Rugpjūčio 8 d. 21.30 val. „Klaipėdos energijos“ teritorijoje suskambės fragmentai iš Richardo Wagnerio romantinės operos „Lohengrinas“. Juos atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir mišrus choras, diriguojami kviestinio maestro, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento, Nacionalinės premijos laureato Gintaro Rinkevičiaus. Ruošiantis „Lohengrino“ koncertiniam atlikimui, G. Rinkevičiui talkins sūnus, dirigentas Marius Rinkevičius.

Scenoje pasirodys ryškiausi Lietuvos ir užsienio operos solistai: Edgaras Montvidas (Lohengrinas), Lauren Fagan (Elza, Australija / Didžioji Britanija), Tadas Girininkas (Karalius Heinrichas), taip pat Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Wiktorija Wizner (Ortrūda / Lenkija) ir Evertas Soosteris (Karaliaus šauklys / Austrija). Spektaklį lydės specialiai šiam vakarui kurtas šviesų dizainas.

Paklaustas, kuo jam ypatinga R. Wagnerio muzika ir opera „Lohengrinas“, Gintaras Rinkevičius teigia, kad „Lohengrinas“ – vienas žymiausių Wagnerio veikalų. Maestro pripažįsta, kad jį žavi viskas: „Wagnerio muzika yra fantastiška, įtraukianti savo dramaturgija ir unikali savo filosofija“. Kalbėdamas apie „Lohengriną“, dirigentas pabrėžia, jog jį žavi šios muzikos švytėjimas, prisilietimas prie šventojo Gralio taurės. „Kas nenorėtų prie to prisiliesti? O prisiliesti prie šio kūrinio muzikos – tarsi galimybė priartėti prie šv. Gralio taurės... Aišku, kalbu perkeltine prasme. Manau, kad labai svarbu, jog mūsų gyvenime būtų dalykai, kurie nušviestų kelią, o „Lohengrino“ muzika, kaip ir operos „Parsifalis“, – šviečianti. „Lohengrinas“ – švytėjimas pačia geriausia šio žodžio prasme“, – sako G. Rinkevičius.

Asmeninis maestro santykis su kompozitoriumi, dirigentu Richardu Wagneriu apibūdinamas su pagarba ir nuolankumu. „Wagneris buvo toks išskirtinis menininkas, kad kitas ne mažiau žinomas kompozitorius Giuseppe Verdi jį garbino, dievino ir lenkėsi. Šiuo metu labai domiuosi Wagnerio vėlyvosiomis operomis „Lohengrinas“, „Parsifalis“, „Tristanas ir Izolda“, tetralogija „Nibelungo žiedas“. Man, kaip ir kitiems dirigentams, prisilietusiems prie genialios muzikos, kyla tik vienas retorinis klausimas: koks turėjo būti genialus kompozitorius, kad sugebėjo taip sumaniai ir apgalvotai sukurti kūrinį, kuriame muzikinė dramaturgija tokia įtaigi, jog jam nereikia jokios režisūros. Juk kartais režisieriai kūrinius pakeičia pagal savo sumanymus ar savo asmenybe bando užgožti Wagnerį. Niekada nepasiseks jo aplenkti. Šioje muzikoje slypi viskas. Ir režisūra taip pat.“

Kalbėdamas apie Wagnerio genialumą, maestro pažymi, kad muzika – ne sportas, čia nėra lenktynių. „Man gaila tokių kompozitorių, nes jie neranda savo kelio. Stengtis pralenkti W. A. Mozartą, R. Wagnerį, J. Brahmsą, F. Šubertą, L. van Bethoveną – beviltiška. Jie tokie vieninteliai...“

Ruošiantis „Lohengrinui“, Gintarui Rinkevičiui talkins jo sūnus Marius – jaunas dirigentas, šiuo metu baigęs antrą kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai pirmasis jų bendras darbas. Marius labai aktyviai dalyvauja pasirengime: jau savaitę repetavo su KVMT simfoniniu orkestru. „Repeticijų bus ir daugiau. Man tai didelė pagalba. Jei režisieriai turi asistentus, tai ir dirigentams jie labai praverčia. Ir, žinoma, Mariui tai nuostabi praktika. Galimybė diriguoti simfoniniam orkestrui jaunam dirigentui labai svarbi. Jaunas dirigentas tobulėja diriguodamas simfoniniam orkestrui, o ne tik fortepijonui.“

