Prieš 80 metų įvykęs Birželio sukilimas pirmiausia buvo labai svarbus simbolinis gestas. Sutinku, kad, žvelgiant iš dabarties pozicijų ir žinant apie Holokausto siaubą bei smurtinį nacizmo pobūdį, labai norisi „apvalyti“ sukilimą nuo dalies „piktžolių“. Tačiau bū­tų didelė neteisybė nepripažinti psichologinės ir simbolinės jo reikšmės.

Nepamirškime, kaip nyko Lie­tuvos gyvybingumas bei sa­vi­ver­tė. Vienas po kito sekė net trijų valstybių ultimatumai ir vienas grėsmingesnis už ki­tą. Pir­miausia Lenkija parei­ka­­la­vo užmegzti su ja dip­lo­ma­ti­nius santykius ir nekelti Vil­niaus krašto klausimo. Ne­tru­kus Vo­kietija atplėšė Klaipėdos kraš­tą, ir sovietai pareikalavo įsileisti jų kariuomenę. Vi­si šie ultimatumai buvo labai skaudūs. Tačiau ypatingai gniuž­dan­tis buvo sovietų reikalavi­mas, kurį Lietuvos politinis eli­tas svarstė iki paryčių. Pre­zi­den­tas Antanas Smetona negalėjo su juo susitaikyti, bet tegalėjo tyliai pasitraukti iš Tė­vy­nės, kuri buvo paaukota be jokio šūvio. Tie, kurie buvo prisiekę prisiimti atsakomybę už Lietuvos likimą, pasirodė esantys bailiai ir patys sukūrė prielaidas sovietiniam propagandiniam mitui apie entuziastin­gą bei savanorišką Lietuvos pri­si­jungimą prie sovietų sąjun­gos.

Valstybė sunyko, regis, grįžo į Rusijos imperijos laikus, į Va­karų krašto statusą. Bet ne mažiau baisus smūgis bu­vo ma­siniai trėmimai. Sovie­ti­nia­­me kalėjime prasidėjo susi­do­­­ro­jimas su politine lietuvių tau­ta.

Šiame kontekste birželio 23 d. per Kauno radiofoną perskai­tytas atsiliepimas, plazdančios trispalvės ir apie naują vil­tį skelbiantys bažnyčių varpai bu­vo tarsi prisikėlimas. Ki­ta vertus, visas sukilimas tęsėsi tik savaitę, kol vokiečių kariuomenė užėmė Lietuvos teritoriją. Pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą Lie­tu­vos valstybę. Būta nepagrįstų vil­čių, jog Vokietija galėtų tapti są­jungininke. Žvelgiant iš dabarties pozicijų, tokie lūkesčiai atrodo nepaprastai naivūs. Ta­čiau nepamirškime, kad Lai­ki­no­ji vyriausybė ir eiliniai sukilėliai buvo sovietų pasitraukimo euforijoje.

Vokietijai Lietuvių aktyvistų frontas (LAF) ir sukilimas bu­vo patogūs įrankiai, kuriuos rė­­mė tol, kol sovietai pasitraukė. To­­liau nusprendė „parodyti vie­tą“. Tiesą sakant, galima net pasidžiaugti, jog nacistinė Vo­­kie­tija nekoketavo su lietuviais, nepriėmė siūlymo kartu kau­tis prieš sovietų sąjungą. Tai būtų lietuvius pavertę vokie­čių kolaborantais, o da­­bar ne­trukus buvo galima konsta­tuo­ti, kad nei so­vietų sąjunga, nei nacis­ti­nė Vo­kietija nėra Lie­tuvai drau­giškos valstybės. Tie­sa, tai nesutrukdė nemažai da­liai suki­lėlių, ypač pirmosiomis dieno­mis, garsiai reikšti pa­ramą Vo­kietijai. Taip pat kilo smurto ban­ga prieš civilius, kurie bandė įsipatoginti sovietų okupacijos laikotarpiu. Būta ir ryškių anti­semitizmo blyksnių, nes žydai buvo tapatinami su sovietų val­džios bendrininkais, taip pat neabejotinai veikė ir nacistinis rasizmas.

Ar visi šie šešėliai užgožia sukilimo pozityvią vertę? Ne, jei tik nebandysime viską isto­rijoje vaizduoti vien „juodai“ ir „baltai“. Pernelyg primityvu visą istoriją vertinti iš dabar­ti­nio žinojimo pozicijų ir dar pasitelkti „atmetimo kultūros“ (cancelation culture) logi­ką, kai kuris nors netinkamas poelgis užgožia viską, kas yra padaryta gero. Kita vertus, pripažįstant sukilimo moralinę svarbą bei išreiškiant pagarbą tiems drąsiems politiniams vei­kė­jams, ku­rie norėjo išryškinti lietuvių laisvės siekį, turime nebijoti kal­bėti ir apie klaidas ar net gėdingus veiksmus.

