Praėjusį antradienį Šilalės viešojoje bibliotekoje popiete „Poezija, kas tu esi?“ paminėta Pasaulinė poezijos diena. Susirinkusieji buvo supažindinti su poezijos terapija, o jaunimo organizacijos „Apskritasis stalas“ savanoriai skaitė savo mėgiamus eilėraščius. Gerą nuotaiką kūrė Vestos Trimirkienės ir Karolio Kaminsko duetas, Karolio deklamuojami garsių Lietuvos poetų eilėraščiai.

Renginio organizatorės, bib­liotekinin­kės Vilmos Stancelienės teigimu, susitikimo tikslas – ne tik skaityti poeziją, pa­ro­dy­ti jos grožį, bet ir skelbti žinią, jog Šilalės viešoji biblioteka yra atvira visiems. Anot jos, čia jau trečius metus vykdomas projektas „Biblioteka visiems“, kuris jungia daugelį Lie­tuvos biblio­tekų. 

„Siekiame atverti duris skir­tingų poreikių lankytojams, kad mūsų biblioteka būtų sve­tinga ir tolerantiška. O poezijos ger­bėjai daro ją dar gyvesnę. Tikimės, jog šis li­teratūros žanras taps populiaresnis“, – sakė V. Stan­celienė.

Bibliotekininkė patikino, jog ir pati turi didžiulį sąrašą mylimų poetų, tad išskirti kurį nors vieną gana sudėtinga. Ji taip pat džiaugiasi, jog, dirbant biblio­tekoje, nemažai jų atrasti padėjo skaitytojai.

„Manau, poezija yra nepelnytai pamirštama, tad šia nuostabia šilta popiete norėjosi pakeisti tokią įsivyravusią nuostatą. Juk būtent poezija pasižymi kalbos grožiu bei turtingumu. O poetų žodžiais sukurtos dainos – atgaiva sielai“, – dalijosi mintimis renginio organizatorė. 

Nuskambėjo ir „Bijotaičių“ kapelos dai­na, kuria pagerbtas jau Amžinybėn išėjusio kolektyvo vadovo, dainų autoriaus Stasio Bugenio atminimas. Jis savo eiliuotais tekstais išgarsino kapelą visoje Lietuvoje. Šiuo metu ansamblis planuoja išleisti trečią kompaktinį diską.

Renginio metu Maironio, Vytauto Ma­černio, Jono Strielkūno bei kitų poetų eiles deklamavo „Apskritojo stalo“ sa­vanoriai Gabija Jakaitė, Tautvydas Jo­nai­­tis, Beata Krenciūtė, Austėja Paulauskaitė, Donata Stasytytė, Orinta Sabockytė. 

Susirinkusieji buvo supažindinti ir su poezijos terapija. Tai, anot renginio vedėjos Viltės Kybartaitės, vienas iš biblioterapijos metodų, psichologinės pagalbos būdų, padedančių žmogui pasijusti geriau, patiriant dvasinį bei psichologinį diskomfortą. 

„Per vaizdinius, metaforas, palyginimus galima išsakyti arba išrašyti savo emocijas bei kitus svarbius jausmus. Poezijos terapija apima literatūrą, žmonių grupes, su kuriomis dirbama, ir pačius poezijos terapeutus“, – savo žiniomis dalijosi V. Kybartaitė. 

Ji taip pat pristatė gydytojos psichiatrės bei rašytojos Jūratės Sučylaitės patarimus. Gydytoja teigia, kad depresija sergančiam žmogui nedera skaityti linksmos literatūros, nes to jis tiesiog nepriims: „Poeziją geriau skaityti balsu, sau pačiam arba grupėje ir dalintis išgyvenimais. Eilėraščiuose žodžių nedaug, bet jais kalbama apie žmogaus gyvenimą, parodomas reiškinių prieštaringumas, pasakojama apie laiko tėk­mę. Skaitydami poeziją, ypač grupėse, žmonės tampa laisvesni, atranda vieni kitų dvasinį grožį, susigrąžina viltį“.

Pasak V. Kybartaitės, J. Sučylaitė poezijos terapiją rekomenduoja sergan­tiems depresija, šizofrenija, onkologi­nėmis ligo­mis, turintiems nuotaikų su­trikimų. Ei­lė­raščiai padeda nusiraminti, jausti aplinkinių palaikymą bei išsakyti jausmus.

Vesta VITKUTĖ

AUTORĖS nuotr.

Baigėsi daugiau nei savaitę tru­kęs kino festivalis „Kino pavasaris“, tačiau prasmingos veiklos savait­galiais ir darbo dienomis ar­ti­miausiu metu netrūks. Miestai ir miesteliai planuoja renginius, kurių metu bendruomenės kartu ruošiasi Šv. Velykoms.

Praėjusį sekmadienį „Kino pavasario“ organizatoriai paskelbė geriausius konkursinių programų ir daugiausiai žiūrovų simpatijų pelniusius filmus bei pakvietė į ypatingą premjerą – dokumentinį filmą „Laiškas Ukrainai“. Skelbiama, jog šiemet festivalyje visoje Lietuvoje apsilankė daugiau nei 80 tūkst. žiūrovų. Visos lėšos, kurias už šio filmo seansus gaus jo kūrėjai, „Kino pavasaris“, kino teatrai „Pasaka“, „Skalvija“, „Apollo“ ir „Ar­le­kinas“ bus paaukotos humanitarinei pagalbai Ukrainai.

Kultūros ministerijos konkursą eiti kultūros atašė pareigas Lietuvos Res­pub­likos diplomatinėje atstovybėje Ukrai­no­je, taip pat vykdant kultūros atašė funkcijas Sakartvele, laimėjo Tomas Iva­naus­kas. Kultūros atašė yra specialusis atašė, pagal terminuotą darbo sutartį dirbantis diplomatinėje atstovybėje užsienio valstybėje ar Lietuvos konsulinėje įstaigoje ir užtikrinantis bei įgyvendinantis tarptautinį bendradarbiavimą kultūros ministrui pavestoje valdymo srityje.

