Praėjo pirmoji 2023-iųjų savaitė – jau startavo nauji projektai bei parodos, o svarbiausiu akcentu tapo naujųjų Kultūros sostinių paskelbimas. 2022 m. Europos kultūros sostinių titulą dalinosi Kaunas (Lietuva), Novi Sad (Serbija) ir Ešas prie Alzeto (Liuksemburgas). Iškilmingoje ceremonijoje Atėnuose titulas perduotas 2023 m. Europos kultūros sostinėmis tampantiems Elefsinai (Graikija), Timišoarai (Rumunija) ir Vesprėmui (Vengrija). 

Pagreitį įgauna ir Lietuvos kultūros sostinė. Sausio 20-ąją Tauragės pilies kiemelyje vyks atidarymo renginys su įspūdingu teatralizuotu šviesos bei muzikos perfomansu „Kul­tū­­ros muitinė – penki keliai“. Net 150 šokėjų, dainininkų ir aktorių pasakos sudėtingą ir daugiau nei 500 metų skaičiuojančią Tauragės krašto istoriją bei pakvies atsigręžti į Pra­eities kelią, kartu keliauti Bend­rystės keliu, pasigėrėti Pa­saulio keliu, trumpai žvilgtelėti į Ateities kelią ir grožėtis Ža­liuoju keliu. Atveriamus Kultūros muitinės vartus vai­nikuos Tauragės kultūros ambasadoriaus Liudo Mika­laus­ko bei choro „Gloria” pasirody­mai.

Netrūksta Tauragės krašte ir kitokių renginių: Tauragės Bi­rutės Baltrušaitytės viešo­joje bibliotekoje pristatyta Liu­tau­ro Degėsio knyga „Viskas buvo ne taip“, skaudviliškiai ir miestelio svečiai kviečiami apsilankyti A. Čepausko dailės galerijoje ir iki sausio 31 d. apžiūrėti Vilijos Šmitaitės-Jurkuvienės karpinių parodą iš kelių cik­­lų – „Vestuvės“, „Verpstės“, „Gy­vy­bės medis“.

Sausio 7-ąją, minint Martyno Liudviko Rėzos 247-ąsias metines, jo kultūros ir meno premija įteikta Thomo Manno kultūros centrui. Nidoje vokie­čių rašytojas, Nobelio literatūros premijos laureatas, vienas žymiausių XX a. literatūros kūrėjų praleido tris vasaras.

„Kuomet atvyko 1929 m. čia į Nidą su žmona, susižavėjo šia aplinka, kraštovaizdžiu ir nusprendė pasistatyti vasarnamį.

Išties šiandien galime tik dė­ko­ti jam už šią mintį, už šią idė­ją, nes 1930 m. jau stovėjo va­sarnamis šitoje vietoje“, – tei­gia Nidos kultūros centro va­dovė.

Šita savaitė Lietuvoje pažy­mėta rimties bei susikaupimo ženklu – prieš 32-ejus metus mūsų vieninga ir laisvės trokštanti tauta apgynė Ne­pri­klau­so­my­bę, o pagerbdami šios kovos aukas languose uždegame vienybės, atminimo ir pergalės žvakutes. Renginiai, kviečiantys žmones prisiminti bei paminėti 1991 m. Sausio 13-ąją iškovotą pergalę, vyks rajono seniūnijose, įstaigose, gimnazijose. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Kasmet prieš didžiąsias žiemos šventes savivaldybė organizuoja Padėkos dieną, kurios metu „Pagarbos lašais“ apdovanojami kraštui nusipelnę žmonės. Prieš praėjusias Kalėdas buvo pagerbti septyni rajono gyventojai, kurie sa­vo darbu, visuomenine veikla daro mūsų gyvenimą įdo­mesnį bei prasmingesnį.

Viena apdovanotųjų – Pajūrio bibliotekininkė, Pajūrio bend­ruomenės valdybos narė Ra­sa Griškienė. „Pagarbos lašas“ jai atiteko už miestelio kul­tū­ros paveldo saugojimą bei puoselėjimą, kūrybingą bibliotekinę veiklą, vietos bendruomenės telkimą, netradicinių renginių organizavimą, tradicinių amatų puoselėjimą, pagalbą Pajūrio „Bočių“ bendrijai ir prasmingus darbus gimtajam kraštui.

Pajūrio biblioteka pasitinka jaukumu bei ramybe su knygų pilnomis lentynomis, kompiuteriais, spaudos leidiniais. Užtenka vietos ir įvairiems dirbiniams, kuriuos bendruomenės žmonės edukacijų metu čia ir gamina.

„Bibliotekoje dirbu nuo 2010 metų. Pakeičiau savo mamą, ilgametę bibliotekininkę Mariją Samuolienę. Esu pajūriškė, čia gimusi, užaugusi, grįžusi atgal po studijų. Čia ištekėjau, čia mano gyvenimas. Po pamokų atlėkda­vau pas mamą į biblioteką, štai ant tų seniūnijos laiptų dainas traukdavau. Pažįstu kone visus miestelio žmones, o jie yra ypa­tingi – technikumas, paskui profesinė technikos mokykla paliko daug išsilavinusių, inteligentiškų žmonių, kurie išugdė nemažai savo pasekėjų. Tad visa ši bendrija atriša rankas ir mintis darbui – žmonės patys pamėtėja idėjų, geranoriškai priima pasiūlymus. Drįstu sakyti, jog esu bendraujanti, empatiška, aplinkui matau daug gerų, nuoširdžių žmonių, su kuriais miela dirbti“, – džiaugiasi Rasa.