Kiekviena okupuota tauta tu­ri teisę sukilti ir priešintis oku­pantams. O tai yra labai svarbus argumentas, vertinant sukilimą. Kartu, kalbėdami apie jį, privalome mokytis iš klaidų bei pripažinti, kad pasitikėjimas nacistine Vokietija neturėjo jokio pagrindo, o dalis sukilėlių suteršė savo vardą smurtu, kuris negali būti pateisinamas jokiu kilniu siekiu kovoti už savo Tėvynę.

Istorinėje atmintyje labai svar­bu išlaikyti balansą ir nebijoti nepatogių temų. Tik tada mes iš tiesų iš praeities galėsime semtis stiprybės. Taip pat svarbu nesigėdyti praeities, atsisakyti kategoriškų vertinimų ar net smerkimo tų žmonių, kuriems teko priimti sprendimus sudėtingų dilemų situacijoje, skirtingai nei mes, vertintojai, neturint galimybės pažvelgti iš platesnės perspektyvos.

Todėl ir 1941-ųjų birželio sukilimą turime minėti kaip herojišką veiksmą bei juo didžiuotis. Bent jau ta jo dalimi, kuri buvo nukreipta už Tėvynę ir jos laisvę, o ne prieš tikrus bei menamus priešus. Taip pat nebijokime pripažinti, jog LAF do­kumentai buvo paveikti no­ro įtikti Vokietijai ir, deja, ne visi su­kilimo organizatoriai sugebėjo atsiriboti nuo karingo antise­mi­tizmo. Kita vertus, jei mes ma­tysime tik šešėlius, tai visuose XX a. karuose nerasime herojų, tik nusikaltėlius. O tai būtų tik­rai neteisinga.

Andrius NAVICKAS

Seimo narys, rašytojas, filosofas

LGGRTC nuotr. Lietuvių sukilėliai. 1941 m. birželis

Pasaulinė pandemija sukėlė begalę sunkumų, streso, nežinomybės ir dar daugiau diskusijų bei susipriešinimo dėl skirtingų įsitikinimų. 

Šis laikotarpis buvo ypač sunkus visiems, tačiau, norint sužinoti, kokiomis nuotaikomis bei mintimis mūsų visuomenė gyvena šiandien, kalbiname piliečius iš skirtingų šalies rajonų ir dalijamės jų asmenine patirtimi.  

„Daliai visuomenės trūksta atsakomybės“ 

Šakiuose gyvenanti ir psichologe dirbanti Jurgita džiau­giasi, kad gyvenimas pamažu grįžta į buvusias vėžes. Nors jai tenka išgirsti prieštaringų nuomonių apie pandemiją bei jos suvaldymą, moteris turi aiškią savo poziciją. 

„Tikiu medicinos mokslu ir manau, jog kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo darbą, todėl jei mokslininkai sukūrė vakcinas tam, kad įveiktume infekciją, aš jais tikiu taip pat, kaip ir kiti žmonės tiki mano darbu. Jei man yra suteikta galimybė apsaugoti savo, šeimos bei aplinkinių sveikatą, aš ja nedvejodama pasinaudosiu“, – tvirtina Jur­gita, papildydama, jog visuomenėje pasigenda socialinės at­sakomybės ir supratimo, kad visi kartu tokiomis svarbiomis situacijomis turėtume elgtis so­lidariai ir pasitikėti medicina.  

„Tiesą sakant, man, kaip pilietei, keistai atrodo įvairūs pa­sisakymai prieš vakcinaciją, kuomet žmonės yra prilygi­na­mi bandomiesiems triušiams. Manau, jog tai yra visiška socialinė neteisybė – žiūrėti, kas bus su tais „bandomaisiais triušiais“, kai tik dėl jų ir yra sutramdoma pandemijos grėsmė“, – mintimis dalijasi moteris. 