Paklaustas apie scenoje pasirodysiantį tarptautinį solistų kolektyvą, maestro teigia, kad su dauguma šių solistų – Edgaru Montvidu, Lauren Fagan, Tadu Girininku – jam jau teko susitikti kitose scenose. „Tai tikrai išskirtiniai profesionalai, kurie atliks sudėtingas partijas. Visi jie puikiai dainuoja. Tai solistai, kurie praturtins „Lohengrino“ atlikimą, padarys jį įdomiu ir dar patrauklesniu klausytojams.“

Paklaustas ar šis pastatymas gali keisti publikos požiūrį į Wagnerio muziką – dažnai laikomą sudėtinga ar net elitine, maestro sako: „Gerai muzikai - visada tie patys kriterijai. Elitine muzika nemėgstu vadinti jokios muzikos. Svarbu, kad žmonės ją žino ir mėgsta.“

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą G. Rinkevičius atsiliepia su pagarba ir šiluma: „Galiu skirti tik pačius geriausius žodžius. Orkestro muzikantai labai uoliai repetuoja. Puikus orkestro profesionalų susiklausymas, gera darbo tvarka ir disciplina. Miela ir malonu čia dirbti bei ruoštis „Lohengrinui“.“

Paklaustas, ką palinkėtų į šį reginį besiruošiančiai publikai, maestro sako: „Aš esu tikras, kad žiūrovų bus daug, nes tai bus įvykis!“

KVMT inform.

Šeštadienį prie Šilalės savivaldybės laisvalaikio ir sporto centro būriavosi iš viso rajono suvažiavę sportininkai. Tradicinės, jau 15-osios, seniūnijų žaidynės sutraukė kelis šimtus dalyvių. Ir nors pastaraisiais metais renginys nėra toks masiškas, kokį matydavome anksčiau, šįkart irgi netrūko nei ambicijų, nei entuziazmo, nei sportinio azarto.

Seniūnijų sporto žaidynėse šiemet dalyvavo 13 seniūnijų, organizatoriai nesulaukė vienintelės Žadeikių seniūnijos paraiškos. Kai kurios seniūnijos į žaidynes atsiuntė tik kelias komandas ar individualių rungčių žaidėjus, o labiausiai pasistengė Pajūrio seniūnija, šiemet nesudariusi tik vienintelės futbolo komandos. Vos keliose rungtyse nedalyvavo ir Šilalės miesto seniūnijos suburti sportininkai, todėl didžioji intriga – kas laimės žaidynes, miesto ar Pajūrio sportininkai, išliko iki pat renginio pabaigos.

Vyrų krepšinio 3x3 rungtyje geriausiai sekėsi Traksėdžio seniūnijos sportininkams, antri liko laukuviškiai, treti – Pajūrio krepšininkai. Nemažai aistrų ir žiūrovams, ir dalyviams sukėlė senjorų krepšinio 3x3 rungtis, kur triumfavo Šilalės miesto krepšininkai. Antri liko Bilionių seniūnijos senjorai, trečioji vieta atiteko Upynos seniūnijos krepšininkams. Dėl nugalėtojų vardo varžėsi tik du moterų trejetukai – susikovė Šilalės miesto ir Pajūrio seniūnijos krepšininkės, kurioms ir pavyko įrodyti savo pranašumą.

Futbolo turnyre šiemet dalyvavo keturios komandos. Nugalėjo Šilalės miesto seniūnijos futbolininkai, įveikę Upynos komandą.

Miesto komanda triumfavo ir parko tinklinio varžybose, kuri nugalėjo Pajūrio seniūnijos vyrus.

Nenugalimos buvo ir Šilalės miesto seniūnijai atstovavusios tinklininkės, kurios finale įveikė Laukuvos sportininkes.

