Lietuvos banko vadovas Gediminas Šimkus šią savaitę susitikime su Seimo nariais pa­tvirtino, jog šių metų pirmąjį pusmetį bankai Lietuvoje uždirbo apie 180 mln. eurų pelno – maždaug tiek, kiek 2018–2019 m. Vien pirmąjį šių metų ketvirtį bankų pelnas pasiekė be­veik 100 mln. Eur, tuo pačiu metu pernai – apie 75 mln. Eur. Praėjusių metų pirmąjį pusmetį Lietuvoje veikiantys komerciniai bankai kartu uždirbo 153,1 mln. Eur grynojo pelno, o per visus praėjusius metus ši suma sudarė 329 mln. Eur. Tačiau, nepaisant įspūdingų sumų, kone visi bankai praneša, kad netrukus už paslaugas teks mokėti daugiau.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

„Perlas Energija“ pranešus apie stabdomą veiklą, tūkstančiai įmonės vartotojų at­si­dūrė nežinioje. Nors elektros tiekimas jiems nenutrūks, bendrovės „Energijos skirs­tymo operatorius“ (ESO) ekspertas Audrius Buivydas ragina gyventojus nelaukti paskutinės minutės ir reikiamus sprendimus priimti jau dabar.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 64

Redakcija nuolat sulaukia nuotraukų, kuriose gyventojai dalijasi puikiu savo užaugintu derliumi. Todėl nu­sprendėme pradžiuginti laikraščio skaitytojus ir surengti gražiausių bei įspūdingiausių daržo, sodo gėrybių foto­grafijų konkursą. 

Kviečiame siųsti redakcijai nuot­raukas el. paštu  Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.  arba dalintis jomis „Šilalės ar­tojo“ Facebook pas­kyroje. Tuos, kurie neturi galimybių nufotografuoti sa­vo derliaus, kviečia­me paskambinti į re­dakciją tel. (8-449) 7-41-95 arba (8-699) 6-73-84 ir mūsų fotografas pa­­dės jį įamžinti. Prie nuotraukos pra­šy­tume nurody­ti bent savo vardą ir telefono nume­rį – fotografijas sudė­si­me į atskirą galeriją, o trijų, sulaukusių daugiausiai peržiūrų, auto­riams įteiksime „Ši­lalės artojo“ prizus.

Redakcija

Kartais „nekaltas pramoginis lošimas su draugais“ gali virsti nekontroliuojamu elgesiu – kankinančia problema, patologija, rimta priklausomybe nuo azartinių lošimų. To­dėl būtina įvertinti šių „smagių pramogų“ grėsmę iš anks­to. 

Respublikinio priklausomybės ligų centro (RPLC) gydytoja psichiatrė Sigita Šolytė atkreipia dėmesį į tyrimų duomenis, įrodančius, kad loterijos, kortų žaidimai yra siejami su vidutine patologinio lošimo rizika, o kazino lošimai – su didele patologinio lošimo rizika.

Apie priklausomybę nuo azartinių lošimų, grėsmę, skau­džius padarinius ne tik lošiančiajam, bet ir jo aplin­kai kal­bamės ir su RPLC socialine darbuotoja Svetlana Vo­lujevič. 

Kada vertėtų sunerimti? 

Azartinis lošimas – tai rizika ir viltimi paremtas žaidimas, galintis turėti itin skaudžių bei skausmingų padarinių. 

„Tai rizikingas kažko reikšmingo statymas su viltimi įgyti ką nors didesnės vertės. Pa­sikartojantys patologinio potraukio prie azartinių lošimų epizodai gali užvaldyti asmens gyvenimą, dėl to atsisakoma socialinių, darbinių, materialinių ir šeimos vertybių bei įsipareigojimų“, – teigia gydytoja psichiatrė S. Šolytė. 

