Jauną žmogų, stovintį ties studijų pasirinkimo slenks­čiu, ne veltui kamuoja daugybė klausimų. Ar aš tikrai žinau, kokioje srityje esu pajėgiausias ar stipriausia? O ką, jeigu viskas per kelerius metus pasikeis ir dirbtinis intelektas išmes mano diplomą į šiukšlių dėžę? O kas, jeigu mano srities specialistų jau prikepta tiek daug, kad baigęs studijas nerasiu darbo?

Klausimų daug, o tokių atsakymų, kuriuos galėtum nešti į banką kaip geležinį užstatą, – mažokai. Tačiau Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos viršininkas pulkininkas Ričardas Dumbliauskas turi savo atsakymą: stok į Karo akademiją.

Argumentas Nr. 1. Poreikis. Niekas nebesiginčija, kad pasaulis nei rytoj, nei poryt nebebus toks prognozuojamas, kaip buvo užvakar. Vadinasi, Lietuvos žmonių saugumas ilgą laiką išliks aukščiausiu prioritetu. O jam užtikrinti reikės ne tik modernios gink­luotės, bet ir išsilavinusių karininkų. Todėl stojantys į Lietuvos karo akademiją gali būti ramūs dėl savo ateities. Studijos Lietuvos karo akademijoje garantuoja ne tik darbo vietą, bet ir aiškią karjeros perspektyvą. Visi absolventai, įvykdę keliamus reikalavimus, kviečiami į profesinę karo tarnybą su 100 procentų darbo vietos garantija.

Finansinis saugumas studijų metu formuoja tvirtą pagrindą ateičiai. Kariūnai gauna mėnesinę stipendiją nuo 549 eurų tik įstoję iki 1400 eurų ketvirtame kurse, taip pat nemokamą gyvenamąją vietą, maitinimą ir visą būtiną ekipuotę, lauko ir paradinę uniformas bei kitas priemones. Studijas finansuoja valstybė.

Argumentas Nr. 2. Išsilavinimas. Pastaruoju metu vis labiau pastebime, kad tie, kurie mokomi mąstyti, o ne gilintis į siaurą specializaciją, sugeba daug greičiau adaptuotis prie naujų išmėginimų. Lietuvos karo akademija ruošia būtent tokius specialistus. Čia svarbu ne tik žinios, bet pats mąstymo būdas, jo disciplina ir organizacija.

Dvigubas išsilavinimas – civilinis ir karinis – tai unikalus Lietuvos karo akademijos pasiūlymas, kurio neturi jokia kita aukštoji mokykla Lietuvoje. Akademija siūlo dvi bakalauro programas: gynybos studijas ir gynybos technologijų studijas. Abiejų krypčių studijų pirmasis semestras skiriamas fiziniam pasirengimui gerinti – vyksta intensyvus karinis rengimas su aukščiausio lygio instruktoriais. Akademija aktyviai dalyvauja ir „Erasmus+“ bei kitose tarptautinėse programose. Kariūnai siunčiami tobulintis Virdžinijos karo institute JAV ir kitose aukštosiose mokyklose visoje Europoje.

Argumentas Nr. 3. Pašaukimas. Tarnauti šaliai nėra tik karjeros apsisprendimas ar asmeninė ambicija. Todėl visų pirma reikia atsakyti sau: ar aš esu tam pasiryžęs ar pasiryžusi? Pulkininkas R. Dumbliauskas iš pradžių siūlo ateiti pažintinio pokalbio. Į jį nereikia atsinešti Oršos mūšio schemos ar savo įžvalgų apie logistikos problemas Lietuvos nepriklausomybės kovose. Tiesiog pasikalbėsite apie tai, kas mums yra Lietuva ir ką mes esame pasiruošę daryti dėl jos saugumo, gerovės ir ateities. Ir kartu nutarsime, kaip tą daryti Lietuvos karo akademijoje.

Per 33 veiklos metus Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija išugdė tūkstančius karininkų. Šiuo metu akademijoje studijuoja 296 kariūnai. Baigęs studijas, kiekvienas absolventas įgyja bakalauro laipsnį, jam suteikiamas pirmasis karininko laipsnis.

Laukiame pažintiniam po­kalbiui iki liepos 25 d. Dau­giau informacijos https://www.lka.lt/.

Margarita RIMKUTĖ

Tarptautinio Tauragė džiazo festivalio lankytojus liepos 10 d. stebins itin retas instrumentinis duetas: geležinkelio stotyje gros akordeonininkė Girmantė Bubelytė ir gitaristas Mantas Ralas. Programoje – atlikėjų kūryba ir garsios romantinės komedijos „Amelija iš Monmarto“ melodijos.

„Perfect Nemesis“ – tai dviejų priešybių dermė, virtusi muzikiniu dialogu. Akordeonininkė G. Bubelytė ir gitaristas M. Ralas (žinomas kaip Vido Bareikio grupės narys) atėjo iš skirtingų muzikinių pasaulių. Jų keliai susikirto ir tapo bendru kūrybiniu taku – duetas pradėjo dalintis idėjomis ir leidosi į muzikinę kelionę, kurioje gimsta autentiškas, natūralus garsas. Scenoje jie siekia keisti nusistovėjusią nuomonę apie gitaros ir akordeono skambesį.

„Tauragiškiai, manau, niekada nebus girdėję tokio instrumentų derinio: gitaros ir akordeono. Kol neišbandžiau, pats nebuvau girdėjęs tokių duetų. Po koncertų dažnai tenka išgirsti, jog klausytojams mūsų pasirodymas – nauja patirtis, – sakė M. Ralas.

Nuo 2023-iųjų Girmantė ir Mantas pradėjo koncertuoti kartu, o pirmuosiuose pasirodymuose daugiausia interpretavo kitų autorių kūrybą.

