Palentinis – dar viena mažoji rajono seniūnija, mininti savo įkūrimo 30-ąsias metines. Kaip tik šiandien, gegužės 30 d., visi dabar čia gyvenantys arba buvę palentiniškiai renkasi į tradicinę Švč. Mergelės Marijos maldų užbaigimo bei Palentinio seniūnijos įkūrimo 30-mečio šventę.

„Pasakojimas apie mūsų kraš­tą bus geriausia dovana šventės dalyviams“, – įsitikinusi Palentinio seniūnė Miglė Zybartienė.

Apie seniūnijos dabartį, prisimenant ir praeities įvykius, kalbėjomės ne tik su ja, o ir su bendruomenės pirmininku Kaziu Rakicku bei seniūnaitėmis Aldona Astrauskiene iš Beržės ir Dalia Laurinavičiene, atstovaujančia Severėnų gyventojams. Jie visi apgailestauja, jog gyventojų gretos Palentinio seniūnijoje sparčiai retėja, o bend­ruomenė sensta – sausio 1-ąją čia gyveno vos 218 žmonių, kurių amžiaus vidurkis yra maždaug 50–60 metų. 

„Bet ir geriausiais laikais, kai pradėjau dirbti, čia tebuvo gal 430 gyventojų – visada buvome viena mažiausių seniūnijų ir šiuo „titulu“ dalijamės su Did­kiemiu. Tad ir mūsų rūpesčiai bei džiaugsmai yra labai panašūs. Gyventojai Palentinį palieka dėl prasto susisiekimo. Štai Didkiemis jau gali džiaugtis nauju asfaltu, o mes vis dar dulkame ir bildame žvyrkeliais ir net nežinome, ar ateis tokia diena, kai bus kitaip. O ir garantijos, kad, nelikus dulkių, dar bus kam tais keliais važinėti, deja, niekas negali duoti“, – apgailestauja seniūnė ir patvirtina, kad ir šiomis dienomis iš Palentinio sparnus kelia ne viena šeima.

Palentinį į Telšius iškeitė ir K. Rakickas. 

„Kilimo esu nuo Žagarės, kelis dešimtmečius gyvenau Telšiuose, dabar nusprendžiau ir vėl į juos grįžti. Nebematau perspektyvų ūkininkauti, vaikai to darbo nenori, todėl daug metų Palentinį bei visą Šilalės kraštą garsinęs mūsų elnių ūkis galima sakyti jau panaikintas“, – liūdnai konstatuoja K. Rakickas.

Pasak palentiniškių, norint išlaikyti stiprius administracinius vienetus, būtina pirmiausia galvoti apie žmones, darbo vietų kūrimą, siekti, jog gyventojai ne tik kad neišvyktų, bet atvyktų ir naujų. 

Deja, ši problema aktuali ne tik Palentinyje ar kitose seniūnijose – apie ateities perspektyvas dalykiškai nekalbama ir „rajono lygiu“ – apsiribojama „greitu“ produktu, orientuojamasi tik į žaidimus, negalvojant apie tai, kur žmonės galėtų įsidarbinti...

Palentiniškiai – darbštūs žmonės

Seniūnaičių teigimu, pagrindinė veikla Palentinyje buvo ir tebėra ūkininkavimas – faktiškai nerastume gyventojo, kuris tuo nesiverstų.

„Vyrauja vidutiniai ūkiai, aš ir pati ištekėjau už ūkininko, atsikėliau čia iš Kretingos. Auginame tris vaikus ir kol kas niekur keltis nesirengiame“, – tikina Aldona.

Anot Dalios, yra seniūnijoje ir keli stambūs ūkiai (Gražvydo Kairio, Leono Gumuliausko), kuriuose supirkta daug technikos, dirba robotai. 

„Tačiau pas mus da­bar daugiau žmonių miršta nei gimsta – pernai gimė tik trys vaikai. O juk palyginti neseniai Severėnuose veikė pradinė mokyk­la, Palentinyje – aštuonmetė. Dabar vaikai važinėja į gimnazijas Varniuose, Kaltinėnuose arba Laukuvoje, Palentinio mokykla nuo 2005-ųjų uždaryta“, – sako seniūnė.

