Rugpjūčio 4 d., 21.30 val. elinge laukiama istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinės premjeros. Pirmą kartą publikai bus pristatyta Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu parašyta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui paminėti skirta opera!

Ją KVMT užsakymu sukūrė net keturi Klaipėdos kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libretą trijų skirtingų veiksmų operai parašė Arvydas Juozaitis. Spektaklio muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas, scenografė ir kostiumų dailininkė Birutė Ukrinaitė. Operos centrinės ašys – Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančias sąvokos – žmonės, tikėjimas, kalba. „Ši opera įspūdinga savo masteliu, nes ją rašė net keturi kompozitoriai. Ji išskirtinai klaipėdietiška. Šiam projektui pradėjome ruoštis prieš dvejus metus“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Libreto autorius Arvydas Juozaitis

„Klaipėda yra Lietuvos akis į pasaulį – išmušk ją, ir pasaulis neteks mums pusės savo grožio. Šį kraštą mums reikėjo plėšte atplėšti nuo istorinės prarajos krašto. 1923 metų Kauno Lietuvos žygis į Mėmelį, miestui grąžinant pirmapradį Klaipėdos būvį, liudija nepaprastai ryžtingą lietuvių aistrą kurti valstybę ir joje gyventi.

Pradedant XIX amžiumi, Rytprūsių Lietuvos istorinė lemtis apnuoginama keturis kartus. Pirmą kartą 1807 metais, kai karališkasis Prūsijos (Vokietijos) dvaras, bėgdamas nuo Napoleono, metus gyveno Mėmelyje. Kiti trys kartai tenka XX amžiui – 1923, 1939 ir 1945 metai iškėlė mums baisų klausimą: „Būti ar nebūti?“ Lietuva lemtingai atsakė: „Klaipėdai būti!“

Klaipėda tapo lietuviškos lemties ženklu pasaulio žemėlapyje. Ir nors 1939 metais kraštas atplėštas nuo Lietuvos kamieno, tragiškas Europos likimas leido mums grįžti į jį.

Visos Lietuvos, vadinasi, ir Klaipėdos sulietuvinimas numatytas Vinco Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“, ir šią civilizacinę pergalę mes pasiekėme.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Klaipėda“ liudija Lietuvos vakarų krašto žmones, jų religiją ir jų kalbą. Liudija lietuvių ir lietuvininkų dramatišką bendrystę, jų valią sugyventi. Plikas istorijos faktas, sakantis, kad lygiai prieš šimtą metų Klaipėdos kraštas tapo Lietuvos dalimi, neturi likti pliku, tai yra, negyvu faktu. Mes geidėme, mes vylėmės ir mes laimėjome. Ir jeigu kas pagalvotų, ar net pasakytų, kad prieš tris žmonių kartas ten buvome „ne mes“, turėtume paklausti: kodėl mes giedame „Tautišką giesmę“?

Kulminacinė operos dalis – metas prieš prancūzų prefektūros šturmą. Tačiau ir pirmos dvi dalys kupinos dramatiško kelio į kulminaciją.

Rašydamas libretą girdėjau Klaipėdos krašto religijos ir kalbos sutartinę, jaučiau lietuvininkus ir lietuvius, tą sutartinę dainuojančius.“

Režisierius Gytis Padegimas

„Operos žanras – savitas ir specifinis, turintis melodramos bruožų. Operoje būtinai turi būti pasakojama kokia nors meilės istorija, ji negali supanašėti su dokumentika. Mes, istorijų operos Klaipėda kūrėjai, nesiekiame atkartoti istorinių įvykių, bet bandome kurti legendą – savaip papasakoti Klaipėdos atgavimo istoriją. Man labai graži pirmoji operos libreto autoriaus Arvydo Juozaičio remarka: „Per rūką matosi Klaipėdos bažnyčių smailės“. Ir mes, praėjus šimtmečiui, statomą spektaklį matome tarsi per rūką…

Opera – ne protokolas, čia apstu vietos vaizduotei ir išmonei. Operos „Klaipėda“ audinys suaustas iš keturių skirtingų kompozitorių vaizduotės pagimdytų garsinių pasakojimų. Kiekvienas jų savo pristatomą istorijos etapą savaip užkodavo. Tad man tenka naudoti „visraktį“, norint visas šias operas sujungti į vieną. Kad ir kokie būtų skirtumai, vis dėlto pagrindinė kūrinio tema – sukilimas ir mūsų pagarba šių įvykių dalyviams. Norisi, kad spektaklio žiūrovai pasinertų ne į intelektualinius svarstymus, o į emocinius išgyvenimus. Tokia visų laikų operų misija!

Operų siužetuose dažnai ieškome tikrų įvykių, kurie būna apaugę tikromis ir mistinėmis istorijomis. Iš šiuo atveju leidžiame sau, nenutoldami nuo esmės, įvesti šalutinių linijų, išgalvotų personažų, tarsi nebyliai teigtume: „Taip galėjo būti!“ Ne kartą pagavau save taip mąstantį ir sakantį. Tikiuosi, tuo patikės ir publika. Juk istorinių įvykių fone herojai ne tik kovojo, bet ir gyveno, jautė, mylėjo. Jų gyvenimas klostėsi prieš lemtingus įvykius ir ne visada po jų...

Mums istorijų opera „Klaipėda“ – tai padrąsinimas ir suvokimas, kad už savo žemę, tautą, prigimtinę teisę mylėti ir kurti reikia kovoti. Ir už tai neretai tenka sumokėti didelę kainą...“

Kompozitorė Loreta Narvilaitė (I veiksmas)

„Džiaugiuosi, kad man, klaipėdietei kompozitorei, buvo patikėta ypatinga misija garsais įamžinti istorinę Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio sukaktį. 1923-ieji Klaipėdos kraštui buvo reikšmingi ne vien geopolitine prasme. Tais pat metais Stasys Šimkus Klaipėdoje įkūrė konservatoriją, šiemet irgi mininčią savo šimtmetį. Mane domina visa Klaipėdos krašto kultūra, o ypač tas itin savitas ir begalinis kaip jūros toliai Mažosios Lietuvos liaudies dainų ilgesys...

