Daugybė prasmingų žodžių sukurta Motinai. Galima juos cituoti be galo. Ta­čiau Motinos diena yra tas laikas, kuomet ir mums patiems atmintin grįžta mūsų ma­mų kažkada sakyti žo­džiai, pamokymai, pata­ri­mai – kiek daug visko, kas vadinama vienu žodžiu – meilė, išdalinta mamos savo vaikams. Sau pasilie-kant ne­ri­mą dėl mū­sų klaidų ar ne­­sė­kmių bei visišką pa­siaukojimą.

„Ryšys tarp mamos ir vaiko yra pats gražiausias ir labiausiai jis priklauso nuo mamos. Todėl labai džiaugiuosi šiltais santykiais su savo mama, šita tampria gija, kuri mus sieja. Džiaugiuosi, kad ją turiu, galiu aplankyti, pasikalbėti. Tai būna ne tik per Kalėdas ar Velykas, bet ir per Motinos dieną. Visada man buvo ir yra svarbu, kad mama mane priima tokią, kokia esu, supranta ir palaiko. Nors galbūt įžvelgia esant sunkumų, tačiau nekomentuoja, nepeikia“, – šiltais žodžiais apie savo mamą dalijasi kaltinėniškė Vesta Trimirkienė, kartu su vyru Virginijumi auginantys šešias atžalas.

Kauniečiams Šilalės kraštas galbūt būtų likęs nežinomas visai, jei ne Virginijaus profesinė karjera. Baigęs Žemės ūkio akademiją, jaunas specialistas buvo paskirtas dirbti į Kaltinėnų bandymų stotį, ten baigė disertaciją ir įgijo daktaro laipsnį. Vesta pradžioje mokėsi Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje, paskui Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo chorinio dirigavimo specialybę. Paskutiniais studijų metais, pasak Vestos, jaunimo piligriminėje kelionėje į Taize Prancūzijoje jiedu su būsimu vyru ir susipažino.

„Graži draugystė virto meile, susituokėme. Vyras Kaltinėnuose nuomojosi butą, bet abiem norėjosi savo namų. Taip nusipirkome vienkiemyje seną sodybą, kuri dabar ir yra mūsų šei­mos namai“, – sako moteris.

Ir ne bet kokie namai, o gyvi, skambantys nuo šitokio būrio vaikų klegesio, juoko. Žinoma, kartais pasigirsta ir verksmas, nes be to vaikai neužauga.

„Kai tekėjau, galvojau, jog pil­na šeima – tai keturi vaikai. Mes augome dviese su broliu, ne­teko matyti gausesnių šeimų. Bet vėliau susipažinome su keliomis krikščioniškomis šeimomis, kurios nepabūgo tuomečio neigiamo požiūrio ir ryžosi turėti daugiau. Juk ne mes planuojame, o Dievas – toks yra krikščioniškas požiūris. Ir Dievas mus apdovanojo. Be to, tai ir savotiškas atsigręžimas į lietuvių tautos tradiciją“, – sako gausios šeimynos mama.

Moteris neslepia susidurianti su nuomone, neva jei daug vaikų, šeima – pašalpinė. Tačiau, jos teigimu, ryškėja ir kitoks požiūris.

„Kur kas svarbiau, kad požiūris į daugiavaikę šeimą keičiasi – pasigirsta vis daugiau skatinimų, pagyrų, pagarbos, netgi žavėjimosi. Geras dalykas ir tai, jog gyvename vienkiemyje, daug erdvės, tai ar vaikai pašūkauja, paišdykauja – niekam nekenkia, todėl ir jokių priekaištų. Džiaugiuosi, kad gyvename atskirai nuo tėvų, jei iškyla kokių problemų – sprendžiame patys tarpusavyje, niekas už namų sienų neišeina. Kaip daugiavaikiai tėvai, nesame tos nuomonės, jog reikia prašyti to ar ano, reikalauti. Juk gal kitiems irgi ne mažiau svarbu. Žinoma, jei valstybė paremia, džiaugiamės, bet dėl to naudotis pirmenybe – ne. Nemanau, jog turėtume taip da­ryti“, – įsitikinusi Vesta.

Kai moteris po trejų metų iš vaiko auginimo atostogų grįžo į darbą Bijotų laisvalaikio salėje, kur dirba renginių organizatore, mažajam Faustui vietos darželyje neatsirado. Tačiau mama tikisi, kad šiemet ji atsiras ir nukris nuo pečių nemažas rūpestis. Ji vardija gražų būrį judviejų su Virginijumi atžalų: vyriausiajai Smiltei rudenį sukaks 17-a, paskui ją – jaunesnieji Rojus, Raigardas, Luk­nė, Ainė ir Faustas, kuriam netrukus ketveri.

Kiek reikia mamai fizinių ir dvasinių jėgų, kad kiekvieną ma­tytų, girdėtų, visiems padėtų, patartų. O kur dar kasdienė buitis!

„Palyginus su tuo, ką patyrė mamos, augindamos mus, dabar yra daug lengviau. Prie to ženkliai prisideda ir skalbyklės bei džiovyklės, be kurių neįsivaizduojame kasdienybės, ir saus­kelnės kūdikėliams. Dar vienas privalumas ir didelė pažanga yra tai, jog nemažai moterų vairuoja automobilį – tai atriša rankas ir pačiai, ir vyrui. Nors visgi, auginant gausią šeimą, buitis nėra tokia jau paprasta, kaskart susiduri su kokiomis nors kliūtimis. Dabar įsitikinau, jog jei būčiau žinojusi, kad turėsime tokį būrį, būčiau kitaip, patogiau, projekta­vusi namus. Gerai, kad turiu nagingą vyrą – štai vien avalynei sudėti koridoriaus kampe jis sumontavo lentynas, kurios iki lubų prikrautos batų, o juos keičiame pagal sezoną. Nes kitaip būtų krūva, kurioje surasti ant­rą – vargas. Lengviau bei pigiau auginti vaikus ir dėl drabužėlių – daugybė moterų nori dalintis savų išaugtais tvarkingais, kokybiškais rūbais. Skambina, siūlo. Kai susikaupia daug, tie­siog pasakau: ačiū, šiuo metu turiu. O juk anksčiau to nebuvo, didelės šeimynos mamai drabužėlius tekdavo ir palopyti“, – sako V. Trimirkienė.

