Jau šeštą kartą Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijoje vyko apdovanojimų ceremonija „Sėkmės paukštė“. Tai padėkos renginys, skirtas mokytojams, mokiniams ir jų tėvams už visų mokslo metų triūsą, kūrybiškumą, idėjas bei gerą mokymąsi. Renginio metu gerą nuotaiką kūrė Tauragės meno mokyklos auklėtiniai.

Mokyklos direktorius Stasys Nor­bu­tas sako, kad šie mokslo metai gimnazijai buvo intensyvūs ir kupini įvairių įvykių, o pastangos davė gerų rezultatų visose srityse. Pavyzdžiui, gimnazijos sportininkai bendroje mokyklų suvestinėje laimėjo penktąją vietą.

„Džiaugiamės gausiu būriu gimnazistų, kurie mokosi puikiai ir labai gerai. Rajoninėse olimpiadose mūsų mokiniai iškovojo 57 prizines vietas, o 6 sėk­mingai dalyvavo šalies olimpiadose –  laimėta prizinė vieta, du pagyrimo raštai“, – teigia S. Norbutas.

Šventės metu už gerus mokymosi rezultatus ir puikias žinias olimpiado­se padėkos raštai įteikti Orintai Saboc­kytei, Aistei Arnašiūtei, Evelinai Tveri­jo­naitei, Gretai Krylovaitei, Gretai Mika­lauskytei, Donatai Stasytytei, Austėjai Ei­tutei. Už gerą mokymąsi bei prizi­nes vietas olimpiadose padėkas taip pat ga­vo Arnas Gečas, Laurynas Vasiliaus­kas, Danielius Kubilius, Nerijus Šeputis. Be to, išskirtiniai padėkos raštai už puikų pamokų lankymą bei gerus mokymosi rezultatus įteikti Nojui Ramanauskui, Agnei Kaziukonytei ir Gretai Ciparytei. 

Į salę mažieji „Salto“ šokėjai įnešė vi­sų išsvajotas „Sėkmės paukštės“ statu­lėles ir mokiniai nuščiuvo, į kieno gi ran­kas jos nutūps. Gimnazijos direktorius pirmiausiai apdovanojimus įteikė tiems, kurie sėkmingai dalyvavo rajono bei šalies olimpiadose ir mokėsi vien devintukais-dešimtukais. Tarp tokių – Emilija Gedvilaitė, Erika Aurylaitė, Inga Poškaitė, Kajus Viliušis, Gustas Šad­ba­ras, Kotryna Bineva, Jokūbas Ge­nys, Urtė Rimkutė, Lukas Straukas, Be­nas Vaitkus, Emilija Noreikaitė, Rokas Tve­rijonas. Už labai gerą mokymąsi „Sėk­mės paukštė“ atiteko Emilijai Bur­nec­kaitei, Ievai Valančiūtei, Vėjai Gied­rai­tytei, Marijai Mažeikaitei, Eivinai Pet­raus­kaitei, Eivinai Stonkutei, Gretai Že­mai­taitytei, Viltei Kybartaitei, Aistei Gra­žinskytei.

Pasak vienos iš apdovanotojų E. Ged­vilaitės, ji labai didžiuojasi savimi ir džiaugiasi, jog buvo įvertinta. 

„Esame labai motyvuojami, nes žinome, kad galime gauti smagius apdovanojimus – keliones, įvairias išvykas. Be to, man labai patinka gerai mokytis“, – tikina devintokė E. Gedvilaitė. 

Tiesa, nors merginai kone viskas sekasi puikiai, ji prisipažįsta, jog yra dalykų, kurie sudėtingai įkandami: tarkime, fizika.

„Man labiausiai patinka lietuvių kalba ir literatūra bei dailė. Be to, ir dailės mokytoja Jolanta Baubkuvienė puiki specialistė, padeda vaikams pamilti meną, dailę“, – mano „Sėkmės paukštės“ prizininkė.

Panašiomis mintimis dalijasi ir už labai gerą mokymąsi įvertinta E. Petraus­kaitė. Merginos teigimu, tai pirma jos „Sėkmės paukštės“ statulėlė, todėl laimėjimas džiugina dar labiau. 

„Man patinka chemija, tai įdomus mokslas. Bet lankau ir teatro, šokių būrelius, esu baigusi Meno mokyklą, dalyvauju Europos klubo veiklose. Mąstau apie psichologijos arba teatro studijas“, – atskleidžia Eivina.