„Labiausiai mėgaujamės grodami savo kūrybą, kuri dažniausiai gimsta iš bendrų muzikinių interpretacijų. Vienos formulės kūrybai neturime, kūrinį akordeonui parašo Girmantė, o aš prisijungiu, kitą, gitarai, parašau aš, tada Girmantė prideda savo partiją. Yra tokių kūrinių, kurie gimsta tiesiog kartu grojant, kartu improvizuojant, – sakė M. Ralas.

Nors gitaros ir akordeono repertuaras dažnai siejamas su tam tikrais skambesio rėmais, „Perfect Nemesis“ drąsiai juos peržengia. Jų muzika yra laisvai tekanti, kupina emocijų ir vidinės jėgos. Čia susilieja klasikos, lotynų ritmų, roko, popmuzikos ir minimalizmo elementai, persmelkti asmeninių išgyvenimų.

Kaip sakė grupės nariai, liepos 10 d. įvyksiančiame koncerte pusę programos sudarys asmeninės kūrybos kūriniai, kitoje koncerto dalyje skambės Yano Tiersenno kūrybos interpretacijos. Y. Tiersennas – šių laikų prancūzų multiinstrumentalistas, kompozitorius sulaukė pripažinimo sukūręs garso takelį 2001 m. filmui „Amelija iš Monmarto“.

„Išties bus įdomu ir neįprasta groti geležinkelio stotyje. Mūsų repertuare yra nemažai minimalistinės muzikos, ji tokia sklendžianti ir plaukianti akustikoje, tad traukinių stočiai puikiai tiks, o programa vadinasi „Amelija Meksikoje“, – sakė G. Bubelytė.

https://www.facebook.com/tauragejazz

https://www.instagram.com/taurage_jazz

Daiva BARTKIENĖ

Lygiai prieš dvejus metus Jurbarko pakraštyje, gražiame Mituvos upės slėnyje iškilmingai atidarytas vos 5 metrų gamtos stebėjimo bokštas. Problemų dėl jo saugumo kilo iškart po Europos Sąjungos lėšomis įgyvendinto projekto „Kraštovaizdžio formavimas Jurbarko rajone“ pristatymo, o po penkių mėnesių savivaldybė gyventojams oficialiai pranešė, kad bokšto lankymas stabdomas. Nors po to jau praėjo pusantrų metų, įėjimas į statinį uždarytas – ant metalinės grandinės kabo užrašas „Lankymas draudžiamas“.

Nesusitaria su rangovais

„Prašome parko lankytojų dėl saugumo nelipti į bokštą. Šiuo metu Jurbarko rajono savivaldybės administracija rengia pretenziją rangovui – UAB „Projektas Karma“ ir techniniam prižiūrėtojui dėl nustatytų trūkumų pašalinimo“, – buvo rašoma 2023 metų gruodžio 8 dieną išplatintame oficialiame Jurbarko savivaldybės administracijos pranešime.

„UAB „Projektas Karma“ yra pateiktas MB „Statinių ekspertizės“ atliktos ekspertizės defektinis aktas, kuriuo remiantis rangovas atliks defektų šalinimo darbus artimiausiu metu“,- šių metų vasarį užtikrino Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė Rūta Vančienė.

Tą patį Jurbarko savivaldybės administracijos direktorė pakartojo ir baigiantis gegužiui: „Lankymas bus atnaujintas tuomet, kai bus pašalinti nustatyti trūkumai. Statiniui taikomas garantinis laikotarpis. Rangovas yra įsipareigojęs ištaisyti defektus, nustatytus per garantinį laikotarpį. Nustatyti defektai bus taisomi rangovo lėšomis“.

Akivaizdu, kad Jurbarko savivaldybei nepavyksta susitarti su UAB „Projektas Karma“ dėl bokšto perstatymo iš saugių, sertifikuotų medžiagų, ir tai yra priežastis, dėl kurios 36 tūkst. eurų kainavusiu gamtos pažinimo bokštu jurbarkiečiai jau dveji metai negali naudotis.

MB „Statinių ekspertizės“ atliktos Mituvos slėnio gamtos stebėjimo ir pažinimo bokšto ekspertizės rezultatai parodė, kad statinys neatitinka esminio statinio reikalavimo „mechaninis atsparumas ir pastovumas“, o trūkumus pašalinti įmanoma tik statinį visiškai išmontavus.

Neatitinka bendruomenės lūkesčių

Gamtos pažinimo bokštas yra vienas iš  projekto „Kraštovaizdžio formavimas Jurbarko rajone“ įgyvendinimo metu sukurtų lankytinų objektų. Jurbarko savivaldybė skelbė, kad  už 729 173,82  abipus Mituvos upės sutvarkyti želdynai, įrengti pasivaikščiojimo bei basakojų takai, laiptai upės nusileisti ant upės kranto, mažųjų laivelių laivų nuleidimo trapas. Informaciniuose-edukaciniuose stenduose pateikiama informacija ne tik apie čia augančius medžius, nuskaičius QR kodą mobiliuoju telefonu galima išgirsti šiose vietovėse gyvenančių paukščių balsus.

Bet praėjus vos dvejiems metams nuo pompastika dvelkusios atidarymo ceremonijos, Europos Sąjungos lėšomis sukurtas turtas  jau gerokai apnykęs. Užrašai ir QR kodai apsitrynė, laiptų cementas nutrupėjo, todėl ir jais vaikščioti jau tampa pavojinga, pamažu  nyksta ir  projekto metu sukurti lavinantys žaidimai. Jurbarkiečiai ir miesto svečiai galėtų džiaugtis tik įspūdingu parko apšvietimu – vidury nakties abiejose upės pakrantėse šviesu kaip dieną. Apšvietimo įrenginiai prie takų sustatyti kas 15 – 20 metrų ir plieskia taip, kad akina pro šalį važiuojančių automobilių vairuotojus.  

Šį turtą - 2,7 km apšvietimo tinklų su 82 šviestuvais Jurbarko savivaldybė taip pat sukūrė Europos Sąjungos lėšomis: lauko apšvietimo tinkų įrengimui iš Regioninės plėtros programos pagal 2023–2029 m. “Tauragė +” funkcinės zonos strategijos įgyvendinimo plano veiksmą „Kraštovaizdžio parko Mituvos upės slėnyje pritaikymas lankymui“ skirta 115 980,91 Eur.

