Praėjus „Poezijos pavasariui“, vie­nas po kito prasideda kiti įdomūs vasariški festivaliai, kviečiantys ge­rai laiką praleisti su muzika bei me­nu. Ypatingai didelis renginys jau tuoj prasidės Tauragėje. Svarbu ir tai, kad šią savaitę Lietuva ruošiasi minėti 35-ąsias Sąjūdžio metines. 

Ypač daug Lietuvos Sąjūdžio metinių renginių planuojama Šiauliuose. Čia birželio 2 d., 17 val., Vilniaus g. bulva­ro amfiteatre vyks renginys, kuriame dalyvaus Šiaulių pučiamųjų orkestras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, „Lauros studija“, atlikėja Sigutė Laugalė. Miestiečiai ir svečiai taip pat bus kviečiami nemokamai lankyti parodas. Visa Lietuvos Sąjūdžio 35-ųjų metinių renginių programa – Šiaulių kultūros cent­ro tinklalapyje.

„Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ nuo birželio 1-osios kviečia į didžiulį festivalį, kuris suburs net 1400 atlikėjų iš visos Lietuvos. Festivalis startuos su Monikos Dirsytės ir operos solistės Agnės Sabulytės performansu „Ašies kodas“. Tauragėje taip pat įsikurs Lie­tuvos dėmesį prikausčiusi Jolitos Vait­ku­tės instaliacija „(Ne)amžinos vertybės“, parodoje „Metalo alchemija“ nutūps Ed­mundo Frėjaus skulptūros „Ne­skrai­dančios paukštės“, Pilies lankytojus stebins net 3 metrų aukščio Aglaja Ray instaliacija „Technoteologija“, šiuolaikinio meno erdvė „Menės2“, o birželio 10-ąją Tau­ragės vasaros estradoje koncertuos po­puliariausia kaimynų lat­vių grupė „BrainStorm“. Detalią „Tauro dienų“ renginių programą galima rasti www.taurage2023.lt.

Sekmadienį baigiamuoju vakaru Vil­niaus rotušėje uždarytas šių metų tarptautinis poezijos festivalis „Poezijos pavasaris“. 59-ojo festivalio ir Maironio premijos laureatu tapo poetas, vertėjas, dramaturgas Julius Keleras už eilėraščių knygą „Virtuvėlė pilna Ukmergės“. Nuo „Poezijos pavasario“ atidarymo gegužės 14-ąją iki sekmadienio surengti 132 renginiai Lietuvoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, JAV, Vengrijoje, o virtualūs tiltai suteikė galimybę susitikti su poetais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, Danijoje, Meksikoje, Vokietijoje. Vyko su­sitikimai su įvairių kartų poetais, eilėraščių skaitymai, pokalbiai apie literatūrą, poezijos ir muzikos vakarai, sakralinės poezijos valandos, ekskursijos, pa­rodos, dainuojamosios poezijos va­karai ir kt. Lietuvių literatūros klasikai –

Sigitas Geda, Anzelmas Matutis, Bro­nė Liniauskienė, Stasys Jo­naus­kas, Vla­­dislovas Sirokomlė, Hen­ri­kas Ra­daus­kas, Liūnė Sutema, Hen­rikas Na­gys – pagerbti jų tėviškėse, memorialinėse sodybose, muziejuose Prienų, Aly­taus, Skuo­­do, Kaišiadorių, Kauno, Rad­viliškio, Šiau­lių, Vilkaviškio bei kituose rajonuose.

Klaipėdoje vyko tradicija tapęs festivalis „Tautinių kultūrų diena“, pilnas įvairių tautinių mažumų kultūros ir paveldo akcentų, įvairiaspalvių kostiumų, tradicinių gardumynų bei kitokių įdomybių. Senojo turgaus aikštėje šimtus klaipėdiečių subūrė Fanfarinis orkestras iš Pabradės. Jam grojant, susirinkusieji turėjo galimybę išvysti ir keletą šokių numerių, kuriuos atliko grupė „Gelmė“. Nuo Senojo turgaus aikštės vyko festivalio dalyvių eisena, į kurią buvo kviečiami klaipėdiečiai ir visi tautinių bendrijų atstovai bei svečiai iš Pabradės, Lenkijos, Latvijos. Kadangi šiemet festivalis skirtas Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos šimtmečiui paminėti, šventėje netrūko ir Klaipėdos krašto akcentų – vyko įvairios edukacijos, skambėjo Klaipėdos krašto dainos.

Kotryna PETRAITYTĖ

Vos kelias dešimtis gyventojų turinti Girdiškė nuo se­no garsėja Švenčiausiosios Mergelės Marijos Snieginės baž­nyčia. Legendomis api­pintas ne tik jos pavadinimas, bet ir originalūs ąžuoliniai altoriai, kuriuose lyg paukščiukai sutupdyti šventieji. Pasigrožėti neogotikinės Girdiškės baž­nyčios didybe atvyksta žmonės net iš Jungtinių Ame­ri­kos valstijų ir kitų pasaulio šalių, pavasarį ją užplūsta sa­vo kraštą pažinti norintys mokiniai. 