Anot jos, tokiam sutrikimui, kurį sukelia azartiniai lošimai, būdingas dažnas potraukis loš­ti, rizikavimas vis didesne pinigų suma, jog būtų pasiektas trokštamas malonumas. Pri­klau­somi asmenys būna kamuojami nuovargio, dirglūs. Apie lošimų mastą meluoja sa­vo šeimos nariams, artimiesiems, gydytojams, todėl kyla grėsmė, kad santykiuose, šeimoje, darbe, karjeroje, įgyjant išsilavinimą kils sunkumų. 

Neretai lošimas tampa būdu pabėgti nuo problemų ar pagerinti prastą nuotaiką, o po pralošimo iškart siekama atsilošti. 

„Labai dažnai asmenys, turintys problemų dėl lošimo, linkę jas slėpti ir neigti, todėl pirmuoju ženklu gali būti pasikeitęs artimojo elgesys, išsisukinėjimas nuo ankstesnių pa­reigų arba jų neatlikimas, dažnas prašymas skolinti, iš namų dingstantys daiktai ir visi kiti anksčiau minėti simptomai. Kai lošimas tampa probleminiu – atsiranda pasekmės“, – sa­ko S. Šolytė. 

Plona riba tarp pramogos ir priklausomybės

Priklausomybė nuo azartinių lošimų neištinka staiga – tai ilgas procesas. 

„Yra geras posakis: jeigu iš karto įmeti varlę į verdantį vandenį, ji iššoks ir išgyvens, o jeigu ją virinsi ant labai lėtos ugnies, ji palaipsniui žus. Šis posakis kažkiek atspindi priklausomybės formavimąsi – žmogus nepastebi, kaip nekaltas lošimas, loterija ar lažybos pavirsta rimta liga – priklausomybe. Riba, kuri skiria pramogą nuo lošimo, yra plona, sunkiai apčiuopiama“, – tvirtina socialinė darbuotoja S. Vo­lu­jevič. 

Jos teigimu, iš pradžių žmogus lošia pramogaudamas, leis­damas laisvalaikį ir tik su­kel­damas sau riziką. Jeigu jis įsivertina ir supranta, kad rizika rimta, nusistato sau lošimo ribas, kurių pavyksta laikytis, – rizika suvaldyta.  

„Visgi dažniau žmonės numoja ranka į riziką, tokiu būdu pamažu auga pripratimas (tolerancija), norisi lošti daugiau, dažniau, rimčiau ir dides­nėmis sumomis, lošimas užima vis daugiau laiko, lošiama darbo ar mokslų metu. Tuomet jie lošia sukeldami sau apčiuopiamą žalą, pavyzdžiui, finansams, santykiams ar sveikatai. Jeigu šioje vietoje pavyksta sustoti, nusistatyti ribas bei jų laikytis, – puiku. Tačiau tai padaryti tampa sunku, nes lošimas žmogų labai stipriai įtraukia – jis jaučia azartą, malonumą, patiria greitą „apdovanojimą“, o prasilošęs nori būtinai atsilošti, ir patenka į užburtą ratą“, – aiškina S. Volujevič, pridurdama, kad, lošdamas ir nepaisydamas konkrečios žalos, žmogus po kurio laiko peržengia nematomą liniją ir įgyja priklausomybę. 

Padariniai – žlugdantys 

S. Volujevič patirtis rodo, jog nuo lošimų priklausomi asmenys neretai turi reikalų su antstoliais, dažnai patiria teisinių, finansinių problemų ir skolų. Norėdami atsilošti, jie naudojasi greitaisiais kreditais, kurių vėliau neįstengia grąžinti, todėl artimiesiems tenka „dengti“ finansinius įsiskolinimus, tuo nuskurdinant šeimos biudžetą. 

Priklausomo asmens bei jų artimųjų psichika ir kūnas gyvena nuolatiniu įtampos bei išgyvenimo režimu, kurį sunku ilgai atlaikyti. 