Klaipėda ir jūra – nuolatinės, pasikartojančios temos mano kūryboje. Klaipėdai skirtos operos kūrimas suteikė galimybę dar giliau pažinti savo gimtojo krašto istoriją, asmenybes, kultūrines tradicijas, nes beveik visi mes ar mūsų vyresnės kartos giminės esame pokario persikėlėliai. Tad man labai įdomu pažinti savo miestą tokį, koks jis buvo iki tol, XX amžiaus pradžioje, kai jame gyveno ir aktyviai veikė Lietuvos kultūrai ir valstybei didžiai nusipelniusios asmenybės.

Pirmasis operos veiksmas yra tarsi įžanga, veiksmo laikas ir vieta – 1922-ųjų Kūčių vakaras Mažosios Lietuvos kaime. Tvyro Kalėdų laukimo nuotaika, tad muzika daugiausia šviesi, mažorinė, viltinga, kas man labai artima. Veiksmo pabaigoje užsimezga pagrindinė operos intriga – pasiryžtama kovoti, kad Mažoji Lietuva būtų mūsų. Veiksmo fone nuolat skamba lietuvininkų dainų ir liuteroniškų giesmių fragmentai. Iš jų turbūt ryškiausia tema paimta iš giesmės „Dieve arčiau tavęs“, kuri pirmame veiksme dažnai sugrįžta tarsi Mažosios Lietuvos gyventojų kasdienybės, likimo leitmotyvas.“

Kompozitorius Vladimiras Konstantinovas (prologas, II veiksmas ir epilogas)

„Klaipėda – vienas seniausių Lietuvos miestų, nors lietuviškoji miesto ir krašto istorija prasidėjo tik prieš šimtą metų. Tai kraštas, paženklintas vokiečių protestantiškosios kultūros įspaudu. Tuo metu, kai didžiojoje Lietuvoje siautėjo kontrreformacija, o po paskutinio LDK padalijimo valstybė atsidūrė Rusijos imperijos priespaudoje, iš Mažosios Lietuvos liuteronų lietuvininkų ji visuomet sulaukdavo paspirties siekiant išsaugoti ir puoselėti lietuvių tautos tapatybę, kalbą ir raštiją. Prisiminkime kad ir pirmąją Karaliaučiuje spausdintą knygą lietuvių kalba, o ir knygnešius, vėlesniu lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu per Nemuną gabendavusius lotynų abėcėle spausdintas knygas ir periodiką... Šio krašto muzika taip pat yra išskirtinė savo turtinga melika, dermėmis. Jau beveik pusę amžiaus esu klaipėdietis, pažįstu ir šio krašto etninę, ir bažnytinę muziką, o svarbiausia – ji kažkaip tapo man artima.

Perskaitęs operos libretą, grįstą Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos istorijos fragmentais, išsyk įnikau į partitūros rašymą. Pirmiausia sukūriau muziką antram operos veiksmui. Jame turėjau labai gerą vedlį – dramą, kuri, mano akimis žvelgiant, yra labai ryški, kontrastinga, turinti daug veikėjų, net buitinės dramos elementų. Antro veiksmo pabaigoje atmosfera įkaista, pritvinksta tiek, kad mūšis atrodo nebeišvengiamas.

Tuo tarpu prie penkių minučių trukmės prologo ir tokios pat trukmės epilogo užtrukau turbūt ilgiau negu prie viso antro veiksmo, mėgindamas į viena surankioti polistilistinio operos audinio nytis. Sukūriau uvertiūrą remdamasis antro veiksmo temomis ir žinodamas tik pirmo veiksmo pradžios tonaciją. Užbaigiau ją dramatišku ir rėkiančiu, disonansais sutirštintu minoru, kad po jo ryškiau suskambėtų mažoras – šviesi ir lyriška Loretos Narvilaitės muzika. Tiltu į trečio veiksmo medžiagą tapo lietuvininkų karo daina iš Kintų apylinkių, kurios tema pasidalino trečiame operos veiksme ją panaudojęs kompozitorius Donatas Bielkauskas. Epiloge meditatyvią dainos temą iš pradžių atlieka vos keli instrumentai, vėliau apaugantys kitomis instrumentinėmis linijomis, kurios atveda į Klaipėdos dabartį. Operos pabaiga ne patetiška, o veikiau kunkuliuojanti – kaip ir pats gyvenimas šiuolaikinėje Klaipėdoje.“

Kompozitorius Donatas Bielkauskas (III veiksmo XII, XIII paveikslai)

„Iki šiol didesni muzikos realizavimo procesai mano kūrybiniame kelyje buvo susiję su Dainų šventės didžiaisiais renginiais, choreografinėmis kompozicijomis ar dramos teatro spektakliais. Pasiūlymas dalyvauti operos kūrimo procese drauge su kolega Kristijonu Lučinsku man buvo netikėtas, bet mielas – tai nauja patirtis. Operos kūrėjų įvairovė sąlygoja išskirtinę stilistinę operos kaitą, kuri turėtų įtraukti publiką ir išlaikyti jos dėmesį. Manau, šįkart visumos įdomumą ir grožį bus galima patirti ne kaip vientisą tėkmę, bet kaip tik priešingai – per kontrastus. Veikiausiai muzikos kalba skirsis ne tik stilistiškai, bet tam tikra prasme šokinėsime ir per skirtingus laikotarpius.

Savo kuriamose scenose jungiu militarizuoto miesto skambesio elektroninės muzikos spalvas su švelniu orkestro skambesiu. Solistų partijų pobūdis, žinoma, tiesiogiai siejasi su libretu, tačiau šioje srityje rėmiausi labiau subjektyviu asmeniniu požiūriu į istorinius įvykius, vengdamas patoso ir suvokdamas bendrą anuometinės situacijos daugiasluoksniškumą.

Norėtųsi, kad ir ši istorijų opera klausytojus paakintų pasidomėti mūsų krašto išskirtinumu ne vien minint reikšmingą visai Lietuvai įvykį, bet ir suvokiant daugiasluoksnę čia gyvenusių žmonių kasdienybės patirtį, jų viltis. Šiuolaikiniam žmogui itin svarbu pri(si)minti praeitį ir per ją pažinti dabartį, kad galėtų kurti tvarią savo šalies ateitį.“

Kompozitorius Kristijonas Lučinskas (III veiksmo XIV–XVI paveikslai)

„Opera man įdomi tuo, kad per ją galėjau prisiliesti prie įvairesnių meno formų, išplėsti kūrybinį lauką nuo savo mylimiausios – archajiškos etninės, elektroninės bei įvairialypės eksperimentinės muzikos teatrui, kuria gyvenu kasdien.