„Aš nerandu jokio loginio pa­aiškinimo, kuomet, išradus vak­ciną, žmonės jos bijo, tačiau, išradus naujus vaistus, naują protezą ar naują rentgeno apa­ratą, visi džiaugiasi ir nekantrauja pradėti naudotis tomis naujovėmis. Esu ne kartą ir vaistinėse girdėjusi, kad, pristigus medikamentų, žmonėms yra siūlomos alternatyvos su panašiais ingredientais ir jie be baimės tai perka, taigi kodėl tuomet bijome vakcinų? Jei jau taip stipriai nepasitikime medicina, tuomet nesikreipkime į gydytojus dėl skausmų, alergijų bei visų kitų sveikatos sutrikimų ar ištikusių problemų. Iš tų, kurie bijo skiepytis, aš neišgirstu įtikinančio paaiškinimo, kai vieną dieną atsisakome skiepytis, o kitą – kreipiamės į medikus pagalbos. Juk ar tikrai reikia taip rizikuoti nesiskiepijant, kad nuolat gyventume karantino sąlygomis ir pagaliau susiprastume bei įvertintume tikrąją riziką?“ – savo nuomonę išsakė Šakių gyventoja Jurgita. 

„Nesinori gyvenimo sustabdyti dėl pandemijos“

Plungiškis verslininkas Vi­lius pasakoja, kad jo darbas vi­suo­met buvo neatsiejamas nuo bu­vimo tarp žmonių, todėl džiugu, jog pagaliau galima ir vėl užsiimti mėgstama veikla, projektais. 

„Aš dirbu aptarnavimo srityje ir nuolat turiu tiesioginį kontaktą su žmonėmis. Taip pat aktyviai dalyvauju įvairiose visuomeninėse veiklose, todėl jau­čiau pareigą bei atsakomybę pasiskiepyti, kad apsisaugočiau pats ir apsaugočiau kitus. Nesinori viso savo gyvenimo sustabdyti dėl pandemijos. Aš suprantu, kodėl skiepai yra būtini, kam jie buvo sukurti ir kaip jie veikia žmogaus organizmą, – man tai atrodo savaime aiškūs ir suprantami dalykai, todėl abejonių aš neturiu ir niekada neturėjau“, – teigia vyras, pridurdamas, jog pats koronavirusu nesirgo, tačiau šeimoje buvo užsikrėtę abu jo tėvai.

Vilius juokaudamas sako, kad vakcinacijos tema tapo tokia pat aštri kaip religija, kur visi turi savo įsitikinimus: „Mano aplinkoje yra vos keletas žmonių, kurie abejoja skiepų nauda, bet stengiuosi tam nešvaistyti savo energijos“.

Mitai neturi jokio mokslinio pagrindo

Vilniaus universiteto Gy­vy­­bės mokslų centro Imu­no­logijos ir ląstelės biologijos sky­riaus vedėja prof. dr. Aure­li­ja Žvirb­lienė mano, jog daugelis realybės neatitinkančių teo­rijų, susijusių su koronaviru­so vakcinomis, siejasi su iškelta hipoteze, kad šios vakcinos bu­vo nepakankamai ištirtos, nes sukurtos per itin trumpą laiką. 

„Supraskime, jog pasaulinė pandemija ir jaučiama didžiulė jos grėsmė sudarė ypatingas sąlygas – buvo mobilizuotos didelės finansinės lėšos ir dedamos visos profesio­nalų pastangos, kad būtų pagreitinti visi procesai ir kuo greičiau sukurta vakcina, sugebanti pažaboti šią infekciją. Svarbiausia yra ne kiek laiko viskas užtruko, o tai, jog visi etapai, privalomi kiekvienos vakcinos kūrimo procesui, buvo įvykdyti ir tik tuomet vakcinos užregistruotos“, – sako A. Žvirblienė.

Imunologė aiškina, kad nė­ra jokių mokslinių faktų, kurie rodytų vakcinų žalą, pavyzdžiui, vakcinų bei nevaisin­gu­mo sąsają, ir pabrėžia, jog vak­cinos nesukelia pačios infekcinės ligos, o tik imituoja virusą. 

„Jokioje iš šiuo metu naudojamų vakcinų nėra paties koronaviruso, kuris galėtų sukelti infekciją, – skiepus suda­ro tik atskiros viruso dalys, kurios imituoja ligos sukėlėją, kitaip tariant, „apmoko“ mūsų imuninės sistemos ląsteles, ku­rios formuojasi, dalijasi ir po to sugeba atpažinti tikrąjį ligos sukėlėją. Formuojantis imuniniam atsakui, organiz­me vyksta daugybė procesų, panašių į tuos, kurie vyksta infekcijos metu. Todėl kurį laiką po skiepo galime jaustis taip, lyg sirgtume. Bet tai nėra infekcinė liga, tai tik imuninės sistemos sužadinimas, apmokymas. Kai įvyksta natūrali infekcija, ta paruošta „kariuomenė“ ligos sukėlėją užpuola ir jį nukenksmina – taip veikia po skiepo susiformavęs imuninis atsakas“, – tvirtina A. Žvirblienė.