Viso pokalbio metu Vesta negailėjo gerų žodžių savo sutuoktiniui.

„Yra sakoma, kad moteris laiko tris trobos kerčias, o vyras – vieną. Mūsų atvejis kitoks: pas mus šeimos galva yra vyras, tėtis – tvirtas, patikimas ramstis. Jis dalyvauja visur: šeimos gyvenime, vaikų auklėjime, namų ūkį tvarko, savo darbą dirba, su vaikais užsiima. Visapusiškai padeda. Bendravimas, tarpusavio sutarimas yra šeimos darnos pagrindas, gyvenimo pavyzdys vaikams. Mūsų šeimoje fizinių bausmių nėra ir būti to apskritai negali. Su vaiku reikia kalbėti, jam aiškinti. Man tai daryti prisieina daug kartų, kol vaikas supranta. Tėčiui, kadangi jis yra griežtas, sekasi geriau, ir aš tuo tik džiaugiuosi – gausiai šeimai suvaldyti griežto tono reikia. Tad vaikams užtenka vieno tėčio žodžio“, – vaikų auklėjimo metodus atskleidžia Vesta, pridurdama, jog apie tai geriau papasakotų vyras.

„Negaliu sakyti, kad esame tobuli – tarpusavio santykių de­rinimo mokytis reikia visą gyvenimą, pastangos bei patirtis būnant kartu keičia abu – ir vyrą, ir moterį. Svarbiausia – ėjimas į priekį viena linkme, žiūrėjimas viena kryptimi. Nors, kaip visur, būna ir tamsių epizodų: nėra nuotaikos, kažkas ne­pasisekė ar iškyla kokių prob­lemų. Bet praeina kiek laiko, ir viskas nuslūgsta. Ir susibarti tenka, nors aš labiau stengiuosi išklausyti ir taip nugesinti ki­virčą. Nes kas žino, ar būtų geriau, jeigu atsakyčiau tuo pačiu. Bandau taip rasti geriausią išeitį. Galbūt kitos moterys kitaip sprendžia tuos dalykus. O labiausiai tvarkytis su viskuo padeda tikėjimas: pasimeldi ir vėl šviesu. Malda teikia stiprybės. Padėkoti Dievui turime už ką – tiek daug mums visko davė: gražią šeimą, sveikus vaikus, namus, pilnus gyvybės. Visa tai teikia begalinį džiaugsmą ir laimę“, – teigia Vesta.

Moteris džiaugiasi jau turinti pagalbininkų.

„Vyresnieji man didelė parama – galiu patikėti jiems mažesniųjų priežiūrą. Smiltė labai mėgsta suktis virtuvėje. Rytą ji net nenori, kad kelčiausi, tai yra jos laikas. Aš stengiuosi netrukdyti – dvi šeimininkės virtuvėje nereikalingos (juokiasi – red. past.). Jeigu matau, kad ji jau šeimininkauja, nesikišu. Labai savarankiška, jau mąsto, kaip planuotų savo namus, kokia turėtų būti virtuvė. Jaučia atsakomybę už mažesniuosius, yra labai malonaus būdo.

Visi mūsų vaikai yra muzikalūs, kūrybiški. Smiltė ir Rojus skambina pianinu, o dar šiais metais baigė ir dailės studijas, Luk­nė ir Rai­gardas – smuiku, be to, berniukas dar griežia „Bijotaičių“ ka­peloje. Visi mokosi meno mokykloje. Stengiamės, kad jeigu jau pradėjo, tai ir baigtų, o ne noriu–nebenoriu. Manau, jog tai tik į naudą – muzikuojantis žmo­gus labiau linkęs kurti gėrį. Pati įsitikinu, kaip muzika nu­ima visas neigiamas emoci­jas“, – tikina Vesta, pasirinkusi muzikantės kelią. Be sa­vo tiesioginio darbo, moteris dainuoja duetu su Karoliu Kaminsku iš „Bijotaičių“ kapelos, pakviesta vargonuoja Kaltinėnų bažnyčioje per šv. Mišias. Be to, abu su vyru mėgsta kartu pagiedoti.

Anot Vestos, jų šeima laisvalaikį leidžia aktyviai: išvaikščiota daugybė pažintinių takų, vaikai su tėčiu dalyvauja sporto renginiuose – jis juos visaip skatina, kad kuo mažiau sėdėtų prie kompiuterio. Ir pirmieji rezultatai jau matomi – Rojui neblogai sekasi bėgime, yra pelnęs vertingų apdovanojimų.