Legenda nukelia į Romą

Visiems keliautojams bažny­čios duris svetingai atveria Gir­diškėje gyvenanti Jadvyga Bam­­balaitė. Jau septyneri metai ji ne tik prižiūri bažnyčią, bet ir padeda parapijos klebonui – prižiūri liturginius rūbus, tvarko indus, degioja žvakes, rūpinasi tvarka šventoriuje. Tiek daug darbų yra dėl to, kad Girdiškės bažnyčia neturi zakristijono. Tačiau daugiausiai laiko J. Bambalaitė skiria lankytojams, pasakodama jiems šios bažnyčios istoriją ir tradi­cijas. Pir­miausia, anot jos, visiems rūpi sužinoti maldos na­mų pavadinimo kilmę, todėl Jadvyga pasakoja legendą apie Snieginės vardo kilmę, nes taip pat yra pavadinta viena iš trijų seniausių katalikų bažnyčių bazilika Romoje. Bevaikis senatorius Jonas, visą turtą ketinęs palikti bažnyčiai, susapnavo, kad turi ją pastatyti toje vietoje, kur vasarą iškris sniegas. Legenda byloja, jog tai atsitiko Romoje, ant Eksvilino kalnelio, rugpjūčio 5-ąją, kur 352–356 m. ir iškilo didinga bazilika.  

„Pasakojama, kad kai buvo statoma bažnyčia Girdiškėje, va­­sarą irgi pasnigo, todėl jai su­teiktas Švč. Mergelės Ma­rijos Snie­­ginės titulas. To nežinau, bet kad rugpjūčio 5-ąją, per titulinius atlaidus, bažnyčioje „sninga“ – tikra tiesa“, – tvirtina šventovėje šeimininkaujanti moteris.

Girdiškėje, per Snieginės atlaidus, ant maldininkų krinta baltų gėlių žiedlapiai.

Bet labiausiai šioje bažnyčioje išsiskiria unikalūs šoniniai altoriai. Kada tiksliai jie įrengti, duomenų neišliko, tačiau manoma, jog galėjo būti 1928 m. Tais metais naują, ką tik baigtą statyti mūrinę bažnyčią kon­sek­ravo vyskupas Justinas Stau­gaitis. 

Prie bažnytkaimio – didelė parapija

Jadvygai pasakojant Girdiš­kės bažnyčios istoriją, visada atsiranda klausiančių, kam nedideliam kaimeliui bu­vo reikalingi tokie dideli, erdvūs maldos namai. Išties, Girdiškėje nie­ka­da nebuvo daug gyvento­jų, tačiau parapija buvo didelė, 1936 m. joje buvo per 3,1 tūkst. parapijiečių. Dažnai į Gir­diškę turistus lydinti muziejininkė Re­­gina Mickuvienė tikina, kad Gir­diškė anuo metu buvo svarbesnė už netoliese esančią Upy­­ną, kuri buvo vadinta turtingiausia parapijos dalimi. Upy­­niškiams tai nepatiko, jie ėmė rašyti skundus ir įvairius prašymus vyskupui, Vilniaus generalgubernatoriui, nes turį aukoti statomai Girdiškės bažnyčiai, o saviškė Upynoje nyksta. Tel­šių vyskupija atsižvelgė į tuos skundus ir nuo Girdiškės parapijos atskyrė apie 30 kaimų, taip sukuriant naują – Upy­­nos parapiją.

Nauja, mūrinė, neogotikos sti­liaus bažnyčia Girdiškėje pra­dėta statyti 1896 m. 1909 m. su­degė senoji medinė kaimo bažnyčia, todėl nuo 1912 m. žmonės rinkosi melstis nebaigtoje statyti bažnyčioje. Per Di­dį­jį karą iš statomos bažnyčios vokiečiai paėmė varpą, svėrusį apie 200 kilogramų. Dėl to Gir­diškėje atsirado ir dvejos kapinės. Vienos – prie dabartinės bažnyčios, kitos – tolėliau nuo jos, kur anksčiau stovėjo medinė bažnyčia. Kurios senesnės, niekas negali pasakyti, tik spėja, kad vienų kapinių didelei parapijai neužteko. 

Statė „didelį, brangų fabriką“

Girdiškės bažnyčios statytoju įvardi­jamas kun. Juozapas Čerkeliauskas – tautinio atgimimo liaudies švietėjas, pasirašinėjęs Mainonio slapyvardžiu. Jis parašė kelias didaktinio pobū­džio knygeles, kūrė giesmes, eilėraščius. Tarp senųjų girdiškiečių populiariausias buvo posmelis: „Per Gir­diškės lauką krop senoliai/ Žmo­nys eilioms plauk/ Dievas vi­sus trauk. /Skub jaunuoliai...“ 

Sta­tydamas Girdiškės bažnyčią, kun. J. Čerkeliauskas, matyt, pavyz­dį ėmė iš Stulgių klebono Antano Skin­de­rio – sumanaus ūkininko, įsteigusio sa­vo plytinę, XX a. pradžioje įkū­rusio žemės ūkio ratelį, ku­ris nuomojo apylinkių dvarus, pirko miškus, augino karpius ir darė daugybę kitų darbų, davusių pakankamai pajamų parapijai. Kai ekonominė krizė sumažino plytų paklausą ir plytinei ėmė grėsti bank­rotas, kun. A. Skinderis ne tik statė didžiulę Stulgių bažnyčią, bet ir skatino Skirsnemunės bei Girdiškės bažnyčių statybą. 

Girdiškėje gyvenanti Ste­fanija Mika­lauskienė prisimena savo senelio Kazi­miero Šimkaus pasakojimą apie tas statybas. Tuo metu Stulgiuose žmonės kalbėjo, kad klebonas specialiai sudegino senąją koplyčią, jog galėtų pradėti naujos bažnyčios statybas. Girdiškėje vyko tokios didelės statybos, jog buvo kalbama, kad čia statoma ne bažnyčia, o „didelis ir brangus fabrikas“. 

