Vienas po kito rikiuojasi vasariški renginiai ir festivaliai – koncertai, pa­rodos, šventės kviečia į par­kus, skverus ir koncertų sales. Vasaros pradžioje ypač gausu muzikos: ką tik nuaidėjo folkloro festivalis Vil­niuje, klasikos gerbėjus jau pasi­tinka Pažaislio muzikos festivalis, Tauragėje gyventojų ir svečių lauks net trys kultūriniai įvykiai, o norintys ramiai poilsiauti namuose kviečiami dalyvauti skaitymo akcijoje „Vasara su knyga“.

Tauragėje birželio 6-ąją prasidės fotografijos paroda „Čiurlionija“, eksponuojama Tauragės kultūros centre. Parodos autorė Rasa Lapienė kvies lankytojus į tylų, gamtos įkvėptą pasivaikščiojimą, kuriame susilieja Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos nuotaikos ir autorės asmeninis santykis su Jūros upe. Pa­roda veiks iki rugpjūčio 26 d., įėjimas nemokamas.

Tauragės kultūros centras kviečia į šiuolaikišką meno patirtį – birželio 5–8, 12–15, 19–22 ir 26–27 d. čia vyks virtualios realybės seansai „Pasaulių sutvėri­mas“. Ši unikali patirtis, paremta M. K.  Čiur­lionio kūryba, leidžia žiūrovui tapti pasaulių kūrėju – išgyventi kelionę per vizualius bei muzikinius peizažus, kuriuos inspiravo garsiausi menininko ciklai. Bilieto kaina – 10 arba 15 eurų. 

Šilališkiai laukiami ir Tauragės miesto šventėje – penktadienio (birželio 6 d.) vakarą miesto vasaros estradoje bus galima išvysti ir išgirsti nemokamą teatralizuotą koncertą „Pasaulių žydruma“. Ja­me per vaizdą, muziką ir žodį atgis M. K. Čiurlionio idėjos, apipintos folkloro motyvais ir šiuolaikiniu skambesiu.

Birželio 1-ąją Pažaislio vienuolyne iškilmingai atidarytas jubiliejinis 30-asis muzikos festivalis. Atidarymo koncertas publikai dovanojo Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“. Šis vasa­ros festivalis garsėja ne tik aukšta menine kokybe, bet ir geografiniu išsiplėtimu – koncertai vyksta visoje Lietuvoje. Šiemet numatyta net 30, o aštuoni iš jų – nemokami. Visa Pažaislio muzikos festivalio programa – pazaislis.lt.

Vilniuje praėjusį savaitgalį skambėjo liaudies dainos – vyko 52-asis tarptautinis folkloro festivalis „Skamba skamba kankliai“. Šiemet renginys buvo skirtas Lietuvių liaudies dainų metams, minint pirmojo jų rinkinio 200 metų jubiliejų. Festivalyje dalyvavo folkloro kolektyvai iš Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Slovakijos, Ispanijos, Ukrainos bei Sakart­velo.

Gegužės 29-ąją Vilniuje, Užupio ir Krivių gatvių sankirtoje, atidengta skulptūra poetui Sigitui Gedai. Šį meno kūrinį sukūrė dailininkas Petras Repšys, o skulptūros atidengimą lydėjo ir paroda TUMO galerijoje, skirta poeto atminimui.

Prienuose, minint poeto Justino Marcinkevičiaus 95-ąsias gimimo metines, kuriamas jo vardo parkas – į plenerą susirinkę 14 medžio drožėjų kuria skulptūras pagal poeto kūrybą.  

Birželio 1 d. startavo kasmetinė skaitymo skatinimo akcija „Vasara su knyga“. Ši iniciatyva, švenčianti savo dešimtmetį, kviečia vaikus, jaunimą ir suaugusius perskaityti bent tris knygas pagal siūlomas užduotis ir registruoti savo skaitymus specialioje sistemoje. Dalyvauti gali visi, norintys, kad vasara taptų prasmingesnė ir kūrybingesnė (tereikia užsiregistruoti galerija.kvb.lt).

