(Tęsinys. Pradžia Nr. 1) 

Tęsiame B. Šetkaus prisiminimus iš aplankytų vietų už At­lanto, kur sovietinė okupacija nubloškė jo artimus žmo­­nes. 

Kadangi Čikagoje gyvenę giminaičiai atgulė Šv. Kazimiero kapinėse, ilgai nelaukę ten ir nuvykome. Buvau girdėjęs, kad jie palaidoti minėtose kapinėse nelabai toli nuo informacijos centro. Deja, sekmadienį jis atvertas iki 13 valandos, o mes atvykome 15 val. Ką gi, nusprendžiau pasikliau­ti sėkme ir pradėjau sparčiu žingsniu ieškoti skersai išilgai kirsdamas kapinių sektorius. Kapinės išties didelės – užima net 212 hektarų. Tačiau ne visas jų plotas šiuo metu yra išnaudotas. Neseniai jose pradėjo laidoti meksikiečius: įvažiavus į kapines, iš karto į akis krenta Gvadelupės mergelės (populiariausias Meksikos ka­talikų atvaizdas, tapęs Mek­si­kos religiniu ir kultūriniu simboliu) skulptūra bei spalvingomis gėlėmis papuoštos meksikiečių kapavietės. Net ir gai­­vinančiųjų gėrimų prie jų kapų pa­dėta. Tuo tarpu prie lietuvių kapų neteko matyti nė vienos gėlės ar žvakės, tik žaliuojanti veja ir paminklai. Kadangi Šv. Ka­­zimiero kapinėse tvyro ramybė, čia netgi ganosi stirnos. 

Po maždaug pusvalandžio pa­ieškos surandu savo giminaičių antkapinį paminklą. Tie­są sakant, po to, kai suvokiau kapinių dydį ir pamačiau nesuskaičiuojamą kiekį paminklų, ne kartą kilo mintis, kad ieškau adatos šieno kupetoje. Tiesiog pasisekė. 

Žvelgiant į antkapinius paminklus, akivaizdžiai matomas juose išreikštas Tė­vynės ilge­sys − tai išduoda ir iškalti Lie­tuvos valstybės simboliai bei epitafijos. Pasitraukdami į Va­ka­rus nuo sovietų okupacijos, daugelis lietuvių tikė­josi, jog tai yra laikina, jog jie sugrįš į gimtuosius namus. Tačiau laikinas pasitraukimas didelei da­­liai lietuvių virto amžinybe. Trumpam sustoju prie vieno pamink­lo, ant kurio visa tai akivaizdžiai pavaizduota – juodoje granito plokštėje iškaltas švytu­rys ant

Baltijos jūros kranto, aplink jį skraido žuvėdros, o už­rašas byloja: „Pa­li­kom Tėvy­nę laikinai, kelionė užtruko amžinai...“

Šv. Kazimiero kapines įsteigė kun. Matas Kriaučiūnas 1903 m., o netrukus – 1911-aisiais – susirūpinta steigti Tau­ti­nes lietu­vių kapines. Jos buvo skirtos tiems, kurių pažiūros skyrėsi nuo Katalikų bažnyčios mokymo. Sakoma, kad į Šv. Ka­­zi­­miero kapines nepriimdavo lai­doti žmonių, kurie tuo me­tu nelankė bažnyčios. Taigi neliko kitos išeities – prireikė dar vienų kapinių lietuviams. 

Tautinės kapinės yra mažesnės (16 ha), todėl joms apžiūrėti laiko reikia mažiau. Jose amžinojo poilsio atgulė daug iškilių Lietuvos asmenybių: eini per kapines, žvelgi į pamink­lus ir stengiesi prisiminti tų žmonių nuveiktus darbus arba skaitytas knygas. Pasitaikė ir tokių, su kuriais man teko betarpiškai bendrauti, kaip antai aušrininko Jono Šliūpo sūnus Vytautas. Atvykęs į Lietuvą, jis rinko medžiagą apie savo tė­vą, o aš domėjausi jo seserimi Al­do­na, kuri po Pirmojo pasaulinio karo trumpai dirbo gydytoja mano gimtojoje Šilalėje. 

Šio­se kapinėse palaidotas ir gydytojas, politikas Kazys Bo­belis (1992–2006 m. Seimo narys), ku­rio aštrūs pasisakymai Lie­tuvoje sulaukdavo plataus at­gar­­sio visuomenėje. Prieš dvi dienas iki ma­no apsilankymo Tau­tinėse kapinėse čia atgulė ir jo žmona Dalia.

Žvelgiant į Tautinėse kapinė­se stovinčius antkapinius paminklus, galima pastebėti, jog ant kai kurių iškalti kryžiai: matyt, nebesvarbu, koks buvo velionio santykis su religija. Gal Tautinėse kapinėse net labiau norima rasti amžinojo poilsio vietą, nes čia ilsisi iškilios asmenybės – Kazys Grinius (pa­laikai parvežti į Lietuvą), J. Šliū­pas, Rapolas Skipitis, Vladas Jakubėnas, Vaclovas Biržiška, Vik­­toras Biržiška, Leonardas Pe­­seckas, Ado­mas Varnas ir kt. Be­je, kadangi minėtose kapinėse pastatytas paminklas Vin­cui Kudirkai, kažkas pamanė, kad jis čia palaidotas, ir net pasigyrė aplankęs V. Ku­dir­kos kapą Čikagoje. Ana­lo­giš­kas pa­­minklas pastatytas ir Ro­­­mui Ka­­lantai Šv. Kazimiero ka­pi­nė­se. Tačiau abiejų palaikai yra Lie­tuvoje.

