Metinė infliacija sausį, palyginti su 2021 m. sausiu, Lietuvoje siekė 12,2 proc. ir buvo aukščiausia nuo 2008 m. rugpjūčio. Tam daugiausiai įtakos turėjo būsto, vandens, elektros, dujų ir kito kuro prekių bei paslaugų, maisto produktų ir nealkoholinių gėrimų, transporto prekių ir paslaugų kainų padidėjimas. Ir šį kainų augimą matome ne tik statistiniuose skaičiuose, bet ir žmonių sąskaitose. Kainų augimą dauguma gyventojų stipriai pajautė ir savo kasdieniame gyvenime, ypač tie, kas gauna mažesnes pajamas.

Pagalba žmonėms, įveikiant infliacijos pasekmes, yra šios dienos politikos aktualija. Valstybė turi solidarizuotis su žmonėmis, o politikai skirti infliacijos pasekmių mažinimui deramą dėmesį bei rasti greitus sprendimus. Kovojant su infliacija tikslinga paisyti trijų principų.

Pirma – solidarumas. Socialinio teisingumo principus atitinkantys ir adekvatūs žmonių poreikiams sprendimai šiandien gali būti tas įrankis, kuris valdžios institucijoms galėtų padėti susigrąžinti išbarstytą žmonių pasitikėjimą.

Antra – turime siekti kuo didesnio taiklumo. Šalyje esant pajamų nelygybei, kai didžiausias ir mažiausias pajamas turinčių žmonių pajamų skirtumas siekia net 6 kartus, privalome susikoncentruoti į tuos žmones, kuriems pagalba yra iš tiesų reikalingiausia.

Ir trečia – neturi nukentėti taip Lietuvai reikalinga socialinės atskirties ir pajamų nelygybės mažinimo politika. Infliacija šiandien sudaro daugiau nei 12 proc. Padaryti geri sprendimai dėl minimalios mėnesio algos (MMA) didinimo, neapmokestinamojo dydžio didinimo (NPD), pensijų papildomo indeksavimo, kai kurių išmokų kilstelėjimo – visa tai jei didėjo, tai didėjo 10-12 proc. ribose. Panašiai tiek, kiek šiandien auga infliacija. Turėtume siekti užkardyti riziką, jog infliacija „neprarytų” mūsų socialinės atskirties bei pajamų nelygybės mažinimo pastangų. Todėl reikalinga ne viena, o priemonių paketas infliacijos pasekmėms mažinti.

Šiandien jau priimti sprendimai dėl elektros ir dujų kainų augimo „lubų” gyventojams, kompensacijos už šildymą – tai pozityvus rezultatas. Tačiau to nepakanka, nes auga ne tik šildymo, dujų ir elektros kainos, bet ir kuro, maisto ir paslaugų. Todėl šalia reikalingos priemonės mažiausias ir vidutines pajamas gaunančių žmonių perkamajai galiai padidinti.

Prezidentas Gitanas Nausėda Seimui pateikė įstatymo pataisas, kuriomis siūlo dvi greito reagavimo priemones. Pirma, vienkartines 100 eurų išmokas, kurias gautų socialinio draudimo pensijų, šalpos išmokų gavėjai, vaikai nepasiturinčiose šeimose, negalią turintys vaikai ir šeimos, auginančios tris ir daugiau vaikų. Išmoka bendru atveju būtų išmokama iki 2022 m. balandžio 30 d.

Antra, Prezidentas siūlo didinti NPD nuo 460 iki 510 Eur, numatant jo pritaikymą nuo šių metų pradžios. Didžiausią naudą – 120 Eur per metus – gautų mažiausių pajamų gavėjai: uždirbantieji minimalią ir panašaus dydžio algą, o papildoma finansinė nauda dėl didesnio NPD pasiektų asmenis, kurie gauna iki 1 vidutinio darbo užmokesčio. Tai yra apie 73 proc. dirbančių žmonių. Proporcingai siūloma didinti NPD neįgaliesiems bei riboto darbingumo asmenims.

