujų iššūkių, 

pergalių ir pralaimėjimų, laimingų ir skaudžių patirčių. Tačiau vis tiek svarbu nuo pat pradžios 

turėti savo tikslus ir pasiryžti kantriai, iš visų jėgų jų siekti. Dar svarbu visiems pasijusti 

vieno didelio Mokslo ir žinių laivo jūrininkais, neįveikiamų viršukalnių alpinistais, 

ieškančiais atsakymų į daugybę klausimų. Visiems kartu, mojant rudeniu kvepiančiais 

raudonais ir geltonais jurginais, įvairiaspalviais astrais ar išlakiais kardeliais...

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Viena iš pagrindinių priežasčių įsijungti į aktyvią paramą Ukrainos kariuomenei ir pabėgėliams odesietis Ro­manas Topilovas įvardija visą gyvenimą persekiojančius prisiminimus apie 1968-ųjų Čekijos revoliuciją, kurios nuslopinime jam teko dalyvauti.

Šio 73-ejų verslininko gyvenime nutiko daug įdomių dalykų, o Odesoje jis laikomas legendine asmenybe. La­biau­siai R. Topilovą išgarsino pagalba atgaunant pavogtą italų dailininko Mike­landželo Merizio, labiau žinomo pravarde Karavadžas, paveikslą „Judo pabučiavimas“. 

Kūrinys buvo pavogtas iš muziejaus Odesoje, o Ukrainos kriminalistai paprašė, kad R. Topilovas apsimestų JAV piliečiu ir Italijoje užmegztų kontaktus su pagrobėjais. Gudrybė pavyko, o padedant Italijos bei Vokietijos policijai, Gruzijos piliečių nukniauktas paveikslas surastas Berlyno priemiesčio garaže ir grąžintas Ukrainai. Tada vienas Kijevo žurnalas ir pavadino R. Topilovą Odesos „agentu 007”, o bičiuliai į jį ir toliau taip kreipiasi.

Šis buvęs kariškis išgarsėjo ir tuo, jog įkūrė vieną iš pirmųjų diskotekų buvusioje sovietų sąjungoje, išleido pirmą CD muzikinį albumą Ukrainoje, o tentus koncertams bei proginiams renginiams statanti jo firma tapo didžiausia gimtinėje – įmonės sumontuotose gigantiškose palapinėse prieš karą vyko visi didžiausi renginiai Ukrainoje, Gruzijoje, Moldovoje.

Maskoliams įsiveržus į Ukrainą, R. To­pilovo įmonė įkūrė nemokamą valgyk­lą pabėgėliams, skyrė tentą pabėgėlių centrui ir nemokamai stato palapines per humanitarinės organizacijos „Ge­ra­sis samarietis“ renginius vaikams. JAV gyvenantis vienas iš dviejų R. To­pilovo sūnų baiminasi dėl tėvų gyvybės ir kasdien ragina juos atskristi. Ta­čiau graužatį dėl to, jog 1968 m. dalyvavo slopinant Čekijos revoliuciją jaučiantis tėvas visų pirma nusprendė įsijungti į paramą kariuomenei.

Tėvo pavyzdys įkvėpė ir sūnų, dirbantį informatiku viename iš JAV bankų, įkurti pagalbos Ukrainai fondą. Už surinktas lėšas jis perka karinę bei humanitarinę paramą ir siunčia į gimtinę.

Kitas sūnus gyvena Odesoje, groja ro­ko grupėje ir rašo knygas. Polinkį menui jis paveldėjo iš tėvo. O šis sako, jog nors sovietų sąjungoje buvo slopinamos Vakarų radijo bangos, tačiau vienas bičiulis pamokė, kaip perdaryti radiolą ir klausytis bitlų. Įstojęs į universitetą, R. To­pilovas vakarais uždarbiavo grodamas restorane ir net slapta svajojo apie roko muzikanto karjerą.

„Tėvai vaikystėje užrašė į muzikos mokyklą, tikėdamiesi, kad grosiu klasikinę muziką, bet susižavėjau pasaulį užkariavusiais bitlais ir pats ėmiau barškinti gitara“, – juokėsi jis.

Visus planus sujaukė 1967 m. kilęs Izraelio ir Egipto karas, sukėlęs antižydišką isteriją Maskvoje bei visoje sovietų sąjungoje. Iš Gorkio universiteto buvo pašalinti ne tik dėstytojai žydai, bet ir vieno iš jų įsteigtą būrelį lankę studentai žydai, o kartu – ir R. Topilovas. Vaikinas žinojo, kad jo tėvas, norėdamas apsaugoti sūnus, buvo išsižadėjęs žydiškos pavardės, tačiau 1967 m. jis vis tiek patyrė, ką reiškia antisemitizmas. Išmestas iš universiteto Romanas buvo pašauktas į kariuomenę.

Prieš 54-erius metus, rugpjūčio 21 d., devyniolikmetį kartu su kitais dalinio kareiviais iš bazės Užgorode, esančios netoli Slovakijos, permetė į Čekijos provinciją.

„Mums neteko tankais traiškyti bari­kadų ir šaudyti į demonstrantus, nes tik­roji revoliucija vyko Prahoje. Tačiau aš vis tiek negaliu pamiršti, kaip mūsų įžengimą pamatę čekai gatvėje raudojo, o vienas jaunuolis su ašaromis akyse paklausė, kodėl tai padarėme“, – prisiminė verslininkas.