Kitą dieną smalsumo vedamas nuvykau į Balzeko lietu­vių kultūros muziejų, kuris veikia nuo 1966 m. Po įkūrė­jo Stenlio Balzeko mirties 2020-aisiais šiuo metu muziejaus reikalais rūpinasi jo marti Sigita Balzekas, kuri persikėlė į Čikagą iš Kanados. Muziejaus ekspozicijoje yra tik dalis eksponatų, daug įvairių leidinių, dokumentų bei kitų vertingų dalykų saugoma fonduose. 

Kai prakalbome apie „Litua­ni­kos“ skrydį per Atlantą, S. Bal­zekas pasisiūlė parodyti kažką įdomaus iš fonduose saugomos medžia­gos. Viename segtuve ji surado nepanaudotus vokus, kuriuos prieš skrydį į Lietuvą platino Steponas Darius ir Sta­sys Girėnas – juk jie pirmieji per Atlantą į Europą gabeno lėk­tuvu paštą! Po to parodė S. Gi­rėno prieš pat skrydį, 1933 m. liepos 15 d., 6 val. ryto, išsiųstą atvirutę savo pusseserei So­fijai Mikolaitis, pas kurią gyve­no Čikagoje 1919–1933 m. So­fija Girskytė-Mikolaitis taip pat buvo gimusi Vytogaloje. Beje, nebūtų S. Girėnas lakūnas – jo siųstoje atvirutėje įamžintas Niujorko viešbučio „Half Moon“ vaizdas iš lėktuvo kabinos. 

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)

III-iajame tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tapusiame senajame elinge bus pristatyta istorijų opera „Klaipėda“, kurią KVMT užsakymu šiuo metu vis dar rašo ar parašytą medžiagą dailina net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas.

Operos meninės koncepcijos ašis – trys esminės Klaipėdos krašto istoriją apibūdinančios sąvokos – Žmogus, Tikėjimas, Kalba, tad apie jų svarbą ir jau sukurtą medžiagą pasakoja libreto autorius Arvydas Juozaitis.

Artėja ypatingas Muzikinio teatro projektas: istorijų operos „Klaipėda“ pasaulinė premjera, skirta 2023 m. minimam Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Jums patikėta ypatinga misija – parašyti šiam kūriniui libretą. Kas jame svarbiausia? Kokias istorines asmenybes išvysime?

Svarbiausia viskas. O jeigu tiksliau – laiko ir vietos genius loci, vietovę sauganti dvasia. Reikėjo rasti jėgų balansą, vadinasi, lietuvninkų ir lietuvių veikėjų tinkamą pasiskirstymą operos audinyje. Pagrindiniai lietuvninkai – tai Martynas Jankus, Ėvė Simonait-Ieva Simonaitytė, Ėtmė Simonait, Vilius Gaigalaitis, Erdmonas Simonaitis, iš dalies ir Vydūnas. Didžiosios Lietuvos veikėjai sudaro jėgos branduolį – tai Jonas Polovinskas-Budrys, Ernestas Galvanauskas, Mikas Bajoras, Vincas Krėvė. Trečioji jėga, kurią pirmosios dvi pasmerkia pralaimėjimui – Gabrielio Petisnė atstovaujami prancūzai. Mėmelenderių žandarmerija veikia fone. Labai įdomi man Mėmelė, tragiško likimo mergina, kuri gimė kone mistiniu būdu – nežinojau, kad tuo pačiu vardu Sigitas Jurčys (brolis Benediktas), kurdamas Mėmelburgo oratorijos libretą mūsų Muzikiniam teatrui (premjera įvyko 2022 m. vasarą), pavadins savo simbolinę figūrą. Tai kone Apvaizdos akis.

– Muzikinę medžiagą rašo klaipėdiečiai kompozitoriai, tad kiekviena istorijų operos dalis, sudaryta iš prologo, epilogo ir trijų dalių, turės savitą muzikinę kalbą, plėtos skirtingą, šiam kraštui būdingą tematiką ir bus atliekama skirtingos atlikėjų sudėties. Kaip vyksta bendradarbiavimas su kompozitoriais?

– Dėl „savitos muzikinės kalbos“, kuria prabils kiekvienas kompozitorius, negaliu nieko pasakyti. Mano uždavinys buvo paprastesnis – kiekvienai operos daliai, o ir uvertiūrai, suteikti temą-kryptį. Jos buvo trys: asmenybės, religija, kalba. Dabar laukia baisiausia paslaptis ir didžiausia viltis, o būtent: ar keturi kompozitoriai pagaus kontrapunkto, perveriančios likimo linijos giją? Vadinasi, ar sukurs leitmotyvą. Kas ką besakytų, bet opera tampa opera, jeigu žiūrovas išsineša iš jos bent vieną melodiją, kurią niūniuoja savaime, kurią išgirsta sapne, net gatvėje. Mane galėtų aplankyti iliuzinis būsimos harmonijos-melodijos girdėjimas, bet neaplanko. Matyt, operoje skambės „polistilistika“. Būtų baisoka (manau, ne man vienam), jeigu mūsų opera užtemdytų normalaus žmogaus-klausytojo protą ir jausmus, ir nebesuprastume, kas mes čia esame – čia, Klaipėdoje.

O dėl „bendradarbiavimo“ su kompozitoriais galiu pasakyti nedaug. Kol kas girdėjau Vladimiro Konstantinovo sukurtą antrą operos dalį. Man labai patiko jos ritmingas spontaniškumas, išgirdau leitmotyvą.

– Kuo jums, kaip filosofui, gyvenančiam Klaipėdoje, svarbus Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečio minėjimas? Klaipėdos kraštui ir jo istorinėms asmenybėms aprašyti esate skyręs ne vieną savo knygą ar pjesę. Gal ir naujų kūrinių dar planuojate?