Girdime nuogąstavimų, jog šie pasiūlymai gali kaitinti ekonomiką ir didinti infliaciją. Tokios grėsmės neįžvelgiame. Šiuo metu nėra panašaus ekonomikos kaitimo kaip buvo 2008 m., produkcijos atotrūkis nuo potencialo yra sąlyginai nedidelis. Infliacija, kaip pabrėžia ir Europos Komisija, šiuo metu yra išdava stipriai po COVID-19 išaugusių energetinių produktų kainų, esant nepakankamai pasiūlai. Šiandien infliacijos kilmė nėra perteklinis vartojimas.

Žinoma, turime nepamiršti ir finansinės drausmės. Sudarant 2022 m. biudžetą buvo skaičiuojama ženkliai mažesnė infliacija. Esant didesnei nei tikėtasi, atitinkamai galime tikėtis didesnių biudžeto įplaukų iš netiesioginių mokesčių, daugiau pridėtinės vertės mokesčio, taip pat akcizų. Šios viršplaninės pajamos valstybės biudžete, gautinos didesnės dėl didesnės nei prognozuota infliacijos, yra laikino pobūdžio, dėl to racionalu pagalbą gyventojams kainų šoko akivaizdoje teikti labai tiksliai, trumpalaikėmis ar vienkartinėmis priemonėmis ir spartinant šalyje vykdomą skurdo ir nelygybės mažinimą didinant ir artinant NPD prie MMA.

Prezidentas tikisi, kad tiek Vyriausybė, tiek Seimas atsižvelgs į šalies vadovo siūlymus ir tai padarys ilgai nelaukdami. Priėmus šalies vadovo siūlymus, kurie papildo jau esamas priemones, Lietuvoje būtų įgyvendintas pilnas infliacijos pasekmių gyventojams mažinimo paketas, kuris labai aukštos infliacijos akivaizdoje mažintų tiek išlaidas šildymui, tiek didintų mažesnes pajamas turinčių žmonių perkamąją galią maisto prekėms bei paslaugoms.

Irena SEGALOVIČIENĖ

Prezidento vyriausioji patarėja

LR Prezidento kanceliarijos/Roberto Dačkaus nuotr.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro tarnybose sujudimas: vasario 25–27 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose bus pristatyta Antoníno Dvořáko operos „Undinė" premjera. 

Pastatymų tarnyba ruošia scenografiją, siuvykloje vyksta rūbų bei perukų primatavimai. Undinės, vandeniai bei kiti mitinio vandenų pasaulio veikėjai matuojasi kostiumus, galvos apdangalus, tad ima ryškėti jų įkūnijamų personažų charakteriai.  

Rūbai turi ne tik atitikti scenografės ir kostiumų dailininkės Birutės Ukrinaitės užmanymus, bet ir netrukdyti režisieriaus Gyčio Padegimo sumanytiems režisūriniams sprendimams: būti patogūs ne tik dainuojant, bet ir šokant ar kopiant į stačią scenografijos konstrukciją. Net ir tuos pačius vaidmenis atliekantiems solistams siuvami skirtingi sceniniai kostiumai. Operai „Undinė" prireiks net 87 sceninių kostiumų, susidedančių iš 3 dalių. Vien trys skirtingos Undinės partijos atlikėjos turės po penkis sceninius rūbus! 

„Perukai – labai svarbi šios operos dalis, kone prilygstanti dekoracijoms. Net pagrindinės veikėjos Undinės pradžios ir finalo kostiumuose dominuos perukai. Man, kaip kūrėjai, perukai kai kuriuose ‚„Undinės" siužeto vingiuose tampa svarbesni net už sceninius kostiumus. Jie – tarsi personažo esybės dalis. Tiek perukai, tiek kostiumai lygiomis dalimis atspindės herojaus vidines būsenas. Perukus Undinei, Vandeniui, Raganai Burtininkei, Užsienio Princesei kuria grimo ir perukų dailininkė Aira Braždienė",- pasakojo scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Pridėtinių plaukų sruogos ruošiamos ir dvidešimt penkioms choro artistėms.  

