Respublikinėse moksleivių tradicinių šokių varžytuvėse „Patrepsynė 2023“ Šilalės rajonui atstovavo 7 poros iš Ši­lalės Simono Gaudėšiaus, Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus, Laukuvos Norberto Vėliaus, Kaltinėnų Aleksandro Stul­ginskio gimnazijų bei Šilalės kultūros centro „Etnokultūros studijos“.

Poros varžėsi dviejose šokėjų grupėse – pradedančiųjų ir pažengusiųjų. Šauniai pasirodė visi Šilalės rajono šo­kėjai, tapę diplomantais. Gab­­rielė Norušaitė ir Gustas Les­čiauskas (Šilalės Simono Gau­­dėšiaus gimnazija) ap­do­va­noti už šokį „Šustars“ (mo­kyt. Ilo­na Raudonienė), Ru­gilė Norbutaitė ir Deividas Putramentas bei Austėja Stankutė ir Nojus Jašinskas (Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija) – už šokius „Saki mani šiokių“ bei „Latrišas“ (mokyt. Gražina Pameditienė), Akvilė Beinoriūtė ir Lukas Šemetas (Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazija) – už šokį „Subota“ (mokyt. Olia Jogminienė), Marija Reimontaitė ir Martynas Šiurys bei Dovilė Tamašauskaitė ir Arminas Zdanavičius iš Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos – už šokius „Antans“ ir „Vy­ža“ (mo­kyt. I. Raudonienė), Urtė Jo­rūdaitė ir Justas Ašmonas („Et­no­kultūros studi­ja“) – už šo­kį „Subota II“ (vad. I. Rau­do­nie­nė).

Ilona RAUDONIENĖ

Šilalės kultūros centro scenos režisierė (etnografijai) 

Dovydo NAVARDAUSKO nuotr.

LR Seimas, atsižvelgdamas į tai, kad 2023-iaisiais sukanka 70 metų nuo Sovietų sąjungos 1953 m. vykdytų paskutinių masinių okupuotos Lietuvos gyventojų trėmimų į Rytus, 2022 m. gegužės 24 d. priėmė rezoliuciją „Dėl 2023 m. minėtinų svarbių datų, įvykių ir asmenybių sukakčių“ (Nr. XIV–1123), kuria 2023-iuosius paskelbė Tremtinių ir politinių kalinių metais.

Seime vyko mano inicijuotas Seimo, Vyriausybės bei tremtinių ir politinių kalinių atstovų susitikimas opiai ir aktualiai temai dėl valstybės paramos trūkumo asmenims, kurie įvairiais būdais nukentėjo nuo 1939–1990 m. okupacijų, aptarti. Šį susitikimą organizavau atsižvelgdama į tremtinių ir politinių kalinių prašymus padidinti nukentėjusiųjų asmenų valstybinę pensiją bei suteikti socialines garantijas. Susitikimas suteikė vilties, kad nuo okupacijų nukentėję žmonės buvo ne tik išklausyti, bet ir išgirsti. Bendradarbiaudami su vykdančiosiomis institucijomis, ieškosime sprendimų padėti jiems, kad senatvė būtų ori.

Reaguodama į Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių bei kitų asmenų, nukentėjusių nuo 1939–1990 m. okupacijų, prašymus bei šiame susitikime išsakytus pastebėjimus dėl  nepakankamo dėmesio šiai asmenų grupei jų gyvenamosiose vietovėse, 2023 m. gegužės 9 d. raštu kreipiausi į Lietuvos savivaldybių asociaciją, merus ir tarybas dėl materialinės paramos skyrimo savivaldybėje gyvenantiems tremtiniams, politiniams kaliniams bei kitiems nukentėjusiems nuo okupacijų asmenims. Šiemet, minint Tremtinių ir politinių kalinių metus, savivaldybių tarybų priimtas sprendimas skirti tokią paramą būtų prasmingas. Buvusių tremtinių ir politinių kalinių jau nėra daug išlikusių gyvų, todėl paramos skyrimas nebus didelė finansinė našta savivaldybės biudžetui. Šiuo metu visoje Lietuvoje tokių asmenų yra maždaug 20 tūkst., bet kiekvieną dieną jų mažėja.

Taip pat paprašiau rasti galimybių suteikti transportą jiems nuvykti į Ariogaloje kasmet vykstantį Lietuvos politinių kalinių, tremtinių ir laisvės kovų dalyvių sąskrydį. Graži savivaldybių iniciatyva ir prasminga dovana būtų šių žmonių jubiliejų proga padovanoti jiems laikraščio „Tremtinys“ prenumeratą, kurio daugelis neišgali užsisakyti.