– Mano gyvenimas Klaipėdoje jau įsišaknijęs. Kaip kiekvienas lietuvis jaučiu gyvenimą pajūryje ne tik kaip laisvės horizontus, bet ir kaip dvigubą, kartais stiprų praradimo jausmą. Čia prarasta Rytprūsių Lietuva ir čia prarandama prieškario, Kauno Lietuva, kuri atėjo į Mėmelį ir padarė jį Klaipėda. Ir vis dėlto nūdienos žmogus, jeigu jis ne „svieto perėjūnas“, o savos Tėvynės žmogus, gyvenimą supranta ne kaip TV šou laidą ar „Euroviziją“.

Mes kuriame šioje žemėje, paliekame joje savo alsavimą-gyvenimą, čia prisiliečiame prie amžinybės. Pėdą čia, Klaipėdoje, paliekame. Tik tokiu būdu ir pasakome, kad esame prūsų, kuršių ir lietuvininkų, o ir mėmelenderių tąsa - likimas, ne vien kosmopolitinis vėjas…

Dėl kitų savo kūrinių, ką galėčiau pasakyti? Jie vis byra iš prasegtos liemenės… Svarbiausia kūryboje – laikų ryšys. Su Klaipėda susijusi ir neseniai sukurta istorinė drama „Oginskis. Polonezas“. Bet ar pamatysiu ją gyvas būdamas? Pagaliau nesvarbu, svarbu – kad sukurta.

– Esate Olimpinių žaidynių plaukimo čempionas ir rekordininkas. Gal sportininko ištvermė, valia praverčia ir rašant?

– Visi kūrėjai turi bendro su sportu, nes turi reikalo su valia ir sveikata. Man nėra sunku valandų valandas, dienų dienas sėdėti prie darbo stalo.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Kitados buvo kilusi mintis ap­lan­kyti vietas, į kurias so­vietinė oku­pacija nubloškė mano senelių ir tėvų šei­mos narius. Vie­ni atsidūrė už Uralo, kiti – už Atlan­to. Tiesa, Sibire ir Kazachstane te­ko pa­bu­vo­ti, tačiau aplankyti arti­mų žmo­nių konkrečias tremties ar bu­vusių Sta­lino lagerių vietas kol kas ne­­tu­rė­jau progos. Da­bar, kuo­met Ru­si­ja vykdo karą Uk­rai­­noje, yra mažiau pavojinga išsi­ruoš­ti į ke­lio­nę už Atlanto nei į Sibi­rą.

Kartais atrodo, kad mano senelių ir tėvų kartoje buvo daugiau nuvykusių į JAV nei mano kartos žmonių, nors tais laikais kelionė užtrukdavo net kelias savaites. Mano senelis (iš tėvo pusės, gyveno Deblių k.) išvyko dirbti į Pen­sil­­vanijos anglies kasyklas apie 1900 me­­tus, prosenelis (iš mamos pusės, gy­­veno Vytogalos k.) į JAV buvo nuvykęs dar anksčiau. Žmonos proseneliai įsi­­kūrė

JAV XX a. pradžioje. Jie vertėsi maitin­dami darbininkus, kurie triūsė tiesiant geležinkelius Amerikos platybėse. Trys senelio (mamos tėvo) broliai Martin­kai (gimę Vytogalos k.) pasitraukė į Va­karus 1944-ųjų rudenį ir po kelių metų atsidūrė Čikagoje. Du tėvo pusbroliai

Girs­kiai bei jų sesuo (lakūno Sta­sio Gi­­rėno pusbrolio vaikai) išvykdami iš gim­tųjų namų Vytogaloje 1944 m. spalio mėnesį prasilenkė su į jų sodybą įriaumojančiu „išvaduotojų“ tanku. Jei­gu būtų susiruošę truputį vėliau – būtų likę už geležinės uždangos. Tiesa, susiruošė su jais ir jauniausioji dukra, maždaug dešimties metų, kuri jau pirmos nakvynės metu Tauragėje taip pasiilgo mamos, kad naktį prabudusi išėjo jos ieškoti. Rytą, jos neradę, vyresnieji pasuko Tilžės link, į Rytų Prūsiją. Taip jie ir išsiskyrė – jaunėlė po kelių dienų pėsčiomis sugrįžo pas tėvus į Vytogalą, o vyresnieji po kelių metų atsidūrė Los Andžele. 

Prieš išsiruošdamas rugsėjo gale į Či­kagą, dar kartą perskaičiau visus senelio brolio Klemenso Martinkaus mano tėvams rašytus laiškus iš Market Parko (Marquette Park). Juose rašoma, kaip jie gyvena, kaip bendrauja su kitais artimais giminaičiais arba pažįstamais, kilusiais iš to paties krašto. Viename 1985-aisiais rašytame laiške užsimena, jog Market Parke palaipsniui daugė­ja juodaodžių ir mažėja lietuvių, jog nau­jai atsikėlusių kaimynų gyvenimo bū­das skiriasi nuo lietuviams įprasto. Skai­tant laiškus tampa aišku, kad tautiškumas ir Katalikų bažnyčia buvo labai svarbūs jų gyvenime. Suprantama, laiškuose nieko nerašė apie politiką – tik keliuose užsimena, jog žino, kas pas mus sovietų Lietuvoje vyksta.

Kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo aplankyti vietas, kuriose gyveno mano giminaičiai, atsidūręs Čikagoje, pirmiausia susiruošiau į Market Parką. Man pasisekė, nes mane lydėjo senas pažįstamas ir Market Parke vaikystę pra­leidęs Virgilijus Krapauskas. Jis − isto­rikas, filosofijos mokslų daktaras, dirbęs mokytoju Čikagos mokyklose, vėliau − įvairiuose universitetuose bei koledžuose.  

