Lietuvoje ir Tarptautinė vaikų gynimo diena, ir Tėvo die­na švenčiamos smagiai. Rusijos agresiją patiriančioje Uk­rai­noje šią dieną daugybei vaikų teko praleisti be tėčių, nes jie kariauja, budi apkasuose ar blokpostuose, gydosi su­žeidimus ligoninėse arba jų jau nebėra.

Birželio 4-ąją minėjome Tarptautinę vaikų, nukentėjusių nuo agresijos, dieną. Jai ir skiriamas šis rašinys.

Daliai vaikų ši diena buvo liūdesio ir ašarų, o ne linksmybių diena, nes jie kartu su mamomis prisiminė kare žuvusį tėtį. Ukrainos vyriausybė nutyli tikslų kovose žuvusių gynėjų skaičių, tačiau pagal neoficialią informaciją, šiuo metu Donbaso regione vykstančiuose įnirtinguose mūšiuose kasdien žūva apie šimtą karių, o maždaug du šimtai patiria invalidumą lemiančius sužeidimus. Apie trečdalį ukrainiečių šeimų yra palikusios savo namus – į kitas šalis išvyko apie 5 mln. ukrainiečių, kurių dauguma yra mamos su vaikais, mat vyrai nuo 18 iki 60-ies privalo ginti tėvynę.

Pamenu vaizdus, regėtus pirmą karo savaitę Lenkijos mieste Peremyšlyje, kurį tada užplūdo neregėtas skaičius pabėgėlių. Tam buvo nepasiruošusios nei Ukrainos, nei Lenkijos tarnybos, ir mamos su mažais vaikais pasienyje stovėjo po kelias paras minusinėje temperatūroje. Išsigandusiomis, pavargusiomis ir rūpesčių pilnomis akimis.  

Panašius vaizdus vėliau teko matyti Lvivo, Kyjivo, Charkivo, Odesos geležinkelio stotyse... 

Per karą Ukrainoje jau žuvo beveik 300 vaikų, keleriopai daugiau jų yra sužeista. Dar dau­giau išgyvena psichologines traumas, nuo kurių dalis ga­li­mai neišgis visą gyvenimą.

„Stu­den­tų“ požeminėje met­ro stotyje Charkivo mik­rorajone Sal­tov­­koje žiemą gyve­no 400 tūkst. žmonių. Šis mikrorajo­nas ag­re­sorių buvo bombarduojamas dieną ir naktį. Per­­si­gandę žmonės iš­lėkė traukiniais ir mašinomis kitur, tačiau dalis neturėjo kur bėgti ar nesugebėjo, tad apsigyveno metro stotyse. No­rėdama, jog vaikai mažiau galvotų apie karo bai­sumus, viena pen­sininkė peda­go­gė sugalvojo jiems įrengti žaidimų kam­pelį. Maisto ir vais­tų atvežantys sa­vanoriai atgabeno knygučių, žaislų, flomasterių, popieriaus. Per piešimo valandėles mokytoja prašė vaikų nupiešti kažką spalvingo. Deja, kelių mažylių piešinukuose vis tiek vyravo tamsios spalvos, iš popieriaus la­pų persidavė nerimas ir baimė. Nieko keisto – nerimastingus piešinius paišiusio Kolios tėtis su priešu kovoja fronte, šei­ma su juo neturi ryšio jau dešimt dienų. Berniukas liūdi ir dėl mylimos kalaitės Mirtos, ku­ri, išsigandusi sprogimų, nusitraukė nuo pavadėlio ir visą mėnesį nepavyksta jos prisišaukti. 

Metro gyvenanti vienuolikametė So­nia išgyveno dėl katino Bubliko. Tra­ge­dija įvyko, kai So­nia su mama Bubliką išvedė į lauką pasivaikščioti ir netoliese sprogo bomba. Kačiukas taip iš­sigando, kad jį ištiko infarktas ir veterinarai kelias dienas gelbėjo jo gyvybę. Kai Bub­likas pasveiko, ir Sonia pralinksmėjo, nustojo verkti.

Kišiniove teko susipažinti su verslininko šeima, kuri, prasidėjus karui Uk­rainoje, priglaudė pabėgėlius. Verslininką sukrėtė vaikų, išgirdusių pravažiuojančios greitosios pagalbos mašinos sireną, elgesys: pasigirdus tokiam signalui, jie puldavo slėptis po lova. Nors jiems ir buvo sakoma, kad Moldovoje karo nėra, negresia joks pavojus.