„Namuose tėtis įrengė kopėtėles, žiedus. Atrodo, vaikai žaidžia, bet kartu ir sportuoja, lavinasi. Švenčiame visų gimtadienius, sakome linkėjimus vienas kitam – vaikai kuria juos patys. Žinoma, tarp vaikų būna visko: čia verkia – čia juokiasi, čia susipyko – čia vėl draugai. Tačiau kasdien vis labiau jais džiaugiuosi, ypač dabar, kai vyresnieji netoli pilnametystės: auga, bręsta, yra atviri, pasiti­kintys, malonūs. Kuo toliau, tuo tas džiaugsmas didesnis. Todėl noriu palinkėti būsimoms mamoms ir tėčiams nebijoti turėti daugiau vaikučių. Gal pradžioje reikia atiduoti labai daug: savo laiką, miegą, galbūt karjerą. Bet vaikai auga, ir ateitis tikrai yra džiugi“, – įsitikinusi laiminga mama.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gegužės 7-ąją minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Jau antrus metus ši diena mums yra itin aktuali, nes dar skaudžiau primena rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai: kalba, spauda, laisvas žodis... Tačiau net keturis XIX amžiaus dešimtmečius trukęs kalbos draudimas neprivertė lietuvių užmiršti gimtosios kalbos – netgi at­virkščiai: paskatino ją dar la­biau branginti. Būtent tais rep­resijų metais suklestėjo leidyba, atsirado laikraščiai, ža­dinę lietuvių savimonę ir pilietiškumą, privedusį tautą prie valstybės atkūrimo. Praėjo beveik 120 metų, bet spau­da aktualumo nepra­rado. Kunigas Ričardas Doveika daž­nai primena, kad skaitantys knygas valdo tuos, kurie žiūri televizorių ar domisi tik tuo, kas skelbiama socialiniuose tinkluose – spausdintas žodis turi išliekamąją vertę, ja­me glūdi tiksli ir teisinga informacija. Ir nors daugelio gyve­nime labiau karaliauja „visažinis“ internetas, jis ne­pakeis laikraščio, kuriame lyg metraštyje fiksuojami bend­ruo­menės gyvenimo įvykiai. 

Sveikindami savo skaitytojus artėjančios šventės proga, dėkojame, kad „Šilalės artojas“ nepraranda pelnyto pasitikėjimo, kad mūsų rajono gyventojai tiki spausdinto žodžio svarba, o redakcija neretai yra ir ta instancija, į kurią pagalbos kreipiasi neteisybę patyrę žmonės.

Žiniasklaidos priešakyje ir šiandien yra spauda, todėl minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, klau­siame kolegų, politikų, mūsų krašto intelektualų, ko­kia, jų nuomone, turi būti spauda ir kokios jos reikia.

Žurnalistika prasideda nuo vietos spaudos

Dainius Radze­vi­čius, Lie­tu­vos žurnalistų sąjungos pirmininkas:

„Praėjusiais metais svarstant valstybės paramos žiniask­lai­­dai kryptis, įvardinau, kad prioritetu turi tapti kultūrinė spauda, regionų leidiniai ir tiriamo­ji žurnalistika. Spauda tu­ri ilgiausias žiniasklaidos tra­di­ci­jas, ir turime pripažinti, jog būtent vietinė spauda yra pradžių pradžia. Ji, skirtingai nuo pasaulinės ir nacio­nalinės žiniasklaidos, kasdien gyvena šalia žmonių, stebi, kas vyksta, ir kai reikia, padeda nacionalinei ir tarptautinei žiniask­laidai suprasti, kas vyksta ir kodėl taip – mūsų nacionalinė žiniasklaida dažnai naudojasi kolegų paslaugomis. Todėl vietinės spaudos svarbos gali nematyti tik aklas.

Žiniasklaidos ateitis priklauso nuo žmonių ateities, nes mes, žurnalistai, negalime gyventi be žmonių, kuriems mes reika­lingi. Demografinė padėtis ro­do, kad bendruomenės, nutolusios nuo didžiųjų Lietuvos miestų, tampa vis brandesnės, nes jaunesni žmonės išvyksta gyventi, dirbti, studijuoti į didžiuosius miestus. Lieka tie, kurie turi daugiau gyvenimiškos patirties. Tai yra gera žinia, nes skaitant reikia susikaupti, mąstyti, suprasti. Todėl spauda visada buvo, yra ir, tikiuosi, išliks elitine žiniask­laida televizijoje, radijuje“.  

Pirmutinis žinių šaltinis 

Kornelijus Andrijauskas, gydytojas, medicinos mokslų daktaras:

„Mano dukros, sugrįžusios iš užsienio, stebisi, kad Šilalėje dar eina laikraštis, klausia, kas jį skaito. Gaila, bet jaunimas dabar net televizoriaus nežiūri. O mums laikraštis yra pirmutinis žinių šaltinis, tik iš to, kas jame rašoma, sužinome, kaip žmonės gyvena. Dauguma ypač reaguoja ir džiaugiasi, kai perskaito apie save, savo kraštą. Todėl rašydami jūs darote stiprią įtaką žmonių psichikos sveikatai, nors apie tai gal net nepagalvojate. 

Suprantu, kad turite kritikuoti valdžią, nes tokia yra spaudos misija, tokia žurnalistų duona. Valdžia niekada nepatiks žmonėms, kurie turi ją išlaikyti. Taip spauda palaiko demokratijos užuomazgas, o demokratija mūsų valstybėje dar yra labai silpna, žmones liūdina daugelyje sričių vykstančios reformos“. 

Pagarba nepasiduodantiems politikų diktatui

Vitalija Jankauskaitė-Mil­čiu­vie­nė, Šilalės savivaldybės tarybos na­rė: 

„Esu diplomuota žurnalistė, dirbusi dienraščiuose, televizijos naujienų ir publicistikos laidose. Man žiniasklaidos idealas išlieka 1998–2005 m. laikotarpis, kai spauda turėjo ypatingai aukštą pasitikėjimo kreditą. Labai gerai pamenu 2001-uosius, kai pradėjau dirbti dienraščio „Lietuvos žinios“ ekonomikos skyriuje – skirtingų leidinių žurnalistai konkuruodavo, ieškodavo įdomesnio istorijos „kampo“, stengdavosi, jog straipsnis bū­tų išskirtinis, su daugiau faktų bei nuomonių. Deja, paskui sekė nuosmukio laikotarpis, žiniasklaida ėmė pataikauti skaitytojo, žiūrovo pramoginiams interesams, o buvusias analitines, diskusijų laidas keitė pigūs info šou, televizijos prodiuseriai ėmė aiškinti, kad auditorija yra buka ir tenka nusileisti iki jos lygio. Imta prekiauti netgi žmonių nelaimėmis, o reporteriams prodiuseriai liepdavo negrįžti iš filmavimo „nepravirkdžius bobutės“... 

