Kovo 12 d. 14.00 val., 13 d. 17.00 val.

Premjera! ROBOTŲ PASAKOS (+12)

Kovo 18, 19 d. 18.30 val.

Premjera! KAI KURIOS ERELIŲ RŪŠYS

Kovo 20 d. 18.00 val.

BŪTI / Taško teatras

Kovo 23 d. 18.30 val.

PRARASTI / NAMAI TOLI NUO NAMŲ / Šokio trupė „DAME DE PIC“

Kovo 26 d. 14.00 val.

SPEKTAKLIS-EKSKURSIJA APIE KLAIPĖDOS DRAMOS TEATRĄ „KĖDĖ IŠ KOMEDIJŲ NAMO“

Organizatorius: Klaipėdos dramos teatras

Tel. +370 (46) 314 464

Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

www.kdt.lt

Praėjusį ketvirtadienį Šilalėje apsilankiusi švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė savivaldybės vadovams, tarybos nariams bei švietimo įstaigų atstovams pristatė vasario 1 d. startavusią „Tūkstantmečio mokyklų“ programą: savivaldybė turi maždaug septynias savaites apsispręsti, ar ketina joje dalyvauti, ir pasirengti pradėti ją įgyvendinti. Ir, ko gero, Šilalė bus viena iš tų nedaugelio savivaldybių, kur ministrės bei jos komandos pristatytas įvairiausių diskusijų keliantis projektas buvo sutiktas labai palankiai, o Šilalės meras Algirdas Meiženis entuziastingai garantavo, jog „mes tikrai dalyvausime“. Paaiškinimas tokiam užsidegimui gali būti labai paprastas: praėjusią savaitę Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iš valstybės biudžeto Šilalės sporto sa­lės statyboms užbaigti skyrė 1,8 mln. eurų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Praėjusią savaitę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kurioje konstatuoja, kad buvęs Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius praėjusių metų birželio pradžioje iš pareigų buvo atleistas neteisėtai. Tačiau, skirtingai nei pasisakė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, LVAT teisėjų kolegija nusprendė, jog į pareigas jis negrįš – vietoj to buvusiam direktoriui priteista vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija ir išmoka už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo nutarties įvykdymo, taip pat teismo išlaidos. Visą šią gana solidžią, didesnę nei 30 tūkst. eurų, sumą teks apmokėti mokesčių mokėtojams – kol kas už klaidas ir ne­tei­sėtus sprendimus nei valdininkai, nei politikai asmeniškai neatsako.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Praėjusią savaitę Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) paskelbė galutinę ir neskundžiamą nutartį, kurioje konstatuoja, kad buvęs Šilalės savivaldybės administracijos direktorius Valdemaras Jasevičius praėjusių metų birželio pradžioje iš pareigų buvo atleistas neteisėtai. Tačiau, skirtingai nei pasisakė Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai, LVAT teisėjų kolegija nusprendė, jog į pareigas jis negrįš – vietoj to buvusiam direktoriui priteista vieno vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija ir išmoka už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo nutarties įvykdymo, taip pat teismo išlaidos. Visą šią gana solidžią, didesnę nei 30 tūkst. eurų, sumą teks apmokėti mokesčių mokėtojams – kol kas už klaidas ir ne­tei­sėtus sprendimus nei valdininkai, nei politikai asmeniškai neatsako.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Istorija nuo pat Brunono laikų Lietuvai nepašykštėjo iškilių valstybinių datų. Jei­gu net neminėtume bend­rų su Lenkija do­ku­men­tų – Liublino unijos ir 1792 m. ge­gužės 2-osios Abie­jų tautų respublikos Kons­titucijos, kurie vie­naip ar kitaip įtei­sino Len­kijos do­mi­navimą ir ne­reiškė Lie­tuvos suvere­ni­teto, pra­ėjusį šimtmetį bu­­vo pri­imti bent du Ne­pri­klau­so­my­bės aktai – 1918 m. ir 1990-aisiais.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 13

Kovo pabaigoje sueis penkeri metai, kai Lietuva vėl turi Vasario 16-osios akto originalą – dokumentą, liudijantį valstybingumo atkūrimą. 2017 m. kovo 29 d., po 100-metį trukusios nežinomybės, Berlyno archyve jį rado profesorius Liudas Mažylis. Neseniai jis Šilalės viešojoje bibliotekoje pristatė parodą „Vasario 16-osios akto signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. 