„Dirbant su kompulsyviais lošėjais ir jų artimaisiais, dažnai galima išgirsti, kad jų psichologinė būsena yra labai sudėtinga. Jie jaučiasi dirglūs, per­vargę nuo įtampos, finansi­nių sunkumų, pasireiškia ne tik psichologinių, tokių kaip nerimas, panikos priepuoliai, depresinė būsena ar mintys apie savižudybę, bet ir somatinių sutrikimų – pakyla kraujospūdis, atsiranda stip­rūs galvos skausmai, nemiga. Pri­klau­somi asmenys bei jų artimieji gali pradėti dažniau ir gausiau vartoti alkoholį norėdami užmiršti sunkumus, jų nesprendžia“, – vardija rizikas socialinė darbuotoja. 

Be viso to, artimiesiems formuojasi netiesioginė priklausomybė. 

„Jie tampa priklauso­mi nuo lošiančio asmens ir nustoja gyventi savo gyvenimą, nes viskas pradeda suktis aplink priklausomą žmogų. To­kia šeima neretai atsiriboja nuo socialinio gyvenimo, mažai bendrauja su aplinkiniais, apriboja ryšius su draugais, giminėmis, slepia savo šeimos problemas nuo aplinkinių, nes jaučia gėdą. Apleidžia savo ankstes­nius pomėgius, nes tam nelieka nei noro, nei finansinių ar emocinių resursų“, – sako S. Vo­lujevič. 

Rekomenduojama vengti pamokslų

Dažniausiai artimieji pirmi pa­stebi su lošimu susijusias artimo žmogaus problemas. To­dėl gydytoja psichiatrė S. Šo­lytė pataria pirmiausia pasirūpinti savimi – savo psichologine ir finansine gerove bei saugumu, ieškoti kva­lifikuotos pagalbos. 

Jos teigimu, svarbiausia vengti moralizavimo lošiančiajam, pamokslų ir baudimo. O kai kenčiantys nuo lošimų asmenys atsigręš į savo elgesį ir matys pasekmes, svarbu būti šalia, pagal galimybes padėti, paskatinti kreiptis pagalbos į specialistus.

„Kuo greičiau lošiančiajam leisime pamatyti bei pajausti su lošimu susijusias pasek­mes, tuo greitesnis bus jo sveikimas arba bent jau pagalbos paieška“, – sako ji. 

Socialinė darbuotoja S. Volu­jevič priduria: jei artimieji grąžina lošėjo skolas, tokiu būdu jie tik skatina neatsakingą šio žmogaus elgesį, sukuria jam saugumo jausmą, kad jis gali „išsisukti“, jį visada „ištrauks iš bėdos“. 

„Artimiesiems svarbu nekelti sau tikslo „išgelbėti“, nes jis nėra realus. Tai yra rimta liga, kurią gydo kvalifikuoti specialistai, o artimasis nėra kvalifikuotas specialistas, tad svarbu savęs nekaltinti, kad nepavyksta suvaldyti artimojo ligos“, – pataria S. Volujevič.

Ji sako, jog kvietimas į atvirą ir nuoširdų pokalbį yra tin­ka­ma pagalba, nes tai yra prie­šingas elgesys slapukavimui ir nutylėjimams. Svarbiau­sia leis­ti priklausomam asmeniui pa­­matyti, kad norite jį suprasti ir kartu rasti pagalbą. 

„Tačiau nevertėtų tikėtis grei­tų rezultatų net tuomet, jei artimasis sutiko nueiti pas specia­listus. Kadangi priklausomybė išsivystė per ilgą laiką, todėl gijimas taip pat bus ilgas ir daug jėgų reikalaujantis procesas“, – sako socialinė darbuotoja. 

Nuotr. iš asmeninio archyvo

Prieš žiemos olimpi­nes žai­dynes Kinijoje su grupe ko­legų kreipėmės į Lie­tu­­vos tautinį olimpinį ko­mi­­te­­tą, už sporto politiką at­sa­­kin­gas valstybės instituci­jas, kviesdami diskusijai, kaip padėti profesionaliajam sportui išsilaisvinti iš po­li­ti­nės kon­junktūros. Tiems, kas bent kiek domisi tarptautine politika, aki­vaiz­du, jog svarbiausi tarp­tautiniai sporto įvykiai yra tapę mėgiamu politinių dik­tatorių manipuliacijos įran­­kiu.