I. Poškaitė, apdovanota už labai gerus mokymosi rezultatus, sako, kad buvo labai gera atsiimti statulėlę, o laimėjimo džiaugsmą net sudėtinga apibūdinti žodžiais. Inga teigia, jog visi mokytojai yra puikūs, bet ji ypatingai giria dailės mokytoją J. Baubkuvienę. Anot dešimtokės, ši pedagogė visada moka išskirti geriausias mokinių savybes ir pasakyti gerą žodį.

Už pasiekimus įvertinti mokiniai, kurių žinios vertinamos ne vien tik dešimtukais, bet jie taip pat lanko įvairius būrelius, aktyviai dalyvauja rengi­niuose, olimpiadose. Gimnazijoje tokių mokinių yra net devyni: Goda Bal­dauskaitė, Vykintas Mylimas, Gustė Tama­šaus­kai­tė, Justas Gečas, Austėja Jurkutė, Vy­tė Ku­­baitytė, Evelina Gečaitė, Giedrė Mar­tinkutė, Akvilė Pauliūtė.

Po geriausiai besimokančiųjų apdovanojimų teiktos skirtingų nominaci­jų statulėlės. „Metų sportininkų“ titulų paskelbti į sceną žengė kūno kultūros mokytojai Regina Arlauskienė ir Dan­girdas Kėbla. Aktyvų gyvenimo būdą skatinantys pedagogai džiaugėsi, kad šiais metais gimnazija už pasiekimus sporte gavo daug laimėjimų. Tad „Metų sportininko“ statulėlę pelnė gimnazijos vaikinų tinklinio komanda, tarpzoninėse varžybose likusi trečia. Pasak mokytojos R. Arlauskienės, vaikinai bu­vo labai motyvuoti, o treniruotis į sporto salę eidavo net sekmadieniais. 

„Metų sportininku“ tapo Ainoras Dum­čius, o „Metų sportininkės“ statulėlę gavo Viktorija Marija Jokubaitytė.

„Metų kūrėjais“ nominuoti Tautvydas Jonaitis, neseniai su­rengęs savo pirmąją parodą, Nojus Jokubaitis, kuris per savo 14 metų dainavimo karjerą pelnė ne vieną laimėjimą dainų konkursuose. Dar viena „Metų kūrėjo“ nominacija atiteko mokytojos Jolantos Šmitienės vadovaujamam kolektyvui „Vėjavaikiai“. Šio būrelio nariai šį pavasarį vaidino spektaklį „Abiturientai“, kurio metu buvo renkamos lėšos Ukrainai. 

„Metų asmenybės“ nomina­ci­ja įteikta „Sėkmės paukštės“ lai­mėtojai E. Gečaitei. Pasak mer­ginos, būti nominuotai šioje kategorijoje – didžiulė garbė. 

„Ši nominacija yra paskata stengtis bei asmeniniu pavyzdžiu rodyti, jog galima suderinti ir puikų mokymąsi, ir užklasinę veiklą. „Metų asmenybės“ apdovanojimas glaudžiai susijęs su mano, kaip mokyklos prezidentės, pareigomis. Tik pradėjusi prezidentavimo laikotarpį, truputį jaudinausi dėl atsakomybės, kurią teks prisiimti. Tačiau geranoriškas mokyklos administracijos bei gimnazistų požiūris skatina drąsiai skelbti ne tik savo, bet ir gimnazijos bendruomenės idėjas. Su mokinių savivaldos pagalba didžiąją dalį sumanymų pavyksta realizuoti“, – džiaugiasi dešimtokė E. Gečaitė.

Už atsakingus darbus gimnazijos labui, ugdant savivaldą, telkiant mokinių bendruomenę mokyklos tradicijų bei vertybių puoselėjimui, „Metų indėlio“ statulėlė įteikta Rokui Aurylai, o už pasiektus gerus mokymosi rezultatus bei viršytus pedagogų lūkesčius „Metų pokyčio“ nominaciją gavo Nedas Dargis.

Nepamiršti ir tie, kurie savo projektais bei idėjomis kuria šiuolaikišką gimnaziją. Už tai „Metų idėjos“ laimėjimą gavo II c klasė bei jos auklėtoja Gied­rė Juškienė.