Prasideda pasirengimas prasmingiausiai pavasario šventei – Šv. Velykoms. Ši­lalėje ketvirtadienį vyks Vik­to­ro Tarvydo darbų parodos pristatymas bei eduka­cija „Pynimas iš popieriaus juostelių“. Visos priemonės, reikalingos edukaci­jai, bus suteikiamos. Šilalės kultūros centre balandžio 3 d. rengiama eduka­ci­ja „Velykų kompozicijos dekoracijų ga­minimas“, balandžio 6 d. bus gali­ma sužinoti apie margučių marginimo ir dažymo būdus, Kaltinėnų kultūros namai balandžio 4 d. kviečia į edukaciją „Velykiniai margučiai“, o kaip pasipuošti namus šventėms ir kt. tądien bus mokomasi Lau­kuvoje, Kvėdarnoje, Bijotuose ir Bilio­niuose.

Tauragėje prasidėjo įvairiaspalvis, daugiau kaip dešimtmetį gyvuojantis renginių ciklas „Kultūros pavasaris“. Šių metų tema – „Jungtys tarp tradicijų ir naujovių“. Iki gegužės 5 d. Tauragės kultūros rūmuose vyks keturi skirtingi meno išskirtinių jungčių ciklai, kurie šiemet įsilies į Tauragės – Lietuvos kultūros sostinės 2023 – programą. Penktadienį jau vyko žodžio, muzikos ir dailės performan­sas Meno degustacija „Aki­mirka iš praeities“. Balandžio 14 d., 18 val., laukia Klaipėdos jaunimo teatro gru­pės „Gra­ži ir ta galinga“ spektak­lis-kon­certas „Mi­mozos ir Sirenos“, balandžio 28 d., 17 val., – ETNO penktadienis, kurio metu vyks paroda „Etno ženklai tapy­boje. Ukraina – Lietuva“ bei koncertas „Lie­tuvių ir ukrainiečių aranžuotos liaudies dainos“ su Lietuvos operos ir baleto teatro solistu Jonu Sakalausku bei Uk­rai­nos nacionalinės operos soliste Kse­nya Bakhritdinova Kravchuk ir pianistu Da­riumi Mažintu. Projektą gegužės 5 d., 17 val., pratęs edukacinis koncertas „Jung­tys“, kuriame Tau­ragės kraš­to dainos atgims nauju muzikiniu skambesiu ir moderniomis aranžuotėmis. Visi renginiai nemokami.

Kotryna PETRAITYTĖ

Karas – tai ne tik kariniai veiksmai, šūviai ir sprogimai ar skirtingų šalių kariuomenių tiesioginis susidūrimas. Šiuolaikiniame kare intensyviai pasitelkiama dezinformacija ir melagienos. Ne paslaptis, kad kultūra taip pat gali tapti pavojingu dezinformacijos įrankiu. Dėl šios priežasties į Lietuvą draudžiama atvykti rusų atlikėjams, kurie viešai demonstruoja prielankumą Ukrainoje vykstančio karo agresorei Rusijai, koncertuose atlieka propagandines dainas, skleidžia melagingą informaciją, ja dalijasi ir tokiu būdu prisideda prie Rusijos vykdomų karo veiksmų. Kovoje prieš rusišką propagandą ir dezinformaciją esantys teisiniai saugikliai padeda, bet būtinas ir kiekvieno iš mūsų – besilankančio kultūriniuose renginiuose, ar juos organizuojančio – nuolatinis budrumas bei sąmoningumas.

Lietuvos pozicija tvirta – Putino propagandą skleidžiantiems atlikėjams šalies sienos uždarytos

„Mūsų valstybės pozicija tvirta: iš Rusijos patekti į Lietuvą šalies agresorės atlikėjams yra neįmanoma. Lietuvos kultūros įstaigos savo ruožtu klausimą dėl Rusijos atlikėjų taip pat yra seniai įvertinusios ir supratusios“, – oficialią Lietuvos poziciją pabrėžia kultūros ministras Simonas Kairys.

Vis dėlto, kovo pradžioje Vilniuje įvyko rusų reperio Morgenshterno koncertas. Šis atlikėjas yra šlovinęs Putiną, yra nepageidaujamas Ukrainoje, todėl tarp reperio gerbėjų Vilniuje buvo ir tokių, kurie neslėpė „Z“ simbolių. Prie koncerto vietos rinkosi ukrainiečiai su savo šalies simbolika, tą vakarą vyko muštynės, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o viešojoje erdvėje teisininkai ir politikai vis dar diskutuoja, kodėl toks koncertas įvyko ir ką daryti, kad panašūs dalykai nepasikartotų.

Nors daugelis kultūros įstaigų suvokia, kodėl mūsų šalyje nepageidaujami rusų atlikėjai, pasak ministro, dar esama privačių subjektų, kurie neįvertina visų susijusių faktų, viešai deklaruojamų pažiūrų. Be to, esama ir tokių atlikėjų, kurie turi kitą pilietybę, gyvena Europos Sąjungoje (ES) ir naudojasi Šengeno erdve, tad jų sąsajas su šalimi agresore įrodyti sunku.

„Šiuo atveju atsiduriame nebe kultūros lauko kontekste ir reguliavime, o viešosios rimties ir provokacijų užkardymo kontekste. Akivaizdu, kad reikalingas tiek tarpinstitucinis bendradarbiavimas, tiek konkrečių koncertų organizatorių ir scenos operatorių atsakomybė, kurie, tinkamai įvertinę grėsmes viešajam saugumui ir galimoms provokacijoms, užkardytų kelią nesirinkdami tokių atlikėjų iš principo“, – sako S. Kairys.

Kultūros ministrui antrina ir Užsienio reikalų ministerijos (URM) atstovai, kurių teigimu, renginių Lietuvoje organizatoriai ir Rusijos atlikėjus bei menininkus atvykti kviečiančios organizacijos turėtų įsitikinti, ar jie viešai ir (ar) aktyviai neremia ir (ar) nedalyvauja užsienio valstybės vykdomoje tarptautinės teisės principus ir normas pažeidžiančioje veikoje.

„Tokie asmenys dažnai atvyksta per vidines ES sienas su kitų šalių vizomis ar trečiųjų (bevizių) šalių pasais, todėl renginių organizatoriai turėtų atsakingai įvertinti visų aplinkybių visumą“, – sako URM atstovai.