Karininkai kareiviams melavo, kad tokiu būdu norima užbėgti už akių Va­karų valstybėms, kurios neva suplanavo užgrobti Čekoslovakiją.

„Tarnavau ryšininkų kuopoje, sugebėjau klausytis „Amerikos balso“ pranešimų, tad žinojau tikrąją tiesą – atėjo­me ne „padėti“ Čekoslovakijai apsiginti nuo NATO kėslų, bet nuslopinti kilusį pasipriešinimą Maskvai“, – sakė R. To­pi­lovas.

Čekijoje jis išbuvo vos du mėnesius, nes pavyko įkalbinti vadą, jog leistų stoti į karo mokyklą. Ją baigęs, buvo pasiųstas į karinę artilerijos gamyklą „Arsenal 55” Rževo mieste netoli Maskvos. Ten kartu su keliais kolegomis už vieną hidroakustinį išradimą buvo apdovanotas Lenino vardo premija jaunimui, tapo techninio skyriaus viršininku, komjaunimo sekretoriumi. Pastaroji pareigybė pravertė įgyvendinant svajonę – įsteigiant pirmą mieste ir vieną pirmųjų visoje sąjungoje diskotekų.

Vėliau jaunasis išradėjas už ryšius su disidentų judėjimui priklausiusia mergina iš Maskvos ir už „netinkamos“ muzikos propagavimą buvo pašalintas iš komjaunimo ir, netekęs KGB išduotos „lojalumo pažymos“, prarado darbą karinėje gamykloje. Grįžęs į Odesą, R. To­pilovas įkūrė įrašų studiją, talkino įgarsinant filmus, organizavo gražuolių rinkimo konkursus, muzikos, kino ir madų renginius, o vėliau įkūrė tentų nuomos įmonę.

„Į Karavadžo paveikslo atgavimo istoriją mane įtraukė Vidaus reikalų ministerijos darbuotojas, buvęs mano studentas iš tų laikų, kai dėsčiau Policijos akademijoje. Jis kolegoms prasitarė, kad gerai moku anglų kalbą ir daug kar­tų lankiausi JAV, tad šie nusprendė, jog tinku amerikiečio Džonsono, super­kan­čio vogtus paveikslus, vaidmeniui. Mi­nis­terija parūpino labai brangų žiedą su briliantu, solidų laikrodį bei kostiumą ir pasiuntė į Italiją. Ten viena Ne­a­polio policininkė turėjo suvaidinti ma­no sekretorę. Nuvykome į pilyje ren­gia­mą uždarą meno prekeivių susiti­ki­mą, kur prasitariau, kad neva domiuo­si Karavadžo darbais. Po kiek laiko man paskambino vagystės organizatorius, su­sitarėme susitikti Vengrijos sostinėje Bu­dapešte. Vėliau susitikome Pra­ho-

­­je ir Berlyne, o paskutinis susitikimas buvo lemtingas, nes paprašiau parodyti paveikslą. Tai ir padėjo Vo­kie­ti­jos policijai jį perimti. Paveikslo atgavimą palengvino tai, kad vagys nebuvo profesionalai, jiems vadovavo vienas Leningrado „Ermitažo“ muziejuje dirbęs ekspertas. Jis turbūt sužinojo, kad Italijoje ir Ispanijoje eksponuotas paveikslas buvo apdraustas 100 mln. JAV dolerių, tad susigundė gauti pusę tos sumos. Aš už vogtą kūrinį pasiūliau 5 mln., bet vilkinau derybas. Jie tikrino mano duomenis, bet tai nebuvo lengva, nes beveik kas dešimtas JAV gyventojas turi Džonsono pavardę“, – pasakojo Romanas.

Verslininkas tikino prieš karą turėjęs daugybę draugų Rusijoje, su kuriais dabar ryšys nutrūko. Bičiuliams gėdingai nutilus, verslininkas „Facebooke“ paskelbė laišką anoniminiam bičiuliui iš Rusijos, kuriame parašė: „Jūs apkurtote ir apakote, taip turbūt parankiau (…). Jūs meluojate vieni kitiems ir net nenorite iš to melo išsivaduoti, užtat mes sužinojome, kaip atrodo tikrasis fašizmas(...). Ir žinai, mes jau supratome, kad kaltas ne vien Putinas, nes pamatėme, ką išdarinėja jūsų „kariai“...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kol dar negrįžome į biurus, įstaigas ar mokyklas ir turime šiek tiek atostogų laiko, „Keliauk Lietuvoje“ siūlo pažinti Žemaitiją. Galbūt kam nors tai bus naujos, unikalios ir dar neatrastos vietovės, o gal yra tokių, kurie nuspręs į jas sugrįžti dar kartą bei pažvelgti naujomis akimis.

Greta GAILEVIČIŪTĖ

„Šilalės artojo“ praktikantė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos II kurso studentė

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo" Nr. 64

Socialinių paslaugų namų darbuotojai nepajėgūs suteikti gyvybiškai svarbių paslaugų ambulatorinę slaugą gaunantiems sunkiems ligoniams. Toks įtarimas kilo, klausantis šeimos gydytojų diskusijų Šilalės savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje. Savivaldybės gydytoja Dalė Briedienė padėtį vadina tragiška, o Turto ir socialinės paramos skyriaus pateikiamais duomenimis, neapibrėžtą laiką eilėje socialinių paslaugų laukia net 40 žmonių.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64