Market Parko žalioji zona su tvenkiniais užima didelę teritoriją. Pasi­su­­kinėję po tą zoną automobiliu vos ke­letą minučių, sustojome ir tuomet prieš akis atsivėrė paminklas Dariui ir Gi­rėnui. Vietos lietuvių iniciatyva jis buvo atidengtas 1935-aisiais, t. y. praėjus dviem metams po „Lituanikos“ skrydžio. Šitiek apie tą paminklą man teko skaityti, šitiek kartų jis man nuotraukose regėtas! Jis dar labiau man artimas, nes giminystės ryšiais su Stasiu Girėnu esame susiję, nors ryšys mano senelių kartoje buvo nepalyginamai ryškesnis. Beje, mano mama ir lakūno brolis Petras Girėnas 1942 m. buvo krikšto tėvais (nors jų amžiaus skirtumas gana didelis) lakūno sesers anūkei Danutei, kuri iki šiol gyvena Vytogaloje ir neseniai atšventė 80-ąjį gimtadienį. 

Vos tik priėjus prie Dariaus ir Girėno paminklo, Virgilijus prade­da pasakoti, kaip jie vaikystėje stengdavosi ant jo užlipti ir nušliuožti žemyn jo briauna. Netikėtai prie mūsų dviračiu privažiuoja pagyvenęs vyras, kuris mums ištaria „labas“.  Pasirodo, 78-erių lietuvis gyvena Market Parke daugelį dešimtmečių. Dauguma jo kaimynų yra iš Meksikos, geri žmonės. Tiesa, ir jis pats už kelių dienų išvyksiąs į centrinę Meksiką, kur yra šilčiau ir pragyvenimas pigesnis. Pavasarį vėl sugrįšiantis į Čikagą. Taip jau darantis daugelį metų.

Dairantis nuo Dariaus ir Girėno paminklo, akys užkliūva už dviejų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios bokštų. Važiuojame prie jos. Pastatas savo architektūriniu bei meniniu grožiu palieka įspūdį: architekto Jono Muloko suprojektuotą bažnyčią puošia dailininkų Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Kašubos, Adolfo Valeškos, Kazio Var­ne­lio kūriniai. Žvelgiant į bažnyčios sienas puošiančias istorines mozaikas, į greta jos rymantį koplytstulpį bei plazdančią Trispalvę, mintimis nuklystu į jos reikšmę mano buvusiems giminaičiams – juk čia jie lankydavosi šventadieniais, iš čia juos visus išlydėjo paskutinei kelionei į Šv. Kazimiero kapines. 

Nuo bažnyčios palengva važiuojame gatve, kurios pavadinimas Lithanian Plaza byloja apie kitados čia gyvenusių tautiečių bendruomenę. Ant artimiausio pastato prie bažnyčios iki šiol tebėra iškaba „Antano kampas“. Ji liudija apie dar neseniai čia veikusią pas­kutinę lietuvišką karčemą. Virgilijus rodo į abiejose gatvės pusėse stovinčius pasta­tus ir vis pasakoja, kas juose buvo. Dalis pastatų dabar užkaltais langais – čia buvusi karčema, čia irgi karčema, o tenai irgi... Sakoma, kad toje gat­vėje bu­vę 15 lietuvių karčemų, o vyrai netgi lažindavęsi, ar pajėgsiantys per vakarą įveikti atstumą nuo gat­vės pradžios iki pabaigos, užsukant į kiekvieną karčemą ir išlenkiant kiekvienoje bent po taurelę...

Vėl automobiliu riedame palyginti siauromis Market Parko rajono gatvėmis. Vir­gilijus vis rodo: čia gyveno jų gydytojas, čia architekto J. Muloko namas, o čia namas, kurį buvo nusipirkusi jo mama ir kur prabėgo jo vaikystė. Prie kai kurių dabar iškeltos Meksikos vėliavos.

Sakoma, jog apie 1960-uosius Mar­ket Parke gyveno maždaug tiek pat lietuvių, kiek šiuo metu jų gyvena Mari­jampolėje. Virgilijus pasakoja, kad tuomet visose aplinkinėse gatvėse galėjai susikalbėti lietuvių kalba. Kad tai gali būti tiesa, byloja ir faktas, jog mano senelio brolis, gyvendamas Market Parke, taip ir neišmoko anglų kalbos, nes aplink buvo vien lietuviai. Netgi dirbant geležinkelininku lietuvių kalbos neprireikė – ten irgi visi buvę lietuviai. Tik vyresnis pareigomis tautietis turėjęs mokėti anglų kalbą, kadangi jis privalėjo bendrauti su užimančiais aukštesnes pareigas amerikiečiais.

Pagaliau sustojame gatvėje prie na­mo, kuriame gyveno mano senelio brolio šeima (jis senatvėje buvo priglaudęs ir savo vyresnį brolį). Keistas jausmas apima žvelgiant į gražiai atrodantį trijų aukštų pastatą. Užplūsta prisiminimai, ką skaičiau laiškuose, ką girdėjau kalbant tėvus arba bendraujant prieš kelis dešimtmečius su jų sūnumi ir duk­ra, kurie buvo atvykę į Lietuvą. Beje, jų dukra kitados pasakojo, kad vienas iš jų kaimynų Market Parke buvo Salomėjos Nėries giminaitis (gal jos vyro Bučo giminaitis?), tai ji vienintelė iš lietuvių su juo bendravo. Visi kiti tautiečiai jį ignoravo, kadangi jo giminaitė poetė vyko į Maskvą 1940-aisiais parvežti „Sta­lino saulės“ ir šlovino Staliną savo poemoje...  