Pradžia – senelio dokumentų archyve

Be­si­do­­mintys istori­ja žino, jog iki 1940-ųjų Akto ori­ginalas buvo saugomas Pre­zi­den­tūros archyve Kaune. Lietuvą okupavus sovietams, jis buvo perduotas daktarui Jonui Basanavičiui ir nuo tada apie jį nieko nebuvo žinoma. 

Mintis surinkti visų signatarų parašus L. Mažyliui kilo ruošiantis minėti Pirmojo pasaulinio karo pradžios šimtąsias metines. Šio karo baigtis atvedė Lietuvą į nepriklausomybę. 

„Visos šalys labai norėjo karo ir tvirtai tikėjo, kad jį laimės, be to, tai įvyks labai greitai. Bet karas buvo alinantis, pareikalavo daugybės aukų, fronto linija praktiškai stovėjo vienoje vietoje. 1915 m. krito ilgai Ru­sijos puoselėta Kauno tvirtovė. Ap­lin­ki­nes šalis nu­ali­nęs karas leido Lie­tu­vai išsivaduoti iš 100 metų trukusios Rusijos impe­rijos priespau­dos“, – priminė L. Ma­žylis. 

Kaip ir didžioji dalis anuometinės inteligentijos, jo seneliai karo metu buvo pasitraukę iš Lietuvos. Praną Mažylį 1905 m. revoliuci­ja buvo nubloškusi į Krokuvą, ku­ri tuo metu priklausė Austrijai–Veng-

rijai, o mo­čiu­tės An­­ta­ni­­nos Bliū­džiū­­tės šei­ma bu­vo pa­si­trau­­ku­si į Ru­­si­jos gi­lu­mą. Apie 1918 m. vi­si jie grįžo į Vil­nių.  

Tvarkant senelio, garsaus prieš­kario Kauno gydytojo akušerio P. Mažylio, Kaune pasta­čiusio ligoninę, archyvą, L. Ma­žy­liui ir kilo mintis surinkti visų 20 signatarų parašus. Pradžia jau buvo – tarp senelio išsaugotų dokumentų jis aptiko originalą su trijų Lietuvos nepriklausomybės atstatymo akto sig­natarų parašais. 

„Atrodė, kad signatarų parašų kolekcija galėtų bent iš dalies pakeisti dingusį Vasario 16-osios akto originalą – tada manėme, jog Aktas tikriausiai niekada neatsiras. Bet jis buvo, jo vedini dabar tvarkome savo valstybę, o signatarų parašus galime sudėlioti iš fragmentų. Kartu tai ir gera proga pasidomėti jų biografijomis“, – pristatydamas parodą šilališkiams, sakė L. Mažylis.   

Teisinga vokiška paieškų kryptis

Signatarų parašų pa­ieška jį atvedė į Berlyno archyvus – pro­fesorius tikino nuo pat pradžių supratęs, jog Vo­kie­ti­jai, po mėnesio pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę, tie dokumentai turėjo rūpėti. Valstybės archyvo darbuotojai jį nukreipė į Užsienio reikalų politinį archyvą, kur ir buvo rastas vokiečių kalba surašytas Aktas su 20 signatarų parašais, o kartu – ir originalas, kurio Lietuva nebuvo mačiusi 100 metų. 

Vasario 16-osios aktas pasirašytas abėcėlės, bet vokiškos, tvarka, todėl aukščiau visų yra dr. J. Basanavičiaus parašas.  

„Įdomu tai, kad Vasario 16-osios aktas yra dvikalbis, t. y. lietuviškas ir vokiškas. Yra dokumentų, kurie tik vokiški – įgaliojimas Lietuvos tarybos na­riams ir notifikacija (prašymas), kad Vokietija pripažintų Lie­tuvą. Tas tekstas parašytas mėnesiu vėliau, nes po Vasario 16-osios Lietuva per mėnesį sugebėjo išsireikalauti Vokietijos pripažinimo“, – sakė L. Mažylis. 