Atsižvelgiant į nuo okupacijų nukentėjusiųjų asmenų patirtą skausmą bei kančias, Lietuvos gyventojų netekčių sovietų okupacijos metais mastą ir padarinius Lietuvos valstybei, tikslinga pagerbti nukentėjusius nuo okupacijų ne tik saugant ir puoselėjant istorinę atmintį, bet ir rūpinantis šių bendruomenių socialinėmis garantijomis. Iškentėję Sibiro šaltį, badą, fizinį ir moralinį pasityčiojimą, dauguma praradę turtą ir savo namus, tremtiniai ir politiniai kaliniai išgyveno vietinių kolaborantų pasityčiojimą bei pažeminimus ir sovietinėje Lietuvoje. Nuo patirtų sukrėtimų, nepriteklių jie visi serga įvairiomis ligomis, tačiau dėl mažų pensijų nuvykti į sanatoriją ir pasinaudoti medicininės reabilitacijos paslaugomis neturi galimybių.

Susitikime Vyriausybės atstovai informavo, kad planuojama nuo kitų metų padidinti pensijas tremtiniams, tačiau savivaldybės taip pat turėtų prisidėti prie šių žmonių oresnės senatvės.

Kaimynėse šalyse – Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje – nuo okupacijų ir represijų nukentėjusiems asmenims suteikiamos didesnės moralinės ir teisinės garantijos nei Lietuvoje. Ten savivaldybės pagal galimybes rūpinasi jų teritorijoje gyvenančiais tremtiniais ir kitais nuo okupacijų bei represijų nukentėjusiais asmenimis. Pavyzdžiui, Latvijoje kasmet politiškai represuotiems asmenims mokama maždaug 100-150 eurų išmoka (jos dydį nustato savivaldybės taryba). Lenkijoje politiškai represuotas asmuo turi teisę kreiptis dėl piniginės pašalpos. Taip pat turi pirmumo teisę į bendruomeninę socialinę globą, įskaitant vietą socialinės globos namuose. Manau, kad ir Lietuvos savivaldybės galėtų pasiremti kaimyninių šalių pavyzdžiu.

Praeitis gyva tol, kol ją prisimename, kol gyvi to meto liudininkai, galintys papasakoti apie išgyventus baisumus, skaudžias tremties patirtis bei kovas už laisvę. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai šiandien jau garbaus amžiaus, kiekvieno jų likimas išskirtinis, o jų prisiminimai neįkainojami, tad labai svarbu istorinių įvykių liudijimus užrašyti. Kviečiu savo krašto istoriją įamžinti, o prasmingam tikslui pasitelkti mokinius ir jaunimą, kad jaunesnioji karta labiau pažintų pokario laisvės kovų istoriją.

Angelė JAKAVONYTĖ

LR Seimo narė

Nuo vaikystės pasakojimais apie praėjusius laikus žavėjęsis, šiandien Gediminas Dubonikas padeda kitiems atrasti savo giminės istoriją. Apie tiltų tarp praeities, dabarties ir ateities statybą, kuriozus, kurie nutinka darbe ir įrašą, kurį svajoja aptikti, genealogijos entuziastas sutiko papasakoti plačiau.

Genealogija susižavėjo pradėjęs Giminės medį

„Esu turbūt vienos rečiausių profesijų Lietuvoje atstovas“, – pasakojimą apie istorijoje nugrimzdusių asmenų ir faktų paieškas pradeda Gediminas.

Pasak jo, specialistų, profesionaliai užsiimančių genealogija, turbūt yra mažiau nei šimtas. Tai privatūs genealogai, teikiantys paslaugas mūsų tautiečiams ir atvykstantiems iš užsienio asmenims, turintiems lietuviškų šaknų.

„Norintiems turėti Giminės medį ar rasti pavienius įrašus į pagalbą gali ateiti ir archyve dirbantys specialistai. Kiek žinau, vienas kitas genealogas dirba muziejuje. Štai ir visa mūsų kariauna“, – sako jis.

Gediminas ir pats ilgą laiką su šia sritimi buvo tik „draugiškuose santykiuose“, tačiau į meilę tai peraugo praėjusiais metais.

„Genealogija mane domino visada. Vilniaus universitete esu baigęs istorijos studijų programą, bet savo Giminės medžio sudarymą vis atidėliodavau – tai nebuvo laiko, tai atsirasdavo neva svarbesnių užsiėmimų. Deja, atidėliojimas yra didelė klaida, nes artimųjų, galinčių papasakoti daugybę faktų, ratas mažėja. Jeigu galėčiau atsukti laiką, jokiu būdu nebūčiau tiek metų delsęs“, – pripažįsta jis.

Galiausiai praėjusiais metais nutaręs savarankiškai sudaryti savo Giminės medį, G. Dubonikas sako iš karto supratęs, kad ši sfera yra būtent tai, kas giliausiai paliečia jo širdį.