Paskutinė „Sėkmės paukštė“ nuskrido šokių mokytojai ir „Salto“ studijos įkūrėjai Aušrai Danisevičienei. Ji savo idėja išmokyti visus gimnazijos darbuotojus ir mokinius šokti skatina didesnį judėjimą bei sveiką gyvenimo būdą. 

Popietės metu taip pat buvo dėkojama mokinių tėveliams, kurie augina darbščius, kūrybingus vaikus. Tėvai gausiais plojimais pakviesti į sceną, jiems įteikti gėlių žiedai ir sakyti padėkos žodžiai.

Po renginio susirinkusieji bendravo prie kavos puodelio, valgė tortą ir džiaugėsi gražia, sėkminga mokslų metų pabaiga.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Beveik prieš metus įsigaliojo Užim­tu­mo įstatymo pakeitimai, įteisinę besi­ren­gian­čiųjų darbo rinkai statusą. Šilalės sa­vivaldybė tik dabar patvirtino 2023-iųjų Užimtumo didinimo programą, bet rajono seniūnai įsitikinę, kad kalbėti apie jos įgyvendinimą dar anksti.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Praėjusį penktadienį Šilalės baseine pirmą kartą vyko plaukimo varžybos. Jose da­lyvavo jaunieji plaukikai iš Mažeikių, Klaipėdos, Tauragės, Šakių, puikius plaukimo įgū­džius demonstravo ir jaunieji šilališkiai, kurie pelnė ne vieną medalį skirtingose rungtyse.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 46

Iš Tauragės kilusio žurnalisto Egidijaus Knispelio asmeniniai ryšiai į Šilalę parvedė ir beveik prieš 80 metų mūsų kraštą pa­likusią dailininkę Giedrę Jankonytę-Žumbakienę. Ir nors prieš tuos kelis dešimtmečius tėvų, karo pabėgėlių, glėbyje į Jung­ti­nes Amerikos Valstijas išvykusi šiandien garsi menininkė fiziškai į gimtąjį kraštą negrįžo, nuo šiol apie ją, jos kūrybą bei pasiekimus šilališkiams pasakos įspūdingas albumas, kurį į Šilalę ir buvo patikėta atvežti E. Knispeliui. Kone 30 tik šiemet išleistų knygų jų autorė dovanoja gimtinės ugdymo įstaigoms, miesto bibliotekai ir kt., o išdalinti al­bu­mus patikėta savivaldybės vadovams.

G. Žumbakienė gimė Šilalėje, tačiau jos tėvai, kai mergaitei tebuvo vos ket­veri, pasitraukė Į JAV. Kelis metus gyvenusi tai vienur, tai kitur, šeima nuo 1949 m. įsikūrė Čikagoje. Giedrė studijavo meną Šv. Ksavero kolegijoje, vėliau studijas tęsė ir magistro laipsnį gavo Northwestern Ilinojaus universitete, o baigusį jį, ir pati dirbo dėstytoja. Tačiau kokia veikla beužsiimtų, dailininkė nuolat plėtė savo meno akiratį, tobulino profesinį meistriškumą, reiškėsi ne tik tapyboje, bet ir grafikoje, mozaikoje, kūrė iš emalio. G. Žumbakienė yra pripažinta Amerikos nacionalinės dailės kūrėja, dalyvavo parodose, tarp jų ir labai prestižinėse – Honolulu dailės akademijoje, Ilinojaus mokslo ir pramonės muziejuje, Čikagos, Rokfordo, Bostono, Alabamos dailės galerijose, yra surengusi per trylika autorinių pa­­rodų, o jos darbai plačiai paplitę po visą pasaulį. Mūsų kraštietės kūrinių turi ir Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Balzeko lietuvių kultūros muziejus Čikagoje, Lietuvių dailės muziejus Lemonte ir kt.

Tačiau ir pasiekusi įspūdingų karjeros aukštumų, aukštai vertinama, pristatoma kaip viena žinomiausių bei originaliausių Amerikos lietuvių spalvotosios grafikos kūrėjų, G. Žum­ba­kie­nė nepamiršo savo šaknų – 1992 m. grįžusi į jau nepriklausomą Lie­tu­vą, Na­cio­naliniame dailės muzie­ju­je Vilniuje surengė personalinę darbų parodą, o po jos visus 35 kūrinius padovanojo mūsų šaliai. Lietuvos kultūros fondas 1994-aisiais surengė jos parodas Vilniuje, Šiauliuose ir Marijampolėje. 