Dar labiau sukrėtė žinia iš Chersono, kai šeima gavo žinią, jog žuvo jų namuose gyvenu­sių keturių vaikų tėtis. Vy­ras bu­vo pasiturintis verslininkas, Ru­sijos pilietis, vedęs ukrainietę. Ki­­lus karui, pasinaudodamas tuo, jog turi Ru­sijos pasą ir leng­vai gali pravažiuoti okupantų blok­postus, nusprendė padėti pabėgėliams ir ėmė juos vežti iki Mol­­dovos pasienio. Tačiau kartą snai­perio kulka pataikė verslininkui į galvą... Apie tai, jog tėtis didvyriškai žuvo, mama keturiems vaikams nesiryžta pasakyti. Da­bar jie pas tetą Gruzijoje, moteris stengiasi apsaugoti juos nuo netekties sukrėtimo.  

Tuo, jog mamos slepia skaudžią tiesą, o dalis vaikų po patirtų karo baisumų nebesugeba linksmintis, įsitikinau visai neseniai. Prie pabėgėlių centro Odesoje vaikams buvo surengta šventė, jie šoko ir krykštavo. Tačiau šalia manęs stovėjusio berniuko mama niekaip neįkalbėjo bėgti pažaisti. Kai vaikas nuėjo atsinešti vandens, moters paklausiau, kodėl sūnus niekur nuo jos nesitraukia. Mama atsakė, jog berniukas neatsigauna nuo pranešimo apie fronte žuvusį dėdę ir pergyvena, kad žūti gali ir tėtis...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šilalės viešojoje bibliotekoje Dariaus ir Girėno progimnazijos aštuntokai atidarė fotoistorijų parodą „Čia prasi­deda istorijos“.

Mokinių nuotraukos priverčia lankytojus susimąstyti apie artimuosius, pažįstamus ar net nežinomus žmones. Dažnai nepagalvojame, ką ap­linkiniai iš tikro mums reiškia ir kaip dėl mūsų stengiasi, neretai jie yra vieniši ir negauna tiek meilės, kiek derėtų...

Padėka organizacijai „Meno Avilys“, kuri organizuoja šį pro­jektą, bei kūrėjoms Aistei Že­gulytei ir Bertai Tilman­tai­tei už koordinavimą bei didžiulę pagalbą, fotografuojant gyvenimus. Ačiū Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos administracijai bei mokytojoms Au­relijai Betingienei ir Ingai And­rijauskienei už projekto koor­dinavimą, neišsenkančią kant­­rybę ir tikėjimą mumis. Ir, aiš­­ku, visiems draugams bei bend­ra­kla­siams, fotografavusiems ne tik statiškus daiktus ar sienas, bet ir žmones, jų gyvenimus, jausmus, perteikiant jų išgyvenimus.

Dėkojame Šilalės vieša­jai bib­liotekai už galimybę eksponuo­ti mokinių darbus, už pagalbą, rengiant parodą, ačiū tariame skaitytojų aptarnavimo skyriaus ve­dėjai Danutei Šim­kienei bei ki­toms darbuotojoms.

Čia prasideda istorijos, tad nebijokime keisti ir keistis, stenkimės įveikti visas pasitaikančias kliūtis, nes tik taip galime pasaulį padaryti geresnį.

Vykintas MYLIMAS

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos 

8 a klasės mokinys

Bertos TILMANTAITĖS nuotr.

Bijotai šių metų mažosios Lietuvos kultūros sostinės renginius pradėjo knygos „Bijotai“ antros dalies pristatymu ir jai skirta konferencija.

Gegužės 27 d. visuomenei bu­vo pristatyta antroji knygos „Bijotai: istorija, žmonės, darbai“ dalis. Jos pristatyme dalyvavo knygos sudarytojai – buvęs seniūnas Steponas Jasaitis bei edukologijos mokslų daktaras Jonas Dautaras. Pasak jo, leidinį apie Bijotus bei jų žmones sudaro 11 skyrių, kuriuose, beje, labai daug ir „Šilalės artojo“ publikacijų. J. Dautaras prisipažino perskaitęs net 33 metų senumo „Šilalės artojo“ publikaciją, kurioje aprašyta Dionizo Poškos giminaičių viešnagė Bijotuose.