Planuojama, kad per tris premjeros dienas publikai bus pristatyti net trys kviestinių ir Muzikinio teatro solistų sudėtys. Princą pamilusios bei viską vardan šios meilės paaukojusios Undinės partijas susikaupusios ruošia Ieva Juozapaitytė, Ona Kolobovaitė ir Rita Petrauskaitė. Undinės tėvo Vandenio partiją dainuos Kšištof Bondarenko ir Valdas Kazlauskas. Princu taps solistai Jurgis Jarašius, Tomas Pavilionis ir Mindaugas Zimkus. Svetimšalės princesės partijas dainuos Gabrielė Bukinė, Beata Ignatavičiūtė ir Rasa Ulteravičiūtė. Dainuos Gabrielė Kuzmickaitė, Dalia Kužmarskytė, Loreta Ramelienė (Ragana). 

Kūrybiniai sumanymai gimsta talentingų meistrų rankomis. Daugiafunkcinės dekoracijos, šviesų ir kostiumų sintezė – tarsi vizitinė šios kūrybinės grupės kortelė ir dovana Muzikinio teatro ir operos gerbėjams.  

Suintriguotiems belieka suspėti nusipirkti bilietus ir naują „Undinės" pastatymą įvertinti pirmiesiems! 

KVMT inf. 

Šios kadencijos savivaldybės tarybos nariai ne tik nuo­lat įsipainioja į įvairiausius teisėsaugos susidomėjimą su­ke­liančius skandalus, transliuoja į viešąją erdvę keiks­mažodžius ir ne itin etiškus pasisakymus, tačiau daug laiko, energijos bei jėgų skiria skundų rašymui – ko ge­ro, greitai nebeliks nė vieno tarybos nario, kurio elgesio ne­būtų nagrinėjusi jei ne Vyriausioji tarnybinės etikos ko­misija (VTEK), tai bent jau pačios Šilalės savivaldybės Eti­kos komisija. Kita vertus, įvairios komisijos tam ir kuria­mos, kad padėtų politikams prisiminti, jog dirbti reikia, va­dovau­jantis įstatymais. Tačiau kai skundai rašomi siekiant kerštauti ar bandant įgelti politiniam oponentui, jokia ko­misija nepadės.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

Tikriausiai mūsų skaitytojas yra girdėjęs anekdotą apie tą, kuriam ir blogos naujienos virsta geromis, ir tą, kuris ir pozityve įžvelgia negatyvą. Tai štai praėjusią savaitę abiem asmenybių tipams pasireikšti buvo kur. Ir pasireiškė.

Česlovas IŠKAUSKAS 

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 11

„Šilalės artojas“ toliau spausdina ištraukas iš spaudai rengiamos kraštiečio Juozo Stasino knygos „Gyvenimo pynė“. Pristatome antros dalies, pavadintos „Pamario metai“, fragmentus. Autorius kviečia kartu su juo nukeliauti į jo vai­kystės ir jaunystės metus.

Žodis apie „atgyvenas“

Vienoje televizijos laidoje bu­vo išsakyta mintis, kad mes, vy­resnioji karta, esame „atgyvena“ ir dabartinio jaunimo nebegalime nei suprasti, nei ei­ti koja kojon su gyvenimu. Su­prask, su „atgyvenomis“ reikėtų pasielgti taip, kaip toje pasakoje: rogutėmis į mišką ir palikti vilkų puotai...

Belieka apgailestauti dėl tokio samprotavimo, guodžia tik mintis, kad daugelis nepritaria tokiems išvedžiojimams. At­likti tyrimai rodo, jog net 90 proc. apklaustųjų tarp vyresniosios kartos pamatinių vertybių išskiria tokias kaip patirtis, atsakomybė, darbštumas, padorumas, šeima ir meilė Tėvynei. Jas lietuvių tauta paveldėjo iš savo protėvių, jos slypi giliuose tautos moraliniuose kloduose ar, kitaip tariant, turi stiprų genetinį užtaisą. Dėl to lietuviai pasaulyje vertinami kaip darbštūs, pareigingi, padorūs ir savo kraštą mylintys žmonės. 