Kotryna PETRAITYTĖ

Penkerius metus Lietuvoje galima pasinaudoti Šeimos kortelės teikiamomis nuolaidomis, naudomis ir privilegijomis. Teisę į jas šalyje turi daugiau kaip 43 tūkst. šeimų, tačiau kol kas mūsų rajono šeimos nėra itin aktyvios. Daug labiau ši kortelė populiaresnė didžiuosiuose šalies mies­tuose.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Savo kompiuteryje turiu keletą nuorodų į rusiškus portalus, žino­ma, prokremliškus. Kartais juos pa­sižiūriu, kad suprasčiau, kuo kvė­puoja Putino propaganda, kur, ko­kiomis kryptimis savo užsienio po­litikoje sukiojasi Kremlius ir ar jo­je yra nors grūdelis teisingos, bent objektyvios, pagal visuotinai pri­imtus žurnalistikos kanonus pa­teikiamos informacijos. Nesulauksi!

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad pasitaiko svetainių, kurios ne tik retransliuoja Putino, Peskovo ar Zacharovos žodžius, bet ir atskleidžia didžiausias Rusijos bėdas, ypač ekonomikoje. Štai vienoje jų skaitau, jog nuo liepos 1 d. Rusijoje 12,6 proc. keliamos kainos elektros energijai, vadinasi, brangs ir visa kita. 

Nuo kito pusmečio Rusijoje 4 proc. brangsta ir kuras. Kremlius gelbstisi, grobdamas pinigus iš eilinio vartotojo ir dėl to kaltina Donaldo Trumpo muitų tarifus ir OPEC+, kuri padidino naftos gavybą, t.y. atpigino Rusijos parduodamus išteklius. Antai, jeigu Urals rūšies naftos kaina už barelį bus 50 dolerių, tai šalies biudžetas negaus apie 30 milijardų per metus. Priminsime, kad karui prieš Ukrainą Rusija kasmet išleidžia maždaug 150 mlrd. dolerių. Rusijos ekspertai pripažįsta, jog benzino kainas neigiamai veikia „geopolitinė padėtis“ ir vasaros sezonas. Betrūktų, kad jie pripažintų karo poveikį, tačiau represijų nusiaubtoje Rusijoje tai iš fantastikos srities...

Eiliniai rusai, ne tik gyvenantys užsienyje, keikia Putino kursą sukelti karą ir suirutę. Dažnas jų patyliukais reiškia nusivylimą dabartine Kremliaus komanda, konfrontaciją su Vakarais ir žlungančiomis viltimis kada nors gyventi geriau bei išvykti „pažiūrėti pasaulio“. Tačiau žmonėms yra uždėtas tamprus apynasris: arba tylite, arba supančiojami iš anksto parengtais tramdomaisiais marškiniais.

Politinių įvykių traktavime Kremliaus dirigentai dar labiau pastebimi. 

Štai kai D. Trumpas pagiria Putiną ir kritikuoja Volodymyrą Zelenskį, tuomet rusų propagandistai nuščiūva. Putinas stengiasi neerzinti Vašingtono ir net nepyksta, kai D. Trumpas Kremliaus šeimininką pavadina „bepročiu“. Nors ši diagnozė suprantama kone visam pasauliui, Putino patikėtinis D. Pes­kovas nutaiso abejingą miną ir prataria, jog neva greičiausia tai „emocinio nuovargio“ pasekmė, juk Amerika taip stengiasi pasiekti taiką...

Nereikia net Solovjovo ar Kiseliovo, dauguma rusiškų portalų ir propagandistų – iš baimės ar iš lojalumo – neužsimena apie jų raketų keliamą skausmą ukrainiečiams, o kartu (apie tai visai pamiršta) – ir fronte žuvusių rusų motinoms. Pastaruoju metu pastebima ir kita Rusijos žiniasklaidos tendencija: svetainėse padaugėjo žinių, kaip Ukrainos pajėgos daužo jos miestus, karinius objektus bei infrastruktūrą. Tokios permainos ne iš gero: Putinas nori pavaizduoti Rusiją nukentėjusia ir taip pateisinti savo okupacinius tikslus. Ypač tai akivaizdu, ruošiantis dar vienam Stambulo susitikimui, kuris iš anksto buvo nulemtas nesėkmei. 

V. Zelenskiui Maskva skiria ypatingą dėmesį. Putinui nepavyksta jo nei nuversti, nei perrinkti, nei pašalinti. Savo atsparumu, bekompromisine laikysena, nuoseklumu Ukrainos prezidentas seniai nušluostė nosį priešininkui. Užtat Maskva platina įvairius „feikus“: esą per gegužės 9-osios iškilmes Maskvoje Ukrainos lyderis ketino išžudyti jų garbius svečius, o Putinui skrendant į Sočį, lėktuvo neva vos nenumušė ukrainiečių raketos... Štai koks Putinas herojus: jis išgelbėjęs net tik pasaulio šalių vadovus, bet ir pats buvęs per plauką nuo žūties...