Kraštotyrininko Kazimiero Šet­­kaus duomenimis, Stulgių Šven­to Mato Apaš­talo bažny­čios statybos kainavo 70 tūkst. auksinių Rusijos rublių. Pa­na­šu, jog ne pigiau turėjo atsieiti ir Gir­diškės bažnyčia, nes vietiniai žmonės dar ilgai kalbėjo, kad jų bažnyčią statė garsūs to meto meistrai. Tačiau didžiausią turtą Girdiškei paliko net 30 metų Dievui ir šio krašto žmonėms tarnavęs kun. Kazimieras Andriukaitis. Tai bu­­vo ne tik nagingas meist­ras, bet ir inžinieriaus talentą turėjęs žmogus. Vy­te­nis Al­monaitis ir Junona Almonai­tienė yra užrašę pasakojimų, kad, vadovaudamas Telšių kunigų semi­narijos statybai, šis kunigas taip tiksliai apskaičiavo plytų poreikį, jog nepanaudotos liko tik dvi. 

Įkvėpimo sėmėsi iš Dionizo Poškos

Iš kartos į kartą Girdiškėje perduodami pasakojimai, kaip kun. K. Andriukaitis degė kalkes, bažnyčią šildė durpėmis, dėl to nieko nestebino jo dulkėta sutana. Žmonės jį mylėjo, nes visada stengdavosi jiems padėti – net sukonstravo grūdų kuliamąją ir valomąją mašiną. Tačiau didžiausias jo darbas buvo šoninių bažnyčios altorių kūryba. Ąžuolus kunigas parsigabeno iš Girdiškės miškų, pats nužievino šakas ir kolonomis bei arkomis simetriškai sudėliojo abiejuose altoriuose, į susidariusias nišas susodindamas geraširdiš­kų veidų medinių šventųjų skulptūrėles. Persipynusios ąžuolų šakos atkartoja gotikinės ar­­chi­tektūros ritmą ir primena Dionizo Poškos aprašytus laikus, kai žemaičiai garbino medžius. Abu šoniniai altoriai įtraukti į valstybės saugomų kul­tūros paminklų sąrašą.

Girdiškės bažnyčioje yra ir daugiau krašto šviesuolio D. Poš­kos ženklų. Net Dievo namelis – tabernakulis – yra tarsi mažas „baub­liukas“ – išskobta medžio drevė su stogeliu. 

Nežinia, kas į Girdiškę taip traukia žmones – Švč. Mergelės Marijos Snieginės paslaptis, unikalūs mediniai altoriai ar čia tvyranti ramybė, bet tuoktis, vaikų krikštyti, sekmadieniais Šv. Mišias išklausyti žmo­nės čia atvyksta iš toli.  

S. Mikalauskienė ir jos dukra Virginija Bartkienė tvirtina, jog rugpjūčio pradžioje vykstantys tituliniai atlaidai nuo neatmenamų laikų apylinkių žmonėms yra tapę didžiąja metų švente, tokia pat svarbia, kaip Velykos ir Kalėdos. Jei kas siuva ar perka naują rūbą – tai Snieginės atlaidams. Šiai progai sodina gėles, šluoja kiemus, valo namų langus.

„Jei tavęs nėra per Snieginę, tavęs nėra visai“, – juokiasi Ste­fanija, kuriai bažnyčia visą gyvenimą buvo kaip antrieji namai. Nuo jaunų dienų su seneliais ir tėvais ji giedojo bažnyčios chore, dalyvavo visose parapijos veiklose. 

Snieginės atlaidai sutelkia mažo bažnytkaimio žmones, saugo bendruomeniškumo tra­dicijas – daugelis būtent tai pro­gai planuoja atostogas, grįž­­ta net iš užsienio.

„Gal mes patys sureikšminame Snieginę, bet mums tai brangi šventė, proga pabūti tarp savų, susitikti retai matomus, pasiilgtus jaunystės draugus“, – tikina Girdiškėje gimusi, užaugusi ir gyventi likusi mokytoja V. Bartkienė. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvą ir anksčiau buvo galima vadinti viena iš šalių lyderių, budriai reaguojančių į Kremliaus propagandos pastangas prasibrauti į jų informacinę erdvę. Po to, kai Rusija praėjusių metų vasarį pradėjo atvirą karą prieš Ukrainą, Maskvai tapo dar sunkiau įgyvendinti savo informacines operacijas mūsų šalyje. Dalis propagandos šaltinių, kurie anksčiau buvo stebimi, bet savotiškai „toleruojami“, galiausiai buvo užblokuoti, o prieiga prie jų iš Lietuvos teritorijos apribota. Sumažėjo ir rusiškų kanalų kabelinės televizijos tinkluose – palikti tik labiausiai neutralūs pagal savo turinį bei nekenksmingi.

Kita vertus, Kremliaus propagandos mašina nesustoja, jo atstovai nepraranda vilties pralįsti su vienais ar kitais naratyvais į lietuvišką informacinę erdvę. Tiesa, dabar jiems tam tenka ieškoti aplinkkelių. Mūsų laimei, šie bandymai nėra itin sėkmingi. 