Kadangi tai šiuolaikinė opera, joje yra ir netradicinių priemonių, derinamų su labiau įprastomis šiam žanrui. Kalbant apie operos vokalą, dalį libreto norėjosi tiesiog iškalbėti, išpasakoti, todėl kai kur vyrauja teatrališki dialogai, vėliau išaugantys į melodingus tutti. Iš pradžių planavau, kad mano kuriamoje trečio veiksmo medžiagoje bus daugiau elektronikos, tačiau rašant operą pirmiausia susikūriau orkestrinį pagrindą, tada į operos garsyną įvedžiau iš anksto įrašytų aplinkos garsų: Klaipėdos tiltų trinksėjimo, laikrodžio tiksėjimo, ritmingo švytuoklės švytavimo. Jų funkcija grynai simbolinė – tai gali būti nuoroda į emocinį ryšį tarp seniai nesimačiusių artimųjų, lietuvių vienybės arką, per Klaipėdą Lietuvai atsivėrusius jūros kelius į pasaulį, laiko tiltą tarp Klaipėdos praeities ir ateities.

Operos finale vaizduojamas gana tikroviškas mūšis baigiasi ne tamsia ar tragiška gaida, o šviesesne patriotine mintimi – džiugesiu, kad buvo iškovota reikšminga pergalė Lietuvai.“

KVMT inform.

Ar žinojote, kad „Tele2“ salonuose galite ne tik pasikonsultuoti visais rūpimais klausimais, bet ir pasinaudoti kitomis įrenginių priežiūros paslaugomis? Čia dirbantys ekspertai naudojimui gali paruošti naują įrenginį, išvalyti jau naudojamą telefoną nuo virusų, atnaujinti programinę įrangą ar suteikti kitas su sklandžiu įrenginių naudojimu susijusias paslaugas.

Paslaugos atliekamos „Tele2“ salonuose visoje Lietuvoje. Jų sąrašą galite rasti paspaudę ČIA.

Už nedidelį mokestį mobiliojo operatoriaus salonuose suteikiamos pačios įvairiausios su jūsų įrenginiais susijusios paslaugos. Pradedant asmenine konsultacija išmaniųjų įrenginių, paskyrų ir kitų paslaugų klausimais ir baigiant programinės įrangos atnaujinimu.

Tam, kad nusipirkus naują telefoną nereikėtų sukti galvos, kaip persikelti duomenis iš senojo įrenginio į naują, „Tele2“ salono konsultantai visus reikiamus žingsnius atliks vos per kelias minutes – išėję iš salono iškart galėsite pradėti naudotis naujuoju pirkiniu.

Lygiai taip pat ir nusipirkus naują išmanųjį laikrodį – visus su reikalingais nustatymais susijusius rūpesčius išspręs „Tele2“ ekspertas – susies jį su išmaniuoju telefonu ir parodys, kaip teisingai sekti sveikatos rodiklius.

„Tele2“ dirbantys ekspertai salone klientų patogumui gali paruošti naują įrenginį naudojimui, sukurti vartotojo paskyras, atkurti ar sukurti slaptažodžius, atsiųsti ir įdiegti reikiamas programėles, netgi padėti su reklaminių pranešimų valdymu. Taip pat perkelti telefone esančius duomenis ir išsaugoti juos debesijoje, laikmenoje ar kitame įrenginyje priklausomai nuo to, kokiais prietaisais naudojatės.

Salonuose taip pat teikiamos ir „Smart Master“ paslaugos, yra įrengtos ir naujų įrenginių išbandymo zonos.

Demencija yra viena dažniausių vyresnių žmonių negalios priežasčių. Tai lėtinis pažinimo funkcijų sutrikimas, kuris paveikia kasdienę žmogaus veiklą, buitinį, profesinį bei socialinį gyvenimą. Liga dažniausiai pastebi­ma atsiradus kognityvinių funkcijų – atminties, kalbos, dė­mesio, planavimo, sprendimų priėmimo ir kt. – sutriki­mams.

Centro poliklinikos gydytojos Eglės Ignatavičienės tei­gimu, demencijos priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau yra keletas rizikos veiksnių, kuriuos eliminuojant galima sumažinti susirgimo riziką. 

Sunkiai pastebimi pirmieji požymiai

Nors kasmet pasaulyje užregistruojama kone 10 milijonų naujų atvejų, ši liga vystymosi pradžioje gana sunkiai pastebima.

„Kadangi demencija progresuoja lėtai, pats pacientas atsirandančiais sunkumais taip pat staiga nesiskundžia, nes jų tiesiog nejaučia. Vėlesnėse stadijose, kai sutrikimai ima trukdyti kasdienei veiklai, ligos požymiai labiau atkreipia dėmesį. Dažnai dar prieš formuojantis pastebimiems kog­nityviniams sutrikimams, gali prasidėti nuotaikos svyravimai, nemiga, atsiranda ne­saugumo ir neužtik­rin­tu­mo jausmas“, – pasakojo E. Ig­natavičienė.

Anot gydytojos, pirmieji ligos simptomai paprastai pasireiškia nuo 60 metų, tačiau susirgti gali ir jaunesni asmenys. Specialistė pabrėžė, jog didesnė rizika kyla tiems, kurių šeimoje buvo demencijos atvejų, taip pat sergantieji cukriniu diabetu, širdies kraujagyslių ligomis bei patyrę galvos smegenų traumų. 

„Greičiausiai pastebima, kai silpsta trumpalaikė atmintis, darosi sunku prisiminti nese­niai buvusius įvykius, datas, daiktų pavadinimus, pasimetama laike ir vietoje. Tampa sudėtinga planuoti ar spręsti prob­lemas, kurios anksčiau nekėlė sunkumų, pavyzdžiui, apmokant sąskaitas, nuvykstant į parduotuvę ar vairuojant. Žmo­gui, sergančiam demencija, darosi sudėtinga komunikuoti, reikšti mintis, pasireiškia nuotaikos svyravimai, kliedesiai, haliucinacijos, gali atsirasti elgesio sutrikimų. Vis dėlto kiekvienas atvejis yra unikalus, demencijos simptomai ir būklės progresavimas varijuoja itin individualiai“, – kalbėjo medikė.