Tačiau tokie projektai ne džiugina, o pykdo gyventojus, priverstus net mieste gūžinėti patamsiais ir stengtis nesusižeisti užkliuvus už išsiklaipiusių, nežinia prieš kiek dešimtmečių sudėtų šaligatvių plytelių.

“Pagal tai, į ką investuoja rajono valdžia, atrodo, kad Jurbarke labiausiai trūksta pasivaikščiojimo takelių ir bokštelių. Verslas merdi, nedarbas ir vėl didėja, nyksta darbo vietos, menksta gyventojų perkamoji galia, nes didžioji dalis įmonių teišgali mokėti tik minimalią mėnesinę algą”,- sako Jurbarko miesto centro bendruomenės pirmininkė, verslininkė  Arijana Zairienė.

Pasak bendruomenės pirmininkės, mažiausias šalyje bokštas, į kurį įėjimas užtvertas geležine grandine, tapo simboliu visų Jurbarko nesėkmių ir netaupaus požiūrio į Europos Sąjungos paramos lėšų naudojimą.

Trečdalis investicijų – paupiams tvarkyti

Tauragės regiono plėtros tarybos dokumentai rodo, kad iš viso kraštovaizdžio formavimui Jurbarke 2014 – 2020 metais buvo skirta 910 tūkst. Eur – maždaug šeštadalis 5,5 mln. eurų siekusių investicijų regioninei plėtrai. 

Bet tai anaiptol ne viskas. Pagal tą pačią “Tauragė+” funkcinės zonos įgyvendinimo strategijos veiksmą, 2026-2029 metais Jurbarke jau pradedamas įgyvendinti projektas „Nemuno, Mituvos ir Imsrės upių pritaikymas lankymui Jurbarko mieste“, kuriam numatyta skirti 4,165 mln. Eur, dar 735 tūkst. eurų tam atseikės Jurbarko savivaldybė iš rajono biudžeto. Už šiuos pinigus planuojama dar labiau išplėsti poilsiui pritaikytą teritoriją ir pritaikyti ją lankymui: įrengti  krantinę, automobilių stovėjimo aikštelę, apšvietimą, viešąjį tualetą ir mažosios architektūros elementus. Jau parengti teritorijų planavimo ir projektinės dokumentai, reikalingi projekto Europos Sąjungos finansavimui gauti.

Per Tauragės regiono plėtros programas Jurbarko savivaldybė iki 2029 metų suplanavo įgyvendinti veiklų už  30,373 mln. eurų, bet beveik 10 mln. eurų ir vėl skirs kraštovaizdžio tobulinimo bei turizmo skatinimo projektams.

Tačiau anaiptol ne visos Tauragės apskrities savivaldybės trečdalį skirtos paramos, kaip Jurbarkas,  ketina išleisti kraštovaizdžiui tvarkyti ir turizmui skatinti. Tauragės savivaldybė tam suplanavo tik apie 7 proc. paramos, Pagėgiai – šiek tiek daugiau nei 21 proc.,  Šilalė – 26,6 proc.

Susidaro įspūdis, kad kuo skurdžiau  gyvena žmonės, tuo didesnes viltis jų išrinkti politikai deda į turizmą.

Bendras regiono prioritetas

Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktorė Jurgita Choromansnytė patikino, kad šiuo finansavimo laikotarpiu savivaldybės koncentruojasi į problemų sprendimą, ir kuo didesnė problema, tuo daugiau lėšų jai skiriama.

„Turistinių objektų, pritaikytų lankymui stoka, yra bendra regiono problema – esame turtingas gamtos bei kultūros paminklais, bet menkai lankomas regionas. Deja, turistai dažniau pas mus užsuka pravažiuodami, ilgesniam laikui čia nelieka. Priežasčių tam yra įvairių, bet iš dalies tai priklauso nuo turizmui pritaikytų vietų trūkumo. Turizmas turi didelį potencialą, bet kai turistas neatvažiuoja, nesikuria ir darbo vietos, žmonės negauna pajamų. Todėl planuojant bendras regionines veiklas, gamtos ir kultūros objektų pritaikymui lankyti – turizmui – skyrėme prioritetą“,- teigia Tauragės regiono plėtros tarybos administracijos direktorė. Pasak J. Choromanskytės, taip savivaldybės tikisi sudaryti sąlygas kurtis verslams ir naujoms darbo vietoms.

Tačiau  investicijų poveikio analizę Tauragės regione šį pavasarį atlikęs konsultacijų kompanijos Impact Advisory strategas Domas Zdanevičius apie turizmo perspektyvas kalba atsargiai. Tyrime konstatuojama, kad turizmo infrastruktūra ir jos įveiklinimas turi reikšmingą netiesioginę įtaką – stiprina gyventojų pasiryžimą kurtis ar plėsti veiklas, skatina verslumą. Tačiau tiesioginė ekonominė nauda (sukuriama pridėtinė vertė) kol kas yra ribota. Realią plėtrą ateityje skatins dviračių takų sujungimas tarp savivaldybių, tikslinga paslaugų ir turizmo produktų plėtra ir nacionalinių sporto bei kultūros renginių skaičiaus didėjimas, susijęs su Tauragės sporto ir kultūros centro atidarymu.

Projektui „Regionų atskirtis – grėsmė valstybės saugumui“ įgyvendinti 6 tūkst. eurų stipendiją skyrė Medijų rėmimo fondas.

Pasibaigus mokslo metams, Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos pradinių klasių mokiniai vasaros atostogas pradėjo stovykloje ,,Minčių restauracija“. Stovyklautojai aplankė Orvydų parke Šilalėje esantį la­bi­rintą, užsuko į Bijotus, kur gidė papasakojo, kaip atsirado Baublių mu­zie­jus, susipažino su dar keliais išskirtiniais mūsų ir gretimų rajonų kultūros bei gamtos objektais.