Didžiausia bėda, mano įsitikinimu, kad diktatoriai kryptingai skiria dideles lėšas įvairioms tarptautinėms federacijoms, jos galiausiai tampa nuo jų priklausomos ir priima tokius sprendimus, kurie dikta­torių padiktuojami. Todėl jau dvejos olimpinės žaidynės vy­ko Pekine, prieš tai turėjome labai ideologizuotas žaidynes So­čyje. Sprendimo surengti Pa-­­

saulio futbolo čempionatą Ka­tare neįmanoma suprasti, žvel­giant iš sporto pozicijų, tačiau jis vyksta būtent čia dėl geopolitinės šios valstybės svarbos.

Lietuvos sporto funkcionieriai aršiai mane puolė, neva negalvoju apie trumpą sportininkų karjerą ir apie tai, kaip jiems svarbu dalyvauti olimpiadoje. Tai buvo nesąžiningas kalbos nusukimas, nes būtent sporto funkcionieriai privalo kovoti, jog sportininkams nekiltų keblių moralinių dilemų. Taip pat sakiau, kad sportininkai gali vykti į Pekiną, tačiau funkcionieriai, reikalau­da­­mi permainų, galėtų jį boikotuoti. Deja, Pekino olimpinės žaidynės, kurios, beje, tikrai ne­­atnešė Lietuvos sportininkams jokios šlovės, įvyko, o prak­tiš-

kai iškart po jų prasidėjo Ru­sijos karas Ukrainoje. Štai ta­da pagaliau ir buvo iškeltas klau­simas tiek dėl Rusijos ir Bal­tarusijos sportininkų, tiek dėl kultūros veikėjų. Rusija per labai trumpą laiką didžiąja dalimi izoliuota nuo tarptautinių sporto varžybų. Kita vertus, tik dar labiau išryškėjo, kaip dalis sporto federacijų yra priklausomos nuo šios šalies. Ir net po šešių mėnesių kruvino karo Tarptautinės šachmatų federacijos vadovu išrinktas veikėjas iš Rusijos, kuriam pakako pareikšti, kad jis nesijaučia atstovaujantis Rusijos politikai. 

Tą patį galima pasakyti ir apie radikalią dziudo, kai kurių kovinių menų federacijų priklausomybę nuo Rusijos. Labai sunkiai sprendimus priėmė ir futbolo bei krepšinio tarptautiniai funkcionieriai. Ilgai bandyta „stumti“ rusų klubų rungtynių „neutralioje“ teritorijoje idėją.

Šiandien Rusijoje neįmanoma būti „šalia karo“. Net ir menkiausia abejonė „karinės operacijos“ Ukrainoje tikslingumu ar kuriuo nors valdžios sprendimu traktuojama kaip Rusijos kariuomenės „juodinimas“ ir už tai griežtai persekiojama. Todėl tokioje situacijoje visos sporto varžybos tampa propagandiniais reginiais. Natūralu, kad daug Vakarų valstybių priėmė nuostatą, jog jei jų sportininkai neatsisako varžytis Rusijos čempionatuose, jie praranda galimybę atstovauti nacionalinei rinktinei. Tai tapo dilema daliai sportininkų, kuriuos rusams pavyko prisivilioti itin dosniais finansiniais pasiūlymais. Nes kiekvienas „legionierius“ yra svarbi pergalė, o valdžia visais būdais bando įrodyti, kad tarptautinė izoliacija esą neveikia.

Būtent todėl rusai ir organizuoja festivalius Sočyje, kur bando prisivilioti kuo daugiau įžymybių. Tokie renginiai tampa svarbiais propagandiniais įvykiais, skirtais tiek „vidaus“, tiek „išorės“ publikai. Labai apmaudu, jog viename iš jų garsiai nuskambėjo ir Lietuvos vardas – ledo čiuožėjų pora iš Lietuvos Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko, kuriai suteikta Lietuvos pilietybė, tikintis, jog ji garbingai atstovaus mūsų valstybei, nesugebėjo atsisakyti pasirodymo. Kita vertus, nors ir nesmagu, bet nieko netikėta. Nors Lietuvos čiuožimo federacijos vadovė, P. Vanago motina teigė, jog neva jai tai buvo akibrokštas, o Povilas ir Margarita esą nuosekliai smerkia karą Ukrainoje, tačiau tiesa ta, kad ši pora ilgai pramogavo Rusijoje, net ir prasidėjus kruvinai karinei invazijai. Aiškiai Rusijos veiksmų jie nepasmerkė, o būtent p. Vanagienė buvo viena iš aršiausiai įrodinėjančių, jog neva privalome atskirti sportą nuo politikos...