Ir, kaip rašoma visai neseniai pasirodžiusiame jos kūrybos almanache, pirmą kartą atvykus tik į vaikystės prisiminimuose likusią tėvynę, bene didžiausią įspūdį paliko gimtojo krašto peizažai, o „pamačiusi daugybę geltona spalva nudažytų namų, Giedrė atrado geltoną spalvą“...

Šilalei padovanotoje knygoje, lakonišku pavadinimu „Giedrė“, glaustai ap­rašyta ilga dailininkės meno kelionė, joje publikuojami jos kūriniai, pristatomi meno kritikų vertinimai. 

Pasak žurnalisto E. Knispelio, vi­są savo gyvenimą toli nuo gimti­nės praleidę Giedrė ir jos vyras Po­vilas Žumbakis niekada nepamiršo savo šaknų, visada aktyviai dalyvavo Lietuvos gyvenime – tarkime, teisininkas P. Žum­ba­kis bu­vo vienas iš dabartinės Lie­tu­vos Konstitucijos kūrėjų, dalyvavo laikinosios komisijos Kons­titucijos projektui parengti darbo grupės veikloje.

Šiuo metu kraštietė su vyru gyvena Lemonte. Ir nors visų turėtų pareigų jau atsisakė, savo pašaukimo nepamiršo.

„Guvi menininkė po savo namų studiją juda greitai, dirba paukštį primenančiais gestais. Ji rodo į daugybę stalčių, kuriuose saugomi dešimtmečius kaupti atspaudai – gausi medžiaga, kurią ji gali bet kada išsitraukti ir atrasti iš naujo“, – knygoje „Giedrė“ dailininkę apibūdina JAV lietuvė, dizaino istorikė Viktorija Kašubaitė-Matranga.

Pasak menotyrininkės, G. Žumba­kie­nės menas kelia gyvenimo klausimus, į kuriuos surasti atsakymai virsta naujais klausimais. 

Nuo šiol paklaidžioti kraštietės me­no keliais, vartydami jos kūrybos albumą, gali ir šilališkiai. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

E. KNISPELIO archyvo ir A. AMBROZOS nuotr.

Trečiadienį prie Laisvės šauklio paminklo Šilalėje surengta akci­ja „Atminties neištremsi“. Prisime­nant ištremtus tautiečius, skai­ty­tos jų pa­vardės, vardai ir likimai.

Minint Gedulo ir vilties dieną, akcija „At­minties neištremsi“ Šilalėje organi­zuo­jama antrą kartą, Lietuvoje tokie skai­tymai vyko jau aštuntus metus. Vien per pirmąją trėmimų savaitę išvežta 30 tūkst. Lietuvos piliečių, tačiau iki šiol nežinoma, koks buvo tikslus ištremtųjų skai­čius. Manoma, kad iš Šilalės buvo ištremta apie pustrečio tūkstančio žmonių, daug jų negrįžo, nes mirė nuo išsekimo, antisanitarinių sąlygų, bado. 

Minėjimo pradžioje tylos minute pagerbti ne tik žuvusieji Si­bi­ro lageriuose, bet ir karo Ukrainoje aukos, mintimis apie Gedulo ir vilties dieną dalijosi Šilalės politikai. Pasak jų, kadangi vis mažėja žmonių, kurie galėtų pasakoti apie savo išgyvenimus tremtyje, privalome, kol dar galime, užrašyti jų istorijas, kad jos liktų ateities kartoms – kaip mūsų istorija. Privalome nepamiršti sudėtingų likimų, kalbėti apie tai šeimose, ypač dabar, kai Ukrainoje vyksta karas, kai žmonės vėl patiria trėmimus, išgyvena skaudžias netektis. To susirinkusiųjų prašė ir lietuviškai prabilusi ukrainiečių bendruomenės Šilalėje vadovė Zoya Kharaminskaya. 

„Ukraina taip pat patyrė masines savo piliečių deportacijas. Baisiausia, kad dabar pačioje Europos širdyje, mano šalyje, istorija kartojasi. Dėkojame Lietuvai už paramą ir prašome niekada nepamiršti šių baisių dalykų. Lietuva bei Ukraina buvo, yra ir bus kartu“, – tvirtino Zoya.