„Turiu darbinės patirties įvairiose srityse: žurnalistikoje, komunikacijoje, švietime, tačiau genealogija padėjo man atrasti save iš naujo. Ir nors kitų sričių visiškai neapleidau, šiandien jau profesionaliai padedu norintiems sudaryti Giminės medį ir atrasti savo šaknis“, – atvirauja Gediminas.

Kiekviena paieška pilna netikėtumų

Kalbėdamas apie Giminės medžio sudarymo subtilybes, G. Dubonikas džiaugiasi, jog vis daugiau lietuvių supranta jo reikšmę.

„Seniai žaviuosi lenkais, kuriems jų praeitis, šeimos istorija yra šventas dalykas. Tačiau nepaprastai džiugu, kad ir mūsų tautiečiai vis labiau gilinasi į savo šaknis, ieško praeities akcentų, nori sudarinėti Giminės medžius, dovanoja juos savo artimiesiems. Matau, kaip atrasta giminės istorija suartina po pasaulį išsibarsčiusius lietuvius, iš kartos į kartą perduodant savo protėvių atminimą“, – sako genealogijos entuziastas.

Pasak G. Duboniko, nors iš pažiūros šis darbas gali atrodyti nesudėtingas, genealogams kyla ne vienas iššūkis.

„Pavyzdžiui, sovietmetis itin pakenkė mūsų tautai genealoginiu požiūriu. Kalbėdamas su užsakovais nuolat girdžiu pasakojimus, kaip tėvai, seneliai bijojo vaikams ar anūkams atskleisti giminės praeitį, ypač, jeigu giminė turėjo bajoriškų šaknų. Viena moteris prisiminė, kaip jos močiutė sudegino bajorystės dokumentus, nes bijojo sovietų represijų. Jeigu ne daugybę žalos padaręs sovietmetis, genealogų darbas vyktų greičiau ir paprasčiau“,– atskleidžia genealogijos entuziastas.

Tačiau net ir nežinant dalies faktų galima juos atkurti, remiantis kitais šaltiniais: tinka ir bažnytinės metrikos, surašymų duomenys, bajorų sąrašai, asmens dokumentų kolekcijos archyvuose, jeigu tik pavyksta juos rasti, ir dokumentai, atlaikę gamtinių ir istorinių negandų išbandymus.

„Kiekviena paieška pilna netikėtumų, todėl genealogas turi nuolat ieškoti vis naujų kelių, papildomos informacijos, tikrinti, ar dokumentuose, jų vertimuose nėra klaidų. Tam padeda ir labai draugiška bei palaikanti genealogų bendruomenė“, – teigia Gediminas.

Akivaizdi nauda kiekvienai šeimai

Kalbėdamas apie finansines galimybes turėti savo Giminės medį, G. Dubonikas ramina, jog ši paslauga nėra brangi.

„Valanda genealogo darbo turbūt daug pigesnė, nei valanda grindų klojėjo ar sienų dažytojo. O sienas ar grindis po poros metų vėl norėsis remontuoti, nes, pavyzdžiui, nusibos spalva. Tuo tarpu Giminės medis gali būti perduodamas iš kartos į kartą. Netgi neturint finansinių galimybių Giminės medį galima susidaryti savo pastangomis. Tam tereikia laiko ir kantrybės“, – teigia jis.

Dar vienas pastebėjimas, kuriuo pasidalijo G. Dubonikas, yra tai, kad ieškodami praeityje gyvenusių artimųjų žmonės visada sustiprina ryšius su gyvais giminėmis, pradeda aktyviau bendrauti, o atrasta giminės istorija tampa šeimos susitikimų, pokalbių tema. 

„Aš pats, pradėjęs sudarinėti Giminės medį, atnaujinau ryšius su keliais giminaičiais, su kuriais nebendravome ilgą laiką. Atsirado bendrų temų pokalbiams, giminaičiai paiešką papildė jų turimais duomenimis. Taip stiprėjo mūsų bendrystė, didėjo empatija. Todėl visada sakau: Giminės medžių, kuriuos sudarinėju užsakovams, esmė yra ne tik pavardžių ir istorinių faktų suradimas – atrasta giminės istorija padeda atkurti emocinį ryšį su protėviais, stiprinti bendravimą su gyvais giminaičiais, suvokimą, iš kur jie kilo ir ką paliks“, – įsitikinęs Gediminas.

Genealogijos entuziastas turi ir profesinę, ir tuo pačiu asmeninę svajonę – atrasti senelio gimimo metriką bei jo linijos artimuosius.

„Netgi mes, daugiau ar mažiau patyrę genealogai, kartais nerandame istorinio dokumento. Pavyzdžiui, aš niekur nerandu savo senelio metrikos, nors paieškoms pasitelkiau labai patyrusius kolegas. Galbūt kai kurie žmonės mums dar nenori pasirodyti iš praeities. Tačiau svarbiausia nenusiminti. Juk Giminės medis – tai šventė, kuri niekada nesibaigia ir visada būna su mumis“, – sako jis.