Nuotr. iš asmeninių archyvų

Minint 80-ąsias tremties metines, birželio 13-ąją Pajūrio Švč. Trejybės bažnyčioje buvo laikomos Šv. Mišios už tremtinius, o kitą Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenė sukvietė miestelio gyventojus į Tremtinių aikštę, kur vyko renginys „Ten, kur širdis...“, skirtas prisiminti ir pagerbti tuos, kurie kovojo, kentėjo, atidavė gyvybę už mūsų ateitį.

Iškilmingai eisenai iš gimnazijos vadovavo jaunieji šauliai. Kadangi Tremtinių aikštėje stovi vagonas, kuriuo buvo vežami žmonės į Sibirą, pirmiausia ir pasigirdo traukinio dundėjimas. Jam nutilus, visi sugiedojo Lietuvos himną bei pagerbė tylos minute žuvusiuosius. Mokiniai skaitė tremtinių laiškus, siųstus artimiesiems. Klausantis buvo galima pajusti žmonių troškimą išgyventi ir grįžti į gimtąją žemę. Pajūrio vaikų dienos centro socialinė darbuotoja Vida Olendrienė ir gimnazijos muzikos mokytojas Robertas Matevičius bandė perteikti skausmą bei išgyvenimus, suvaidinę inscenizaciją „Iš praeities 1945-ųjų sugrįžę“. Skaudžiais prisiminimais iš tremties  dalijosi Regina Baliutavičienė, skambėjo tremtinių dainos, kurias atliko Šilalės meno mokyklos Pajūrio klasės mokiniai (mokytoja Rasa Ramanauskienė). Pajūrio ,,Bočių“ pirmininkė Birutė Kuizinaitė priminė skaudžią istorijos praeitį. Tą dieną bočiai kartu su kitais pajūriškiais, nešini rugiagėlių puokštėmis, aplankė tremtinių kapus.

Po renginio vyko kūrybinės dirbtuvės: vaikai piešė spalvotomis kreidelėmis ant asfalto ir dėliojo akmenėlius, simbolizavusius tremtinių kūnus Sibiro platybėse, surengta nuotraukų ekspozicija, kuri  vėliau bus perkelta į muziejų bei elektroninę erdvę.

Elena PINČIENĖ,

renginio organizatorė

Reginos RIMKUTĖS nuotr.

Senelės klaida?

Sakysite, kad Aleksandras Mi­leris yra ma­no senelės Onos By­tautaitės jaunystės klaida. Aš galvočiau priešingai. Pa­mąs­tykime: juk jeigu tie du žmonės nebūtų susipažinę ir suar­tėję, nebūtų nei mano mamos, nei mano šešių sesių, nei dviejų brolių ir, pagaliau, paties šių eilučių autoriaus. Todėl aš džiaugiuosi po daugelio metų suradęs savo biologinį senelį A. Mi­lerį, esu dėkingas senelei Onai ir tėvams už man bei visiems devyniems Stasinų šeimos vaikams padovanotą galimybę pasisvečiuoti šiame nuostabiame pasaulyje.

Taigi A. Mileris yra mano senelis ir jam priklauso derama vieta mūsų giminės genealoginio medžio paveiksle. Juolab, kad jis nepaliko jaunos motinos su kūdikiu ant pliko lauko. Mano mamos žodžiais, Aleksandras laukė sūnaus, tur­to paveldėtojo, kurį būtų įsisūnijęs, tačiau, gimus mergaitei, nutarė Onutę ištekinti. 

1903 m. sausio 7 d. Tenenių bažnyčios klebonas palaimino 23-ejų O. Bytautaitės ir 25-erių Juozapo Šleiterio santuoką. Jau­na šeima buvo įkurdin­ta dvarininko Stanislovo Vol­merio Rad­viečio dvare Bar­sukinės vienkiemyje. Jau­na­ve­džiai gavo krai­čio apie 20 hektarų žemės Bar­sukinėje ir pinigų gyvenamojo namo bei ūkinių pastatų statybai.

Gavę materialinę paramą, Ona ir Juozapas sukūrė gražią vienkiemio sodybą, kurioje užaugo mano mama Ma­ri­­jona Bytautaitė ir keturios Šlei­terytės – Ona, Zofija, Sta­nis­lava, Elena bei du sūnūs – Liudvikas ir Eugenijus. Pa­s­ta­­rojo krikšto tėvu buvo pakviestas artimas A. Milerio drau­gas Stanislovas Volmeris.