Seniūnaitės pastebi, kad nebeliko ne tik mokyklos – nebeturi Palentinis ir muzikantų, kultūros darbuotojų, nors dar vos prieš penketą metų čia darbavosi du kultūros darbuotojai, grojo vien tik iš vietos gyventojų sudaryta kaimo kapela. 

„Todėl dabar viską patys savo jėgomis darome. Bendruomenės pirmininkas aktyviai darbuojasi, stengiasi projektinėmis ar savivaldybės skirtomis lėšomis renginius organizuoti“, – giria aktyvų pirmininką seniūnaitė D. Laurinavičienė.

K. Rakicko teigimu, bendruomenei priklauso apie 45 gyventojus, nors realiai veiklių yra mažiau.

„Nežinau, kaip kitur, bet pas mus Palentinyje žmones yra gana sudėtinga prikalbinti ateiti į renginį, ką bekalbėti apie išvykas į kitus miestus. Mėgstu organizuoti ekskursijas, manau, jos duoda daug pažintinės naudos, štai šiemet vyksime į Biržus“, – pasakoja į Telšius išsikėlęs, bet širdyje su Palentiniu likęs K. Rakickas.

Anot pašnekovų, vietinius išjudinti padeda ir kaimynai – pavyzdžiui, Karklėnų (Kelmės r.) kaimo bendruomenė mielai

atvyksta į Palentinio renginius, dalyvauja protmūšiuose. Vienas tokių buvo organizuotas vasarį – Lietuvos valstybės gimtadienio proga. Beje, gana aktyviai palentiniškiai renkasi prie seniūnijos pastato ir liepos 6-ąją, Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, dėmesio sulaukia Motinos bei Tėvo dienai skirtos šventės. 

Išlaikytos tradicijos – pagrindas 

Visą gegužę į Palentinio cent­rą renkasi giedotojai – jie itin pamėgo buvusio Kaltinėnų parapijos klebono, kun. Petro Linkevičiaus dar 2007-aisiais įkurdintą Švč. Mergelės Marijos skulptūrą (bažnyčios palentiniškiai niekada neturėjo).

„Šį dvasininką iki šiol prisimename su meile ir pagarba – būtent jis pradėjo burti mūsų bendruomenę, nusprendė, jog reikia vietos, kur galėtume susirinkti bendrai maldai. Nuo tada iki šių dienų ši vieta Palentiniui atstoja bažnyčią, gegužinėms (mojavoms) pamaldoms čia ir renkamės. Tik šiemet dėl prasto oro ėjome į salę“, – teigia gegužinių maldų tradicijos puoselėtojos.

Ir nors bažnyčios Palentinyje niekada nebuvo, gyvenvietę nuolat lanko net trijų parapijų kunigai – Kaltinėnų, Kražių (Kelmės r.) ir Varnių (Telšių r.).

Žadėjo jie atvyti į Palentinį ir šiandien, mat vakare planuojama pradėti šventę nuo giesmių Marijai, Šv. Mišių, po kurių bus atidengtas Palentinio seniūnijai skirtas akmuo, skambės šilutiškio Valdo Lacko dainos, susirinkusiųjų lauks vaišės bei staig­menos. Tikimasi, kad, kaip ir kasmet, į gimtinę ta proga grįš buvę Palentinio vaikai, kokio amžiaus bebūtų ir kur begyventų.

Tiki, jog Palentinis išliks

Palentinio bendruomenė, nors ir nėra gausi gyventojų skaičiumi, veiklumu nė kiek neatsilieka, o gal net ir lenkia didesnius kaimynus. Palentiniškiai prasi­mano lėšų iš įvairių projektų, dalyvauja rėmimo prog­ramose ir, šį bei tą gavę, sukuria ką nors naujo, gero sau ir ateities kartoms. Tad palei seniūnijos pastatą žaliuoja seniūnijos 20-mečiui palentiniškių pasodintas ąžuoliukų parkas, sumontuota vasaros estrada su scena atlikėjams bei suolais žiūrovams, įkurtas ir Palentinio seniūnijos kaimų parkas – kiekvienam atgabenta po akmenį. O šalia Raudžio užtvankos vystosi poilsio zona – bendruomenės pirmininko iniciatyva čia atsirado stacionarus šaškių-šachmatų stalas su suolais, ant vandens sūpuojasi modernus vandens dviratis, džiugina įrengta laužavietė, sūpynės ir t.t. 

