Propaganda ir dezinfor­ma­cija turi plačias manipuliavi­mo galimybes. Nėra, ko ge­ro, sferos, į kurią minėti dest­­ruktyvūs reiškiniai neban­dy­tų įžengti. Mokslą galima pri­skirti prie vienos tų sfe­rų. Atrodytų, propagandai tu­rėtų būti sunku skleisti dezin­formaciją apie mokslą, kuriame viskas remiasi tyrimais, eksperimentais, moksliš­kai, t.y. patikimai, patvirtintais re­zultatais bei pan. Tačiau de­zin­for­ma­cija ir čia atran­da landų, pasinaudodama kitų žmonių – ne mokslininkų – stereotipiniais įsitikinimais bei įsivaiz­davimais apie mokslą, neišmanymu, žinių, o kartais net ir sveikos nuovokos stoka. 

Kovidas išjudino interesą

Stipresnį susidomėjimą mokslu ir jo pasiekimais ne taip seniai išjudino COVID-19 pandemija. Tai buvo gana natūralu, nes naujo pavojingo viruso atsiradimas iškėlė svarbius klausimus – kaip jį suvaldyti ir kaip nuo jo apsiginti? Papildomu aspektu tapo ir ginčai dėl paties viruso prigimties bei jo atsiradimo aplinkybių. Tiksliai į pastarąjį klausimą taip ir nėra atsakyta. Nors pagrindine versija išlieka prielaida, jog virusas pats galėjo peržengti barjerą tarp gyvūnų ir žmogaus, versija apie galimą dirbtinę, t.y. laboratorinę, jo kilmę irgi kol kas nėra paneigta. Tokiu atveju pats mokslas įgauna prieštaringą įvaizdį – ir kaip sprendimo būdas, ir kaip pavojaus šaltinis. 

Situacijai nepadėjo ir vadina­masis „vakcinų karas“. Klau­si­mas, kas greičiau bei efekty­viau sukurs vakciną nuo COVID-19 buvo savotiškai politizuo­tas. Ypač šioje sferoje pasistengė Ru­si­ja. Maskva skubėjo regist­ruoti savo vakciną „Sputnik V“, taip siekdama pademonstruoti „pranašumą prieš Va­ka­rus“. Beje, pastebėta, jog Krem­lius ir kitaip sugebėjo instrumentalizuoti koronaviruso COVID-19 temą. Žurnalistinis tyrimas, ku­rį dar 2021 m. pabaigoje pub­likavo leidinys „Meduza“, parodė, kad Rusijos globalus medijų kanalas RT visiškai skirtingai pateikinėjo naujienas, susijusias su vakcinacija nuo COVID-19, Rusijos bei užsienio auditorijoms. Buvo nustatyta, kad Rusijos vidaus auditorijai skirtose medžiagose RT visaip skatino žmonės skiepytis ir užpuldavo skiepų priešus, užtat savo „tarptautinėje“ produkcijoje, skirtoje užsieniui, suteikdavo platų eterį skiepų priešams bei visokiausių sąmokslo teorijų šalininkams. 

Verta paminėti, jog pandemija paskatino ne tik ginčus dėl mokslo reikšmės bei galimybių, bet ir pagimdė įvairius antimoksliškus ir net absurdiškus naratyvus, o kai kas tiesiog neigė COVID-19 egzistavimą ir kėlė versiją, kad neva virusas yra išgalvotas tam, jog paslaptinga „pasaulinė vyriausybė“ galėtų atlikti žmonių elgesio kont­rolės eksperimentą. Kitaip sakant, kai kurių žmonių vaizduotę koronaviruso tema dirgino gana stipriai.

Ar žmogus yra „iracionali beždžionė“?

Mokslo populiarintojas ir moks­lininkas Davidas Rober­tas Gri­mesas savo garsioje knygoje „Iracionali beždžionė“ (angl. „The Irrational Apie“) pažy­mi, kad pirmieji vakcinų priešininkai atsirado kartu su pirmomis vakcinomis. Kita vertus, jeigu žmonių baimes XVIII a. pabaigoje, susijusias su nauju ir negirdėtu gydymo, o tiksliau – prevencijos, būdu galima suprasti, tai XXI a., kai vakcinacijos efektyvumas įrodytas keliais šimtmečiais patirties, šias baimes sunku pavadinti kitaip negu iracionaliomis. 

Žmonėms, bijantiems skiepų, vertėtų atsiminti Josepho Meis­terio vardą. Jis gimė 1876 m. ir mirė 1940-aisiais, kai nusižudė po vokiečių įsiveržimo į Prancūziją per antrąjį pasaulinį karą. Tiesa, J. Meisteris turėjo mirti dar 1885 m., sulaukęs vos devynerių – po šuns, sirgusio pasiutlige, įkandimo. Iš esmės anuo metu tai buvo mirties nuosprendis be jokių kitų įmanomų variantų. Bet J. Meisteris tapo pirmu žmogumi, kuriam buvo įvesta Louiso Pasteuro sukurta vakcina nuo pasiutligės. Vaikas pasveiko – tai tapo dideliu proveržiu medicinoje.

Tačiau vargu ar istoriniai pavyzdžiai ir kiti panašūs argumentai gali įtikinti didžiausius skeptikus bei sąmokslo teorijų šalininkus. Pavyzdžiui, dėl COVID-19 skiepų buvo keliamos įvairios teorijos, tarp jų – ir gana absurdiškos. Viena tokių, kurias su tam tikromis variacijomis iki šiol galima aptikti interneto platybėse, teigia, jog atseit kartu su vakcina žmonės bus „čipuojami“, o paslaptingos, už to stovinčios jėgos per šiuos mikročipus galės tokius žmones sekti bei valdyti. 

Pasakysiu tiesiai šviesiai – tie, kas bijojo „čipizacijos“, jau pavėlavo. Šiuo­laikiniai išmanieji telefonai gana plačiai renka informaciją apie savininkus, o virtualūs algoritmai, analizuodami šią informaciją, siūlo internetinėje erdvėje personalizuotas prekių bei paslaugų reklamas, t.y. siekia paveikti mūsų elgesį, sprendimų pri­ėmimą. Taigi, iš esmės dauguma mūsų jau esame „čipizuoti“ savo noru, ir pasaulis dėl to nesustojo.  

Koviniai uodai ir kitos nesąmonės

Tiek pavyzdžiai apie skiepus, tiek baimės dėl čipų parodo, jog žmogus iš tikrųjų ne visada įjungia sveiką nuovoką bei kritinį mąstymą. Propaganda ir dezinformacija naudojasi tuo itin plačiai. Įvairių loginių nesąmonių kūrimu pastaruoju metu itin pasižymi vadinamoji Kremliaus propaganda, o papildoma paskata kurti vis keisčiau skambančias istorijas ir teiginius tampa Maskvos siekis pasiteisinti dėl agresyvaus karo, kurį pati Rusija pradėjo prieš Ukrainą. Suprantama, jog esmine „pasiteisinimo“ priemone tampa bandymai įrodyti, kad neva „Ukraina siekė užpulti Rusiją (ar kitaip jai pakenkti)“. 