Moki­niams atidumo prirei­kė atliekant edukacinio – orien­tacinio žaidimo užduo­tis apie seniausią Lietuvos mu­ziejų, Vytogaloje, lakū­no Stasio Girėno tėviškėje – muziejuje, simuliatoriuje valdant lėktuvą ir parasparnį, kuriuos teko nutupdy­ti nurodytoje vietoje. Vaikai ypač susižavėjo, sužinoję apie Stasio Girėno vaikystę, ryžtą perskristi Atlanto vandenyną. 

Smagiai nusiteikę pradinukai ir toliau leidosi patirti naujų nuotykių – viena diena buvo skirta pažinčiai su alpakomis Klaipėdos rajone Kojelių kaime. Natūraliame gamtos prieglobstyje stovyk­lautojus pasitiko draugiškai nusiteikę gyvūnėliai, vaikai, susipažinę su taisyklėmis, švelniai glostė ir šėrė juos morkomis, mėgavosi alpakų draugija. Atsisveikinę su meiliausiais gyvūnėliais, stovyklautojai išskubėjo į Kretingą. Tradicinių amatų centre mažieji išsilankstė dėžutes ir pasigamino energijos šaltinius – sveikuoliškus saldainius, pasmaližiavę aplankė Kretingos žiemos sodą, kuriame niekada nebūna žiemos, nes čia visada čiauška kanarėlės, ramiai žvalgosi vėžliai, lyg šuniukai fontane žaidžia japoniški karpiai. 

Pasidžiaugę gamta, aplankę Dvaro sal­daininės kavinukę, stovyklautojai lai­mingi grįžo į gimnaziją.

Šios stovyklos metu buvo suplanuota išvyka ir į Rietavo žirgyną, kur mokiniai susipažino su įvairiomis arklių bei žirgų veislėmis, sužinojo, kuo jos skiriasi, kaip prižiūrimi šie gyvūnai. Vaikai turėjo galimybę ne tik stebėti ark­lius, bet ir juos pašukuoti, pamaitinti duona. Nors visi labai norėjo pajodinėti, oro sąlygos tam nebuvo palankios – lynojo, o jojimo maniežas šiuo metu remontuojamas, tad tokios pramogos teko atsisakyti.

Kitas kelionės tikslas – Lo­paičių pažintinis takas, esantis Tverų girininkijoje. Tai mitais ir paslaptimis apipinta vieta, dažnai vadi­nama žemaičių šventviete. Eidami taku stovyklautojai aplankė piliakalnį, kuris kadaise galėjo būti senovinė šventvietė arba gyvenvietė. Keliaudami pažintiniu taku jie skaitė informacinius stendus, pasakojančius apie šio miško gamtą, istoriją bei kultūrą. Įspūdį paliko devynių šaltinių vanduo, kuriuo mokiniai atsigaivino. Šie šaltiniai suteka į Aitros upę, o pati upė yra suformavusi gražų slėnį, kuriuo buvo smagu pasigrožėti. Grįždami stovyklautojai trumpam stabtelėjo prie Padievaičio piliakalnio, nuo kurio atsiveria gražūs gamtos vaizdai, bylojantys apie turtingą bei įdomią mūsų krašto istoriją.

Pajūrio pradinukai nepra­leido progos nuvykti ir į Klaipėdos Pilies muziejų, kur apžiūrėjo ekspozicijas ir dalyvavo įdomioje edukacijoje „Stiklo istorija“. Jos metu sužinojo apie stiklo raidą, jo gamybą ir net patys galėjo prisiliesti prie kūrybinio  proceso. Vaikai dėliojo dėliones, kuriose puikavosi stik­liniai indai, pasigamino apyrankes su stikliniais karoliukais. Visus sužavėjo apsilankymas Klaipėdos Cinema salėje, kur žiūrėjo įtraukiantį filmą „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“. Ši kelionė – tai ne tik pažintis su šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir jautri istorija apie draugystę, svajones ir vertybes. Diena buvo kupina įspūdžių, naujų patirčių ir žinių!

Aktyvios stovyklos veik­los baigėsi išvyka į Pagramančio regioninį parką, kur vaikų laukė ne tik įspūdingos atodangos, bet ir smagi picų kepimo edukacija. Mokiniai turėjo puikią progą iš arti apžiūrėti atodangas, besidriekiančias Akmenos ir Jūros upių slėniuose, pasigrožėti nuostabiais vaizdais į vingiuojančias upes, vešlius miškus ir laukus. Gidė papasakojo apie atodangų susidarymą, jose aptinkamas uolienas ir augaliją bei gyvūniją. Tai buvo ne tik vizualiai įspūdinga, bet ir edukacinė patirtis, leidusi geriau suprasti Lietuvos gamtos unikalumą. Po įspūdžių kupinos dienos Pagramančio regioniniame parke stovyklautojai patraukė į „Žaliąjį ūkį“, kur jų laukė gardi ir kūrybiška picų kepimo edukacija. „Žaliasis ūkis“ yra žinomas dėl ekologinio požiūrio ir vietinių produktų naudojimo, todėl tai buvo puiki vieta išmokti gaminti skanias picas iš šviežių ir kokybiškų ingredientų, stovyk­lautojai ne tik sužinojo jų kepimo paslaptis, bet ir patys aktyviai dalyvavo tešlos paruošime, kiekvienas galėjo pasitelkti fantaziją ir sukomponuoti unikalius šio patiekalo derinius. Ypatingas malonumas buvo kepti picas specialioje krosnyje, todėl gardžiavimasis savo pačių rankomis pasigamintomis picomis tapo dar viena smagia patirtimi. 

Už galimybę organizuoti ir įgyvendinti 1–4 klasių mokinių vaikų ir jaunimo vasaros poilsio programą ,,Minčių restauracija 2025“ nuoširdžiai dėkojame Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos administracijai, pradinio ugdymo mokytojoms, mokinio padėjėjoms, vairuotojams, virėjoms, valytojoms ir visiems, kas prisidėjo prie stovyklos veiklų įgyvendinimo. 