„Iš darbuotojų likome tik dviese – aš ir vairuotojas. Tad be seniūnaičių, bendruomenės pirmininko būčiau kaip be rankų. Beje, yra dar viena seniūnaitė išrinkta Palentinyje Rasa Kairienė, kuri negalėjo atvykti į šį susitikimą, bet visi kartu mes viską ir organizuojame, tariamės, ką galėtume nuveikti savo gyventojų labui – juk negali žinoti, kada bus nuspręsta seniūniją panaikinti“, – primena ne itin senus rajono valdžios planus ir užmačias seniūnė M. Zy­bar­tienė.

Prieš 30 metų ši seniūnija buvo suformuota tik iš dalies kolūkio teritorijos, o jeigu būtų grįžtama prie administracinių vienetų stambinimo, greičiausiai dabartinės seniūnijos teritoriją pasidalintų Kaltinėnų ir Laukuvos seniūnijos. Pasirodo, tie, kam atitektų Beržė, turėtų džiūgauti.

„Nes tai yra bene vienintelė gyvenvietė, kur kuriasi jaunos šeimos. Nors iš esmės seniūnijoje yra daug tuščių sodybų, bet naujakurių beveik neturime – vieni nenori parduoti, kiti neranda pirkėjų, gal jų nelabai ir ieško. Tiesa, dauguma negyvenamų sodybų yra vaikų ar vaikaičių nuolat prižiūrimos, tarsi saugomos ateičiai. Iš dešimties seniūnijos kaimų šiuo metu visiškai gyventojų nėra tik Spingiuose“, – viliasi, jog žmonės kaimuose liks, seniūnė.

O seniūnaitės ir bendruomenės vadovas tikisi, kad Palentinio seniūnijos gyventojai anksčiau ar vėliau čia sugrįš – jei ne visam, tai bent susitikti su buvusiais kaimynais, pasivaikščioti jaunystės ar vaikystės takais, pabendrauti su buvusiais bend­raklasiais. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Perfrazuojant amerikiečių blogerį Dan Pearce, laimingas yra vaikas, turintis tėtį, kuris gerai pagalvoja prieš ką nors pasakydamas, kuris supranta, kad jam suteikta didelė valdžia – formuoti kito žmogaus gyvenimą. Tėtį, kuris brangina savo vaiką labiau už televizijos laidas ir sportą, labiau nei savo paties laiką. Toks apibūdinimas puikiai tinka Dariui Eitvidui – svarbiausiu dalyku jis laiko gebėjimą laiku pamatyti, jeigu vaiką ištiko kokia bėda, ir laiku suteikti jam tėvišką paramą. Ir dar jis įsitikinęs, kad jaukūs yra tie namai, kurie pilni žmonių.

Eitvidai Tūbinėse jau nėra naujakuriai, tačiau Darius sa­ko, jog, gyvenant kaime, visiškos pabaigos ir nusiraminimo nėra – visada norisi tobulėti, žvelgti į priekį, stiprinti ūkį, kaip pragyvenimo šaltinį, gražinti savo šeimos gyvenimą, ku­ris trauktų vaikus bei, žinoma, kada nors ir anūkus, o gal ir dar paskesnes kartas. Kaip sako iš Iždonų kilęs Darius ir jo bilioniškė žmona Daiva, jiedu, būdami kaimo vaikai, visada troškę gyventi toliau nuo miesto triukšmo, turėti ramią erdvę savo šeimai. Tad praleidę keletą metų nuomojamuose būstuose Šilalėje, galiausiai aptiko sodybą Tūbinėse. Namus, be abejo, reikėjo restauruoti, praplėsti, ir dabar jie džiugina erdvumu, šiuolaikiškumu bei jaukumu. O jaukumo namams, pasak Dariaus, suteikia šeima – judviejų su Daiva sūnūs Evaldas ir Deivydas bei globotinis Erikas. Likimas taip lėmė, kad Darius, kažkada paliktas tėvo, namų šilumą bei tėvišką meilę dovanojo po mamos mirties našlaičiu likusiam aštuonerių Daivos sesers sūnui Erikui. 