Kremlius išties demonst­ruo­ja išradingumą, fabrikuo­da­mas nebūtas istorijas. Pa­vyz­džiui, vienas ryškiausių (ir absurdiškiausių) pastarojo meto naratyvų buvo tas, jog Uk­rai­na ruošia „kovinius uodus“, ku­riuos planuoja panaudoti kaip biologinį ginklą prieš ru­sų karius. Ne taip seniai aptarinėjau šį naratyvą su pažįstama biotechnologijų specialiste. Jai ši istorija kėlė atvirą juoką. Kalbant paprastai, teoriškai išties galima būtų paversti uodus kokio nors užkrato pernešėjais, tačiau iš karto iškyla labai daug problemų – pradedant nuo to, jog uodas neatskiria „savo“ nuo „priešo“ ir baigiant tuo, jog tai būtų labai nepatikima karinė investicija. Dalį tokių uodų natūraliomis sąlygomis tiesiog sulestų paukščiai, o likusieji žūtų nuo šalčio atėjus žiemai. 

Panašaus absurdo lygio yra ir Krem­liaus propagandos tei­ginys, kad neva ukrainiečiai ruošė biologinį ginklą, kuris nai­kintų rusus pagal tautinę tapatybę. Šis pasakojimas irgi lūžta atsitrenkęs net ne į mokslinį žinojimą, bet į paprastą sveiką nuovoką. Potencialiai galima sukurti biologinį gink­lą, kuris atakuotų biologinius organizmus su tam tikromis ypatybėmis, tačiau virusas neprašo paso ir neanalizuoja žmogaus pavardės. Tuo labiau keistai atrodytų tokio gink­lo panaudojimas Uk­rainoje, kur tarp šalies patriotų bei kovo­to­jų prieš Kremliaus agresiją yra nemažai ir etninių rusų. Taip pat įdomu būtų išgirsti atsakymą į klausimą, kaip toks ginklas „traktuotų“ žmones iš maišytų šeimų? Kitaip sakant, net jeigu tokį ginklą ir galima būtų sukurti, jo panaudojimas negalėtų būti tikslus, racio­nalizuotas, o kalbant paprastai – tiesiog neturėtų prasmės. Galiausiai ir pačioje Rusijos kariuomenėje kariauja ne vien etniniai rusai. 

Visa tai rodo, kad iš tikrųjų labai dažnai propagandos ir dezinformacijos teiginiams demaskuoti užtenka žengti tik vieną racionalios analizės žingsnį. Tai nereikalauja tiek daug pastangų, kaip kartais gali atrodyti. 

Viktor DENISENKO

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras 

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 2023-ius metus dedikuoja Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, tam skirdamas daugybę išskirtinių premjerų: „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris į elingą grįžta su Carlo Orffo kantatos „Carmina Burana“ videografiniu spektakliu, stebuklu vadinamas šokio spektaklis „Sapnai ir kaktusai“, publikai pristatys Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano choreografines kompozicijas.

Kalėdinis noras – rekonstrukcijos pabaiga

„2022 metus Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras skyrė pasakoms, tad apžvelgiant prabėgusius dvylika mėnesių galima konstatuoti, jog pavyko įgyvendinti jų turinį, planus ar net pranokti sau išsikeltus tikslus. 2023 metais laukiame tik gerų staigmenų ir tik taip norime stebinti publiką. Didžiausia mūsų svajonė – iki metų galo baigti Muzikinio teatro rekonstrukciją. Visų prašome į Kalėdinių svajonių sąrašą įtraukti ir norą, kad Muzikinio teatro pastatas kitų metų gale būtų perduotas Klaipėdos kultūros bendruomenei. 2023-ieji dedikuoti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui, tad būtų sunku rasti didesnę ir prasmingesnę dovaną šiam miestui, nei rekonstrukcijos pabaiga. Dauguma Muzikinio teatro premjerų ar renginių 2023 metais bus skirti būtent šiai datai paminėti. Didžiulius paruošiamuosius darbus tam atlikome jau šiemet“,- pasakoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

„Sapnai ir kaktusai“ – lyg stebuklas

Sausio 14 dieną Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras metus pradės Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui skirtu tradiciniu simfoninės muzikos koncertu „Lietuviais esame mes gimę“. Jame nuskambės retai ar net pirmą kartą atliekami šio krašto kūrėjų simfoniniai kūriniai. Kai kurių natų teko paieškoti net archyvuose, tad publikos laukia įdomus pažintinis koncertas.

Kovo 17-18 dienomis Muzikinis teatras pakvies į išskirtinę šokio spektaklio „Sapnai ir kaktusai“ premjerą, kurioje bus pristatytos Roberto Bondaros ir Alexanderio Ekmano choreografinės kompozicijos. „Stebuklu galima vadinti tai, kad mums pavyko į Klaipėdą prisikviesti vieną žymiausių pasaulio choreografų A. Ekmaną, kurio darbo grafikas kruopščiai planuojamas trys ar keturi metai į priekį, nes žymiausiose pasaulio scenos laukia jo choreografinių šedevrų. Jis pirmą kartą dirbs Lietuvoje. R. Bondara mūsų publikai jau pažįstamas, nes neseniai KVMT statė šokio spektaklį „Faustas“ (pagal J. W. Goethe). Mūsų laukia, mano manymu, įstabi premjera, kuri bus svarbi ne tik Muzikiniam teatrui, mūsų baleto trupei, bet ir pajūrio ar visos šalies publikai“,- pasakoja vadovė Laima Vilimienė.

Vasarą vėl susitinkame elinge

Tarptautiniame Klaipėdos festivalyje ir jo scena tampančiame senajame elinge 2023 metų vasarą Muzikinis teatras pristatys istorijų operą „Klaipėda“, kurią Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro užsakymu šiuo metu vis dar rašo ar parašytą medžiagą dailina net keturi šio krašto kompozitoriai – Loreta Narvilaitė, Vladimiras Konstantinovas, Kristijonas Lučinskas ir Donatas Bielkauskas. Libreto autorius Arvydas Juozaitis.

Klaipėdos festivalyje publika išvys ir Carlo Orffo kantatos videografinį spektaklį „Carmina Burana“, kurio statytojų publikai nereikia ilgai pristatinėti. Pakanka paminėti, kad premjerą ruošia „Skrajojančio olando“ režisierius Dalius Abaris ir visi įsivaizduoja didingus elinge užgimsiančios „Carmina Burana“ mastelius. 

Šiai išskirtinei datai skirtas ir neeilinis šokio projektas - „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, kuriame universalia muzikos bei šokio kalba pasakojama apie Klaipėdos krašto unikalumą. „Kūrybiniai darbai ir vaizdo siužetų filmavimai pradėti rudenį, o 2023 m. balandžio 29 dieną pakviesime į Tarptautinei šokio dienai skirtą šokio projektą „Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj“, kur judesio kalba atskleisime kuo išskirtinis Klaipėdos krašto Žmogus, jo savastis ir mąstymas, papročiai ir rūbai, gyvenimo spalvos ir būdas kitęs bėgant dešimtmečiams...“, – akcentuoja Laima Vilimienė.