Jurgita ŠAPĖNAITĖ

Keletą dešimtmečių stovintys ap­griuvę vandens bokštai, apleistos fermos ar pastatai ne tik gadina estetinį vaizdą, bet ir kelia pavojų žmo­nių sveikatai, gyvybei bei ter­šia aplinką. Valstybinė teritorijų pla­na­vi­mo ir statybos inspekcija informuo­ja, kas yra atsakingas už to­kių sta­tinių priežiūrą ir kam pri­klau­so jais rūpintis.

Statiniais, nepriklausomai nuo jų būk­lės ar teritorijos, turėtų pasirūpinti jų naudotojai. Statybos įstatyme įtvirtinta, jog ne savivaldybių administracijos, o statinių naudotojai privalo organizuoti ir (ar) atlikti statinių techninę priežiūrą, juos suremontuoti, rekonstruoti arba nugriauti, jeigu jų naudojimas kelia pavojų. 

Statinių, išskyrus energetikos objektų, susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių, taip pat hidrotechnikos statinių Bal­ti­jos jūroje ir vidaus vandens telkiniuose, naudojimo priežiūrą atlieka savivaldybė, o jos administracija, atlikdama sta­tinio naudojimo priežiūrą, turi teisę: paaiškėjus, kad statinio būklė kelia pavojų arti jo gyvenančių, dirbančių ar kitais tikslais būnančių žmonių sveikatai, gyvybei, pareikalauti, kad statinio naudotojas imtųsi priemonių žmonėms apsaugoti, jog būtų sustabdytas statinio naudojimas, uždrausta veikla (jeigu rei­kia – ir statinio sklype ar teritorijoje); nustatyti terminus visiems išvardytiems veiksmams įvykdyti ir nedelsiant pranešti statinio savininkui (kai naudoto­­jas nėra statinio savininkas); kreiptis į policiją, kad būtų laikinai apribotas patekimas į statinio teritoriją ar patalpą, sustabdyti darbai, apribotas ar uždraus­tas transporto eismas, jeigu kyla pavojus aplinkai, viešajai tvarkai; LR Administra­cinių nusižengimų kodekso nustatytais atvejais ir tvarka surašyti nusižengimų protokolus, nagrinėti administracinių nusižengimų bylas bei skirti nuobaudas arba teikti administracinių nusižengimų bylas teismui; savo funkcijoms atlikti netrukdomai patekti į naudojamą statinį, išskyrus butus bei kitas gyvenamąsias patalpas, apžiūrėti jį, gauti su statinio naudojimu ir jo technine priežiūra susijusius dokumentus; statinio naudojimo priežiūrą atliekančio subjekto pareigūnas gali patekti į butą bei kitas gyvenamąsias patalpas jų naudotojų sutikimu, o atsisakius įsileisti – pateikęs teismo nutartį (butų ir kitų gyvenamųjų patalpų naudotojams ne vėliau kaip prieš 3 darbo dienas turi būti raštu pranešta apie numatytą apžiūros laiką); kreiptis į teismą dėl leidimo įeiti į butą ir (ar) kitas gyvenamąsias patalpas.

Primename, kad dėl pavojų keliančių apleistų statinių galima kreiptis į atsakingus už statinių naudojimo priežiūrą viešojo administravimo subjektus: dėl energetikos objektų – į Valstybinę energetikos inspekciją; dėl susisiekimo komunikacijų ir su jomis susijusių kitų inžinerinių statinių – į Susisiekimo ministeriją; dėl statinių, nenurodytų 1 ir 2 punktuose (pavyzdžiui, daugiabučių gyvenamųjų namų, viešbučių, administracinės, mokslo, gydymo, prekybos, paslaugų, maitinimo paskirties statinių ir kt.) – į savivaldybių administ­racijas; dėl statinių įrangos bei paskirties reikalavimų įgyvendinimo – į statinio saugos ir paskirties reikalavimų valstybinės priežiūros institucijas.

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos inform.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia susipažinti su vieno iškiliausių nūdienos lietuvių choreografų Martyno Rimeikio šokio spektakliu „Akli žodžiai“. Gegužės 27 d. „Akli žodžiai“ drauge su choreografų Alexanderio Ekmano (Švedija) bei Roberto Bondaros (Lenkija) šokio spektakliais Klaipėdoje bus pristatyti Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro (Lenkija) gastrolių metu kaip šiuolaikinio šokio spektaklių triptiko „BER“ dalis. Pirmą ir vienintelį kartą Klaipėdos Žvejų rūmuose rodysimą spektaklį choreografas sukūrė Poznanės teatro baleto trupei 2020 metais – per patį COVID-19 pandemijos sąstingį.

