1933-iųjų liepos 15 d. „Lituanica“, pilotuojama kapitono Stepono Dariaus ir antrojo piloto Stasio Girėno, pakilo iš Floydo Bennetto aerodromo (JAV) ir jau kitą dieną turėjo nusileisti Kaune, Aleksoto aerodrome, kur jų laukė gerbėjų minia. Ir nors nesulaukė, „Lituanica“ lietuvių, o ypač – šilališkių, širdyse vis dar tebeskrenda.
Vytogalos kaimo bendruomenės bei S. Girėno gimtinės muziejaus ekspozicijos vadovė Lina Gudeliūnienė yra ir Šilalę garsinančio lakūno sesers Barboros provaikaitė. Tad apie S. Girėną žino ir gali papasakoti labai daug.
„Šie metai ypatingi – minėsime net tik „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, bet ir sueina 130 metų nuo S. Girėno gimimo. O jis kiekvienam iš mūsų gali būti pavyzdžiu. Vaikystėje patyręs varganą gyvenimą, nepriteklių, jaunystėje tapo vienu turtingiausių Amerikos lietuvių ir žinomiausių žmonių pasaulyje“, – sako L. Gudeliūnienė.
S. Girėnas, šešioliktas vaikas šeimoje, gimė 1893 m. spalio 4 d. Vytogalos kaime, tuomečiame Kaltinėnų valsčiuje. Dūminėje pirkioje užaugo tik Barbora, Jonas, Petras ir Stanislovas (Stasiukas). Iš dvylikos mirusių vaikų keturių nespėta net pakrikštyti. Tėvai – Juozas Girskis ir Marcelė Martinkutė –
ūkininkavo 15 hektarų ūkyje, vertėsi sunkiai. Mokyklos Stasiukas nelankė, nes jos arti nebuvo. Kai 1904-aisiais mirė tėvas, o 1908 m. ir motina, į Ameriką, kur jau gyveno vyriausias brolis bei dvi pusseserės, susiruošė ir abu jaunėliai. Į Čikagą Stasys atvyko eidamas septynioliktus metus. Įsidarbino spaustuvėje už 5 dolerius per savaitę ir trejus metus mokėsi pradžios mokykloje. Kai perprato spausdinimo mašiną, įsigudrino uždirbti daugiau – jo atlyginimas pakilo iki 50 dolerių. Buvo ne tik sumanus, bet ir taupus bei tvarkingas, šios savybės padėjo jam prasigyventi, o neturtinga vaikystė suformavo labai stiprų charakterį.
Šiemet, minint „Lituanicos“ skrydžio 90-metį, Vytogaloje rengiamas edukacinis užsiėmimas „Stasio Girėno šviesos taku“, skirtas pradinių klasių mokiniams. Jo metu per žaismingai pateikiamus klausimus, vaizdines priemones supažindinama su S. Girėno asmenybe, jo gyvenimo svajonėmis ir jų išsipildymu bei kt.
„Šios edukacijos pabaigoje vaikai lieja žvakes, kurias vėliau parsineš į namus. Kaip simbolį, kad tuo metu, kai šioje sodyboje bėgo S. Girėno vaikystė, pasišviesti žmonės galėjo tik jomis. Pačių pasigamintos vaško žvakutės įprasmina šios edukacijos temą – jos šviesos taku lydi S. Girėno gyvenimo kelią svajonių link“, – apie vieną iš veiklų muziejuje-sodyboje pasakoja L. Gudeliūnienė.
Dar viena vaikams skirta edukacija – „Lituanicos“ paslaptys“. Jos metu mokiniai supažindinami su socio-ekonomine situacija XX a. pradžioje, Lietuvos ir JAV pasiekimais kultūros ir technikos srityse, S. Girėno asmenybe bei Amerikos lietuvių bendruomenės veikla. Svarbią dalį užima pokalbis apie skrydžio poveikį šalies gyvenimui, kultūrai, lietuvybės sklaidai. Be to, aptariamas ir skrydžiui pasirinkto lėktuvo „Bellanca“ perdarymas į šiandien daugeliui atpažįstamą „Lituanicą“, diskutuojama apie tikėtinas katastrofos priežastis, svarstoma, ko reikėjo, kad žygis baigtųsi sėkmingai, kokius darbus Lietuvai galėtų skirti pasaulio lietuviai, sekdami Dariaus ir Girėno nuveiktais darbais bei kt.
S. Girėno sodyboje galima įsigyti ir pasigaminti pačių įvairiausių lėktuvų modelių. Tarp jų – Vytogalos muziejaus sugalvotas sklandytuvas. Dar vaikams labai patinka laikinos tatuiruotės, kurių niekur kitur nenusipirksi – ir su „Lituanica“, ir net lakūnų garbės ženklu „Plieno sparnai“. Prekiaujama muziejuje ir pačiais įvairiausiais leidiniais. Tarp jų – Šilalėje dar kol kas nepristatyta Pijaus Poškaus knyga apie Steponą Darių „Turi būti paleistas“.
Suplanuota jubiliejui ir kitokių veiklų – pavyzdžiui, pėsčiųjų žygis birželio 3 d. Jis startuos Upynoje, prie bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas Šilalės krašto didvyris (1893 m. spalio 7 d.). Žygio dieną čia bus atidengta ir atminimo lenta. Žygeiviai pėsčiomis eis į Vytogalą, maršrute planuojami keturi sustojimai, o finišavusiuosius pasitiks S. Girėno laikų vaišės, paruoštos pagal jo šeimos receptą.
„Dabar tas valgis vadinamas šilkine koše. Stasiuko vaikystėje jam tai buvo pačios didžiausios vaišės. Žinoma, reikia atsiminti, kad šeimoje jis buvo jauniausias vaikas, tad jam tekdavo ir pats mažiausias šaukštas. Be to, anais laikais buvo valgoma iš vieno dubens, iš kurio kabinti irgi nebuvo galima bet kaip – pirmiausia tėvui, motinai, vėliau – vaikams pagal amžių. Tad Stasiukui mažai kas kliūdavo. Bet jis buvo sumanus nuo mažens – užmatęs, jog pietūs jau paruošti, stverdavo vyresniems priklausantį didesnį šaukštą ir maudavo prie stalo pirmas. Tiesa, tokia išmonė kainuodavo barkštelėjimą per viršugalvį mediniu šaukštu“, – juokiasi lakūno giminaitė.
Didžiausias metų renginys Vytogaloje planuojamas liepos 14 d. Visų džiaugsmui bus dovanotas akrobatinis Šilalės krašto lakūno Jurgio Kairio pasirodymas, be jo dangų raižys ir kasmet čia atskrendantys Tauragės aeroklubo nariai.
„Lakūnų viražais galėsime grožėtis beveik valandą – norime, kad visi šventės dalyviai žiūrėtų į dangų, taip, kaip S. Girėnas vaikystėje, stovėdamas tos pačios sodybos kieme“, – kol kas visų renginio detalių neatskleidžia L. Gudeliūnienė.
Beje, legendiniam S. Dariaus ir S. Girėno skrydžiui atminti liepos 14–16 d. renginių bus gausu visoje Lietuvoje, o startas jiems duotas Vytogaloje. L. Gudeliūnienė laukia atvykstančiųjų su palapinėmis, kurias bus galima pasistatyti sodybos-muziejaus teritorijoje, dalį žmonių galėtų įkurdinti bendruomenės namuose.
„Svarbiausia, kad žmonės domėtųsi aviacija, legendiniais mūsų lakūnais – tai reikštų, jog „Lituanica“ vis dar skrenda, jog S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbis nebuvo beprasmis, o mes atsimename savo tautos didvyrius“, – į jubiliejinius renginius Vytogalos muziejuje-sodyboje kviečia L. Gudeliūnienė.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