„Esame Eriko krikšto tėvai, tad kitaip pasielgti ir negalėjo­me“, – sako Daiva. Taip jiedu suteikė išankstinę ramybę sa­vo artimam žmogui – kad vai­ku bus pasirūpinta. Darius jai pritaria: nenorėjome, kad berniukas patektų į vaikų namus – valdiška įstaiga valdiška ir lieka. O vietos ir valgio užteko visiems.

„Taip sukrito gyvenimas. Svars­tymų, žinoma, buvo, juk globoti vaiką – tai ne šuniuką pasiimti. Įvairūs mokymai, kursai, teisiniai dalykai užtruko metus. Nors vaikai nuolat bend­raudavo, juk pusbroliai, tačiau tarėmės ir su savaisiais: kaip jie jaustųsi likę vieni, atsidūrę Eriko vietoje? Kad jie tai suvoktų. Neužtenka pasakyti, kad bus taip ar kitaip, svarbi ir vaikų nuomonė. Atsakomybė globėjams yra didelė. Aukštų kriterijų nekėlėme – svarbiausia užauginti ge­rą žmogų, suteikti namų šilumą, nes netekti mamos vaikystėje yra didelė trau­ma“, – įsitikinęs Darius.

Vaikai yra vaikai, sako šeimos tėvas, visi jie skirtingi, bet kartu ir panašūs. Pir­miausia – pramaniūgai krėsti išdaigas, kurių pasekmių jų dar tik bręstantis protas nepajėgia nuspėti ir įvertinti.

„Tad dėl auklėjimo pripažinsiu, kad buvau griežtas. Augo trys „vaikiai“, prigalvodavo visokių „zlasčių“, taip bandy­dami tėvo griežtumo ribas. Svarbu neleisti jų peržengti, laiku sustabdyti, nepa­leisti pasroviui. Erikas buvo ganėtinai padykęs, prisiėjo ir mokyk­loje dėl to lan­kytis, tačiau niekada neteko patirti priekaištų, jog galbūt neskiriame reikiamo dėmesio ar panašiai. Ačiū mokytojams už supratingumą. Dėl mokymosi nė iš vieno vaiko nereikalavome maksimumo, dešimtukų nesivaikėme. Tai jau būtų spaudimas, o juk rei­­kia atsižvelgti į gabumus, ga­limybes“, – sako Darius.

Dabar tokių rūpesčių turbūt ir nelikę. Už keleto dienų Erikas sulauks pilnametystės – aš­tuoniolikos. Daiva sako, jog jis labai domisi futbolu ir tink­liniu, galvoja apie su sportu susijusias studijas. Yra darbštus, padeda jai fermose prižiūrėti veršelius. Anot moters, geras vaikas, savo globėjus vadina tėčiu ir mama.

Gal tai yra dėkingumo išraiška? Darius linkęs manyti, jog tikrasis dėkingumas atsiskleis gal po kokių dešimties metų, kai pats sukurs šeimą ir taps tėvu... Tai sakydamas Darius susigraudina. Ir ne vieną kartą pokalbio metu, kai kalba pakrypsta apie šeimą ir vaikus.

„Jis labai jautrios širdies. Netgi kai kas nors puikiai pavyksta, jis graudinasi ir iš laimės“, – raminamai paglosto Daiva vy­ro ranką.

Darius pripažįsta, kad jo gyvenime buvo nemažai iššūkių. Jiedu su sese Lina, kuri dabar dirba Upynos seniūnijos socialine darbuotoja, augo be tėvo, ir nors, sako, tėvų teisti negalima, jam tai paliko neišdildomą nuoskaudą. Ne kartą ir patyčių dėl to patyrė. Jo kartos jaunimui teko išgyventi laiką, kai sena sovietinė tvarka žlugo, o nauja tik kūrėsi, atsirado terpė elgtis bet kaip, tad ne vienas jaunas žmogus tuomet paslydo. Neišvengė to paslydimo ir Darius. Dabar jis mano, jog negriuvęs nepažinsi skausmo.

„O sėkmė gyvenime taip paprastai neateina. Ji yra gud­ri, ta sėkmė – jai ateiti reikia kantrybės ir didelių pastangų. Kad kažką susikurtum, turėtum, gyventum kokybiškai, gražiai, privalai daug ir sunkiai dirbti, neskaičiuodamas valandų“, – įsitikinęs Darius.