Apie pastarąjį dvarininką sa­vo prisiminimuose „Pra­ei­ties pėdsakai“ (Šilalės kraš­tas II, 1995) išsamiai pasakoja Stanislovas Biržiškis, prieškariu dirbęs Tauragės apskrities ag­ronomu: 

„Caro laikais Volmerių šeima priklausė prie turtingiausių šeimų Lietuvoje. Buvo pasakojama, kad Volmerio tėvas turėjęs 99 dvarus, bet šimtojo įsigyti nesistengęs, nes tuomet jam būtų tekęs grafo titulas, o grafu vadintis nenorėjo dėl su šio titulo įsigijimu susijusių didelių išlaidų. 

Kad anksčiau Volmeriai buvo labai turtingi, matyti ir iš tokio atsitikimo. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą žydai pirkliai pasiūlę Volmeriui už 100 tūkst. ąžuolų (po 15 rublių už vienetą) vieną milijoną penkis šimtus tūkstančių rublių auksu. Volmeris atsisakęs: „Mano senelis nepardavinėjo miško ir gerai gyveno, neparduosiu ir aš“. Tikrai, visi Volmerio miškai li­ko neiškirsti ir buvo Lietuvos vyriausybės nusavinti... 

Garsas apie Volmerių turtus buvo plačiai pasklidęs. Garsūs ir posakiai: „Gyvena kaip Vol­meris (Ulmeris)“, „Va­žiuo­ja kaip Vol­meris“ ir kt.“ 

Apie senelės O. Bytautaitės ir A. Milerio artimą bendravimą aš jaunystėje žinojau tik iš nuogirdų. Anuomet pasikalbėti su mama apie tai nebuvo poreikio, pagaliau ne tai man ir rūpėjo. Kita vertus, neturėjau tiek drąsos įžūliai skverbtis į artimiausių žmonių asmeninį gyvenimą. Matyt, subtiliems pokalbiams su daug vyresniais žmonėmis, juolab – tėvais, dar nebuvau pakankamai subrendęs. Pagaliau, kaip vėliau paaiškėjo, pati mama nedaug ką težinojo apie savo motinos Onos ir Aleksandro santykius. 

Sulaukęs brandaus amžiaus, gerai supratau, jog šią senelės O. Bytautaitės ir A. Milerio viešą paslaptį privalau atskleisti ir perduoti savo vaikams bei anūkams. Suvokiu, kad vėliau tokių galimybių nebebus, nes daugelis šios istorijos liudininkų išėjo į Amžinybę, o vienas kitas dar likęs senyvo amžiaus žmogus ne kažin ką ir bepapasakos. Nenoriu, jog mano ir mano ainių genealoginio medžio istorijoje liktų balta dėmė.

Taigi išnarplioti ir atskleisti šią įstoriją buvo lemta man, Marijonos Stasinienės jauniausiam sūnui. Archyvuose vy­liausi surasti šiokios tokios vaizdinės ar rašytinės medžiagos. No­rėjau bent nuotraukose pamatyti savo biolo­ginį senelį Alek­sandrą, sužinoti apie jo profe­sinę veiklą, pamatyti jo veido bruožus, atskleisti nors ma­žą dalelę charakterio savybių, nes, pagal genetikos mokslą, se­ne­liai ir anūkai genetiškai yra labiausiai artimi. Gal todėl dau­gelis senelių savo anūkus myli labiau nei savo vaikus. 

Aistringa viltis, lydėjusi ma­ne keliolika paieškos metų, ir begalinis noras „susitikti“ su seneliu, praėjus beveik šimt­mečiui nuo jo mirties, manęs nenuvylė. Džiaugiuosi, kad iš gausios Rusijos ir Lietuvos archyvuose surinktos medžiagos, kitų šaltinių atauginau dar vieną giminės genealoginio medžio šaką, kuri buvo nudžiovinta sunkiais bei permainingais laikais... 

Likimai 

A. Milerį Rusijos caras Ni­ko­­­lajus II 1909 m. paskyrė Var­šuvos prezidentu. Jis visam laikui paliko Kauno guber­ni­ją, atsisveikino su Te­ne­nių bei Čė­kuvos dvarais ir išvyko į Var­šuvą. Prasidėjęs Pir­ma­sis pasaulinis karas 1914 m. Alek­sand­rą nubloškė į Mask­­vą. Iš ten, patekęs į persekiojamų asmenų su vokiškomis ar prūsiškomis pavardėmis sąrašus, jis buvo priverstas bėgti. Po ilgos ir sunkios kelionės pie­tų Rusijos ir Turkijos keliais, pasigavęs plaučių džiovą, Alek­sand­ras pasiekė Pran­cūziją, kur gyveno žmonos tėvai. Ligai progresuojant, išvyko gydytis į gar­sų­jį Vo­kie­tijos kurortą Ba­­deną ir ten 1923 m. rugsėjo 26 d. mi­rė, būdamas 61-erių.