Publikos mėgstamiausi

2023 m. į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro repertuarą sugrįš populiarusis Jerry Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“ su dedikacija Vilniaus geto likvidavimo metams (vasario 12 d.) ir nemažiau gerbėjų turinti komiška istorija iš vienuolių gyvenimo Dano Goggino miuzikle „Šounuolynas“ (sausio 8 ir vasario 26 d.), teatralizuotas koncertas „Aš senas – jūrininkas“ pagal Eduardo Balsio dainas (gegužės 6 d.) ir Eduardo Balsio šokio spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ (gegužės 10 d). Sausio 18 d. Žvejų rūmuose rodoma Zigmaro Liepinio opera-melodrama „Paryžiaus katedra“, o vasario 22 d. šokio spektaklis „Altorių šešėly“ vėl praskleis uždangą į pašaukimo ir meilės kamuojamo vyro gyvenimą...

Balandžio 6-ąją Žvejų rūmų sceną užlies ne tik šokis, bet ir vanduo daug publikos bei kritikų dėmesio sulaukusiame šokio spektaklių diptike – Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater” ir Igorio Stravinskio „Šventajame pavasaryje”. Vienas žymiausių Europos choreografų Edwardas Clugas muzikinę partitūrą perteikė taip laisvai, organiškai ir išradingai, kad „Šventojo pavasario” pagrindiniu veikėju tapo vanduo, kuris nuo seno siejamas su aukojimo ir apsivalymo ritualais. Nuogąstavimai, kad sceną užpilančio vandens nepavyks perkelti į sceną, kad šis sumanymas galimas tik lauke, nepasitvirtino. Išradingųjų KVMT Pastatymų tarnybos specialistų dėka spektaklis sėkmingai „įsikūrė“ įprastos scenos „rėmuose“.

Galimybė sužinoti ir pasimėgauti

Viena iš svarbių KVMT repertuaro krypčių – edukaciniai renginiai ir spektakliai. Muzikinio teatro nauja tradicija - edukaciniai renginiai, kurių metu galima stebėti spektaklio repeticiją, o vėliau ją aptarti bei padiskutuoti su spektaklio kūrėjais. Sausio 20 d. Žvejų rūmuose visi laukiami B. Kutavičiaus operos „Lokys“ edukaciniame renginyje, o sausio 21 d. –  operoje „Lokys“. Vasario 8 dieną susitinkame edukaciniame renginyje „Pažintis su Dona Kichote“, o vasario 9-ąją – šokio spektaklių triptike „Dona Kichotė“. Vasario 24 ir balandžio 21 dienomis pristatomas edukacinis renginys - pažintis su A. Dvořáko opera „Undinė“, o vasario 25 ir balandžio 22 dienomis rodoma A. Dvořáko opera „Undinė“. Kovo 28 d. bus pristatomas G. Donizetti komiškos operos „Pulko duktė“ edukacinis renginys, o kovo 29 dieną – visa opera. Gegužės 12-ąją numatytas edukacinis renginys „Pažintis su Orfėjumi pragare“, o gegužės 13-ąją rodoma minėta Jacques Offenbach operetė. Balandžio 5 d. jūsų lauks edukacinis renginys-pažintis su šokio spektakliu „Stabat Mater“.

Vaikų pamėgti spektakliai

Sausio 5 dieną Žvejų rūmuose mažųjų žiūrovų lauks jau senokai matyti personažai iš „Bulvinės pasakos“ – pirmosios vaikų pamėgtos kompozitoriaus Antano Kučinsko ir rašytojos Daivos Čepauskaitės operų vaikams trilogijos dalies. Sausio 7-ą, kovo 3-ią ir 25-ą – penki dainingi personažai seks kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės, režisierės Eglės Miškinytės ir libreto autoriaus Virginijaus Pupšio sukurtą muzikinę istoriją „Pasaka be pavadinimo“.

Sausio 22-ąją ir balandžio 2-ąją Žvejų rūmuose vaikų laukia choreografės Aušros Krasauskaitės ir kompozitoriaus Kristijono Lučinsko šokio spektaklis „Tikroji dinozaurų istorija“. Ji vaikams atveria duris į Saulės sistemos pažinimą, supažindina su simpatiškais (ir visais nebaisiais) dinozaurais bei atskleidžia tikrąją jų išnykimo priežastį.

Ypatingo žiūrovų susidomėjimo sulaukusi Jurgio Gaižausko edukacinė opera vaikams „Buratinas“ kvies susitikti keletą kartų. Pirmi 2023-iųjų metų susitikimai su vaikų pamėgtais personažais vyks sausio 29-ąją ir vasario 4-ąją.

Kantrybė

Mūsų laukia dar vieni gražūs ir viltingi 2023-ieji. „Visi Muzikinio teatro darbuotojai unikalūs ir savaip nuostabūs. Didžiuojuosi jų darbais ir pasiekimais. Džiaugiuosi už kiekvieną. Puiku, kad turime galimybę publikai pristatyti jų darbus, ypač žinant kokiomis sąlygomis tenka išgyventi. Suprantame kokiomis nuotaikomis gyvena mūsų rėmėjai ir partneriai. Baigiantis metams nuoširdžiai dėkojame už bendrystę ir investicijas į visus džiuginančius reginius. Kad šiame laikmetyje kai tenka išgyventi ekonominius sunkumus dar labiau suprantame ir vertiname kiekvieną pas mus atėjusį. Kad mylime savo publiką ir dirbame vardan jos – minėjome jau ne kartą. Muzikinio teatro gerbėjams norisi priminti, kad gyvename daugybę išbandymų nešančiu laikotarpiu, kuris vienaip ar kitaip paliečia kiekvieną Norėčiau palinkėti visiems kantrybės: ir tuomet kai mums sekasi, kad džiaugsmo energija būtų nukreipta naujiems pasiekimams, naujoms sėkmėms, ir tuomet kai mus užklumpa sudėtingi momentai, išlaukti ir subręsti sėkmei. Ir svarbiausia – linkiu taikos: pasauliui ir mūsų širdims“,- linkėjimus siunčia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė.

Dovanų ieškotojus ir ištikimiausius savo gerbėjus, iki 2023 m. sausio 31 d.  kviečiame dalyvauti akcijoje „Kalėdų dovanos“. Iš anksto įsigydami bilietus į 36 sezono antro pusmečio renginius sistemoje bilietai.lt, sutaupysite net pusę bilietų kainos! Plačiau www.klaipedosmuzikinis.lt

Praėjusią savaitę visuomenei pristatyta nauja knyga apie Šilalės krašto dainas „Augin muni mažą“. Į ren­ginį atvyko knygos sudarytojai, ansamblis „Visi“  bei dainų pateikėjų vaikai ir anūkai. Skambėjo dai­nos bei prisiminimai, kaip jos buvo rinktos ir užrašytos.