Tremtyje gimusi Elena Petrošiūtė-Stul­gienė „Šilalės artojui“ sakė, jog prieš tuos kelis dešimtmečius birželio 14-ąją buvo ištremti jos mama, tėtis ir močiutė. Trem­tyje gimė ne tik ji, bet ir du broliai.

„Pradžia buvo labai sunki, maistas sušalęs, bet turėjai išgyventi. Pasisekė, kad mus įkurdino mieste, tėvai gavo darbą, galėjome nusipirkti šiek tiek drabužių, pavalgyti“, – prisiminė buvusi tremtinė.

Nebuvo lengva ir grįžus į Lietuvą. Bet nors ir gyveno vargingai, kaime nebuvo elektros, tekdavo šalti, pasak Elenos, močiutė vis tiek sakydavo, jog tėvynėje gyventi yra tikra pasaka. 

E. Petrošiūtė-Stulgienė, vos grįžus iš Sibiro, nemokėjo gerai kalbėti lietuviškai, ir kai eidavo į parduotuvę, dažnai nesuprasdavo, ką jai sako moterys. Buvusi tremtinė teigė dar prisimenanti, kad jai būdavo gėda prisipažinti, jog ji nieko nesuprato. Ir vaikams mokykloje ją labai patikdavo erzinti – jie prašydavo kalbėti, dainuoti, deklamuoti rusiškai...

Gedulo ir vilties dienos minėjimas nuo Laisvės šauklio persikėlė į Šilalės Vla­do Statkevičiaus muziejų, kur buvo rodo­mi dokumentiniai filmai apie Dalią Grinke­vičiūtę, Ireną Petkutę, Teresę Ūksienę. 

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Pasitvirtino posakis, jog karo metu atsiskleidžia visos žmogaus savybės ir pasimato, kas yra kas. Dalis Kyjivo verslininkų aukoja savo pinigus pa­ramai kariams, o dalis yra abejingi ir toliau gyvena vien as­me­ninėmis problemo­mis“, – įsitikinęs Ukrainos sostinėje antrą dešimtmetį gy­venantis 39-erių lietuvis verslininkas Artūras Kvederis.

Susipažinti su juo panorau, kai bičiulis kyjevietis pasakė, jog nedaug vietos verslininkų yra tokie dosnūs kariaujančiai Ukrainos kariuomenei, kaip A. Kvederis, kuris padovanojo šim­tą automobilių. Be to, pačioje ka­ro pradžioje jis skubiai iš užsienio atgabeno 10 palydovinio internetinio ryšio sistemų, kurios tuo metu buvo aukso vertės, nes labai trūko. 

„Jokiu būdu nerašykite, kad tas mašinas padovanojau aš – iš asmeninių pinigų nupirkau tik pirmas dešimt, o kitoms paaukojo bičiuliai ir pirko mano kau­nietis brolis su draugais“, – pasakojo Artūras.

Verslininkas džiaugėsi, kad į jo raginimą padėti Rusijos užpultai Ukrainai ryžtingai reagavo Kaune gyvenantis dviem metais vyresnis brolis Juozas, su kuriuo per karą vėl suartė­jo. Brolis rinko lėšas, kalbino draugus dovanoti automobilių ir pats juos vežė.

Nenuvylė ir keli vaikystės drau­gai iš gimtosios Šilalės. Vienas iš jų, Juozas Metrikis, turintis savo mėsos įmonę, karo pradžioje išsiuntė į frontą kelias tonas mėsos gaminių. Į siunčiamas mašinas lietuviai pridėda­vo bidonus kuro, miegmaišių, kup­­­­ri­nių, kariškų reikmenų, mais­to.

Įmonės „Valtech“ biure Kyjive A. Kvederis įsteigė paramos kariuomenei rinkimo fondą, į kurį kas mėnesį perveda nemažą pinigų sumą, skatinami aukoti ir darbuotojai. A. Kvederis nesigiria savo parama Ukrainai ir nemėgsta apie tai pasakoti, o paklaustas, kodėl taip aktyviai įsijungė į pagalbą, paaiškino, jog tokiu būdu gina savo šeimos namus ir savo antrąją tėvynę: „Negaliu abejingai stebėti, kai kraštą, kuriame prabėgo beveik pusė mano gyvenimo, kur suradau mylimą moterį ir susiformavau kaip verslininkas, nori sunaikinti agresorius“.