Kremlius mano, kad propagandinėje dėtuvėje jis laiko mirtiną argumen­tą – branduolinį ginklą. Kai jam pritrūksta įrodymų ar nori atsakyti į nepaneigiamus kaltinimus iš Vakarų (dažnai įvairių ekspertų retorika būna iš piršto laužta, kitaip sakant „feikinė“), tuomet į informacinę ambrazūrą metamas Rusijos saugumo tarybos pirmininko pavaduotojas D. Medvedevas. Analitikai pastebėjo, kad jo išpuoliai kartojasi po alkoholio padauginimo... Štai visai neseniai jis Vakarus vėl pagąsdino trečiuoju pasauliniu karu, esą rusiškos raketos iki Berlyno „gali nuskrieti per 10 minučių“. JAV prezidento specialusis pasiuntinys Ukrainoje Keithas Kelloggas švelniai reagavo į šiuos grasinimus, pareiškęs, kad „trečiojo pasaulinio karo baimių kurstymas yra apgailėtinas, neapgalvotas Medvedevo komentaras nedera pasaulio galiai“.

Šiame informaciniame kare Lietuvai irgi skiriama dėmesio. Maskvoje ji arba laikoma nereikšminga „lilipute“, arba NATO įrankiu provokuoti Rusiją bei Baltarusiją atitinkamiems veiksmams. Kokiems – visi supranta. Apgailėtina, jog pačioje Lietuvoje atsiranda veikėjų ir jų vedamų informacinių kanalų, kurie, prisidengdami valdžios kritika, veikia ranka rankon su šia posovietine propaganda. 

Vienintelė atsvara – mūsų atsparumas. Tai verta prisiminti, skaitant kiek­vieną priešišką žinią. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Šilalės sveikatos centru pervadinta rajono ligoninė prieš keletą metų kvietė naudotis reabilitacijos paslaugomis ne tik šilališkius, o ir aplinkinių rajonų gyventojus. Kokie yra svečių atsiliepimai, galime tik spėlioti, tačiau vietiniai išsako įvairių nuomonių. Štai visai neseniai „Šilalės artojas“ sulaukė moters skundo, kad jos vaikas negalėjo pasinaudoti druskų kambario procedūromis, nes šis pa­prasčiausiai neveikia. Negana to, pasak mamos, sūnų dėl in­haliacijų jai buvo rekomenduota vežti į Vilnių...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 42

Gana vėsų ketvirtadienio vakarą tauragiškiai susitiko su Ella Fitzgerald, tiksliau ją įkūnijusia atlikėja Laura Budreckyte ir Kauno bigbendu. Bendra pasirodymo atmosfera ir instrumentų kuriamas ritmas nukėlė į įsivaizduojamus tarpukario salonus, „barelhausus“, kuriuose kompaniją, linksmybes ir muziką mėgstantys amerikiečiai vijo mintis apie tuo metu šalį apėmusią Didžiąją depresiją (1929-1933 m.). 

Mums, lietuviams, Amerikos istorija – tolima, tačiau jausmas, kai reikia gyventi nežinomybėje, nepritekliuje yra gana pažįstamas. Štai prieš vieną iš pasirodymų L. Budreckytė pabrėžė, jog kūrinys „Pennys from heaven“ („Pinigėliai iš dangaus“) populiarumo sulaukė 1931-aisiais, Didžiosios ekonominės krizės metu.

„Krinta pinigėliai iš dangaus, žiūrėk, išversk skėtį į antrą pusę, kad prisipildytų“, – tokie į lietuvių kalbą išvertus yra dainos žodžiai.