Artimųjų pastangos palaikant savarankiškumą

Demencijos sunkumo lygmenys skirstomi pagal simptomų stiprumą ir jų įtaką kasdieniam funkcionavimui. Nuo to taip pat priklauso sergančiojo savarankiškumas.

„Ligos pradžioje žmogus ga­li būti visiškai savarankiškas, tačiau pasitaiko atvejų, kai būk­lė kardinaliai pasikeičia per keletą mėnesių. Svarbu padėti sergančiajam prisitaikyti prie kintančios sveikatos būklės ir užtikrinti gyvenimą saugioje aplinkoje. Kuo ilgiau bus išlaikomas sergančio asmens savarankiškumas, tuo artimiesiems bus lengviau juo rūpintis. Būtina palaikyti fizinį ir protinį aktyvumą: reguliariai mankštintis, žaisti įvairius loginius žaidimus, pavyzdžiui, šachmatais, spręsti kryžiažodžius, galvosūkius, mintinai skaičiuoti, įsiminti pirkinių sąrašą ar mokytis užsienio kalbos. 

Nors kol kas neturime vaistų, kurie sustabdytų ligos prog­resavimą, tačiau yra skiriami preparatai, palengvinantys simptomus, padedantys ilgiau išlaikyti žmogaus adaptaciją. Labai svarbu kontroliuoti lėtines ligas, reguliariai atlikti tyrimus, stebėti būseną ir vartoti paskirtus medikamentus. 

Ankstyvose ligos stadijose daugelis sergančiųjų demencija gali gyventi gana įprastą gyvenimą, tačiau ligai progresuojant prireikia vis daugiau pagalbos kasdienėse užduotyse“, – dėstė gydytoja.

E. Ignatavičienė akcentavo, kad savarankiškumas neatsi­randa savaime. Turėtų būti sten­giamasi sergantįjį socializuoti, įtraukti į paprastas, kasdienes veiklas ir leisti jomis užsiimti.

„Padėkime žmogui susiorien­tuoti namuose, stenkimės išlaikyti rutiną, daryti sąrašus, kalendoriuje žymėti svarbius įvykius ir datas, planuoti veik­las, kurias žmogus mėgsta, ir daryti jas kasdien tuo pačiu metu. Prastėjant gebėjimams, privalu stengtis pritaikyti ap­linką, siekiant kuo ilgiau išlaikyti savarankiškumą – naudoti leng­vai apsivelkamus rūbus, batus, naudoti dušo kėdutę. Duokime užtektinai laiko užduotims atlikti, išlikime kant­rūs ir pagarbūs“, – patarė specialistė.

Būtina nepamiršti savęs

Gydytojos teigimu, kiekvienas ligos atvejis yra individualus ir žmonės ją išgyvena skirtingai bei susitvarko savitais būdais.

„Demencija sukelia nemažai sunkumų pacientui ir jo artimiesiems. Didelis iššūkis yra stebėti, kaip ligai progresuojant keičiasi artimo žmogaus asmenybė, kaip jis pamažu praranda gebėjimus, nebesugeba savimi pasirūpinti, nebeatpažįsta artimųjų. Gali kilti nerimas, nežinomybė, beviltiškumas, tad svarbu rūpinantis artimuoju, sergančiu demencija, nepamiršti pasirūpinti savimi ir savo poreikiais, nepervargti, stengtis artimo sergančio priežiūra su kuo nors pasidalinti, ieškoti pagalbos. Rasti laiko atstatyti savo jėgoms“, – sakė ji.

Rekomenduojama laiky­tis sveikos gyvensenos principų, koreguoti kraujospūdį bei gliukozės kiekį kraujyje, rūpintis savo kūnu ir protu, visavertiškai maitintis, sportuoti, atsisakyti žalingų įpročių, stengtis lavinti atmintį, skaityti knygas ir mokytis naujų dalykų. Taip pat rūpintis ir emocine sveikata, stengtis neatsiriboti nuo žmonių, bendrauti. Šie dalykai taip pat turi didelę įtaką ir sumažina riziką sirgti demencija.

Pajutę ar pastebėję, kad artimajam pasireiškė demenci­jos simptomai, kreipkitės į medikus. Daugiau informacijos apie demenciją ir galimybes gauti pagalbą galima rasti čia: https://pagalbasau.lt/demencija/.

Praėjusią savaitę posėdžiavusi Šilalės savivaldybės taryba nusprendė įsteigti miesto Vietos veiklos grupę (VVG). Nors visi sutarė, kad jos parengta strategija būtų nebloga galimybė gauti lėšų miesto infrastruktūrai atnaujinti ir žmonių gyvenimui pagerinti, pavyzdžiui, kokiai vaikų žaidimo ar sporto aikštelei įrengti, rajono meras Tadas Bartkus ir administracijos direktorius Andrius Jančauskas sulaukė daug priekaištų dėl grupės steigėjų, kurių didžioji dauguma – politikai arba su jais susiję asmenys.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Savivaldybės tarybos komitetų posėdžiuose politikai įprastai ieško sprendimų didžiausioms rajono plėtros problemoms. Tačiau šią kadenciją Švietimo, kultūros, sporto ir teisėtvarkos komitetas pradėjo nuo gilinimosi į Dariaus ir Girėno progimnazijos Upynos skyriaus darželinukų tėvų skundą dėl smėlio dėžės, nak­tipuodžių, pietų miego ir mažųjų tėvams abejonių sukėlusio pedagogės elgesio.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Šį kartą pakalbėkime apie Af­ri­ką – karštą, vargingą ir kupiną ne­ramumų kontinentą, kuris mums, tiesą sakant, mažiausiai rū­pi. Už­jaučiame, padedame, kuo galime, stebime, tačiau – ne dau­giau. Na, dar vienas kitas keliautojas (šių eilučių autorius taip pat kaž­ka­da lankėsi Alžyre) per TV yra pa­ro­dęs eg­zo­tiškų šalių gyvenimą, pa­pro­čius bei afrikiečių vargą...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Lietuvos ugniagesiai neseniai gavo 20 naujų, Lenkijoje pagamintų autocisternų. Keturios iš jų atiteko Klaipėdos priešgaisrinei gelbėjimo valdybai, iš kurių viena jau pasiekė ir Šilalės priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą (PGT).