Į Kyjivą Artūras prieš 17 metų atsikraustė kitą dieną po to, kai Kauno Vytauto Didžiojo uni­versitete gavo programuotojo dip­lomą, nes ten jo laukė mylimoji Ana. Su ja, teisininke, Artūras susipažino JAV, kur studentaudami vasarą dirbo viename kempinge. Po kurio laiko pora susituokė.

 Kyjive Artūras įsidarbino internetinių technologijų įmonėje, iš pradžių vietinėje, o paskui nedidelėje amerikiečių. Pastaroji sparčiai vystėsi ir gerai užsirekomendavusiam Artūrui reikėjo vadovauti vis naujam skyriui. Įgijęs patirties, vaikinas kar­tu su trimis bičiuliais įkūrė savo įmonę, kuri specializavosi sparčiai populiarėjančioje internetinio marketingo srityje. Per keletą metų įmonės darbuotojų nuo dvidešimties padaugėjo šešeriopai, ji ėmė ieškoti papildomų investuotojų ir taip buvo perpirkta. Ją įsigijo 22-ose šalyse atstovybes turinti tarptautinė firma „Valtech“, ku­ri pasiūlė Artūrui vadovauti Ukrainos filialui. Po kiek laiko Artūras buvo paaukštintas į regioninio padalinio vadovus, koordinuoja dalies Europos įmonių veiklą. „Valtech“ Kyjivo biure dirba 120, o visoje Ukrainoje – 500 žmonių. 

„Man labai pravertė tai, jog nuo pat vaikystės buvau pratinamas prie sunkaus darbo – reikėjo sodinti ir kasti bulves, burokus, ravėti daržus, grėbti bei krauti šieną“, – pasakojo Artūras. 

Jo tėvai Šilalėje turėjo taip va­dinamą kolektyvinį sodą, kas savaitgalį visi vykdavo talkinti giminaičiams Upynoje, Šiauduvoje, Padievytyje, Tauragės ir Kauno rajonuose.

Pavyzdį, jog niekada nereikia bijoti iššūkių, rodė ir mama Regina bei visai neseniai amžinojo poilsio atgulęs tėtis Stasys.

Informatika Artūras susižavėjo dar vaikystėje, kaip ir brolis Juozas, dirbantis projektų vadovu vienoje informacinių technologijų įmonėje Kaune. Paauglystėje Artūras pavydėdavo drau­gams laisvalaikio, bet vėliau suprato, kad užsigrūdinimas ūkiškuose darbuose suformavo jo darbštumą bei užsi­spyrimą įveikti visas kliūtis, kas padėjo versle bei karjeroje. 

„Neretai dirbau po aštuoniolika valandų per parą, todėl trūko ne tik laiko daugiau pabūti su vaiku, bet ir palaikyti ryšį su artimaisiais. Karas neti­kėtai mus vėl suartino, ypač su broliu, nes kibome į bendrą veiklą, ėmėm dažniau susitikti“, – pasakojo vyras.

Ukrainiečius bendradarbius Ar­­tūras giria už darbštumą, kuo jie esą išsiskiria visoje Europoje ir todėl yra vertinami.

„Aštuonias valandas atidirbę vakariečiai pakyla nuo stalų ir išeina, juos sunku prikalbinti dėl svarbaus projekto užtrukti ilgiau, o ukrainiečiai, reikalui esant, gali dirbti ir per naktį“, – pasakojo Artūras.  

Kilus karui, jis privalėjo pasirūpinti ne tik šeimos, bet ir įmonės darbuotojų išvežimu į saugesnę vietą. Dalis jų buvo su­telkta Černovcų mieste netoli Moldovos, dalis – Bukovelyje netoli Slovakijos, kur apsigyveno ir Artūras. Maskvai gra­sinant Ukrainoje susprogdinti atominę bombą, savo biurą bei šeimą Artūras nusprendė perkelti į Makedoniją, vildamasis, jog kalnai apsaugos nuo radioaktyvaus debesies. Keletą pa­­starųjų mėnesių Artūras su šeima jau gyvena ir dirba Olandijoje, iš kur vadovauti įmonei strategiškai yra patogiau.

Nė vienas iš Artūro įmonės dar­­buotojų per Ukrainos miestų bombardavimus nežuvo,  nebu­vo sužeistas, tačiau karas fronte jau pražudė kelis bičiulius.