Puikiai suprantu, kad kiekvienas sportininkas, kaip ir sporto funkcionierius, prisiima asmeninę atsakomybę. Kiekvienas turi teisę priimti nepatogų kitiems sprendimą. Tačiau nepamirškime, kad sportininkai dažniausiai atstovauja ne tik sau, bet ir valstybei. Todėl natūralu, jog institucijos turi aiškiai reaguoti į jų apsisprendimus, kurie meta šešėlį visai valstybei. Kitas dalykas – sportininkai, labai norintys turėti visišką laisvę priimti sprendimus, gauti lėšas iš valstybės ir akcentuoti, jog neva yra atsakingi tik prieš savo sąžinę. Tikrai negalvoju, jog valstybės institucijos turėtų perimti sporto federacijų kontrolę, tačiau nenormalu ir tai, kai „draugų būreliui“ federacijos širma tampa galimybe dalintis valstybės ir tarptautinių organizacijų pinigus, kai dalis narių pradeda jaustis „valstybe valstybėje“.

Todėl jeigu tikime, kad tarptautinis sportas turi ateitį, turime siekti išlaisvinti sportininkus nuo diktatorių politinių manipuliacijų. Tai neatsiejama ir nuo kito tikslo – sporto nukomercinimo. Šiandien profesionaliame sporte per didelį vaidmenį pradeda vaidinti pinigai, ir tai sugriauna sportinį principą. Ir apie korupcijos „vėžį“ sporte girdime per dažnai.

Suprantu, kad šiandien yra svarbesnių tarptautinių problemų, tačiau karas Ukrainoje atskleidė daug žaizdų ir negalime numoti į jas ranka. 

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, rašytojas, filosofas

Nauja mokslo metų pradžia jau visai čia pat, tad visi skuba pasirūpinti mokyklinių prekių krepšeliu. Šiais laikais jame būtina turėti ne tik sąsiuvinių ir rašiklių, tačiau ir telefoną, kuriuo vaikas galėtų paskambinti ir atlikti išmanias užduotis. Mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ parengė specialius pasiūlymus išmaniems įrenginiams ir planams tam, kad galėtumėte sutaupyti! Daugiau informacijos galite rasti www.tele2.lt.

Išmanusis laikrodukas – į pirmąją klasę

Jei savo atžalai išmaniojo telefono patikėti dar nenorite, puikiu sprendimu gali tapti išmanusis laikrodis vaikams – „OKIS“. Jis turi daugybę funkcijų, kurios pravers ir vaikui ir jums. Jame integruota vaizdo kamera, kuri leidžia vaikui fotografuoti, filmuoti ir bendrauti su tėvais vaizdo skambučiu. Itin naudinga ir buvimo vietos nustatymo funkcija – „GPS“ imtuvo signalas leis žinoti, kur yra tiksli vaiko buvimo vieta.

Išmanusis laikrodis yra itin lengvas – sveria vos 50 gramų, o žaismingas violetinis arba mėlynos spalvos korpusas itin traukia akį. Pasiūlymas išmaniajam laikrodžiui „OKIS“ (1 € pradinė įmoka, 0 €/mėn.) galioja užsakant naują balso paslaugų planą (1 GB, 8,5 Eur/mėn.) ir sudarant 24 mėn. paslaugų teikimo sutartį. Įsigyjant tik laikrodį, jo kaina siekia 79 Eur.