Moteris sako kūrybiškumą paveldėjusi iš močiučių.

„Mamos mama, kilusi iš Aukš­tupių (Tauragės r.), buvo audėja, ten dar tebėra ir audimo stak­lės – prisimenu, kaip maža ant jų supdavausi. Tėvelio ma­ma iš  Jurbarko rajono garsėjo kaip puiki gaspadinė. Austi aš neišmokau, buvau dar per maža, o štai maisto gamyba labai atpalaiduoja“, – pasakoja mo­teris.

Pasak Rasos, pirmoji jos įgyta specialybė – meninis siuvinėjimas rankomis ir mašina. Beje, siuvamoji taip pat stovi bibliotekos lentynoje ir laukia, kada šeimininkė panaudos ją kokiai nors edukacijai.

„Bibliotekininko darbas seniai nebėra vien knygų išdavimas, tačiau man labai svarbu, kad žmonės ateina – lankytojai, skaitytojai ar kaip juos pavadinsi. Bet kokiais rūpimais klausimais. Koronaviruso protrūkis, pastarojo meto beprasmės mirtys, visa negera informacija žmones labai sukrečia. Stengdamasi padėti jiems atgauti ramybę pasiūlau vienokią ar kitokią knygą, kad sudomintų, nuslopintų negatyvias mintis. Svarbiausia ir maloniausia yra bendravimas, kai žmogus demonstruoja nuoširdumą ir to paties tikisi iš tavęs. O bib­lioteka išminties turėjo visais laikais, tai yra niša, kur lankytojui turi būti miela, smagu, šilta ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Džiaugiuosi, jei man pavyksta tai sukurti, o didžiausias įvertinimas yra žmonių dėkingumas.

Mane bibliotekininko profesija išlaiko, bet nelaukiu, kol kas nors išties ranką – norint susikurti jaukumą, labai daug priklauso nuo paties noro, požiūrio, pastangų. Žinoma, gąsdina visko mažinimo tendencija. Štai uždarė kaimuose medicinos punktus, nors jie žmonėms buvo išties reikalingi. O biblio­teka nėra ta instancija, kuri teiktų žmogui vaistų. Šiuo metu Pajūrio seniūnijoje veikia trys bibliotekos: Pajūrio, Žvingių ir Jomantų. Tad turime daug dirbti, įrodyti, jog esame reikalin­gi“, – sako ilgametė bibliotekininkė.

Dauguma Pajūrio bibliotekos lankytojų, anot Rasos, yra vyresnio amžiaus žmonės.

„Pamažu praeina prieš kurį laiką kilęs knygų skaitymo internetinėje erdvėje bumas, net ir jaunesni grįžta prie tradicinių. Aš nebuvau tuo susigundžiusi. Mano dukra bandė, tačiau suprato, kad popierinės knygos skaitymas daug malonesnis. Man taip pat smagu įsitaisyti su knyga lovoje ar terasoje, jausti knygos kvapą, lapų šnaresį. 

Beje, anksčiau bibliotekoje bu­vau įrengusi žaisloteką, kur po pamokų ateidavo vaikai, žaisdavo, paaugę atnešdavo savo žaislus – taip su jais atsisveikindavo. Tačiau bibliotekos patalpa labai nedidelė, kai susirenka gausesnis būrys, net oro trūksta. Tad kuomet vienas vaikas nualpo, žaislotekos turėjome atsisakyti“, – apgailestauja bib­liotekininkė.

Moteris sako, kad ji nejaustų pilnatvės ir pasitenkinimo, jei­gu ne nuolatos bibliotekoje rengiamos edukacijos. Ir suskaičiuoja, jog 2022-aisiais jų buvo net penkiolika. Nors po koronaviruso pandemijos žmonės truputį atsiribojo nuo renginių, o gimnazija turi savo bazę mokinių veiklai organizuoti, visgi Rasos vedamos edukacijos svarbos ir dėmesio nepraranda. Moteris sako, jog bib­liotekoje prie stalo gali susėsti 12–15 žmonių, bet ateina mokinių klasės po 20–30 vaikų.

„Jeigu vyresnio amžiaus žmonės renkasi žinodami, ko nori ir ką pamatys bei ko išmoks, tai vaikus reikia sudominti, patraukti. Džiaugiuosi, kad jie yra drąsūs, nebijo klausti, aiškintis. Skatinu juos jaustis laisvai – tai kūryba. Ir pa­ti savo darbe jaučiu laisvę, patogumą, pasitenkinimą. Dėl to ir namo grįžtu su geromis emocijomis. Ten laukia ir mano jau 83-ejų tėvukas, uolus knygų mylėtojas, sodininkas. Jo dėka so­de priveista visokių augalų, tad vasarą tenka suktis ypatingai sparčiai. Laikas lekia, bet jeigu jo nejauti, tai labai gerai“, – įsitikinusi Rasa.

Apie įvairias edukacijas ji gali kalbėti be perstojo. Ne tik kalbėti, bet ir demonstruoti. Štai įsigijo popieriaus karpymo mašiną, veikiančią preso principu. Įdėjus tarp volų spalvotą popierių bei peiliuką su ornamentais, pasukus rankeną pirmyn atgal, gaunamas gražios formos kiauraraštis. Taip galima pasidaryti sveikinimo atviruką, jeigu nori, dar papuošti blizgučiais. Kitas variantas – spalvotą popierių spausti su šablonu: išeina iškilus ornamentas. Patiems mažiausiems, darželinukams, sako Rasa, labai patinka dekoratyvinis skylamušis – jiems, vos pasiekiantiems stalą, reikia, kad viskas gautųsi čia ir dabar.