Jis neslėpė nuostabos, kad Lie­­tuvos tarybos nariai anuomet puikiai mokėjo vokiečių kalbą. Dabar Europos Par­la­men­te didžiąją dalį darbuotojų sudaro vertėjai, bet anais lai­kais vertėjų nebuvo, o Vo­­kie­tijoje buvo studijavęs vie­nintelis Alek­sandras Stul­gins­kis. Tačiau net keletas sig­na­ta­rų – Antanas Smetona, Ste­po­nas Kairys, Jur­gis Šaulys ir Ka­zimieras Šau­lys – buvo baigę Pa­langos pro­gimnaziją, kurioje anuomet bu­vo labai stip­ri vo­kiškosios kultūros įtaka. Pa­lan­ga priklausė Kuršo guber­nijai, kur požiūris į kultūrą ir tautiškumą buvo visiškai kitoks, todėl nesijautė tokio baisaus rusinimo kaip didžiojoje Lietuvos dalyje. 

„Nors jų visų pažiūros buvo skirtingos, jei ši ketveriukė susivienydavo, Lietuvos tarybai pavykdavo priimti svarbiausius sprendimus“, – pastebėjo L. Ma­žylis. 

Siejo pažintys ir bendri likimai

Profesorius neslėpė kurį laiką manęs, kad, atsiradus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo aktui, nėra prasmės toliau rinkti dokumentus su signatarų parašais. Tačiau kolekcionavimo aistra vėl sukunkuliavo, tuo labiau, jog ne vieno signataro likimas buvo susijęs su prieškario Kaune gyvenusia Mažylių šeima. 

Kartu su diplomatu Petru Klimu buvo nuteista ir įkalinta L. Mažylio tėvo pusseserė 

Petronėlė Bastienė. P. Klimo šeimos likimas ypač sudėtingas: anksti nutrūko jo ir žmonos, išvykusios gydytis į Švei­cariją, ryšiai. P. Klimas tai nujautė – viename iš žmonai rašytų atvirukų nuogąstavo, jog gali daugiau nebesusitikti. 

„Jie susitiko, bet vėliau nuojauta pasitvirtino: P. Klimui būnant Pietų Pran­cū­zijoje, šalį okupavo Italija, o netrukus atėjo vokiečiai ir išsiuntė Lietuvos ats­tovą etapu per 19 kalėjimų į Kauną. Vi­siškai išsekusį į Lietuvą jį atvežė tik 1944 m. pradžioje – diplomatas nebeturėjo jėgų ieškoti būdų trauktis nuo sovietų į Vokietiją“, – pasakojo P. Mažylis. 

L. Mažylio seneliai bendravo ir su Stulginskių šeima, rėmė ją tremtyje. Stul­ginskiai buvo ištremti kartu, o sovietinė valdžia tik apie 1952 m. susiprato, jog nesurengė Prezidento teismo. Todėl tik tada priėmė nuosprendį įkalinti jį 25 metams. 

„Bet 1953-iaisiais mirus Stalinui, iro gulagų sistema, ir jiems nereikėjo taip ilgai kalėti – A. Stulginskiui pavyko grįžti į Kauną, įsidarbinti Obelynėje paprastu agronomu. Septintajame dešimtmetyje besišnekučiuojančius P. Klimą su A. Stulginskiu dar buvo galima sutikti Laisvės alėjoje“, – pasakojo L. Mažylis, apie senelio ryšius su A. Stulginskio šeima sužinojęs tik 2018 m., kai antrojo mūsų šalies Prezidento dukra pakvie­tė jį apsilankyti Čikagoje ir parodė jo mo­čiutei iš tremties rašytus Onos Stulginskienės laiškus. 

P. Klimas ir A. Stulginskis buvo du ilgiausiai išgyvenę Vasario 16-osios akto signatarai – abu mirė 1969 m. 

L. Mažylio senelio vasarnamio kaimy­nu buvo signataras S. Kairys. Iš Švei­ca­ri­jos Antaninai Mažylienei jis rašė, jog Mu­solinis Italijoje sukėlė pietų vėjus – taip Ezopo kalba aiškino, kokie pavojingi procesai bręsta Europoje. Jo nelengvai įžiūrimą parašą L. Mažylis rado ant sąskaitos už vandentiekį ir kanalizaciją. 