Keturios komandos dalyvavo ir virvės traukimo turnyre. Dar neprasidėjus varžyboms, jau buvo aišku, jog ant nugalėtojų pakylos lips Kaltinėnų vyrai, nes, kaip patys, juokavo, nusiteikimą laimėti ir būti stipriausiais rodė net išskirtinė jų apranga. Antri šioje rungtyje liko Kvėdarnos stipruoliai, treti – Šilalės kaimiškosios seniūnijos atstovai.

Šachmatų turnyre nugalėjo Pajūrio seniūnijos deleguoti žaidėjai, o šaškių – kvėdarniškiai.

Seniūnijų žaidynėse paaiškėjo, kad pastaruoju metu bene populiariausia sporto šaka Šilalėje yra smiginis – dėl nugalėtojo vardo varžėsi net 12 seniūnijų atstovai, o triumfavo daugiausiai taškų surinkę Tenenių seniūnijos atstovai. Antri liko Laukuvos, treti – Pajūrio seniūnijos sportininkai.

Žaidynes laimėjo daugiausiai taškų surinkusi ir net keturiose rungtyse nugalėjusi Šilalės miesto seniūnijos komanda. Vos dviem taškais jai nusileido Pajūrio seniūnijos sportininkai, o trečiąja vieta šiemet džiaugėsi Laukuvos seniūnijos komanda.

Tradiciškai šiose žaidynėse varžėsi ir seniūnai, išbandę jėgas trikovėje. Nugalėtojais tapo  Kaltinėnų seniūnas Antanas Bartašius ir Didkiemio seniūnė Vilma Kasnauskienė, nedaug nuo nugalėtojų atsiliko Laukuvos seniūnijos seniūnas Virgilijus Ačas bei Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė, o trečiąsias vietas užėmė Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloyzas Vaičiulis ir Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė.

Jubiliejines seniūnijų sporto žaidynes organizavusi Šilalės sporto mokyklos direktorė Gitana Jurgutienė džiaugiasi, kad šita nepaprastai graži tradicija rodo, kaip sportas kuria tiltus tarp
žmonių, ugdo pagarbą ir garbingą varžymąsi, nors žaidynės kiekvienais metais ir sulaukia vis
mažiau dalyvių.
Pasak organizatorės, jų sėkmė labai priklauso nuo seniūnų požiūrio, jų pačių noro
dalyvauti ir suburti į komandą savo gyventojus. Nes į tokius renginius seniūnijų gyventojai susirenka ne tik rungtis, bet ir švęsti bendrystę, draugystę, sveiką gyvenimo būdą,
stiprinti bendruomenės dvasią. Direktorė pripažįsta, jog truputį apmaudu organizatoriams buvo stebėti kai kurių seniūnijų abejingumą.
„Manau, kad reikėjo tik parodyti dėmesį savo bendruomenės nariams, pakviesti ar paprašyti
atstovauti ne tik savo seniūnijai, bet ir savo bendruomenei, susitelkti ir pademonstruoti
ryžtą siekti geriausio“, – sako G. Jurgutienė.
Rugpjūtį visų sporto rungčių nugalėtojai vyks varžytis į Tauragės apskrities seniūnijų žaidynes, o tie, kuriuos ir ten lydės sėkmė, turės galimybę atstovauti Šilalei Palangoje rengiamame šalies seniūnijų žaidynių finale.

Daiva BARTKIENĖ

Emilijos ŠMITAITĖS-KERINIENĖS nuotr.

Pirmąjį sekmadienį po Sekminių Bažnyčia iškilmingai švenčia Švenčiausiosios Trejybės iškilmes. Šiemet jos su­­tapo su Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido die­­nos paminėjimu, o į Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio baž­nyčią susirinkę šilališkiai kartu prisiminė ir ilgametį Ši­la­lės parapijos kleboną, buvusį dekaną bei Intos lagerio ka­linį kun. Antaną Ivanauską.

Birželio 14–15 d. prisimename 1941-uosius – kai iš Lietuvos buvo išvežti tūkstančiai šeimų, kai žmonės buvo atplėšti nuo namų, kai už laisvę, tikėjimą bei tautinę savimonę buvo baudžiama lageriais ir kalėjimu. Tomis dienomis Lietuva neteko ne tik savo piliečių – ji neteko ramybės, saugumo ir aiškios ateities. Tačiau net ir tada, tarp nežinomybės ir šalčio, žmonės neprarado vilties, meldėsi už Tėvynę, už artimuosius, galbūt – ir už savo kankintojus. Tai bu­vo vidinė taika, kurios jokia prievarta nepajėgė sunaikinti. 