Ieškojo tarpininko

Galima teigti, kad Kremliaus propagandos bandymus patekti į Lietuvos informacinę erd­vę be kitų veiksnių stabdo ir žurnalistinis budrumas. Ge­gu­žės pabaigoje kokybiško ir liberalaus rusakalbio naujienų

portalo Baltijos šalyse „No­vaya Gazeta – Baltija“ (pagal frančizę leidinys yra susijęs su Ru­sijoje dar tebeleidžia­ma „No­vaya Gazeta“, kurios vyriau­sias redaktorius Dmit­ri­jus Mu­ratovas 2021 m. gavo No­be­lio taikos premiją už žodžio laisvės puoselėjimą) vyriausioji redaktorė Jana Liaškovič socialiniuose tinkluose pasidalino ją papiktinusiu atveju. Pasirodo, su žurnaliste per „Telegram“ platformą susisiekė mergina iš Rusijos, kuri ieškojo tarpininko, galinčio padėti „publikuoti straipsnį Lietuvos žiniasklaidoje“. Kaip rašo J. Liaškovič, vien iš profesinio intereso ji paprašė pažiūrėti tekstą, kurį mergina norėjo prastumti į lietuvišką žiniasklaidą. Tekstas, kurį gavo J. Liaškovič, buvo ang­lų kalba, jame buvo rašoma apie rusų stačiatikių bažnyčios funk-­

cionavimą Lietuvoje ir Lat­­vi­joje. Verta paminėti, jog šita tema Maskvai yra gana skaus­minga. Rusų stačiatikių bažnyčios hierarchai oficialiai palaikė karą prieš Ukrainą, kas paskatino procesą Baltijos šaly­se, susijusį su siekiu išvesti vie­tines rusų stačiatikių baž­nyčios bendruomenes iš Mask­­vos pavaldumo. Gana dideles galias šiame procese turi Kons­tantinopolio patriarchas Var­folomejus. 

Straipsnis, kurį Lietuvos žiniasklaidoje norėjo publikuo­ti mergina iš Rusijos, akivaizdžiai gynė Maskvos patriar­cha­to interesus bei puolė Kons­tan­tinopolio patriarchą. Kaip liudija J. Liaškovič, tolesnis susirašinėjimas su mergina atskleidė ir daugiau įdomių aspektų. Paaiškėjo, jog mergina norėjo, kad straipsnis pasirodytų „Delfi“ portale ar „Verslo žiniose“. Tekstą buvo siūloma publikuoti už pinigus, bet pageidaujama, jog tas faktas nebūtų nurodomas prie publikacijos. Pati mergina, kaip tapo aišku iš jos profilio socialinėje medijoje, dirba Rusijoje veikiančioje „Nacionalinėje platinimo agentūroje“, bendradarbiaujančioje su skirtingomis Rusijos žiniasklaidos priemonėmis, kurių didžioji dauguma aptarnauja Kremliaus interesus.  

Kiek mergina, o greičiau – jos atstovaujama agentūra, būtų pa­siryžusi sumokėti už publikaciją, J. Liaškovič taip ir nesužinojo, nes galiausiai parašė, jog „nedirba su propaganda“. Tuo bendravimas ir baigėsi. 

Tačiau šioje istorijoje yra nemažai vertingų ir įdomių detalių, pradedant tuo, kad Kremliaus propagandos atstovės pasiūlymas iš esmės yra teisiškai abejotinas (užsakytos ir apmokėtos medžiagos publikavimas privalo būti aiškiai žymimas), ir baigiant įsitikinimu, jog tai gali pavykti. Įdomu ir tai, kad naratyvas, kurį buvo siekiama prastumti, tiesiogiai nekoreliavo su tradiciniais Kremliaus pasakojimais, naudojamais prieš Lietuvą ar Baltijos šalis, bet aiškiai reprezentavo Maskvos interesus. 

Ne pirmas kartas

Bandymas tokiu būdu prastumti į Lietuvos informacinę erdvę Kremliui palankius pasakojimus nėra unikalus. Ga­lima prisiminti mažų mažiausiai dar vieną, kai dar 2015 m. į  „Tauragės kurjerio“ redakciją kreipėsi Kaliningrado gyventojas, prisistatęs Viktoru Avra­menka. Jis siūlė laikraščiui kelis tekstus bei žadėjo apmokėti jų publikavimą. Vėlgi pikantiška detalė buvo ta, jog buvo prašoma neišrašinėti sąskaitų faktūrų, o atlygį priimti neoficialiai, grynaisiais pinigais. Pranešama, kad anuomet kalba ėjo apie šimtus eurų už vieną straipsnį.    

Pirmas V. Avramenkos laik­raščiui atsiųstas tekstas kritikavo Lietuvą dėl pernelyg aršios reakcijos į Krymo aneksiją bei kitus tada jau prasidėjusios netiesioginės Rusijos agresijos prieš Ukrainą aspektus, ragino plėtoti pragmatinį bendradarbiavimą su Kaliningrado sritimi bei pan. 

Redakcija atsisakė imti pinigus ir publikuoti prokremliškos propagandos požymių turinčius tekstus. Be to, laikraštis paviešino visą šią istoriją, medžiaga taip pat buvo perduota Valstybės saugumo departamentui, kuris patvirtino, jog V. Avramenkos „Tauragės kurjeriui“ atsiųstame tekste yra propagandos pėdsakų. 

Regis, anuomet paviešinta istorija ir jos aplinkybės turėjo atbaidyti Kremliaus propagandos platintojus nuo bandymų tokiu būdu patekti į Lietuvos informacinę erdvę. Bet šio straipsnio pradžioje papasako­ta istorija rodo, jog minėtos taktikos nėra atsisakyta. 