Knyga Šilalės krašto dainos „Augin muni mažą“ sudaryta iš folkloro ansamblio „Visi“ surinktos medžiagos. Tau­tosaka Že­maitijoje pradėta kaupti 1981-aisiais, ekspedicijų metu, o 1985–1986 m. jos surengtos ir Upy­noje, Pajūryje, Kalti­nė­nuose. 

„Aš, kaip ekspertas, važiuodavau į folkloro ansamblių, kapelų, pavienių dainininkų apžiūras. Jų metu ir susipažinau su viena iš folkloro ansamb­lio vadovių iš Šilalės, sutarėme, kad atvyksime į ekspediciją, kurią pradėjome nuo Upynos“, – prisiminė „Visi“ ansamblio vadovas ir knygos sudarytojas doc. Evaldas Vyčinas.

Šių ekspedicijų metu „Visi“ surinko net 1000 dainų, taip pat šokių melodijų bei šokių aprašymų, pasakų, mįslių ir kitų tautosakos kūrinių. Tiesa, į leidinį buvo sudėta 120 dainų.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojas sa­kė, jog dainos plito po visą šalį: „Žmonės tuokėsi, kėlėsi iš vienos vietos į kitą, kartu „važiuodavo“ ir dainos. Štai „Augin muni mažą“ yra pati populiariausia vestuvių daina Lie­tu­voje“.

Knygos sudarytoja, „Visi“ ansamb­lio narė prof. habil. dr. Daiva Ra­čiū­­naitė-Vyčinienė tei­gė, kad žmonėms sma­gu prisiminti senas dainas. Ta­čiau, etnomuzikologės teigimu, tos, kurios jau sudėtos į knygą, yra autentiškos, Ši­­lalės krašte atliekamos tradiciš­kai išlinguojant melodiją, savotiškai ją „iš­­tampant“, pabrėžiant atskirus skie­menis.

„Tokios dainos pasimiršta. Nors regionuose žmonės dar kalba tarmiškai, jų dainos yra visiškai išnykusios, likę tik romansai, estrada bei pan. Tos dainos, kurios pateko į šį rinkinį, įrašytos iš tų žmonių lūpų, kurie gimė XIX a. pabaigoje. Įsivaizduokime, kokio senumo yra šie kūriniai. Aišku, šiuo metu nieko panašaus jau neužrašome“, – apgailestavo „Visi“ ansamb­lio narė D. Ra­čiūnaitė-Vy­činienė.   

Anot jos, ansamblio „Visi“ branduolį sudaro aukštaičiai, pamilę Šilalės krašto dainas ekspedicijų me­tu.

„Mūsų senoliai išsaugojo, išpuoselėjo dainas savo sielose ir perdavė mums, jau­najai kartai. Tad mūsų rūpestis – kad šis brangus tautos turtas neliktų vien archyvuose ir senų žmonių atminty­je“, – akcentavo naujojo leidinio „Au­gin muni mažą“ projekto vadovė folkloristė Jo­lanta Ka­žu­­kauskienė. 

Pasak jos, 2022-ieji bu­vo svarbūs Šilalės folk­loro ansambliui „Ve­rin­ga“ – lapkričio mėnesį ansamblis šventė 20 me­­tų sukaktį, o minint šį svarbų jubiliejų, ir gi­mė idėja išleisti dainų rinkinį. Tai padaryti pavyko bendradarbiaujant su

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojais D. ir E. Vy­činais, Kultūros taryba, prie knygos išleidimo prisidėjo ir Šilalės kultūros cent­ras, ir rajono savivaldybė. Dainų tekstus pietų žemaičių tarme redagavo kalbininkas Jonas Bu­kantis. 

„Pirmas toks leidinys su natomis bei Šilalės kraštui būdinga tarme labai naudingas ir kaip mokomoji medžiaga mokytojams, ansamblių vadovams, kurie ruošia kolektyvus dainų šventėms, konkursams. Taip pat tiems, kurie reprezentuoja Šilalės kraštą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų“, – sakė projekto vadovė. 

J. Kažukauskienė neabejoja, kad knyga bus naudinga visiems, ieškan­tiems savo kultūrinių šaknų, atsi­ve­riančių per gyvą muzikavimo džiaugs­mą. 

„Liaudies kūrybos palikimas – svarbus kultūros ugdymo šaltinis: nacionalinis kultūros gaivumas priklauso nuo liaudies kūrybos gyvybingumo, mokė­jimo ją panaudoti ir globoti. Todėl šią Šilalės krašto kultūros paveldo dalelę, dainuojamąją tautosaką pietų žemaičių tarme, taip norisi išsaugoti ateinančioms kartoms. Tuo labiau, jog tik gyvas dainavimas kartu skatina mokytis burtis, sutarti ir vienas kito klausytis“, – tikino J. Kažukauskienė.

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

AUTORĖS nuotr.

Šiųmetėje žemdirbių šventėje tarp sėkmingai ūkininkaujančių pagerbti ir jucaitiškiai Aušra bei Justinas Sto­­niai. Jiems pagyrimo raštą ir simbolinę dovaną skyrė Žemės ūkio rūmai. Pasidomėjome, kuo jauniesiems ūkininkams buvo įsimintini šie besibaigiantys metai.

Aldona BIELICIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 97

Po besauliu 

Gruodžio dangum –

Po cementiniu kupolu

Šviečia sniegas.

Nei provėžų. Nei pėdų,

Užpustęs visas duris,

Trumpai – vieną atodūsį – 

Šviečia sniegas.

                      Janina DEGUTYTĖ

Ypatinga tyla. 

Balta staltiesė, užklota ant senelio seno stalo. 

Žvakės liepsna. 

Tėvų sodo obuoliai. Prisiminimai. 

Širdžių šiluma. 

Tai viskas, ko reikia, kad ratas iš naujo imtų suktis, 

kad pakaktų jėgų, sveikatos ir svajonių naujai pradžiai. 

Ir net jei už lango tik pilkuma 

ir purvini sniego likučiai,

nejučiom savęs klausiame: 

„Kodėl man taip šviesu?“

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Šį rudenį Šilalę papuošė vienuolika mažosios skulptūrinės plastikos kūrinių – Meno mokyklos dailės mokytojo Andriaus Zaikausko sukurtų „Giliukų“, į kuriuos žiūrėdamas negali atsistebėti skulptūrėlių menišku gyvybingumu bei žaismingumu. Tai – pirmas žingsnis, bandant sukurti patrauklų miesto veidą, įprasminti šio krašto žmonių tapatumą, o atvykstančius turistus sudominti smagia atrakcija skaičiuoti tarsi nuo šimtmečio ąžuolo pabirusius mažylius. Dailės mokytojas tikina, jog tokia idėja gimė, norint savo miestui duoti tai, ką gali padaryti geriausiai. 

Pasipylė kaip iš gausybės rago

Nors per tris mėnesius Šila­lėje matomiausiose vietose šak­nis įleido net vienuoli­ka skulptūrėlių, dailininkas šią idėją brandino daugiau nei metus. Pirmiausia atsirado į delnus telpanti suvenyrinė gilė, kurią A. Zaikauskas sukūrė norėdamas pradžiuginti į Ši­lalę atvykstančius savo draugus bei svečius. Kodėl gilė, neverta net klausti. Šilalės herbe vaizduojamas ąžuolas, mūsų rajone yra Ąžuolijos kaimas, visoje Že­maitijoje auga gausybė ąžuolų, o žemaičiai visada garsėjo meile savo kraštui. Tas žemaitiškas atkaklumas ir skatino dailės mokytoją ieškoti dūšiai artimo Šilalės simbolio.