„Priemonių edukacijoms sten­­giuosi įsigyti iš anksto. Vaikš­čiodama po parduotuves, turgus, pastebiu ir pamatau reikalingų daiktų. Internetinėje erd­vėje mokausi įvairių technikų – tai labai palengvina darbą“, – atvirauja Rasa.

Tačiau tik išlavintas, įgudęs žvilgsnis gali pamatyti, kas yra naudinga vienai ar kitai veiklai – tuo neužsiimančiam žmogui šie daiktai nesako visiškai nieko. 

Kiekvienos edukacijos metu Rasa stengiasi, kad dalyvaujantieji joje išsineštų kažką mielo, ką galėtų panaudoti dovanai, savo buičiai papuošti ar pan. Ypatingai visi domisi margučių dažymu prieš Velykas – marginimui vašku buvo skirta net dešimt edukacijų. Čia vėl viską reikia pritaikyti pagal dalyvių amžių.

„Pagarbos lašo“ apdovanoji­mas skirtas man, bet tai yra bend­ras mano, „Bočių“ bend­rijos, bendruomenės darbas ir il­ga­metė veikla. Galiu pasi­džiaug­­ti, jog 2022-ieji man bu­vo labai dosnūs padėkų bei įver­tinimo. Tačiau kiekvienoje veik­loje svarbiausia yra bend­rys­tė – nebūtinai į edukaciją atėjęs žmogus turi kažką daryti, užtenka pokalbio, bendravimo, buvimo kartu. Tai visiems suteikia gerų emocijų, džiaugsmo, ir jaučiuosi gerai, jeigu sugebu tai jiems duoti“, – sako bibliotekininkė.

Mums besikalbant, į biblioteką užsuka pajūriškė Teresė Danutė Gen­čienė, anot Rasos, vaikščiojanti enciklopedija. Penkerių metukų, sudegus namui, su tėvais atsikėlusi į dvarą, sako regėjusi dvarininkę Povstanskienę, ku­ri ją dar saldainiais vaišinusi. Mo­teris gali papasakoti visą Povs­tanskių dvaro istoriją, dvarininkų šeimos narių likimą. O užsukus į tame pačiame seniūnijos pastate įsikūrusį Pajūrio bend­ruomenės muziejų, pristato išskirtinius koklius bei langines iš to paties dvaro, pasakoja, kad antrame jo aukšte stalių dirbtuves buvo įsirengęs jos tėvas. Ir dar vienas išskirtinis muziejaus eksponatas – telefonas, kuris, sako, net iš Indijos atkeliavęs.

„Man labai smagu užeiti į bib­lioteką, nes tai yra traukos vieta, visada esame laukiami, o mū­sų Rasa – nuostabus žmogus“, – tikina Teresė, pridurdama, kad ji jau geriau eisianti ir leisianti ramiai pasikalbėti, nes ją nutildyti esą nelengva...

Eksponatų muziejuje – pačių įvairiausių. Rasa sako, jog viskas vietinių žmonių sunešta, ir tai įrodo jų didelį pasitikėji­mą, jog visa tai pasitarnaus, kad ateinančios kartos žinotų, kaip gyveno mūsų proseneliai. Tad edukacijų metu Rasa vaikams pristato „skalbimo mašiną“ – kultuvę, „lygintuvą“ – kočėlą, rankų nugludintą medinę atidaromą muilinę... O kur dar daugybė medinių įvairių dydžių šaukštų, samčių, liktarnų, šukų linams šukuoti. Siuvinėtų „šukinių“, takelių, staltiesių, pagalvių užvalkalų. Antikvarinių indų. Maldaknygių, iš kurių dar propromočiutės melsdavosi, kryželių, šventųjų skulptūrėlių. Dar gri­felinės lentelės – tai kaip ir sąsiuvinis, kuriame vaikai anuomet raides rašydavo. Dar Tū­bu­čių kaime kasant bulves žmonių rasta žalvarinė apyrankė. Notariškai patvirtinti dokumentai, pieštas žemės planas. Ciga­rečių be „mundštukų“ banderolės popierius. Galima vardinti ir vardinti...

„Esame kaip viena šeima: sueiname, geriame arbatą, bend­raujame. Bendrystė – gražiausias jausmas, vienijantis žmones. Minčių turiu daug, neabejoju, kad pajūriškiai palaikys.

Palaiko ir mano šeima – vi­si įpratę, kad mama užsiėmusi, kad jos nuolat reikia laukti. Tačiau supranta. Gražiai kažkada pasakė mano klasioko mama: jeigu namuose nerūksta dūmai, tai juo­se nėra šilumos. Todėl dėko­ju už supratimą vyrui, sūnui, dukrai. Svarbiausia – visai bendruome­nei, „Bočiams“, su visais dalijuosi „Pagarbos lašo“ apdovanojimu.Kad tik sveikatos būtų – darbų ir idėjų dar daugybė“, – sako Pajūrio bibliotekininkė R. Griš­kienė.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 1, 2)

Baigiame spausdinti B. Šetkaus prisiminimų seriją apie už Atlanto aplankytas vietas, kur jo šeimos artimuosius nubloškė sovietinė okupacija.