Tačiau šiandien globalizaci­ja mums neša vis stiprėjantį galvos skausmą dėl moralinių priesakų ir tautiškos savasties išsaugojimo. Man regis, šį skaus­mą, neatidėliojant rytdienai, privalome gydyti tiek valstybiniu, tiek visuomeniniu lygiu, bet didžiausią naštą turi prisiimti šeima. Padėti augančiai kartai susiorientuoti sudėtinguose gy­­venimo procesuose, pasitelkus amžių išgrynintas tautos tradicijas bei moralines vertybes, privalome visi. Ilgametė patirtis sako, kad gerų moralinių vaisių gali duoti tik tie medžiai, kurie au­ga brandžiame, nuolat prižiūrimame medyne: turime kartu su jaunimu tiesti Lie­tuvos ateities kelią, aplenkiant mums svetimas ideo­logijas, tarp jų – ir gen­de­rizmą. 

Tenka girdėti ir kitokią nuomonę, atseit dabar – kitas laik­metis, pasaulis globalizuojasi, se­nosios vertybės grimzta praei­tin, užleisdamos vietą naujoms. 

Sutikčiau dėl laikmečio, tačiau pamatines vertybes, kaip tautos išlikimo sąlygą, privalome saugoti, nuolat jomis rūpintis ir perduoti iš kartos į kartą.

Prisimintina, kad jaunosios kartos ugdymo procese svarbu ne tiek tėvų, pedagogų ar valdininkų pamokslavimai, kiek mū­sų pačių asmeninis gyvenimo būdas ir aplinka. Ne veltui sakoma, jog obuolys nuo obels netoli tenurieda.

Spaudai ruošiamos biografinės apysakos „Gyvenimo pynė“ antroje dalyje, remdamasis sa­vo „žėrinčios jaunystės“ gyve­ni­mo faktais, subjektyviais pastebėjimais, įspūdžiais, patirtais pokariu, siekiu parodyti jaunuolio kaip asmenybės brandą, iškeldamas į pirmą planą šeimos, gamtinės aplinkos bei visuomenės politinės raidos svarbą.

Kelionė į Okslindžius

Baigiantis Antrajam pasau­liniam karui, mūsų šeima persikėlė gyventi į ištuštėjusį pa­mario kraštą. Tėvai į dvikinkį vežimą sukrovė nedidelę sa­vo mantą, sutupdė būrį vaikų, ir mes visi, žal­margės, pririštos prie vežimo galo, ly­dimi, iš Rad­vie­čio kaimo per Žemaičių Nau­­miestį patraukėme į sovietinės val­džios nurodytą Šilutės rajo­no Okslindžių kaimą, pri­siglau­dusį prie Juknaičių gyvenvietės, kurią sovietmečiu išgarsino sumanus ūkio vadovas Zig­mantas Dok­šas. Man, penkiamečiui vaikui, ta ke­lionė bu­vo be galo ilga, apgaub­ta bai­mės ir paslapties skraiste. 

Vėlyvo rudens diena jau vakarėjo, ir mūsų su kaupu prikrautas dvikinkis vežimas, trau­kiamas dviejų gerai įmitusių arklių, palengva slinko pažliugusiais Že­maitijos keliais, besiraitančiais per gūdžias girias. 

Karaliaučiaus pusėje dar girdėjosi patrankų kanonados, ­­­lydimos ilgais prožektorių šviesų stulpais tamsiame dangaus skliaute. Apmūturiuoti su­­­si­gū­žę sė­dėjome vežime ir su vaikišku smalsumu stebėjome juos, be­sikryžiuojančius toli, kaip mums tuomet atrodė, pa­­čia­me pasaulio krašte. Tie įs­pū­din­gi šviesos stulpai tamsioje nakties padangėje ne tik žavėjo, bet ir žadino baimę bei nerimą. 