Į žinių pasaulį išmaniai

Jei jūsų vaikui jau laikas atsinaujinti išmanųjį telefoną, puikiu pasirinkimu gali tapti „Samsung Galaxy A13 (64 GB)“. Jo talpi (5000 mAh) baterija užtikrins, kad vaikas telefonu galės naudotis ištisą dieną, o 50 MP pagrindinė kamera leis užfiksuoti visus dienos nuotykius.

Dabar šį telefoną „Tele2“ internetiniame puslapyje su 24 mėn. sutartimi nusipirkti galima sumokėjus vos 1 Eur pradinę įmoką (mėnesinė įmoka – 6,58 Eur/mėn.). Išsimokėtinai įrenginį įsigyti galima tik kartu užsisakant naują balso paslaugų planą (1 GB, 8,5 Eur/mėn.). Telefonui taip pat taikomas ir vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur.

Vaikams, kuriems reikia funkcionalesnio išmanaus telefono, puikiai tiks „Samsung Galaxy S21 FE (128 GB)“. Šis telefonas pasižymi svarbiausiomis flagmanų savybėmis, tačiau yra pigesnis. Itin sklandų veikimą užtikrins „Snapdragon 888“ procesorius. Triguba galinė kamera su naktiniu režimu pasirūpins, kad net prieblandoje darytos nuotraukos atrodytų puikiai.

Šį išmanųjį telefoną „Tele2“ internetiniame puslapyje su 24 mėn. sutartimi galima įsigyti vos už 1 Eur pradinę įmoką (mėnesinė įmoka – 24,50 Eur/mėn.). Išsimokėtinai įrenginį įsigyti galima tik kartu užsisakant naują balso paslaugų planą (1 GB, 8,5 Eur/mėn.). Telefonui taip pat taikomas ir vienkartinis laikmenos mokestis – 5,25 Eur.

„Pildyk“ – iki 25 proc. nuolaidos neribotų pokalbių planams!

Naujam išmaniam įrenginiui reikia ir pokalbių plano, todėl populiariausia Lietuvoje išankstinio mokėjimo paslauga „Pildyk“ jau pasirūpino geriausiais pasiūlymais. Tai puiki išeitis tėvams, norintiems valdyti vaiko sąskaitos dydį ir mokėti mažiau.

Dabar planas su neribotomis SMS žinutėmis ir pokalbių minutėmis bei 5 GB kainuoja 5,89 Eur/mėn. (įprasta kaina – 7,89 Eur/mėn.). Tuo tarpu planas su neribotomis SMS žinutėmis ir pokalbių minutėmis bei 10 GB kainuoja vos 8,99 Eur/mėn. (įprasta kaina – 10,99 Eur/mėn.). Akcijos laikas ribotas – planus šiomis kainomis www.pildyk.lt puslapyje arba programėlėje užsisakyti galima iki 09.14 d. 

„Maskoliai mane įrašė į dešimt labiausiai ieškomų nu­si­kaltėlių sąrašą: savo satyra socialiniuose tinkluose juos labai siutinu, bet užtat pralinksminu su okupantais ko­vo­jančius bičiulius“, – džiaugėsi Vadimas, paprašęs neminėti jo pavardės saugumo sumetimais.

Su šiuo 45-erių vyriškiu viename iš Odesos nakvynės namų susipažinau gana keistomis aplinkybėmis: gretimame kambaryje gyvenusi sutuoktinių pora vakare ėmė bartis, o jų raminti atėjusiai administratorei vyras pareiškė, kad yra pabėgėlis iš Chersono. Ten esą patyrė tokių žiaurumų, kokių administratorė net neįsivaizduojanti, todėl turėtų nesikišti į šeimos reikalus. Tada iš priešais esančio kambario iš­ėjęs Vadimas įspėjo žmogelį, jog nors jiedu iš tiesų yra pabėgėliai, tačiau tai nesuteikia teisės nepaisyti reikalavimo laikytis naktinės ramybės.

„Jei esi toks drąsus ir neturi kur dėti energijos, gal nori prisidėti prie partizanų“, – sutramdė išsišokėlį Vadimas.

Nusprendžiau užkalbinti apie partizanus prasitarusį vyriškį.