„Akli žodžiai“

„Kaip ir daugumoje mano darbų, idėja šiam spektakliui gimė stebint aplinką. Dažnai žmonės nesupranta vienas kito, nes tikruosius savo jausmus slepia po žodžiais, o jie dažniausiai yra daug silpnesni už mintį ar jausmą. Kartais žodžiai – tokie kaip meilė, skausmas ar laimė – gali reikšti visiškai skirtingus dalykus skirtingiems žmonėms.

Bendraudami žodžiais, kuriame labirintus, iš kurių vėliau mėginame ištrūkti, ieškodami tylos. Kalba – mūsų pačių kūrinys, neretai ji nepajėgi tiksliai perteikti minties ar jausmo, kuriuos norime išreikšti žodžiais. Dažnai jiems suteikiame tokias potekstes, kokių tuo metu užsigeidžiame. Taip paskęstame interpretacijose ir perduodame klaidinančią informaciją. Iš to kyla įvairiausios situacijos – nuo dramų iki komedijų…

Kurdamas choreografiją stengiuosi rasti kuo tikslesnį būdą mintis išversti į judesių kalbą. Savo kūriniuose nesistengiu ko nors išspręsti, pamokyti ar ką nors paaiškinti. Esu laimingas, jei mano darbai paskatina žiūrovus susimąstyti ir atrasti savo pačių tiesas bei atsakymus“, – apie savo kūrinį pasakoja choreografas M. Rimeikis.

Atverkite akis šokiui!

Pasak vokiečių šokio kritiko Boriso Michaelio Gruhlio (www.tanznetz.de/de/article/2021/drei-teile-ein-ganzes), „vidurinė dalis – tarsi lėtas Adagio, bent jau klasikinės muzikos tradicijoje – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje Baleto meno vadovo Martyno Rimeikio „Akli žodžiai“. Joje lyg iš rūko išnyra trys šokėjų poros, tačiau pirmiausiai dėmesį prikausto jas lydinti muzika: Steve'o Reicho „Muzika medžio gabalėliams“. Skambant minimalistinei muzikai penkioms tam tikru tonu suderintoms medžio gabalėlių poroms, šokančios poros pamažu ima plėtoti savo skirtumų dinamiką – iš pradžių jie vos juntami, vėliau tampa vis pastebimesni. Galiausiai pokyčiai priveda prie išsiskaidymo – solistai ima atsiskirti nuo grupės. Šokėjai tai susieina į poras, tai vėl išsiskiria – neapleidžia įspūdis, jog visą šį veiksmą kursto nerimas, kurį jiems kelia ankšta scenos erdvė, ribojama aklinos betono ugniasienės scenos gilumoje. Keičiasi apšvietimas, keičiasi ir muzika: skamba Meredith Monk dainos, keli dideli epizodai solistų porai, vokalinio iš šokio meno dermė, viena kita delikati nuoroda į pas de deux tradiciją, ištirpstanti šiuolaikinio šokio variantų gausoje. Kai sugrįžta grupė ir vėl ima megztis dialogai tarp šokėjų, prie šokio raiškos prisideda paslaptingas kvėpavimo garsų vokalizavimas – garsai, ne vienam keliantys erotines ar seksualines asociacijas. Galiausiai, kai jau būna įveikta visa statika, kai žiūrovai jau būna patyrę, kaip judantys šėšėliai šokyje virsta gyvais šokėjais, nebereikia jokių žodžių. „Akli žodžiai“? Ne, atverkite akis šokiui!“

Martynas Rimeikis – savito braižo kūrėjas

LNOBT baleto meno vadovas, choreografas Martynas Rimeikis pasižymi išskirtiniu meniniu talentu bei savitu kūrybiniu braižu. Klaipėdos publika šį kūrėją pažįsta kaip vieno labiausiai lankomų Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuaro spektaklių, o Lietuvos publika – kaip dažniausiai gastrolėse rodomo KVMT šokio spektaklio „Eglė žalčių karalienė“ choreografą.

2012 m. LNOBT baleto meno vadovo, žymaus lenkų choreografo K. Pastoro inicijuotas choreografinių dirbtuvių projektas „Kūrybinis impulsas“ paskatino M. Rimeikį išbandyti savo jėgas kūrėjo amplua. Šiam kasmetiniam projektui M. Rimeikis sukūrė savo pirmąsias choreografines kompozicijas „Belaukiant Godo“ (2012), „Kelionė“ (2013), „Adagio styginiams“ (2014), „Vienas“ (2016). 2014 m. choreografo vardą pirmą kartą įsidėmėjo ir tarptautinė šokio publika, kai „Belaukiant Godo“ buvo pristatyta Diuseldorfe rengiamoje kasmetinėje šokio mugėje „Internazionale Tanzmesse NRW“. Šiuolaikinio šokio miniatiūros, sukurtos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleiviams taip pat išgarsino jaunąjį choreografą tarptautiniuose šokio konkursuose, padėjo pelnyti atlikėjams apdovanojimų. Savo jėgas jis išbandė ir dramos teatre bei kino aikštelėje, kurdamas choreografiją spektakliui „Tamarikso žydėjimas“ (Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, rež. Ramutis Rimeikis, 2006) bei kino filmui „Nematoma“ (rež. Ignas Jonynas, 2017).