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 58

Didžiausias krašto turtas, be abejonės, yra jo žmo­nės: esantys čia dabar ar jį jau palikę ir susikūrę sa­vo gyvenimus kitur. Tačiau nors ir pasiekę karjeros aukštumas, vertinami ir žinomi kituose miestuose ar šalyse, jie ne­pa­miršta Šilalės ir mielai čia grįžtą. Miestui minint so­lidų 490 metų jubiliejų, „Šilalės artojas“ pakalbi­no ke­letą kraštiečių, prašydamas pasidalinti savo pri­si­mi­nimais, linkėjimais bei įvertinimais. Kraš­tiečiai linki šila­liš­kiams neslėpti savo šaknų, o jomis didžiuotis – būtent taip elgiasi jie patys.

Semtis stiprybės linki iš Medvėgalio  

Lietuvos lakūnas ir aviacijos konstruktorius, akrobatinio skraidymo meistras, Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas Jurgis Kairys tikina visada prisistatantis lakūnu iš Beržės.

„Beržė – mano tėvonija, mamos gimtinė. Iš šių namų 70-metę mano močiutę ir mano mamą rusas ištrėmė į Sibirą už tai, kad jos buvo pasisamdžiusios pažįstamą vyrą pagelbėti darbuose. Aš

gimiau Sibire, o po tremties grįžome į Beržę, kur prabėgo mano vaikystė, jaunystė. Visas Medvėgalio apylinkes buvau išnardęs, pažinojau kiekvieną kampelį. Gal todėl iki šiol menu senąsias trobas, jose gyvenusius žmones. Gai­la, kad kaimas ištuštėjo, nebeliko ne tik senųjų pastatų, bet ir ten užaugusių mano vaikystės draugų“, – „Šilalės artojui“ sako padangių asas.

Jis prisipažino aviacija susidomėjęs dar besimokydamas Kaltinėnų vidurinėje mokykloje.

„Žiūrėdavau į dangų ir galvodavau, kaip gerai būtų skaidyti – nereikėtų braidyti po purvą. Tačiau nutaręs tai daryti, savo sprendimą išvykti mokytis į Rusiją ilgai slėpiau, nes labai bijojau tėvų reakcijos – juk buvome tremtinių šeima, tai prilygo išdavystei. Bet Lietuvoje jokios mokyklos, susijusios su aviacija, nebuvo – viską okupantai buvo išdraskę. Įstojau į aviacijos technikos mokyklą Viburge, vėliau Leningrado (dabar – Sankt Peterburgo) aviacijos akademijoje įgijau inžinieriaus piloto specialybę. Skraidyti pradėjau 22-ejų, bet kur kas svarbesnis pasirodė noras išsiaiškinti, kur yra žmogaus ir technikos galimybės, kaip padaryti, kad jos susijungtų į vieną. Tam reikia labai daug žinių, negalima visko, kas šauna į galvą, imti ir bandyti. Jau labai daug mano bičiulių yra iškeliavę negrįžtamon kelionėn“, – pabrėždamas išsilavinimo svarbą, kalba lakūnas.

Paklaustas, ką jam reiškia Šilalė, lakūnas atsako, jog gimtasis kraštas visada yra kartu, o Beržė, Medvėgalis, Varniai nuolat lydi mintyse. 

„Ypač Medvėgalis. Jį kasdien mačiau iš savo trobos, iki šios istorinės vietos man būdavo vos du kilometrai. Tas žemės lopinėlis reiškia labai daug: tai kraštas, kuris liudija, kad esu didžios tautos dalis. Tautos, kuri kovojo už savo išlikimą iki paskutinio kraujo lašo, siekė nepriklausomybės nuo amžių amžinųjų, kurią priešai sudegino, bet nesunaikino. Nuoširdžiai tikiu, kad joks putinas ar kitas agresorius nebeįžengs į šventą mūsų ir mūsų protėvių že­mę“, – pabrėžia J. Kairys. 

Šilalės 490-ojo gimtadienio proga jis pasidžiaugė, jog Šilalė auga ir klesti. 

„Linkiu šilališkiams nepamiršti, kas yra Laisvė ir Taika, dažniau aplankyti lietuvių tautos dvasios stiprybę liudijantį Medvėgalį, o valdininkams – žinoti, kad jie turi dirbti žmonėms bei jų gerovei“, – sako Šilalės garbės pilietis J. Kairys.

Lakūnas neslepia apmaudo, kad lietuvių sąmonėje vis dar yra daug valytinų dalykų (pavyzdžiui, pakantumas korupcijai). Ir pastebi, jog tokio mąstymo atsisakius, nebeliktų ir valdžios nuostatos valdyti valstybę taip, tarsi ji būtų privatus UAB‘as.  

Širdyje išliko šilališke

Regina Vasiliauskienė (Vajinskytė) nuo­širdžiausius sveikinimus Šilalei gim­tadienio proga siunčia iš už Atlanto. 

„Linkiu ilgai gyvuoti, plėstis, tegu šypsenų būna daugiau negu atodūsių, darbai tegul einasi lengvai ir sėkmingai, o nusivylimai ištirpsta džiaugsmo jūroje“, – optimizmu trykšta šilališkė.

Regina Čikagoje gyvena nuo 2004 m., tačiau gimtinę aplanko kasmet. 

„Atsimenu iki šiol, kai pašto dėžutėje radau didelį voką su Amerikos antspaudu – net rankos nutirpo iš išgąsčio: svarsčiau, ar rodyti vyrui, ar mesti į šiukšlių dėžę. Bet pagalvojau, kad gal tai vienintelė galimybė pamatyti pasaulį. Sūnus kaip tik baigė dešimtą klasę, teko priimti labai svarbų sprendimą: palikti gerus darbus, namus, tėvus, draugus... Bet norėjosi ir naujų patirčių. Tačiau kai atėjo metas atsisveikinti, buvo daug ašarų“, – „Šilalės artojui“ yra sakiusi JAV gyvenanti šilališkė. 