„Ilgai persekiojo mintis, kad lyg ir visko Šilalėje turime, bet vis tiek kažko trūksta. Daug keliaujame po pasaulį, matome, kaip gražiai gyvena žmonės, ir visada atrodo, jog gerai ten, kur mūsų nėra. Pradėjo kirbėti mintis, kad ir mums reikia kažkokių paprastų, mažų dalykėlių – juk nebūtinai viską daryti XXL dydžio, stebinti pasaulį didingumu. Taip iš ąžuolo simbolikos, aplinkos stebėjimo ir atsirado „Giliukai“, – pasakoja A. Zaikauskas.  

Ilgokai galvojęs, kur įkurdinti skulptūrėles, kad visi jas pamatytų, nusprendė, jog  „Giliukai“ turi būti tartum gyvi ir būtinai kažką veikti, jog visiems būtų smagu juos matyti, skaičiuoti bei fotografuoti. Andrius juokiasi, kad pirmąjį „Giliuką dailininką“ su teptuku rankose šią vasarą sukūrė sau.

„Esu dailės mokytojas, dirbu Meno mokykloje, todėl „Gi­liukas“ apsigyveno ant Dai­lės studijos sienos“, – sako A. Zai­­kauskas. 

O paskui šie žaismingi personažai pradėjo sklisti po vi­są miestą. Rugsėjo viduryje net dvi skulptūrėlės papuošė Ši­­­la­lės viešosios bibliotekos pastatą: „Giliukas skaitytojas“ įsi­kū­rė ant įėjimą dengiančio sto­gelio, mažesnioji skaitanti „Gilė“ nutūpė ant skaitytojų abonemento palangės. Po dviejų savaičių „Giliukas keliautojas“, su kuprine ir lazda, įsikūrė ant Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus balkono atbrailos, o Mokytojo dieną A. Zaikauskas šventė, savo penktąjį kūrinį įkurdinęs ten, kur jo labiausiai reikėjo – ant Šilalės simboliu tapusio Nepriklausomybės ąžuolo.

„Simboliška, jog ąžuolo vaikas, jo mažoji tąsa nerūpestingai supasi bočiaus šakose, sujungdamas Vakar su Šiandien ir Rytoj”, – tada pasidžiaugė A. Zai­kauskas savo profilyje socialiniame tinkle. 

Visi vienuolika – žemėlapyje

Dailės mokytojas neslepia, kad kurdamas vieną skulptūrėlę, vi­sada galvodavo apie kitą – kokia ji turėtų būti ir kur ją įkurdinti. Nė vienoje įstaigoje, kurios leidimo prašė pakabinti „Giliuką“, negavo neigiamo atsakymo – visur patikėjo A. Zai­kausko idėja, nors mokytojas niekam nerodė brėžinių ir nenešė pademonstruoti maketų.

Sukūrus penkis „Giliukus“, pasak A. Zaikausko, įvyko persi­laužimas. Kai kurių įstaigų vadovai išreiškė pageidavimus pa­puošti „Giliukais“ jų pastatus. Todėl netrukus buvo sukurtas

„Giliukas artistas“, papuošęs Kul­tūros centrą, didelę širdį glėbyje spaudžiantis „Gi­liu­kas globėjas“, įsitaisęs ant So­cialinių paslaugų namų prieangio stogelio, ir „Giliukas gydytojas“, prisiglaudęs prie Šilalės ligoninės pastato kolonos. 

Atvirojo Jaunimo centro „Pul­sas“ stogą papuošė nerūpestingai atsipūtęs „Giliukas jaunimietis“, o kavinę „Ugnija“ – „Giliukas“ su kavos puodeliu rankose. Paskutinis „Giliukas“, jaukiai įsitaisęs lovoje ir šiltai apsiklojęs, gruodžio pradžioje su šypsena užsnūdo ant viešbučio „Muontis“. 

„Man „Giliukai“ reikalingi saviraiškai. Smagu matyti, kad ir mano mieste kažkas vyksta, kad nereikia važiuoti į Telšius skaičiuoti meškučių. Aš skaičiuoju „Giliukus“, mano vaikai tai daro, mano mokiniai taip pat džiaugiasi, kai pamato naują, klausia, kur dar bus. Ei­da­mas gatve, girdžiu, kaip vaikai tempia mamas ieškoti naujų „Giliukų“, – džiaugiasi dailės mokytojas. 

Kad visi žinotų, kur kokie „Gi­liukai“ įleido šaknis, pakabinęs paskutinę šį rudenį sukurtą skulptūrėlę, A. Zaikauskas sukūrė bei socialiniame tink­le paskelbė skulptūrėlių žemėlapį. 

Gilė yra visų – jos nenusavinsi

A. Zaikauskas neslepia, jog „Gi­liukų“ dar bus – tereikia su­laukti pavasario ir įsitikinti, kad betono keramika atlaikė žiemos temperatūrų pokyčius ir mūsų kraštams būdingą drėg­mę. 

Nė vienam savo kūriniui dailės mokytojas neprašė pinigų iš biudžeto, o padarė revizi­ją dirbtuvėse ir panaudojo nuo ankstesnių projektų likusias medžiagas. Taip pavyko išvengti įrodinėjimo, jog toks projektas reikalingas, viešų­jų pirkimų bei ataskaitų už kiek­vieną gautą centą. Leidimų „Gi­liukams“ taip pat derinti neteko, nes „Giliukai“ nėra sta­cio­narūs kūriniai, kurių nebūtų galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. 

„Gal ir ne visiems jie patinka, bet visi žinome, jog kritikuoti yra lengviau, nei pačiam paimti ir padaryti. Todėl ir sakau, kad visi turime pradėti nuo savęs. Man svarbu, ką aš, kaip šilališkis, gyvenantis čia jau 20 metų, galiu duoti miestui. Ne­turiu bronzos didelei skulptū­rai nulieti, tačiau dirbtuvėse yra cemento, iš kurio galiu kurti“, – sako A. Zai­kauskas.

Andrius apgailestauja, kad, rekonstruojant Jono Basana­vi­čiaus gatvę, buvo įvykdytas tik­ras medžių genocidas ir Šilalė prarado žalio miesto įvaizdį. „Giliukais“ jis skatina kurti naujus miesto veido bruožus, nes negalime būti tik kryžių, paminklų bei piliakalnių kraštu ir toliau puoselėti tik kančios bei graudulio kultą. Laikas vaduotis iš tos būsenos, ir tuo pokyčiu, pasak A. Zaikausko, turime tapti mes patys. 