Iš tėvų ir kaimo gyventojų pa­sakojimų žinojome, jog kažkur dar vyksta karas, žūsta žmonės, siaučia plėšikavimai. Su­­augusiųjų paskleisti įvairūs būti ar nebūti gandai pasiekdavo ir mūsų, vaikų, ausis. Ne kartą girdėjome šnekant, jog kaimuose naktimis siautėja plė­šikai, žmonėms, keliaujan­tiems miškingomis vietovėmis, kelią pastoja iš armijos de­zer­tyra­vę kareiviai, kurie atima ne tik vertingesnius daiktus, bet ir drabužius, o jei kuris nors bando pasipriešinti, tai ir gyvybę praranda. 

Mūsų kelionėje į Okslindžius arklius vadeliojantis tėvas, Pir­mojo pasaulinio karo dalyvis, gaubė mus ramybe – vežime už jo sėdėjome kaip už mūro. 

Šiandien, prisiminęs tėvą, gal­voju, kad vyriškumą ir tvirtą charakterį jis paveldėjo ne tik iš protėvių, bet, matyt, didžia dalimi šias savybes išsiugdė tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje metu ir nelaisvėje Europos lageriuose. Akistata su mirtimi žiauriose durtuvų kautynėse, karo belaisvio dalia jį užgrūdino ir išmokė branginti gyvybę bei vertinti žmones pagal jų moralines, dalykines savybes: drąsą, ryžtingumą ir padorumą. 

Po ilgos, bauginančios, bet įspūdingos kelionės paryčiais mūsų vežimas laimingai įriedėjo į Okslindžių kaimą, pavaldų Juknaičių valsčiaus administracijai. Kaimas pasitiko ištuštėjęs. Artėjant raudonajai armijai, beveik visi okslindiškiai, kaip ir daugybė Klaipėdos kraš­to gyventojų, kartu su Ver­machto kariuomene traukė­si Vakarų link. Ne visiems šišioniškiams pasisekė išvengti iš Rytų artėjančios karo audros. Daugelis jų, nespėjusių pabėgti nuo bombų sprogimo ir kulkosvaidžių krušos, atgulė pa­kelėse, laukuose, miškuose bei krūmynuose. 

Okslindžiuose pajutome ką tik pra­ūžusio karo audrą ir išvydome jos pėdsakus. Kai kurios sodybos buvo gerokai aplamdytos, kiemuose be priežiūros šlaistėsi alkani šunys, katės, tai vienur, tai kitur kapstėsi naminių paukščių pulkeliai. Prie tvartų ir kluonų likę tvarkingai išrikiuoti ūkiniai padargai: šienagrėbės, plū­gai, akėčios, javapjovės, kuliamosios ir kitas inventorius. Jau­tėsi sumanių bei darbščių šei­mininkų ranka. 

Tvarkingos medinės ar raudono mūro sodybos, išsibarsčiusios Okslindžių kaime bei Juk­naičių valsčiaus ap­y­lin­kėse iki pat Šilutės miesto, šišioniškių dar vadinamo Šilo­kar­čema, puošė kraštovaizdį ir liudijo apie pavyzdingą čia gyvenusių žmonių ūkininkavimą. Su meile bei sumanumu puoselėtas sodybas šišioniškiai paliko bijodami Stalino kareivių keršto už Hitlerio sumanytą ir žmonėms primestą pasibaisėtiną avantiūrą.

Juozas STASINAS

(Bus daugiau)

Permaininga žiema, pandemijos suvaržymai, bauginančios pasaulio naujienos kasdienybę gali paversti tamsia, skausmingai lėta ir vienoda. Tad verta prisiminti mokslininkų įro­dytą tiesą – kūrybinė ir meninė veikla, kultūriniai užsiėmimai stiprina psichologinę bei emocinę būseną, kuri padeda lengviau atlaikyti stre­są ar kitas neigiamas emocijas ke­lian­čias situacijas bei mintis. O jei lauke – nesiliaujanti šlapdriba, ir nu­sprendžiate likti namuose, į pagalbą skuba kultūrininkai su naujais virtualiais projektais.

Štai Teatro informacijos centras praėjusią savaitę pristatė naują projektą „Teatras yra ir pastatas“. Organizatoriai teatro mylėtojus kviečia pasinerti į virtua­lias multimedijines ekskursijas po Vil­niaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Pa­ne­vėžio teatrus. Galima panirti į pastato erdves ir istoriją per originalius tekstus, istorinius archyvus ir brėžinius, šiuo­lai­kines fotografijas, specialiai projektui pieštą grafinį dizainą bei videoįrašus. De­vynis virtualius pasivaikščiojimus po teatrus papildo trys autoriniai tekstai. Virtualiai pakeliauti po šalies teatrus galima specialiame projekto puslapyje teatraspastatas.lithuaniantheatre.com lietuvių ir anglų kalbomis.

Prasmingai laiką praleisti jau galima kino teatruose. Naujas tarptautinis pro­jektas „Keliauk su filmais“ nuo vasario 10 d. žiūrovus kvies pažinti skirtingų Eu­ropos šalių kiną edukacinių-pramo­ginių seansų metu. Kino renginiuose – jaudinančios istorijos ir galimybė pagilinti žinias apie aktualias problemas. Programa sukurta, siekiant supažindinti su kulti­niais filmais ir suteikti galimybę išvysti juos kino ekrane. Projektas apjungs tris Eu­ro­pos miestus – Kauną ir jo kino cent­rą „Romuva“, Vilnių ir miesto kino teatrą „Pasaka“ bei Rygą su jos kino teat­ru „Splendid palace“. Renginiai vyks iki balandžio pabaigos, pirmasis, skirtas Prancūzijai ir filmui „Amelija iš Monmartro“, – vasario 10 d. Daugiau informacijos – kino teatrų tinklalapiuose.

Planuojantys aplankyti Klai­pėdą turėtų nepraleisti Prano Dim­šaičio galerijoje atidarytų dviejų naujų parodų: čia pradėta ekspo­nuoti Tomo Daukšos paroda „Laimės švie­selės“, raginanti susimąstyti apie ekolo­giją bei kraštutinumus. Kūrinyje meni­ninkas jun­gia natūralius, gamtinius ele­mentus su masinės gamybos, plastikiniais, neirstančiais daiktais. Antroji galerijos paroda – britų meninin­kų fotografinis tyrimas iš Visagino bei Ig­nalinos. Fotografai lankėsi šiuose mies­tuose ir atominėje elekt­rinėje, fiksa­vo, kaip atrodo gyvenimas juose po jos uždarymo. Parodos Prano Dim­šaičio galerijoje veiks iki gegužės.

Daugiau veiklos namuose atsiranda

rašantiems. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla pradedančiuosius rašytojus kviečia išbandyti kūrybines jėgas ir išleisti savo pirmąją knygą. Lietuvos rašy­tojų komisija anonimiškai išrinks po vie­ną geriausią prozos bei poezijos knygą, o debiutantų laimėtojų kūrinius išleis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyk­la „Pir­mosios knygos“ leidinių serijoje. Konkurse gali dalyvauti asmenys, dar neišleidę savo autorinių knygų jokiu formatu. Savo kūrybą reikėtų pateikti el. p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį. iki kovo 13 d. Daugiau informacijos – rsleidykla.lt. 

Kultūros ministerija skelbia sulauku­si net 120 pasiūlymų, ką apdovanoti Profesionaliojo scenos meno premijomis už 2021 m. kūrybą. Iš šio sąrašo komisija išrinks nominantus pagal atskiras kategorijas. Profesionaliojo scenos meno laureatai bus apdovanoti kovo 27-ąją, Tarptautinę teatro dieną, Kaune, „Auksiniais scenos kryžiais“.

Kotryna PETRAITYTĖ 

Pandemijai įsilingavus iki 12 tūkst. naujų susirgimų koronavirusu per parą, Šilalės rajonas pagal sergamumą apskrityje atsidūrė trečioje vietoje. Šis rodiklis dides­nis tik Jurbarko rajone. Nepaisant to, rajono gyventojai savaitgaliais tyrimams regist­ruotis negali, nes mobilusis punktas nedirba. Jam vadovaujanti Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) direktorės pavaduo­toja slaugai Ginta Majauskienė neslepia – apkrova yra be­protiška, o medikų trūksta.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Praėjusiame rajono savivaldybės tarybos posėdyje priimtas sprendimas buvusį Kvėdarnos lėktuvų pakilimo taką įrašyti į savivaldybės balansą gali baigtis tokiu pat skandalu, koks iki šiol nerimsta Pajūryje. Paaiškėjo, kad apie valdžios ketinimus kurti čia saulės jėgainių parką vietos gyventojai nieko nėra girdėję, nors politikų sprendimai netrukus gali pakeisti jų gyvenimo sąlygas. Belieka viltis, jog šįkart nenutiks taip, kaip Pajūryje, kai žmonės apie numatomus pokyčius dėl tilto statybos nebuvo laiku informuoti.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Vasario 5-ąją nuo seno lietuvių minima Duonos diena. Tądien ją kepdavo, bū­davo atliekamos apeigos. Tikėta, kad pašventinta duona gelbsti kilus gaisrui (metus po trupinėlį į ugnį, manyta, kad liepsna nurims ir nesunaikins namų). Šventintos duo­nelės pakišdavo po trobos rąstais palubėje ar įkasdavo į namo pamatus. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiū­davo duonos trupinių, kad kulka ap­lenktų. Atėjus krikščionybei, senoji lietuvių tradicija sutapatinta su šv. Agotos varduvėmis. Šv. Agota – romėnų kankinė, pasiryžusi tarnauti Kristui, buvo žiauriai kan­kinama ir galiausiai sudeginta. Ji laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro.

Duonos raugo kvapą savo tėvų namuose turbūt prisimena ne vienas vyresniosios ir viduriniosios kartos žmogus. Kokioje pagarbioje vietoje būdavo laikomas duonkubilis, pridengtas balta drobe, nes jame bręsdavo raugas kitai duonos kepimo iškilmei. Kaip atidžiai, atsakingai, be skubos ir tik su geru nusiteikimu močiutės min­kydavo tešlą, kol ji išglostyta atšokdavo nuo rankų. Tuomet suformuotas kepalėlis, pažymėtas kryžiaus ženklu ir peržegnotas, ližės pagalba atguldavo į iškūrentą duonkepį. Šis negalėjo būti nei per kaitrus, nei per vėsus, todėl šeimininkėms reikėdavo akylai žiūrėti, kad pečius neperdegtų.

Duonos kepimo tradicija sovietmečiu, kaip ir daugelis kitų lietuvių tradicijų, buvo primiršta, savo receptus, išeidamos Anapilin, išsinešė jų kepėjos...

Tačiau tradicijos atgyja, duonos kepimo – taip pat. Tiesa, pati duonelė „prisitaiko“ prie naujo skonio mėgėjų, mitybos įpročių formavimosi mados. Tad nenuostabu, kad duonos receptų dabar yra pačių įvairiausių.

Traksėdiškė Salomėja Aurylienė sako menanti savo mamą Juzefą, kepančią duoną, nors jos jau nebėra bene dvidešimt metų. 

„Duona būdavo ruginė, su aje­rais. Kvepėdavo visi namai. Aiš­ku, mes, vaikai, tuomet buvome dar visai paiki – negi rūpėjo, jog kažkada patiems gali to prireikti. O laikas praeina, ir nebepaklausi...“ – sako Salomėja.

Moteris tikina pabandžiusi duo­nos kepimą augindama jau savo vaikus. Galbūt galėjusi imtis kito pomėgio – megzti (tai moteris daro dabar), siuvinėti, bet, matyt, vaizdas iš vaikystės, paauglystės, kai matė mamą, palinkusią prie duonkubilio, kitus pomėgius nurungė.

„Nors darbų niekuomet netrūko, bet užėjo noras tai išbandyti. Patiko. O juo labiau –kai daraisi brandus ir visokių lakstymų sumažėja, reikia kažkuo užsiimti, ne vien tiesioginiu darbu ir buitimi. Taip ir įnikau“, – pasakoja Salomėja.

Duoną kepa jau gal dešimt metų, per tą laiką daugybė ke­palėlių atgulė ant šeimos, drau­gų, pažįstamų stalo, ją ragauja bendruomenės organizuojamų renginių dalyviai. Be to, Salomėja sa­ko esanti pareigos žmogus, tad jeigu kam pažada duonos iškepti, niekada neapgaus.

„Pirmąjį raugą pasidaryti nesudėtinga. Reikia trupučio baltų ir ruginių miltų, įpilti virinto atvėsinto vandens, išmaišyti ir 3–4 paras laikyti šiltesnėje vietoje, kad parūgtų. Vėliau iš jau paruoštos tešlos pasilieki apie stiklinę raugo ir gali laikyti savaitę šaldytuve kitam kepimui. Ilgiau nepatartina, tad reikia vėl kepti duonelę“, – tokius, atrodo, nesudėtingus veiksmus vardija moteris.

Ir atskleidžia savo receptą: 1 kg miltų, 2 stiklinės sėlenų, 2 stiklinės dribsnių, pusė stik­linės cukraus, valgomasis šaukštas druskos. Tuomet sudėti raugą ir įvairiausių priedų pagal skonį: džiovintų vaisių, saulėgrąžų, moliūgų, sezamo sėklų, kmynų. Gerai išminkyta tešla dedama į formas (skardeles) ir per naktį pakildinama, laikant šiltai. Kai tešla pakilusi, skardelės su duona šaunamos į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių temperatūros, ir kepama 1 val. 20 min. nedarinėjant orkaitės durelių. Iškepusią duoną galima valgyti ir šiltą, ir atvėsintą – žiūrint, kas kokią mėgsta.

Beje, Salomėja įspėja, jog, norint pasilikti raugo kitam kartui, tešla imama dar nesudėjus priedų.

Nors moteris sako, kad savos duo­nelės turi beveik visada, kartais perka ir iš parduotuvės – jos teigimu, norint prisikąsti prie mėsos, duona, tarkime, su ananasais gali patikti ne visiems. Tad ir jos šeimynykščiai pasiilgsta tos „paprastos“.

Salomėja dirba bib­liotekininke Traksėdžio biblio­tekoje ir kultūros namuose, aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje. Kaip ir kiekvienai moteriai, jai nestinga darbo ir namuose bei sodyboje. Ji didžiuojasi nagingu sutuoktiniu Jonu, kuris pats savo rankomis sukonstravo du traktoriukus su padargais – jais atlieka visus būtinus darbus sodyboje.

„Tai dabar jų kiek mažiau, o kažkada turėjome didelį ūkį, laikėme gyvulių. Kai jaunas, plėšaisi negalvodamas apie sveikatą, o kai įgauni proto, nebėra sveikatos. Metai eina, reikia ją tausoti. Tačiau be gėlynų nega­liu“, – kaimo gyvenimo kasdienybę atskleidžia moteris.

Salomėja su Jonu užaugino dvi duk­ras ir sūnų. Ir dar savo brolio sūnų nuo ketverių metukų, kai jiedu su žmona, galima sakyti, vienas po kito išėjo Anapilin.

„Kitaip negalėjome, negi atiduosi mažylį į valdiškus namus. Dabar jis jau suaugęs, gyvena kol kas vienas. Sūnus įsikūręs Šilalėje, dukros – Klaipėdoje. Visi jau su šeimomis“, – džiaugiasi savo atžalomis mama.

„Netrukus vėl duoną kepsiu – esu pažadėjusi draugams. Būtinai ir jus pavaišinsiu. Kepu tik dėl savęs ir savam ratui, pardavimu neužsiimu. O ateity matysiu – kaip Dievulis duos“, – atsisveikindama kalbėjo Salomė­ja.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.