2015 m. choreografas debiutavo LNOBT pirmuoju vienaveiksmiu baleto spektakliu „Visur, kur mes nebuvom“, rodytu baleto triptike „Bolero+“ kartu su Itziko Galilio ir K. Pastoro baletais ir išsyk pelniusiu M. Rimeikiui pirmąjį „Auksinį scenos kryžių“ už geriausią choreografiją. 2017 m. toje pat scenoje pasirodė pilno metro baletas „Procesas“ pagal to paties pavadinimo Franzo Kafkos romaną, pelnęs choreografui antrąjį „Auksinį scenos kryžių“, sulaukęs ne tik kritikų bei publikos liaupsių, bet ir tarptautinės sklaidos „Mezzo“ televizijos kanale. Tokio pat plataus rezonanso ir transliacijų „Mezzo“ kanale sulaukė ir pirmasis choreografo darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – 2019 m. čia pastatytas dviejų dalių šokio spektaklis pagal Eduardo Balsio neoklasikinį baletą „Eglė žalčių karalienė“ (1960). Už „Eglę žalčių karalienę“ ir vienaveiksmį šokio spektaklį „Dienos, minutės“ pagal Marijos Paškevičiūtės specialiai sukurtą elektroninę muziką (LNOBT Baletų triptiko dalis, 2019) choreografas pelnė trečiąjį „Auksinį scenos kryžių“.

Tarp naujausių choreografo darbų – „Blind Words“ pagal Steve‘o Reicho, Lawrence‘o Englisho ir Meredith Monk kūrinius („Akli žodžiai“, Poznanės S. Moniuškos didžiojo teatro triptiko BER dalis kartu su Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano šokio spektakliais, 2020) ir vienaveiksmis baletas „Šventasis pavasaris“ pagal Igorio Stravinskio muziką (LNOBT Baletų diptiko dalis kartu su K. Pastoro vienaveiksmiu baletu, 2021).

Prie nacionalinės kūrybos choreografas sugrįžo naujausiame savo darbe, režisuodamas ir kurdamas choreografiją Felikso Bajoro operai-baletui „Dievo avinėlis“ (1982), kuris po keturių dešimtmečių sulaukė savo premjeros LNOBT scenoje 2022 m. lapkritį.

Gegužės 27 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmuose publikai bus pristatytas Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro šiuolaikinio šokio spektaklių triptikas „BER“, kurį sudaro Roberto Bondaros „Take me with you“ („Pasiimk mane kartu“), Alexanderio Ekmano „Episode 31“ („31 epizodas“) ir Martyno Rimeikio „Blind words“ („Akli žodžiai“). Tai taps pirmuoju spektaklio pristatymu užsienyje, o Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikai – unikalia galimybe išvysti trijų žinomų choreografų kūrinius.

Poznanės Stanislavo Moniuškos didžiojo teatro baleto trupės gastroles Klaipėdoje remia Didžiosios Lenkijos vaivadijos administracija ir Lenkijos Respublikos Kultūros ir nacionalinio paveldo ministerija pagal programą „Įkvepianti kultūra“.

Daugybė veiklų atvirose erdvėse iki išnaktų primena, kad vasara jau visai čia pat: praėjusį šeštadienį Lietuvos bei Europos miestuose vyko tarptautinis projektas „Euro­pos muziejų naktis“, o ateinantį šeštadienį Lietuvos miestuose ir miesteliuose – tradicinė Gatvės muzikos diena. Po atviru dangumi planuojama ir dau­giau renginių, o didžiausias dė­mesys – tarptauti­niam poezijos pavasariui. 

Muziejų naktis – tradicinė kasmetinė akcija, atverianti muziejų duris nemokamai viešnagei ir kultūrinei pažinčiai. Šeštadienio naktį atviras buvo ir Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kuriame visą dieną buvo galima nemokamai lankytis ne tik Tauragės pilyje įsikūrusiame muziejuje, bet ir jo padaliniuose. Tuo tarpu sostinėje kartu su muziejų naktimi vyko atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“, dvi dienas buvo galima lankyti 60 išskirtinių pastatų – Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminariją, bankų ir verslo cent­rų būstines, Prezidento, Seimo ir Vy­riau­sybės rūmus bei kt.