Abu su vyru jie jau buvo susikūrę gyvenimą – vyras dirbo muitinėje, Regina – Seime, tačiau laimėję „žaliąją kortą“ surizikavo viską keisti. Ir nors Amerikoje šilališkė su šeima gyvena jau dvidešimt metų, reta išimtis, kad kasmet nesugrįžtų namo, neaplankytų artimųjų, neapžiūrėtų, kas naujo sukurta ir t.t.

„Grįžę į Lietuvą, visada apsilankome ir mano gimtojoje Šilalėje. Miestelis džiugina tvarka ir jaukumu, renovuojamais namais, atnaujintomis poilsio zonomis, renginiais. Gaila, šiemet nebuvo laiko apsilankyti Vlado Statkevičiaus muziejuje – internete stebiu, kiek daug renginių ir parodų muziejus organizuoja šilališkiams. O kur dar Kultūros cent­ro bei bibliotekos veiklos… Smagu pasivaikščioti pėsčiųjų taku apie Šilalės tvenkinį.

Linkiu ir toliau visiems aktyviai puoselėti Šilalės kraštą. Tegu kiekvienam gyventi čia būna gera ir jauku, o mums, išvykusiems iš Šilalės, visada smagu sugrįžti“, – tikina R. Vasiliauskienė.

Išlaikyti užsispyrimą ir tvirtą charakterį – šito sportininkas linki visiems šilališkiams

Šilalės garbės piliečio kvėdarniškio Ramūno Navardausko vardas žinomas ne tik sporto bendruomenei – jį žino kiekvienas rajono gyventojas. Daug metų R. Navardausko pavardė, kaip vieno geriausių plento dviratininkų, skambėjo visame pasaulyje. Šiuo metu Ramūnas neberungtyniauja, gyvena ir dirba Klaipėdoje, bet sako, jog nusėsti nuo dviračio neketina. 

„Mano gyvenimas visada maišėsi tarp Šilalės ir Klaipėdos, gal todėl uostamiestyje ir likau. O prasidėjo viskas nuo Kvėdarnos, nuo pirmojo trenerio Kęstučio Česaičio, kuris man labai daug padėjo ir padeda iki šiol. Šiuo metu, kaip ir jis, dirbu treneriu, tad kai tik galiu, visada jį aplankau, o jis negaili praktiškų patarimų. Tik apmaudu, kad K. Česaičio auklėtiniai vis aplenkia manuosius“, – juokiasi sportininkas.

Ir atskleidžia paslaptį, kodėl jo treniruojamus dviratininkus sėkmė kartais aplenkia: pasirodo, anot jo, viską lemia kvėdarniškių genai, mat tai yra žmonės, kurie spinduliuoja užsispyrimą, tvirtą charakterį, bet tuo pačiu yra ir paprasti bei nuoširdūs.

Sportininkas ir jo žmona Gabrielė, taip pat buvusi dviratininkė, dažnai grįžta į gimtąją Kvėdarną, užsuka ir į Šilalę, tad nėra atitrūkę nuo gimtinės. Tačiau Ramūnas sako gerai prisimenantis, koks jausmas apimdavo, kai dar intensyviai sportuodamas po ilgesnio laiko parvažiuodavo į namus.

„Kai grįždavau po ilgiau trukusių stovyklų ar varžybų užsienyje, meilė tėviškei slėgdavo krūtinę tiesiogine to žodžio prasme: atrodydavo, kad ir žemė čia tvirtesnė, ir keliai lygesni, ir oras kvepia skaniau... Dabar smagu pasidžiaugti gražėjančia savo gimtine – matau, kaip gerėja miestelių infrastruktūra, gyventojai puoselėja aplinką, siekia gyventi vis gražiau. Didžiuojuosi savo gimtine – Šilalės kraštu, jo žmonėmis – mes nenusileidžiame gražiausiems Europos miestams. Svarbu, kad kiekvienas šilališkis tai įsisąmonintų ir nenuvertintų savęs, o didžiuotųsi savo prigimtimi, nesustotų kurti ir niekada nesakytų „niekada“, – gimtadienio proga savo kraštiečiams linki R. Navardauskas.

Užtenka pasakyti „Jonis“, ir aišku, kad tai susiję su Šilale

Iš Driežų kaimo (Upynos sen.) kilę broliai Pranciškus, šviesaus atminimo Petras, Romas ir Stasys grupę „Jonis“ įkūrė 1984-aisiais Šiauliuose. Šiandien jos vadovas Pranciškus tikina, kad jie visada žinojo, jog gyvens tik su muzika.

„O Šiauliuose atsidūrėme, nes mano žmona, taip pat iš Kiaukų apylinkių, įgijusi farmacininkės išsilavinimą, gavo ten paskyrimą dirbti. Vėliau čia po truputį susirinko ir išsilavinimus įgiję broliai. Patys kūrėme dainas, iki šiol jas ir atliekame – net nesitiki, kad griežiame jau daugiau nei 40 metų“, – leidžiasi į prisiminimus P. Trijonis.

Visi broliai baigė Driežų pradinę mokyklą, vėliau mokslus krimto vienintelėje tuo metu Šilalės vidurinėje (dabar – Simono Gaudėšiaus gimnazija). Būtent čia ir ėmė reikštis jų talentai – šoko, dainavo, sportavo, o Pranciškus dar ir piešė. Pasirodo, šis jo pomėgis išlikęs iki šių dienų. 

„Jaunystėje mums patiko Vytauto Bab­ravičiaus, Virgio Stakėno dainos, taip formavosi ir pačių kūrybos stilius. Beje, gal nedaugelis žino, kad kartu su mumis Šilalėje muzikavo ir dabartinis Kultūros centro garso operatorius bei apšvietimo technikas Gediminas Pilypas. Tad su Šilale yra susiję dar gyvi atsiminimai ir jie visi tik labai geri – tai buvo pašėlusi jaunystė. Smagu ir tėviškėje pabuvoti, ir Šilalę aplankyti. Beje, ne taip retai grįžtame. Tik gaila, kad tėviškės sodyba, nors ir išlikusi, stovi tyli, užkaltais langais“, – prisiminęs prieš dvylika metų nutikusią nelaimę, kai neteko jauniausiojo brolio Petro, nutyla Pranciškus.