„Kai skaičiau tuomet išsakytas svečio mintis, kaip įsivaizduoja Bijotų ir žymiųjų Baublių ateitį, kaip turėtų būti atsimenamas Dionizas Poš­ka, supratau, jog beveik visi norai išsipildė – viskas yra įgyvendinta“, – sakė knygos sudarytojas.

Konferencijoje sulaukta ir hu­mani­tarinių mokslų dakta­rės, Klaipė­dos universiteto pro­fe­so­rės Romos Bonč­kutės, is­to­­ri­­ko Povilo Šverebo, istorijos moks­lų daktaro, Klaipėdos uni­­ver­si­teto docento Vacio Vai­va­­dos bei Lietuvos valstybės istorijos archyvo archyvaro, kraš­tiečio Virginijaus Jocio. Lek­to­riai dali­jo­si žiniomis apie D. Poš­ką bei jo reikšmę Lie­tu­vai ir Ši­la­lės kraštui, ragino į Baub­­lius pažvelgti ne tik kaip į eksponatą, bet ir kaip į bend­rakultūrinį reiškinį. 

Kad istoriniai ąžuolai nenueitų į nebūtį, linkėjo ir Bijotų seniūnas Ignas Gužauskis. To­dėl kiekvienam knygos rė­mėjui, svečiams, lek­toriams buvo įteik­ti jau kiek paaugę, iš žymiųjų D. Poš­kos laikus menančių ąžuolų gilių iš­auginti sodinukai. Su viltimi, jog šie ąžuolai augs, džiugins dar ne vieną lietuvių kartą ir liudys Bijotų ąžuolų didybę. Toks ąžuoliukas, tik kur kas didesnis, pasodintas ir Baublių pašonėje – jis įamžino 2022-uosius, kai Bijotai tapo Lie­tu­vos mažąja kultūros sostine.

Kadangi metų renginiai tik startuoja, į Bijotus visi vėl kvie­čiami birželio 6–10 d., kuomet vyks medžio, akmens ir tapy­bos pleneras „Bijotų atspindžiai 2022“. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejuje eksponuojamos senos knygos, kurias visuomenei pristato du šilališ­kiai. 

Šiemet Lietuvos Katalikų baž­nyčios (LKB) kronika mini 50-ąjį jubiliejų, tad ir šis renginys dedikuotas jam. Parodos atidaryme dalyvavęs Šilalės parapijos klebonas kun. Saulius Katkus ne tik papasakojo apie senuosius leidinius, bet ir atnešė vertingų knygų.

„Senąją galiu tik paskolinti, nes jeigu dovanočiau, ji būtų saugoma archyvuose, prie jos bū­tų galima liestis tik mūvint pirš­tines. O šiandien leidžiu ją pa­vartyti kiekvienam renginio dalyviui“, – pasakodamas ne tik apie Kronikos, bet ir apie kitus leidinius, kalbėjo kun. S. Kat­­kus. 

Gegužės 15 d. Šilalės bažnyčioje lankėsi kardinolas Sigitas Tamkevičius, kuris yra vienas iš slapta leistos bei platintos LKB kronikos steigėjų. Tad S. Kat­­kus muziejui perdavė dvi naujas jo knygas: „Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai: 1968–1988)“ bei „Kronika. Slap­­tos knygos istorija“. 

Upynos liaudies amatų muziejininkė, istorikė Re­gi­na Mic­kuvienė papasakojo, kuo LKB kronika svarbi lietuvių kalbos sklaidai, priminė, jog ją mums išsaugojo ne kilmingieji ir ne bajorija, o eiliniai kaimo žmonės, valstie­tija. Iki XVII a. vidurio liturginėmis knygomis siekta perpasakoti gyvenimiškas istorijas, praturtinti žmonių dvasinę ir emocinę gerovę. Pastarųjų kategorijai priskiriamos maldaknygės bei kitos religinės knygos. Tuo pačiu būtent šios grupės knygos buvo labiausiai skaitomos, dažniausiai vartomos, o maldų tekstai – vienas ankstyviausių bažnytinės literatūros žanrų. Dėl to R. Mic­ku­vienė prašė atkreipti dėmesį į senąsias maldaknyges, kurios pradėtos leisti lietuvių rusinimo metais – nors rašmenys naudoti slaviški, žodžiai tebebuvo lietuviški.