Kartu su galimybe (deja, spaudos pristatymas Lietuvos paštui nebėra prioritetas) rytą pradėti su laikraščiu išnyko ir visuomenės poreikis kritiškai vertinti informaciją. Todėl reikėtų galvą nulenkti prieš regionų, rajonų leidinius, kuriems išgyvenant tikrai sunkų laiką, kai brangsta spausdinimo, platinimo paslaugos, vis dar pavyksta skaitytojams pateikti vertingą informacinį turinį ir išlikti. Pagarba tiems, kurie nepasiduoda politikų diktatui. Nes laisvo žodžio užgniaužimas – rimtas žingsnis diktatūros link. O dabar gyvename būtent tokiu laikmečiu, ir tai gąsdina. Nes jokie socialiniai tinklai su papud­ruotais paveiksliukais bus nereikalingi, atėjus sunkiems laikams. Visada bus reikalinga tik objektyvi informacija.

Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena mums primena, kad naikindami laisvą žodį nukreipiame ginklą ir į lietuvių kalbą. Net nepastebime, kaip jaunoji karta lietuviškus žodžius keičia ang­liškais, kaip po ukrainiečių imigracijos bangos didmiesčiuose vis dažniau tampa norma kalbėti rusiškai. Ir tai labai liūdina.

Linkiu visiems siekti objektyvios informacijos ir dėkoti spaudai, kai tokią pavyksta rasti. Su profesine švente, mieli laisvo žodžio skleidėjai!”

Būkite ketvirtąja valdžia 

Stasys Norbutas, Šilalės Si­mono Gau­dėšiaus gimnazijos direktorius:

„Spausdintas žodis būtinai reikalingas, ypač rajonuose, kur didelė dalis žmonių pirme­nybę teikia laikraščiui, nes tai yra vienintelis informacijos šaltinis, kuriame plačiau pakomentuojamos naujienos. Aš pats taip pat pirmenybę teikiu rajono laikraščiui, dar skaitau profesinę spaudą, pedagogų bendruomenei aktualius leidinius. Visą kitą informaciją, kaip ir daugelis, randu internete.

Sunku pasakyti, kiek internetas pakeis spausdintą žodį, nes gyvenime vyksta tokie pokyčiai, apie kuriuos niekada nebūtume drįsę net pagalvoti. Bet man atrodo, kad spausdinto žodžio niekas nepa­keis, nes ir pats, ir lietuvių kalbos mokytojai yra pastebėję,  jog labai

daug žmonių renkasi „tik­rą kny­gą“, mėgaujasi spausdintų leidinių skaitymu. Skaito ir nemaža dalis mūsų mokinių, nors gal ne tiek, kiek norėtume mes, mokytojai. Tačiau skaitymo problema atsirado ne dabar. Tu­rime pripažinti, kad pasaulis labai dinamiškas, ir  kiekvienas pasirenka savo prioritetus.  

Spausdintas žodis visada ras savo ad­resatą, todėl linkiu spaudai visada būti ketvirtąja valdžia. Spauda vaidina didelį vaidmenį keliant aktualias prob­lemas, ir privalome nebijoti jų pripažinti. Žmonės turi žinoti, kuo gyvena bend­ruomenė, kad galėtų siūlyti savo idėjas bei galimus sprendimus. Turite savo terpę, man labai norėtųsi palinkėti, jog patiems svarbiausiems dalykams niekada nepritrūktų dėmesio ir laiko. Smagu, kad esate“. 

Pareiga ir atsakomybė išlaikyti objektyvumą

Vytautas Juozapaitis, Seimo narys, Kultūros komiteto pir­mininkas:

„Valstybinės žiniasklaidos Lietuvoje nėra, visa veikla paremta privačiu kapitalu ir privačiomis iniciatyvomis, tad žiniasklaidos kokybė priklauso nuo finansavimo. Nuo kitų metų pradės veikti naujas valstybės Medijų fondas, kuris turėtų labiau padėti kultūrinei žiniasklaidai ir regionų spaudai. Jai parama gyvybiškai būtina, kad išliktų nepriklausoma nuo politikų ir savivaldybių įtakos, išlaikytų politinį neut­ralumą ir objektyvumą. 

Deja, labai dažnai laikraščiai dėl tokios įtakos tampa viešųjų ryšių objektais, atstovaujančiais kuriai nors partijai ar savivaldybei, todėl žurnalistai nebegali objektyviai informuoti visuomenės apie vykstančius procesus. Daug kalbama apie visuomeninį transliuotoją – Lietuvos radiją ir televiziją. Bet tai yra realiai nepriklausomas transliuotojas, turintis įstatymu nustatytą biudžetą, todėl nepriklauso nuo to, kokia partija yra valdžioje. Jei ir nepatinka, kad „ne tą“ rodo, vienintelis dalykas, ką galime padaryti, tai nukreipti tuos laiškus LRT tarybai, kuri sprendžia laidų turinio prob­lemas. Labai gerai, kad politikai negali kištis į laidų turinį, o jei bandytų, jau rytoj būtų prikalti prie gėdos stulpo dėl laisvo žodžio ribojimo. 

Žurnalistai privalo prisiimti atsakomybę už savo publika­ci­jų objektyvumą – žmonės ti­ki, ką rašo laikraščiai, rodo televizija ar sakoma per radiją. Žurnalistai turi išskirtinę ga­li­mybę formuoti visuomenės nuo­monę, todėl ir jų atsakomybė yra tokia didelė. Socia­li­niuose tinkluose yra begalė įvairių kanalų, kurie apsimeta ži­niasklaida ir klaidina žmones, kiršina visuomenę ar net kenkia valstybei. Bet kai reikia prisiimti atsakomybę, tokie „žurnalistai“ aiškina išsakantys tik savo nuomonę. Žur­nalistai yra išsilavinę, sąmoningi valstybės piliečiai, todėl apmaudu, kai skaitydamas imi abejoti, kuriai valstybei jie dirba“. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovų nuotr.