Ne kartą teko girdėti įvairių pasakojimų apie lituanistinių mokyklų, lituanistinio tyrimo centro ar Balzeko muziejaus svarbą šių dienų JAV lietuviams. Lankantis Balzeko mu­ziejuje, teko betarpiškai klausytis dviejų lankytojų pasakojimų. Vienas užsuko į muziejų važiuodamas pro Čikagą. Jį domina lietuvių istorija ir kultūra. Pasirodo, jo močiutė iš Lietuvos atvyko į JAV apie 1900-uosius. Sprendžiant iš neaiškiai ištarto vietovardžio, tai galėtų būti Pušalotas. Vy­ras nė žodžio nemoka lietuviškai, tačiau nori pažinti močiutės kilmės šalį ir jos kultūrą. Kita muziejaus lankytoja neslėpė savo emocijų – ji pirmą kartą sužinojusi apie lietuvių antisovietinę rezistenciją. Jos močiutė taip pat atvykusi į JAV iš Lietuvos XX a. pradžioje, pati nė žodžio nemokanti lietuviškai. Išklausius visa tai, ateina į galvą mintis, kad Bal­zeko lietuvių kultūros muziejus yra gal net labiau reikalingas tokiems žmonėms, kurie labai mažai žino apie Lietuvą, bet siekia giliau pažinti jos gyventojų praeitį.  

Čikaga – dangoraižių miestas. Žvelgdamas į tuos dangoraižius vėl prisimenu savo giminaičių paliktą pėdsaką. Kito senelio brolio sūnus Vytautas Martinkus dirbo Čikagoje architektu. Dar vaikystėje girdėjau kalbant, kad jis priklausė architektų grupei, kuri projektavo kažkurį miesto dangoraižį. Tai buvo apie 1970-uosius, gal kiek vėliau. Žvelgiu užvertęs galvą į tuos dangoraižius ir svarstau, kurį galėjo projektuoti mano giminaitis? 

Čikagos upės pakrante įrengta trasa taip ir vilioja pės­čiomis apeiti visą miesto centrinę da­lį. Vietomis tilteliais tenka atsidurti virš upės (einant pro tiltus), upe didesniais ar mažesniais laivais plukdomi turistai, kuriuos gidai supažindina su miesto architektūra. Upės krantinėje (Chi­cago Ri­ver­walk) įrengtos kavinės, tad gurkšnodami kavą galime mėgautis išskirtiniu reginiu. 

Ne­ti­kėtai užtikau čia įrengtą memorialą Viet­namo kare žuvu­siems vietos gyventojams. Sustoju, nes pirma mane užvaldžiusi mintis verčia taip pasielgti.

Kažkada pradėjau domėtis lie­tuviais, kurie pasižymėjo savo veikla kitose valstybėse. Ne tiek savo bendruomenėje, kiek indėliu į tos valstybės, ku­rioje jie tuo metu buvo apsistoję, gyvavimą. To domėji­mosi rezultatas – 2021 m. leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Lie­tuviai svetimųjų karuose: bend­ražygiai ir priešai“. Šiuo leidiniu norėjau besidomintiems is­torija pateikti lietuvių atsiminimus ar kitokių žinių apie jų dalyvavimą pasaulyje vyku­siuo­se karuose. Juk daugelis ži­no, jog kažkada ir kažkur toli nuo Lietuvos vyko karas, tačiau į galvą nešauna mintis, kad tame kare dalyvavo ir neretai gyvybes paaukojo dalis mūsų krašto gyventojų. Leidinys skirtas mėgstantiems svečiose šaly­se lankytis tose vietose, kurios siejamos su karo istorija. Tai­gi Viet­namo karas – vienas iš ka­rų, kur lietuviai kariavo abiejose pusėse: vieni – už JAV, kiti – sovietų sąjungos kariuome­nėje, kuri buvo atrama komunistų valdžioje esančiam Viet­namui.

Tad išvydęs surašytas Čika­gos (Ilinojaus valstijos) gyventojų, žuvusių Vietnamo kare, pavardes, pradedu įdėmiai skai­tyti – gal ir lietuvių pavardžių užtiksiu? Užtrukau gal porą minučių ir radau: pasirodo, ka­ro pradžioje gyvybes paaukojo du lietuviai – Mišeikis ir Jurgaitis. Vėliau aptikau ir dar vieną lietuvio pavardę, nors viso žuvusiųjų sąrašo taip ir neįveikiau – jis labai ilgas. Tai tik byloja, kad mažos tautos atstovų pėdsakai užtinkami visur, tik reikia tuo domėtis.

Čikaga – tolima, tačiau ji tampa širdžiai artimesnė, kuomet lankai vietas, persipynusias su giminės istorija. O vis dėlto labai gaila, jog nebuvo galimybių visa tai pamatyti tuomet, kai Market Parke gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių. Tarp jų – ir mano senelio broliai bei jų šeimos nariai. Į Čikagą susiruošiau gerokai pavėlavęs. Kita vertus, nuo romėnų laikų yra sakoma: „Geriau vėliau negu niekada“. 

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

Naujieji metai savivaldybėje prasideda intensyviu biudžeto svarstymu – jau vasario 2-ąją ketinama pa­tvirtinti šių metų planus bei paskirstyti jiems pinigus. Savo prašymus rajono vadovams ir politikams jau išsakė ir seniūnai, esantys arčiausiai gyventojų bei turintys žinoti, ko jiems labiausiai reikia. Tik nuo finansavimo priklauso, ar metai skęs rutinoje, tvarkant aplinką bei prižiūrint kelius, ar pavyks padaryti ką nors, kas suteiks žmonėms džiaugsmo.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Klausimas: kada Putinas meluo­ja? Atsakymas: kai tik praveria bur­ną. Šį negudrų humorą prisiminiau ir dabar, kai po dviejų savaičių švenčių maratono toks atsakymas pasitvirtino Rusijos karo Ukrainoje faktais. Tačiau viena reikia suprasti: visi agresoriaus melai skirti vie­tinei auditorijai – eiliniams rusams, kurie kitos informacijos negauna, o dažnas nei jos ieško, nei varginasi gilintis į tikrovę. Tokie tie „geri rusai“.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 3