Jurgita RUMŠIENĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos socialinė pedagogė, stovyklos koordinatorė

AUTORĖS nuotr.

Paprastai mūsų kraštuose su braškėmis problemų nekildavo – jų aromatas pasklisdavo gatvėse gana anksti ir tvyrodavo iki vėlyvo vidurvasario. Tačiau šiemet gamta savaip sudėliojo braškių augintojų ir jų mėgėjų planus – gausesnė šių uogų pasiūla pasipylė tik pastarosiomis savaitėmis, deja, labai trumpam, mat ūkių savininkai sako, jog uogos jau beveik visos nuskintos.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

„Šilalės artojas“ jau rašė, kad savivaldybėje prakalbus apie sutarties nutraukimą su daugiabučius Šilalėje planuojančia statyti įmone, paskelbta būstų rezervacija. Praėjusį trečiadienį nekilnojamojo turto vystytojai susitiko su gyventojais, turinčiais minčių įsigyti dar tik planuojamus statyti butus. Klausimų buvo daug: ir ne vien dėl kainos, kuri daugeliui pasirodė pernelyg didelė.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 51

Psichologai tvirtina, kad Donaldas Trumpas – tipiškas narcizas, kurį jo aplinkos žmonėms suvaldyti yra gana sunku, o nevaldomas jis gali nueiti labai toli. Jie sako, jog ir šiuo atveju negalima neigti vaikystės svarbos jo charakterio bruožams. 

Donaldo tėvas Fredas Trumpas buvo ambicingas ir griežtas nekilnojamojo turto verslininkas, mokęs savo penkis vaikus versle ir politikoje būti „žudikais“ ir „karaliais“, nes gyvenimas esą yra nuolatinė kova. 

Išsamesnę jo asmenybės analizę palikime specialistams. Tik pridursiu, kad D. Trumpo dukterėčia Mary Trump, kuri yra psichologijos mokslų daktarė, prezidentą taip pat apibūdino negailestingai: narcizas ir psichopatas. 

Kas yra narcizas? Žinoma, tai ir kvap­ni dekoratyvinė gėlelė, ir asmenybės sutrikimas. Žinynai aiškina, jog tai yra asmens charakterio savybė, kuriai būdingas savo reikšmės pervertinimas ir didelis noras, kad juo būtų žavimasi. Jeigu žmogus neužima aukštų pareigų, tai jo įtaka visuomenės sprendimams minimali. Tačiau D. Trumpas buvo 45-asis, o dabar yra 47-asis galingiausios pasaulyje valstybės Amerikos vadovas. Tarp jo kadencijų įsiterpęs garbaus amžiaus demokratas Joe Bidenas, turėjęs ir savų stiprybių bei silpnybių, dabar atrodo tarsi likučius lesinėjantis viščiukas... Betgi toks Amerikos pasirinkimas.

Minėtą D. Trumpo savybę prieš keletą dienų, pristatydama savo knygą „Laisvė“, pabrėžė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel. 2017 m. per susitikimą Ovaliniame kabinete D. Trumpas ne tik jai nepaspaudęs rankos, bet ir, anot buvusios kanclerės, „puikavosi visų dėmesiu į save“.  

Pastaroji savaitė tik patvirtino šią D. Trumpo diagnozę. Bet ir narcizai patiria nuopuolių, nors to jie nepripažįsta. Bereikšmis pokalbis telefonu su Putinu Amerikos prezidentą taip nuvylė, kad teko pripažinti, jog „nebuvo pasiekta jokios pažangos“, kad Kremliaus vadovas „nori eiti iki galo, tiesiog toliau žudyti žmones – tai nėra gerai“. Iš tiesų, žudyti nėra labai gerai... 

Taikos balandžiu save vaizduojantis Putinas pareiškė esąs pasirengęs deryboms su Kyjivu, bet kartu patvirtino, jog Maskva „neatsitrauks nuo tikslo – pašalinti konflikto priežastis“. Visi žinome, ką tai reiškia. 

Kaip bebūtų keista, visai neseniai supeikęs Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį, kad jis yra labai užsispyręs, siekiant taikos Ukrainoje, po keleto dienų, pasikalbėjęs su juo maždaug 40 minučių, D. Trumpas sakė, kad pokalbis buvo „labai geras“. Maždaug toks, kaip jų susitikimas Vatikane balandžio pabaigoje...

Tokie žodžiai pažadino V. Ze­lenskio viltis. Jam atrodo, kad, kaip rašė politologas Linas Kojala, JAV prezidentas neatmeta sankcijų Rusijai ir, nors apskritai gyvybiškai svarbi karinė parama pakibo ant plauko, Amerika nesustabdys svarbių „Patriot“ raketų perdavimo Ukrainai. 

To prašė ir Vokietijos kancleris Frydrichas Merzas bei Italijos premjerė Giorgia Meloni. Kaip rašė „Forbes“, Vokietija net siūlosi nupirkti „Patriot“ sistemas iš JAV ir perduoti jas ukrainiečiams. Pasak D. Trumpo, „šis klausimas svarstomas“. 

Manoma, kad nemažos šios ginkluotės atsargos yra sukauptos Lenkijoje, tačiau Vašingtonas gali sustabdyti jų perdavimą Kyjivui. O D. Trumpas, staiga pamiršęs ankstesnes kalbas, ima ir pareiškia: JAV toliau bendradarbiaus su Ukraina ir tieks jai ginklus bei šaudmenis, įskaitant „Patriot“ kompleksus. Nors antradienį Pentagonas pranešė stabdantis artilerijos sviedinių ir oro gynybos sistemų tiekimą Ukrainai.

Ar galima tikėti JAV vadovo žodžiais? Kaip pabrėžia sociologai, tikimybė – vos apie 20 proc. Juk puikiai prisimename Amerikos prezidento pažadus užbaigti karą Ukrainoje, vos atėjus į postą, per keletą dienų, per pusmetį, bet dažniausiai jis žada viską padaryti „per dvi savaites“. Tokia D. Trumpo retorika jau tapo pašaipų motyvu ir jam vis dažniau pritaikoma pravardė „misteris Trumpas – dvi savaitės“...