„Pažįstu ne tik juos, bet ir okupantams talkinančių kolaborantų vadus, su vienu iš jų kartu mokiausi institute“, – į klausimą apie partizanus atsakė Vadimas.

Susėdus gerti arbatos, prisijungė ir septyniasdešimtmetis Anatolijus, pensininkas advokatas, kuris irgi pabėgo iš Chersono, o dėl patirto streso dabar saujomis geria vaistus dėl širdies sutrikimų. 

„Iš priekyje važiavusios mašinos okupantai patikros poste išsodino penkis vyrus, nusivedė už namo ir išgirdom automato šūvių seriją. Nežinau, ar tik­rai juos sušaudė, tačiau širdis apmirė, galvojau, kad jeigu jie mano pase pamatys JAV vizą, irgi sušaudys“, – pasakojo Anatolijus. 

Jam pasisekė – rusų kareiviai pasirausė po viršuje sudėtas moterų rankines, o apačioje buvusių Anatolijaus ir penkeriais metais jaunesnio jo brolio reik­menų neapžiūrėjo. 

„Nuo Chersono iki Odesos trys valandos kelio, bet mes užtrukome devyniolika – važiavome pamiškių keliukais, drebėjom, kad neužklimptume, greta dundėjo rusų karinė technika, pakelėse matėme apdegusių mašinų, kai kurios net su likusiais žmonių kūnais“, – kraupių prisiminimų nepamiršo Anatolijus.

Jis tikino, jog buvusi žmona pedagogė ir sūnus, psichologijos dėstytojas, gyvenantys JAV, ragina skristi pas juos, bet tokiam skrydžiui jis jaučiasi per silp­nas, be to, ten nepritampa.

Vyriškis neketino bėgti iš Chersono, tačiau sužinojęs, kad maskoliai išsivežė tardymui jo kaimyną, išsigando, jog šis prasitars, kad dažnai lankosi JAV, o šie ims kankinti, nes pagalvos, jog šnipas. Be to, Chersone po tardymų nežinia kur jau pradingo arti tūkstančio žmonių...

Vadimo pabėgimas dar rizikingesnis, mat okupantai jį suėmė per vieną demonstraciją, skirtą Ukrainos palaikymui. Vyrą visą naktį tardė ir mušė, siekdami iškvosti, kas organizuoja protestus.

Maskolius labai stebino tai, kad chersoniečiai renkasi į protesto mitingus ir nesibaimina nei ašarinių dujų, nei garsinių granatų.

Nežinia, kaip būtų tardymas baigęsis, tačiau kitą dieną apie jo suėmimą sužinojo buvęs kursiokas iš studijų Fizinio lavinimo institute laikų. Pasirodo, jis perėjo į okupantų pusę ir tapo vienu iš mero pavaduotojų, tad Vadimui irgi pasiūlė tapti okupantų talkininku.

„Jie tuo metu į meriją rinko bet ką, nes nebuvo norinčių. Vienas pažįstamas žurnalistas tapo policijos šefu, apsaugos darbuotojas – mero pavaduotoju, o mane, buvusį bokso sporto meist­rą, diskožokėjų bei įvairių renginių organizatorių, panoro sporto ministru padaryti“, – juokėsi Vadimas. 

Jis pažadėjo prisijungti prie išdavikų, tačiau, paleistas iš areštinės, tą pačią naktį paspruko.

Lengvųjų mašinų, vežusių pabėgėlius į Odesą, kolonoje buvo 12 automobilių, bet tikslą drauge pasiekė penki. Ar kiti ekipažai atvyko, Vadimas nėra tikras, mat tą naktį pabėgėlių koloną apšaudė ne tik maskoliai, bet ir ukrainiečiai, manę, jog tai yra priešo žvalgai.

„Miesto vadus visada lydi karinės mašinos ir apsauga, tačiau tai nepadeda išvengti partizanų keršto: prieš savaitę buvo nušautas mero pavaduotojas, o meras Vladimiras Saldo apnuodytas ir komos būsenos nuskraidintas atgal į Maskvą“, – bičiulių partizanų darbu didžiavosi Vadimas.