<...> Aleksandro kūną priglaudė Vokietijos žemė Badeno kapinėse. Ilsisi jis ten, daug jė­gų bei sveikatos paskyręs Te­ne­­nių ir Čėkuvos dvarams, kurių vienas jau visai išnykęs, kitas irgi baigia sugriūti.

Senelė O. Bytautaitė-Šlei­te­rie­nė atgulė amžinojo miego 1967 m. lapkričio 11 d., sulaukusi 87-erių. Senolę į kapines, aidint Tenenių Šv. Bar­boros bažnyčios, pastatytos dar 1782 m., varpams, išlydėjo ne tik gausus jos palikuonių būrys, bet ir miestelio bei jo apylinkių gyventojai. 

Kai su žmona Gražina aplankau senelės Onos kapą, padedu Barsukinės pievose priskintų lauko gėlių. Jos primena senelės gyvenimą, praleistą žolynais apsuptame atokia­me vienkiemyje, prigludusiame prie plačių Barsukinės, Vol­­merinės miškų. Šiame vien­­kie­myje prabėgo jos jaunystė, čia ji mylėjo, gimdė, augino vaikus ir drauge su vyru Juo­zapu dirbo sunkius ūkio darbus.

Meilės vieškeliu į pasaulį atėjusi mano mama Marijona Bytautaitė, ištekėjusi už Juozo Stasino, pagimdė ir užaugino devynis vaikus. Abu tėvai, nuėję sunkų bei garbingą gyvenimo kelią, atlikę savo šventą pareigą Dievui, tėvynei ir šeimai, išėjo į amžiną nebūtį, palikdami gyvąją atmintį – vaikus bei anūkus. Mano tėvas su šiuo pasauliu atsisveikino 1976 m. liepos 24 d., mama – 1984 m. rugsėjo 9 d. Abu juos priglaudė ir amžiną ramybę suteikė smėlėta Šilutės kapinių žemė.

POST SCRIPTUM

Kada beaplankyčiau tėvų kapus, visuomet randu gražiai sutvarkytus, apšluotus, apgrėbstytus, gėlėmis apsodintus, juo­dą paminklinį akmenį – nuvalytą, švytintį. Žinau, jog tai padarė mano tėvų gausios šeimos at­žalos. 

Prie kapo dažnai sau užduodu klausimą: kuo pasireiškia mirusiųjų atmintis ir kur slypi meilės bei pagarbos amžinai išėjusiems paslaptis? Ir visuomet prieinu tos pačios išvados: tikroji atmintis yra ta, kuri perduodama iš kartos į kartą ne dvarų ir turtų pavidalu, bet artimųjų meile, brandinta visą gyvenimą, kaip bręsta rugio varpa, auginta, kaip auga medis, laistyta, kaip laistoma gėlė. 

Ir pasidaro be galo gaila tų, kurie gviešiasi tik turtų. Jie pamiršta svarbiausią ir amži­ną tiesą, kad per gyvenimą sukaupti turtai išgaruoja kaip kamparas, vos tik žmogus amžiams užmerkia akis...

Juozas STASINAS

Iš spaudai ruošiamos knygos „Gyvenimo pynė“

Šilališkis Klaidas ignoravo policijos šaukimus, neatvyko ir į teismą, kur buvo nagrinėjama jo administracinė byla. Pažeidėjo tėvas patikino, kad po pastarųjų įvykių su sūnumi nebebendrauja.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Iki birželio 25 d. bitininkai gali teikti paraiškas pagal paramos Lie­tuvos bitininkystės sektoriui 2020–2022 m. programos priemones. Šiam paraiškų priėmimo etapui ski­riama 180 tūkst. 954 eurai Europos žemės ūkio garantijų fondo ir valstybės biudžeto lėšų.

Nacionalinės mokėjimo agentūros inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Vyriausybė pritarė, kad jauniesiems ūkininkams būtų suteikta pirmenybė nuomotis valstybinę žemės ūkio paskirties žemę, o valstybės institucijoms sudarytos palankesnės sąlygos įgyvendinti svarbius infrastruktūros projektus. Galutinį sprendimą priims Seimas.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr.46

Prieš 80 metų, 1941 m. juodąjį birželį, prasidėjo pirmoji masinė Lietuvos gyventojų tremtis į Sibirą. Tarp ištremtųjų buvo ir apie 3000 Lietuvos žydų – mokytojų, gydytojų, verslininkų ir paprastų darbininkų, kurie kartu su kaimynais lietuviais atsidūrė Sibiro platybėse.  Jų istorijos – dar vienas žiaurių sovietinių represijų prieš taikius gyventojus liudijimas.