Bando laimę

Kremliaus propagandos agen­tų tikslus nesunku perprasti. Straipsnis, publikuotas lietuviškoje žiniasklaidoje, net bud­riems skaitytojams atrody­tų patikimesnis, nei tekstas, paskelbtas kokioje nors su Krem­liumi siejamoje pseudožiniask­laidos priemonėje. Su­pran­ta­mas ir siekis, kad tai atrodytų kaip pačios medijos pozicija – tokiu būdu tikras informacijos šaltinis liktų paslėptas, o pati publikacija atrodytų kaip originali. 

Maskva taip pat tikisi atrasti silpnų grandžių (pavyzdžiui, vieno ar kito leidinio godumą) Lietuvos žiniasklaidoje, kurios leistų įgyvendinti tokią intervenciją į mūsų šalies informacinę erdvę. Panašu, jog bent kol kas rezultato šioje srityje Kremliaus propagandos platintojams pasiekti nepavyko (o jeigu kas ir susigundė Maskvos pinigais, tai kokio nors pastebimo efekto tai neturėjo). Galima konstatuoti, kad Lietuvoje Krem­liaus propagandos iššūkis yra neblogai žinomas, tad ir į įtartinus pasiūlymus reaguojama budriai ir jautriai. 

Peršasi ir dar viena išvada – atrodo, Kremliaus propagandos platintojai nelabai išmano lietuvišką informacinę rinką bei jos funkcionavimo principus. Sunku įsivaizduoti, kad tokie leidiniai kaip „Delfi“ ar „Verslo žinios“ susigundytų panašiu abejotinu pasiūlymu, o pats propagandinis tekstas praeitų vadinamąjį redakcinį filtrą. Bandymas rasti tarpininką savo informacinei „operacijai“ per „Novaya gazeta – Bal­tija“, proeuropietišką, aiškią vertybinę poziciją turintį leidinį, irgi atrodo gana keistai. Ko gero, tai buvo savotiškas „šūvis užmerktomis akimis“, tikintis laimės aklai pataikyti į taikinį (t. y. pasiekti savų tikslų).

Viktor DENISENKO    

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas 

Praėjo daugiau nei metai, kai Šilalę supurtė niekingo žmogystos niekingi darbai: žaliojoje zonoje tarp dau­gia­bučio ir vaikų ugdymo įstaigos sąmoningai buvo pražudyti niekam netrukdantys medžiai. Daugiabučio gyventojai tikina žinantys, kad tai jų kaimyno darbas, tačiau viešai įvardinti niokotoją bijo – esą šis gali keršyti. Ir nors policija buvo pradėjusi tyrimą, atsakomybės niekadėjas išvengė. Neskuba nužudytų medžių atsodinti ir tai žadėjusi pada­ryti seniūnija.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

Gerą pusantro mėnesio Ši­lalės Maltos ordino pagalbos tarnyba ren­gė Lurdo žvakių akciją. Jos metu maltiečiai kartu su savanoriais tradiciškai lankė įs­tai­gas, įmones, kalbino bei ragino žmones įsigyti šven­tintų Lur­do žvakių už sim­bolinę kai­ną ar paauko­ti pervedant pinigų į specialią sąskaitą. Suaukotos lėšos skiriamos žmonių su negalia kelionei į Lur­dą finan­suoti. Šilalės Mal­­tos ordino pagalbos tarnybos vadovė Rozvita Ber­­ži­nienė dėkoja visiems aukojusiems ir ne­slepia džiaugsmo: į pi­li­­gri­minę kelionę buvo iš­ly­dėtas šilališkis Tomas Bud­rec­kas su jį lydėjusia duk­te­rėčia Ro­sita. 

Lurdas – mažas miestelis Pran­cūzijoje, kur daugiau nei prieš pusant­ro šimto metų jaunai merginai Bernadetai apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Lur­das išgarsėjo kaip stebuklingo išgijimo vieta, todėl Po­pie­žius Pijus 1958 m. paskelbė kasme­tinę piligriminę kelionę. Tvirtinama, kad ten apsilankiusių ligonių, neįgaliųjų patiria vidinius stebuklus.

Pasak R. Beržinienės, šiemet lankymosi Lurde programoje buvo numatyta, kad piligrimai melsis Šv. Bernadetos, Pijaus X bažnyčiose, Šv. Patriko koplyčioje, eis Kryžiaus kelią, dalyvaus Žvakių bei Eucharistijos procesijose ir, žinoma, maldininkams bus teikiamas palaiminimas.

„Iš Lietuvos į Lurdą keliavo 24 asmenys su savo palydovais, nes tokios būklės žmonėms vieniems kelionėje būtų per sunku. 12 iš jų skrido lėktuvu, 12 vyko autobusu. Tarp pastarųjų buvo ir Tomas – tarpusavio sutarimas lėmė, kad iš trijų numatytų kelionei asmenų tokia galimybė nusišypsojo būtent jam.

Labai džiaugiamės, jog vėl rengiamos piligriminės kelionės į Lurdą, kurios buvo sustabdytos dėl pasaulį paralyžiavusios pandemijos. Džiaugiamės, kad su gerų žmonių pagalba ligoniams, neįgaliesiems suteikiama neįkainojama galimybė – patirti bendrystę, dvasinį sustiprinimą, kuris, tikiu, padeda atgauti pusiausvyrą, grąžina siekį vertinti gyvenimą ir juo kiek įmanoma džiaugtis“, – sako Šilalės Maltos ordino pagalbos tarnybos vadovė.

Ji dėkoja visiems, prisidėjusiems prie Lurdo žvakės akcijos. 