Prieš mėnesį susprogdinus policijos mašiną, vienas okupantas žuvo, keli buvo sužeisti. Dar anksčiau, birželio viduryje, susprogus prie medžio pririštai nuotolinio valdymo bombai, buvo sunkiai sužeistas administracijos vadovas Jevgenijus Sobolevas ir jo vairuotojas.

Vadimo teigimu, tokias akcijas inicijavo įmones praradę verslininkai, jas rengė netgi futbolo aistruolių organizacijai priklausę asmenys, o vėliau prie partizanų ėmė jungtis ūkininkai, slapta perduodantys informaciją apie priešų dislokaciją ir judėjimus.

Partizanų surenkama informacija labai praverčia Ukrainos kariuomenei, kuri Chersono regione jau išvadavo keliasdešimt gyvenviečių. Okupantai bando kovoti su partizanais, siūlydami premijas už informaciją apie juos. Tačiau tokios vilionės sudomino nedaug ką ir, persigandę partizanų bei artėjančios uk­rainiečių kariuomenės, maskoliai suskubo į Rusiją vežti savo šeimas. Mat kar­tu su Kremliaus kariais į Chersoną atvyko ir valdininkai bei policininkai su šei­momis. Atvykėliai buvo viliojami ga­limybe veltui gauti butus ir namus. Oku­pantai priėmė įstatymą, kad jei kokio nors buto ar namo savininkas per dvi savaites neprisistatys, tai jo turtą perims Rusija.

„Jei ne avarija, į kurią patekau prieš 14 metų, dabar kovočiau“, – apmaudo neslėpė Vadimas.

Per motociklo avariją jis patyrė daugybinius lūžius, viena akimi beveik nemato, o dešine ranka gali kelti ne didesnį kaip 5 kilogramų svorį.

„Aš esu kūrybinis partizanas, kas dieną socialiniuose tinkluose paskelbiu okupantus bei Kremliaus vadus pašiepiančias eiles, dainuškose aukštinu Chersono partizanų žygius, dėl to kolaborantų televizijoje buvau paskelbtas priešu“, – pasakojo Vadimas.

Vyras anksčiau kas vasarą vadovavo diskotekoms nuosavame mini bare „Disco 90“, o kitu metų laiku darė tatuiruotes savo salone. Be to, kūrė eiles Rusijos dainininkams, kurie visi, prasidėjus karui, nutraukė su juo ryšius.

„Mane socialiniuose tinkluose užblokavo 120 bičiulių Rusijoje, net teta, pareiškusi, jog esu nacistas bandera, nors aš net nemoku gerai ukrainietiškai kalbėti, kaip ir dauguma chersoniečių kalbu rusiškai. Tačiau esame ukrainiečiai, todėl giname savo šalį“, – sakė Vadimas.

Jis labai ilgisi savo žmonos ir dviejų dukrų, kurios dabar gyvena Lenkijoje. Ir tiki Ukrainos pergale. Tiesa, baiminasi, kad iš jo miesto gali likti pelenų krūva, mat Chersonas yra labai svarbus tiek okupantams, tiek gynėjams. Vos 100 kilometrų nuo Krymo nutolęs miestas vadinamas vartais į Krymą, per jį eina visi keliai į pusiasalį. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nekilnojamojo turto mokestis – vienas iš nedaugelio, kuris papildo rajono biudžetą, todėl jo dydį nustato savivaldybės taryba. Jau kelinti metai iš eilės rajono politikai nusprendė jo nekeisti.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 63

Dar visai neseniai kone sutartinai sakydavome: rusai yra geri žmonės. Jei­gu kas nors imdavo tvirtinti ki­taip, atkirsdavome: reikia atskirti Ru­sijos valdžią nuo eilinių žmonių. Kremliaus politika imperinė, ag­re­syvi, autokratinė, o rusai, ypač provincijos, esą nors prie širdies dėk.Bet nuo karo Ukrainoje pradžios viskas apsivertė aukštyn kojomis. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 63