„Tik tai supratęs, gali pradėti keisti savo aplinką. Kažką sukuri, kitiems pasirodo priimtina, vadinasi, eini geru keliu, reikia tą idėją puoselėti. Gamtoje taip surėdyta, jog ąžuolai augina giles, teisingai pasodintos, jos išleidžia šaknis ir išaugina naujus medžius. Toks ir yra „Gi­liukų“ atsiradimo pagrindas – tikiuosi, kad mano idėja „įleis šaknis“ ir galbūt kitiems kils minčių kažką panašaus daryti. Įrankis paduotas, tereikia jį vystyti – pavyzdžiui, be didelių investicijų galima vietoj kokių cukrinių braškių kepti giliukus, jų formos keksiukais vaišinti svečius, virti gilių kavą“, – siūlo A. Zaikauskas.

Ir džiaugiasi, jog šiemet Ši­la­lės verslininkų organizacija geriausiai įmonei jau įteikė gilės formos prizą.

Dailės mokytojas sako girdėjęs ne vieną pasiūlymą užpatentuoti „Giliukus“, tačiau net neketina to daryti. Pasak A. Zaikausko, gilė yra visų ir ją nusavinti gali tik visiškas savanaudis. Jei tą darytų, turėtų tapti verslo subjektu. 

„Tai nėra mano tikslas. Aš gyvenime jau pasiekiau tą etapą, kai neberūpi sukaupti turto. Turiu kur gyventi, yra ką valgyti, galiu sau leisti kurti – ko dar žmogui reikia? Mes esame įsukti beprotiškoje vartotojų karuselėje, kurioje turime dirbti, kad susimokėtume mokesčius, nusipirktume kažkelintą automobilį, daiktą ar žemės sklypą. Žmogus yra vienintelė būtybė šioje žemėje, kuri priversta mokėti už tai, kad gyventų. Bet kiek galime būti savanaudžiais? Mano kūryba yra altruizmo išraiška, parodanti, kiek daug gali padaryti negalvodamas apie pinigus“, – sako dailės mokytojas. 

Užuot paskendus materializme, A. Zaikauskas ragina grįžti prie žmogiškumo ištakų ir prisiminti, jog visi mes esame kūrėjai. Ir nors gyvename robotų amžiuje, tebesame žmonės, kuriems reikia bendravimo. „Gi­liukai“ ir skatina tą daryti – džiaugtis, kol dar esame, kurti ir puošti savo miestą. 

Pasaulį keisti pradeda nuo savęs

Andrius neslepia, kad jo sukurtos mažosios skulptūros yra savotiškas socialinis ekspe­rimentas, padedantis stebėti, kaip žmones veikia per meną ir estetiką perduodama žinia. O svarbiausiu motyvu puošti miestą mažosiomis skulptūromis jam tapo supratimas, jog gyvenimas lekia pro šoną, ir jei nieko nedarys, jis taip ir pasibaigs. 

„Esame ten, kur mums skirta būti, kur turime subręsti kaip asmenybė. Aplinka, kurioje gy­vename, žmonės, su kuriais bendraujame, reiškiniai, kurie vyksta pasaulyje, yra mums duo­tos pamokos. Nebūtina stengtis tapti kažkokiu pranašu, tereikia daryti tai, ką gali padaryti. Esi situacijos šeimi­ninkas ir tik nuo tavęs priklauso, kokioje aplinkoje gyveni. To­dėl neatidėkime rytojui, o darykime, ką galime, dabar, kol dar dirba galva ir rankos turi jėgos“, – linki Šilalės meno mokyklos dailės mokytojas. 

Adventas ir tikintiems, ir netikintiems suteikia galimybę grįžti prie žmoniškumo ištakų, būti tokiais, kokie esame iš tikrųjų. Lėtai ir ramiai laukti šv. Kalėdų Andrius įprato vaikystėje, tėvų namuose Kaltinėnuose. Todėl didžiosios metų šventės jam yra poilsio, susikaupimo, „sąskaitų suvedimo“ metas, kai niekur nereikia skubėti, kai iki valios yra laiko apmąstymams, galimybei pergalvoti ir pačiam įvertinti savo kūrybą, susitaikyti su viskuo, kas įvyko per metus. Kai šviesos tiek mažai, norisi ramiai paskaityti, pasigilinti į tai, kas įdomu, pagalvoti apie gyvenimo prioritetus. 

„Nelakstau po parduotuves, ieškodamas dovanoms pigių blizgučių. Tikrasis spindesys sklinda nuo žmogaus, kuris gali duoti bendrystės dovaną savo artimui. Kiekvienam iš mūsų reikia labai nedaug, tik paprasto žmogiško džiaugsmo. Gyvename metų cikle, sukamės ratu ir laukiame, kol saulė grįš ir vėl pradės kilti. Su ja ir patys kylame gyvenimui“, – tvirtina Andrius, linkintis patiems džiaugtis kiekviena diena ir džiuginti kitus. 

Miestą papuošę „Giliukai“ irgi kviečia šilališkius pakelti akis į dangų ir nusišypsoti, po kojomis paliekant visus besibaigiančių metų rūpesčius bei nesėkmes.

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS ir pašnekovo nuotr.

„Gruodžio 22-ąją man prasidės naujas amžius“, – sako šilališkė Bronislava Mejerienė, švenčianti šim­­tą­ją gimimo sukaktį. – O gal būtų galima vėl aštuonioli­kos-devyniolikos būti, arba kad man ausis ati­da­ry­­tų“, – juokiasi šimtametė ir tikina, jog, matyt, liki­mo jai pažadėta sulaukti ši­to­kio amželio. Ir ne šiaip sulaukti, bet dar būti iš­sau­gojusiai gerą atmintį, blaivų protą, o ir fiziškai ne vi­sai suvar­gusiai.

Senolė Bronislava sako tik pastarąją savaitę labiau lovoje sėdiniavusi: „Kaž­kur, matyt, būsiu gripą susigriebusi“. 

Šiaip ir žiemos metą sako po lauką vaikštinėjanti, o vasarą ir kitu laiku – tai nė neklausk: ir daržiuką šiokį tokį dar turinti, ir į šilt­namį nueinanti. O ir viduje dar­bų bei rūpesčių nestinga – pirmiausia reikia valgio sūnui paruošti, juk Jonas dabar po kojos sąnario operacijos. Motiniškai meilei ribų nė­­ra: jau geriau pačiai bus blo­giau, bet ne vaikui…

Nenuostabu, kad senolė nekalbi. Mat gerokai nebeprigirdi, tai nebent tik žodį iš lūpų išskaito. Tačiau, sako, kažko ypatingo apie gyvenimą pa­sakoti ir nėra – na, gyveno, ištekėjo ir labai labai daug dirbo… 

Kai kalbiesi su garbingo amžiaus senoliais, atrodo, jog ilgaamžiškumo paslaptis ir yra darbas: neišgirsi jų skundžiantis dėl sunkumų, trūkumų ar nepriteklių. Ar daug surastume tokių mūsų laikais, kai, regis, turime ko trokštame, bet vis tiek maža?