Praėjusio sekmadienio vakarą rengi­niais Vilniuje ir Klaipėdoje prasidėjo 59-asis tarptautinis poezijos festiva­lis „Poe­zijos pavasaris“. Iki gegužės 28 d. vyksianti poezijos šventė gerbėjus pakvies į 132 renginius ne tik Lie­tuvoje, bet ir Lenkijoje, Šveicarijoje, JAV ir kt., o virtualūs tiltai suteiks galimybę susitikti su poetais, gyvenančiais Danijoje, Meksikoje, Vokietijoje. Į „Poezijos pavasarį“ atvyks kūrėjai iš Jung­tinės Ka­ra­lystės, Ukrainos, Lat­vi­jos, Estijos, Pran­cūzijos, o programoje – susitikimai su įvairių kartų poetais, eilėraščių skaitymai, pokalbiai apie literatūrą, poezijos ir muzikos vakarai, literatūros pamokos, sakralinės poezijos valandos bei kt. Festivalyje bus įteiktos literatūrinės Salomėjos Nė­ries, Jono Aisčio, Zigmo Gėlės premijos, Vilniaus miesto mero premija ir „Poe­zijos pavasario“ rengėjų premija už geriausią poezijos knygą vaikams. 

Paskelbti „Pirmosios knygos“ konkur­so laureatai, kuriais šiemet tapo Justi­na Žvirblytė ir Augminas Petronis. J. Žvirb­lytė konkursui pateikė poezijos rank­raštį „Mikrosfera“, A. Petronis – prozos kūrinį „Nedetektyvai“. „Pirmosios knygos“ konkursas buvo paskelbtas metų pradžioje, jam pateikti 36 poezijos ir 34 prozos rankraščiai. 

Klaipėdoje prasideda tarptautinio teat­ro festivalio „TheATRIUM“ renginiai. Lietuvos teatro vitrinoje ge­gužės 24–28 d. bus parodyta 11 spektaklių iš įvairių Lietuvos teat­rų. Tarptautinėje programos dalyje, ku­ri išsidėlios birželio 1–22 d., bus rodomi 6 scenos meno kūriniai iš Lat­vi­jos, Jungtinės Karalystės, Portu­ga­li­jos, Is­pa­nijos, Italijos ir Taivano. Ketvir­tadienį Klai­pėdos miesto kavinėse vyks neformalūs pokalbiai su Vilniaus miesto šokio teatro „Low air“, OKT / Vil­niaus miesto teatro ir Valstybinio Vil­niaus mažojo teatro atstovais.

Netrūks šurmulio ir Šilalė­je – ateinantį penktadienį miesto pušyne rengiama respublikinė „Šilo gegužinė“, į kurią žada sugužėti ne tik mūsų krašto kapelos ir šokėjai, bet ir svečiai iš Kauno, Klaipėdos, Skaudvilės bei kitur. O gegužės 20 d. mūsų miesto gatvės aidės nuo muzikos – šilališkiai kviečiami į renginį „Tarp mūsų viskas skamba“, kuris nuo 11 val. startuos prie Kultūros centro. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Visiškai suprantama, kad valdžios postus dalijasi rinkimų laimėtojai. Tačiau kai pergalė nėra absoliuti, o balsų patvirtinti pretendentus į juos yra per mažai, tenka ieškoti sąjungininkų. Tada prasideda „turgus“ ir paaiškėja, jog politikai, prieš rinkimus žadėję dirbti visų gerovei, iš visų jėgų kaunasi tik dėl savosios. Tokią situaciją stebėjome Šilalės savivaldybėje pastaruosius ketverius metus, regis, būtent tokia pat ji savivaldybėje klostosi ir šią kadenciją: tarybos veikla, nors po rinkimų jau praėjo du mėnesiai, niekaip neįsibėgėja, o gyventojų pasitikėjimo mandatą gavę partijų atstovai nesugeba suformuoti nei daugumos, nei opozicijos ir, kaip jau tapo įprasta Šilalės valdžios padangėje, kaltina vieni kitus lyderystės stoka ir „pagalių kaišiojimu“.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Daugiau nei keturiasdešimt savivaldybės darbuotojų balandžio 29–gegužės 1 d. keliavo po Lenkiją ir Vo­kie­tiją. Nebūtų nieko blogo, jei už šią po edukacine priedanga paslėptą kelionę nebūtų sumokėję mokesčių mokėtojai.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37

Rusija vis labiau grimzta į izo­lia­ciją, nors Kremlius nuduoda, kad jos ekonomika atvirkščiai – atsi­gauna. Jei sankcijos ir antikarinės priemonės būtų taikomos tokiai ma­žai valstybei kaip Lietuva, ją seniai būtų ištikęs bankrotas. Bet didžiulė (143 mln. gyventojų, 17,1 mln. kv. km ploto) imperija laikosi dėl savo mil­žiniškų resursų, regioninių iš­tek­lių ir galingos propagandos, nu­tei­kian­čios rusus bent jau nepro­testuoti ir tikėti, jog dėl visko yra kalti Vakarai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 37 

Šilalės viešojoje bibliotekoje pristatytoje Tautvydo Jonaičio personalinėje parodoje „Viskas yra menas“ jaunasis menininkas supažindino su eksponatais, skaitė savo kurtas eiles ir atliko muzikinius kūrinius. Vaikiną sveikino šeimos nariai, draugai, mokytojai bei jo kūrybos mėgėjai. 