Eitvidų kasdiena neatsiejama nuo kaimo. Jų valdose apie šimtą hektarų javų, pievos, ganyklos, ūkyje – 150 gyvulių. Šėrimą lengvina robotas, o štai melžia karves kol kas aparatais. Tad dabar tikisi, kad pavyks europinės paramos pagalba įsirengti fermoje melžimo robotą, kuris palengvins dar­bą. Vienu metu investuoti į techniką, žemę ir gerbūvį niekaip neišeina, tad tenka pa­skirstyti. Dalyvavimas para­mos programose, anot Dariaus, visada kelia riziką, tačiau be jos sunku būtų tobulin­ti ūkį, suteikiant jam modernumo bei patrauklumo. Būtent dėl to du vyresnieji Eitvidų sūnūs, kur buvę, kur nebuvę, vis šoka tėvams į pagalbą. Kad suaugę vaikai neatsuka nugaros, matyt, yra tėvų nuopelnas, skatinant dirbti nuo mažystės.

„Vaiką reikia motyvuoti – už darbą atsilyginti pinigais ar kokiu jiems reikalingu daiktu. Vaikas negali būti tėvų vergas, kitaip jis neišmoks nei dirbti, nei gyventi. Dabar žmonės yra valdžios lepinami: pašalpos mo­kamos, kuras tiekiamas, kam patiems stengtis. Kaime bedarbių yra sočiai. Jie moka „sėdėti“ feisbuke, moka kritikuoti, pa­reikšti savo „kietą“ nuomonę, bet dirbti – ne. Nes pašalpos jiems yra palankios. Jų nepasamdysi visai dienai, nes jie „ne­paveža“, per sunku, jų prasta sveikata...“ – piktinasi Darius.

Vyresnėliai – dideli pagalbi­ninkai tėvui prie technikos ir vyriškų ūkio darbų. 22-ejų Eval­das, baigęs aviacijos inžinerijos studijas, dirba mechaniku „Ryanair“ skrydžių bend­rovėje, techniką išmano puikiai. Laisvu nuo darbo metu iš savo namų Kaune lekia pas tėvus, neretai kartu su savo širdies drauge. Dvidešimtus einantis Deividas baigia pirmą transporto logistikos vadybos studijų kursą, tądien, kai lankėmės, jis irgi talkino tėvui – abu ruošėsi kažkam presuoti žolę. Moteriški darbai kol kas tenka Daivai.

Neabejotinai kada nors ateis diena, kai kiek ištuštėjusius namus užpildys ir anūkų klegesys. Nes šeimos darna, vienas kito supratimas, pagarba traukia vaikus vėl ir vėl grįžti čia – į ramybės bei saugumo uostą, kurį sukūrė bei puoselėja ir didžiulis tėvo atsidavimas jiems.

Eugenija BUDRIENĖ

Eitvidų šeimos albumo nuotr.

05.29 I Pilies kiemelis I 18.00

Pigesnius bilietus galite įsigyti čia: https://kakava.lt/renginys/tribute-to-ella-fitzgerald-i-laura-budreckyte-kauno-bigbendas/10234/20186

Koncerto dieną bilietai brangs. Vaikai iki 7 metų įleidžiami nemokamai.

Finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Tauragės rajono savivaldybė.

Vyresnioji karta puikiai mena savamokslius muzikantus, kurių rankose muzikos instrumentai atgyja taip, kad sunku patikėti, jog jais grojantys nėra baigę jokių specialių studijų. O kiek dar tokių užsigimusių audėjų, drožėjų, kalvių... Tačiau, pasirodo, laikai keičiasi, o talentai pakerėti publiką be jokių didelių pastangų niekur nedingo.

„Šilalės artojui“ paskelbus įrašą, kuriame Edvinas Petravičius dainuoja per šiųmetę gatvės muzikos dieną, redakcija sulaukė neįtikėtino šilališkių susidomėjimo, kas tas vaikinas. Tad pristatome: Edvinas –

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos vienuoliktokas, o viešai jis atliko Monikos Liu dainą „Kodėl tu čia?“ 

„Pasirinkau ją, nes ji leidžia atskleisti balso vokalines galimybes. Mėgstu būtent tokias dainas. Jos gal ir nėra lengviausiai klausomos, bet aš to ir nesiekiu, man norisi treniruoti balsą, žinau, kad galiu dar daugiau“, – įsitikinęs aštuoniolikmetis.