P. Trijonis neslepia – širdis atgyja, vos pagalvojus apie Šilalę. Ir sako, jog ypač smagu, kad Šilalėje gimė „Padkava“, kad į Žemaitiją atvykęs aukštaitis Alvydas Juodviršis populiarina liaudišką muziką, garsina Šilalės vardą ir atlieka tai itin gerai. 

Broliai Trijoniai puikiai žino tą atsakomybės jausmą, nes „Jonio“, o kartu ir Šilalės, vardą skleidė ir tebeskleidžia ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Kanadoje, Vokietijoje, Suomijoje, Airijoje, visur, kur teko groti. 

Kadangi Pranciškus bei Stasys yra ir Šiaulių politikos veikėjai, jiems įdomu, kaip dirba ir Šilalės valdžia. Dvi kadencijas Šiaulių miesto savivaldybės taryboje buvęs Pranciškus įsitikinęs, jog dabartinė Šilalės politinė padangė yra panaši į šiauliškių 2015-aisiais. 

„Politikai turi suprasti vieną taisyk­lę: norint valdyti tinkamai, reikia daugumos. 

O miestelėnams ir visiems rajono gyventojams linkiu nesustoti ieškoti ir džiaugtis gyvenimu: dainuoti, groti, šokti. Tuo pačiu linkiu vieniems kitus dažniau palaikyti, nesitikėti, kad valdžia viena kažką pakeis, padarys. Visiems projektams, sėkmingam jų įgyvendinimui reikalinga aktyvi bendruomenė. Sėkmingai Šilalės ateičiai reikia mūsų pastangų: visų šilališkių, nesvarbu, čia gyvenančių ar išvykusių, bet tikrų, tų, kurių širdyse tebedega meilė savo gimtajam kraštui“, – sveikina Šilalę ir šilališkius jubiliejaus proga „Jonio“ vyrai.

Daugiau aktyvumo, mažiau skeptiškų komentarų

Šiuo metu Kembridže (Jungtinė Karalystė) gyvenanti virusų molekulinės biologijos doktorantė, mokslininkė tyrėja Ingrida Olendraitė dirba Kembridžo universitete. 

„Gal nuo devintos klasės susidomėjau biochemija, nors prieš tai itin patiko fizika, griežiau smuiku. Tačiau baigusi mokyklą nusprendžiau gilintis į molekulinės biologijos pasaulį ir pasirinkau studijas Vilniaus universitete. Domino, kaip veikia gyvasis pasaulis molekulių lygmenyje, todėl nesirinkau biochemijos, kuri studijų programoje turi daugiau grynos chemijos ir mažiau gyvojo pasaulio suvokimo. Tokia stipri studijų programa buvo tik Vilniaus universitete, be to, sostinėje jau turėjau labai daug draugų“, – pasakoja I. Olend­raitė.

Į gimtuosius kraštus dabar ji sako sugrįžtanti maždaug porą kartų per metus, kaip studijų metais, mat Ingridai daug laiko atimdavo ne tik mokslas, bet ir intensyvios sporto treniruotės, aktyvi visuomeninė veikla, darbas laboratorijoje.

Grįžusi į Šilalę Ingrida sako niekuomet nepraleidžianti progos užsukti į baseiną. 

„Vandens pramogos mūsų šeimoje yra itin mėgstamos, kol šeima sėdi SPA zonoje, aš baseine praplaukiu kelis šimtus metrų. Kembridže, kai laukiausi mažylio, užsiiminėdavau vandens joga, tai – labai naudinga fizinė veikla bet kurio amžiaus vyrams ir moterims. Nežinau, ar šie užsiėmimai vyksta Šilalės baseine, bet nuoširdžiai rekomenduočiau, jog būtų. Apskritai linkėčiau visiems didesnio judrumo: reiktų kuo daugiau dviračių takų, kad šilališkiai į darbą galėtų vykti netaršiomis transporto priemonėmis. Šilalė šiuo požiūriu yra tobula, tereikia įrengti saugius takus. Šiuo metu to pasigendu, grįžusi nesutinku nė vieno dviratininko. O juk tokie takai galėtų sujungti didesnius miestelius, kad žmonės saugiai galėtų pasiekti rajono centrą ar mažesnį kaimelį“, – linki šilališkiams daugiau fizinio aktyvumo I. Olendraitė.

Pasak jos, pavyzdžiui, Kembridže penkių kilometrų bėgimai organizuojami kiekvieną šeštadienį ir juose dalyvauja daug gyventojų. 

Sveikindama gimtinę su solidžiu jubiliejumi, mokslininkė linki kraštiečiams psichologinės ir fizinės sveikatos, galimybės džiaugtis renginiais bei šilališkiams būdingo iš meilės vienas kitam kylančio nuoširdumo.

„Tas jausmas, kai visus pažįsti ir kažką žinai, tačiau ne apkalbinėji piktai, o nuoširdžiai palaikai ir bandai suprasti – neįkainojamas ir neįmanomas didesniame mieste. Linkiu Šilalei išlikti draugiška, atvira visiems: jauniems, mažiausiems, vyriausiems, džiaugtis įvairovės (meilės, religijos, amžiaus, lyties ar asmens tapatybės) pilnu gyvenimu, neteisti kitokius gyvenimo kelius pasirinkusių žmonių. Taip pat linkiu prisiminti gamtai ir mūsų pačių sveikatai draugiškus sprendimus, tvarius judėjimo būdus“, – sako Ingrida.

Pusę pasaulio išmaišius, keliai vis tiek parveda į Šilalę 

Menininkė Aušrinė Pudževytė pomėgį piešti pavertė ne tik darbu, o ir gyvenimo būdu. Mergina jau kuris laikas keliauja iš vienos šalies į kitą ir kuria, o pertraukėlių metu nepamiršta gimtinės – taip negraži pastato siena greta Kultūros cent­ro virto meno kūriniu. 

„Visada maniau ir iki šiol galvoju, kad savo namus randame ir susikuriame patys. Šilalė man visada buvo, yra ir bus vieta, į kurią grįšiu, kas benutiktų. Gimtojo miesto nepamiršta ir mano draugai, čia gyvena mano šeima. Tad gimtinėje, rodos, ir kvėpuoti lengviau, viskas teka sklandžia, ramia tėkme, niekas niekur neskuba ir apima jausmas, kad nereikia niekur skubėti“, – kalba šiuo metu Olandijoje apsistojusi šilališkė.