„Norime kuo greičiau grįžti į Kyjivą, bet kol kas ten nesaugu“, – sakė lietuvis.

Artūras neslėpė, jog Ukrainoje iki karo jam ne viskas patiko, matė daug taisytinų dalykų, tačiau per pastaruosius keliolika metų šalis esą labai pozityviai keitėsi. Jam, kaip verslininkui, Ukraina labiausiai patinka todėl, kad čia egzistuoja didesnė laisvė veiklai, mažiau su­varžymų, nei Vakarų šalyse, todėl yra geros galimybės kurtis, augti. 

Lietuvis viliasi, jog Ukraina ne tik atsikovos okupuotas žemes ir laimės karą, bet ir įstos į Europos Sąjungą bei NATO. O jis, grįžęs į Kyjivą, surengs susitikimą su tais bičiuliais lietuviais, kurie padėjo organizuoti paramą Ukrainai. Kartu bus ne tik žmona Ana bei penkiametis sūnus Lukas, bet ir per karą Makedonijoje gimęs Vytautas, kuris kol kas Ukrainos žeme dar nevaikščiojo. 

Eldoradas BUTRIMAS

Nuotr. iš A. Kvederio albumo

Klaipėda ir jos garsai – vieni iš svarbiausių Loretos Narvilaitės, sukūrusios muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui, įkvėpimo šaltinių. Iš pajūrio nugairintų garsų, vėjo ošimo, čia gyvenančių žmonių išgyvenimų kompozitorė kasdien semiasi naujų idėjų savo kūrybai. Menininkę veikia miesto gyvenimas, o ji savo kūriniais keičia savo miestą. Nuolatinis darbščiosios kompozitorės siekis – bandymas aplenkti laiką, sukurti daugiau nei tuo metu įmanoma.

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge rugpjūčio 4 dieną 21.30 valandą bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, dedikuota Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu rašė net keturi šio krašto kompozitoriai – L. Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą šiai trijų skirtingų dalių operai sukūrė Arvydas Juozaitis. Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – žmogus, tikėjimas, kalba. Laukiame premjeroje!

Jums buvo patikėta ypatinga misija – parašyti muziką pirmajam istorijų operos „Klaipėda“ veiksmui. Ar librete radote Jums pasufleruotų akcentų?

Man kaip klaipėdietei kompozitorei dalyvavimas šiame projekte yra išties ypatinga misija. Džiugu, kad istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį buvau pakviesta įamžinti garsais. Operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau susipažinti su man labai artimo krašto istorija, asmenybėmis, kultūrinėmis tradicijomis. Operos librete jo autorius Arvydas Juozaitis apie visa tai davė nemažai užuominų, kurios padėjo pasirenkant muzikinę medžiagą. Kitaip sakant, pasufleravo takelius, kuriais eidami savitais garsais visi kompozitoriai piešėme pagrindinio istorijų operos kelio žemėlapį.

Ištrauka iš pirmojo veiksmo jau skambėjo koncertuose. Kokie pirmieji įspūdžiai? Gal norėjos kažką pridėti ar pakeisti? Ar svarbi publikos reakcija?

Buvo labai įdomu išgirsti gyvą rašomos operos fragmento atlikimą. LRT nufilmavo Klaipėdos dramos teatre vykusį 100-mečio jubiliejinį koncertą ir patalpino mediatekoje, tad galiu klausytis vis iš naujo ir nagrinėti, kaip ten viskas skamba, ar pasirinktos meninės priemonės pasiteisino. Publikos reakciją taip pat buvo įdomu išgirsti. Dauguma minėjo, kad mano kūrybos stilistika kinta. Pati ženklių jos pokyčių nejaučiu. Rašydama kūrinį labiausiai orientavausi į tai, kad jis turės skambėti atviroje erdvėje, Klaipėdos elinge. Turbūt kolegos pritars, kad tai sukelė papildomų iššūkių autoriams, ne tik atlikėjams ir organizatoriams.

Kas Jūsų rašomame veiksme svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime? Į kokį muzikinį sūkurį herojus įsuksite?