„Daug kalbama apie tai, kad A. Smetona padarė perversmą ir susidorojo su savo politiniais priešininkais. Ačiū už tokį susidorojimą: S. Kairys dirbo dvejose pa­reigose – buvo skyriaus vedėjas savivaldybėje ir profesoriavo Vytauto Didžiojo universitete. Profesoriaus atlyginimas tuo metu prilygo ministro atlyginimui. La­bai gaila, jog nuo sovietmečio A. Sme­tonai klijuojamas toks šleifas, visos būtos ir nebūtos nuodėmės“, – pastebėjo L. Mažylis. 

Tebeieško trijų signatarų autografų

Nors signatarų parašų kolekcijai pradžią padarė P. Mažylio archyve rasti dokumentai, paaiškėjo, kad surinkti visų signatarų autografus nėra taip lengva. Vienas iš tų, kurio autografą labai sunku ir sudėtinga rasti, buvo Jokūbas Šernas. Jis mirė 1926 m., pirmasis iš signatarų, sulaukęs vos 38 metų. Bet L. Mažyliui pavyko rasti ir iš antikvarų įsigyti labai retą 10 tūkst. litų vertės akciją su J. Šer­no parašu. 

Sunkiai sekėsi gauti ir Saliamono Ba­naičio autografą – jį taip pat teko pirkti aukcione iš prekiautojų antikvariniais vekseliais. 

Nelengvai įsigytas ir A. Smetonos autografas, kuris lyg ir neturėjo būti antik­varine retenybe. Tačiau sovietmečiu žmonės bijodavo namuose tokius doku­mentus laikyti. Atkūrus Lietuvos nepri­klausomybę, turėti A. Smetonos autog­rafą tapo didele garbe – dabar jau niekas nebenori jo perleisti. L. Mažylis džiau­gėsi, jog jam pavyko „iškaulyti“ A. Sme­tonos knygą su jo paties autografu iš antikvarinio knygyno savininko. 

Nebuvo P. Mažylio archyve ir A. Stul­ginskio autografo, nors sąsajų jų šeimos turėjo. L. Mažyliui pavyko įsigyti A. Stul­ginskio laišką kun. Mykolui Paš­ke­vi­čiui, pranešantį, kad vyskupas jo įšventinimą į kunigus atidėjo iki rudens, nes „vienas nenorėjo švęsti“. Nedaugelis žino, jog būsimasis prezidentas baigė kunigų seminariją, bet įšventintas taip ir nebuvo – liko pasauliečiu, nes susidomėjo žemės ūkiu ir Vokietijoje baigė žemės ūkio institutą, tapo agronomu. 

Signatarų parašų kolekcijoje vis dar trūksta Jurgio Šaulio, Donato Mali­naus­ko ir Jono Vailokaičio parašų, todėl L. Ma­žylis savo darbą tęsia, o kartu įsitikina, kokie atsakingi už Lietuvą jautėsi Vasario 16-osios akto sig­natarai.

Daiva BARTKIENĖ

Su išsiilgtu pavasariu viena po kitos ateina ir ypatingą džiugesį nešančios šventės – Vasa­rio 16-oji, Knygų mugė, Kovo 11-oji. Valstybės atkūrimo dieną miestai ir miesteliai tikrai paminės išradingai. Ir šiemet ypač dažnai išsiskiriantis akcentas yra muzika. 

Paminėti laisvę su muzika kviečia ir Šilalė – Vasario 16-osios proga Šv. Pran­ciškaus Asyžiečio bažnyčios skliautais aidės Liudo Mikalausko, Vaidos Genytės balsai, jiems fortepijonu pritars Beata Ving­raitė.

Į susitikimą su muzika kviečia Kau­nas bei šio miesto simfoninis orkestras – Lietuvai svarbios šventės proga į laiki­nąją sostinę atvyks vyriausiasis orkest­ro dirigentas maestro Constantine Or­be­lian, pirmą kartą į mūsų šalį atvyksta svarbiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse pasirodanti amerikiečių sopranas Kristin Samp­son. Kauno miesto simfoninio orkestro koncertas rengiamas vasario 16 d., 17 val., Kauno valstybinėje filharmonijoje. Ren­ginys ne­­mokamas, tačiau būtina regist­racija el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį., nurodant vardą, pavardę ir telefono numerį.