Daugelis klausia, ką gero D. Trumpas padarė per pusę metų. Nedaug. Kongrese pra­stūmė ir tarsi neįkainojamą dovaną amerikiečiams per 279-ąsias JAV nepriklausomybės metines pasirašė mokesčių mažinimo bei išlaidų įstatymo projektą. Migrantams įkalinti įkūrė jų sulaikymo centrą Floridoje, vadinamą „Aligatorių Alkatrasu“, kainavusį kone pusę milijardo dolerių. Paragino Europos Sąjungą ir NATO daugiau lėšų skirti savo gynybai, beje, šis spaudimas pasiteisino. Apmalšino Irano branduolinius apetitus. Tačiau padėtis Gazoje ir akla parama Izraeliui tebėra didžiausiomis Baltųjų rūmų šeimininko prob­lemomis. Kaip ir pastangos priversti Putiną nutraukti karą prieš Ukrainą. 

Užtat pasigyrimo, savęs liaupsinimo, pomėgio dabintis povo plunksnomis – per akis. Ko gero, kito tokio prezidento beveik per tris šimtmečius Amerika neturėjo.

Česlovas IŠKAUSKAS

Irina SADAUSKIENĖ

Bijotų dvaro festivalis – kaip tas karamelinis saldainis: ilgai „grojantis“ ir suteikiantis saldų malonumą. O su kuo dar galima palyginti daugiau kaip mėnesį trunkantį renginį? Prieš porą savaičių Bijotų dvaro festivalio sumanytojai ir organizatoriai kvietė į Teatrų subuvimą, o jau šią savaitę į dar porą renginių. Vienas jų - tradicinis miuziklo vakaras, jau kelintus metus vykstantis vasaros viduryje, penktadienį.

Lietuvoje nėra daug miuziklų, kurie taptų ne tik teatriniu įvykiu, bet ir kultūriniu reiškiniu. „Ar Amerika pirtyje“ – būtent toks atvejis. Tai ne tiesiog spektaklis su muzika ir humoru. Tai mūsų pačių istorijos parodija, kurioje pirtis tampa ne tik lietuviška higienos metafora, bet ir simboliniu susikaupusių mitų, vilčių ir kvailysčių garo kambariu.

Nuo XIX a. komedijos iki XXI a. scenos reiškinio

Pats siužetas kilo iš XIX a. pabaigos komedijos, kurią 1895 m. parašė Keturakis (tokiu slapyvardžiu pasirašinėjo broliai Antanas ir Juozas Vilkutaičiai). Tai pirmasis lietuviškas originalus dramaturginis kūrinys – paprasta, bet tuo metu drąsi istorija apie valstiečių troškimą emigruoti į „pažadėtąją žemę“ – Ameriką. Tačiau spektaklio kūrėjai, perkeldami šį siužetą į šiuolaikinį miuziklo formatą, padarė daug daugiau nei tik atgaivino seną tekstą – jie transformavo jį į gyvą satyrą apie mūsų tapatybę, iliuzijas ir norą „išsigelbėti“ kažkur kitur.

Miuziklas tampa tarsi satyriniu ritualu – pirtyje nusivelkame ne tik drabužius, bet ir socialines kaukes. Herojai atviri, emocionalūs, dažnai naivūs, bet visada atpažįstami. Kiekvienas jų – tai karikatūra, bet kartu ir mūsų pačių portretas.

Muzika, kuri skamba pažįstamai, bet naujai

Muzikinė spektaklio kalba – svarbi šio kūrinio gyvybės dalis. Joje maišosi liaudiški motyvai, šiuolaikiniai ritmai, teatrinis kabaretas ir netgi sąmoninga ironija muzikos stiliuose. Tai muzika, kuri lyg ir kviečia linksmintis, bet tuo pačiu leidžia suprasti, kad šis linksmumas – su kartėlio prieskoniu. Klasikinio lietuviško spektaklio siužetą režisierius Nerijus Petrokas atgaivino spalvingomis melodijomis, specialiai aranžuotomis žinomo TV projektų dirigento Vytauto Lukočiaus ir pasiekia tai, ką sunku apibrėžti žodžiais – muzikinį atpažinimo jausmą, kuris jungia tautinę savastį ir globalias kultūros įtakas. Šie muzikiniai sprendimai pirtį paverčia tarsi scenos visuma – garsais, šiluma ir emocijomis.

Tapatybės garinė pirtis

Vienas iš giliausių šio miuziklo sluoksnių – tai lietuviško mentaliteto refleksija. Ilgą laiką Amerika buvo simbolinė utopija lietuvių sąmonėje: vieta, kur viskas įmanoma, kur galima pabėgti nuo vargo, valstybės problemų ar paprasčiausiai nuo savęs. Tačiau spektaklis parodo, kad net jei išvažiuosi į Ameriką, „vidinė Lietuva“ keliaus kartu su tavimi.

Pirtyje personažai išsikalba, svajoja, ginčijasi, dainuoja – ir tuo pačiu iškelia klausimą, ar tikrai žinome, ko ieškome išvykdami. Ar bėgame nuo bėdų, ar nuo savęs? O gal tik tikimės, kad „kažkur kitur“ bus geriau, nes nenorime spręsti to, kas yra „čia“?

Artistų mozaika

Miuzikle pagrindinius vaidmenis atlieka: Deivis Norvilas (Vincas), Sandra Lebrikaitė (Agota), Rytis Janilionis (Antanas), Osvaldas Petraška (Bekampis), Nerijus Petrokas (Faibčikas), Justinas Buta (Piršlys). Taip pat scenoje pasirodys Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ nariai: Lina Murauskienė, Paulina Daukšytė, Mangirdas Kundrotas, Stanislovas Straševičius, Raimundas Kukanauskas, Narimantas Murauskas.