„Be jūsų visų pagalbos, paramos tokios piligriminės kelionės būtų neįmanomos. Ačiū visiems: rinkusiems aukas Kvėdarnos jauniesiems mal­tie­čiams bei jų nenuilstančioms vadovėms, Šilalės Simo­no Gau­­dėšiaus gimnazijos savanoriams ir jų mokytojai, Kvė­dar­nos parapijos klebonui kun. Ed­ga­rui Pet­kevičiui ir kun. Kaziui Žą­syčiui už parapijiečių skatinimą. Ačiū kiekvienam, supratusiam Lurdo žvakės akcijos reikšmę ir prasmę, parodžiusiam supratingumą bei geraširdiškumą. Džiaugiuosi, kad žmonės išsaugo gailestingumą, ir svetimo skausmo jiems nėra“, – sako R. Beržinienė.

Tomas prikausty­tas prie neįgaliojo vežimėlio nuo to laiko, kai būdamas 21-erių neatsargiai nėrė į vandenį... De­vintas vaikas iš dešimties šeimoje ilgus metus buvo kone vien mamos globoje. Rozvita sako pamačiusi jį tokį vienišą, sėdintį vežimėlyje po obelim... Ir ėmusi jį lankyti. Dabar ir mamos jau nebėra, o Tomą globoja asmeninė asistentė Viktorija, jam teikiama integrali pagalba. Pasak Rozvitos, sulaukęs dėmesio, Tomas tarsi pabudo iš užmaršties, yra aktyvus, energingas, kiek leidžia sveikata, nestokoja optimizmo, kuris neleidžia jam palūžti.

„Sulaukęs pasiūlymo vykti į Lurdą labai apsidžiaugiau. Ta­čiau suprasdamas savo būklę nuogąstavau, ar ištversiu tokią ilgą, sudėtingą kelionę, be to, ir nuvykus viena veikla keitė kitą. Bet sužinojęs, kad mane galės lydėti dukterėčia, neatsispyriau pasiūlymui – supratau, jog tai neeilinė galimybė ir kitos gali nebepasitaikyti. 

Iš Vilniaus vykome dviaukščiu autobusu, tad galite įsivaizduoti, koks komfortas yra nuolat sėdinčiam... Tačiau buvo sudaryta galimybė kiek prigulti. Aišku, aš nedejuoju, juk ne vienas toks buvau. 

Nuvykus nustebino gausybė maldininkų! Ir gausybė sava­norių, pasiruošusių padėti čia ir dabar. Ta draugiškumo, bend­rystės nuotaika lydėjo kiekvieną žingsnį, kiekvieną susitikimą. Didžiulį įspūdį paliko ir kasdienės mišių apeigos, Žva­kių procesija, ėjimas Kry­­žiaus keliu... Nors lengva nebu­vo, bet tas dvasios pakylė­ji­mas, kurį ten patiri, atperka visus sunkumus ir nuovargį. To­dėl lik­siu dėkingas visiems žmonėms, kurie aukojo, bei tiems, kurie visokeriopai stengėsi, kad kelionė būtų kiek įmanoma leng­vesnė“, – dėkoja To­mas.

Jis taip pat džiaugiasi, jog kasmet turi galimybę dalyvauti neįgaliųjų stovykloje Palangoje. Pasak R. Beržinienės, stovyk­los vadovai pri­ima į ją tik tuos, kurie priklauso Maltos ordinui – paprasčiausiai visiems norintiems neužtektų vietos. Maltiečių iniciatyva bei jų globojami neįgalieji kiekvienais metais pabuvoja ir Šiluvos atlaiduose. 

„Kad ligoti, neįgalieji patirtų kuo daugiau gyvenimo teikiamų malonumų, teigiamų potyrių, prisideda daugybė žmonių. Gailestingumas, atjauta, parodyti kitam, neatlygintina pagalba grįžta šimteriopai – tai palaimos jausmas, kuriam lygių nėra“, – įsitikinusi Šilalės Mal­tos ordino pagalbos tarnybos vadovė R. Beržinienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Nuotr. Algimanto AMBROZOS ir iš pašnekovo albumo

Sekmadienį Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčio­je susirinko daug žmonių – per Šeštines Seimo narys Jonas Gudauskas ir parapijos klebonas kun. Saulius Katkus pakvietė šilališkius į Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną. Tai renginys, kurio tradicijos susiformavo Nepriklausomos Lietuvos laikais, o ypatingos svarbos ir naujos prasmės jam suteikė laikmetis, pažymėtas Ukrainoje vykstančio karo ženklu.  

Patyrusi karo pragarą

Kariuomenės ir visuomenės suartėjimo šventė pirmą kartą surengta 1935 m. At­kū­rus Nepriklausomybę, atgijo ir ši tradicija, tad trečiąjį gegužės savaitgalį minime Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos klebono kun. S. Katkaus suburti parapijiečiai jau ant­rus metus kasdien kalba rožinį už taiką pasaulyje, meldžiasi už kenčiančius Ukrainos žmones. Daugeliui atrodo, kad tas karas toli, kad mūsų jis neliečia, kad per daug apie jį kalbama. Tačiau visu savo baisumu jis priartėja, kai išgirstame šalia gyvenančių žmonių liudijimus, jų skaudžią patirtį, kai iki ašarų sujaudina jų netekties skausmas. Tokį liudijimą šilališkiams išsakė ukrainietė Andželika Medvedeva, 36 karo dienas iškentusi Mariupolyje. Okupantai be perstojo šaudė iš visų kare naudojamų gink­lų, žmonės krito gatvėse, perverti kulkų, užkliudyti artilerijos sviedinių skeveld­rų. An­dželikos akyse, bandydami apsaugoti ją, žuvo vyras ir sūnus – moteris iki šiol nežino, kur jie palaidoti. Jai pačiai tik per stebuklą pavyko ištrūkti iš karo pragaro ir išsivežti iš Ma­riupolio vienerių metukų anūkę.