Rusiškoji kultūra – dezinformacijos sklaidos įrankis

Kaip parodė kovo pradžios įvykiai, ne tik kai kurių privačių kultūros renginių organizatorių pozicija rusų atlikėjų Lietuvoje koncertų atžvilgiu yra kitokia nei valstybės: į koncertą susirinko rusišką kultūrą mėgstantys prorusiškų pažiūrų žiūrovai ir klausytojai, daugelis kurių veikiausiai klausia, kokį pavojų gali sukelti rusiška muzika, ir laikosi pozicijos „nemaišyti karo su kultūra, nekurstyti neapykantos rusų tautai“ ar net patys palaiko Rusijos politiką. Tačiau, kaip teigia ekspertai, kultūra, renginiai, kaip ir įvairių asmenų, organizacijų elgesys, pasisakymai socialiniuose tinkluose ir informacijos sklaidos priemonėse (televizijoje, radijuje ir kt.) gali tapti hibridinio karo ginklais ir padėti skleisti dezinformaciją. Dezinformaciją ir jos grėsmes tiria „Debunk.org“ – dezinformacijos analizės centras, kurio nepriklausomi technologijų ekspertai vykdo edukacines žiniasklaidos raštingumo kampanijas. Per metus daugiau kaip šimtą įvairių analizių pasaulio mastu pristatančios „Debunk.org“ atstovų nuomone, rusų atlikėjai neretai pasitelkiami skleisti rusiškąją propagandą, todėl draudimas jiems atvykti į Lietuvą yra motyvuotas ir teisingas sprendimas.

„Atlikėjai, kurie koncertuoja ir yra palankūs Kremliaus režimui, rengia pasirodymus okupuotose Ukrainos teritorijose ir skleidžia Kremliaus propagandą, turėtų būti laikomi priešiškais veikėjais, kuriems atvykti į Lietuvą neturėtų būti leidžiama. Jie gali tapti Kremliaus tarnybų vystomų ir jau daugiau kaip šimtmetį naudojamų „aktyviųjų priemonių“ (ang. active measures) dalimi. Režimas teikia užsakymus ir tiesiogine žodžio prasme „užsako“ muziką, tad atlikėjams lieka tik įgyvendinti sutarties sąlygas“, – teigia „Debunk.org“ vadovas Viktoras Daukšas.

Rusijos karas Ukrainoje pakeitė regionų renginių tendencijas

Daugiausiai dėmesio sulaukia sostinės ir didžiųjų miestų kultūrinis gyvenimas, į žiniasklaidos akiratį pakliūva čia vykstantys koncertai, kalbama apie privačių renginių organizatorių atsakomybę. Štai Lietuvos regionuose renginius organizuoja kultūros centrai, čia vyksta kito masto ir/ar pobūdžio koncertai, spektakliai ir kitos šventės, kuriose apsieinama be Kremliaus režimą propaguojančių atlikėjų pasirodymų.

„Renginių programą paprastai formuojame atsižvelgdami į visų amžiaus grupių žiūrovų ir klausytojų poreikius, taip pat kainą bei žanrų ir meno rūšių įvairovę, mums svarbūs ir atlikėjų pasaulėžiūros vertybiniai pamatai. Taip, mes turime bendradarbiavimo praktikos su užsienio šalių atlikėjais. Konkrečiai su Latvijos ir Ukrainos. Tačiau tai tėra pavieniai atvejai. Atlikėjų esame ieškoję patys, esame sulaukę pasiūlymų. Dažniausiai užsienio atlikėjai, kurie kreipiasi į mus, mums yra per brangūs arba jiems per brangu pas mus atvykti. Iš patirties galime pasakyti, kad bendradarbiavimo su užsienio šalių atlikėjais procesą palengvina Lietuvoje registruotos atlikėjų teisių atstovybės“,– sako Biržų kultūros centro direktorius Romas Lesevičius.

Jis pastebi, jog Ukrainoje prasidėjęs karas Biržų kultūros centro veiklai turėjo nežymią įtaką – šiek tiek išaugo su šia šalimi susijusių renginių skaičius. R. Lesevičius nemini rusų atlikėjų koncertų poreikio savo krašte, tačiau Lietuvoje esama teritorijų, kur rusiškoji kultūra aktualesnė. Tai – pietryčių Lietuva. Vis dėlto, esama geopolitinė situacija keičia ir šio regiono renginių tendencijas. „Karas Ukrainoje atnešė daug pokyčių į mūsų kultūros renginių organizavimą: nerengiami atlikėjų iš Rusijos pasirodymai, sustabdytas bendradarbiavimas su grupėmis ir kolektyvais iš Baltarusijos, į kultūrines programas įtraukti ukrainietiški kūriniai, kelis kartus svečiavosi kolektyvai iš Ukrainos“, – sako Nemenčinės daugiafunkcinio kultūros centro (NDKC) direktorius German Komarovski. Jis pasakoja, kad šio krašto gyventojams patinka įvairiausi renginiai, o populiariausi tokie kaip miesto šventė, Kalėdų eglutės įžiebimas.

„Vilniaus rajonas, kur veikia NDKC, pasižymi daugiakultūriškumu. Čia vystoma terpė, skirta įvairių kultūrų atstovams susitikti ir kurti unikalų Lietuvos mastu bendrą kultūros procesą. Tai apima ir šios idėjos populiarinimą tarp Vilniaus krašto gyventojų, kuriant galimybę visiems jaustis lygiaverčiais bendros kultūros dalyviais. Norint priartinti kitų tautų kultūrą, dažnai yra kviečiami atlikėjai iš Lenkijos, Latvijos, Ukrainos, Anglijos. Svarbu, jog jie pristatytų mūsų regione gyvenančios tautos kultūrą,“ – priduria G. Komarovski.

Vyriausybės komunikacijos departamento
Ryšių su visuomene ir žiniasklaida skyriaus inform.

Laima Penek | LRV nuotr.

Didžiuojamės savo kūrėjais: profesionaliojo scenos meno vertinimo komisijai paskelbus rezultatus „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanoti - solistė Gunta Gelgotė ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis. Tarp pretenduojančių į apdovanojimus buvo net šeši mūsų teatro spektaklių kūrėjai, solistai ir baleto artistai!