Išlipęs iš automobilio žvelgiu į savo giminaičių buvusį namą ir ruošiuosi jį fotografuoti. Tokiu elgesiu patraukiu ant kaimyninio namo laiptų sėdinčios pagyvenusios moters dėmesį. Tada nusprendžiu, kad reikia paaiškinti, jog esu jos buvusių kaimynų giminaitis iš Lie­tuvos. Klausiu, ar juos prisimena. Pa­sirodo, prisimena. Iš kito namo taip pat išeina buvęs giminaičių kaimynas. Pa­sirodo, jis čia gyvena 17 metų, gerai prisimena paskutinę šio namo gyventoją Kristiną (mamos pusseserę). Sa­ko, kad ji buvusi miela moteris.

Benediktas ŠETKUS

AUTORIAUS nuotr.

(Bus daugiau)

Prieš tapdamas politiku, daugiau nei dešimtmetį savanoriavau Vilniaus „Caritas“ dalimi esančioje pri­klau­somų asmenų reabilitacijos ir reintegracijos bendruomenėje „Aš esu“. Priklausomų nuo alkoholio, narkotikų, kompulsyvaus lošimo žmonių likimais susidomėjau ne tik dėl to, kad giminėje, kaip turbūt ir daugelis, turiu liūdnų istorijų, kuomet kvaišalai sugriovė ne tik nuo jų priklausomu tapusio žmogaus, bet ir jo artimųjų li­kimą. Prisidėjo ir draugystė su kunigu Kęstučiu Dvarecku, kuriam teko dėstyti Vilniaus kunigų seminarijo­je. Paskui jis gerokai paklaidžiojo bei prisikankino su narkotinėmis medžiagomis, kol grįžo į gyvenimą ir pa­si­šventė pagalbai kitiems.

Daug kalbėjausi su kun. Kęstučiu, aptarinėjome, kokią pagalbą galima pasiūlyti priklausomiems žmonėms ir jų artimiesiems, kas iš tiesų padeda, ko labiausiai trūksta. Važiavome į pagalbą teikiančias bendruomenes, bendravome su specialistais, vertėme užsienio autorių tekstus. Iš mūsų bendradarbiavimo gimė trys knygos apie priklausomybės fenomeną ir grįžimo į gyvenimą kelią. Kai pradėjau dirbti Seime, kaip tik buvo įsibėgėjusios taip vadinamos „Verygos reformos“. Neabejojau, kad pokyčių reikia, tačiau kiek nuvylė jų schematiškumas ir vienpusiškumas. Kovoti prieš alkoholį sekėsi neblogai, tačiau labai mažai buvo padaryta kovoje „už“ žmogų, šalinant priežastis, kurios stumia kvaišalų link. Taip pat, susitelkus į alkoholį, į paribius buvo nustumta narkotikų tema, per mažai rūpinamasi, kaip suteikti pagalbą tiems, kurie nori ištrūkti iš mirtino liūno. Diskusijų kėlė ir prieš kurį laiką įgyvendinta iniciatyva kriminalizuoti nedidelio kiekio narkotinių medžiagų turėjimą. Regis, logiškas sprendimas, kuris turėjo atgrasyti nuo narkotikų, tačiau, kaip parodė ir kitų valstybių patirtis, jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų. Taip, reikia, jog jie suvoktų, kad tai yra blogai, reikia, kad su jais bendrautų specialistai, bet ne policininkai, o tie, kurie padeda priklausomiems žmonėms. Pasaulinė praktika rodo, kad vartojimo kriminalizavimas nesprendžia problemos ir net nesumažina jos masto. Tik daugėja žmonių, turinčių „nusikaltėlio“ žymę, kuri griauna gyvenimą.

Tikrai nesu labai sentimentalus ir man pikta ant kiekvieno žmogaus, kuris elgiasi neatsakingai ir savidestruktyviai, net jei naudoja kvaišalus spaudžiamas draugų ar „dėl mados“. Tačiau taip pat žinau, jog priklausomybė yra liga, su kuria turi kovoti gydytojai, psichologai, socialiniai darbuotojai, o ne policija.

„Jei norime iš tiesų smogti narkotikų industrijai, policija turi pirmiausia kovoti su tiekėjais, o ne su tais, kurie dėl kvailumo, draugų spaudimo ar dar ko nors „paragauja“ kvaišalų."

Idėja, kad turėtume dekriminalizuoti atvejus, kai kas nors susigundo „suktine“, pasirodė dar praėjusioje kaden­cijoje. Pabrėžiu – niekas nekalba tik apie legalizavimą, apie tai, jog tai nėra blogas elgesys. Paprasčiausiai tokiais atvejais siūloma taikyti ne Baudžiamąjį kodeksą, o Administracinį ir įjungti pagalbos, o ne griežtų bausmių mechanizmą. Tačiau galiausiai toks siūlymas neatrado paramos ir vėl atgimė šioje kadencijoje, daugiausiai Laisvės parti­jos iniciatyva. Spėju, kad tai, jog siūlymas kilo būtent iš šios partijos, buvo savotiška meškos paslauga, nes dalis šios partijos atstovų gana laisvai kalba apie „žolę“ ir gali atrodyti, jog dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą. Bet iš tiesų tai yra du skirtingi dalykai. Esu tvirtai įsitikinęs, kad dekriminalizavimas gali duoti vaisių, jei mes iš tiesų skirsime rimtą dėmesį kompleksinės pagalbos sistemai stip­rinti. Beje, Vyriausybė jai jau skyrė papildomą finansavimą, ir tai yra svarbus proveržis. Tačiau itin svarbu ir tai, kad šios lėšos duotų realų impulsą rea­bilitacijos bendruomenėms, pagalbos sistemai artimiesiems, nuosekliai prevencijai, o ne būtų skirtos pagalbos imitavimui.