Gimė Bronislava 1922 m. gruo­džio 22 d., ištekėjo būdama 22-ejų. Ko ne skaičių magija? Vyras Jurgis, anot senolės, mirė dar visai jaunas, gal tik 40-ies: „Turbūt nuo insulto“, – mąsto Bronislava. Tai­gi bene pusę amžiaus ji naš­lauja ir vaikus pačiai vienai te­ko užauginti. O užaugo dvi dukterys, iš kurių vienos jau nebėra, ir sūnus Jonas, gyvenantis kartu su ja.

Tad kiek tik vaikai prisimena, mamą visada matė dirbančią. Gyveno tada Pūtvėje, visą dar­bingą amžių ji mel­žė kolūkio karves, kurias dar reikėda­vo nugin­ti į Ak­me­ną pagirdyti ir suginti atgal, šėrė kiaules, plūgu arė žemę. Sunku dabar net įsivaizduoti moterį, einančią paskui plū­gą… Dar­ba­dieniai, sako, buvo mizeriški, tai gy­venimas, deja, nelepino. Ta­čiau gyventi reikėjo, kažkaip verstis ir vaikus auginti reikėjo, dejuoti ir skųstis nebuvo kada.

„Ką gyvenime man teko matyti, turbūt daugiau nė vienas nematys“, – linguoja galvą senolė. – Dabar jau palyginti gerai esu, dar lazdike pasiremdama paeinu, valgyti išverdu. Tik šiuo me­tu biškį varguliuoju – turbūt gripas užpuolė“. 

O tas gerai prasidėjo nuo ta­da, kai užaugo vaikai, paleng­vėjo gyvenimas, sulaukė pensijos. Apie 1980-uosius B. Me­jerienė persikraustė į Šilalę, bet be darbo nesėdėjo – kūreno krosnis Šilalėje tuomet dar vei­kusioje oranžerijoje.

Dabar pagelbėti močiutei dažnai užsuka Šilalėje gyvenantis anūkas Robertas.

„Reikia ką nors nupirkti, prinešti malkų, o dabar, kai šitiek prisnigo, sniegą kieme nukasti. Dėdei Jonui po kojos sąnario

operacijos tokie darbai per sunkūs. O močiutė, kiek pajėgia, dar pati kruta. Svarbiausia, kad nė kiek nenori dykai būti. Tai, sako, užuolaidas reikia skalbti. Nu­imu, ji sumeta į skalbyk­lę, paskui aš vėl pakabinu. Smagu, jog ne ant lovos, dar pati žino, kada kokį vaistą išgerti. Kad ji gimusi gruodžio 22-ąją visai ne­seniai sužinojau, radęs dokumentus. Visada močiutės gim­tadienį minėdavome per Kū­čias – tuomet susirinkdavo vaikai, anūkai. Bet juk dieną anksčiau ar vėliau – negi koks skirtumas“, – sako Robertas.

Ir prisimena, kaip jie, anūkai, ištisas vasaras leisdavo kaime, pas močiutę, kaip buvo gera ir smagu taip augti ir būti globojamiems. O dabar jie stengiasi atiduoti senolei „grąžą“ ir ja rūpintis. Ir, žinoma, džiaugiasi bei didžiuojasi šitokia garbinga jos sukaktimi, kurios sulaukti tenka galbūt tik Dievo išrinktiesiems.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Nepaneigsi – visus mus traukia vietos, kur augome. Jolanta irgi sako jaunystėje norėjusi išvykti iš tėvų namų kuo toliau, o dabar grįžta į Šilalę su nostalgija ir dovanomis kraštiečiams.

„Šilalė yra mano gimtinė – augau ko­ne pačiame centre, Maironio gatvėje. Tėvų, deja, nebėra, bet ryšių su tėviške nenutraukiu, dažnai čia lankausi ir namų neparduodu“, – sako J. Bieliaus­kienė-Paulauskaitė.

Tėvai, anot moters, buvo eiliniai, darbštūs žmonės. Bet darė viską, jog dukra įgytų išsilavinimą ir paisė mergaitės norų. Jolanta lankė dailės būrelį, meno mokykloje mokėsi kank­liuoti. Bū­tent mokytojos Letukienė bei Šiukš­te­lie­nė ir patarė mergaitei gilintis į me­no sritį.

„Tad kai baigiau dabartinę Simono Gaudėšiaus gimnaziją, pasirinkau dailę. Tai buvo tie metai, kai aukštųjų mokyklų absolventai gaudavo paskyrimus į tam tikras darbo vietas. Grįžti į Šilalę nenorėjau, atsisakiau ir Tauragės, o dar­bo pasiūlymų Klaipėdoje nebuvo. Tad atsidūriau Telšiuose“, – sako J. Bie­liauskienė.

Gyvendama Žemaitijos sostinėje šilališkė sutiko ir savo gyvenimo meilę, sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. 

„Iki šiol tebedirbu dailės mokytoja Telšių „Kranto“ progimnazijoje. Džiau­giuosi, kad vaikai yra imlūs menui, gabūs, o aš galiu prisidėti prie jų talento tobulinimo. Išpuoselėjau ne vieną respublikos lygio laureatą ir žinau, kad jų galėtų būti dar daugiau, bet nuo mokytojo priklauso ne taip ir daug – viskas yra paties vaiko rankose. Būna apmaudu, kai matai, kad mokinys yra gabus bei perspektyvus, bet nenori dirbti“, – apgailestauja pedagogė.

Ji prisimena ir savo mokyklą, į kurią šią vasarą buvo grįžusi po 40 metų, ir tai buvo labai malonūs išgyvenimai.

„Nesitikėjau, kad mokykla gali būti taip atnaujinta, išgražinta ir pritaikyta mokiniams aukščiausiu lygiu: pagalvota apie erd­ves ne tik ugdymui, bet ir poilsiui. Neįtikėtina, jog tai ta pati 1-oji vidurinė, kurioje mokiausi“, – retoriškai klausdama, ar dabartiniai gimnazistai vertina tai, ką turi, kalbėjo buvusi šilališkė.

Viską, ką užfiksavo Simono Gudėšiaus gimnazijoje, ji sakė parodžiusi savo darbovietės vadovei Irenai Daubarienei, su kuria sieja ne tik bendras darbas, bet ir bendri projektai.

„Išleidome 2023-iųjų kalendorių. Mū­sų direktorė yra tikra žemaitė – ne tik kalba, bet ir rašo, kuria eilėraščius žemaitiškai. Aš „teisingai“ žemaičiuoti taip ir neišmokau, iki šiol kalbu lietuviškai“, – juokėsi pašnekovė.

Telšiškės pedagogės sugalvojo, kad kalendoriaus paveikslėlius nupieš Jo­lanta, o vėliau pagal juos Irena sukurs eiles (šįkart – lietuviškai). 

„Atrodytų, viskas paprasta – tereikia nupiešti 14 piešinukų. Bet patikėkite, kiek reikėjo iš naujo domėtis gamta, skaityti ir t. t. Labai tikiuosi, kad visuomenė juos teigiamai įvertins“, – ak­centuodama, jog tai – pirmasis jos, kaip iliustratorės, darbas, sakė J. Bie­liaus­kienė.