„Dabar jau tik rusų kalbą žinantys žmonės gali tuos tekstus perskaityti, jaunimas net nesuprastų, kad po tais rašmenimis yra paslėptas lietuviškas žodis“, – vartydama kirilica parašytą maldaknygę, pasakojo muziejininkė.

Visa senųjų knygų ekspozicija yra surinkta būtent iš R. Mic­kuvienės bei upyniškio kraš­totyrininko Klemenso Lov­­čiko asmeninių kolekcijų.

Susirinkusieji į parodos atidarymą galėjo ne tik prisiliesti prie senųjų leidinių, bet ir paklausyti Česlovo Monkaus skaitomų eilių bei Šilalės Dariaus ir Gi­rėno progimnazijos aštuntoko Taut­vy­do Jonaičio atliekamų dainų. 

Nuo laiko pageltusių, nučiupinėtų, bet kiekvienam mūsų svarbią istoriją liu­dijančių knygų ekspozicija veiks iki birželio 30 d.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Paprastai, prasidedant gegužei, minime Motinos dieną, jos viduryje, per patį gamtos žydėjimą ir žaliavimą – Tarptautinę šeimos dieną. O birželio pirmąjį sekmadienį visą dėmesį skiriame savo tėčiams, kurių teisingų, pamokomų žodžių, gero pavyzdžio, stiprybės bei patikimo užnugario reikia kiekvienam... Gaila kartais, jog gal per mažai šilumos jiems rodome būdami pernelyg kuklūs sentimentams ir nedrįsdami išreikšti savo jausmų...

Kai Teresės ir Jono Petrylų sodyboje pokalbiui susėdome ant suoliuko apgenėtų tujų teikiamoje užuovėjoje, iš pradžių nebuvo perdėm komfortiška dėl žvarbaus oro, tačiau sutuoktiniams prakalbus apie gyvenimą, nuo jų vienas kitam rodomos pagarbos bei sutarimo atsklido savotiška šiluma.

Teresė ir Jonas kartu jau daugiau nei penkiasdešimt metų. Būtent taip, smulkiau nedetalizuodamas, ir pasakė Jonas. Kvėdarniškis Keberkščiuose gyvenusią Teresę sutiko, kai, dirbdamas melioracijoje, savo kelmarove sukiojosi Džiau­gėnų kaimo melioruojamuose laukuose.

„Nu, kažin kiek juk nedraugavome, ar ne?“ – klausiamai į vyrą pasisuko Teresė, ir abu vieningai patvirtino, jog apie metus.

Paskui prasidėjo namo statybos buvusios Juškevičių dvarvietės teritorijo­je. Teresė irgi dirbo – melžė karves Pa­jūrio tarybinio ūkio fermoje, nors gimė ir augo keturi sūnūs ir dvi duk­ros. Dėl to moteris sako ir stažo tik 15 metų tesukaupusi, nes reikėjo vaikus kiek praauginti. Tiesa, dar teko jai padirbėti ir ūkio bityne, ir daržuose nugarą įskausdavę... Dauguma kaimo žmonių anuomet taip dirbdavo. Bet užtat į pensiją Teresė sako išėjusi penkiasdešimties, anot jos, dar gana jauna, taigi turėjusi į valias laiko ir sau.

Jonas gi, penkerius metus prasiblaškęs po melioracijos objektus, susirado sėslesnį darbą – traktorininku ūkyje. Tad ir namai, ir šeima – vietoje.

Į dideles kalbas Jonas nelinkęs: nė nežinąs, nuo ko priklauso išauklėti gerus vaikus, kažkaip viskas lyg savaime išeina.

„Latrystėm niekada neužsiėmėm, ne­sipykom tarpusavyje, tačiau visada buvo drausmė, vaikai pratinami prie darbo“, – šypsodamasis ramiai vardina Jonas.

O tas pratinimas prie darbo prasideda elementariai, nes ūkyje reikia papildomų rankų, o tomis rankomis lietuvio ūkyje visada buvo ir tebėra visi šeimos nariai, įskaitant ir vaikus, vos tik jie ūgteli. Todėl didžioji dauguma ir užaugę ne laukia malonės iš valdžios, kuri dosniai dalija pašalpas ir ugdo dykaduonystę, bet užsidirba pragyvenimui, stengiasi dėl šeimos gerovės bei savo vaikų ateities. 