Menas turbūt tuo ir yra nuostabus, kad jis kalba apie žmogui artimus, paprastus dalykus, pavyzdžiui, kaip minėtoje dainoje apdainuojamą paprasto žmogaus troškimą lengvai praturtėti. Kitame L. Budreckytės atliekamame kūrinyje suvargusį žmogų guodžiama, kad „jei jau pinigų nėra, bent pėdas iškišk į saulėtąją gatvės pusę, kad sušiltum“ („Sunny side of street“). Mintyse iškyla Ellos Fitzgerald pasirodymo klausančio amerikiečių darbininko paveikslas. Gamykla užsidarė, žmogus prarado darbą, tačiau už paskutinius pinigus lankosi „barelhause“ ir girdi, kaip griausmingo balso atlikėja, pritariant instrumentuotei, nuo scenos dainuoja taip, tarsi suprastų, kaip jis jaučiasi. Žmogelį apima džiugesys, galvon mušteli ką tik išgerta pinta alaus, ramina aplink į muzikos ritmą linguojančių žmonių  kompanija ir užplūsta jausmas, jog gyvenime viskas yra gerai.

Susirinkusiems į Pilies kiemelį buvo gera. Vieni žinojo, koks meniškai sudėtingas yra džiazo kūrinių atlikimas, tad žavėjosi Kauno bigbendo įndėliu į pasirodymą, kitus džiugino L. Budreckytės vokaliniai sugebėjimai. Tačiau kaip ir tuos E. Fitzgerald kadaise besiklausiusius džiazo mėgėjus, visus vienijo noras būti kažko didesnio už juos pačius dalimi: dalimi festivalį organizavusių entuziastų, dalimi kultūros mėgėjų, dalimi bendruomenės, kuri, nepaisant savo mažų ar didelių vargelių atranda laiko kartu pabūti.

Tauragės džiazo festivalio renginiai tęsiasi – Tauragės vasaros estradoje birželio 7 d., 20 val., vyks jaunimo rezidencijos „Džiazo Jūra 2025“ baigiamasis koncertas. Muzikos mylėtojų bendruomenę burs Tauragės kultūros centro jaunimo džiazo orkestras (vad. Tomas Altaravičius), Jurbarko kultūros centro jaunimo bigbendas „Jada“ (vad. Povilas Jurkša, Vytis Binkauskas) ir Šilalės meno mokyklos jungtinė komanda (mokyt. Mikas Karosas ir Tadas Zakarauskas), solistės Atėnė Ravinkaitė, Atėnė Kiliokaitytė, Lukrecija Marija Petraitytė (Tauragės meno mokykla), Austėja Jakštytė, Gabrielė Gvozdė (Jurbarkas), Austėja Karosienė, Brigita Jonelytė (Šilalės meno mokykla) ir Viltė Patricija Kirstukaitė.

Įėjimas laisvas.

Su visą vasarą vykstančio festivalio koncertų programa susipažinti galima https://www.tauragejazz.lt/programa arba Facebook https://www.facebook.com/tauragejazz

Margarita RIMKUTĖ

Mortos MIKUTYTĖS nuotr.

Apie konkursų organizavimą į valstybės tarnybą, įvairiausių įstaigų vadovų ar net eilinių darbuotojų pareigas diskutuojama nuolat – juos rengiantieji dievagojasi viską darantys skaidriai ir efektyviai, tuo tarpu eiliniai gyventojai mato, jog tai dažniausiai tėra eilinės deklaracijos, dūmų uždanga, kuria neretai mėginama pridengti „reikalingų“ žmonių protegavimą, politikų interesus ir pan., nepageidaujamus kandidatus pašalinant per „technines klaidas“...

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

„Norėdamas išsilaikyti rinkoje ūkininkas visą laiką turi investuoti į savo ūkį, tačiau smulkiųjų ir net vidutinių ūkių gaunamos pajamos labai apriboja investavimo galimybes. Mes įsitikinome, kad susikooperavus atsiranda galimybė brangiau parduoti savo produkciją. Ypač tai svarbu pieno ūkiams“, – patirtimi dalijasi buvusi ilgametė žemės ūkio kooperatyvo (ŽŪK) „EKO tikslas“ valdybos pirmininkė Da­lia Lūžienė-Malijonienė ir pabrėžia, kad susikooperavę ūkininkai gauna ir ekonominės, ir socialinės naudos.

Kooperuotis paskatino supirkimo kainos

„Mūsų kooperatyvui jau 18 me­tų, – kooperatyvo kūrimąsi­ apžvelgia Rokiškio rajone, Obe­lių seniūnijoje, ūkininkaujanti­ D. Lūžienė-Malijonienė. – Bur­tis­ į kooperatyvą paskatino ma-

­žos pieno supirkimo kainos.­ Smulkiam ūkiui išsiderėti iš pie­no supirkėjo didesnės kainos neįmanoma. Arba parduodi už tokią, kokią moka supirkėjas, arba dėk pieną, kur no­ri. Kooperatyvo įsteigimas 2006 me­tų pabaigoje mums buvo išsigelbėjimas.“

Kooperatyvą įsteigė penki­ Rokiškio rajono ekologiniai pie­no ūkiai. Pašnekovės teigimu, dydžiu jie buvo labai panašūs –­ 20–45 melžiamos karvės. 