Svarstant dekriminalizavimo projektą (kuris paprasčiausiai siekia atšaukti nepasiteisinusią praktiką), buvo pasiūlyti svarbūs „saugikliai“: padidintos baudos, sudėlioti akcentai, gerinant realų pagalbos prieinamumą. Tačiau, pripažįstu, nepaisant to, jog vieno balso persvara projektas prasiskynė kelią į galutinę priėmimo stadiją, tapo akivaizdu, kad sąmoningai nenorima susikalbėti.

„Gali atrodyti, jog dekriminalizavimas iš tiesų yra kelias į legalizavimą. Bet iš tiesų tai yra du skirtingi dalykai."

Parlamentarai, kurie, kiek suprantu, net nebandė gilintis į priklausomybių fenomeną, skelbė kvailas pranašystes, jog esą visą Lietuvą ketinama paversti Vilniaus taboru, Seimą neva valdo narkotikų verslas, o „valdantiesiems nerūpi vaikai ir jaunimas“. Deja, dekriminalizaciją ir legalizavimą sąmoningai painiojo net tie, kurie puikiai supranta skirtumą. Tačiau, politiniu požiūriu, buvo patogu kelti politinę isteriją, esą „valdžia propaguoja narkotikus“.

Nieko keista, kad daug Lietuvos žmonių, kurie nesigilina į Seime svarstomų teisės aktų turinį, bet tik skaito antraštes, labai sunerimo ir įsijungė į bendrą riksmą. Gavau dešimtis laiškų, kuriuose maldaujama nelegalizuoti narkotikų. Tiesą sakant, kartais net pradeda atrodyti, kad aršiausi dekriminalizacijos oponentai patys kažkaip susiję su narkotikų verslu ir apie legalizavimą kalba, tirdami žmonių reakcijas...

Sutinku, kad nėra gerai, jog dekriminalizavimas, kaip tema, buvo pernelyg atskirta nuo pamatinio klausimo: „Kaip veiksmingai įgyvendinti priklausomybių prevenciją ir padėti tiems žmonėms, kurie jau serga priklausomybės ligomis, bei jų artimiesiems“? 

Turiu pripažinti, kad prie iškreipto vaizdo prisidėjo ir žiniasklaidos antraštės, kuriose pasirodydavo „legalizavimo“ sąvoka. Politikai, prokurorai viešai buvo klausinėjami dažniau nei specialistai, kurie daug metų dirba priklausomybių ligų srityje.

„Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tai – vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms." 

Mano įsitikinimu, dekriminalizavimas tikrai nėra svarbiausias klausimas, kai kalbama apie pagalbą priklausomiems žmonėms bei apie kvaišalų vartojimo prevenciją. Tačiau tai svarbus žingsnis, keičiant mąstymą ir pereinant prie mokslo duomenimis paremtų sprendimų, o ne tų, kurie grindžiami gandais ir baime. Visiškas absurdas, kai tie parlamentarai, kurie palaikė „dekrimo“ projektą, vadinami „krikščionybės išdavikais, degradais“...

Bet pirmą kartą girdžiu, kad Jėzus kvietė visus sodinti į kalėjimą ir ieškojo, ką užmėtyti akmenimis. Mano galva, veikiau galima kalbėti apie tai, jog Lietuvoje susiformavo pavojinga nihilistų, kurie dangstosi krikščionybės bei tradicinių vertybių gynimu, sekta. Ji labai arši ir sugeba kelti daug triukšmo, todėl kartais atrodo, kad ji yra labai gausi. Tačiau triukšmo lygis ir tiesos sakymas yra du skirtingi dalykai. Todėl visiems linkiu pasitikėti ne tik skambiomis žiniasklaidos antraštėmis ir mažiau klausyti tų, kurie protestuoja prieš viską, nes visur mato tik grėsmes. Kovokime ne prieš ką nors, bet už žmogų. Tai – vienintelė galimybė veiksmingai padėti priklausomiems žmonėms, kuriems svarbu atrasti bei patikėti, jog gyvenimo skonis yra kur kas vertingesnis, nei bet kokių kvaišalų.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas, politikas

Į Šv. Mikolajaus sutikimo šventę Cirkuny kaime, kuriame bombos sugriovė arba apgadino 80 proc. pastatų ir iki šiol nėra elektros, vykau pakviestas Cirkuny apylinkės karinio komendanto pavaduotojo Igorio Kuzmenko. Su juo susipažinau fotografuodamas sugriautą mokyklą. Pamatęs mane vaikščiojant po griuvėsius, jis atbėgo šaukdamas, kad grįžčiau atgal, mat gali būti minų...

I. Kuzmenko pasakojo, jog per Cir­ku­ny kaimą ėjo fronto linija, mat gyvenvietė yra nutolusi vos 5 kilometrus nuo Charkivo pakraščio. Šį pusantro milijono gyvento­jų turėjusį ir vos 40 km nuo Rusijos sienos nutolusį did­miestį Kremlius planavo užimti per vieną parą. Tačiau Charkivo gynėjai did­vyriškai pasipriešino, todėl okupantai buvo priversti įsi­tvirtinti miesto prieigose. Tokiu būdu Cirkuny, per kuriuos eina autostrada į Rusiją, atsidūrė fronto mūšių epicentre. 

Anot I. Kuzmenko, kaime net 80 proc. pastatų nukentėjo nuo bombų sprogimų – vieni buvo visiškai sugriauti, kiti liko apgadinti. Prasidėjus karo veiksmams, dauguma Cirkuny gyventojų pasitraukė. Pirmomis karo dienomis visi bėgo į Ukrainą, bet vėliau okupantai leido trauktis tik į Rusiją, kur taip pat išvyko nemažai žmonių. Cirkuny iš šešių tūkstančių gyventojų per du su puse mėnesio užsitęsusią okupaciją liko vos keliolika žmonių. 