Įvertinimas Julijai iš operos „Lokys“

Gunta Gelgotė aukščiausią šalies profesionalaus scenos meno apdovanojimą pelnė kaip solistė atlikusi Julijos vaidmenį B.Kutavičiaus operoje „Lokys“, pernai rudenį pastatytoje Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Iš Latvijos kilusi ir Lietuvoje gyvenanti G. Gelgotė išsiskiria itin subtiliu koloratūrinio soprano balsu. Po studijų Rygoje ji atvyko į Vilnių ir LMTA baigė vokalinio meno magistrantūrą. Dainininkė yra parengusi vaidmenų Latvijos nacionaliniame operos ir baleto teatre, surengė pasirodymų su Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, dalyvavo keliuose „Vilnius City opera“ ir LNOBT pastatymuose. Taip pat G. Gelgotė yra aktyvi šiuolaikinės muzikos atlikėja.

Ryški „Dona Kichotė“

„Auksinis scenos kryžius“ Andriui Stasiuliui skirtas už šviesų dizainą spektakliams „Dona Kichotė“ (Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras) ir „Indigo. Das Schliemann Project“ (Šeiko šokio teatras).

Menininkas nuo 2018 m. bendradarbiauja su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, kuriame sukūrė šviesų dizainą E. Balsio baletui „Eglė žalčių karalienė“ ir operai „Kelionė į Tilžę“, R. Wagnerio operai „Skrajojantis olandas“, G.Donizetti operai „Pulko duktė“, šokio projektams „Dėmesio! Baletas“ (2020, 2021).

A.Stasiulis kuria šviesų dizainą ir vaizdo architektūrą, pasitelkdamas moderniausias šviesų ir lazerių technologijas. Bendradarbiauja su įvairiais Lietuvos muzikiniais teatrais, klasikinės ir populiariosios muzikos atlikėjais, festivalių, parodų ir konferencijų rengėjais.

Nominantai

Tarp nominuotųjų „Auksiniams scenos kryžiams“ buvo ir scenografė Sigita Šimkūnaitė, už scenografiją spektakliui „Dona Kichotė“, scenografė Birutė Ukrinaitė, už scenografiją spektakliui „Undinė“, choreografas Gaj Žmavc, už choreografiją šokio spektakliui „Dona Kichotė“, baleto artistė Anna Chekmarova, už vaidmenį šokio spektaklyje „Dona Kichotė“.

Nuoširdžiai džiaugiamės kolegų sėkme ir laukiame jūsų spektakliuose!

KVMT inform.

Tarptautinės teatro dienos išvakarėse uostamiestyje įteiktos Klaipėdos „Padėkos kaukės“. Kasmet minint Tarptautinę teatro dieną Klaipėdos teatralai apdovanojami už reikšmingiausius praėjusių metų darbus ir nuopelnus teatrui. Apdovanojimų ceremonijoje skambėjo ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vardas: už B. Kutavičiaus operos „Lokys“ režisūrą apdovanotas Gintaras Varnas, o ilgametis solistas Stanislovas Rezgevičius - „Už nuopelnus teatro menui“.

Žinomas režisierius pelnė ir „Padėkos kaukę“

„Padėkos kaukė“ Gintarui Varnui skirta už B. Kutavičiaus operos „Lokys“, dedikuotos 90-osioms kompozitoriaus gimimo metinėms, režisūrą. G. Varnas, režisavęs apie pusšimtį dramos spektaklių ir operų Lietuvoje ir svetur, už savo įvairiažanrę kūrybą ne kartą apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, „Fortūnos“, „Kristoforo“ statulėlėmis, Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija.

Režisierius Gintaras Varnas akcentavo, kad statant operą „Lokys“ jam buvo įdomu pažvelgti į šį kūrinį kaip į tamsią pasaką: „Jos siužetas artimas XX a. pradžios nebyliajame kine madingai vampyrų, siaubo filmų personažų temai. Operoje pasakojamą istoriją galima suprasti kaip žiaurų siaubo filmo siužetą arba kaip metaforą. Centrine siužeto ašimi čia tampa tamsioji žmogaus prigimties pusė, jo dvilypumas – žmogus-žvėris, o esminiu klausimu – kiek žmoguje gali būti žvėries ir kiek jis pajėgus išlikti žmogumi.“ Atskleidžiant šią viziją scenoje režisieriui talkino pripažintų Lietuvos menininkų komanda: scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Dainius Bendikas, šviesų dailininkas Vilius Vilutis, choreografas Mantas Stabačinskas. Pastatymo muzikiniu vadovu tapo taip pat ir pirmajam „Lokio“ pastatymui LNOBT scenoje dirigavęs Martynas Staškus.

Sukūrė dešimtis ryškių vaidmenų

„Už nuopelnus teatro menui“ apdovanotas Stanislovas Rezgevičius – vienas įsimintiniausių ilgamečių Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistų. S.Šimkaus konservatorijoje jis baigė trombono specialybę, vėliau grojo kariniame orkestre. Nuo 1973 m. Valstybinės filharmonijos vokalinio-instrumentinio ansamblio „Nerija" narys. 1983–1989 m. studijavo Vilniaus konservatorijos Klaipėdos fakultete orkestrinio dirigavimo specialybę. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chore dainavo nuo pat teatro įsikūrimo - 1987 m., o 1994 m. tapo Muzikinio teatro solistu. Sukūrė dešimtis vaidmenų, ryškiausi – Kagleris (J.Strausso „Vienos kraujas", 2008), Robinsas (pagal G.Gershwino „Porgis ir Besė", 2008), Klebonas (G.Kuprevičiaus „Veronika", 2009), Tėtė Karlas (J.Gaižausko „Buratinas", 2009), kino operatorius (R.Paulo „Sesuo Kerė", 2009). Už grafo Vilhelmo vaidmenį I.Kalmano operetėje „Čardašo karalienė" pristatytas apdovanojimui, nominacija –„Geriausias solistas“.

Nominantai

Tarp pretendentų į Klaipėdos „Metų spektaklį“ buvo ir B. Kutavičiaus opera „Lokys“ (muzikos vadovas ir dirigentas Martynas Staškus, režisierius Gintaras Varnas), A. Dvořako opera „Undinė“ (muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, režisierius Gytis Padegimas).