„Susikooperavę mes jau turėjome daugiau kaip šimtą karvių. Su tokio dydžio pieno gamintoju visai kitaip pradėjo­ kalbėtis pieno supirkėjai, ir mes jau pieną galėjome brangiau parduoti, – pasakoja D. Lū­žienė-Malijonienė, melžiamų kar­vių bandą išauginusi nuo 20 iki 70. – Iš pradžių pieną surinkdavome ir perdirbėjui nuveždavome išsinuomotu pienovežiu. Vėliau įsigijome veik­lai reikalingos technikos, patalpas. Tam naudojomės ne tik koope­ratyvo uždirbtomis lėšomis, bet ir paskolomis, kooperatyvams skiriama parama.“

Plėtėsi kooperatyvo geografija

Sėkminga kooperatyvo veik­la paskatino jo nariais tapti ne tik Rokiškio, bet ir Kupiškio, Jonavos, Biržų, Ukmergės, Ute­nos, Molėtų, Anykščių, Igna­linos rajonuose ekologinę pienininkystę plėtojančius ūkininkus. 

„2015 m. smarkiai kritus pieno supirkimo kainoms, pradėjau ieškoti galimybių pajamoms padidinti. Išsiaiškinau, kad ŽŪK „Eko tikslas“ ekologišką pieną parduoda Vokietijos vartotojams ir už pieną ūkininkams kur kas daugiau moka. Atrodo, tada už bazinio ekologinio pieno kilogramą mokėjo po 37 centus. Tai, palyginti su Lietuvoje mokamomis kainomis, buvo labai dideli pinigai. Tada ir nusprendžiau pereiti prie ekologinio ūkininkavimo, tapau šio kooperatyvo­ nariu. Kai esi mažas, neturi jokių derybinių galių, o susikoope­ravus atsiveria visai kitokios galimybės derintis dėl kainų“, – kooperatyvo įtaką ūkininkavi­mui apibūdina dabartinis ŽŪK „EKO tikslas“ valdybos pirmininkas Napalys Skaparas, ūkininkaujantis Kupiškio rajone, ir priduria, kad už bazinio pieno kilogramą šio kooperatyvo nariams beveik visą laiką mokama ne mažiau 30 centų.

Šiuo metu jis laiko 22 melžiamas karves.

Eksportą skatina ne tik kaina

Dabar „EKO tikslo“ narių skaičius – arti 50. Iš jų 43 – pie­no gamintojai, laikantys nuo­ 10 iki 150 melžiamų karvių. Per 2024 m. kooperatyvo nariai pardavė 6 mln. kg ser­tifikuoto ekologiško pieno. Kooperatyvas yra įsigijęs du naujus pienovežius, Jonavoje įsirengęs pieno perpylimo stotį.

„Savo pienovežiais pieną surenkame iš kooperatyvo narių, o pieno perpylimo stotyje­ supilame jį į pienovežius, vežančius pieną į Lenkiją ir Latviją. Prieš pradedant ekologiško pieno per­pylimą, visada yra patikrinama jo kokybė, ar jame nėra antibiotikų likučių. Stotyje ekologiškas pienas saugiai, specia­lia įranga, uždaru būdu perpumpuojamas į atvykusius supirkėjų pienovežius“,–  pasakoja N. Skaparas.

Valdybos pirmininkas užsimena, kad kooperatyvas sėk­mingai įveikė konkurenciją su Austrijos bei Čekijos pieno gamintojais, kurie kooperatyvo­ partneriui iš Lenkijos pasiūlė mažesnę kainą nei mokama­ „EKO tikslui“, bet galutinį sprendimą lėmė lietuviško pieno kokybė.

„Lenkai pasirinko kokybiškesnį, nors ir keliais centais brangesnį pieną“, – pasidžiaugia kooperatyvo valdybos pirmininkas ir pažymi, kad pastaruoju metu kooperatyvas visą pieną eksportuoja. 