Sausio 14 d., šeštadienį, 18.30 val. Žvejų rūmuose klasikinės muzikos gerbėjų laukia iškilmingas Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro koncertas „Lietuviais esame mes gimę“, skirtas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir choras, diriguojami vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio, taip pat teatro solistai Rita Petrauskaitė, Mindaugas Rojus ir Šarūnas Šapalas atliks įspūdingą programą, kurioje skambės svarbių Lietuvai ir Klaipėdos kraštui kompozitorių muzika – tiek gerai žinoma, tiek retai atliekama, tiek pajūryje pristatoma pirmą kartą.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio sudarytoje koncerto programoje skambėsiantys kūriniai tarsi tiesia laiko tiltą, jungiantį Klaipėdos krašte daugelį amžių dominavusios vokiškos kultūros terpėje XX a. pradžioje sunkiai puoselėtus lietuvybės daigus su XXI a. pradžios Klaipėdoje kuriama šiuolaikinių lietuvių kompozitorių muzika. Savotiška įžangą į šią istorinio įvykio – lygiai prieš šimtą metų vykusio Klaipėdos sukilimo ir jo išprovokuoto Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos – įkvėptą programą taps lietuvių profesionaliosios muzikos pradininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio (1875–1911) sukurtos simfoninės poemos „Miške“ (1900–1901) atlikimas. Yra žinoma, kad dar besimokydamas kunigaikščio Mykolo Oginskio dvaro orkestro mokykloje Plungėje, fleita šiame orkestre griežęs jaunasis Čiurlionis lankėsi Palangoje su koncertais. To paties kunigaikščio remiamas išvyko studijuoti į Varšuvos muzikos institutą ir jau po studijų sukūrė pirmą savarankišką, akademinių reikalavimų nevaržomą kūrinį orkestrui – laisvos sonatos formos simfoninę poemą „Miške“, kurią pateikė grafo M. Zamoiskio Varšuvoje paskelbtam kompozicijos konkursui tikėdamasis jį laimėti ir sukaupti lėšų tolesnėms studijoms Leipcigo koncervatorijoje. Konkurse poema pelnė tik „garbės atsiliepimą“ be piniginio apdovanojimo, tačiau užėmė reikšmingą vietą Lietuvos muzikos istorijoje kaip pirmoji lietuvių kompozitoriaus sukurta simfoninė poema, kurioje spalvingomis faktūromis išreiškiamas svetur išvykusio kompozitoriaus jaučiamas lietuviškų pušynų ilgesys.

Iš savo pirmtako lietuvių muzikinės kultūros raidos estafetę perims ir jo pramintais takais muzikoje vėliau eis dvylika metų už M. K. Čiurlionį jaunesnis muzikas, taip pat užaugęs mieste prie Nemuno (Seredžiuje), baigęs muzikos mokslus Varšuvos muzikos institute, vėliau studijavęs ir gyvenęs Sankt Peterburge. Tai ypatingai Klaipėdos krašto ir Lietuvos kultūrai nusipelnęs veikėjas Stasys Šimkus (1887–1943) – kompozitorius ir dirigentas, švietėjas ir ambicingas visuomenininkas, Klaipėdos muzikos mokyklos (dabar – Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorija) įkūrėjas ir pirmasis jos direktorius, įvairių chorinio draugijų ir Klaipėdos simfoninio orkestro steigėjas. Į koncerto programą įtraukta ištrauka iš jo simfoninės poemos „Nemunas“. „Tai šio koncerto ekskliuzyvas! 1930 metais parašytas kūrinys labai seniai ir tik kartą buvo atliktas filharmonijos orkestro (dabar – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras). Atlikėjai nesiryžta imtis šio kūrinio, nes nelikę nei „Nemuno“ atlikimo įrašų, nei geros kokybės natų... Reikia pabarti lietuvius: visiškai nesaugome ir nesirūpiname savo muzikiniu palikimu. O gaila, nes šiuo kūriniu kompozitorius S. Šimkus bandė „išlaužti“ labai aukštą lyg,į pasiduodamas vokiškosios muzikos naujausiems vėjams“, – pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Beje, šioje poemoje panaudotos originalios Klaipėdos krašto liaudies dainų „Iš Kirijos miestužio, ant kadagio laivužio“ ir „Išein, išein jaunasis bernelis“ melodijos.

Kaip vargonininkas, tautinio chorinio judėjimo organizatorius ir chorvedys, S. Šimkus visą savo kūrybinį gyvenimą rūpinosi vokalinio repertuaro gausinimu, harmonizavo liaudies dainas, naudojo folkloro melodijas ir intonacijas originalioje kūryboje. Iš šios jo kūrybinio palikimo dalies koncerte skambės harmonizuotos lietuvių liaudies dainos „Tamsioj naktelėj“ ir „Anoj pusėj Dunojėlio“, taip pat jo originali daina „Kur bakūžė samanota“ Prano Vaičaičio žodžiais, dėl savo nepaprasto populiarumo tapusi kone liaudies dainų repertuaro dalimi. Jas kartu su orkestru atliks solistai Rita Petrauskaitė ir Mindaugas Rojus.