Būtent apie tokią taiką su savimi, dvasinę stiprybę, apie besąlygišką meilę ir atjautą jį supusiems žmonėms, kalbėjo tie, kuriems teko laimė ir garbė pažinti kun. A. Ivanauską.

Gimęs (1921 m.) ir užaugęs Mažonų k. (Tauragės r.), 1946 m. jis buvo įšventintas į kunigus, dirbo įvairiose Žemaitijos parapijose. Sovietinės okupaci­jos pradžioje visame buvusia­me Klaipėdos krašte buvo tik viena veikianti bažnyčia, tad kun. A. Ivanausko rūpesčiu bu­vo gautas leidimas įkurti parapijas Pagėgiuose, Rukuose, Vil­kyškiuose, Smalininkuose ir Ropkojuose. Jis dalyvavo ir Ma­rijos, Taikos Karalienės, baž­nyčios Klaipėdoje staty­bo­­je. Tačiau dėl drąsos, tikėjimo ir nesitaikstymo su neteisybe jis netiko sovietinei valdžiai –1949 m. kun. A. Ivanauskas buvo areštuotas ir išsiųstas 10 metų į Intos lagerį. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir toliau kunigavo Kretingoje, Mosėdyje, Rietave, o bene ilgiausiai – Šilalėje. Tačiau visada, kur bebūtų ir kuo beužsiimtų, buvo akylai stebimas tuometės valdžios. Todėl simboliška, kad, minint Okupacijos ir genocido dieną, prisiminta ne tik ši istorinė data, bet ir žmogus, kuris tapo savotišku jos simboliu: kovotoju be ginklo, bet su meile, malda ir ištikimybe tiesai. 

Iš vaikystės išsaugotais atsiminimais apie kun. A. Ivanauską dalijosi buvusi tremtinė, Intos lagerio kalinio dukra Birutė Teodora Visokavičienė (Poderytė), pranešimą skaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovė Violeta Jasinskienė, o sūnėnas Tomas Ivanauskas, Trakuose gyvenantis buvęs chirurgas, medicinos mokslų daktaras, pasidalijo su šilališkiais idėja išleisti knygą apie kun. A. Ivanauską „Grįžtanti atmintis“. 

Kaip „Šilalės artojui“ sakė jos autorius, ryžtis tam jį paskatino buvusiame jo tėvų name Mažonuose rasti seni dokumentai, tada dar būsimojo kun. A. Ivanausko, jo dėdės, užrašai apie ateitininkų organizaciją, kuriai šis, būdamas moksleivis, priklausė. 

Pasak T. Ivanausko, knyga turėtų pasirodyti netrukus, ją bus galima rasti ir Šilalės viešojoje bibliotekoje. Kaip, beje, joje dabar galima perskaityti ir B. Visokavičienės šilališkiams padovanotus leidinius, tarp kurių ir jos dėdės Jono Dauguviečio knyga „Gyvenimas duobėje“.

„Linkiu Šilalės krašto skaitytojams geriau pažinti savo praeitį, tautos kančias ir pergales, siekti pažangos, gerovės bei tikėti žmonijos ateitimi, einant praeities kartų nutiestu gyvenimo keliu“, – įteikdama dovanas, sakė B. Visokavičienė.

Šilalės Vlado Statkevičiaus mu­ziejui ji padovanojo savo vyro, diplomato, bankininko, „lito tė­vu“ vadinto Romualdo Visoka­vičiaus dokumentų rinkinį „Lie­tuvos pinigų reforma“. 

Pagerbiant kun. A. Ivanauską, ant namo, kuriame jis gyveno (dabartinės „Caritas” patalpos) visus tuos metus, kai tarnavo Šilalės bažnyčioje, politiko Jono Gudausko iniciatyva atidengta atminimo lenta, padėta gėlių ant jo kapo Šilalės bažnyčios šventoriuje.

Šilalės krašto tremtiniai prisiminti ir Šilalės civilinėse kapinėse, prie paminklo žuvusiems už Tėvynės laisvę tremtyje bei kalėjimuose 1941–1990 m.