Lietuvos krepšinio federacija (LKF) atnaujino projektą „Atskleisk talentą“, skirtą jauniesiems krepšininkams, ir lankosi visuose Lietuvos miestuose, kur veikia sporto mo­kykla, LKF narė. Šilalė – 24-oji šių išskirtinių treniruočių vieta, o mūsų vaikus treniravo olimpinis čempionas, krep­šinio legenda Valdemaras Chomičius.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir Šilalės sporto mokyklos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 34

Tarp žemės ir vandens nusidriekusi Eglės ir Žilvino meilės istorija gegužės 17 dieną bus papasakota Kauno publikai, kurios laukia pažintis su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT)  šokio spektakliu „Eglė žalčių karalienė“, sukurtu choreografo Martyno Rimeikio.

Vaidmenis kuria jaunieji KVMT baleto artistai iš Ukrainos: Eglės vaidmenį atliks Anna Chekmarova, Žilvino - Yann Malaki. Šiemet „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota Anna Chekmarova KVMT baleto trupėje šoka nuo 2021 m. spalio. Tarp ryškiausių sukurtų vaidmenų šiame teatre: Baronienė Rainakienė „Altorių šešėly“; Solistė „Šventasis pavasaris“, Solistė triptike „Dona Kichotė“.

Yan Malaki KVMT baleto trupėje šoka nuo 2020-ųjų spalio. Neseniai vykusiuose apdovanojimuose Y. Malaki apdovanotas kaip Muzikinio teatro 2022-ųjų „Metų baleto artistas“ už Vaikino vaidmenį triptike „Dona Kichotė” (I dalis), Jaunojo Fausto vaidmenį „Faustas” ir Žilvino vaidmenį E. Balsio „Eglė žalčių karalienė”. Tarp jo vaidmenų šiame teatre: Seminaristas Petryla „Altorių šešėly“; Džonas M. Theodorakio „Graikas Zorba“, Princas Spragtukas „Spragtukas“. Jis vienas iš KVMT baleto artistų aktyviai kuriančių choreografines miniatiūras. Y. Malaki dalyvauja KVMT projektuose „Dėmesio! Baletas“, o praėjusių metų pabaigoje publikai kartu su kolegomis pristatė savo kompoziciją šokio spektaklių triptike „Dona Kichotė“.

XX a. lietuvių muzikos klasiko Eduardo Balsio neoklasikinis baletas „Eglė žalčių karalienė“ – populiariausias šio žanro nacionalinis veikalas Lietuvoje. Jį kurdamas, kompozitorius rėmėsi Salomėjos Nėries to paties pavadinimo poema, dar labiau išryškindamas mitologinius pasakos pradus ir intensyviai plėtodamas Eglės ir Žilvino žmogiškųjų jausmų dramą. Baleto partitūrai būdinga spalvinga instrumentuotė, ryškūs nuotaikų kontrastai, atpažįstami liaudies muzikos motyvai. Spektaklio kūrėjų komanda – choreografas Martynas Rimeikis, dirigentas Modestas Barkauskas, scenografas Marijus Jacovskis, kostiumų dailininkė Elvita Brazdylytė ir šviesų dailininkas Levas Kleinas stengėsi neprimesti Eglės ir Žilvino meilės istorijai nūdienos socialinių kontekstų. Tuo pačiu mėginta išvengti pasakų inscenizacijoms būdingos vizualių detalių gausos, todėl spektaklyje kalba pats šokis, o ne dekoracijos ar butaforija.

Laiko išbandymus atlaikiusi nuostabi E. Balsio muzika Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje atgijo ekspresyvia ir originalia šiuolaikinio šokio kalba bei tapo visos Lietuvos kultūros įvykiu. „Eglė žalčių karalienė“ buvo įvertinta „Padėkos kauke“ kaip geriausia 2019 m. Klaipėdos premjera bei pelnė du „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus: 2019-ųjų geriausiu choreografu tapo Martynas Rimeikis, o pagrindinio vaidmens atlikėja Julija Stankevičiūtė apdovanota kaip geriausia metų šokėja. 2021 ir 2022 m. spektaklis transliuotas „Mezzo“ kanalu, kur juo mėgavosi daugiau nei 60 milijonų žiūrovų iš 80 šalių.

E. Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ 2022 metų rudenį lankėsi Lenkijoje bei yra KVMT gastrolių po Lietuvą lyderė.

E.Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė“ gegužės 17 dieną 18.30 valandą pristatomas Kauno valstybinio muzikinio teatro scenoje. Laukiame jūsų!

KVMT inform.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (AVPK) duomenimis, balandžio 25-osios popietę auto­ma­gistralėje ties Gimbūčiais (Kaltinėnų sen.) patikrini­mui sustabdytoje 45-erių Kauno miesto gyventojo vai­ruojamoje „Toyotoje“ pareigūnai aptiko beveik porą tūks­tančių pakelių kontrabandinių cigarečių.

„Šilalės artojo“ inform.

Policijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Grožio industrija Lietuvoje klesti, o grožio puoselėtojų nuolat daugėja. Tačiau specialistai įspėja, kad ne kiekvie­na procedūra yra saugi, ypač, jei ją teikia atitinkamos kva­lifikacijos neturintys asmenys. Šia tema neseniai spren­dimą priėmė ir Lietuvos aukščiausiasis teismas – viena kosmetologė buvo nuteista už neteisėtą profesinės veiklos vykdymą, t.y. už tai, kad, neturėdama gydytojo derma­tovenerologo kvalifikacijos, atliko hialurono rūgšties už­pildų injekcijas.

„Šilalės artojo“ inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Netekties valandą žmogiškas bendravimas ir atjauta – ypač svarbūs, tačiau būtent to pasigedo Tauragės ligoninėn vėžiu sirgusią Kristiną Rubytę išlydėję artimieji. Į „Šilalės artojo“ redakciją pagalbos kreipęsi Rubiai guodėsi pasigedę paprasto žmogiškumo – į Anesteziologijos-reanimacijos skyrių bent paskutines minutes praleisti su mama, dukra, sese­rimi nebuvo įleistas nė vienas artimasis. Šeima teturi tik vieną klausimą: kodėl?