„Metų režisieriaus“ apdovanojimui buvo pristatytas ir G. Padegimas – už A. Dvořako operos „Undinė“ režisūrą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Geriausio „Metų vaidmens“ nominacijai pristatyta ir Rita Petrauskaitė, atlikusi Undinės vaidmenį A. Dvořako operoje „Undinė“.

Į apdovanojimą geriausios „Metų kūrybinės grupės“ nominacijoje pretendavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro šokio spektaklių triptiko „Dona Kichotė“ kūrybinė grupė.

KVMT inform.

Statistika skelbia, kad nuo 1990-ųjų Lietuva gerokai „susitraukė“ – dėl natūralių gimimo-mirimo priežasčių bei emigracijos gyventojų sumažėjo nuo 3,7 mln. iki 2,8 mln. Tauragės apskrityje imigruojančių, o ne emigruojančių naudai gyventojų skaičiai ėmė keistis tik nuo 2020-ųjų. Baiminamasi, jog, daugėjant gyventojų, išaugs ir bedarbystė. Tačiau Užimtumo tarnyba ramina, kad Šilalės rajone bent jau kol kas nedarbo lygis yra vienas mažiausių.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 24

Jeigu perskaitę straipsnio antraštę pagalvojote apie „tautų vadą“ Josifą Staliną, su­klydote – Sovietų sąjungos lyderis ir pa­gar­sėjęs despotas nebendravo su Šilalės gy­ventojais. Tačiau jo sūnus Vasilijus Šila­lė­je lankėsi, ir ne vieną kartą.

Stalinas turėjo tris vaikus. Vyriausias sūnus Jakovas (gim. 1907 m.) Antrojo pasaulinio karo pradžioje pateko į nelaisvę ir žuvo 1943 m. koncentracijos stovykloje Vokietijoje. Kal­bama, kad Vokietijos karinė vadovybė siūlė Stalinui sūnų išmainyti į sovietų nelaisvėje buvusį vieną iš Vokietijos karinių vadų, bet šis nesutiko. Antrasis sūnus Vasilijus gimė 1921-aisiais o 1926 m. pasaulį išvydo duktė Svetlana. Ka­dan­gi antroji Stalino žmona Na­dežda Aliliujeva 1932 m. nusižudė, Vasilijus ir sesuo užaugo ginkluotų sargybinių globojami. Pastarųjų elgesys toli gražu nebuvo pavyzdingas, todėl Vasilijus anksti pradėjo traukti dūmą, gerti degtinę ir įžūliai elgtis. Toks „vyriškas“ auklėji­mas turėjo įtakos jo charakteriui iki gyvenimo pabaigos. Prieš prasidedant Vokietijos-Sovietų sąjungos karui, Vasi­li­jus spėjo baigti karo aviacijos mokslus ir eskadrilės vado tobulinimosi kursus. 1941 m. jis pasižymėjo drąsiu poelgiu Oriolo srityje, netikėtai vokie­čių bombonešiams pasirodžius virš karinio aerodromo – pilotuodamas naikintuvą, jis kaip vanagas puolė vaikytis bombo­nešius ir, neiššovęs nė šūvio, juos nuvijo. Reikalas tas, kad jo naikintuvas tąkart neturėjo šovinių. Kariuomenės vadas, pamatęs tokį drąsų lakūno poelgį, pareiškė, jog teiks jį apdovanojimui Raudonosios žvaigždės ordinu. Kas tas drąsuolis, paaiškėjo tik tuomet, kai naikintuvas nusileido.

1942 m. vasarą V. Stalinas savo noru pateko į frontą ir tapo lakūnu instruktoriumi, dar po metų – lakūnu inspektoriumi. Nuo tada mūšiuose kaip naikintuvo pilotas nedalyvavo. Amžininkai pasakojo, jog savo neapgalvotais veiksmais oro kautynėse jis sukeldavo daug problemų bendražygiams. To­dėl po to, kai 1943-iųjų kovą švęsdamas 22-ąjį gimtadienį bandė su bendražygiais „žvejoti“ sprogmenis ir vienas žuvo, o kitas buvo sunkiai sužeistas, jam buvo uždrausta daly­vau­­ti oro kauty­nėse. Va­silijus tąkart sprogusio sviedinio bu­­vo sužeistas į ko­ją. Po dešimties mėnesių – 1944 m. sau­sį, Va­si­li­jui tėvas leido ­grįžti į frontą. Ne­tru­kus jis kelis mėnesius praleido fronte Lie­tu­voje, kur buvo dislokuota jo vadovaujama eskadrilė. Tas laikotarpis tapo įsimintinu ir pa­čiam Vasilijui, ir vietos gyventojams. 

V. Staliną karinė vadovybė karo metais labai saugojo – negalėjo leisti žūti ir ant­ram so­vietų valstybės vado­vo sūnui. Tačiau mūšiuose dėl Vil­niaus jis vos nežuvo, kai vienas vokiečių naikintuvo „Me­ser­šmi­tas“ pilotas ryžosi taranuoti Sta­lino naikintuvą ir propeleriu apgadino jo uodegą. Anot Va­si­lijaus, taip nutikdavo labai retai, nes vokiečių pilotai vengdavo taranuoti – jo žodžiais tariant, jiems per daug kinkos drebėjo. Vis dėlto Vilniaus padangėje viskas baigėsi gerai – kovos bendražygiams dengiant nuo priešo naikintuvų, Va­silijui pavyko nutupdyti savąjį. Tas įvykis jam buvo gera pamoka, jog reikia elgtis apdairiau ir nelaikyti savęs asu. 