Sekmadienį pasveikinta ir birželio 14-ąją 94-ąjį gimtadienį minėjusi politinė kalinė, poetė, Šilalės garbės pilietė Teresė Ūksienė, kuriai dovaną skyrė Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės vokalinis ansamblis „Žaibas“, atlikęs dainą pagal jos eiles. Taip pat susirinkusiems koncertavo Šilalės meno mokyklos auklėtiniai.

Pasak renginio dalyvių, tokie paminėjimai, tai priminimas, kad, gyvendami laisvoje Lietuvoje, turime ne tik prisiminti tremtinius, bet ir mokytis iš jų atsispirti neapykantai, susiskaldymui, išdrįsti pasakyti, kad taika prasideda nuo mūsų žodžių, sprendimų, nuo mūsų atminties. Nes būtent taikos šiandien labiausiai ir reikia pasauliui. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Rimos NORVILIENĖS nuotr.

Šilalės meno mokykloje sparčiai prigyja nauja graži tradicija – apdovanoti pačius gabiausius mokinius. Pirmaisiais sumanymo metais tokių buvo per pusę mažiau nei šiemet, todėl Meno mokyklos pedagogai neabejoja, jog toks renginys ir jo laukimas yra geriausia paskata mokiniams siekti aukštumų.

Pasak Šilalės meno mokyklos direktoriaus pavaduotojos Rasos Ramanauskienės, šiemet „Meno perliukas 2025“ apdovanojimai buvo skirti „Grand Prix“ ir 1–3 vietų respublikinių bei tarptautinių konkursų laimėtojams.

„Kalbant apie tarptautinius konkursus, apibrėžti, kuri vieta laimėta, gali būti sudėtinga, nes kiekviena šalis taiko savo įvertinimus. Pavyzdžiui, šįkart turėjome laurea­tą Turkijos valstybėje, kur prizininkams tiesiog įteikiami medaliai. Tad mūsų mokyklos komisija išties turėjo daug darbo, kol atrinko tikruosius perlus, nes vertinimui buvo pateikta net 60 kandidatūrų“, – apie apdovanojimų šventę pasakojo direktoriaus pavaduotoja.

R. Ramanauskienė akcentavo, jog šios nominacijos yra teikiamos ne tik atskiriems dailininkams, šokėjams, muzikantams, solistams, bet ir kolektyvams. O šiemet buvo apdovanoti ir tie, kuriems iki šio prizo pritrūko vos vieno laiptelio: 30 jaunųjų šilališkių Šilalės meno mokyklos direktorius Arūnas Goštautas įteikė padėkas už aktyvų dalyvavimą bei mokyk­los vardo garsinimą respub­likiniuose ar tarptautiniuose konkursuose ir parodose, už puikius mokymosi rezultatus bei aktyvią koncertinę veiklą. 

„Meno perliukas 2025“ šiemet įteiktas net 22 nominantams, o jį pelnė šokių studijos „Lokysta“ merginų grupė ir „Salto“ šokėjai (mokytojos Dig­ma Kononovienė ir Aušra Danisevičienė), fortepijono klasės mokiniai Gvidas Gumuliauskas, Titas Kryžinauskas, Rokas Kazlauskis, Ovidijus Ansunas, Gytis Jankus, Gabrielė Gudauskaitė, Kamilė Višinskytė (mokyt. Daiva Bartušienė, Gintaras Bartušis ir Lina Kaziukonienė), klarnetininkai Stasys Aidanas Šerpetauskis ir Julius Šerpetauskis (mokyt. Algirdas Petraitis), trimitininkas Lukas Teofilis Vaitkevičius (mokyt. Mikas Karosas), saksofonininkas Rokas Barila (mokyt. Tadas Zakarauskas), dailės klasės mokinės Akvilė Kazlauskytė, Indrė Pavilonytė, Žemyna Taujanskytė, Neli Chakimova, Austėja Viliušytė, Rugilė Banytė, Emilė Karutytė, Smiltė Žymančiūtė ir Gabija Jokubauskytė (mokyt. Sonata Dargienė, Ilona Venckienė ir Laimutė Rupšytė).