Petrylai pelnytai didžiuojasi savo sūnumis ir dukterimis: iš nemažo būrio, anot tėvo, nė vienas nenuėjo klystkeliais, neprasikalto nei prieš žmones, nei prieš Dievą.

„Tai kad nereikėjo nei didelių barimų, nei juo labiau kokio diržo imtis – nė vieno nesu šitaip „auklėjęs“. Tekdavo kartais parūgoti, bet tai juk paprotinimas – vaikui būtina pasakyti, kaip reikia daryti, o kaip nedera“, – kukliai samprotauja Jonas.

Teresė pritaria vyrui, jog vaikai išties buvę klusnūs, pareigingi, iš mokyklos irgi jokių nusiskundimų nei dėl pamokų, nei dėl elgesio negaudavę.

„Tikrai negalime bėdavotis: nei vaikai būdami, nei dabar, jau suaugę, sarmatų nėra pridarę“, – tikina mama.

Rimantas su Dariumi liko gimtuosiuo­se Keberkščiuose, ūkininkauja. Beje, Da­rius, dirbantis vairuotoju Pajūrio seniū­nijoje, pasak tėvų, ir prie seniūno Stasio Radavičiaus, ir prie Pranciškaus Brin­kio, o dabar – ir prie Romos Veš­čiū­nie­nės, dar ir gyvena kartu su tėvais. Su jais drauge ir ūkininkauja, vien melžiamų karvių laiko apie penkiolika, o kur dar jaunikliai, prieauglis. Jonas apgailestauja, jog savo žemės turi tik dvyli­ka hektarų, kitą tenka nuomotis. O nuo­moja žymiųjų pajūriškių Biržiškių že­mę, ir pagal tai, kaip šiltai ne kartą užsimena apie šiuos žmones, supranti, kad juos jungia sutarimas. 81-erius rugsėjį pasitiksiantis Jonas dar pats vairuoja ir automobilį, ir traktorių, jiedu su sūnumi turi visus žemės ūkio padargus.

Dukra Daiva – tikybos mokytoja Šila­lės gimnazijoje, Irena ilgus metus yra dirbusi Žemės ūkio konsultavimo tarnyboje. Egidijus gyvena Klaipėdoje, tu­ri savo santechnikos prekių parduotuvę. Vitalijus – inžinierius projektuotojas, gyvena Vilniuje. O anūkų, pasak Te­re­sės, nedaug – tik keturi: du jau studentai, du – ne per didžiausi.

Teresė su Jonu džiaugiasi, kad vaikai juos nuolat lepina: tai išsiveža į keliones po Lietuvą, tai į sanatoriją savaitei kitai išleidžia, ūkį savo žinion perėmę.

„Daug kur Lietuvoje pabuvojom – Pa­langoj, Druskininkuose, Birštone, net į Rundalę nuvažiavome, iš ten rožių parsivežiau“, – rodo savo gražiuosius augalus Teresė.

Ji šnekesnė už Joną, tad jam belieka tik galva palinksėti – taip jau būna šeimose, jog kuris nors yra emocingesnis.

Petrylai sako niekada negyvenę užsidarę: mėgo žmones ir jų draugiją, šiltai atsiliepia apie bendrus pasisėdėjimus, kaimynų suėjimus. Dabar, sako, jų karta nykstanti, ir sveikatos nebe tos, o jauni negi su seniais sėdės...

„Nors dar „Bočių“ veikloje dalyvauja­me. Birutė Kuizinaitė tokia veikli, akty­vi, tai ir įtraukė. Dabar esame užsiregist­ravę ekskursijai į Kauną. Tėvelis kra­tosi, nenori, nes, sako, reikės daug vaikščioti, o jam jau kojos skauda“, – pasakoja Teresė, sausį paminėjusi 80-metį.

„Kad ne tos kojos, aš oi kiek dar galėčiau“, – pliaukšteli sau per kelius Jonas, dar visai nenorintis pasiduoti senat­vei. 