Vaikinas prisipažįsta, kad 4 metus mokėsi groti pianinu (iki ketvirtos klasės), vėliau muziką metė, o grįžo prie jos būdamas dešimtokas, kai aptiko kvietimą dainuoti naujai formuojamame jaunimo chore.

„Labai patiko ir kolektyvas, ir vadovė Sandra, todėl tikiuosi, kad aš dar grįšiu, o kol kas turiu to atsisakyti dėl laiko stokos“, – sako vaikinas, šiuo metu besirengiantis įgyti vairuotojo pažymėjimą.

Jis gyvena Pajūryje, choro repeticijos vyksta Šilalėje, tad reikia galvoti, kaip ją pasiekti visuomeniniu transportu arba prašyti tėvų, jog pavėžė­tų. Įgijęs teises Edvinas tikisi savarankiškiau planuoti laiką. 

Paklaustas, kaip į jo vokalinius ge­bėjimus reaguoja tėvai, jaunuolis nusijuokia, kad nežino.

„Scenos baimę beveik nugalėjau, o štai repetuoti namuose, kai juose­ yra tėvai, nedrįstu – dainuoju tada, kai esu vienas. Išnaudoju kiekvieną laisvą minutę, siekiu tobulumo ir viliuosi, kad žinau, kaip balsas turi skambėti. Be to, mėgstu dainuoti „sunkias“ dainas, galiu kūrinyje išbandyti skirtingus balso registrus, bet viešai to daryti dar nesiryžtu. Ir publikai kol kas dainuoju nedažnai, nebent kas pakviečia. Gatvės muzikos diena man buvo vienas pirmųjų viešų pasirodymų, džiaugiuosi,­ jog atsirado palaikytojų – vadinasi, ei­nu tinkama link­me“, – dėsto Edvinas.

Jis stebi kiekvieną televizijos projektą, o kadangi kalbėjomės iškart po šių metų „Eurovizijos“ konkurso, neišvengiamai kalba pasisuko­ ir apie jį. Grupei „Katarsis“ vaikinas prognozavo aukštesnę vietą, nors jos muzikinis stilius pajūriškiui esąs svetimas. Bet Edvinui patikę tai,­ kad lietuviai buvo visiškai kitokie, nei kiti dalyviai. 

Paklaustas, kurį projektą rinktųsi, jeigu atsirastų tokia galimybė, sako, jog turi svajonę patekti į „Lietuvos balsą“. Pasirodo, jis bendravo su favorite laikyta Patricija ir neabejoja, kad būtinai išbandys jėgas ir pats. 

Tiesa, prisimindamas šios 18-metės dainininkės projekto metu patirtus išgyvenimus, patyčias, Edvinas pastebi, kad to, deja, mūsų aplinkoje yra labai daug. 

„Didžiausia problema yra apkalbos. Bet aš į šnekas nekreipiu dėmesio, o jeigu išsišokėliai neatstoja, pakviečiu į dvikovą scenoje. Tuo viskas ir baigiasi. Nors, atrodo, turėtume palaikyti vienas kitą pozityviais pasisakymais, komplimentais, tada ir pasitikėjimo vienas kitu, ir savimi būtų kur kas daugiau“, – neabejoja Edvinas.

Iki šiol mokęsis vokalo tik savarankiškai, bet solistu svajojantis tapti vaikinas gyvenimo sieti vien su muzika neketina – baigęs gimnaziją, norėtų studijuoti biologiją arba geog­rafi­ją, neatmeta galimybės įgyti šių daly­kų mokytojo specialybę, galbūt net no­rėtų grįžti į Pajūrio gimnaziją. 

„Tačiau muzika visada išliks mano gyvenime, ja mėgausiuosi lygiagrečiai su studijomis ir darbu. Tiesiog nematau perspektyvos vien iš jos išgyventi“, – svarsto vaikinas.