Kurį laiką V. Stalino eskadrilė buvo dislokuota prie Šiaulių. Šis jo gyvenimo epizodas pavaizduotas 12 serijų filme „Sta­lino sūnus“ (rusų kalba – „Сын отца народов“). Vienoje iš se­rijų yra epizodas, kuomet Va­silijui pavaldinys raportuoja, kad negrįžo trys pilotai, kurie buvo išskridę bombarduoti Ma­žeikių geležinkelio stotį, kur sutelkta daug priešo technikos. Kitame epizode jam pranešama, jog nuo Kuršėnų pusės priešo tankai artėja prie jų karinio aerodromo. Rodoma, kaip V. Stalinas, turėdamas tik pistoletą, išskuba stabdyti tankų, kad jie nesuniokotų naikintuvų. Drąsiu poelgiu jis mobilizavo ir kitus karius. Filmo kūrėjai būtų dar labiau sudominę žiūrovą, jeigu būtų pavaizdavę, kaip sovietų aviatoriai įgyvendino vieną griežčiausių karo metais J. Stalino duotų įsakymų, kuomet jis parei­kalavo įvykdyti jo nurodymą per tris valandas. Aviacijos maršalas Ivanas Pstygo viename interviu užsiminė, kad atkovoję Šiau­lius iš vokiečių, 1944 m. vasarą sovie­tų kariai užtiko vagoną spirito ir nusigėrė. Vokiečių kareiviai juos surišo ir užėmė gynybines pozicijas miesto rytinėje dalyje. Sužinojęs apie tai, J. Stalinas įpyko ir įsakė fronto vadui Iva­nui Bagramianui užimti Šiau­lius per tris valandas. Bom­barduojami ir apšau­domi vokiečių kariai patyrė to­kį pragarą, kad juos išvyti iš miesto užteko dukart trumpes­nio laiko. 

Sunku pasakyti, kiek filme „Sta­lino sūnus“ atvaizduota tik­rovė, o kas išgalvota. Tačiau vienas V. Stalino „Šiaulių epizodas“ dažnai minimas įvairiuo­se leidiniuose ir vaizduojamas gana prieštaringai – esą kartą Vasilijus paėmė kažkieno trak­torių ir išvažiavo į netolimą kaimą ieškoti naminukės. Ne­gana to, jis sumušė NKVD  pareigūną, kuris norėjęs jį sulaikyti. Šis atvejis prisimintas 1953 m., kuomet siekta V. Sta­liną po tėvo mirties įkalinti. Tą kartą kažkas liudijo, kad jis girtas važinėjęs traktoriumi po Šiaulių miestą, partrenkdamas pasitaikiusius žmones, o kai bu­vo sulaiky­tas – sumušęs komendantūros budintį ir grasinęs padegti komendantūrą.

V. Stalinas savo atsiminimuose pateikia kitokią versiją. Anot jo, Šiaulių aerodrome kilo gaisras. Jį greitai užgesino, tačiau du karininkai patyrė sunkius nudegimus. Tuo metu aerod­rome nebuvo nė vienos mašinos, todėl jis sustabdęs pravažiuojantį traktorių, kad galėtų sužeistuosius nuvežti į ligoninę. Traktorininkas gražiuoju nesutikęs duoti traktorių, tad tekę išgrūsti jį iš kabinos. Dėl šio poelgio Vasilijui teko pasiaiškinti NKVD. Pasak jo, enkavedistai tokį poelgį suprato, tačiau kažkas apie tą nuotykį pranešė tėvo kanceliarijai, ir Vasilijus sulaukė priekaištų.

Filme taip pat rodoma, kaip V. Staliną Šiauliuose aplanko jo žmona Galina. Jų santykiai jau buvo pašliję, ji netrukus grįžo į Maskvą. Visi aplinkiniai matė, jog Vasilijui per daug patinka kitos moterys ir degtinė.

Galinos apsilankymas Šiau­liuose galėjo būti įsimintinas dėl neįprastos priežasties. Tuo metu Šiauliuose dislokuotus sovietų lakūnus aplankė karių teatras. Vasilijus su Galina susiruošė į spektaklį, tačiau paaiškėjo, kad žmonos kojinė praplyšusi ir ji negali pasirodyti viešumoje. Kariuomenės sandėliuose moteriškų kojinių nebuvo, todėl buvo duotas nurodymas kariškiams belstis į vietos gyventojų namus ir surasti šilkines kojines. Gražiuoju ir siūlydami naminukės, o galbūt ir ne visai gražiuoju apsieidami su vietiniais, vado nurodymą kariškiai įvykdė – kojinės buvo rastos ir gražuolė žmona pasirengė spektakliui. O jis prasidėjo apie vidurnaktį, mat visi kantriai laukė dviejų garbingų žiūrovų...

1944 m. spalį V. Stalino vadovaujama eskadrilė dalyvavo Klaipėdos operacijoje – kari­nė vadovybė buvo nutarusi at­kirsti Latvijos teritorijoje esančią Vokietijos kariuomenės Šiau­rės grupę nuo Rytų Prū­sijos, todėl ryžtingai puolė Klai­pė­dos ir Tilžės kryptimi. V. Sta­li­no eskadrilė tuo metu įsikūrė netoli Šilalės esančiame Kūtymų kaime, kur buvo įrengtas aerodromas. 

Prieš keletą dešimtmečių man teko girdėti apie skandalingą Va­silijaus išsišokimą Šilalėje. Ka­dangi tai įvyko tarp kariškių ir niekas apie jį viešai nekalbė­jo, belieka vadovautis tik išliku­siais amžininkų atsiminimų frag­mentais. Plačiausiai apie tai yra

užsiminęs buvęs Šilalės valsčiaus viršaitis Stanislovas Bir­žiškis. Sa­vo atsiminimuose jis teigia, jog, praėjus frontui, Kū­tymų aerodrome sustojo karo aviacijos eskadrilė, vadovaujama pulkininko V. Sta­lino. Pats jis apsigyveno Jokūbaičiuose, ūkininko Macai­čio name. Ži­no­ma, ūkininkas iš namų buvo pašalintas, o V. Stalino buveinė apstatyta keliomis sargybos eilėmis. Net ant vieškelio atsišakojimo į Kū­ty­mus, Lentinės kaime, stovėjo sargyba, kuri sulaikydavo keleivius, vykstančius Šilalės–Pajūrio vieškeliu. Kartą buvęs sulaikytas ir pats S. Biržiškis, tačiau, pakalbėjęs rusiškai bei parodęs pasą, vėliau jau nebūdavo tikrinamas.

