Gyvenimas yra trapus. Ir tai galėtų patvirtinti kiekvienas į mūsų šalį atvykęs ukrainietis. Karas Ukrainoje pakeitė ne tik šios šalies žmonių likimus, bet aidu atsiliepia ir ne vieno Šilalės rajono gyventojo, tiesiogiai su jais susidūrusio, širdyje. O skeptikams, kurie vis paburba, kad ir „vėl apie karą“, tereikėtų bent akimirkai susimąstyti, ką jie sakytų, jei staiga, šią minutę, išgirstų virš galvos švilpiančias bombas, o jau kitą rytą, palikę jaukius ir šiltus savo namus, būtų priversti iškeliauti į svetimą šalį, pasiėmę tik lagaminą su būtiniausiais daiktais... Ukrainiečiai būtent taip gyvena jau ilgiau nei metus.
Hanna su sūnumi Makaru praėjusį ketvirtadienį išvyko iš Šilalės į Lenkiją. Mūsų krašte jie gyveno nuo praėjusių metų lapkričio. Kalbėjomės su jauna Pankovų šeima jų išvykimo išvakarėse. Ir pirmiausia jie, lyg teisindamiesi, suskubo paaiškinti, kad vyras nėra bėglys, jis atvyko į Šilalę su savo mama trumpam – padarė žmonai staigmeną. Tiesa, nesitikėjo, jog Šilalėje neras viešbučio visai šeimai apsistoti kartu, tad mamai teko išvažiuoti anksčiau į Lenkiją, kur šiuo metu gydosi po chemoterapijos, o Ihoris liko padėti žmonai susikrauti mantą.
„Mūsų namai – Bučos priemiestyje. Bet ir prasidėjus karui, neplanavome išvykti, manėme kaip nors ištverti, nors teko ir rūsiuose miegoti, ir po stalais nuo bombų slėptis, visko buvo. Bet kai nebeliko nei elektros, nei šildymo, o artėjo žiema, vis tik reikėjo ryžtis priimti skaudų sprendimą“, – pasakoja jauna moteris, į kurią žvelgiant nė nepagalvotum, kiek yra patyrusi skausmo.
Pasak Hannos, iki karo ji dirbo kosmetologe, vyras Ihoris – informacinių technologijų specialistas, jiedu augina trimetį sūnų. Gyveno įprastą jaunai porai gyvenimą, taupė pinigus naujam, geresniam butui Bučoje įsigyti. Tačiau vieną dieną visi planai sugriuvo.
„Kaip tik buvome pardavę savo butą priemiestyje ir jau apsižiūrėję būstą mieste. Bet karas viską sujaukė. Iš pradžių niekas negalvojo, kad taip apskritai gali nutikti, o mūsų kartos žmonės net nelabai ir suprato šio žodžio prasmę – koks karas XXI amžiuje? Deja, visų gyvenimai pasikeitė per vieną dieną, ir ta nežinomybė bei nerimas tęsiasi iki šiol“, – sako žmonos iš Šilalės pasiimti atvykęs Ihoris.
Pora buvo nesimačiusi nuo tos dienos, kai Hanna su vaiku lapkričio 9-ąją išvyko į Lietuvą. Jiedu tikėjosi, jog išsiskiria trumpam – mėnesiui, daugiausia – dviem ir planavo Naujuosius pasitikti namuose, Bučoje. Tačiau gyvenimas viską dėlioja savaip, o jauna šeima pripažįsta suvokusi, jog dabartinis etapas – gyvenimas ant lagaminų. Hannai išvykstant, Ihoris privalėjo likti Ukrainoje. Ir ne tik dėl to, kad tokia tvarka, bet ir todėl, jog negalėjo palikti neįgalumą turinčios ir vėžiu sergančios motinos. Negana to, Hannos mama irgi atsidūrė panašioje situacijoje – tebėra Bučoje, kur slaugo sergančią 93-ejų močiutę.
„Su lietuviais, pas kuriuos atvykau, buvome pažįstami, tad iškart ir važiavau pas juos į Kvėdarną. Tikėjausi, jog pabūsiu čia mėnesį, dėl to ir darbo neieškojau. Bet kai supratau, kad niekas taip greitai nepasikeis, ėjau į seniūniją, Aivaras (Kvėdarnos seniūnas A. Dobilas – red. pastaba) man pasiūlė pagalbą. Jo dėka mudu su Makaru persikėlėme į Šilalę, apsigyvenome Krizių centre. Vaikas ir Kvėdarnoje, ir Šilalėje galėjo lankyti darželį, o aš džiaugiausi gavusi bent kokią pastogę – nesu reiklus žmogus. Ypač po to, ką teko patirti, neatsistebiu, kaip pas jus ramu“, – džiaugiasi šilališkių svetingumu Hanna.