Edvino šeimoje, pasak jo, nėra nė vieno muzikanto, nebent tėtis jaunystėje padainuodavęs.

Jaunimo choro vadovė Sandra Rim­kutė-Jankuvienė sako, jog Ed­vi­nas išties gabus muzikai, gali dainuoti ir žemas, ir aukštas natas skirtinguose registruose. 

„Jo balsas yra išskirtinis – tenoras altino, t. y. ypatingai aukštai galintis dainuoti vyriškas balsas. Todėl kolektyvas labai laukia Edvino sugrįžimo“, – vaikino gabumus pastebi magistro laipsnį Austrijoje apsigynusi dr. S. Rimkutė-Jankuvienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr. 

Vaikystėje turbūt daugelis mėgo­me knygas ar filmus apie šnipus. Riebiais ideologiniais potėpiais nu­spalvinti rusų žvalgai visada bu­vo išaukštinami, kovojantys su nuož­miu priešu, tik ir galandančiu kapi­talistinius dantis prieš nekaltą ta­ry­bų šalį. Kas pasikeitė šiandien? Nie­kas.

Naujas tik ką pristatytas LRT tyrimas atskleidė, kaip Rusijos specialiųjų tarnybų kontroliuojami fondai žarsto pinigus Lietuvoje tarpstantiems Kremliaus 

aktyvistams. Apsistota ties užsienyje gyvenančių tėvynainių teisių gynimo ir paramos fondu „Pravfondas“ (įkurtas 2012 m. Putino dekretu ir oficialiai kuruojamas Rusijos užsienio reikalų ministerijos), kuris gausiai finansavo Sausio 13-osios byloje figūravusius advokatus ir jos dalyvius. Į žurnalistų rankas patekę tūkstančiai laiškų ir dokumentų išduoda, kad Lietuvos prorusiški veikėjai teikė prašymus finansuoti jų veik­lą arba teisminius procesus. Iš Kremliaus pinigų advokatai atsidarė asmenines sąskaitas Rusijos banke „Sberbank“, kuriam nuo karo Ukrainoje pradžios 2022 m. taip pat taikomos Vakarų sankcijos.  

Tyrimo išvadose gausu pavardžių. Bent trys Lietuvoje advokato praktika užsiimantys advokatai, tarp jų – ir Ryšardas Burda, atsidarė sąskaitas minėtame banke. Pinigų iš „Pravfondo“ taip pat gavo tokie veikėjai kaip Stanislovas Tomas, Edikas Jagelavičius, Viačeslavas Titovas, jų skirta Algirdo Paleckio gynybai. „Pravfondo“ susirašinėjimuose yra ir Kazimiero Juraičio prašymai.

Tyrėjai išsamiau aiškinosi R. Burdos atvejį ir netikėtai jo veiklą susiejo su buvusiu Lietuvos kariuomenės genero­lu, šiandien aktyviai besireiškiančiu Valdu Tutkumi, ką tik įsikūrusios asociaci­jos „Alternatyva Lietuvai“ pirmininku, ku­ris savo ruožtu pavaduotoju pasiskyrė advokatą R. Burdą. 

O pinigai plaukė nemaži. Antai, nuo 2012 iki 2024 m. įvai­rioms veikloms Vakarų valstybėse „Prav­fon­das“ išdalijo milijonus dolerių. Tarp tyrėjų aptiktų

dokumentų yra daugiau kaip 360 paramos sutarčių, iš kurių matyti, kad „Pravfondas“ skyrė mažiausiai 6,3 mln. dolerių savo parankiniams Europoje, JAV, Australijoje ir kitur.

Rusiškais pinigais kišenes pildėsi keletas Lietuvoje žinomų veikėjų, neseniai įvardintų kaip „penktoji kolona“. Kai kurie jų nuteisti, kiti pasitraukę pas savo globėjus, treti, dažnai teisėsaugos jau užfiksuoti, tebegyvena Lietuvoje suglaudę ausis ir laukia, kada galės pasitarnauti savo šeimininkui. 