Istorinei progai skirtoje programoje neapsieita ir be kitos populiarios S. Šimkaus dainos – patriotinės giesmės chorui „Lietuviais esame mes gimę“, tapusios ir visą koncerto programą įvardijančiu šūkiu. Neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir realiu pretendentu į Lietuvos Respublikos himną šalia Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ laikytai dainai kompozitorius pasirinko šiek tiek pakeistą ir sutrumpintą Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjo, poeto, poligloto Jurgio Zauerveino (Georg Sauerwein) eilėraštį „Lietuv’ninkai mes esam gimme“, pirmąkart išspausdintą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ 1879 metais. Šis tekstas tarp jaunųjų lietuvininkų buvo žinomas ir giedamas pritaikant skirtingas melodijas jau nuo XIX a. 9 dešimtmečio, tačiau išpopuliarėjo būtent S. Šimkaus sukurta ir 1912 m. Sankt Peterburge išleista daina, kurią caro valdininkai vadino „blogesne net už „Marselietę“! Be jos iki šiol neapsieina nė viena lietuvių dainų šventė.

XXI amžiaus Klaipėdos muzikinei kultūrai koncerte atstovaus du šiame mieste gyvenantys ir kuriantys kompozitoriai – Loreta Narvilaitė ir Vladimiras Konstantinovas. Šiuo metu jie abu kuria muziką istorijų operai „Klaipėda“, kurios premjera įvyks III-iajame Klaipėdos festivalyje 2023-iųjų vasarą. Koncerto klausytojai pirmieji išgirs fragmentą iš Loretos Narvilaitės kuriamos operos dalies. Ją atliks KVMT choras, orkestras, solistai Rita Petrauskaitė ir Šarūnas Šapalas. Vladimiras Konstantinovas koncerto programai pasiūlė kitą savo kompoziciją – 2022 metais sukurtą simfoninę pjesę „Jau aušt aušružė“. „Tai pjesė Klaipėdos krašto dainos motyvais. Tarp atlikėjų yra ir choras, tačiau ne kaip „nešančioji konstrukcija“, o veikiau kaip orkestro skambesio atspalvis“, – atskleidžia kompozitorius.

Vokiškąjį Klaipėdos krašto kultūros dėmenį primins koncerto pabaigoje KVMT simfoninio orkestro ir choro atliekama Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ (1935–1936) pirmoji dalis „O Fortuna“. „Iš „O Fortuna“ skambesio pažinsite, kokie muzikos vėjai prieš šimtmetį vyravo Europoje. Ši muzika – lyg vokiškojo periodo Klaipėdoje simbolis. Apie amžinąjį gyvenimo ratą pasakojanti C. Orffo kantata mums primena Klaipėdos krašto patirtis: įvykiai keičia vieni kitus – perversmai, karai, kovos. Bet nepaisant nieko gyvenimas tęsiasi!“, – sako maestro Tomas Ambrozaitis. Šis kūrinys taip pat anonsuoja vasarą vyksiantį III-iąjį Klaipėdos festivalį, kuriame numatoma kantatos sceninio pastatymo premjera Klaipėdos elinge.

Kviečiame paminėti Klaipėdos krašto prijungimo 100-metį su klasikine muzika! Šiai progai Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras parengė Klaipėdos praeitį ir dabartį jungiančią teminę programą „Lietuviais esame mes gimę“, kurią klausytojams pristatys sausio 14 d., šeštadienį, 18.30 val. Klaipėdos kultūros centro Žvejų rūmų Didžiojoje salėje. Bilietus į koncertą platina bilietai.lt.

KVMT informacija

Praėjusiais metais Šilalės rajono gyventojų skaičius ir toliau mažėjo, nes Ana­pilin iškeliavo bene dvi­gu­bai daugiau žmonių nei gi­­mė vaikų. Tačiau yra ir ge­rų naujienų – šiek tiek pa­daugėjo santuokų, o vy­riausiai nuotakai pernai bu­vo 82-eji.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 2

Pirkdamas bilietą į neseniai atgaivintą traukinio maršrutą Kyjivas–Kramatorskas, maniau, jog būsiu vienas iš ne­daugelio keleivių, vykstančių į fronto prieigas. Mat 600 kilometrų nuo sostinės nutolęs Kramatorskas yra padidintos rizikos zonoje – didžiausi mūšiai vyksta vos už pusšimčio kilometrų esančiame Bachmuto mieste.

Įlipęs į traukinį nustebau – dauguma antros klasės vietų buvo užimtos, tik branges­ni pirmos klasės vagonai pus­tuščiai. Visgi geriau apsižvalgęs pamačiau, kad daugu­ma keliaujančiųjų – į frontą vykstantys kareiviai. Nuspren­džiau pakalbinti tiek juos, tiek civi­lius, tačiau tai nebuvo leng­va. Ka­reiviai sakė negalintys bend­­rauti su žurnalistais, o pa­prasti žmonės irgi bijojo atvirau­ti.

Traukiniu vyko ir moterys su mažais vaikais. 27-erių Tania Biliak prisipažino, jog su pustrečių sūneliu Ženia, devynerių dukrele Alina bei katyte Nocka grįžta į Gusarovkos kaimą, esantį netoli Sloviansko. 

„Baigėsi pinigai buto nuomai Lvive, pasiilgau savo namų, vy­ro, tėvų ir draugų. Tikime, kad mūsų armija nustums frontą toliau nuo šitų vietų, kad Vieš­pats apsaugos nuo blogiausio. Be to, visiškai saugu nėra niekur“, – sakė Tania.

Pagalvojau, jog Ukraina negali nelaimėti – tokia drąsi ši tauta. Šią mintį sustiprino ir pokalbis su dviem kariais – 32-ejų Artiomu bei 39-erių Pavelu, kurie vyko į Kramatorską po gydymosi ligoninėje.