A. Pudževytė į šios šalies sostinę Amsterdamą nuvyko labai netikėtai. Bet tai nebuvo išimtis – lygiai taip pat netikėtai sparnus ji kėlė ir į kitas pasaulio šalis, kuriose teko gyventi. Menininkė prisipažįsta, kad visada klauso širdies balso, o atkakusi į Olandiją nusprendė likti ilgesniam laikui ir pažiūrėti, kaip seksis kurti Europoje. 

„Vis dar augu kaip menininkė, kuriu meninius projektus, tapau freskas. Be viso to, turiu daug klientų, kuriems padedu su socialinės medijos turiniu, taip pat prieš keletą mėnesių pradėjau organizuoti abstraktaus meno užsiėmimus, į kuriuos renkasi žmonės, norintys išmokti ir patirti kažką naujo“, – dabartinę savo veiklą nusako Aušrinė. 

Nors mergina sukasi šurmulyje, sa­ko, jog gyventi mažame mieste yra kur kas patogiau ir smagiau. Tik kol tai turime, negebame įvertinti.

„Vaikystėje turėjome viską, ko galima norėti. Visi mano bendraamžiai galėtų tai paliudyti. Pirmiausia, žinoma, kalbu apie vaikystės vasaras – jos buvo nerealios. Visą dieną „pramirkdavom“ upelyje su sese ir močiute. Šiek tiek užaugus eidavom „į miestą“, susitikdavom su draugais. Dabar, kai galiu lyginti mastelius, aišku, kad Šilalė yra labai mažytė. Užtat čia gyvenantieji turi viską šalia. Man grįžti į tėviškę bent mintimis reiškia didžiulę nostalgiją gimtajam kraštui. Kadangi niekas nestovi vietoje, transformuojasi, mano gimtoji Šilalė – taip pat. Norėčiau, kad tai tęstųsi, kad žmonės plėstų akiratį, nuolat keistųsi patys ir klausytųsi jaunų žmonių širdies plakimo. Paprastai jaunimo idėjos yra tobulos ir skatina augti, tad savo gimtąjį miestą po keliolikos ar keliasdešimties metų įsivaizduoju kitokį, pilną spalvų“, – nebijoti būti ryškiems Šilalei ir šilališkiams linki menininkė A. Pudževytė.

O kad tam ryškumui būtų duotas startas, sako mielai prisidėsianti ir pati. 

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovų ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasara – miestų ir miestelių gim­tadienių švenčių laikas. Praėjusią savaitę jį atšventęs uostamiestis dabar estafetę perduoda mums – Šilalės jubiliejui suplanuota prog­rama kviečia kartu laiką praleisti tiek suaugusiuosius, tiek jaunimą, tiek vaikus.

Rugpjūčio 3-iąją prasideda miesto jubiliejiniam 490-ajam gimtadieniui skirti renginiai (visa išsami programa skelbiama šiandienos „Šilalės artojuje”). Šventės organizatoriai žada daugybę pramogų: šokio spektaklį, ugnies šou, teatralizuotą koncertą, keramikos ir kitas meno parodas, 3D muzikos ir šviesų projekciją apie miesto istoriją. Be to, pirmą kartą gimtadienio šventės metu vyks iškilminga „Auksinės gilės“ įteikimo ceremonija iškiliems Šilalės krašto žmonėms. Visi gimtadienio šventės renginiai – nemokami.

Rugpjūčio 1-ąją Klaipėdai sukako 771-eri. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai buvo kviečiami apsilankyti uostamiesčio širdyje – piliavietėje. Pasak istorinių šaltinių, XIII a. viduryje Livonijos ordino riteriai pasiekė kuršių apgyvendintą teritoriją tarp dabartinės Klaipėdos ir Kretingalės. 1252 m. ordinas užėmė vietovę prie Dangės upės žiočių ir drauge su Kuršo vyskupu rugpjūčio 1 d. raštu patvirtino susitarimą statyti čia pilį. Šalia jos pradėjo kurtis miestas Mėmelis. 

Prasidėjo trečiasis Klaipėdos festivalis – rugpjūčio 4-ąją senajame laivų elinge skambės trijų dalių istorijų opera „Klaipėda“. Ji skiriama Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimt­mečiui.

Tauragėje tęsiasi tarptautinis Tauragės muzikos festivalis, kuris kasmet tampa traukos centru Vakarų Lietuvoje. Rugpjūčio 3 d., nuo 19 val., Tauragės pilies kiemelyje Luisa Sobral pristatys albumą „Dansado”. Kaip teigia organizatoriai, kultinės portugalų kūrėjos ir atlikėjos albumą sudaro 11 originalių dainų, įrašytų tarp Lisabonos ir San Paulo.

„Šios dainos gimė iš poreikio dainuoti apie meilę. Paveikta įvykių Ukrainoje, Luísa siekė sukurti šviesią, pozityvią „odę gyvenimui“. Ir jai tai pavyko –  vos pasirodęs, Portugalijoje albumas tapo metų muzikiniu įvykiu bei geriausiai parduodamu įrašu”, – sakoma apie albumą „Dansado”.

Toliau šurmuliuoja „Džiazo dienos Tauragėje” – kokybiškos muzikos festivalis dovanoja galimybę išgirsti klasikinių ir dar negirdėtų džiazo ritmų, kūrybiškoje aplinkoje sutikti kitokį save ir mėgautis unikalia patirtimi. Artimiausias renginys – „DixXband ir Swing Daiva” – kviečia muzikos mylėtojus susitikti rugpjūčio 8 d., 18 val., Smalininkų senajame uoste. 

Artėja septintasis tarptautinis Kretingos senosios muzikos festivalis: rugpjūčio 6 d. jį atidarys Lietuvos senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, atliksiantis Ispanijos aukso amžiaus muziką. Ansambliui diriguos ir kornetu bei išilgine fleita gros festivalio meno vadovas R. Calveyra, dainuos mecosopranas Renata Dubinskaitė, kartu su jais muzikuos barokinių trombonų ir vargonų atlikėjai. Kretingos senosios muzikos festivalio koncertai nuo 19 val. rengiami Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje, jie yra nemokami.

Kotryna PETRAITYTĖ