Kūrybai ji naudoja įvairias technikas, o laiko jai tenka ieškoti po darbo valandų. 

„Mano darbuose – labai daug simbolikos, gamtos. Štai sugalvojau Angelų seriją. Visuose paveiksluose jie labai panašūs – ilgomis suknelėmis, su pirštinėmis, ramiais veidais, tačiau atlieka skirtingą misiją – saugo namus, miestus ir kt.“, – savo kūrybą pristatė Jolanta.

Kilus idėjai atvežti savo kūrinių parodą į Ši­la­lę, daugiau nei prieš metus moteris užsuko į Šilalės Vlado Statkevi­čiaus muziejų. Ir dabar pa­roda „Kur gy­vena angelai” – jau čia. Tie­sa, kartu eksponuojama ir jos kolegės Jurgos Stul­­pinienės kūry­ba. 

„Abi esame dailės mokytojos, nuo seno pažįstamos. Nusprendėme, kad parodos akcentu galėtų būti tvarumas, antram gyvenimui prikelti daiktai. Aš tokia kūryba mažai užsiimu, o Jurga yra šito entuziastė. Tad šilališkiai, kurie aplankys mūsų parodą, aptiks senų, galbūt vaikystės atsiminimuose išlikusių daiktų“, – sakė menininkė.

„Viename kūri­ny­je yra mano ma­mos rankinis laikrodis, kituose – vonios plytelių likučių, medinių pakabų, skalbinių segtukų. Beje, pakabas pagamino mano tėtis stalius, kuris buvo baigęs Telšių amatų mokyklą. Stengiuosi senų daiktų neišmesti, surenku viską, ką galėčiau panaudoti. Pavyzdžiui, durų vyrius, verpimo ratelio detales, senelio lovos galą ir t. t. Iš jo jau pagaminau paveikslą, ir tas vaikystės atsiminimas gyvens su manimi dar ilgus metus. Manau, jog brangius prisiminimus saugantys daiktai privalo išlikti, todėl ir renku senienas“, – pasakojo J. Stulpinienė. 

Kūrybai ji teigė naudojanti ir naujus daiktus. Tarkime, į rėmus įkomponavo vokelį pinigams – paveikslą, kurį drąsiai galima kabinti ant sienos. Beveik visi eksponuojami daiktai, pasibaigus parodai, bus par­duodami. Bet juos rezervuoti galima jau dabar. 

Muziejuje eksponuojama ir fotografijų paroda „Mažoji Šilalės krašto architektūra“. Joje – Šilalės rajono meistrų sukurtos koplytėlės ir koplyt­stulpiai: akmeniniai, su metalo akcentais, mediniai. Mediniai koplytstulpiai – nykstanti architektūrinio paveldo dalis, kurią siekiama išsaugoti bent jau fotografijose. Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejus šiuo projektu būtent ir siekia užfiksuoti mūsų rajono mažosios architektūros kūri­nius, sudaryti koplytėlių ir koplytstulpių sąrašą. Pirminiame etape – Bijotų, Upy­nos ir Kaltinėnų seniūnijų mažoji architektūra.

Abi parodos veiks iki 2023 m. sausio 6 d. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS ir muziejaus nuotr.

Skaičiuojant paskutines dienas iki šv. Kalėdų, vyrauja šventinė nuo­taika – miestuose įžiebtos eg­lės, žmonės kviečiami į renginius, organizuojamos kalėdinės po­pie­tės, skamba šventinės melodijos. Pramogų netrūksta ir šalia mūsų – štai Tauragės krašto muziejuje „San­taka“ vyksta įdomi Ginto Ka­vo­liū­no paroda „Rekonekcijos“, Birutės Baltrušaitytės vie­šo­joje bibliotekoje eksponuojama ka­lė­daičių kolek­cija, sukaupta tau­ra­giškio Stanis­lovo Karbauskio (1936–2000), ko­­­lekcininko Tomo Šerpyčio įvairių ša­­lių Kalėdinių atvirukų bei pašto ženklų paroda.

Nacionalinėje dailės galerijoje pra­ėjusią savaitę įteiktos šių metų Kultūros ministerijos premijos labiausiai nusipelniusiems kultūros ir meno darbuotojams, kūrėjams. Garbės ženklus „Nešk savo šviesą ir tikėk“ pelnė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, Lietuvos simfoninio pučiamųjų orkest­ro vadovas Antanas Kučinskas, paveldosaugininkė Margarita Janušonienė, ilgametis Vilniaus teatro „Lėlė“ vadovas Juozas Marcinkevičius. Taip pat apdovanoti dailininkai, muzikantai, me­nininkai, publicistai, muziejininkai, kul­tūros veikėjai. Kultūros ministerijos premijos kasmet skiriamos už kultūros ir meno darbuotojų profesinę veik­lą, įvertinant geriausius jų pasiekimus bei darbus.

Kompozitorė Egidija Medekšaitė pelnė antrąjį „Global Music Awards“ medalį su ką tik Lietuvoje skambėjusiu kūriniu „Amithaba“. Jį neseniai atliko „Melos“ vokalinis ansamblis kartu su „Cello Club“. Pirmą kartą Lietuvos šiuolaikinės muzikos istorijoje kompozitorius laimi antrąjį aukso medalį prestižiniame konkurse. 

Islandijos sostinėje Reikjavike paskelbti 2022-ųjų Europos kino laurea­tai. Pagrindinius – geriausio režisieriaus, aktoriaus, scenarijaus ir geriausio filmo – apdovanojimus susišlavė Rubeno Östlundo „Liūdesio trikampis“. Ukrainoje žuvusio lietuvių kūrėjo Man­to Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ paskelbtas geriausiu dokumentiniu filmu. Europos kino apdovanojimai teikti 35 kartą. Iki šiol vienintelis Lietuvos atstovas, laimėjęs statulėlę, – Audrius Stonys, 1992-aisiais pelnęs apdovanojimą už juostą „Neregių žemė“. Vėliau lietuvių kūryba dar kartą buvo nominuota 1995-aisiais (Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“) ir 2016-aisiais – už Giedrės Žickytės ir Maites Alberdi trumpametražį filmą „Aš čia tik svečias“. Užpraeitais metais į ilgąjį vaidybinių filmų sąrašą kartu su dar beveik keturiomis dešimtimis juostų pateko Tomo Vengrio „Gimtinė“, o ilgajame trumpametražių kandidatų sąraše buvo ir Vytauto Katkaus „Kolektyviniai sodai“. Nuo 1988-ųjų apdovanojimai kas dveji metai sugrįžta į Berlyną, o tarpiniais metais jie teikiami kuriame kitame Europos mieste. 

Helsinkyje, audiovizualinio institu­to KAVI filmotekoje „Kino Regina“, ati­daryta šešias savaites truksianti Jono Meko gimimo 100-mečiui skirta renginių prog­rama. Suomių auditorijai pristatomos dvi trumpametražių filmų programos, eksponuojama Arūno Kulikausko fotografijų paroda „Everyday life of Jonas“. Renginiai vyks iki kitų metų sausio vidurio.

Kotryna PETRAITYTĖ