Artiomas dėvėjo karinę aprangą ir džiaugėsi, kad pasveiko po sužeidimų ir jam leista grįžti į frontą. Pavelas vilkė­jo civilius rūbus, nes vyko gauti nukreipimą tolesniam gy­dymui, mat stubure liko 2 ske­veldros, o po keturių kontūzijų sunkiai išlaiko lygsvarą. Ta­čiau sakė draugams tvirtai pažadėjęs grįžti ir vylėsi, kad po mėnesio ar dviejų galės prie jų prisijungti.

Kitame vagone pakalbinau simpatišką 27-erių kariūnę Vi­tą. Mergina sakė esanti psichologė ir prisipažino metusi darbą užsienyje, kad galėtų padėti savo tautai kovoti. Vita teigė, jog tai pirma jos kelionė į frontą, bet dėl pergalės ji nebijo nieko.

Dar vienas užkalbintas ka­rys – 23-ejų Džeimsas iš Jungti­nės Karalystės, Born­muto miesto. Vaikinas prisipaži­no, kad Uk­rainoje kovoja kartu su savo 30-mečiu broliu Piteriu. Pasak Džeim­so, jų tėvas buvo kariškis, todėl esą ir jiedu nusprendė tapti kariūnais. Abu tarnavo Jungtinės Karalystės kariuomenėje, bet iš jos pasitraukė, kad galėtų padėti ukrainiečiams. Piteris yra karo inžinierius ir čia atvyko liepą, o Džeim­sas – išminuotojas, kariauja nuo rugsėjo. Kartu su kitais 15 vakariečių, atvykusių iš JAV, Jungtinės Karalystės, Vo­kie­tijos bei Austrijos, jie sudaro svetimšalių padalinį, prijungtą prie ukrainiečių būrio, ir kovoja Bachmuto fronte.

Paklaustas, ar tame būryje nėra lietuvių, Džeimsas atsakė neigiamai, tačiau prisipažino, kad su lietuviais bei estais yra dalyvavęs bendrose NATO pratybose. Vaikinas neslėpė susižavėjimo ukrainiečių karių drąsa bei stiprybe.

„Ukrainiečiai turi nepalaužiamą ryžtą kovoti už savo šalį. Spėju, kad, priešui užpuolus Jungtinę Karalystę, nedaug tokių narsių britų atsirastų. Iki tol nė nepažinojau ukrainiečių, bet dabar šia tauta žaviuosi. Su broliu įgijome nuostabių draugų, planuojame po karo likti Kyjive. Nežinau, ar ilgai, tačiau norėtume čia pagyventi, pabandyti įkurti verslą“, – pasakojo Džeimsas.

Kad turėčiau daugiau laiko apsižvalgyti, iš traukinio išlipau ne Kra­ma­tors­ke, bet Slovianske. Tam turėjau pusantros valandos. Išlipus iš traukinio, policininkai mane pasikvietė dokumen­tų patikrinimui ir perspėjo, jog iki Bachmuto tik 45 kilomet­rai, tad bombos gali bet kada atskristi. Tačiau sprogimų girdėti neteko, vien tolimus dundesius Bachmuto pusėje.

Iš stoties iki Sloviansko cent­ro penkis sustojimus važiavau troleibusu, kuris pradėjo kursuoti vos prieš kelias savaites, ir jame tą kartą be manęs buvo tik du žmonės. Pakeliui, o vėliau – ir centre mačiau bombų apgadintų namų, tačiau sugriovimai čia gerokai mažesni, nei Iziume ar Charkive. Slo­viansko centre praeivių sutikau labai mažai, mačiau tik vieną veikiančią kavinę bei tris parduotuves, o pagrindinėje miesto aikštėje priešais meriją nebuvo nė gyvos dvasios.  

Netoli aikštės užkalbinti 23-ejų sutuoktiniai Vika ir Vi­tali­jus teigė į tėvų butą iš Kyjivo grįžę dėl to, kad čia yra elektra, vanduo, veikia šildymas, internetas, o sostinėje visko nuolat trūksta. Kiti reti praeiviai buvo nekalbūs, tik vienintelis taksistas Andrejus sutiko papasakoti, koks gyvenimas yra mieste.

„Situacija normalėja – veikia kelios parduotuvės ir kavinės, važiuoja troleibusai, bet sutemus lauke nebūna nė gyvos dvasios“, – sakė vyriškis.

Anot And­re­jaus, baisiausia Slovians­ke buvo vasarą, kai priešas miestą buvo apsupęs iš dviejų pusių. Dėl bombardavimų jis nė karto ne­si­ry­žo išvažiuoti padirbėti taksi, pusę laiko pratūnojo su žmona rūsyje, džiaugdamiesi, jog duk­rą su anūku dar kovą išsiuntė į Vo­kietiją.

„Tada dauguma jaunų žmonių išvyko. Man 64-eri, į kariuomenę netinku, o bėgti į nežinią ir palikti savo butą mudu su žmona nenorėjome. Be to, sprogimai mums ne naujiena – karas čia vyksta jau devintus metus“, – pasakojo Andrejus.

Tačiau kovos, anot vyriškio, dabar nepalyginamai intensyvesnės nei 2014-aisiais. Jis pasakojo netekęs trijų kaimynų, o iš viso – net 14 pažįstamų, iš kurių pusė žuvo dar 2014 m. 

„Karas Donecke užsitęsė, vi­si norime taikos ir ramybės. Ge­rai, kad mums pagaliau padeda Vakarai. Jūs, lietuviai, taip pat. Nenustokite to daryti, nes Krem­liaus drakono vieni ne­įveiksi­me“, – sakė Andrejus.