Aptarnauti pulkininką V. Sta­liną buvo paimta Pailgotyje gyvenusių Malachovų duktė Ta­sia. Ką ji ten veikė, kaimynai nežinojo, tik grįžusi iš tarnybos, vis kalbėdavo: „Na, ir chuliganas tas Stalinas“. Vasilijus dažnai atvykdavo į Šilalę, kur nepriklausomybės laikotarpiu pastatytoje ugniagesių salėje 1944 m. rudenį buvo įrengtas kariškių klubas. J. Stalino sūnus jautėsi labai galingas, leisdavo sau ir smarkesnių išsišokimų. Kartą pas Biržiškius gyvenęs vyriškis kaip paslaptį papasakojo tokį atsitikimą. At­vykus V. Stalinui į klubą, kažkoks kariškis, „dukart tarybų sąjungos didvyris“, tyčia ar netyčia įėjęs į salę pirmas ir neatidavęs pulkininkui pagarbos. Tuomet V. Stalinas pri­ėjęs prie jo, sudavęs per skruostą ir nuplėšęs antpečius. Kilęs didžiulis skandalas: taip įžeisti dukart Sovietų sąjungos did­vyrį buvo didelis nusikaltimas. Pasak S. Biržiškio, skandalą užglaistyti buvo pavesta Jevgenijui Beleckiui – aviacijos generolui leitenantui. Matyt, jam pavyko sutaikyti abi puses. Kita vertus, kas galėjo drįsti keršyti J. Stalino sūnui?

Kai frontas pasislinko į Va­ka­rus, V. Stalino eskadrilė iš Kūtymų buvo perkelta į Bal­tijos pajūrį, o Vasilijus įsikūrė Tiškevičių rūmuose (dabar Gintaro muziejus), iš kur vadovavo Vakarų pakrančių apsaugai. Yra žinoma, jog tuometinis Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas ėjęs pas jį prašyti kurorte įvesti tvarką ir apsaugoti nuo turtą niokojančių kariškių bei plėšikaujančių civilių. Pastarasis ramiu veidu pažadėjęs tvarką padaryti ir duotą žodį ištesėjęs. Tikėtina, jog Palangoje V. Sta­linas buvo iki 1945 m. vasario. 

Po Antrojo pasaulinio karo V. Stalinas kilo karjeros laiptais: tapo aviacijos generolu leitenantu, vadovavo Maskvos karinės apygardos karinėms oro pajėgoms. Tačiau po tėvo mirties likimas jam susiklostė nepalankiai – apkaltintas antivalstybine veikla, jis buvo areštuotas ir įkalintas, o vėliau neišsivadavo iš alkoholio liūno bei kitų negandų. Kadangi viešai didžiavosi esąs J. Stalino sūnus, jam siūlyta pasikeisti pavardę, tačiau ilgą laiką jis nesutiko to daryti. Ir tik gyvenimo pabaigoje pasikeitė ją į Džiugašvili. O už tai jam buvo pažadėtas trijų kambarių butas. Mirė V. Stalinas 1962-aisiais, sulaukęs vos 42 metų.

Šilalėje esantis namas, kur V. Stalinas sukėlė skandalą, stovi iki šiol. Nepriklausomos Lietuvos metais statytas raudonų plytų pastatas buvo pagrindinė miestiečių susirinkimų vieta prieš karą ir pokaryje. Sovietmečiu kurį laiką jis buvo apleistas, o pastaruoju metu neatpažįstamai pasikeitusiame pastate įsikūrusi gėlių parduotuvė.

Benediktas ŠETKUS

Nuotr. iš autoriaus archyvo

Šiandien Šilalės kultūros centras siūbuos nuo linksmos muzikos garsų – čia bus minimas grupės „Pad­kava“ 5-erių metų jubi­lie­jus, į kurį pakviestos ir gru­pės iš Vilniaus, Mari­jam­po­lės bei Šilutės. Pasi­tin­kant ju­biliejų, su „Padkavos“ muzikantais grįžome į ansamblio pradžią.

Jo vadovas Alvydas Juodviršis į Ši­la­lę atvažiavo 2017 m. ir iškart tapo Trak­sėdžio laisvalaikio salės vadovu. Tuo metu čia muzikavo kaimo kapela.

„Aš visada norėjau groti kitokią – smagesnę – muziką. Po truputį pradėjome bandyti kantri stilių, muzikantai repetuoti važinėjo į Šilalę. Tuo me­tu kolektyvas pavadinimo dar neturėjo, bet kadangi jau buvo nuspręsta, kokiu stiliumi grosime, siūliau rinktis kaimą simbolizuojantį vardą. Be to, nors pats esu aukštaitis, norėjau, jog Šilalės grupė turėtų žemaitišką pavadinimą“, – „Padkavos“ gimimo istoriją pasakoja jos įkūrėjas ir vadovas.

Jis surinko bene 15 žemaitiš­kų žodžių, šilališkiai balsavo, kuris geriausiai apibūdintų ansamblį. Taip liko trys žodžiai, beje, visi susiję su žirgais – teki­nis, brizgėls ir padkava. Vi­sus juos Alvydas panaudojo gru­pių bei renginių (festivalis „Briz­gėls“, Traksėdžio kaimo kapela „Tekinis“, jaunimo folk-rock grupė „Uknolis“) pavadinimams. 

„Savo grupei pasilikau pasagą – laimės ir gausos simbolį. Ir į koncertus, kur jie bevyktų, mes vežamės tikrą ark­lio pasagą – mūsų sėkmės talismaną“, – sako muzikantas.

„Padkavos“ repertuaro pag­rindą sudaro jo paties kurti tekstai, o šiuo metu joje groja ir dainuoja penkiese: būgnais muša Jonas Raudonius, bosine gitara skambina Antanas Druk­teinis, gitara –

Anatolijus Avi­zovas, velėtuvu (skalbimo lenta) brūzgina Jurgita Jonušienė, išmaniuoju akordeonu groja A. Juod­viršis. Vadovas savo kolektyvo nariams negaili šilčiausių žodžių ir teikia juos pavyzdžiu kitų kolektyvų nariams. Pa­sirodo, nė vienas jų per visus „Pad­ka­vos“ gyvavimo metus nėra praleidęs nė vienos repeticijos.

„O juk šis užsiėmimas – tik pomėgis, laisvalaikis. Muzi­kan­tai suvažiuoja iš skirtingų vietovių, dirba visiškai su muzika nesusijusius darbus, tad reikia dėkoti ne tik jiems, bet ir jų ant­rosioms pusėms, šeimoms – juk visi ūkio darbai gula ant namiškių pečių“, – sako Alvydas.

2019-aisiais „Padkava“ tapo geriausia rajono kaimo kapela. Kolektyvo vardas jau spėjo plačiai pasklisti ne tik po Lie­tuvą, bet žinomas ir Latvi­joje. Šilališkiai juokauja, kad ir svečioje šalyje, vos užgrojus „Pad­kavai“, damos pamiršta, jog dė­vi puošnias suknias, ir įsisuka į šokio sūkurį. Pasirodo, vakarėliuose latviai apskritai nešokdavo, o dabar siunčia kvietimus, kad tik pagrotų „Padkava“. 

Kad grupė būtų įsimintinesnė, išskir­tinė, vadovas sumanė muzikantams sukurti nematytus ir neįprastus instru­mentus. Taip vietoj įprastų gitarų „Pad­kavos“ muzikantų rankose suskambo vežimo ratas ar dalgis, net būgnai ir akor­deonas čia yra kitokie – Al­vydas neabejoja, jog ne visi profesionalai pagrotų. 

„Kartais žmonės netiki, kad akordeonas yra tik­ras. Manoma, jog grojant reikia daug fizinės jėgos tampyti dumples. Išmanusis akordeonas veikia kitaip: jėgos beveik nereikia, garso intensyvumas irgi reguliuojamas kitaip, tad jeigu nustatyta vienaip, tampyk netampęs, ne­išleis nė garso“, – pasakoja muzikantas.

Iš pažiūros pati paprasčiausia skalbimo lenta taip pat reikalauja pasukti galvą, kaip ir kuo ją brūžinti, kad garsas būtų toks, kokio reikia. Pasirodo, net len­tos bangų storis yra svarbu. Ką jau bekalbėti apie antpirščius, kurie privalo laikytis ant pirštų, bet jų nespausti ir t.t.

„Teko Jurgitai groti net šovinių tūtas ant pirštų užsimovus, ir siuvėjų antpirščius yra turėjusi. Ir tų skalbimo lentų ji „sudrožė“ jau ne vieną“, – juokiasi „Padkavos“ vadovas.

Išmonės, kuriant išskirtinį grupės įvaizdį, jam netrūksta. Vienas tokių kūrinių – aštuonių vietų velomobilis – jau visai netrukus pasirodys viešai.

„Paskelbsime pavasario pradžią, pravažiuosime juo Šilalės gatvėmis. Dar nežinau, kas mins pedalus, bet naujojoje transporto priemonėje tilps ir visi muzikantai, ir jų instrumentai. Jis jau pagamintas ir išbandytas, belieka sugalvoti apipavidalinimo elementus“, – auksinių rankų meistrą Joną, padėju­sį įgyven­dinti jo sumanymą, giria A. Juod­­viršis.

Ansamblio nariai Jonas, An­tanas ir Anatolijus pažinojo vie­nas kitą dar iki Alvydo atvykimo iš Vilniaus į Šilalę. 

„Buvome vestuvių muzikantai, grojome Traksėdžio kaimo kapeloje. Esame savamoksliai, kuriems muzika reiškia labai daug“, – prisipažįsta vyrai.

Jono gyvenime muzika atsirado atsitiktinai – klasės draugas vos įkalbino kartu pagroti vestuvėse, mat iki tol jis sako apie muzikanto duoną net nebūtų pagalvojęs. O tada netikėtai „užsikrėtė“ muzika visam likusiam gyvenimui. 

Anatolijus draugauja su gitara nuo jaunumės – yra tekę brązginti ja ir anuometiniame tarpkolūkinės statybos organizacijos estradiniame ansamblyje.

„Neįsivaizduoju gyvenimo be gitaros. Grodamas atsipalai­duo­ju, galiu išlieti emocijas, jausmus“, – sako Anatolijus.

Muzikantai vienbalsiai tvirtina, kad jų veiklai labai svarbus šeimos palaikymas bei pasitikėjimas. 

„Mūsų antrosios pusės, matyt, jau susigyveno su mintimi, kad esame savotiški visuomenės linksmintojai, dažnai išvykstame iš namų, kartais ir ne vienai parai. Esame ūkininkai, tad mano žmona verta didesnių pagyrų, nei aš – ji laiko visą ūkį, kol manęs nėra“, – tikina Jonas.

Anatolijų į „Padkavą“ prieš dvejus me­tus pakvietė Anta­nas, o Jurgitą 2019-aisiais – Al­vydas. 

„Tuomet dainavau „Dainės“ ansamb­lyje bei folk­loro kolektyve „Veringa“. „Pad­­ka­vos“ muzika intrigavo, tad, su­laukusi kvietimo, neabejojau“, – sako Jur­­gita.

Antanas, kaip ir Jonas, yra tie muzikantai, kurie drauge groja nuo pat grupės įsikūrimo. Ir nors nėra profesionalas, Antanas teigia muzikuojantis nuo ketverių, groja ne tik bosine, bet ir rit­mine gitara bei mušamaisiais. Bet arčiausiai širdies jam – bosinės gitaros skambesys, kurios garsus muzikantas prilygina laiką skaičiuojančių laikrodžių dūžiams. 

„Mane žavi Alvydo asmenybė, dėl to su jo pasiūlymu prisijungti prie „Pad­kavos“ sutikau nesvarstydamas. Ma­nau, tokio stipraus kultūrine bei organi­za­cine prasme žmogaus mūsų rajone iki šiol nebuvo. Be to, iki jo atvykimo Ši­la­lėje nebuvo kolektyvo, kuris grotų kant­ri stiliu­mi. Populiarumas neatsiranda iš niekur – reikia, jog žiūrovas ne tik ateitų į koncertą, bet ir nenuobodžiautų jame. Aš esu tas žmogus, kuris norėjo groti vakar, nori groti šiandien ir norės groti rytoj bei poryt. Muzika skamba tiek, kiek žmogus gyvena, bet dar svarbiau, kad ji lietųsi ne tik iš instrumento, bet ir iš muzikanto vidaus“, – „Pad­kavos“ populiarumo pas­laptis atskleidžia A. Druk­tei­nis.

Šįvakar, kovo 24 d., 19 val., visus „Ši­lalės artojo“ skaitytojus linksmos muzikos grupė „Padkava“ kviečia į 5-ąjį gimtadienį. Tai – nemokamas koncertas, į kurį prašoma atsinešti tik gerą nuotaiką. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.