„Ar geras tėvas? Griežtas buvo vaikams. Po teisybei, aš juos kartais užstodavau – turi juk motina vaiką palaikyti. Bet teisingas, be bereikalingų priekabių, priekaištų. O vyras?“ – klausiamai, tiriamai pasižiūri iš šono į savo Joną, kiek pakraipo galvą ir sako: „Kaip ir visur – pasakai vienas kitam kokį žodį, bet atsisuki ir vėl viskas gerai. Nėra laiko pykčiams gyvenimo eikvoti, dirbti reikia“, – užtikrina Teresė, žvelgdama į pritariamai besišypsantį vyrą.

Smagu tėvams, kad vaikai, kaip ir jie, vertina lietuvių šventes, o ypatingai Kalėdas, Velykas. Žinoma, nepamiršta ir Motinos, Tėvo dienos, o jei kuris iš toliau atvažiuoti negali, būtinai telefonu sveikinimus siunčia. Visas gerąsias tradicijas vaikai paveldi iš tėvų.

Kol Jonas su sūnumi kimba į ūkio darbus, Teresė pasineria į sodybos priežiūrą. Beje, sako moteris, jų sodyba „Šilalės artojuje“ yra buvusi aprašyta tarp gražiausių. Tad vedžioja po erdvų kiemą, rodo ir pasakoja, kokie augalai jau atsigavę ir sužaliavę, apgailestauja, jog kai kurios gėlės nunyko. O didžiulė magnolija tiesiog apsipylusi švelniai alyviniais žiedais! Džiaugiasi Teresė, kad šalnos jų nepakando, mat tujos užstoja. Ir vis siūlė: gal nori, iškasiu tokią ar tokią gėlę... Ne veltui sakoma, jog reikia dalintis augalėliais, tada jie labiau bujoja – ir Teresė vis minėjo: tą gėlę, aną, trečią ir t. t. jai davusi Biržiškienė...

Tokia graži, paprasta, širdinga draugiškos šeimos kasdienybė. Šeimos, kurioje du žmonės vienas kitame randa tvirtą atramą, į kurią besikibdamos ir jos palaikomos, į gyvenimą šaknis suleidžia jų tvirtos atžalos.

O visiems tėčiams apibūdinti turbūt labai tinka prancūzų eseisto F. de La­roshfuko žodžiai: „Tėvo meilė yra išskirtinė: ji neatrodo kaip motinos meilė – joje yra nedaug žodžių, tačiau ji yra neįkainojama“.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Būnant karo Ukrainoje stebėtoju, rašyti apie Moldovos romus lyg ir netiktų, nes jie neturi jokių tiesioginių sąsajų su karu. Tačiau neplanuotai nuvykus į sostine vadinamą Sorokų miestą ir savo kai­liu pajutus romų neapykantą Ukrainai, Europos Sąjungai ir NATO, ir net Lietuvai, tapo aišku, kad šios temos nutylėti negalima.

Vietos romų požiūris į karą yra akivaizdus įrodymas, kad Kremliaus skleidžiama propaganda tikrai yra milžiniš­ka ir daro didžiulį poveikį. Į daugiau nei už pusantro šimto kilometrų nuo Mol­dovos sostinės Kišiniovo nutolusius So­rokus nuvykau dėl visai kitos prie­žas­ties, bet nusprendžiau pasi­žval­gy­ti ir po romų mikrorajoną. Su­int­ri­ga­­vo žinia, jog Sorokai yra vadina­mi Mol­do­vos romų sostine, o jų mikrorajonai garsėja ištaigingiausiais namais šaly­je. So­rokuose gyvena 22 tūkst. žmo­nių, iš kurių 3 proc. (arba apie 700) yra ro­mai. Jie įsikūrę ant pačios aukščiausios kalvos, todėl jų namai yra iški­lę virš viso miesto. Tad atvykusiuosius į So­ro­kus iš toli pasitinka ne tik bažnyčių bokštai, bet ir auksu švytintys romų pilaičių kupolai. Pasirodo, prieš keliasdešimt metų pelningus verslo kooperatyvus įkūrę romai buvo nepaprastai praturtėję ir lenktyniavo tarpusavyje, kas pasistatys puikiausią namą. Taip išdy­go net į JAV Kapitolijaus rūmus bei Mask­vos Didijį teatrą panašūs namai, patraukiantys turistų dėmesį. Už sklypą namui kalvos viršūnėje prieš 30 metų reikėjo pakloti 100 tūkst. eurų, o kai kurių rūmų statyba viršijo ir milijoną. 