Morta MIKUTYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

„Rusų karys, pamatęs mano lie­tuvišką pasą, kate­go­riškai pareiškė: nė nesitikėk, kad praleisim, gal tu esi vie­na iš „Lietuvos snai­perių moterų ir nori vykti šni­pinė­­ti“, – taip bandymą patekti į gim­tąją Lugansko sritį pri­simena La­risa Želvienė.

59-erių moteris rusų kariams rodė dokumentus, jog gimė ir užaugo Vozne­senivkos miestelyje Lugansko srityje, ir vyksta ten norėdama parsigabenti sunkiai sergantį brolį, tačiau šie jos maldavimams liko kurti.

„Jie yra aklai įtikėję Kremliaus propagandiniu melu apie „lietuves snaiperes“, esą prieš rusus kovojusias Čečėnijoje ir dabar suvažiavusias į Ukrainą“, – teigė moteris.

L. Želvienė okupantų kariams nesakė, kad jos penkeriais metais jaunesnis brolis Igoris Sierpinas neįgalus tapo po to, kai jį laiptinėje sumušė chuliganai, šaukdami „Šlovė Rusijai“. Sumušė greičiausiai už tai, kad Igoris, buvęs sovietinės armijos, o vėliau Ukrainos kariškis lakūnas, pensininkas, atsisakė keistis pasą į rusišką.

„Brolis, prieš tapdamas Uk­rai­nos kariūnu, daug metų buvo SSSR kariškis, dalyvavo karo misijose Če­čė­nijoje ir Gru­zijoje, tad manė, jog rusai nieko blogo jam daryti negali. Bet neįvertino, kad dabar Maskva vykdo antiukrainietišką propagandą ir į jį taip pat imta žiūrėti kaip į priešą“, – sa­kė Larisa. 

Patekti į Rusijos kontroliuojamą Ukrainos teritoriją moteris bandė per Vasiljevkos karinį pos­tą Zaporižės srityje. Ji taip skubėjo pas brolį, jog Uk­rainos karių Iziume ir Ču­gu­jeve prašė leisti jai eiti pėsčiai ar keliauti autostopu per taip vadinamą pilkąją zoną, tačiau leidimo negavo.

Pilkąja zona vadinama teritorija tarp dviejų kariaujančių pusių, kurioje vyksta žvalgybinės operacijos, ji gali būti užminuota. Ukrainiečių kariai pasakė, kad okupantai ją įtars šnipinėjimu ir nušaus, o tada broliui tikrai niekas nebepadės.

Igorį už didelį užmokestį iki Uk­rai­nos kontroliuojamos teritorijos atvežė vienas nelegalus taksistas, o toliau iki Ky­jivo jį gabeno savanoriai gelbėtojai.

„Nujaučiau, kad Igoriui kas nors panašaus gali nutikti, nes prieš kelis mėnesius kažkas ak­meniu išdaužė jo buto langą, aš buvau susidorojimų 2014 m. liu­dininkė. Tačiau brolis neklausė ma­no būgštavimų ir sakė, jog iš gimtojo miesto nesitrauks“, – pasakojo La­risa.

Moteris brolį ir mamą į Vo­kietiją norėjo išsivežti dar 2014-aisiais, tačiau abu atsisakė, pareikšdami, jog netiki, kad rusai gali ką nors blo­go padaryti. 2016 m. Igo­ris buvo nuvykęs pas seserį į Vo­kietiją, bet jam ten nepatiko ir po mėnesio grįžo atgal, pareiškęs, kad gimtųjų namų neapleis.  

Su L. Želviene ir jos broliu susipažinau vienuose Kyjivo svečių namuose, kai moteris poilsio kambaryje pusryčiaujant netikėtai su manimi pasisveikino lietuviškai.

„Išgirdau, jog telefone klausotės lietu­viškų žinių, tad nusprendžiau pasilabinti“, – sakė Larisa.

Į šią moterį, už parankės vedžiojančią vos paeinantį ir sunkiai žodžius renkantį vyriškį, buvau atkreipęs dėmesį dar vakare ir pamaniau, jog jie sutuoktiniai. Paaiškėjo, kad L. Želvienė še­šiolika metų gyveno Klaipėdoje, kur buvo sukūrusi šeimą ir augino sūnų. Su vyru Ričardu Želviu, gimusiu Dar­bė­nuose, bet paauglystę praleidusiu Pli­­kių kaimelyje netoli Klaipėdos, moteris susipažino mokydamasi technikume So­vetske, Kaliningrado srityje. Ten mergina išvyko siekdama pabėgti nuo mamos globos ir no­rėdama pamatyti jūrą.

Po mokslų Larisa grįžo į gimtąjį Čer­vono­par­ti­zansko miestelį, kurio pavadinimas išvertus iš rusų kalbos reiškia „Rau­donųjų partizanų“. Iki tol gyvenvietė vadinosi Voz­ne­se­nivka, o naujas komunistinis pavadinimas buvo suteiktas 1956 m., mat kiek anksčiau šalia gyven­vietės buvo rasti dideli ang­lies klodai ir čia buvo įsteigta „Raudonųjų partizanų“ kasykla.

Ukrainai atgavus nepri­klausomybę, miesteliui grąžintas istorinis Voz­ne­se­nivkos pavadinimas. Nuo 2014 m.

miestelį, kuriame gyvena 14 tūkst. gyventojų, kontroliuoja okupacinė Ru­si­jos valdžia ir jis įeina į taip vadinamos Lugansko liaudies respublikos sudėtį. 2014 m. Voznesenivkoje vyko labai in­tensyvūs mūšiai, užsidarė visos parduotuvės ir, neturėdami galimybės įsigyti maisto, iš bado mirė 64 gyventojai. Iš bado žmonės tais metais mirė ir kitose ilgų mūšių apimtose Lugansko bei Donecko gyvenvietėse, nes, priešingai nei per dabar vykstantį karą, nebuvo efektyvios pagalbos civiliams žmonėms sistemos. 