Po išvadavimo tris mėne­sius pabėgėliams nebuvo leista grįžti į Cirkuny, nes išminuotojai privalėjo išvalyti teritoriją nuo minų. Pasitraukdami iš kaimo, priešai jų paliko labai daug – užminavo namus, tvartus, laukus, sporto ir vaikų žaidimo aikšteles, pievas bei miškus. Kadangi minų visose buvusiose okupuotose teritorijose yra labai daug, kariškiai jų nespėja išrinkti, todėl gyventojams yra leidžiama vaikščioti tik nurodytose vietose. 

Šv. Mikolajaus sutikimo šventės išvakarėse prieš seniūnijos pastatą auganti eglutė buvo papuošta kukliais žaisliukais, bet prie jos per šventę niekas nėjo fotografuotis. Greičiausiai todėl, kad šalia esantis seniūnijos pastatas bei paštas buvo suvarpyti kulkų ir apirę, o šalia stovėjusi kavinė bei mokykla sugriuvusios, ir toks vaizdas gyventojams kėlė liūdesį, o ne džiugesį.

Prieš pat prasidedant Šv. Mikolajaus sutikimo šventei, pasigirdo sprogimai, kurie ir vėliau aidėjo dar keletą kartų.

„Nesibaiminkite, tai sprogimų už kokių 15 km Rusijos link atgarsiai, mes prie tokių garsų esame įpratę ir nebekreipiam dėmesio“, – nuramino 63-ejų Cirkuny apylinkės karinis komendantas Nikolajus Sikalenko.

Šį vyriškį, iki karo ėjusį Cirkuny seniūnijos pirmininko pareigas, okupantai už atsisakymą tapti jų talkininku suėmė ir visą savaitę išlaikė nelaisvėje. 

„Jie užrišo akis, surišo rankas, nedavė jokio maisto ir kalino šaltame rūsyje norėdami palaužti, kad sutikčiau toliau vadovauti seniūnijai“, – pasakojo N. Sikalenko. 

Tačiau vyriškis pirmą okupacijos dieną visiems savo pavaldiniams įsakė nutraukti darbus ir nebendrauti su okupantais. Po savaitės įkalinimo bei kilus pasaulio žiniasklaidos pasipiktinimui, Nikolajus buvo paleistas.

Jis teigia manęs, jog gyvas neištrūks. 

Su savo gyvybe mintyse buvo atsisveikinęs ir 32-ejų Cirkuny policinin­kas Jurijus Čerkašinas, kurį okupantai suėmė pirmą karo dieną.

„Skubėjau į darbą naikinti svarbių dokumentų, tačiau okupantai kelyje mane areštavo, o atsisakius tapti jų talkininku išrengė nuogai ir kartu su areštuotų bei nuogai išrengtų Ukrainos karių grupele vedė sušaudyti“, – pasakojo J. Čerkašinas. 

Tuo metu kiti Ukrainos kariai pradėjo kontrpuolimą, ir, sprogus šalia bombai, Jurijus buvo kontūzytas bei prarado sąmonę.

Per minėtą kontrpuolimą ukrainiečių kariai nukovė visus J. Čerkašiną sušaudyti vedusius priešus, o ligoninėje pagijęs policininkas dabar toliau dirba inspektoriumi Cirkuny kaime. Jis papasakojo, jog į Cirkuny apylinkę įeina devyni kaimai, kuriuose iki karo gyveno beveik 11 tūkst. gyventojų, o dabar likę tik 3 tūkst. Mat daugybė žmonių neturi kur sugrįžti, nes jų namų nebėra, o dalis, ypač moterys su mažais vaikais, bijo būti netoli fronto zonos esančioje gyvenvietėje.

Labiausiai apylinkėje nukentėjo Rus­ki Tiški kaimas, jame net 90 proc. namų buvo sugriauti. Iki karo 1900 žmonių gyvenvietė klestėjo – joje kilo individua­lūs namai, buvo statomi kotedžų komp­leksai, mat prie dviejų upelių bei tvenkinio miškingoje vietoje įsikūręs kaimas traukė vos už 20 km esančio milijoninio Charkivo gyventojus. 

Džiugus gyvenimas baigėsi vasario 24-ąją, nes kaimelį jau pirmą karo valandą okupavo Maskvos agresoriai, atžengę iš vos už 20 km esančios Rusijos. Klestintį ir išpuoštą Ruski Tiš­ki jie sunaikino iš keršto po to, kai Uk­rainos kariai jį gegužės 10-ąją išvadavo. Bėgdami agresoriai susprogdino tiltą per Murom upelį, užminavo sodybas, laukus, miškus ir ėmė bombarduoti namus. 

„Okupantų tankas užvažiavo ant aukš­tumos ir specialiai paleido šūvį į Cir­kuny polikliniką, ją sugriaudamas. Taip pat tikslingai buvo subombarduotos mokyklos Ruski Tiški bei Cirkuny, sugriautos vaistinės, kultūros namai, paštas, parduotuvės, sodybos“, – neslėpdamas pykčio pasakojo I. Kuz­men­ko.

Igoris, 2014 m. su šeima bėgdamas iš Maskvos separatistų užimto Donbaso, pats vos išvengė sušaudymo, o per dabartinį karą galutinai įsitikino, kad Kremliaus pasiuntiniai gali įvykdyti bet kokį žiaurumą. I. Kuzmenko prašė perduoti Lietuvos žmonėms raginimą toliau aktyviai remti Ukrainą kovoje su nužmogėjusiais okupantais, pridurdamas, jog Kremliaus karių reikia ne bijoti, bet drąsiai kovoti su jais, nes tik išmušus agresoriui dantis galima užsitik­rinti, jog daugiau nebesikandžios.