Visiems nominantams įteiktos padėkos, įspūdingi saldieji prizai bei specialiai šiai šventei sukurtos vardinės statulėlės. 

„Džiaugiamės, kad talentų ir pasiekimų kasmet daugėja. Štai už 2022/2023 mokslo metų rezultatus nominacija buvo įteikta 11 auklėtinių, pernai – 14, o šiemet jau turime net 22 perliukus. Todėl sveikindamas pasiekusiuosius geriausių rezultatų, dėkoju ir kitiems Meno mokyklos mokiniams už jų pastangas ir rezultatus, ačiū jų mokytojams bei tėveliams“, – sakė Šilalės meno mokyklos direktorius A. Goštautas. 

Tradiciškai ši šventė neapsiėjo be pačių gabiausių mokinių koncerto – skambėjo nominantų atliekami muzikiniai kūriniai, šiltais sveikinimais ir palinkėjimais dalijosi jų pedagogai.

„Šilalės artojo“ inform.

Tado ZAKARAUSKO nuotr.

Birželio 21–24 d. Lietuvą nu­švies laužai ir ypatinga Rasų (Jo­ni­nių) nuotaika. Šios dienos bus šven­čia­mos visoje Lietuvoje – nuo Ker­navės piliakalnių iki Vilkpėdės, nuo Pajūrio ir Kaltinėnų iki didžiųjų miestų parkų. Tiesa, birželio pa­baigoje sužydi ne tik gamta, bet ir kul­tūra – žiūrovai ir klausytojai kvie­čiami į koncertus, menines prog­ramas ir teatrų festivalius po at­vi­ru dangumi.

Šilalės rajone Joninių šventė birželio 20 d. vyks Pajūrio miestelyje, birželio 21-ąją ji šurmuliuos Šilalės miesto pušyne, kur vyks liaudiškos muzikos kolektyvų koncertai ir liaudiškų šokių pasirodymai, tą pačią dieną Joninių renginiai numatomi Jucaičiuose, o Kaltinėnuose šventė su sportiniais „elementais” truks net dvi dienas – birželio 21 ir 22 d., Pajūralio bendruomenė Jonines minės birželio 23-iąją.

Kaip ir kasmet, viena įspūdingiausių Rasos švenčių rengiama Kernavėje, kur šurmuliuos ir amatininkų, tautodailininkų bei kulinarinio paveldo mugė, vyks kupoliavimas su žolininke, žaidimai ir folkloro ansamblių pasirodymai.

Tuo tarpu į ramybės oazę pakvies Pa­langa, kur prasideda jau 26-asis Palangos orkestro vasaros sezonas, kuriame šiemet ypatingas dėmesys skiriamas Mikalojaus Konstantino Čiurlio-

nio atminimui. Nuo birželio 12 d. iki rugpjūčio 30 d., ketvirtadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais, 18.30 val. Birutės parke vyks net 36 pučiamųjų muzikos koncertai. Iš jų 12 šeštadieninių koncertų sudarys speciali prog­rama „Čiurlenimai“, pasakojanti apie Čiurlionio laiką Palangoje, jo orkestrinį muzikavimą bei ryšį su kurortu ir mylimąja Sofija Kymantaite. Koncertuose ne tik skambės pučiamųjų orkestrui aranžuota M. K. Čiurlionio muzika, bet ir bus pasitelkiami aktoriai, režisūriniai sprendimai, siekiant perteikti jo asmenybės daugialypiškumą – nuo genialaus kūrėjo iki jausmingo žmogaus. 

Ramybės kampelį pasiūlys ir Vilnius – čia startavo jau aštuntą sezoną veikianti vasaros skaitykla #VilniusSkaito, įsikūrusi Lukiškių aikštėje. Skaityk­la dirbs visą vasarą, šiemet joje žadama daugiau tylos, žalumos ir prasmingų knygų, mažiau renginių bei triukšmo. 

Iškart po Joninių į prasmingą renginį pakvies Bijotai – birželio 28 d. visi laukiami „Teatrų sueigoje”: nuo 13 val. prie Baublių muziejaus kluono vaidins Bijotų mėgėjų teatras „Savi“, Alksnupių mėgėjų teatras „Pilnatis“, Kretingos kultūros centro Kurmaičių skyriaus suaugusiųjų dramos kolektyvas ir Jurbarko kultūros centro Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“. Sueigos metu vyks Skaud­vilės krašto kulinarinio paveldo degustacinė kleckų „Im i met” programa, per pertraukas bus galima pabendrauti su literatu Eugenijum Šalčiu, kuris išleido naują knygą „Trioletai”. Laukiami Bijotuose visi, jokių bilietų nereikia.

Kotryna PETRAITYTĖ

Būna situacijų, kai žmonės nusprendžia nebeskaičiuoti asmeninių išlaidų ten, kur keliai neremontuojami arba jų tvarkymas neduoda apčiuopiamos naudos, ir imtis jų prie­žiūros patys. Deja, toks ryžtas nieko gero neduos – vals­tybinės reikšmės kelius remontuoti leidžiama ne bet kam, o sa­va­vališka veikla gali netgi užtraukti baudą. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Ne vienas šilališkis, vakarop eidamas po darbų į namus, jau atkreipė dėmesį į prie gėlių salono „Palmeta“ prekiaujantį vyriškį, ant prekystalio išrikiavusį smidrų ryšulėlius. O pastaruoju metu šalia jų išdėsto ir kvepiančias braškių dėžutes. Tai – Marius Baltikauskas,  vienas iš  D. U. Baltikauskų ūkio Payžnio kaime savininkų.

Aldona BIELICIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 45

Netrukus prasidės mokinių vasaros atostogos, kurių metu dalis jaunuolių nori už­si­dirbti savo reik­mėms. Užimtumo tarnybos duomenimis, darbdaviai priima bet ko­kio amžiaus žmones, ieško ir sezoninių dar­bininkų, tačiau susiduria su problema: pi­nigų reikia visiems, o štai dirbti nori ne kiekvienas.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Niekas – nei kvailai tapatinamas penktadienis su 13-ąja mėne­sio diena, nei Izraelio ir Irano ap­si­šaudymas, net ir Rusijos pik­ta­­darybės Ukrainoje – neužgožė birže­lio 14-osios – Gedulo ir vil­ties die­nos. Tai simbolinė data, nes trė­mi­mai, žudymai, tautinio aukso fondo naikinimas vyko daugiau kaip de­šimtmetį, neišskiriant ir na­cistinių nusikaltimų. 

Kodėl vėl apie tai prakalbome? Dėl to, kad tautai tebeskauda. Tos žaizdos, atrodo, niekada neužgis. Sakoma, jog kas antra lietuvių šeima patyrė šias netektis... Jau esu rašęs, kad tremtis neaplenkė ir mano šeimos. Tėvas už dalyvavimą aršaus miestelio stribo egzekucijoje buvo nuteistas aštuoneriems metams sunkiųjų darbų kalėjimo, bet, mirus galvažudžiui Stalinui, paleistas po trijų. Tie treji metai su trim vaikais mamai virto tikru košmaru, o ir grįžęs tėvas jau buvo kitoks...

Tad kodėl šiandien vėl užsimenu apie birželio 14-osios tragediją? Štai skaitau aukšto Rusijos pareigūno – užsienio reikalų ministro pavaduotojo Sergejaus Riabkovo interviu agentūrai TASS, kuriame jis pareiškė, kad Rusija nebaigs karo Ukrainoje tol, kol NATO nepasitrauks iš Baltijos šalių ir nepateiks garantijų, jog nesiplės į Rytus. Akivaizdu, jog tai ne jo paties išsigalvojimas, kaip tai daro liguistas D. Medvedevas, bet pareiškimas suderintas su šefu S. Lavrovu ir net pačiu Putinu. Ką tai reiškia?

Tai, kad, keldama vis naujus reikalavimus, agresorė nori išvalyti sau lauką tolesnei invazijai, ir jos skelbta Ukrainos okupacija – tik pradžia. Derybos Stambule tėra tik priedanga ekspansinei Kremliaus politikai. Putinas tempia laiką, siekdamas įgyvendinti prieš karą suformuluotus tikslus, nes kitaip režimas žlugs, o pats diktatorius nueis į užmarštį arba ant kartuvių. 

Tokia šių laikų logika. Niūri. Dar balandį S. Riabkovo retoriką buvo perėmęs užsienio žvalgybos vadovas S. Naryškinas, pareiškęs, jog neva krizę regione kelia ne kariaujantis Kremlius, o Lietuva ir kaimyninės šalys. Jis net pagrasino, kad, jeigu jaus agresiją iš NATO, pirmiausia smogs Baltijos šalims ir Lenkijai. Tai nėra vien grasinimas: juk Maskva jau „juto“, kad Aljansas Ukrainos rankomis ketina užimti visą Rusiją...

O neseniai ir pats S. Lavrovas tikino, jog Lietuva, Latvija ir Estija siekia susilpninti Rusiją bei jos sąjungininkus, ir vadino jas Vakarų marionetėmis. Todėl NATO generalinis sek­retorius Markas Rutte savo kalboje Londone, Karališkajame tarptautinių santykių institute, perspėjo, kad Rusija tik didina savo karinį poten­cialą.

„Per tris mėnesius ji pagamina tiek karinės amunicijos, kiek visas NATO per metus. Turime pradėti veikti jau dabar, nes kitaip po 4 – 5 metų būsime ties grėsmės riba“, – sakė jis.

Pridursime: ir vėl viena pirmųjų aukų gali tapti kažkuri Baltijos šalis. 

Galų gale savo trigrašį įkiša ir pats Putinas. Pernai jis vidinei auditorijai paskelbė žinią, jog „Baltijos valstybės ruošiasi masinei rusakalbių gyventojų deportacijai, taip tikėdamosis išspręsti „rusų klausimą“. Melas? Taip. Jokios „masinės deportacijos“ nebuvo ir nebus. Savo kaimynėms Putinas pritaiko pokario trėmimų politiką, kai po „juodojo“ birželio, padedant marionetinei Lietuvos vyriausybei su Justu Paleckiu priešaky, prasidėjo tautos genocidas ir vien per pirmą „Vesna“ pavadintą deportacijos bangą iš Lietuvos buvo ištremta, įkalinta arba sušaudyta apie 35 tūkst. žmonių. Po karo vykusią antrąją trėmimų bangą (pavadintą vėlgi nekaltu gamtiniu kodu „Osen“) į šaltąją Sovietų sąjungą išsiųsti 676 tūkst. 835 žmonės. Ir beveik kas šeštas buvo lietuvis... 

Kodėl tai prisimename, apeidami kitas šiandienos aktualijas? Baigsiu dar 2016 m. paskelbto straipsnio „Ar tremtys įmanomos ir šiandien?“ ištrauka. Tuomet rašiau: „Tremtys įžiebė, ko gero, amžiną lietuvių ir kitų Sovietų sąjungos tautų neapykantą sovietiniam režimui, ir ji su motinos pienu ir krauju perduodama iš kartos į kartą. Todėl nešokiruoja ir dabar dažnai kylantis, gal kai kam atrodantis beprotiškas klausimas: ar šiandien įmanomos tremtys? Prielaidos ir sąlygos joms nuo seno brandinamos Rytuose. Tai ne fantastika, o realybė, pagrįsta realiais pavyzdžiais: ką rodo vien Krymo totorių vijimas iš aneksuoto pusiasalio?“ Tuomet dar nebuvo karo Ukrainoje, nors Maskva akivaizdžiai rėmė separatistinius kelių jos sričių režimus ir aneksuotą Krymą. Tuometinė Amerika dar laikėsi visuotiniai pripažintų demokratijos normų ir gynė puolamas tautas. Tuomet virto diktatoriški režimai, siautė „spalvotieji pavasariai“, o ir pati Rusija kunkuliavo nuo protestų.

Šiandien ir Lietuvoje jau jaučiame karo degėsių tvaiką. JAV daugiau dėmesio skiria savo interesams kitose pasaulio dalyse, NATO Europą maitina vien pažadais, kurie verčia suabejoti 5-ojo jo įstatų straipsnio efektyvumu, ES taip pat nėra sutarimo. Štai todėl nuolat turime paklausti: ar vėl nepasikartos tremtys? 

Česlovas IŠKAUSKAS