Užsiimti įvairiomis meno ir scenos veiklomis Tautvydas pradėjo vaikystėje, paaugęs aktyviai įsitraukė į „Apskritojo stalo“, Šilalės viešosios bib­liotekos bei kultūros centro organizuojamus užsiėmimus. Šiuo metu svarbią vietą užima ir kūryba – tapymas, dainų bei eilių rašymas. Todėl dalį devintoko kūrybos galima išvysti Šilalės bibliotekos trečiajame aukšte.

„Paroda skirta tiems, kurie ieško savęs arba jau yra apsisprendę, kuriuo keliu suks, tačiau bijo atsiskleisti. Parodos tikslas yra parodyti, kad viskas yra menas, bet tai – ne vien teptukai ir dažai, o kur kas daugiau, nes menas yra įvairus, neišsemiamas, jis gali paskatinti ir siekti karjeros, ir tapyti, ir rašyti, ir kolek­cionuoti“, – tikina T. Jonaitis. 

Paklaustas, kaip reagavo į pasiūlymą surengti personalinę parodą, vaikinas prisipažino seniai norėjęs tai padaryti, tačiau vis neišdrįsdavęs. Nors, anot Tautvydo, kai bibliotekininkė paragino, iš pradžių buvo ir nerimo.

„Bet po truputį viską padariau. Labai gera, kai įvertina ir pamato tavo veik­lą, nors nesistengi to labai viešinti“, – džiaugiasi jaunuolis.

Tautvydas eksponuoja savo piešinius, eilėraščius, koliažus, kuriuose ne vien nuotraukos, bet ir įsimintinos ne tik garsių, bet ir nežinomų žmonių frazės, svarbią ekspozicijos dalį sudaro įvairūs daiktai, kuriuos jis renka.

„Kolekcionavimas mano gyvenime atsirado seniai, kiek pamenu, visada mėgau rinkti įvairius daiktus. Kaime turime didelę palėpę, kurioje slepiasi ištisi lobiai – radau senovinį telefoną, kompaktinių plokštelių ir kt.“, – sako devintokas. 

Tuo tarpu tapyti vaikinas pradėjo visai neseniai. Pirmasis piešinys, kuriame pavaizduotas tukano paukštis, bu­vo gana pavykęs, o tai paskatino imtis teptuko dažniau. Dabar Taut­vydas sako piešiantis ir vakarais terasoje, ir žvelgdamas į saulėtekį, ir tuomet, kai turi daugiau laisvo laiko.

Dar vienas jo pomėgis yra poezija – pasak gimnazisto, patys mėgiamiausi poetai yra Algimantas Baltakis, Janina De­gutytė, Justinas Marcinkevičius, iš ku­rių poezijos semiasi įkvėpimo.

„Aš rašau apie tai, kas artimiausia man, eilės gimsta iš įvairių išgyvenimų. J. Marcinkevičius rašė: „Iš mano tylėjimo tu moki daryti žodžius ir prakalbini tai, ko aš nežinau, jog turiu“. Taigi iš to tylėjimo, manau, gimsta įvairūs išgyvenimai, nes viską, ką patiri, sutalpini į kelias pastraipas ir jas gali skaityti kitiems“, – mano T. Jonaitis.

Jaunojo menininko šeimoje yra meniškų žmonių, todėl jis jaučiasi suprastas ir įvertintas, nereikia daug kartų aiškinti artimiesiems, kas vaizduojama piešiniuose. 

Beje, Tautvydas turi ir daugiau talentų – pavyzdžiui, laisvalaikiu mėgsta skambinti pianinu, o įvaldė šį muzikos instrumentą vos per tris savaites.

„Labai mėgstu vaikščioti ir gamtoje: juk būtent gamta yra tas kūrėjas, kuris niekada nenustoja stebinti. Atrodo, kad ji visada tokia pat, tačiau kaskart ją išvysti vis kitokią“, – sako moksleivis.

Tautvydas dalyvavo ir 9–12 klasių moksleivių poetinės kūrybos šventėje „Poezijos pavasarėlis“. Jau 22-ąjį kartą vykusį renginį organizavo Varėnos viešoji biblioteka. Tautvydas jame atstovavo Šilalės viešajai bib­liotekai ir pristatė savo eilėraščius.

Vesta VITKUTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.