Vokietijoje prasidėjo Berlyno festiva­lis ir jo metu vykstanti Europos kino mugė. Dauguma festivalio dalyvių iš viso pasaulio į kino šventę jungiasi virtualiai. Ne išimtis – ir Lietuvos kino stendas, kuris įsikūrė tik internete, tačiau kino gerbėjai aukščiausios klasės pasaulio ir lietuvių kūrėjų darbus ga­li apžiūrėti ir būdami namuose. Va­sa­rio 14 d., 13.35 val. (Lietuvos laiku), vyks tarptautinio tink­lo „European Wo­men’s Au­diovisual Net­work“ (EWA) virtuali dis­kusija, kurioje su tinklo vadove Jenni Kos­ki bend­raus Lietuvos kino režisierius, scenaristas ir prodiuseris Ro­mas Za­­ba­rauskas. Transliaciją bus gali­ma stebėti tinklalapyje berlinale.de.

Vasario 14–20 d. ir vasario 21–27 d. Eu­ropos šalių kino forumas „Scanorama“ kviečia į „Kino pasimatymų savaitę“ su septyniais europietiškais filmais bei juos lydinčia kultūrine programa. „Kino pasimatymų” savaitė rengia­ma Vilniuje, Klai­­pėdoje, Šiauliuose, Pa­­nevėžyje, Ma­ri­jampolėje, Utenoje, Ta­u­­ra­gėje ir Gargž­duose. Daugiau informa­cijos apie renginius – www.kinonamai.lt.

Vilniaus puošmena – žymioji Literatų gatvė – praėjusią savaitę pasipildė bareljefu, skirtu rašytojo Petro Dirgėlos tau­tos epui „Karalystė. Žemės keleivių epas“. Bareljefo autorius – dailininkas Ge­­di­mi­nas Šibonis. Už literatūrinės raiškos simfoniškumą romanų cik­le „Ka­ralystė“ P. Dir­gėla 2003 m. pelnė Lie­tu­vos nacionalinę kultūros ir meno premiją, o jo darbai yra išversti ir skaitomi 10 kalbų. 

Praėjusią savaitę kultūros minist­ras Simonas Kairys patvirtino Nekil­no­ja­mų­jų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) finansavimo 2022–2024 m. programą. Šių metų biudžete šalies paveldo tvarkybai numatyta daugiau kaip 8 mln. eurų. Iš jų 5 mln. 883 tūkst. skirti paveldotvarkos finansavimo programai: Kultūros paveldo objektų, kuriuose bus pradėti arba tęsiami tvarkybos darbai, sąraše – 15 kultūros paminklų, 5 sinagogos, kitų konfesijų maldos namai. Šiemet bus pradėti ir Vilniaus universiteto pastatų komp­lekso, Pum­pėnų vėjo malūno, aušrininko, spaustu­vininko Martyno Jankaus sodybos daržinės, Rainių žudynių vietos ir koplyčios komplekso bei kitų objektų, kitąmet – Karaliaus Vilhelmo kanalo sta­tinių komp­lekso Jokšų tilto bei kitų ob­jek­tų tvarkybos darbai. 2022–2024 m. tvarkybos darbų sulauks Adomynės, Bir­žuvėnų, Čiobiškio, Gelgaudiškio, Ro­kiš­kio, Zyplių, Kretingos ir kiti dvarai.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Grįžti prie atliekų tvarkymo ir išvežimo temos paskatino praėjusį penktadienį „Šilalės artojui“ paskambinusi Dir­kintų kaimo Patraukšlio gatvės gyventoja, kuri teigė, jog UAB „Ecoservice“ atliekų surinkėjai jų gatvę nuolat ap­lenkia.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

Jis didelis ir vis į jį atsi­trenkiame. Piktinamės ir net nesusimąstome, kad ir jam skauda, kai kažkas atsitrenkia. Paradoksalu, jog patys čia jį ir apgyvendino­me. Galbūt galvojome, jog galėsime panaudoti, pa­dė­­dami ant jo daiktus, gal ši jėga pravers, kai reikės kam­baryje ką nors pastumti. Ta­čiau nei jis, nei mes ne­­si­jau­čiame jaukiai ir patogiai...