Ir eksportuoja ne vien dėl geresnės kainos. Tam įtakos­ turi ir derėjimosi kultūra.

„Su­siderėta kaina nekeičiama kelis mėnesius, net pusmetį, o Lietuvos supirkėjai jau po mėnesio ją mažina, – sako pašnekovas. – Taigi ūkininkai užsigarantuoja stabilesnes paja­mas. Tai labai svarbu planuo­jant ūkio veiklą. Didžioji mūsų koo­peratyvo narių dalis negalėtų­ eksportuoti pieno – reika­lingi didesni pieno kiekiai, trans­portas produkcijai nuvežti.“

Kooperatyvo nauda – ne tik pajamos

„Kadangi kooperatyvas apima gan plačią geografiją, pieno surinkimas išaugina savikainą, bet, nepaisant to, ūkininkams naudingiau realizuoti savo pro­dukciją per kooperatyvą. Kooperatyvui nėra tikslo siekti didelių pelnų mažinant ūkininkams mokamus pinigus, nes tie ūkininkai ir sudaro kooperatyvą. Taigi kartu sprendžiame, kiek mokėsime už pieną, ką pirksime. Jei metų gale lieka pinigų, kooperatyvo narių susirinkimo sprendimu pelno likutis paskirstomas kooperatyvo nariams. Kiekvienais metais visiems kooperatyvo nariams skirstant pelną yra priskiriama turto dalis pagal turimą pajaus kiekį. Kooperatyvas naudingas ūkininkams ir dalijantis patirtimi bei įgyjant naujų ekologiniam ūkininkavimui svarbių žinių, – pasakoja ŽŪK „EKO tikslas“ valdybos pirmininkas. – Kooperatyvas naudingas ir įsigyjant ūkiui reikalingas ekologiškas trąšas, ekologiškus pašarus, plovimo bei dezinfekcines medžiagas. Visa tai, palyginti su tradiciniu ūkininkavimu, žymiai brangiau kainuoja, o kai juos perkame per kooperatyvą, gauname nemažas nuolaidas. Be to, kooperatyvo nariai už pieninę karvę gauname papildomą 30 eurų susietąją išmoką.“

Žemės ūkio ministerijos duomenimis, pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros strateginį planą, 2023–2027 m. susietoji parama už pienines karves 2024 m. skirta 1501 valdos valdytojui, esančiam pripažinto ŽŪK nariu. Ši išmoka išmokėta už 31,8 tūkst. pieninių karvių.

Žemės ūkio ministerija, skatindama ūkininkus kooperuotis, remia kooperatyvų steigi­mą pagal Strateginio plano­ priemones „Investicijos į že­mės­ ūkio valdas“, „Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas“, „Smulkių –­ vidutinių ūkių plėt­ra“, „La­bai­ smulkių ūkių plėt­ra“, „Inves­ti­cijos į bioekonomikos verslus“,­ „Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą (finansinės priemonės)“, „Trumpos tiekimo grandinės“, teikia paramą infrastruktūrai kurti, technologijoms įsigyti, naujų rinkų paieškoms ir kitai veiklai.

Kokios naudos galima gauti pagal 2023–2027 m. strateginio plano priemones būnant kooperatyvu:

- Investicijos į žemės ūkio valdas

Jei paraišką teikia pripažintas žemės ūkio kooperatyvas, jam skiriama 15 papildomų atrankos balų, jei pareiškėjas yra pripažinto žemės ūkio kooperatyvo narys, jam gali būti skiriama iki 10 atrankos balų, priklausomai nuo narystės kooperatyve (už narystės metus po 2 balus).

- Tvarios investicijos į žemės ūkio valdas

Šiai priemonei atrankos (kon­kursinių) balų sistema netaikoma. Paraiškos tenkinamos­ pirmumo (eilės) tvarka, kol yra lėšų. Tai leidžia pripažintiems kooperatyvams gauti paramą be papildomų konkurencinių kliūčių.

- Smulkių – vidutinių ūkių plėtra

Šioje priemonėje pripažintas žemės ūkio kooperatyvas, kaip pareiškėjas, gauna 15 papildomų atrankos balų, taip pat 15 atrankos balų gali gauti pareiškėjas, jei jis yra pripažinto žemės ūkio kooperatyvo narys.