Kodėl verta žiūrėti?

„Ar Amerika pirtyje“ miuziklas nėra tik pramoga. Tai – veidrodis, kuriame gali pamatyti ne tik savo senelį, emigravusį į Čikagą, bet ir save – kai pagalvoji, kad galbūt verta viską mesti ir pradėti iš naujo kitame pasaulio krašte. Tai miuziklas, kuris juokiasi kartu su tavimi, o ne iš tavęs. Ir tuo pačiu – kviečia refleksijai, kuri retai pasiekiama lengvos formos kūriniuose.

Pasak renginio organizatorių, „Ar Amerika pirtyje?!“ – tai ne tik geros nuotaikos vakaras. Tai atvira satyra, kur lyg ir šaipomasi, bet tuo pačiu kviečiama stabtelėti ir susimąstyti: ką reiškia svajoti apie „kitur“, kai visi atsakymai – “čia” ir “dabar”? Festivalio kontekste, tarp senųjų ąžuolų ir vasaros vėjo, šis miuziklas įgauna dar gilesnį, žemiškesnį, bet kartu simbolišką atspalvį.

Tad, liepos 18 d., 21 val., žiūrovai laukiami Bijotų dvaro parke, šalia Baublių muziejaus. Renginys nemokamas, atviras visiems – tiek vietiniams, tiek svečiams iš visos Lietuvos.

Dar ne vakaras...

Galbūt tokiais dainos žodžiais būtų galima apibūdinti tai, kas vyksta Bijotų dvaro festivalyje. Juk penktadienio miuziklo vakaras – tai tik viena festivalio dalis, nes jau kitą dieną, liepos 19 d., vyks kulminacinis festivalio renginys, siūlantis pramogų įvairovę. O festivalis baigsis taip pat tradiciniu renginiu – koncertu Girdiškės bažnyčioje, rugpjūčio 3 d.

* * *

Miuziklo anonsas: https://youtu.be/5PUoMPdETC0

Kaip atvykti į Bijotus: 55°28'10.1"N 22°34'06.3"E

Festivalį finansuoja: Lietuvos kultūros taryba ir Šilalės rajono savivaldybė

Rėmėjai:

Bertašių Šeimos Ūkis - Ilgametis festivalio rėmėjas

• 17 metų Šilalėje ir Tauragėje - sveikatinimo ir grožio paslaugas teikianti klinika - „Aurum“
• Skrodenių Šeimos Ūkis
• Transporto įmonė „Autoniukas“
• Statybinės technikos ar įrankių centras – „Cramo“
• „Arvaga“ – teikianti Žemės ūkio technikos nuomos ir žemės ūkio paslaugas
• Medienos apdirbimo ir prekybos įmonė - „Vudnera“
• „Šidagių mėsinė“ - natūraliais prieskoniais ir natūraliame dūme išrūkyti mėsos gaminiai
• „Optita“ - Buitinės technikos mažmeninė ir didmeninė prekyba ir remontas
• Pramogų parkas „Išsitaškom“ - Vienintelis toks vientisas batutų parkas Europoje
• Alyvuogės.lt  – gurmaniškas delikatesas, vertinantiems gerą skonį
• Šilalės autobusų parkas
• Gėlės iš Olandijos – gėlių salonas Tauragėje

Informaciniai rėmėjai:

• Šilalės rajono laikraštis „Šilalės artojas“ - Visos Šilalės rajono naujienos vienoje vietoje!
• Tauragės radijas 98,2 fm – Muzika – Naujienos – Reklama
• Portalas Tauragėsžinios.lt - Tauragės regiono naujienos ir aktualijos internete
• Muzikinė-informacinė radijo stotis XXL FM

Partneriai:

• Bijotų seniūnija
• Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus
• Šilalės gidų asociacija
• Viešoji įstaiga  „Žaliasis regionas“
• Šilalės Stasio Girėno šaulių 703-oji kuopa.

Daugiau informacijos internete – Bijotai.Lt

Festivalio naujienas taip pat galite sekti soc.tinkle Facebook ir Instagram

•   https://www.facebook.com/Bijotai.Lt
•   https://www.instagram.com/bijotu_dvaro_festivalis

Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, pernai iš emigracijos į Lietuvą gyventi grįžo per 19 tūkst. mūsų tautiečių. Nors didžioji dalis jų įsikūrė didžiuosiuose miestuose, nemažai yra norinčiųjų gyventi ten, iš kur kažkada išvyko. Tauragės regionas – ne išimtis: į apskrities savivaldybės pernai grįžo 677 buvę emigrantai, o iš jų į Šilalės rajoną – 112 žmonių. 

Nerimo dėl ateities nejaučia

Aušra ir Artūras Šakurskiai 12 metų dirbo Airijoje, bet prieš trejus metus įsikūrė Bijotuose. Pasak Artūro, pirmi metai nebuvo lengvi, užtruko, kol abu rado darbą.

„Tačiau dabar apie grįžimą į Airiją net negalvojame, nors galėtume – ten vis dar mūsų laukia. Čia visai kitas gyvenimas: turime savo namus, daugiau erdvės vaikams, šalia artimieji, draugai – visada yra į ką atsiremti, su kuo pabend­rauti. Užsienyje gyvenimas labai vienodas: kursuojame maršrutu „darbas – namai – darbas“, – sako Artūras.

Iš Bijotų kilęs A. Šakurskis į užsienį dirbti važiavo laikinai – metams ar dviem. Ir nors laikinumas gerokai užsitęsė, niekada nesiruošė ten įsikurti visam laikui. Dar gyvendama Airijoje, jauna šeima įsigijo namą Bijotuose, jį suremontavo, o galutinai apsisprendė keliauti namo tuomet, kai atėjo laikas vaikams pradėti lankyti mokyklą. 

„Tiesa, tikėjomės, kad jie galės mokytis Bijotuose, bet grįžę radome mokyk­lą uždarytą, todėl dabar žmona vežioja juos į Skaudvilę“, – teigia Artūras. 