Į Klaipėdą 1984 m. Larisa atsikraustė po to, kai R. Želvys, atlikęs karinę tarnybą sovietinėje armijoje, atvyko pas ją ir pasipiršo. Santuokinis gyvenimas šiai porai nenusisekė, nes jūreiviu dirbęs vyras retai būdavo namuose ir mažai dėmesio skyrė šeimai, tad ši iširo. Prekybos uoste dirbusi Larisa pramoko lietuvių kalbos, priėmė Lietuvos pilietybę, bet prieš 20 metų išvyko ieškoti geresnio gyvenimo į Vokietiją. Ten ištekėjo už emigranto ruso, su kuriuo, prasidėjus 2014 m. karui Ukrainoje, santykiai irgi pašlijo, ir pora taip pat išsiskyrė.

„Vokietijoje yra daugybė emigrantų rusų, nemaža dalis jų visiškai nenori integruotis – namuose kalba rusiškai, žiūri Maskvos televiziją, skaito rusišką spaudą ir tarsi zombiai aklai tiki Kremliaus propaganda“, – pasakojo Larisa. Tai esą ir tapo pagrindine jos su vyru skyrybų priežastimi, nes jis palaikė Maskvos 2014 m. inicijuotą sukilimą Lugansko ir Donecko regio­nuose.

„Aš visą 2014-ųjų vasarą praleidau gimtajame miestelyje, nes buvau nuvykusi slaugyti susirgusios mamos, ir savo akimis mačiau, jog tai buvo ne spontaniškas „sukilimas“, o Rusijos KGB surengtas perversmas“, – pasakojo moteris.

L. Želvienė prisimena, kad iš Rusijos atvykę žmonės kvietė visus bedarbius ir „bomžus“ jungtis prie „sukilimo“, da­lino šiems ginklus ir leido plėšti uk­-

rainietiškus bankus, įmones ir net žmo­nes, atiminėti iš jų mašinas. Iš Ru­sijos atvyko daug šarvuotos technikos ir tankų, kurių padedami „sukilėliai“ plėtė maištą.

„Mačiau daug, žinau pavardes vietinių žmonių, kurie rengė „sukilimą“ ir suiminėjo ukrainiečius. Bet tau, žurnalistui, apie tai negaliu kalbėti, kad nepakenkčiau ten likusiems giminaičiams“, – sakė L. Želvienė.

Moteris savo baimę teisino tuo, jog iš Klaipėdos į Vokietiją emigravę rusakalbiai taip pat remia Kremlių ir, skaitydami žinias iš Lietuvos, sužinotų, ką ji kalba, ir galėtų keršyti. R. Želvienė gyvena emigrantams skirtame name, kuriame daug rusakalbių, o šie esą dabar yra agresyviai nusiteikę prieš Ukrainą palaikančius asmenis.

„Mano situacija yra komplikuota: sūnaus Regimanto uošviai taip pat emig­rantai iš Rusijos, o jų bute kabo Putino portretas. Su jais ir su marčia apie politiką susitarėmė nekalbėti, bet žinau, kad jiems labai nepatinka, jog savo kam­baryje pasikabinau Ukrainos vėliavą“, – sakė Larisa.

Moteris labai nori, kad Vakarų remiama Ukraina atsikovotų Rusijos užgrobtas žemes ir ji galėtų kasmet vykti poilsiauti į gimtąjį miestelį.

„Vokietijos ir Lietuvos valdžia rusakalbių integravimui į visuomenę turėtų skirti didesnį dėmesį – nenormalu, jei jie nemoka vietinės kalbos ir nekont­roliuojamai yra maitinami  Kremliaus propaganda“, – įspėjo moteris.

Po ilgų apmąstymų Larisa visgi nesutiko, kad ją su broliu nufotografuočiau.  

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Kremliaus propaganda laikas nuo laiko prisimena rusakalbius Baltijos šalių gyventojus. Kaltinimai esą juos diskriminuojant skrieja iš Rusijos Lietuvai, Latvijai ir Estijai jau ne pirmą dešimtmetį. Tai buvo viena mėgiamiausių Kremliaus dezinformacijos temų dar tais laikais, kai apie iš Rusijos sklindančios propagandos pavojų nebuvo plačiai kalbama. Kita vertus, bandydama pateisinti tiek savo hibridinę, tiek vėliau ir atvirą agresiją prieš Ukrainą, Maskva irgi gana aktyviai manipuliavo įvairiomis „skriaudžiamų rusakalbių“ temomis bei potemėmis. 

Aptiko „diskriminaciją“

Balandžio pradžioje apie Baltijos šalyse gyvenančius „tėvynainius“ prisi­mi­­nė Rusijos parlamentas – valstybės Dū­ma.

Joje buvo nubalsuota už pareiš­ki­mą „Apie nepriimtiną represi­nę Lat­vi­jos, Lie­tuvos ir Estijos politiką rusakalbių gyventojų atžvilgiu“. Dokumente teigiama, kad Baltijos šalyse rusų kalba yra politiškai išstumiama iš visų visuomeninio gyvenimo sferų, žiniasklaidos bei švietimo. Skambėjo ir kaltinimai vadinamąja rusofobija, istorijos perrašymu, simpatijomis „neofašizmui“ ir pan. Verta paminėti, jog visi minėti kaltinimai nėra nauji, Kremliaus propaganda kartoja juos mažų mažiausiai jau kelis dešimtmečius. 