Į Šv. Mikolajaus sutiktuvių šventę Cirkuny susirinko apie 200 žmonių, nors prieš karą centrinė kaimo aikštė būdavo sausakimša. Vaikams labiausiai patiko tai, kad kartu su jais žaidė ir iš fronto trumpam atvykę kariūnai, kurie visus vaišino ir kareiviška koše bei arbata. Scenoje koncertavo vietos dainininkai, šokėjai sušoko kazokų šokį su kardais, o kareiviai nuotaiką kėlė pasakodami šmaikščius anekdotus apie priešą.

Kalbinti gyventojai bei kariūnai dėkojo Lietuvai už teikiamą pagalbą ir prašė nepamiršti to daryti, nes Uk­rai­ną užpuolę niekadėjai yra grėsmė ir Lie­tuvai bei visam demokratiniam pasauliui.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Šiais metais Lietuvos pirmoji ponia Dia­na Nausėdienė inicijavo akciją „Namų jauku­mas“, kviesdama sukurti ste­buklingą šv. Ka­­lėdų nuotaiką, Prezidentūros eglę pa­puo­­šiant savo rankomis sukurtais nameliais, sim­boli­zuo­jančiais visų Lietuvos žmonių ir re­gionų vienybės jėgą. Į šią akciją įsijungė ir šilališkiai.

Šilalės meno mokyklos dailės skyriaus mokytojos eksper­tės Laimutės Rupšytės mokiniai noriai prisidėjo prie akci­jos, siūdami ir dekoruodami na­melius iš vilnos. Net berniu­kai nepabijojo paimti adatą ir išbandyti savo sugebėjimus siūti. Tad net trylikos Šila­lės meno mokyklos dailės skyriaus mokinių (Paulinos Čivins­kai­tės, Ga­bijos Lidžiūtės, Augustės Ža­dei­­kytės, Tomos Tičkutės, Emos Zorkaitės, Melitos Miche­je­vai­­tės, Gabijos Jo­kubauskytės, Sau­­lės Ast­rauskaitės, Mil­dos Ežers­­­kytės, Darjos ir Dei­man­­tės Fei­taus­kai­čių, Mil­dos Petke­vi­čiū­tės, Ernestos Šim­kutės bei Emi­­lio Grikšo) name­lių, pilnų ši­lumos ir meilės, papuošė sim­bo­linį Lietuvos Vals­tybės medį. 

Prieš Kalėdas, gruodžio 21 d., Prezidentūroje vyko šventinė popietė, į kurią iš visų savivaldybių buvo pakviesta po keletą vaikų, kūrusių dekoracijas. Daugiau nei 200 autorių ir juos lydinčių asmenų pasveikino Prezidentas Gitanas Nausėda ir pirmoji ponia D. Nau­sėdienė, etnomuzikologė Lo­re­ta Sungailienė papasakojo apie Ad­vento ir šv. Kalėdų papročius, vaikai mokėsi dainuoti liaudies dainas su folk­loro ansambliu „Vir­vytė“, taip pat stebėjo tradicinius būrimus ir minė mįsles. Smagiu popietės akcentu tapo ėjimas rateliu ir kiti bendri žaidimai. Šventę vainikavo Prezidento dovanos vaikams ir bendra nuot­rauka su pirmąja šalies pora. 

Laimutė RUPŠYTĖ

Šilalės meno mokyklos dailės mokytoja

Prezidento kanceliarijos nuotr./Robertas DAČKUS

Praėjusiais metais populiariausia tiesioginės paramos priemone ta­pu­sios kompensacijos už sertifikuotų individualių nuotekų tvarkymo įrenginių įsigijimą šiemet sulaukė palyginti nedidelio gyventojų susi­do­mėjimo, o savivaldybės nepanaudojo daugiau kaip pusės biudžete su­planuotų lėšų.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98

Šilalės socialinių paslaugų namai šiemet nepanaudojo daugiau nei ketvirtadalio Neįgaliųjų reikalų departamento skirto finansavimo pagalbai neįgaliems žmonėms teikti. Nors asmeninio asistento laukia keturi asmenys, lėšas teko grąžinti į valstybės biudžetą.

Daiva BARTKIENĖ

Asociatyvi nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 98

Artėjant naujiesiems metams, dažną ištinka filosofinis klausimas: ką daryti? 

Ką pradėti iš naujo? Ko atsisakyti? Kaip pakeisti savo gyvenimą, 

kad būtų šviesiau, turtingiau, laimingiau? Apie nelengvas gyvenimo prasmės paieškas, saikingai ironizuodamas, anuomet rašė poetas V. Šimkus:

 „Kartą gatvėje, po šviesų girliandomis,/ Rodos, prieš naujųjų metų rytą/ 

Tai nustebęs, tai beveik verkšlendamas/ Toks žmogelis šaukė: „Ką daryti?“.

Dabar atsakymų pilnas internetas: įvairaus plauko gyvenimo išminties mokytojai,

 nuomonės formuotojai ir kitokie protinguoliai kalba, rašo, pataria, 

ką, su kuo, kaip, kur, kada daryti, 

kad naujieji metai būtų kupini laimės bei laimėjimų...

Bet gal reikia tiesiog paprastai atsiduoti metų tėkmei, 

prisimenant prieš kelis tūkstančius metų gyvenusį graikų filosofą Heraklitą 

ir jo išmintį „Panta rhei“ (Viskas teka). Įsiklausyti. Pirmiausia – į save. 

Tada daug kas paaiškėtų ir be interneto išminties.

Būkim tylesni, kai šitaip sninga,

Kai mieste tokie balti kalnai.

Niekas nepradingo, nesustingo...

O jei ką užsnigo – laikinai...

Esam, tad ir sniegui duokim teisę

Kristi tyliai ir tylėt pusny.

Juk vis tiek – mylėsim, lauksim, eisim...

Tik, kol sninga, būkim tylesni...

                                                Ramutė SKUČAITĖ

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.