Daugiausiai tai susiję su Sausio 13-osios byla, išgarsėjusia A. Paleckio fraze „savi šaudė į savus“. Tačiau ankstesniuose tyrimuose LRT žurnalistai atskleidė ir šviežesnių atvejų. Štai 2019 m. kartu su tiriamosios žurnalistikos cent­ru „Dosje“ išsiaiškinta keletas po diplomatine priedanga veikusių Rusijos ambasados šnipų ar jų globėjų, įskaitant ir ambasadorių A. Udalcovą, kuris, beje, šiandien ir vadovauja minėtam fondui.

Ši Maskvos Arbate įsikūrusi pinigų kaupykla savo interneto svetainėje tikina, jog fondas skirtas „teikti teisinę ir kitą būtiną paramą rusų tėvynainiams, esant jų teisių, laisvių ir teisėtų interesų pažeidimams“... 

Šiomis dienomis Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas Ukrainos pavyzdžiu konkrečiau įvardijo, kaip Mask­va gins rusakalbių teises šioje šalyje: „Ukrainos teritorijoje milijonai žmonių kalba rusiškai, tai jų gimtoji kalba. Ir palikti juos valdyti chuntai, kuri netgi uždraudė kalbėti rusiškai, būtų didelis nusikaltimas“, – pareiškė jis. 

Dūmos aktyvistai atvirai grasina su kariuomene „išeiti prie Lenkijos sienos ir sujungti Rusiją, Ukrainą ir Baltarusiją į vieną kumštį“.

Fondo puslapyje rasime ir Jungtinių Tautų tarptautiniam teismui pateikiamą ieškinį „prieš Ukrainą, Pabaltijo šalis ir kitas Vakarų valstybes dėl daugybės rusų diskriminacijos atvejų, nacizmo reabilitacijos, teroristinės veiklos“. Taigi juridinis pasiteisinamas rengiamas, galime sulaukti ir žadamo kumščio. Žinoma, jo smūgį sustiprintų Ukrainoje įsikūrusi „penktoji kolona“ ir rusų agentai.

Lietuvoje tarpstančius ir gerai maitinamus šnipus bei įvairius „aktyvistus“ noriai priglaudžia kai kurie TV kanalai, jie savo mintis skleidžia kitose viešose platformose. Prisidengdami „kitos nuomonės“ reiškimo laisve, jie telkia aplink save būrį ideologinių smogikų, kartojančių Maskvos ar Minsko retoriką, dergiančių Lietuvą arba, kitaip sakant, ruošiančių dirvą jau ne hibridiniam karui. 

Penktadienį surengtame Vilniaus žur­nalistų forume buvo pristatytas minėtas LRT tyrimas, diskutuota apie augančias žiniasklaidos grėsmes, jos misiją krizių metu, taip pat akcentuotas jos atsparumas augančiai ir gerai finansuojamai agresyvios propagandos invazijai. Tik iškilo vienas klausimas: ar šiuo tyrimu susidomėjo VSD ir FNTT?

Česlovas IŠKAUSKAS

Seimas pradėjo svarstyti mokesčių pokyčius nu­ma­tančius teisės aktų projek­tus, kuriuos praėjusią sa­­vaitę pristatė finansų ministras Rimantas Šadžius. Jis akcentavo, kad mūsų šalis susiduria su iššūkiais, iš kurių pagrindinis – saugumo, to­dėl naujajame mokesčių pa­kete – trys progresiniai gy­ventojų pajamų mokesčio tarifai (šalia 20 proc. ir 32 proc. įvedant naują 25 proc. tarifą), padidintas pelno mo­kestis, siūlymas apmokestinti visas ne gyvybės draudimo sutartis (išskyrus as­­­meninių automobilių ci­vi­linę atsakomybę), įvesti vi­suotinį nekilnojamojo tur­to ir vadinamąjį cukraus mo­kestį bei kt.

Pakeitimus ketinama pri­imti iki liepos, kad jie įsiga­liotų nuo kitų metų.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Bijotuose, Dionizo Poškos Baublių muziejuje, įvyko iškilminga Dionizo Poškos literatūrinės premijos įtei­kimo ceremonija. Šiemet šis apdovanojimas skirtas poetei, prozininkei, muziejininkei Aldonai Ruseckaitei už reikšmingą indėlį į lietuvių literatūrą ir istorinės atminties puoselėjimą.

„Šilalės artojo“ inform.

Vaidos ŠEGŽDIENĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40