„Pamirštama, kad tarp pirmųjų tremtinių buvo ir šimtai žydų iš visos Lietuvos – tą lemtingą birželį jie sudarė apie 9 proc. visų ištremtųjų. Jie, kaip ir lietuviai, perėjo per visus tremties vargus ir sunkumus – dalis jų taip ir liko palaidoti tremties vietose ir lageriuose. Tie, kuriems pavyko išgyventi ir grįžti į Lietuvą, neberado savo artimųjų ir draugų, nes per Holokaustą beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė buvo sunaikinta“, – sako Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.

Išgyvenę tremtį ir į Lietuvą sugrįžę žydai bandė atkurti bendruomenę, tačiau apie tremties patirtis daugelis vengė kalbėti. Praėjus nemažai metų po tremties, Naujojoje Vilnioje mokytoja dirbusi Olga nustebimo bendradarbius papasakodama apie savo kaip tremtinės patirtį Trofimovske, kur buvo ištremta ir Dalia Grinkevičiūtė.

„Lietuviams buvo sunku suvokti, kad rusakalbė žydė Olga yra tremtinė iš Lietuvos. Bet rusų kalbą ji išmoko tik tremtyje. Ten ji atsidūrė iš Anykščių, kur gyveno kelios jos šeimos kartos, mokėdama tik jidiš kalbą ir turėdama gražų žydišką vardą Golda. Dar viena pamiršta istorija –  žydaitės Liubos Segal likimas. Tremtyje ji susipažino su D. Grinkevičiūte ir paauglės tapo draugėmis, tačiau apie L. Segal patirtis visuomenė nežino nieko“, – pasakoja F. Kukliansky.

Dalis tremtinių žydų vėliau sėkmingai įsiliejo į visuomeninį gyvenimą. Pavyzdžiui, Haroldas Perelšteinas tapo vienu iš berniukų choro „Ąžuoliukas“ kūrėjų, o žymiausias tarpukario Kauno moterų daktaras Icchokas Levitanas grįžęs atnaujino gydytojo praktiką. Tiesa, jis net du kartus tapo tremtiniu: pirmą kartą kalintas SSRS Šiaurėje 1941 m. ir grįžęs į Lietuvą po karo, I. Levitanas 1952-aisiais buvo antrą kartą ištremtas į Sibirą, kur mirė. Į tremtį jį savanoriškai išlydėjo žmona Jeta.

Dailininkas iš Suvalkijos

Gimęs 1932 m. Vilkaviškyje, vaistininko šeimoje, žinomas dailininkas Aharonas Aprilis dar vaikas būdamas buvo ištremtas į Altajaus kraštą, vėliau – už poliarinio rato, prie Jan upės.

A. Aprilis vaikystę praleido Šiaudiniškių dvare, kur jo motina dvaro rūsiuose gamino ypatingo skonio sūrius, o tėvas valdė dvaro ūkį. Po 1940 m. sovietų įvykdytos dvarų nacionalizacijos šeima persikėlė į Virbalį, kur A. Aprilio tėvas dirbo vaistininku. 1941 m. birželį visa šeima pateko į tremiamųjų sąrašus ir buvo išvežti iš Lietuvos.

Tremtyje Aharonas baigė vidurinę mokyklą, o 1960 m. – Surikovo dailės institutą. Talentingas kūrėjas greitai tapo vienu žinomiausių 7-o dešimtmečio dailininkų, tačiau į Lietuvą jis nebegrįžo. 1972 m. A. Aprilis išvyko į Izraelį, vėliau dirbo Paryžiuje, buvo išrinktas Jeruzalės dailininkų ir skulptorių asociacijos pirmininku. 

Danijos pilietės iš Kybartų istorija

Kybartuose gyveno kelios Rachlinų kartos – šeima nuo seno vertėsi arklių prekyba: iš Lietuvos ir Rusijos į Daniją šios šalies žemės ūkiui eksportavo nedidelius arkliukus. Kybartuose gyvenęs Izraelis buvo jau trečios kartos atstovas, besiverčiantis arklių prekyba, o Rachelė užaugo Kopenhagoje, kur ir sutiko savo vyrą Izraelį Rachliną, arklių pardavėją iš Lietuvos. Pora persikėlė į  Kybartus, kur gimė pirmasis jų sūnus Šneuras ir dukra Garieta.