Pirmajame operos veiksme susipažinsite su septyniais iš tikrai didelio operos veikėjų būrio. Tarp jų paminėčiau istorines asmenybes – tai spaustuvininkas Martynas Jankus, lietuvninkų kunigas Vilius Gaigalaitis, iš didžiosios Lietuvos atvykęs buvęs knygnešys Jonas Budrys, rašytoja Ėvė Simonait (Ieva Simonaitytė). Veiksmo pabaigoje įtvirtinamas tikslas – Mažosios Lietuvos susijungimas su didžiąja Lietuva. Jis išsakomas M. Jankaus, V. Gaigalaičio ir J. Budrio, kuris vėliau paskiriamas sukilimo vadu, obalsiu: „Mažoji Lietuva mūsų!“. Visa tai vyksta 1922 metų šv. Kalėdų išvakarėse, Mažosios Lietuvos kaime. Visi laukia šventės, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man patinka. Dramatiški įvykiai bus vėliau, kolegų rašytuose veiksmuose.

Muzikinę medžiagą rašėte keli skirtingi klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena kūrinio dalis turi savitą muzikinę kalbą, kūrinys bus atliekamas skirtingos atlikėjų sudėties. Ar tarp jūsų vyko bendradarbiavimas? Kas taps kūrinio jungiamosiomis dalimis?

Keturiese rašėme pagal vieno autoriaus sukurtą libretą. Kartu su operos statytoju dirigentu Tomu Ambrozaičiu sutarėme dėl veikėjų balsinių charakteristikų, t. y. koks balsas dainuos to ar kito veikėjo partiją visuose operos veiksmuose. Tai mus sujungė. Muzikinę medžiagą kiekvienas autorius rinkosi savarankiškai. Tikėtina, kad kūrinio visumos stilistika bus gana marga, nes mes esame skirtingo kūrybinio braižo autoriai.

Kuo Jums, kaip kompozitorei, gyvenančiai Klaipėdoje, svarbi miesto istorinė praeitis?

Miesto istorinė praeitis tikrai svarbi. Beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės čia esame atvykėliai. Mano seneliai (iš mamos pusės) į Klaipėdą atvyko apie 1946-uosius metus, bėgdami nuo trėmimo. Tad man labai įdomu pažinti tą miestą, kuris buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kuriame gyveno ir aktyviai veikė garsios Lietuvos kultūros asmenybės. 1923 metai Klaipėdos kraštui išties buvo labai reikšmingi. Tada Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią 100-ąją sukaktį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...

Viename iš interviu minėjote, kad kūrybai Jus įkvepia nuolat besikeičiantis miestas?

Klaipėda ir jūra yra nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Kitaip, turbūt, ir negalėtų būti. Į kokį kitą miestą benuvykčiau, visus nejučiomis lyginu su savo gimtuoju miestu. Nors ir matau jo trūkumus, netobulumus, bet vis tiek Klaipėda yra mano miestas. Kaip ir lietuviško pajūrio smėlis – man pats balčiausias ir gražiausias, nežiūrint to, kad pietų jūrų vanduo daug šiltesnis.

Gyvenimas Klaipėdoje, kur viskas teka ramiau, nei kokiuose didmiesčiuose, mano manymu, kūrėjui teikia daugiau privalumų. Nes tikra kūryba gimsta vienumoje, ilgai būnant tik su savo mintimis ir penkline. Žinoma, šio kūrinio atveju, ir su istorijų operos libretu, siekiant, kad jo prasmingi žodžiai suskambėtų vertingais, meniškai paveikiais garsais.

Kalbino Žaneta Skersytė

Minime Gedulo ir vilties dieną: 

1941 m. birželio 14-ąją Sovietų sąjunga pradėjo masinius 

gyventojų trėmimus į Sibirą. 

Daugiau kaip 100 tūkstančių darbščių ir išsilavinusių lietuvių patyrė lagerių 

ir tremties siaubą: iškentė pažeminimą, šaltį, alkį, vienatvę, 

šeimos ir tėvynės ilgesį, kad po dešimtmečių Lietuva vėl atgimtų laisvei.

„Ir grįžo savo namuosin – ir buvo tuščia.

Ir ėjo savo laukuosin – o javas gulėjo ir mirė.

Ir debesys buvo viena grėsmė, ir slėniai vienas tylėjimas.

Ir jis pasijuto visiškai vienas, toks vienučiausias...“ (Jonas Mekas).

Gedulo ir vilties dieną švenčiame stiprybę ir vilties stebuklą – 

nepailstant dėkokime mūsų tėvams, seneliams už dovanotą Laisvės stebuklą.

Rima PETRAITIENĖ

AUTORĖS nuotr.