Andrius NAVICKAS 

Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 12

„Šilalės artojuje“ jau ne kartą rašėme apie prieš kelis metus prasidėjusius Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios remonto darbus bei jų metu atsivėrusius neįtikėtinus lobius. Atlikti polichrominiai tyrimai atskleidė, jog sie­nų sluoksniuose tebėra išlikę XIX a. tapyti konsekravimo kryžiai su vyskupo atributais, o XX a. pradžioje bažnyčios vidus buvo ištapytas pra­bangaus Art Deco stiliaus tautinių motyvų pie­šiniais. Restauratoriai juos įvertino kaip unikalius ir neįkainojamus – jų įsitikinimu, kitos tokios bažnyčios Lietuvoje nėra.

Romantizmo stiliaus Lauku­vos Šv. Kryžiaus At­ra­dimo baž­nyčios pamatų akmenį 1852 m. pašventino vyskupas Mo­tie­jus Valančius, o mūrinės bažny­čios Laukuvoje sta­tyba rūpinosi klebonas kun. Ma­tas Nar­kevičius, darbams vadovavo žemaičių architektas Ka­lėda. 1856-aisiais bažnyčia buvo pašventinta Otono Pran­­čausko ir pa­vadinta Šv. Kry­žiaus At­ra­dimo var­du. 

Tačiau jau vos prasidėjus statyboms, dar ruošiant žemę pamatams paaiškėjo, kad gruntas šioje vietoje yra netvirtas, todėl, siekiant sutvirtinti pamatus po jais, buvo sukloti šimtamečiai ąžuolai. Tuo­metinis vyskupas M. Va­lančius, atvykęs pašventinti būsimos bažnyčios kertinio akmens, tada savo užrašuose pažymėjo, jog reikia baimintis, kad ši bažnyčia kada nors nepradėtų skilinėti.

Problemos prasidėjo praėjus daugiau nei 60 me­tų po bažnyčios pašventinimo – mūras ėmė skilinėti, sienose atsirado plyšių. Pa­matus prisiėjo nuo­lat tvirtinti, ta­čiau įtrūkimai sienose liko, o plyšiai nuolat didėjo. 

1998-aisiais jau rimtai susirūpinta bažnyčios būkle, pastatas įrašytas į Kultūros vertybių registrą, skirta lėšų jo pa­matų sutvirtinimui. Taip 2002– 2003 m. buvo su­stab­dy­tas sie­nų skilimas. 

Sie­­kiant suremontuoti vidaus sienose likusius įtrūkimus, 2019 m. buvo atlikti polichrominiai bažnyčios tyrimai. Jie atskleidė, kad praėjusio amžiaus pradžioje bažnyčios vidus buvo dekoruotas Art Deco stiliumi. Tautinių motyvų ornamentai puošia visas švento­vės sienas ir lubas. Atverti frag­mentai atskleidė, kad visą presbiterijos skliautą puošia pamokslaujantį Kristų valtyje vaiz­duojanti nutapyta scena. Tai unikalus radinys – daugiau Art Deco tapybos stiliumi dekoruotų bažnyčių Lietuvoje nėra.

Kultūros paveldo departamentas praneša, kad speciali Tvarkybos darbų priėmimo komisija šiemet, sausio mėne­sį, jau priėmė Laukuvos Šv. Kry­žiaus Atradimo bažnyčios tvarkybos darbus, kuriuos atliko UAB „Telšių meistras“. Jų metu iš bažnyčios vidaus plyšių pašalintas cementinis skiedinio tinkas, kuris atstatytas kalkiniu skiediniu, restauruotas pažeistas sienų tinkas, durų, langų, nišų angokraščiai, sutvirtinti įtrūkimai lubose bei sienose, sustiprintas autentiško tinko paviršius, suremontuotos puvinio pažeistos medinės grindys, medinės vidaus ir lauko durys, taip pat įrengta gaisro aptikimo ir signalizavimo bei žaibosaugos sistema ir kt. 

Tvarkybos darbai vykdyti pa­gal „Laukuvos Šv. Kryžiaus At­radimo bažnyčios tvarkybos (avarijos grėsmės pašalinimo, konservavimo, restauravimo, remonto) darbų projektą“, kurį parengė UAB „Senamiesčio projektai“, projekto vadovas Ra­mūnas Buitkus.

Visi šie darbai kainavo apie 300 tūkst. Eur. Didžiąją dalį pinigų skyrė Lietuvos Res­pub­likos ir Šventojo sosto sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje (paveldotvarka) programa, dalis jų buvo numatyta rajono biudžete, prie bažnyčios remonto prisidėjo parapijiečiai.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.