1941 m. birželį Rechlinai buvo ištremti į Sibirą, Tiksi gyvenvietę prie Laptevų jūros, kur praleido 16 metų. Tremtyje gimė sūnus Samuelis. Prasidėjus ,,atšilimo“ laikotarpiui, Rachlinų šeimai pavyko išvykti į Daniją, nes Rachelė, ištekėjusi už kybartiečio Izraelio, buvo šios šalies pilietė. Moteris parašė laišką Danijos ambasadai, prašydama padėti jos šeimai, o į užsienį žinutę perduoti padėjo pristatyti geri žmonės. Apie gyvenimą Kybartuose, tremtį  ir ilgą kelią atgal į civilizuotą Europą Rachelė ir Izraelis Rachlinai  parašė knygą ,,Šešiolika grįžimo metų“.

Tauragės Ambramovičių likimas

Tarp 1941 m. birželio tremtinių buvo žydų Abramovičių šeima iš Tauragės, žinomo kaip Taurogi štetlas. Kartu su Natanu ir Taubė Lėja Abramavičiais ištremti ir trys jų sūnūs: vyriausias Leibas – 12 metų, 8-metis Abramas ir jauniausias, vos penkerių, Aronas.

Nachmanas Abramovičius gimė 1887 m. Eržvilke, 25 kilometrai nuo Tauragės. 1925 m. Nachmanas  Tauragėje susituokė su Taubė Berkover, gimusia 1900-aisiais Jurbarke. Mergautinė Taubės pavardė Berkover jidiš kalba reiškia laivo savininką, nes prieš karą 80 proc. laivų Jurbarke priklausė žydams. Berkoverų šeima turėjo laivą, vertėsi prekių ir žmonių transportavimu Nemunu į Klaipėdą ir atgal į Kauną. Dar prieš vestuves N. Abramovičius nupirko sodybą su dideliu mediniu namu ir 26 hektarais žemės Užakmenių kaime, o mūriniame pastate Tauragėje jie įrengė viešbutį ir restoraną. 

Tremties metu Nachmanas nuo pat pradžių buvo atskirtas nuo šeimos, todėl važiavo kitame vagone, skirtame tik areštuotiems vyrams. Pakeliui vagonas buvo atkabintas ir Abramavičiai amžiams išsiskyrė. N. Abramovičius pateko į 7-ą Nižniaja Pojma lagerį, kur 1941-1942 m. žiemą, sulaukęs 54 metų, nuo bado, šalčio ir ligų mirė. Liudytojai sakė, jog N. Abramovičius visada tikėjo, kad sugrįš į Lietuvą, gimtuosius Eržvilką ir Tauragę...

Pirmuosius mėnesius tremtyje, Syktyvkaro mieste, Taubė Lėja su vaikais gyveno labai vargingai, gelbėjo tik slapčia į tremtį paimti auksiniai papuošalai, kuriuos jie iškeisdavo į maistą: duoną, bulves ir miltus. Vėliau padėjo išradingumas ir Taubės Lėjos gebėjimas siūti. Sužinojusi, jog viena tremtinių iš Lietuvos šeima pardavinėja geros būklės siuvimo mašiną „Singer“, ji iškeitė ją į auksinę apyrankę, kurią keturiasdešimtmečio proga gavo dovanų iš Nachmano. Taubė Lėja pradėjo siūti apatinį trikotažą – tarp jos klienčių buvo aktorės, partijos darbuotojos ir miesto valdininkų žmonos, kurios vėliau padėjo jai įsidarbinti kavinėje-valgykloje.

Dienos metu Taubė Lėja  dirbo, o vakarais ir savaitgaliais siūdavo – taip ji galėjo išmaitinti tris augančius sūnus. Leibas ir Abramas Abramovičiai gana anksti parodė ryškų talentą verslui, baigė technikumus bei institutus Rusijoje, o pagrindinė jaunėlio Arono aistra buvo muzika. Tremtyje jis pradėjo lankyti muzikos mokyklą, studijavo vokalą, ypač gerai atliko operos arijas, romansus, grojo gitara ir smuiku.

Taubė ne kartą rašė laiškus Lietuvos sovietinėms ir partinėms institucijoms, prašydama leidimo grįžti į Lietuvą ir specialiosios gyvenvietės išregistravimo, tačiau gaudavo tą patį atsakymą: N. Abramovičius buvo kapitalistas, išnaudotojas ir žemės savininkas,sovietų valdžios priešas, todėl Taubei negalima grįžti į Lietuvą. Dėl to su vaikais ji liko Rusijoje. Jauniausias sūnus A. Abramovičiaus buvo milijonieriaus Romano Abramovičiaus tėvas – sakoma, kad R. Abramovičius domėjimąsi jachtomis paveldėjo iš savo senelės Taubės Lėjos Berkover.

Michail SEGAL

Nuotr. iš Lietuvos žydų bendruomenės archyvo