„Lietuva man tapo antraisiais namais, jūs tapote mano artimaisiais. Su pasigėrėjimu žiūriu į kiekvieną šalia esantį žmogų, nes jūs man esate stebuklas“, – sakė A. Medvedeva. 

Seimo nariui J. Gudauskui An­dželikos liudijimas tapo paskatinimu galvoti apie namus – visų mūsų namus Lietuvą, kiekvienam savus, ir tuos, kurių neteko Ukrainos žmonės. Tad, anot politiko, būtent namai yra mūsų saugumo garantas, ta vieta, kur jaučiamės laimingi, mylimi ir svarbūs. O ukrainiečiai geriausiai parodė, kaip reikia juos ginti ir mylėti.

Stiprybė – ukrainiečių vienybėje

Mirtinoje tyloje skambantys skausmu persmelkti An­dže­li­kos žodžiai iki ašarų graudino daugelį šilališkių. Gyven­dami taikoje, sunkiai galime įsivaizduoti karo siaubą.

„Kartais gali atrodyti, kad mūsų gyvenimas priklauso ne nuo Dievo apvaizdos, o nuo kažkokių blogų jėgų. Tada turėtume prisiminti Kristaus žodžius: „Štai aš esu su jumis per visas dienas iki pat pasaulio pabaigos“. Tegul tas liudijimas mums primena, kaip svarbu yra siekti taikos, koks baisus yra karas ir kokie turime būti vieningi“, – sakė kun. S. Kat­kus. 

Apie vienybę kvietė kalbėti ir Seimo narys Pau­lius Sau­dar­­gas, priminęs su­sirin­kusiems už Lie­tu­vos laisvę kovojusių parti­zanų patirtį. Jie buvo paprasti jauni žmonės, nenorėję paklusti okupantų diktuojamoms, laisvam žmogui nesuprantamoms taisyklėms. Pri­versti kovoti už gyvenimą laisvoje šalyje, jie organizavosi į karinę struktū­rą, išsirinko vadus ir tapo Lie­tu­vos kariuomene.

„Andželika liudija karo siaubą ir jo sukeltą skausmą, kurį šiandien patiria ukrainiečiai. Bet yra ir kita šio baisaus ka­ro pusė – ukrainiečių vienybė. Teko daug kartų lankytis Uk­rainoje, bendrauti su kariais, paprastais žmonėmis. Jie visi žino, kad gali atsilaikyti tik susivieniję, padėdami vieni kitiems, visuomenei padedant kariuomenei. Kai yra kas vienija, galima atremti ir daug didesnį priešą“, – sakė P. Sau­dar­gas. 

Pasak Seimo nario, mes visi esame atsakingi už savo valstybę. Kariai mokosi kovoti fronte, bet labai svarbu, kas yra už jų. 

„Fronto linija yra visa valstybė, visi mes. Jei mus užgrius tas blogis, visi turėsime jį atremti. Ukraina tą suprato“, – tikino politikas. 

Mūsų širdyse užkoduotas kovos genas

Ukrainiečių jėga atlaikyti daug didesnio ir stipresnio priešo atakas kyla iš jų pasiryžimo apginti savo valstybės laisvę. To­kią žinią į Ši­lalę atvežė vienas iš VšĮ „LDK palikuonys“ įkūrėjų Kęs­tu­tis Mar­ke­vi­čius. Nuo 2014 m.

su „Azovo“ kariais bendraujantis lietuvis pristatė ir Ma­riupolio gynėjų vėliavas – simbolius, kurie vedė vyrus į mirtinus mūšius. Apie 700 „Azovo“ būrio karių tebėra rusų nelaisvėje, iš jų jau ilgai nėra jokių žinių. Neseniai 40 jų buvo iškeisti į tris rusų lakūnus. Vyrai pasakojo, kaip visais įmanomais būdais – propaganda, melu, bai­siais kankinimais – buvo siekiama palaužti jų dvasią. 

„Mes suprantame jų pasiryžimą, nes tokių narsuolių turėjome pokario metais – tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, vy­ko mūsų miškuose, todėl kovos ge­nas liko mūsų širdyse“, – nea­bejoja K. Markevičius, susiejęs kovojančios Ukrainos did­vy­riškumą su lietuvių pasiau­kojimu 1945-ųjų liepos 22 d. vykusiame Virtukų mūšyje miš­kuose prie Lyduvėnų.

Žebenkšties rinktinei vadovavo majoras Juozas Čeponis-Budrys, jo pavaduotoju buvo Jonas Žemaitis-Vytautas. In­filt­ravę į būrį išdaviką, rusų sau­gumiečiai apsupo laisvės kovotojus. Mūšis tęsėsi kelias valandas, partizanai kovojo iki paskutinio šovinio. Jiems baigiantis, J. Čeponis įsakė atsitraukti. Atsitraukimą pridengti stojo Liolių partizanų būrys – trylika vyrų ir trys merginos žinojo, kad eina į mirtį, bet liko atremti okupantų.

Tokio pasiaukojimo Lietuvai gali ir vėl bet kada prireikti – kol pašonėje yra agresorius, nė viena tauta negali būti užtik­rinta savo laisve. O patriotizmą skatina ir įvairios patrio­tinės iniciatyvos. Viena tokių – Seimo nario J. Gudausko surengtas piešinių konkursas „Palaikau Ukrainą: vienybė­je mūsų tvirtybė“, į kurį atsiliepė bene visų rajono mokyklų bei ikimokyklinių įstaigų mokiniai bei mokytojai, todėl ir nugalėtojų būrys buvo didelis. Geriausių piešinių autoriams ir jų mokyto­jams buvo įteiktos simbolinės politikų dovanos, o prie Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios surengta piešinių paroda dar labiau nei skaisti saulė nušvietė gražią pavasario dieną ir suteikė viltį, kad ne tik Ukrainai, bet ir Lietuvai niekada nepritrūks žmonių, kuriems laisvė bus svarbesnė už gyvybę. Beje,  piešiniai dar kurį laiką bus eksponuojami bažnyčioje.

Muzikinę programą atliko Ši­lalės meno mokyklos dainininkai, kurių tyri balsai pakiliai skambėjo po bažnyčios skliautais, širdis virpino ir šios mokyklos auklėtinės ukrainietės Annos patriotinė daina. Ren­ginio pabaigoje prie bažnyčios pasodintas ąžuoliukas, simbolizuojantis lietuvių tautos ir kovojančios Ukrainos vienybę, nuaidėjo brigados generolo Motiejaus Pečiulionio artilerijos bataliono karių iššautos salvės už Lietuvą, Šilalę ir Ukrainą. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šilalės visuomenės sveikatos biuras, įgyvendindamas Šilalės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiąją programą, vykdė automatinių išorinių defib­riliatorių pirkimą. Jie bus perduoti Šilalės Simono Gaudėšiaus, Pajūrio Stanislovo Biržiškio, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Kaltinėnų Aleksand­ro Stulginskio ir Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijoms bei Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijai.

Vilma NAVARDAUSKIENĖ

Visuomenės sveikatos specialistė, vykdanti visuomenės sveikatos stiprinimą

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 40

LRT laidų vedėjui ir žurnalistui Virginijumi Savukynui susidūrus su nacionalinio transliuotojo LRT cenzūra,  Krikščionių profsąjunga kviečia visus, kam svarbi LR Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė į solidarumo ir protesto akciją #STOP LRT CENZŪRAI. Solidarumą ir protestą kviečiame išreikšti mėnesį laiko nežiūrint, neklausant, neskaitant ir nedalinant komentarų bei interviu LRT. 

LRT laidų vedėjas Virginijus Savukynas dėl 2022 m. rugsėjo 30 d. savo asmeninėje Feisbuko paskyroje išsakytos kritikos teisingumo ministrei Ewelinai Dobrowolskai LRT etikos kontrolierės Dainos Elenos Andrikienės buvo pripažintas pažeidęs 3 LRT profesinės etikos kodekso straipsnius ir dėl to įpareigotas pašalinti įrašą, o LRT administracijai rekomenduota V. Savukynui skirti nuobaudą. Pats žurnalistas su tuo nesutiko ir kreipėsi į LRT Tarybą prašydamas tokį sprendimą naikinti, tačiau Taryba, vadovaujama Eugenijaus Valatkos, paliko galioti etikos kontrolierės pripažintus pažeidimus. Virginijus Savukynas tokius LRT veiksmus nusprendė apskųsti teismui.

Virginijus Savukynas yra gerbiamas katalikų bendruomenės ir Krikščionių profsąjungos narys, įgyvendinantis savo profesinį pašaukimą kaip patyręs, visuomenėje autoritetą turintis ir profesionalus žurnalistas. Akivaizdu, kad jo atvejis tapo tuo lakmuso popierėliu, parodžiusiu, kad LRT yra  vienas iš Lietuvoje formuojamų „nutildymo kultūros“ ir cenzūros židinių. Šis atvejis taip pat atskleidė, kad LRT profesinės etikos kodeksą naudoja cenzūrai suvaržant savo bendradarbių konstitucines teises ir laisves bei „nutildymo kultūrai“ organizacijoje diegti. Kyla reali grėsmė, kad iš mokesčių mokėtojų pinigų finansuojamas Nacionalinis transliuotojas vis labiau taps LRT vadovybei priimtinos ideologijos bei politinių pažiūrų  propagandos įrankiu. Kitaminčiai LRT tampa personae non gratae (Liet. nepageidaujamais asmenimis), yra tildomi arba verčiami pritapti save cenzūruodami. LRT vykstantys procesai tampa ir grėsme LR Konstitucijoje įtvirtintai žodžio laisvei.

„Krikščionių profsąjunga solidarizuojasi su savo nariu žurnalistu Virginijumi Savukynu suteikdama jam reikalingą pagalbą siekiant apsiginti prieš LRT ir kviečia visus, kam svarbi LR Konstitucijoje įtvirtinta žodžio laisvė į solidarumo ir protesto akciją  #STOP LRT CENZŪRAI. Solidarumą ir protestą kviečiame išreikšti mėnesį laiko nežiūrint, neklausant, neskaitant ir nedalinant komentarų bei interviu LRT“, – kviečia Audrius Globys, „Krikščionių profsąjungos“ pirmininkas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta žodžio laisvė: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai“ (25 str.). „Piliečiams laiduojama teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus. Draudžiama persekioti už kritiką“ (33 str.).

Nelikime abejingi, šiandien ir vėl tampa svarbu būti vieningiems kovojant UŽ ŽODŽIO LAISVĘ!