Šiuo metu šeima laukiasi trečio vaikelio. A. Šakurskis ti­kina, jog, gyvenimui stojus į vėžes, nerimo dėl ateities nėra. Jis, kaip ir Airijoje, Lie­tuvoje dirba sunkvežimio vairuotoju. Bijotai yra labai patogioje vietoje, šalia automagistralės, todėl kiekvieną vakarą gali sugrįžti į savo namus. Jo žmona Aušra įsidarbino degalinėje operatore ir tapo jaunąja ūkininke: augina 70 arų braškių ir hektarą daržovių. 

„Darbo daug, bet pasikviečiam savaitgalį į talką draugus, giminaičius – susitvarkom. Gal kada galėsime gyventi vien tik iš ūkio“, – viliasi bijotiškis. 

Pirmauja mažosios savivaldybės

Užsienio reikalų ministerijos duomenimis, pernai į Lietuvą sugrįžo 19 tūkst. emigrantų. Tauragės apskrities savivaldybės sulaukė 677 Lietuvos piliečių. Daugiausiai grįžusių lietuvių, net 291, pasirinko gyventi apskrities cent­re, Jurbarko savivaldybėje įsikūrė 187, Pagėgiuose – 87 asmenys. Šilalėje grįžimą deklaravo 112 gyventojų.

Ministerijos išplatintame pra­nešime teigiama, jog, skaičiuojant, kiek grįžusiųjų tenka vienam rajono gyventojui, pirmauja mažosios Pagėgių, Palangos, Visagino, Šilutės, Pas­­valio, Akmenės, Skuodo, Kel­mės, Vilkaviškio, Joniškio savivaldybės.

„Visi Lietuvos regionai yra patrauklūs gyventi, dirbti ir kurti ateitį. Sugrįžę į gimtąsias Lietuvos savivaldybes tautiečiai prisideda prie regionų eko­nominio augimo, stiprina bend­­ruomenes, pritaiko už­sie­­nyje įgytas žinias, išsilavi­nimą ir patirtį“, – sakoma Už­sienio reikalų ministerijos pra­­ne­šime. 

Skatinant gižimą į Lietuvą, itin svarbus yra savivaldybių vaidmuo, todėl nuo šių metų ministerija aktyviai su jomis bendradarbiauja. 

Per ketverius pastaruosius metus į Lietuvą sugrįžo daugiau kaip 80 tūkst. emigrantų. Jau kelinti metai nesikeičia ir šalių, iš kurių daugiausiai lietuvių nusprendžia sugrįžti sąrašas. Paprastai tai yra tos valstybės, kuriose įsikūrusios didžiausios lietuvių bendruomenės, tad per šį laikotarpį iš Jung­tinės Karalys­tės į mūsų šalį sugrįžo 7571, iš Norvegi­jos – 2198, iš Vokieti­jos – 1825, iš Airijos – 1387, iš Nyder­lan­­dų – 924 asmenys. 

Grįžta mėgautis pensininkų gyvenimu? 

2024 m. Užimtumo tarnyboje buvo registruota daugiau nei 2600 iš užsienio grįžusių lietuvių, apie 190 įkūrė verslą, daugiau nei 1200 sėk­mingai įsidarbino – tapo vadovais, specialistais, tarnautojais, žemės ūkio, paslaugų bei pramonės sektorių darbuotojais. 

Jungtinės Karalystės lietu­vių bendruomenės pirminin­kė Alvija Černiauskaitė pripažįsta, jog Lietuva tampa patrauklia šalimi, nes kyla gyvenimo lygis, didėja atlyginimai. Tačiau ne vien didesnės galimybės skatina lietuvius vėl prisiminti gimtąją šalį. Lietuva į Europos Sąjungą įstojo prieš 20 metų, tuomet išvykę darbo ir geresnio gyvenimo ieškoti tautiečiai dabar jau sulaukė pensijos amžiaus, todėl, A. Černiauskaitės manymu, grįžtančiųjų banga dar tik kyla.

„Jie grįš ilsėtis, gaudami Jung­tinės Karalystės ir Lie­tu­vos pensiją“, – neslėpė su išeivijos žurnalistais kalbėdama Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Tačiau sumažėjo ir emigracijos į Jung­tinę Karalystę srautas. Nelengva kliūtimi lietuviams, prilygintiems trečiųjų šalių gyventojams, tapo vizų režimas. Per brangios Didžiojoje Britanijoje pasidarė ir studijos, todėl renkamasi nebent aukščiausio lygio Kembridžo ar Oksfordo universitetus.

Emigraciją pralenkė vidinė migracija

Vis dėlto pernai iš Lietuvos emigravo 9457 mūsų šalies piliečiai. Ir nors tai yra mažiau­sias emigravusių gyventojų skaičius nuo Lietuvos ne­pri­klau­somybės atkūrimo, vis tik specialistai ir ekspertai sako, jog jis dar yra per didelis.

Ieškoti svetur laimės ne taip mažai išvyksta ir iš mūsų kraštų. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, pernai iš Ši­lalės rajono į užsienio valsty­bes emigravo 68 asmenys. Anks­tesniais metais jų būdavo dar daugiau: 2020 m. emigravo 107, 2021 m. – 179, 2022 m. – 88, 2023 m. – 83 rajono gyventojai. Nuo 2001 m. į užsienį iš viso emigravo 4055 Šilalės rajono gyventojai. Ir reikia turėti omenyje, jog tai yra formalūs skaičiai, tikroji padėtis gali būti kur kas niūresnė, nes tikrai ne visi išvykstantieji tai deklaruoja oficialiai.

Mažėjanti emigracija džiugintų, jei sa­vo rajono gyventojų neprarastume dėl vidinės migracijos procesų. Valstybės duomenų agentūros pateikti skaičiai rodo, kad nuo 2020 m. į kitas Lietuvos savivaldybes gyventi išvyko 3463, o į Šilalės savivaldybę atvyko 2543 asmenys. 

Daiva BARTKIENĖ