Iki karo Slovianske gyveno 105 tūkst. gyventojų, o šiuo me­tu, ko gero, beliko apie 20 tūkst. Tai vienas seniausių miestų Donecko regione, savo atsiradimui turintis dėkoti druskai. Vietos ežerai yra labai druskingi, ir dar „lau­kinių stepių“ laikais prieš 500 metų klajokliai garindavo vande­nį ir pardavinėjo druską. To­dėl pirminis miesto vardas bu­vo Solianka nuo žodžio „sol“ (druska). Prieš 200 metų čia ėmė veikti vienos seniausių Uk­rai­noje gydyklų, kuriomis miestas garsėjo ir iki karo. Garsėjo Slo­vians­kas ir apylinkėje esančiomis anglies bei kreidos kasyk­lomis.  

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Tarpušvenčiu visai darbo dienai dingo elektra. Ta­da nebeliko ir vandens. Ir gy­venimas sustojo. O tuo­met atėjo mintis, jog ukrai­nie­čiai jau kone metus gy­vena ir be elektros, ir be van­dens, ir be šilumos, nuo­lat gau­džiant oro pavojaus sistemoms, griūvant pa­sta­tams...

Apie elektros atjungimą pas mus gyventojai paprastai perspėjami iš anksto, tad bent morališkai su tuo spėjame susitai­kyti. Tačiau visi optimistiniai nusiteikimai – pamanyk, pusdienis be elektros – bemat dūžta, vos ėmus įgyvendinti mažiausią norą. Tarkime, iš pradžių lyg ir nieko tokio, kad neveikia viryklė, juk galima suvalgyti sumuštinį, išsivirti ar­batos, kavos. Bet, o koks „netikėtumas“ – be elektros virdulys irgi nekaista. Be to, nėra vandens. Tiesa, jo galima parsinešti iš parduotuvės. Tačiau užvirinti – nebent laužą užkūrus. 

Pasirodo, diena be vandens – irgi didelis iššūkis. Na gerai, nesiprausęs per dieną pabūsi, bet nuo vandens priklauso ir tualetas. Būdelės su širdele sklypo gale nėra. 

Antroje dienos pusėje namuose ėmė darytis vėsoka, o be veikiančio varikliuko krosnies kurti negalima, nes ji perkaistų...

Atsitrenkus į bet kurį negalimą įgyvendinti dalyką, prisi­meni Ukrainą. Kaip ten ne dieną, o ilgus mėnesius žmonės išgyvena be elektros, be vandens, be šilumos. Rusija be perstojo naikina jų infrastruktūrą, pasmerkdama civilius žmones kančioms, bombarduoja net gimdymo namus ir tuo giriasi. Ukrainiečių gydytojai operuoja pasišviesdami telefonais... Ir tai – kasdienybė. O kur dar grobiami ir išvežami ukrainiečių vaikai... Nors jau nurodomi šešiaženkliai skaičiai palikusiųjų karo niokojamą šalį, bet labai daug ir likusių, pasiryžusių geriau mirti savoje žemėje, nei keliauti į nežinią, pasiryžusių išgyventi bet kokias negandas, tačiau nepasiduoti agresoriui.

Daug ukrainiečių laikiną prieglobstį rado ir mūsų šalyje. Nemažai jų jau išvyko atgal, vos tik buvo išlaisvintos teritorijos, iš kur jie buvo pabėgę. Tačiau socialiniuose tinkluose kartkartėmis pasigirsta pavydo gaidelių, esą mes ukrainiečius priglaudžiame, dėl jų išlaidaujame, girdi, jiems mūsų pašalpos atitenka... Tose interneto platybėse radau ir vieną gerą pasiūlymą tokiems pavyduoliams. Kadangi pašalpos mokamos tik tuomet, kai atitinki tam tikrus kriterijus, tai siūloma tuos kriterijus papildyti štai tokiomis sąlygomis: kiekvienas, norintis „ukrainietiškų lengvatų“, privalo užsiregistruoti socialinės paramos skyriuje. Tada iš anksto nesuderinus, nieko nesakant, į ukrainietiškos paramos norėtojų namus atvyksta labai agresyviai nusiteikę nežinomi žmonės ir visus išvaro į lauką. Kam leidžia apsirengti, o kam ir ne. Namai apiplėšiami, o paskui visiškai sunaikinami. Uždaromos visos turėtos sąskaitos bankuose. Tada visi vyrai išvežami tarnauti į tų ateivių kariuomenę neribotam terminui. Vaikai iš karto keliauja į nemokamas stovyklas ir vaikų namus kažkurioje nežinomoje šalyje. Leidžiama atsisveikinant ant vaiko nugaros užrašyti savo telefono numerį. Ir tai būtų daroma be jokios neapykantos, be diskriminacijos, tik tam, jog atitiktų paramos gavimo sąlygas. Be to, kad būtų išmokėta ta 150 eurų vienkartinė išmoka, dar reikėtų pačiam kaip nors nusigauti iki tos šalies, kuri nurodyta pažymoje. 

Žinoma, kad tai bjauri ironija. Bet ar daug atsirastų norinčiųjų tokios patirties? Todėl ir esu įsitikinusi, jog mes neturime teisės nei bambėti, nei pavydėti – ukrainiečiai ir už mū­sų laisvę moka savo gyveni­mais.

O gal dažniau reikėtų atjungti mums elektrą, kad ateitų šito suvokimas?

Nijolė PETROŠIŪTĖ