Romai tvirtina, kad jie lobo iš siuvimo kooperatyvų, kuriuos sovietinės eros pabaigoje buvo leista steigti. Pasiūtus tada deficitinius sportinius kostiumus, vyriškas maudymosi glaudes, mote­riš­kas puošnias liemenėles romai esą labai pelningai pardavinėjo visoje sovie­tų sąjungoje ir iš to lobo. Tačiau kiti So­rokų gyventojai spėja, jog esą romai pelnėsi ir iš prekybos narkotikais, įvairių aferų, vagysčių.

Kaip ten bebūtų, tačiau nemažai romų tuo metu buvo didžiai praturtėję ir stengėsi pasistatyti puikų didelį namą kalvos viršūnėje. Romų lyderis, baronu tituluotas Mirči Čeraris svajojo šį Sorokų mik­rorajoną paskelbti romų valstybe be sienų Romanostanu, bet negavo tam valdžios leidimo. Tačiau M. Čerario viršenybę pripažino visi Moldovos romai, į jį buvo kreipiamasi sprendžiant tarpusavio ginčus. Prieš 24 metus 60-mečiui

M. Čerariui mirus nuo cukraligės, jo laidotuvių iškilmingumas pritrenkė Mol­do­vą. Ka­dan­gi pagal tradiciją romai atsisveikinimui su mirusiuoju skiria net 12 dienų, M. Čerario kūną prižiūrėjo geriausi Kišiniovo specialistai. Spe­cia­liai užsakytas 15 tūkst. Eur kainavęs karstas buvo atvežtas iš Italijos, o baltu marmuru dengtame mauzoliejuje sudėti visi asmeniniai M. Čerari daiktai, net kompiuteris ir telefonas bei jo mėgiamas konjakas ir viskis... Laidotuvėse grojo garsūs Moldovos muzikantai, eisenoje kartu su keliais tūkstančiais žmonių ėjo ir romai iš šešių aplinkinių valstybių.

Pinigų upė romams ėmė džiūti po to, kai prieš 31-erius metus Mol­dova, kaip ir Lietuva, paskelbė atsiskirianti nuo sovietų sąjungos. Kiši­niovui įvedus sienų kontrolę, apmokestinus prekes bei pradėjus kovoti su šešėliniais verslais, romų „bizniai“ ėmė žlugti. Dauguma jaunesnių išvyko į Rusiją, palikę didingus namus prižiūrėti pensininkams tėvams ar neturtingiems giminaičiams. Dau­gybė pradėtų statyti pilaičių liko neužbaigtos ir dabar trūnija, apžėlusios vijokliais.

Sorokuose likę romai vaikus leidžia į rusišką mokyklą, žiūri Mask­vos televizi­ją ir keikia Mol­dovos savaran­kiš­ku­mą, o dėl karo Uk­rai­no­je peikia Kyjivą. Kad daug lengviau manipuliuoti neišsilavinusių žmonių nuomone, teko įsitikinti, gat­vėje pamačius besišnekučiuojančių romų moterų grupelę. Viena prisipažino, jog lankė tik pradinę mokyklą, o dvi pen­si­nin­kės sakė nemokančios nei skaityti, nei rašyti. Bet tai joms esą netrukdė važinėtis po so­­vietų sąjungą ir pardavinėti kooperatyvų siuvinius.

Marija prisistačiusi pensininkė tvirtino daug kartų prekiavusi ir Kau­no turgavietėje. Ji net prisiminė keletą lie­­tuviškų žodžių. Sve­ta sakė esanti 38-erių, gy­venanti Mask­voje ir va­dovaujanti ten perkeltai siuvimo įmonei, kuri pagal užsakymus siuva patalynę. Į So­ro­­kus ji atvyko dėl tėvo laidotuvių ir pasiliko, norėdama pagal ro­mų paprotį su giminė­mis paminėti 40 die­nų sukaktį.

Sveta keikė Moldovos vyriausybę, šią žiemą padidinusią mokesčius už šildymą.

„Kur tai matyta: Mask­voje buto šildy­mas yra keliskart pigesnis, nei Soro­kuose. Ma­no tėvai žiemą, kad nesušaltų, privalėjo glaustis virtuvėje ir apsimūturiavę“, – piktinosi moteris.

Anot jos, žiemą ne ištaiginguose rūmuose, bet jų virtuvėse ar ma­­žuose pagalbiniuose nameliuose gyveno daugybė romų, atjungusių namo šildymą. 