Moteris sako esanti sužavėta mūsų ugdymo įstaigomis, vaikais, kurie betarpiškai bendravo su jos sūnumi, supratingomis bei nuoširdžiomis darbuotojomis. Hanna džiaugiasi, jog mažylis kiekvieną rytą buvo pasitinkamas jam suprantama kalba, o netrukus kuo puikiausiai išmoko pasisveikinti lietuviškai ir ssmagiai tardavo „labas rytas“.
„Tokio amžiaus vaikams kalbos barjerai neegzistuoja. Jeigu būtume čia gyvenę ilgėliau, Makaras be vargo būtų išmokęs jūsų kalbą, kuri man atrodo ypatingai sunki“, – šypsosi laisvai angliškai kalbantis Ihoris.
Hanna teigia niekuomet nepasijautusi Šilalėje svetima ar prašalaite, o šilališkių noras padėti ir betarpiškas bendravimas paliko šiltą jausmą.
Lenkijoje šeima įsikurs tuose pačiuose namuose, kur šiuo metu yra apsistojusi Ihorio mama – ją priglaudė pažįstami žmonės. Kol kas įsidarbinti planuoja tik Ihoris. Daugiau jokių tolimesnių planų šeima nekuria ir stengiasi apie ateitį negalvoti – gyvenimas parodė, kad viskas yra labai laikina ir trapu. Tačiau sutuoktiniai nesistebi, jog kartais tenka susidurti ir su skeptiška nuomone – taikoje gyvenantiems žmonėms neįmanoma suprasti, ką jaučia iš karo zonos bėgantys ukrainiečiai.
„Pamenu, jau kurį laiką būdama Šilalėje, vieną vakarą pro langą pamačiau ramiai gatvėmis vaikštančius žmones. Jų nedaug, bet vis tiek yra. Pirmoji mintis, kuri tada man atėjo į galvą, buvo išgąstis: „Dieve, kur jie eina, juk tai pavojinga“. Ir tik po to pasivijo antra – juk čia Lietuva, čia nėra karo, čia saugu“, – atskleidžia savo išgyvenimus Hanna.
Ji sako su pavydu kasdien žiūrinti į skubančius žmones, kurie nesupranta, kokie yra laimingi: turi darbą, eina pietauti, vakare gali grįžti į namus. Visa tai atrodo taip elementaru, savaime suprantama, gal todėl ir nevertinama. Tačiau, anot moters, jai tai yra labai brangu, todėl ji nieko labiau nenorėtų, kaip turėti tai, ką mes turime – kasdienybę.
Dar jiedu su Ihoriu teigia pastebėję, jog virš mūsų miesto dažnai praskrenda lėktuvai. Į nuostabą, kad virš Šilalės mes jų nematome, ukrainiečiai atsako paprastai: „Jūs jų negirdite, nes jums to nereikia. O mes jau išmokome girdėti lėktuvų variklių garsus, atskirti juos nuo kito triukšmo. Gyvendami Bučoje netgi skirdavome, kieno tie lėktuvai – priešo ar mūsiškių“.
Sutuoktiniai akcentuoja, kad karas jau paliko gilų įspaudą visai ukrainiečių tautai – jie tai ir patys jaučia, mato pokyčius savo sūnaus mąstysenoje. Tačiau, nepaisant visko, jiedu tiki, jog šie sunkumai yra laikini, karas anksčiau ar vėliau baigsis ir jie galės grįžti į laisvą Ukrainą.
Išvykdama iš Šilalės moteris sakė norinti apkabinti kiekvieną čia sutiktą žmogų – visi jai pasirodė jautrūs, suprantantys, užjaučiantys.
„Jūsų šalis gal ir maža, bet čia gyvena žmonės didelėmis širdimis. Esu dėkinga visiems, kuriuos teko sutikti, jūs liekate su manimi širdyje. Norėčiau čia sugrįžti, bet tik tada, kai gyvenimas stos į vėžes, kai galėsiu jaustis rami, nes žinosiu, kad mano šalis ir mano namai yra saugūs. Tada ir Lietuvą galėčiau pažinti kitomis akimis – ramiai, be baimės, įtampos. Deja, kol kas vėl vykstu į nežinią“, – dėkodama šilališkiams, su kuriais ją suvedė likimas, sakė Hanna.
Žydrūnė JANKAUSKIENĖ
Algimanto AMBROZOS nuotr.