- Labai smulkių ūkių plėtra

Priemonėje suteikiama 30 balų, jei paraišką teikia pripažintas žemės ūkio kooperatyvas arba pareiškėjas bendradarbiauja su trim ar daugiau partnerių. Tai sudaro esminį pranašumą konkurencinėje atrankoje.

- Investicijos į bioekonomikos verslus

Kooperatyvams šioje priemonėje skiriami aukšti prioritetai:

• jei perdirbama ≥80 % narių produkcijos – 25 balai;

• jei perdirbama ≥60 % narių produkcijos – 20 balų.

- Investicijos į žemės ūkio produktų perdirbimą (finansinės priemonės)

Pagal šią priemonę remiami kooperatyvų projektai, orientuoti į žemės ūkio produktų perdirbimą ir aukštos pridėtinės vertės kūrimą. Atrankos balai tiesiogiai nenumatyti,  leng­vatinių paskolų teikimas pritaikytas padėti kooperatyvams vystyti infrastruktūrą, gamybinius pajėgumus ir įeiti į naujas rinkas.

- Trumpos tiekimo grandinės

Pagal šią priemonę paramos­ besikreipiantiems kooperatyvams ir jų nariams yra taikomos palankios sąlygos. Nors atrankos balų kooperatyvams­ nenustatyta, tačiau para­mos­ gali kreiptis tiek pripažinti, tiek naujai įsteigti ir dar nepripažinti kooperatyvai. Bend­radarbiauti, kuriant trumpą tiekimo grandinę, gali kooperatyvas su savo nariais, t. y. nereikalaujama išorinių partnerių. Taip pat numatyta galimybė produkciją realizuoti per kooperatyvą, kuris nebus laikomas tarpininku.

Apie tai, kad iš Šilalės savivaldybės administracijos pastato turi būti iškeltos seniūnijos, pradėta kalbėti prieš keletą metų. Netrukus Šilalės kaimiškoji seniūnija buvo iškraustyta į buvusios darbo biržos pastatą, o dabar atėjo eilė ir miesto seniūnijai – jai ruošiamos patalpos viešbučio pastate.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 41

Ar tikrai tik verslas yra vienintelis valstybės gerovės šaltinis, o vi­si ki­ti tik dalinamės verslininkų „iš­kep­tu pyragu“? Jokiu būdu nenoriu nuvertinti verslo svarbos, nes jis yra savotiškas valstybės organizmo kraujas, be kurio nebūtų vi­­di­nės apytakos. Tačiau pratęsiant vals­tybės ir organizmo analogiją, jei vi­daus organai nustoja funkcio­nuoti, netenka prasmės ir veiksminga kraujotakos sistema...

Verslininkas kažkada gimė, veikiausiai valstybinėje įstaigoje, buvo prižiūrimas medikų, tikėtina, jog jų paslaugų prireikė ir vėliau, paskui į jo gyvenimą įsijungė švietimo sistema. Tam, kad jo tėvai, jis pats, šeima, jau jo vaikai galėtų būti saugūs, darbuojasi daugybė įvairių sričių specialistų. Todėl ar tikrai sąžininga, tarkime, kitų sukurtos gerovės vartotoju pavadinti mokytoją? Arba mediką, policininką, ugniagesį, statybininką ir dar daugybę kitų profesijų atstovų?

Žymi ekonomistė Mariana Mazzucato, griaudama mitą, kad naujųjų technologijų gigantai, tokie kaip „Tesla“, „Apple“ ar galingos farmacinės įmonės, yra genialių kūrėjų grupės, kurios neva viską pasiekia savo jėgomis ir nevalia jų apkrauti mokesčiais ar reikalauti didesnio indėlio į bendrą gerovę, yra pateikusi puikią analizę, kurios esmė ta, kad visos labai turtingos įmonės niekada nebūtų susikrovusios turtų, jei ne valstybės parama per infrastruktūrą, mokslo tyrimus ir daugybę kitų dalykų.

Kaip pabrėžia M. Mazuccato, radikalių liberalų primestas įsitikinimas, jog valstybė yra svetimu darbu mintantis parazitas, yra ginklas, kuriuo neskait­linga, bet labai praturtėjusi grupė turtuolių bando iškelti save virš bendrojo gėrio. Priešnuodis – įsisąmoninimas, kad šiuolaikinėje politinėje bend­ruomenėje visi esame glaudžiai susiję ir kiekviena profesija atlieka svarbią funkciją, o gerovės valstybės išskirtinis bruožas yra tai, kad viešosios paslaugos yra kokybiškos, gerai išplėtotos ir prieinamos visiems.

Gyvename amžėjančioje (senstančioje) visuomenėje, o tai turi įtakos ir viešųjų paslaugų struktūrai. Akivaizdu, kad būtina galvoti tiek apie viešųjų erd­­vių ir paslaugų pritaikymą vyresnio amžiaus žmonėms, tiek apie didesnes investicijas į socialines paslaugas, taip pat ir apie tai, kaip užtikrinti kokybiškų viešųjų paslaugų prieinamumą regionuose, jei norime ištrūkti iš ydingo rato. Juk jeigu mažėja viešųjų paslaugų, rajonas tampa vis mažiau patrauklus tiems, kurie gali rinktis, kur gyventi. Kadangi jauni žmonės planuoja išvykti ir nebelieka naujakurių, pradeda trauktis visas verslas ir viešosios įstaigos. 

Tačiau akivaizdu ir tai, kad mes pasiduodame komercijos logikai ir galiausiai turime vis daugiau vietovių, tampančių socia­linėmis dykumomis. Ir dar vienas klausimas: ar did­miesčių gyventojai yra kažkokie „kitokie“ ir jiems būtina garantuoti kitokią gyvenimo kokybę nei tiems, kurie gyvena atokesniuose regionuose? Ar bendrojo gėrio siekis nereiškia valstybės įsipareigojimo būti vienodai dėmesingiems visiems, o tų, kuriems dabar sunkiau, nekaltinti, kad esą „jie patys kalti“...

Netikiu, jog šią savotišką regio­nų erozijos problemą galėtų išspręsti nauja Regionų ministerija. Panašu, jog kalbos apie jos steigimą labiau yra noras pademonstruoti, kad neva kažkas daroma, nors pirmiausia derėtų orientuotis į investiciją žmonių gerovei. 

Pavyzdžių, kad atokiai nuo didmiesčių esančios vietovės gali klestėti, tikrai yra. Dažnu atveju viskas prasideda nuo aktyvių naujakurių, kurie imasi kurti bendrystės ir savipagalbos tink­lus. Jų skatinimas, investicijos į solidarumą kuriančias erdves bei didesnė valstybės decentralizacija galėtų keisti situaciją labiau nei ministerijų kūrimas. 

Absurdiška, kai svarbiausias kriterijus, naikinant pašto skyrius, kultūros įstaigas, medicinos punktus ar kitas viešas paslaugas, yra „per maža“ paklausa. Juk galvos skausmas nėra gydomas giljotina, tai kodėl nemėginama bent jau pabandyti koreguoti paslaugas, prisitaikant prie vietos žmonių poreikių ar bandyti pritraukti naujų klientų (pacientų ir pan.), o ne paprasčiausiai uždaryti įstaigą ir tik paskui pateikti analizę, jog žmonės vis tiek vienaip ar kitaip išgyvens.

Viena iš mūsų problemų yra ta, jog mes pernelyg dažnai klausiame „Ar atsiperka“? O jei klaustume „Ar teisinga“? Nes nei profesijos, nei įstaigos, nei viešosios paslaugos tikrai negali būti vertinamos, atsižvelgiant vien į tai, kiek pinigų jos pritraukia. Ir tik­roji politiko išmintis turėtų būti gebėjimas įvertinti ne tik piniginę išraišką, bet ir faktą, kiek tai prisideda prie bendro gėrio ir bend­rystės stiprinimo, kokių padarinių vienos ar kitos įstaigos panaikinimas turės ilgalaikėje perspektyvoje.

Kai į regionus pradedame žiūrėti tik per komercijos akinius ir galvojame, kad tai ir yra „veiksminga vadyba“, manau, elgiamės trumparegiškai, nes griauname viską, ką atstatyti bus ne tik labai sunku, bet ir brangu. Paprasčiausias pavyzdys, kuris tiesiog pribloškė, išgirsta vieno komercinio banko specialistės „išvada“, jog kažkokia apklausa parodžiusi, neva visi žmonės naudojasi elekt­ronine bankininkyste, todėl fizinių bankų skyrių nereikia. Kas ir su kuo tą apklausą rengė? Ir ar kas nors paklausė, pavyzdžiui, senolio iš Adomavo, kas iš viso yra ta elektroninė bankininkystė. Bent jau aš tuo netikiu...

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas