„Žiūriu į žvejus ir pykina pagalvojus, kad jie visi netrukus puls gaudyti vėžių, nors šie yra prisikirtę žmogienos. Mat per okupaciją ledu bėgdami įlūžo ir nu­skendo grupė buriatų, kurie dėl sunkių rūbų į paviršių neiškilo ir niekas jų ne­ieškojo“, – sakė Olia Myščenko.

Ši 53-ejų moteris buvo viena iš keliolikos Vilhivkos gyventojų, kurie per du mėnesius užsitęsusią okupaciją liko kaime, nes kiti du tūkstančiai pasitraukė į saugesnes vietoves. 

Prieš metus Vilhivkoje apsilankiau sužinojęs, kad vietos mo­kinių teatrui vadovauja lietuvių kilmės mokytoja pensininkė Viktoria Aleksenko. Ji su tėvais į Ukrainą persikėlė vaikystėje, bet visada domėjosi Lietuva, rengė mokinių ekskursijas į Vilnių, dėl to vaikai ją vadino „lietuve“. 

V. Aleksenkos sutikti nebeteko, nes 86-erių pedagogė per okupaciją mirė dėl širdies nepakankamumo. Mirė per savo gimtadienį – kovo 8-ąją. Prieš metus nuvykus į Vilhivką, sukrėtė jos kapo vaizdas, nes, okupantams uždraudus eiti į kapines, mokytojos kūnas buvo užkastas pakrūmėje senose kapi­nėse. Ten ją slapta, griaudint spro­gimams, karučiu nuvežė ir paskubomis palaidoje keli buvę mokiniai.

Dabar į Vilhivką vykau norėdamas pažiūrėti, kas pasikeitė. Gyvenvietė nuo antro pagal dydį Ukrainos miesto Charkivo yra nutolusi 20, o nuo Rusijos sienos – 40 kilometrų. Todėl okupantai į kaimą įžengė pirmą karo dieną.

Per metus į Vilhivką sugrįžo ketvirtadalis žmonių, dalis namų pasipuošė naujais stogais bei langais. Tačiau dauguma langų rėmų užkalti faneros lakštais ar plėvele, nes žmonės sakė neturintys lėšų arba ne­skubantys remontuoti, kol ne­sibaigė karas.

Daugybė namų – krūvos griu­vėsių, o darželiuose sužy­du­sios tulpės vos matosi iš suvešėjusių piktžolių. Graudu žiū­rėti ir į nesuartus bei neapsėtus laukus su styrančiomis nenuimto pernykš­čio derliaus liekanomis.

Traukdamiesi okupantai paliko daugybę minų, kurių nėra kam išrinkti, nes išminuotojai siunčiami į frontą. Vilhivkos pakelės nusėtos lentelėmis su perspėjimu apie minas, todėl pie­vose nesimatė besiganančių gyvulių, o dalis gyventojų ne­siryžo užsėti net po langais esančių daržų.

Dėl minų uždrausta lankytis ir kapinėse, dėl to lietuvė mokytoja dar nėra perlaidota. O kad minų tikrai yra, įrodo prieš mėnesį įvykusi tragedija. Vienas sunk­vežimio vairuotojas, vykęs į žvyro karjerą, nutarė apvažiuoti pelkę ir pataikė ant kelk­raštyje buvusios minos, kuriai sprogus žuvo.

Labiau pasisekė kombai­ni­nin­­kui Viktorui Ivanovui, rudenį su­rizikavusiam važiuoti į laukus.  

„Važiavau kombainu nuimti derliaus, ir staiga pritrenkian­tis babach! Aplink liepsnos, aš apkurtęs, bet šiaip taip išsiropščiau iš kabinos“, – pasakojo vyriš­kis. 

O gyvas jis liko todėl, kad meist­­rai kabiną iš apa­čios išvakarėse apdengė metalo plokštėmis. Vyras apdegė, ilgai gydėsi ligoninėje, dabar vėl dirba pas ūkininką Oleksandrą Novikovą.

Pastarasis 60-metis Charkivo gyventojas su sūnumi Artiomu ūkininkauti Vilhivkoje pradėjo prieš 30 metų, o karo išvakarėse valdė 350 hektarų, tu­rėjo parduotuvę, mašinų remonto dirbtuves.

„Dabar parduotuvė ir dirbtuvės sugriautos, dalis fermų irgi, technika beveik visa sudegusi, iš 180 karvių ir jaučių pusė pražuvo. Laukai neišminuoti, tad pernykštis derlius supuvo, o šiemet sėti negalėjome“, – vardijo nuostolius ūkininkas.

Jis sakė, jog kombainininkui Vik­torui patekus į ligoninę,  daugiau bijo rizikuoti savo darbuotojais.

„Teisininkai išaiškino, kad pri­valau turėti išminuotojų įmo­nės išduotą raštą, jog laukas yra patikrintas ir saugus. Tada už nelaimę atsakomybė tektų ne man, o tai įmonei. Priešingu atveju galiu būti teisiamas“, – pasakojo O. Novikovas.

Anot ūkininko, dalis jo kolegų rizikuoja ir prašo kokio kario pa­tikrinti lauką minų ieškikliu.

„Firmos už vieno hek­taro iš­minavimą prašo po 6500 hrivinų (157 Eur). Iš kur paim­ti tiek pinigų, jeigu ūkis suniokotas, grūdų kainos nu­kri­tu­sios, o bankai kreditų neduoda, nes esame per arti Rusijos sienos ir fronto“, – skundėsi žemdirbys.

Kaimo žmonės labai gyrė O. Novikovą už tai, jog per okupaci­ją jis nemokamai dalijo mėsą ir pieną.

„Gretimai esančios mėsos ga­minių įmonės direktorius paskambino iš Charkivo ir leido išdalinti produktus, nes, pradingus elektrai ir sustojus šaldytuvams, viskas bū­tų sugedę“, – pasakojo fermeris. 

Tačiau nesigyrė,  jog pats pjovė savo gyvulius ir dalijo mėsą gyventojams bei ukrainiečių kariams. Pjovė karves, kurias sužeidė į fermą atskriejusi bom­ba arba kuri užmynė ant minos. Neturėdamas galimybės at­sivežti pašaro, ūkininkas buvo priverstas gyvulius išleisti į lauką ant varganos pavasarinės žolės, ir kelios karvės buvo užmuštos minų.

Pradžioje minėta O. Myščenko per okupaciją gailėjosi kaimynų paliktų gyvulių ir vienintelė rizikavo girdydama bei šerdama karves, arklius, ožkas, šunis ir kates, kurie bastėsi alkani gatvėmis. Dalį šunų bei kačių moteris ir dabar globoja, o darbą siuvykloje, kuri liko apgriuvusi ir apiplėšta, O. Myščenko pakeitė į neapmokamą savanoriavimą pinant maskuojančius tink­lus kariuomenei.  

Pinti tinklus suagitavo bitininkas Viktoras Iljasevičius. Į jo raginimą atsiliepė 40 žmonių. Kadangi seniūnijos sandėlyje nėra daug vietos, talkininkai pasiskirstė į dvi grupes, ir vieni tinklą pina rytą, kiti – po pietų. 

Man atvykus, sandėlyje triūsė 9 žmonės. Du karpė žalios spalvos audeklus į pailgas juosteles ir jose darė įkirptę. Šios pagalba juostelės yra tvirtinamos prie tinklo, o vėjyje jos juda tarsi medžių lapai, tad tink­lu uždengtos karinės mašinos priešams tampa nematomos. Tink­lai ruošiami įvairaus dydžio, o kai kurie yra miniatiūriniai – dedami ant šalmo. 

Viena aktyviausių talkininkių – 65-erių Olia Skriabina, kurią visi užjaučia dėl Rusijoje nelaisvėje laikomo 20-mečio anūko Mikitos. Kitas anūkas, 24-erių Michailas, kovoja fronte Zaporižės regione, o civilį Mikitą priešai dėl nežinomų priežasčių įkalino. 

Vaikiną kartu su visa šeima bei kitais 90 kaimo gyventojų okupantai prieš metus, prigąsdinę, jog per artėjantį mūšį visi žus, išvežė į Rusiją. Dauguma išvežtųjų vėliau išvyko į Vakarus ar grįžo į Ukrainą, tačiau Mikitą kariškiai kažkur pradangino. Jo mama dėl sūnaus išlaisvinimo liko kovoti Rusijoje, bet kol kas be rezultatų. 

„Per tris mėnesius kariams jau perdavėme 2500 kvadratinių metrų tinklo. Tai mūsų indėlis į pergalę – kuo greičiau nugalėsime, tuo greičiau bus atstatyta ir Vilhivka“, – sakė V. Iljase­vičius. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Esu tikra, kad jei būsiu atsidavusi savo idėjoms, pasieksiu  tai, apie ką anksčiau net nesvajojau“,- sako už Donos Kichotės vaidmenį šokio spektaklyje „Dona Kichotė“ „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja nominuota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto artistė Anna Chekmarova.

Nuoširdi ir žavinga – taip žiūrovai atsiliepia apie baleto artistę A. Chekmarovą. Tokia jos Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio baletą, solistė iš „Stabat Mater“ ar „Sapnai ir kaktusai“, Dona Kichotė iš to paties pavadinimo šokio spektaklių triptiko.

Apie pasirinktą profesiją, tapusią gyvenimo meile ir net laisvalaikiu, pasakoja iš Ukrainos kilusi A. Chekmarova.

Papasakokite kaip tapote baleto artiste: kaip viskas prasidėjo, tai – profesija ar gyvenimo būdas?

Nuo mažens buvau aktyvi, mėgau muziką ir judesį. Natūralu, kad tėvai mane nuvedė į vaikų šokių kolektyvą. Bėgant laikui mano susidomėjimas šokiu tik didėjo, tad paraginta savo mokytojos nusprendžiau studijuoti Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokių akademijoje (Ukraina). Ilgą laiką mano profesinis kelias sukosi tik apie liaudiškus šokius, vėliau ėmiau bandyti save ir kitose šokio srityse. Juo labiau, kad Kyjivo Serge'o Lifario municipalinė šokių akademija skatino savo studentų žingeidumą bei suteikė visas galimybes pažinti kuo daugiau. Šiandien jau galiu sakyti, kad šokis – mano profesija, meilė, laisvalaikio praleidimo būdas ir visas gyvenimas.

Kaip gimė sprendimas atvykti šokti į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę?

Visada labai svajojau kurį laiką gyventi ir dirbti jūriniame mieste, tad Klaipėda šią mano svajonę puikiai išpildė. Visgi į Klaipėdą atvykau ne norėdama pagyventi prie jūros, o tikėdamasi pradėti kuo sėkmingesnę baleto artistės karjerą Muzikiniame teatre ir aš ja džiaugiuosi.

Pirmas spektaklis, kuriame man teko laimė šokti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje – išskirtinis šokio spektaklis „Stabat Mater“ (choreografas Edward Clug) rodytas elinge, po vasaros dangumi. Ir nuo tada vis įspūdingesni pastatymai, nauji žinomi choreografai mano darbinėje veikloje veikloje atsirasdavo nuolat. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras suteikia daug galimybių tobulėti, o aš stengiuosi jomis naudotis visomis išgalėmis!

Bėgant laikui įsiliejau ne tik į naujai Muzikiniame teatre statomus spektaklius, bet ir seniau pastatytus, repertuarinius. Taip sukūriau labai moteriškos ir rafnuotos Baronienės Rainakienės „Altorių šešėly“ (choreografas Aurelijus Liškauskas) vaidmenį. „Altorių šešėly“ – labai gilus kūrinys, pasakojantis apie žmogaus vidinį konfliktą tarp pareigos ir prigimties.

Man labai patinka scenoje tapti rūpestinga mama, gyvybinga ir žaisminga sese žinomo choreografo Martyno Rimeikio šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. Visai neseniai šiame spektaklyje sukūriau ir pagrindinės herojės – Eglės – vaidmenį. Ji man ilgam įstrigo iki  sielos gelmių, nes labai stengiausi kurdama šią heroję. Prisipažinsiu, kad šiuo metu tai mano mėgstamiausia ir mylimiausia šokio partija.

Neseniai Muzikiniame teatre pristatyta choreografų Alexanderio Ekmano ir Roberto Bondaros šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjera. Šis kūrinys ir darbas su išskirtiniais, pasaulyje gerai žinomais šokio grandais  įkvėpė visą Muzikinio teatro baleto trupę. Mums labai sekasi: kurti į šį teatrą atvyksta ne tik išskirtinės asmenybės, bet ir ne mažiau unikalūs bei profesionalūs jų asistentai. Norisi iš jų visų išmokti kuo daugiau, tobulėti ir didžiojo choreografijos pasaulio duris atverti kuo plačiau.

Esate kilusi iš Ukrainos...

Ukraina šiuo metu kovoja už savo laisvę. Prie to prisideda visi ukrainiečiai. Mes nugalėsime. Nėra ir negali būti kito pasirinkimo. Vieną dieną mes laiką dalinsime ne į dalis: iki karo ir jam įvykus, bet iki pergalės ir džiaugsmas jos sulaukus.

Esu kilusi iš Zaporižios. Mano mama ir sesuo su dukryte prasidėjus karui atvyko pas mane į Klaipėdą. Aš laiminga, kad jos saugios, kad jos kartu su manimi. Lietuva padėjo ir padeda ukrainiečiams, už ką mes visada būsime dėkingi.

Ukrainoje liko giminaičiai, pažįstami, draugai ir mano gimtieji namai. Palaikau ryšį su visais internetu, kaip ir visi ukrainiečiai nuolat seku žemėlapius, kuriuose pranešama apie oro pavojus, Ukrainos pasiekimus mūšio lauke ir visas savo šalies naujienas.

Už Donos Kichotės vaidmenį to paties pavadinimo spektaklyje buvote nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja.

„Dona Kichotė“ – konstrastingas kūrinys, kur smėlio kopa užpiltoje scenoje atsiskleidžia žmonių kūnų tyrumas. Tai spektaklis pasakojantis apie žmogiškumą ir sielos tyrumą.

Spektaklis „Dona Kichotė“ – man labai svarbus, nes būtent jis man atnešė garbingą „Auksinio scenos kryžiaus“ nominaciją. Dona Kichotė užgimė labai įtraukaus kūrybinio proceso metu. Choreografo Gaj Žmavc sumanyta herojė, kurią man teko sukurti, tarsi su manimi susiliejo. Aš jutau ją tarsi save! Beveik tyloje, skambant lietaus lašams, sulaikiusi kvėpavimą su pasimėgavimu išgyvenau kiekvieną buvimo Dona Kichote minutę. Tai buvo tarsi meditacija.

Kokius naujus vaidmenis ruošiate?

Man kiekviena diena - ypatinga, nes nuolat tenka įsigyventi į vis naujus herojus ir jų gyvenimą išgyventi šokyje. Naujų vaidmenų visada labai laukiu, kaip ir naujų užduočių. Ir, žinoma, stengiuosi patobulinti jau sukurtus vaidmenis. Juk tobulumui ribų nėra...

Apie ką svajojate?

Niekada nežinai, kas tavęs laukia ateityje. Esu tikra, kad jei būsiu atsidavusi savo idėjoms, pasieksiu tai, apie ką anksčiau net nesvajojau.

Gal norisi ir pačiai kurti choreografines miniatiūras?

Kiekvienas choreografas turi savitą stilių. Prie jo pripatęs naujai priimi save. Šokio manieros, choreografų sukurti judesiai tarsi lieka manyje, kaip baleto artistėje. Gautas žinias perleidžiu per save, sustiprinu savo savitumu ir požiūriu. Choreografai mane formuoja jau seniai, vos man pradėjus šokti. Jau artėju prie momento, kai ir pati norėsiu kurti. O Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre tam sudarytos puikios sąlygos, nes kiekvienais metais vykdomas projektas kviečiantis baleto artistus išbandyti naujas sritis – choreografiją, scenografiją ir kt. Tereikia susikaupimo ir noro kurti meno kūrinius.

Jūsų atmintis - tarsi lentynėlės su daugybe vaidmenų.

Baleto artistai patys kartais stebisi kaip jiems pavyksta atmintyje sutalpinti daugybę skirtingų vaidmenų, šokio žingsnelių, kombinacijų, partijų... Mūsų kūnas atmena viską (juokiasi). Kartais grąžinti kūnui atmintį padeda skambanti muzika: nuskamba girdėti muzikos garsai ir jau esi pasiruošęs šokti.

Ateities planai...

Baigusi studijas Kyjivo Serge'o Lifario municipalinėje šokių akademijoje metus laiko dirbau klasikinio šokio mokytoja. Kyjivo menų mokykloje šokio paslapčių mokiau pradinių klasių moksleivius. Man ši veikla labai patiko. Kai baigsiu baleto artistės karjerą, planuoju vėl mokyti vaikus to, ką aš myliu labiausiai - šokio. 

Ką veikiate laisvalaikiu?

Gyvenimas Klaipėdoje – ramus, bet intensyvus. KVMT baleto trupėje sutikau nuostabių kolegų, draugų. Ne tik kartu dirbame, bet ir gyvename lyg darni, draugiška komanda. Net kartu atostogaujame. Dauguma kolektyvo narių ukrainiečiai, su kuriais kartu mokiausi šokio Kyjive. Klaipėdoje mus visus subūrė KVMT vyriausiasis choreografas, baleto trupės vadovas Aurelijus Liškauskas. Esame jam labai dėkingi.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Anna Chekmarova

Vizitinė kortelė

KVMT baleto trupės artistė nuo 2021 m. spalio.

Tų pačių metų gruodį debiutavusi Prancūzų šokėjos vaidmeniu Kirillo Simonovo šokio spektaklyje pagal Piotro Čaikovskio baletą „Spragtukas“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, 2019), kuria vaidmenis KVMT repertuariniuose spektakliuose, tarp jų – Eglė spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“ pagal Eduardo Balsio baletą (chor. Martynas Rimeikis, 2019), solistė „Stabat Mater“ (chor. Edward Clug, 2021), Dona Kichotė to paties pavadinimo šokio spektaklių triptike (I dalis, chor. Daria Verovka, 2022), Baronienė Rainakienė „Altorių šešėly“ (chor. Aurelijus Liškauskas, 2014), solistė šokio spektaklių vakare „Sapnai ir kaktusai“ (chor. Robert Bondara ir Alexander Ekman, 2023).

Už Donos Kichotės vaidmenį buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ kaip geriausia 2022 metų šokėja.

„Pagal „Radiohead“ muziką sukurta choreografija – tarsi mūsų egzistencijos apmąstymas, pastangos perprasti gyvenimo prasmę, nepaisant „visų nesėkmių kartėlio ir saldaus užsimiršimo akimirkų“, – pasakoja vienas žymiausių jaunosios kartos lenkų choreografų Robertas Bondara, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kvietimu pirmą kartą Lietuvoje pristatysiantis savo spektaklį „Pasiimk mane kartu“.

Gegužės 27-ąją 18.30 val. Žvejų rūmuose „Pasiimk mane kartu“ drauge su choreografų Alexanderio Ekmano (Švedija) bei Martyno Rimeikio (Lietuva) šokio spektakliais bus pristatyti Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro (Lenkija) gastrolių metu kaip šiuolaikinio šokio spektaklių triptiko „BER“ dalis.

Grįžta „Fausto“ kūrėjas

Klaipėdos publikai R. Bondara pažįstamas kaip šokio spektaklio „Faustas“ kūrėjas, už kurį choreografas buvo nominuotas aukščiausiam Lietuvos teatro apdovanojimui – „Auksiniam scenos kryžiui“. R. Bondara – vienas talentingiausių jaunųjų lenkų choreografų, aktyviai bendradarbiaujantis su įvairiomis Lenkijos, kitų Europos šalių, JAV, Australijos šokio trupėmis.

R. Bondaros vardą šalies baleto gerbėjai pirmąkart įsidėmėjo 2013–aisiais, kai tuometinio Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro baleto meno vadovo Krzysztofo Pastoro kvietimu šiame teatre pastatė Giedriaus Kuprevičiaus baletą „Čiurlionis“.

R. Bondara (g. 1983 Lodzėje) pradėjo savo karjerą kaip baleto šokėjas Lodzės Didžiajame teatre, 2002 m. baigęs Felikso Parnello valstybinę baleto mokyklą. Vėliau šoko St. Moniuškos didžiajame teatre Poznanėje, o 2005 m. tapo Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupės nariu Varšuvoje. Dirbdamas baleto artistu, taip pat baigė kultūros vadybos studijas Varšuvos ekonomikos mokykloje ir baleto pedagogikos studijas Fryderyko Chopino muzikos akademijoje, kurioje vėliau dėstė (2007–2018). Jo choreografinis debiutas įvyko 2008 m. Varšuvos Didžiajame teatre, kur R. Bondara sukūrė duetą „Andante con moto“ pagal Wojciecho Kilaro Koncertą fortepijonui. Už šią choreografinę miniatiūrą I–ajame Bronisławos Niżyńskos choreografijos konkurse apdovanotas antrąja premija (pirmoji nebuvo skirta) ir specialiuoju prizu.

Vėlesniais metais Lenkijos nacionalinio baleto choreografinėms dirbtuvėms „Kreacje“ R. Bondara sukūrė etiudus „When You End and I Begin…“ (2009), „The Garden’s Gate“ (2010), „8m68“ (2012), „Transfer Coefficient“ (2014), „Hiccup“ (2015), „Take me with you“ (2016), „Verses“ (2018), kurie buvo įtraukti į teatro kamerinių spektaklių repertuarą, rodyti baleto trupės gastrolėse Norvegijoje, Suomijoje, JAV, Italijoje, Japonijoje, Latvijoje. 2011 m. pagrindinėje Lenkijos scenoje taip pat pastatė dviejų veiksmų baletą „Persona“ ir I Pasaulinio karo šimtmečiui skirtą vienaveiksmį baletą „Nevermore...?“.

2011–2012 m. R. Bondara dirbo Bydgoščiaus teatre „Opera Nova“ kaip kviestinis choreografas. Ten sukūrė spektaklį „Pavergtas protas“ pagal to paties pavadinimo Czesławo Miłoszo knygą su Philipo Glasso ir Wojciecho Kilaro muzika, už kurį 2011 m. pelnė Jano Kiepuros apdovanojimą kaip geriausias metų choreografas. 2016 m. jam įteiktas aukščiausio Lenkijos apdovanojimo kultūros ir meno srityje „Už nuopelnus kultūrai – Gloria Artis“ bronzos medalis.

Nuo 2018 m. R. Bondara yra Poznanės St. Moniuškos Didžiojo teatro baleto trupės meno vadovas. Tais pačiais metais jis pelnė Biarico premiją pradedančiųjų choreografų konkurse Bordo ir dar tris Jano Kiepuros apdovanojimus kaip geriausias choreografas už baletą „Svitezietė“ pagal Adomo Mickevičiaus baladę su Lenkijos nacionalinio teatro baleto trupe (2017), taip pat geriausio režisieriaus ir geriausio Lenkijoje pastatyto spektaklio nominacijose už režisūrinį bei choreografinį debiutą Felikso Nowowiejskio operos „Baltijos legenda“ pastatyme Poznanės operos teatre (2017). Tarp naujausių choreografo darbų Lenkijoje – baletų diptikas „Medėja“ / „Šecherezada“ (2018) Silezijos operos ir baleto teatre Bytome, Stanisławo Moniuszko vienaveiksmis baletas „Nuomojame bute“ (2019) Ščecino pilies operos teatre, baletas „Don Žuanas“ pagal Molière’o komediją (2020) ir šokio spektaklis „Take me with you“ pagal „Radiohead“ muziką Poznanės Didžiajame teatre (rodomas triptike BER kartu su Alexanderio Ekmano ir Martyno Rimeikio spektakliais, 2021), Przemysławo Zycho baletas vaikams „Alisa stebuklų šalyje“ (2022) Bydgoščiaus teatre „Opera Nova“.Kaip kviestinis choreografas kūrė spektaklius baleto trupėms Lenkijoje, Lietuvoje, Norvegijoje, Čekijoje, Vokietijoje, JAV. 2021 m. Chemnice (Vokietija) choreografas pristatė savąją I. Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ interpretaciją. 2022 m. jo darbais žavėjosi Australijos publika: R. Bondaros choreografinė miniatiūra „Take me with you“ buvo pristatyta Vakarų Australijos 70-ojo sezono Quaryje pradžiai. Netrukus kūrėjas pakvies į šį kūrinį pamatyti Klaipėdoje.

„Pasiimk mane kartu“

„Radiohead“ muzika choreografą R. Bondarą muzika lydėjo kone visą gyvenimą. „Su savimi ilgai nešiojausi idėją kada nors ją panaudoti ir sukurti pagal ją choreografiją. Galbūt dėl to nusprendžiau, kad nežiūrėsiu Edwardo Clugo spektaklio „Radio & Juliet“ tol, kol pat nesukursiu savo kūrinio pagal savo mėgstamos grupės muziką. Pagavi „Radiohead“ dainos „Reckoner“ perkusinė įžanga tapo pirmuoju postūmiu ir įkvėpimu pradėti kurti savo judesių kalbą ir choreografiją. Vis giliau grimzdamas į kūrybinį procesą ir vis asmeniškiau priimdamas miglotą dainos teksto turinį, savo choreografijos turinį ėmiau suvokti kaip mūsų egzistencijos apmąstymą, kaip pastangas perprasti gyvenimo prasmę, nepaisant „visų nesėkmių kartėlio ir saldaus užsimiršimo akimirkų“. Šiai kompozicijai esminga metafizinė patirtis ir sunkiai apibrėžiama atmosfera, nulemianti šokėjų santykius scenoje“, – akcentuoja choreografas.

Taip 2016 metais gimė duetas „Take me with you“ (Pasiimk mane kartu), sukurtas Lenkijos nacionalinio baleto trupės šokėjams Yukai Ebiharai ir Kristófui Szabó. Duetas sulaukė nepaprasto populiarumo, jį šoko Roberto Bolle ir Melissa Hamilton, vėliau Čekijos nacionalinio baleto, Stanislavskio baleto Maskvoje, Slovakijos nacionalinio baleto trupių šokėjai, jis buvo nuolat įtraukiamas į šokio gala koncertų programas visame pasaulyje.

„Vos sukūręs duetą, iškart norėjau praplėsti savo kompoziciją. Pagaliau pasitaikė proga šį sumanymą įgyvendinti su trupe, kuriai šiuo metu vadovauju – Poznanės operos teatro baletu. Pagrindiniai choreografijos šaltiniai liko tie patys: mūsų svajonės, baimės ir viltys, tam tikros visuomenės primestos normos, kurių turime paisyti, pagaliau mūsų pastangos atrasti pusiausvyrą tarp vidinio ir išorinio pasaulių. Visi šie dalykai kuria foną „Take me with you“ veiksmui, kuriame minėtos idėjos išreiškiamos per šokėjų kūnus“, – pasakoja choreografas Robertas Bondara.

Gegužės 27 d., 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose publikai bus pristatytas Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro šiuolaikinio šokio spektaklių triptikas „BER“, kurį sudaro Roberto Bondaros „Take me with you“ („Pasiimk mane kartu“), Alexanderio Ekmano „Episode 31“ („31 epizodas“) ir Martyno Rimeikio „Blind words“ („Akli žodžiai“). Tai taps pirmuoju spektaklio pristatymu užsienyje, o Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikai – unikalia galimybe išvysti trijų žinomų choreografų kūrinius.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro baleto trupės gastroles Klaipėdoje remia Didžiosios Lenkiijos vaivadijos administracija ir Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Kaip kalbėti apie prekybą žmonėmis, kad stiprėtų sąmoningumas ir budrumas šių nusikaltimų atžvilgiu? Kas galėtų profesionaliai ir etiškai rašyti šia jautria ir dažnai aplenkiama tema? Nacionalinė asociacija prieš prekybą žmonėmis (NAPPŽ) 2023-iesiems prevenciją ir profesionalų kalbėjimą apie prekybos žmonėmis keliamus iššūkius įvardijo prioritetinėmis veiklomis. Taip gimė projekto „Stiprinant interaktyvų žurnalistinį naratyvą prekybos žmonėmis tema“ („Strengthening an Interactive Media Narrative of Anti-Trafficking in Human Beings“) idėja. Sumanymą išpildyti – atlikti 4 žurnalistinius tyrimus, bendradarbiaujant su nevyriausybinėmis organizacijomis (NVO), teikiančiomis kompleksinę socialinę pagalbą asmenims, nukentėjusiems nuo prkybos žmonėmis, pasikvietėme tris profesionalius žurnalistus ir tris žurnalistikos studentes. Kalbamės su būsimosiomis profesionalėmis apie šiandieninį prekybos žmonėmis naratyvą Lietuvos žiniasklaidoje, apie merginų motyvaciją dirbti šiame projekte bei kaip, jų manymu, profesionalus ir etiškas kalbėjimas šia socialiai jautria tema prisidės prie socialinių bei institucinių pokyčių.

Kur galima rasti patikimą informaciją apie prekybos žmonėmis atvejus? Dažniausiai – tik kriminogeninės situacijos ataskaitose ar policijos suvestinėse. Deja, tokiose rubrikose teks susidurti ir su stereotipiniu naratyvu „auka pati kalta“, „jaunimas neatsakingai priima visus pasiūlymus“, „prekiautojai žmonėmis – tik iš stambių kriminalinių grupuočių“, „auka ir nusikaltėlis, matyt, pinigų nepasidalino, todėl ir kreipėsi į policiją“... Vienareikšmiškai sunku pasakyti, ar šie ir panašūs stereotipai yra visuomenės nuomonės atspindys, ar greito vartojimo produktai, gaminami taupant laiką ir neįsigilinant į psichologinius, teisinius bei kitus niuansus.

Vieną dažniausiai pasitaikančių prekybos žmonėmis stereotipų žiniasklaidoje bei visuomenėje įvardija Julija Stankevičiūtė, 2-o kurso žurnalistikos studentė: „Matome daug aukos kaltinimo, net neapmąstydami situacijos, neretai užgauliojame ir „nužmoginame“ asmenis, kurie tampa aukomis, pavyzdžiui, seksualinio išnaudojimo tikslais. Pozityvu yra tai, jog vis tik žiniasklaida skiria dėmesio tam tikroms temoms – pavyzdžiui, migrantų, vaikų išnaudojimui. Tik kartais pasakojamoms ar rodomoms istorijoms pritrūksta gylio“.

Priešingai nei Julija, projekto dalyvė Emilija Pociūtė, 3-io kurso žurnalistikos studentė, žurnalistinę praktiką beveik metus atlikusi vienoje reklamos ir komunikacijos agentūroje, negalėjo prisiminti konkretaus analitinio straipsnio prekybos žmonėmis tema, kuris pastaruoju metu būtų pasakotas nacionalinėje ar regioninėje žiniasklaidoje: „Kol kas šios temos dažniausiai atskleidžiamos tik pranešant apie konkrečius įvykius, tačiau publikacijų, skiriančių daugiau dėmesio priežastims, trūksta. Visgi, atrodo, kad nuo karo bėgančių ukrainiečių istorijos „išjudino“ šias problemas, po truputį atsiranda daugiau analitinių publikacijų“.

Būtent tai ir sužadino Emilijos norą prisidėti prie projekto: „Kai perskaičiau skelbimą, kviečiantį kartu su profesionaliais žurnalistais ir NVO atstovais atlikti žurnalistinius tyrimus prekybos žmonėmis tema, supratau, jog dar niekada iš taip arti nebuvau susidūrusi su šiuo reiškiniu: džiaugiuosi, jog savo artimoje aplinkoje negirdėjau apie tokius atvejus. Prekybos žmonėmis sąvokoje telpa daug daugiau, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio, todėl norisi suteikti tą „antrą žvilgsnį“ kitiems ir parodyti temos aktualumą.“

Pristatydami projekto idėją Vokietijos ambasadai Vilniuje, diskutavome apie mūsų tikslą suburti kelias komandas, kurios skirtingais žiniasklaidos kanalais objektyviai, atsisakydami stereotipų, gerbdami aukų ir jų šeimų privatumą, papasakotų apie prekybos žmonėmis kompleksiškumą. Siekiant efektyvios prevencijos vien atvejų ir faktų konstatavimo neužtenka – reikia rašyti ir kalbėti apie naujausias prekiautojų žmonėmis manipuliacijų technikas, identifikuoti socialines grupes, kurias dažniausiai šių nusikaltimų vykdytojai stengiasi įtraukti, aiškiai pateikti informaciją, kur kreiptis pagalbos, jei patenki pats arba patenka tau artimas asmuo, giminaitis, bendruomenės narys į modernios vergovės situaciją.

Trečioji projekto dalyvė trečiakursė Ernesta Onusaitytė, studijuojanti žurnalistiką, taip pat atkreipė dėmesį, jog nors straipsnių apie prekybą žmonėmis galima atrasti, žurnalistinių tyrimų vis dar stinga: „Manau, kad visuomenei svarbu paaiškinti, kaip viskas vyksta ir kaip arti to kiekvienas iš mūsų galime atsidurti. Su komanda norime išsiaiškinti, kaip organizuojama prekyba ir kontrabanda žmonėmis, kas už to slepiasi ir kaip tai veikia. Žmonės turi daugiau sužinoti, kad patys netaptų aukomis. Manau, jog kiekvienam pravartu domėtis socialinių iššūkių bei žmogaus teisių temomis“.

Teisėsauga susiduria su iššūkiais tirdama šitokius nusikaltimus dėl jų užslėptumo, įpainiojimo į kitų nusikaltimų aplinkybes ir kontekstus, dėl prekybos žmonėmis organizatorių bei vykdytojų gebėjimo manipuliuoti aukomis taip, kad nukentėjęs asmuo ima neigti skriaudą, o skriaudėjus pradeda teisinti. Įvertinant situacijų sudėtingumą, galbūt ir ne kiekvienas žurnalistas drįsta imtis temos ar atlikti nuoseklų tyrimą.  

„Prekybos žmonėmis tema dažnai atsiduria tarp eilučių – neįvardinta, nepastebėta arba negalima atskleisti. Būtent dėl to norėjau į ją pasižiūrėti iš arčiau, pabandyti tiksliau suvokti realią situaciją šalyje. Man svarbu atskleisti tai, ką visuomenė turėtų žinoti, o vėliau galėtų apsisaugoti, priimdama teisingus sprendimus”, – sako Julija.

Jos nuomone, pagrindinė žurnalisto užduotis yra suteikti visuomenei galimybę žinoti. Tokį tikslą kelia ir NAPPŽ. Julijos žodžiais tariant, „šiuo projektu tai ir darysime. Žinojimas suteikia galimybę susiformuoti požiūrį, geriau suprasti, kas vyksta aplink mus ir už valstybės ribų, skatina svarstyti, kaip ir ką aš galiu padaryti kitaip, ar pastebiu atvejus, apie kuriuos rašoma?

Tikriausiai ne vienam skaitytojui dabar norisi „įpilti“ saują kritikos: „Atlikusios keturis žurnalistinius tyrimus, komandos išsiskirstys, kažkas paskaitys tekstus, išgirs audio įrašą, bet greičiausiai ši informacija pasiklys kitų naujienų sraute... Todėl NAPPŽ suformulavo ilgalaikius tikslus ir prevencijos tvarumo koncepciją. Trumpojo laikotarpio tikslas – keturi žurnalistiniai tyrimai skirtingomis prekybos žmonėmis temomis ir jų viešinimas, siekiant efektyvesnės prevencijos. Ilgojo laikotarpio tikslas – nuolatinis bendradarbiavimas su nacionalinės ir regioninės žiniasklaidos atstovais, profesionaliai ir etiškai viešinant prekybos žmonėmis atvejus, prekiautojų taktikas ir schemas, informacijos pateikimas apie pagalbos prieinamumą skirtinguose regionuose.

Dovilė VAINORĖ

Nacionalinės asociacijos prieš prekybą žmonėmis projektų ir komunikacijos vadovė

Tapti ūkininku nebuvo didžioji Mindaugo gyvenimo svajonė. Žvingiuose baigęs devynias klases, namų ūkio meistro pagrindų mokėsi Pajūrio žemės ūkio mokykloje. Po baigimo įsidarbino „Šilalės medienoje“.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 38

Šilalės krašto vaisiai – iš čia kilę aktyvūs ir žingeidūs žmonės – išsibarstę po visą pasaulį. Štai viena šilališkė, nemažai laiko keliaudama po pasaulį, sako pririnkusi tiek tekstų, kad gali jais mielai pasidalinti ir su kraštiečiais.

„Kaip tas artojėlis vagoju savąją dirvą jau daug metų, vis pasodindama joje po sėklą, kurią arba gavau dovanų iš gyveni­mo prašalaičių, arba įgijau sunkiu darbu, arba nugvelbiau iš svetur. Priauginau tiek, kad nebetelpa į pintinę, vadinasi, reikia pra­dėti jais dalintis. Natūralu, kad, užaugus mažame miestelyje, pradėti verta nuo kraš­tiečių, o tik vėliau, jei užteks, duoti ir toliau

gyvenantiems. Rašau jau daug metų: pra­džioje į vaikiškus kūrybos sąsiuvinius, vė­liau – publikacijos užsienio žurnaluose. Kū­ryba man kartais tampa slėptuve, kurioje gali pasislėpti, kai viduje lyja, sninga, siaučia vėjai ar kai šviečia per daug kaitri saulė. Slėpynes žaidžiu ir pati su savimi: nuolat bėgu tiek nuo savo lemties, tiek nuo skaitytojų. Tad ir gimtojo krašto laikraštyje slepiuosi po slapyvardžiu, kad niekas ne­rastų, iš kurios Šilalės gatvės atke­liauja šios mintys. Tad neieškok, skai­ty­to­jau, asmenvardžio poteksčių – jų čia nerasi. Šie tekstai surankioti iš visur, kur teko ma­no žemaitiškai rankai, kojai ar ausiai pa­būti. Juose – rimtis ir humoras, pyktis ir skausmas, neviltis ir džiaugs­mas, tad jeigu ir tau šie jausmai nesvetimi, gal ne to­kios ir skirtingos tos mūsų žmogiškos bū­tys.

Tad savo kuklias žemaitiškas mintis pateikiu „Šilalės artojo“ skaitytojų teismui“, – intriguoja autorė, prisistatanti Švies­tau­tės Šilauogytės vardu (redakcijai tikrieji var­das ir pavardė žinomi).

Redakcija laukia skaitytojų vertinimų ir nuomonių – tik nuo Jū­sų priklausys, ar bendradarbiavimas su paslaptingąja teks­tų autore bus ilgalaikis.

Lietuvis keliautojas

Keliaudama dažnai esu priversta pasiaiškinti, iš kur esu, kokia kalba kalbu. Kai pasakau esanti lietuvė, išgirstu: „Taip, panaši į slavę“. Aiškinu, jog lietuviai ne slavai, o baltai, jog mūsų kalba nepriklauso slavų kalbų grupei. Bet vis dar kai kur sunkiai supranta, kas tie baltai ir kas ta baltų kalbų grupė...

Reakcijų būna visokių: tie, kurie yra buvę Lietuvoje, klausia, iš kurio miesto esu, tikėdamiesi išgirsti Vilnius, Kau­nas arba Klaipėda. Kai pasakau, kad iš Šilalės, nustemba –

tokio nežino. Tad paguodžiu juos, jog ir „aš nežinojau, kol ten negimiau“... Pasijuokiam, o kai kurių smalsuolių akyse užsižiebia maža susidomėjimo ugnelė. Tenka pripažinti ir tai, kad kai pasakau esanti lietuvė, dažnai pamatau nusivylimą – matyt, jie „prašovė“ spėliodami, iš kur esu. O manyje suspurda kažkoks juokingas patriotizmas ir pradedu jiems aiškinti, kad jie turėtų džiaugtis mane sutikę – juk mūsų mažiau nei trys milijonai pasaulyje, o jiems pasisekė sutikti vieną iš jų!

Sutinku ir tokių, kurie apie Lietuvą būna girdėję: „Žinau, viską aš apie Lietuvą žinau“. Netikiu – visko ir aš nežinau. O jų išmintis baigiasi su Ar­vydo Sa­bonio, kartais – Jo­no Meko arba Konstantino Čiur­lionio pavardėmis... Ne­girdžiu Ričardo Gavelio, Jur­gio Kun­či­no, Jurgos Ivanauskaitės ar Ka­jetono Sklėriaus, tad supažindinu.

Mano patirtis leidžia teigti, jog kiekvienam piliečiui, išvykstančiam atostogų iš Lie­tu­­vos, privalu turėti (kad ir mi­­nimalių) lietuvių, istorijos, kultūros bei meno žinių. Ne­duok Dieve, paklaus kas, ka­da Lietuva buvo pakrikštyta, o tu nežinosi, paprašys „nupiešti“ kunigaikščių genealoginį medį, bet neaiškūs net pačiam jų giminystės ryšiai. Bū­nant kokiu nors prancūzu, vokiečiu ar amerikiečiu, tokia prievolė nebūtina, apie juos ir taip žino. O štai lietuvis ant savo kuklių pečių neša visos tautos vardą. Kaip manote, ar tik nereikėtų oro uostuose kiekvienam išdalinti lietuvių istorijos ir kalbos klausimyno? Jeigu atsakai teisingai bent į 60 proc. klausimų – gali skristi, jei ne – važiuok namo ir mokykis...

Kai keliauju, dažnai pamatau savo (ne)žinojimo spragas. Kartais, kai pasipila klausimai apie mūsų šaknis, gentis ir pagoniškus papročius, jaučiu neturinti pakankamai aukštųjų laipsnių, kad įtikinčiau svetimšalį savo lietuviškumu. Todėl priimkite kaip norite – kurį laiką su savimi vežiojausi penkis tomus istorijos knygų, dėl visa ko telefono galerijoje buvau išsisaugojusi apie penkiolika lietuvių dailininkų darbų. Vos tik kam kildavo abejonių dėl mano tapatybės, puldavau aiškinti apie kunigaikščius ir jų palikuonis... Ir mano bendrakeleiviai jau žinojo, jog privalo prisikrauti pilną lagaminą knygų, vietos palikdami tik keliems apatiniams... O jeigu mano pakeleivių tokios sąlygos netenkina, prašau su manimi nekeliauti. Kam man už du žmones naštą vilkti ir prakalbas sakyti už du – aš jau už visą tėvynę šį darbą atlieku... Vis dėlto net ir labai stiprus ir protingas žmogus turi naštos limitą. O man, kaip vidutiniškai protingam ir vidutiniškai stipriam žmogui, nepadoru būtų krauti ant savęs daugiau, nei gebu panešti. Nes tik gobšiam vis atro­do, kad telpa, nors apsikrovęs daugiau, nei akys mato, par­kri­tęs šaukia, kad pakeltum. Par­griūva, žinoma, ir negob­šūs, bet kai padedi kokiam gob­šuo­liui, apima tuštybės jaus­mas, jog davei tai, ko neturėjai... 

Taigi tai, kad negalima savęs švaistyti, suvokiau ne iš karto. Ir kad privalu gebėti būti savanaudiškesnei vardan savo pačios gerovės užtruko suprasti.  Ir jei ne kelionės, ne perdėta atsakomybė pateikti visiems sutiktiems kuo daugiau žinių apie savo šalį, ko gero, nebūčiau to supratusi... 

Šviestautė ŠILAUOGYTĖ

AUTORĖS nuotr.

„Pro Vyšniakalnį, per iš jo papėdės, vadintos Cidabri­ne, nusidriekiančią šaltiniuotą kokių 5 metrų pločio pievos juostą ėjau ir grįžau: į Bijotų mokyklą ir atgal, į Skaud­vilę ir atgal, į Vilnių ir atgal apie 40 metų, kol greta, ant Aukš­tesnės už Vyšniakalnį kalvos, medinėje Dionizo Poškos laikų Padvarių kaimo trobelėje spinduliavo mano artimųjų šiluma. Iš čia buvau rūpestingai išlydimas ir visada laukia­mas sugrįžtant“. 

Tai – citata iš prof. Stasio Skrodenio knygos „Baublio paunksmė“.

O gegužės 12-ąją, 85-ojo jubiliejaus proga, S. Skrodenis sugrįžo į gimtinę su savo pa­roda „Prof. habil. dr. Stasys Skrodenis – šviesuolis, gimęs Baublių paunksmėje“. Pa­ro­da eksponuojama ir atidarymas vyko ten, kur S. Skro­denis lankė mokyklą, toje pačioje klasėje, dabartinėje Bi­jo­tų bibliotekoje. 

Į jos atidarymą atvyko nemažas būrelis draugų ir bičiu­lių – Bijotų seniūnas Ignas Gu­žaus­kis, buvęs seniūnas Ste­ponas Jasaitis, Šilalės viešosios bibliotekos atstovė Vida Ber­žinienė, Baublių muziejaus muziejininkė Vaida Šegždienė, taip pat dalyvavo Kristina Mizgirienė, Marė Lyda Voroneckaja, Nijolė Bitinienė iš Plokščių (Šakių r.) bei profesoriaus sūnus Evaldas. Skambiais muzikos akordais džiugino Ves­tos Trimirkienės ir Karolio Ka­minsko duetas. 

Atvykę į paro­dą, galite apžiūrėti per 50 profesoriaus parašytų, sudarytų knygų bei raštų. Ir tai – nedidelė dalis darbų, liudijančių ilgą profesinį S. Skrodenio kelią. Paroda Bijotų bibliotekoje veiks iki gegužės 31 d. 

S. Skrodenis – Lietuvos kalbininkas, tautosakininkas, vertėjas, lietuvių folkloro, baltų ir Baltijos finų kultūrinių ryšių tyrinėtojas. Gimė 1938 m. sausio 16 d. Padvariuose. 1960 m. baigė Vilniaus uni­ver­sitetą. 1960–1962 m. dirbo Lie­tuvių kalbos ir literatūros institute (1962–1965 m. šio instituto aspirantas), 1965–1973 m. – Lietuvos nacionalinės Mar­tyno Mažvydo bib­liotekos vyriausiasis bibliote­kininkas, 1972–1974 m. – Rankraščių skyriaus vedėjas. 1966–1976 m. aktyviai dalyvavo kraštotyros veikloje. 1973–2010 m. dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete (iki 1992 m. Vilniaus pedagoginis institutas), 1985–1989 m. – Lietuvių ir užsienio literatūros katedros vedėjas; profesorius (1993). 1990–2010 m. Lietuvos ir Suomijos draugijos pirmininkas, nuo 2011 m. – tarybos narys. 1999–2004 m. Lietuvos mokslo tarybos narys.

2008 m. apdovanotas Šilalės savivaldybės „Auk­sinės gilės“ premija už Europoje garsinamą Dionizo Poškos vardą ir Baublių muziejų. 2013 m. S. Skrodeniui skirta Dionizo Poškos premi­ja už poezijos rinkinį „Sau­lė­lydžio atšvaitai“. 

Agnė MACIJAUSKAITĖ

Bijotų bibliotekos bibliotekininkė

Vaidos ŠEGŽDIENĖS nuotr.