Paklausus apie Ukrainoje vykstantį ka­­­rą, tiek Sveta, tiek Marija, tiek kitos moterys vieningai kartojo propagandinius Kremliaus teiginius, jog dėl visko kalti „Ki­jevo fašistai“. Kaltos esančios ir Mol­do­va bei Lietuva, kam išardė TSRS, kur visi esą gyveno labai draugiškai, o romai galėjo be trukdžių keliauti ir uždirbti pinigus.

Atsisveikinant viena romė pasiūlė ne­mokamai išburti ateitį, tačiau prašė sau­joje laikyti suspaudus 50 Eur. At­si­sa­kius dingo ir romės noras pasakyti man kažką labai svarbaus...

Norėjau pakalbinti ir garsiojo čigonų barono velionio M. Čerario sūnų Artūrą. Deja, namo durys buvo užrakintos. O yrančios jo palangės ir laiptai, kieme rūdijantys septyni automobiliai liudijo, kad šio namo šlovė tikrai užgeso.

Sovietmečiu kiekvienas romas garbės reikalu laikė turėti bent vieną vakarietišką mašiną. M. Čerari jų turėjo dvi, tačiau dabar abi kieme stovi apipuvusios.

Romų moterys patarė pakalbėti su jų vyrais, kurie dienas leidžia postringau­dami kalno viršūnėje įrengtoje poilsiavietėje. Bet pakalbėti nete­ko – išgirdę, jog esu žurnalistas iš Lie­tuvos, jie ne tik nesileido į diskusijas, bet ėmė agresyviai raginti nešdintis lauk, šaukdami, kad Lietuva, ES bei NATO kaltos dėl sovietų sąjungos subyrėjimo ir jų vargų. Dabar tik vienintelė Maskva „neša gėrį ir taiką pasauliui“... 

Tų žmonių pyktį iš dalies galima suprasti, nes žlugo jų svajonės gyventi sočiai ir ištaiginguose namuose. Tuo pačiu Moldovos vyriausy­bė, ko gero, daro didelę klaidą, Lietuvos pavyzdžiu neuždrausdama Rusijos televizijos prog­ramų, kurios, be abejo, daro didžiulę įtaką ir tam, jog Kišiniovo gatvėse tebedominuoja rusų kalba, o Sorokų romai aklai tiki Maskvos propaganda.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Ir nors atrodytų, jog lietuviams medis nuo seno buvo šventas, vis dažniau fiksuojami faktai, kai žmonės tiesiog be jokio gailesčio juos naikina. Paradoksas: kai didmiesčių gyventojai protestuoja kone dėl kiekvieno, kartais ir visai paliegusio medelio, šilališkiai „kovoja“ su tais, kurie jokio pavojaus niekam nekelia.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Lietuvos pašto planuojamos pertvarkos ne­aplenks ir Šilalės rajono – ketinama naikinti paskutinius iki šiol dar veikusius pašto skyrius Kaltinėnuose, Kvėdarnoje ir Laukuvoje. Tie­sa, oficialios informacijos Lietuvos paštas kol kas nepateikia, nors jo atstovai ir ramina, kad, įvy­kus pertvarkai, neva niekas nepasikeis, gy­ven­tojus aptarnaus mobilieji laiškininkai.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Laimingi tie vaikai, kurie turi rūpestingą Tėtį. 

Tokį, kuris su savo vaikais sukala inkilą, pastato lego miestą, išsimaudo jūroje. 

Tėtį, kuris turi laiko ramiems pokalbiams 

ir patylėjimui dviese. Tėtį, šalia kurio niekas nėra baisu. 

Tėtį, kuris pačias didžiausias savo vaikų problemas kažkaip tyliai ir ramiai 

padeda išspręsti ir tu net nepastebi, kad tos problemos jau seniai nebėra. 

Jonas Mekas yra rašęs: „Aš, vaikas, sėdėdavau ant lauko ežios ir žiūrėdavau, 

kaip mano tėvas eidavo per lauką lėtai, vienodu žingsniu: joks jogas nebus arčiau 

šito pasaulio, šitos žemės. Tėvas išmokė mane visko, kas giliai širdyje aš esu“. 

Gera turėti tokį Tėvą – jis visada kartu.

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.