Paneigti Rusijos Dūmos pareiškimą bei parodyti jo manipuliatyvumą nėra sunku. Pirmiausia, rusų kalba neturi jokio oficialaus statuso Baltijos valstybėse ir gali pretenduoti į funkcionavimą visuomeninėse gyvenimo sferose Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje ne daugiau, nei kitos užsienio kalbos. Be to, Baltijos valstybėse vis dar veikia valstybinės rusakalbės mokyklos. Tiesa, kad jose nemažai dėmesio skiriama valstybinės kalbos mokymui, dalis dalykų vedami lietuvių, latvių ar estų kalba, kas irgi yra natūralu – tai padeda vaikams iš rusakalbių šeimų geriau integruotis į Baltijos šalių visuomeninį gyvenimą, būti konkurencingiems darbo rinkoje bei pan. 

Ironiška ir tai, kad dabar Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, ko gero, veikia daugiau žiniasklaidos priemonių rusų kalba, nei anksčiau, t.y. kalbant apie laikotarpį po Sovietų sąjungos žlugimo. Tai lemia faktas, jog Baltijos valstybėse prieglobstį randa ištisos redakcijos, negalin­čios laisvai dirbti pačioje Rusijoje dėl Maskvos represijų prieš savo visuomenę.  

Pradingusi riba

Kaip minėta, tradiciniai propagandos teiginiai šį kartą nuskambėjo ne kokioje nors Rusijos propagandinėje žiniasklaidos priemonėje, bet iš esmės valdžios organo pareiškime. Tai demonstruoja dar vieną tendenciją, kuri yra su­sijusi su Kremliaus propa­gan­dos ypatybėmis. Tiksliau – kalba eina apie vieną esminę ypatybę, kurią galima apibrėžti taip: šiandieninėje Rusijoje nusitrynė riba tarp dezinformacijos ir diplomatijos bei tarptautinių santykių. Įdomu tai, kad net sovietmečiu šita riba egzistavo. Tai reiškia, jog sovietinės žiniasklaidos priemonės bei viešasis diskursas buvo perpildyti ideologinių ir propagandinių pranešimų, nukreiptų prieš „supuvusius Vakarus“, tačiau oficialiu lygmeniu Nikita Chruščiovas ir Džonas Kenedis, nors ir atstovaudami priešiškoms valstybėms, galėjo kalbėtis nemeluodami vienas kitam. Bū­tent tokiu būdu buvo sprendžiama Karibų krizė, kai tuometinė Sovietų sąjunga ir JAV rimtai priartėjo prie branduolinio karo slenksčio. 

Šiandien Rusijos lyderiai meluoja atvirai ir net neraudonuoja prigauti. Įvairaus pobūdžio propagandos naratyvus skleidžia ir kartoja visi aukšti Rusijos pareigūnai, įskaitant ir prezidentą Putiną. Tai savotiškai sujaukia įprastą diplomatinę sistemą. Galima pastebėti, jog kiti pasaulio lyderiai gana ilgą laiką negalėjo priprasti prie to, kad Rusijos politinio lauko atstovai gali taip atvirai ir įžūliai manipuliuoti informacija bei pūsti dūmus į akis.  

Geriausias atsakas

Būtina paminėti, jog Rusijos Dūmos pareiškimas nepraėjo nepastebėtas, o geriausią atsaką į jį parengė patys rusakalbiai Baltijos šalių gyventojai, tarp kurių pirmiausia išsiskyrė naujausios politinės emigracijos iš Rusijos atstovai. Reaguojant į Dūmos pareiškimą, buvo paskelbti net keli Baltijos šalyse gyvenančių rusakalbių atsakymai. Viename, kuris pavadintas „Atviras laiškas valstybinei Dūmai nuo Rusijos piliečių, gyvenančių Baltijos šalyse“, ironiškai akcentuojama, kad būtent Rusijos piliečiai yra „pagrindiniai Baltijos šalių rusofobai“, nes pernelyg gerai žino, kaip veikia dabartinė Rusijos Federacija. Atvirame laiške pabrėžiama, kad Rusijos piliečiai Baltijos šalyse bijo ne Lietuvos, Latvijos ar Estijos, bet pačios Rusijos, kuri nevengia taikyti represines priemones prieš savo gyventojus. Akcentuojama ir tai, kad šiandien rusams tenka bėgti į Baltijos šalis, atkartojant likimą tokių garsių įvairių laikotarpių rusų disidentų kaip kunigaikštis Andrejus Kurbskis ar filosofas Levas Karsavinas. 

Kita reakcija, pavadinta „Rusakalbių Lietuvos gyventojų pareiškimas“, irgi atmeta Rusijos parlamento kaltinimus Baltijos šalims. Pareiškime pažymima: „(Mes) pasirinkome Lietuvą naujam gyvenimui pradėti, nes nepritarėme Kremliaus agresyviems veiksmams prieš kitas šalis, o taip pat ir prieš savo šalies žmonių teises bei laisves. Mes nepritariame Rusijos įsikišimui į suverenių valstybių reikalus ir karinių konfliktų kėlimui“ (pareiškimas buvo paskelbtas rusų ir lietuvių kalbomis, čia cituojama lietuviška pareiškimo versija – aut. pastaba).

Žinoma, minėtus atsakus į Dūmos kaltinimus galima vertinti skirtingai. Galbūt juos mažai kas pastebės, o patys atsakomieji pareiškimai yra ne daugiau kaip, vaizdžiai tariant, lašai jūroje. Tačiau tai svarbūs lašai – pačių Rusijos piliečių ir rusakalbių Baltijos šalių gyventojų pozicija padeda demaskuoti Kremliaus propagandos pastangas, leidžia prigauti ją meluojant. 

Faktas yra ir tai, kad ypač po Rusijos pradėto atviro karo prieš Ukrainą į visus Rusijos piliečius, ir ne tik Baltijos valstybėse, pradėta žiūrėti įtariai. Pag­rindinė užuojauta ir parama dabar natūraliai tenka ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo. Šiame kontekste Ru­sijos piliečių, gyvenančių Lie­tu­voje, Lat­vijoje ir Es­tijoje, ryžtas netylėti bei atsakyti į tuščias Dūmos preten­zijas yra galbūt dar vertingesnis bei reikš­min­gesnis, nei esant kitokiai situa­cijai.

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas