„Kai mano vyras Volodymyras iš fronto parsivežė žuvusio bendra­žy­gio kalaitę, nepasakiau nė žodžio prieš, nors jis žinojo, kad išpažįstu is­lamą, o gimtajame Azerbaidžane šu­nų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis nega­li ant kūno būti gyvūnų plaukų“, – sa­kė už ukrainiečio ištekėjusi azer­bai­džanietė Saadat.

Su šia moterimi įsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kyjivo į Krama­torską, kur ji važiavo susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru. Saadat vyras artileristas kovoja 50 kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute.  

„Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų grįžusį vyrą“, – pasakojo Saadat. 

Kalaitę Bilką moteris, jos vienuolik­metė duk­ra Amina bei keturiolikmetis sūnus Antonas labai pamilo. Sakė, gal todėl, kad jinai juos sieja su Vo­lo­dymyru, kuris kovoja fronte, o šeima jo ilgisi.

Be to, kalaitė, kaip ir vyras, fronte patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jos leteną, todėl kalaitė dabar šlubčioja. Be to, pasidarė baikšti, bijo didesnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir ima gailiai inkšti.

„Su vyru buvome susitarę, jog prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko nerašys, bet tomis naktimis aš vis tiek neužmiegu. Kai rugpjūtį 10 dienų negavau sutartos žinutės, mano nervai visai pakriko, savaitei patekau į Poltavos ligoninę“, – pasakojo Saadat.

Moteris tada nežinojo, kad jos vyras tuo metu irgi gulėjo ligoninėje, tačiau kitoje ir kartu su trimis draugais artileristais. Jie gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad sprogimai nebežalotų. Visiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodymyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jis dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

„Savanoriu į frontą vyras užsirašė dar 2015 m., kovojo Donecko prieigose. Va­sa­rio 24-ąją, pir­mą šio karo dieną, prie Su­mų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Vo­lo­dy­myras turė­jo būti kartu, tačiau gulėjo li­goninėje sunkiai susirgęs „Co­vidu“, – pasakojo moteris.

Saadat šeimos namas yra Lesnaja Po­liana kaime netoli Poltavos. 

„Volodymyrui – 46-eri, man – 40 m. Iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabė­gau po 1990 m. sausio įvykių, kai Mask­vos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku mieste. Nuo išgyvenimų mirė ma­­ma, turėjusi silpną širdį“, – pasakojo Saadat.

1990 m. sausio 20 d. SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į  demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją, kariai buvo įvesti neva siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbai-

džaniečių susidorojimo dėl kilusio kon­flikto Kalnų Karabache. Bet vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Ba­ku tą dieną nuo Maskvos kareivių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azer­bai­dža­ne – 131. Kremlius teigė, jog per riaušes Baku žuvo 5 policininkai bei 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik 9 kareiviai.

Saadat tėvas buvo studijavęs Poltavos universitete Ukrainoje, tad nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, jog Ukrainoje jai nusišypsojo laimė – sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką bei jaut­rų žmogų, mylintį gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos yra. 

„Tačiau mano gyvenimą antrą kartą griauna Maskvos žudikai“, – apgailestavo moteris.

Lesnaja Poliana kaime Saadat su šeima gyvena savo name, o netoliese įsikūręs tėvas. Dar kitame name buvo apgyvendinti pabėgėliai iš didelius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio netoli Mariupolio. Su viena šeima – 33-ejų Liudmila bei dviem jos vaikais moteris teigia labai susidraugavusi, dažnai lanko vieni kitus.

Saadat dirba sargybine kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Poliana kaimo. Bū­dama apsaugos bokštelyje karo pradžioje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mė­tė bombas Poltavoje, ir baiminosi, kad nesusprogdintų jos namų. 

Pasak Saadat, bend­radarbės Irinos vy­ras Aleksejus žuvo kovose netoli Bach­muto – į jį pataikė snaiperio kulka. Ne­trukus po laidotuvių Irina sužinojo esanti nėščia. Moteris neslepia, jog po Aleksejaus žūties išgyveno depresiją ir nebeturėjo jokio noro nei gyventi, nei dirbti, tačiau užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui. Irina sakiusi, jog jiedu su Aleksejumi trejus metus negalėjo susilaukti vaikų, o dabar įvyko stebuklas. 

Pergyvendama dėl savo vyro Saadat stengiasi nerodyti ašarų vaikams, bet vis dažniau pastebi, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė. Mama neslėpė bijanti, kad karas nesužalotų Aminos psichikos, nes mergaitė esanti labai jautri.

„Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsi­ka­bi­nu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš Volodymyras, ir galėsiu ramiai už­migti padėjusi galvą jam ant krūtinės“, – sakė Saadat.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

„Kai mano vyras Volodymyras iš fronto parsivežė žuvusio bendra­žy­gio kalaitę, nepasakiau nė žodžio prieš, nors jis žinojo, kad išpažįstu is­lamą, o gimtajame Azerbaidžane šu­nų ir kačių namuose nelaikome, nes musulmonams meldžiantis nega­li ant kūno būti gyvūnų plaukų“, – sa­kė už ukrainiečio ištekėjusi azer­bai­džanietė Saadat.

Su šia moterimi įsikalbėjau traukinyje, vykstančiame iš Kyjivo į Krama­torską, kur ji važiavo susitikti su dvi dienas poilsio gavusiu vyru. Saadat vyras artileristas kovoja 50 kilometrų nuo Kramatorsko nutolusiame Bachmute.  

„Ne apie priekaištavimą tada galvojau, o verkiau iš džiaugsmo matydama savaitei atostogų grįžusį vyrą“, – pasakojo Saadat. 

Kalaitę Bilką moteris, jos vienuolik­metė duk­ra Amina bei keturiolikmetis sūnus Antonas labai pamilo. Sakė, gal todėl, kad jinai juos sieja su Vo­lo­dymyru, kuris kovoja fronte, o šeima jo ilgisi.

Be to, kalaitė, kaip ir vyras, fronte patyrė kontūziją. Tą naktį į artileristų nakvynės vietą netikėtai atskriejusi bomba užmušė Bilkos šeimininką, o skeveldra sužeidė jos leteną, todėl kalaitė dabar šlubčioja. Be to, pasidarė baikšti, bijo didesnių garsų – net išgirdusi plaktuko kaukštelėjimą puola slėptis ir ima gailiai inkšti.

„Su vyru buvome susitarę, jog prieš eidamas į mūšį visada perspėtų, kad kelias dienas nieko nerašys, bet tomis naktimis aš vis tiek neužmiegu. Kai rugpjūtį 10 dienų negavau sutartos žinutės, mano nervai visai pakriko, savaitei patekau į Poltavos ligoninę“, – pasakojo Saadat.

Moteris tada nežinojo, kad jos vyras tuo metu irgi gulėjo ligoninėje, tačiau kitoje ir kartu su trimis draugais artileristais. Jie gyvi liko per plauką, nes kiti kovotojai juos, per bombos sprogimą netekusius sąmonės, įstūmė į apkasus, kad sprogimai nebežalotų. Visiems kovotojams tada sprogo ausų būgneliai. Volodymyras keliose ligoninėse praleido beveik tris mėnesius, iš pradžių mikčiojo, neįstengė kalbėti, sukaupti minčių, bet po operacijos pasitaisė, nors viena ausimi vis vien nebegirdi, o kita vos vos. Dėl to jis dabar kovoja ne priekinėje, bet antroje fronto linijoje.

„Savanoriu į frontą vyras užsirašė dar 2015 m., kovojo Donecko prieigose. Va­sa­rio 24-ąją, pir­mą šio karo dieną, prie Su­mų miesto nuo rusų tanko šūvio žuvo keturi jo draugai, su kuriais Vo­lo­dy­myras turė­jo būti kartu, tačiau gulėjo li­goninėje sunkiai susirgęs „Co­vidu“, – pasakojo moteris.

Saadat šeimos namas yra Lesnaja Po­liana kaime netoli Poltavos. 

„Volodymyrui – 46-eri, man – 40 m. Iš Azerbaidžano į Ukrainą su tėvu pabė­gau po 1990 m. sausio įvykių, kai Mask­vos pasiųsti kariai sušaudė nepriklausomybės reikalavusius demonstrantus Baku mieste. Nuo išgyvenimų mirė ma­­ma, turėjusi silpną širdį“, – pasakojo Saadat.

1990 m. sausio 20 d. SSSR prezidento Michailo Gorbačiovo įsakymu į Baku buvo įvesti specialiųjų pajėgų kariai, kurie į  demonstrantus šaudė ir traiškė juos tankais. Pagal oficialią Kremliaus versiją, kariai buvo įvesti neva siekiant apsaugoti vietos armėnus nuo azerbai-

džaniečių susidorojimo dėl kilusio kon­flikto Kalnų Karabache. Bet vėliau paaiškėjo, kad Maskva karius įvedė siekdama neleisti vietos Liaudies frontui perimti valdžią iš komunistų. Vien Ba­ku tą dieną nuo Maskvos kareivių rankų žuvo 80 žmonių, o visame Azer­bai­dža­ne – 131. Kremlius teigė, jog per riaušes Baku žuvo 5 policininkai bei 31 kareivis, tačiau įvykių tyrėjai tvirtina, kad žuvo tik 9 kareiviai.

Saadat tėvas buvo studijavęs Poltavos universitete Ukrainoje, tad nusprendė bėgti į Poltavą, kur atvykę laikinai apsigyveno pas vieną bičiulį dėstytoją. Saadat džiaugiasi, jog Ukrainoje jai nusišypsojo laimė – sutiko gerą ir rūpestingą vyrą, labai romantišką bei jaut­rų žmogų, mylintį gyvūnus, į namus tempiantį net sužeistus ežius, kurių vienas ir dabar pas juos yra. 

„Tačiau mano gyvenimą antrą kartą griauna Maskvos žudikai“, – apgailestavo moteris.

Lesnaja Poliana kaime Saadat su šeima gyvena savo name, o netoliese įsikūręs tėvas. Dar kitame name buvo apgyvendinti pabėgėliai iš didelius mūšius išgyvenusio Berdiansko, esančio netoli Mariupolio. Su viena šeima – 33-ejų Liudmila bei dviem jos vaikais moteris teigia labai susidraugavusi, dažnai lanko vieni kitus.

Saadat dirba sargybine kalėjime, esančiame netoli Lesnaja Poliana kaimo. Bū­dama apsaugos bokštelyje karo pradžioje ji matė virš galvos žemai skrendančius Maskvos naikintuvus, kurie mė­tė bombas Poltavoje, ir baiminosi, kad nesusprogdintų jos namų. 

Pasak Saadat, bend­radarbės Irinos vy­ras Aleksejus žuvo kovose netoli Bach­muto – į jį pataikė snaiperio kulka. Ne­trukus po laidotuvių Irina sužinojo esanti nėščia. Moteris neslepia, jog po Aleksejaus žūties išgyveno depresiją ir nebeturėjo jokio noro nei gyventi, nei dirbti, tačiau užsimezgusi gyvybė ją pabudino naujam gyvenimui. Irina sakiusi, jog jiedu su Aleksejumi trejus metus negalėjo susilaukti vaikų, o dabar įvyko stebuklas. 

Pergyvendama dėl savo vyro Saadat stengiasi nerodyti ašarų vaikams, bet vis dažniau pastebi, jog vaizdus iš fronto matydama rauda dukrelė. Mama neslėpė bijanti, kad karas nesužalotų Aminos psichikos, nes mergaitė esanti labai jautri.

„Kai naktį negaliu užmigti ir tyliai imu kūkčioti, Bilka atšlubuoja pas mane, aplaižo veidą ir atsigula šalia. Apsi­ka­bi­nu ją ir imu galvoti, kaip bus gera, kai po karo grįš Volodymyras, ir galėsiu ramiai už­migti padėjusi galvą jam ant krūtinės“, – sakė Saadat.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Vasario 4 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €

Vasario 8 d., trečiadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su šokio spektakliu „Dona Kichotė“ (su fonograma). Dirigentas Vladimiras Konstantinovas. Bilietų kaina 5 €

Vasario 9 d., ketvirtadienis, 18.30 val.– Žvejų rūmų Didžioji salė „Dona Kichotė“. Šokio spektaklių triptikas (su fonograma). Dirigentas Vladimiras Konstantinovas. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Vasario 12 d., sekmadienis, 15 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Jerry Bock „Smuikininkas ant stogo“. Vilniaus geto likvidavimo metams. 2 veiksmų miuziklas, atliekamas lietuvių k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos

Vasario 18 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Vytautas Valys. Bilieto kaina: 10 €.

Vasario 19 d., sekmadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Vytautas Valys. Bilieto kaina: 10 €.

Vasario 22 d., trečiadienis,18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. „Altorių šešėly“. Vinco Mykolaičio-Putino 130-osioms gimimo metinėms. 2 v. šokio spektaklis (su fonograma). Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos. Vasario 24 d., penktadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: Pažintis su Antonín Dvořák opera „Undinė“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina 5 €. 

Vasario 25 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Antonín Dvořák „Undinė“. 3 v. opera čekų k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos. Vasario 26 d., sekmadienis, 15 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Dan Goggin „Šounuolynas“. 2 v. miuziklas lietuvių k. Dirigentas Vladimiras Konstantinovas. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

***

Kovo 4 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilietų kainos: 7, 10 €.

Kovo 17 d., penktadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. „Sapnai ir kaktusai“ (I premjera). Roberto BONDAROS ir Alexanderio EKMANO choreografinės kompozicijos. 2 v. šokio spektaklis

Bilietų kainos: 15, 20, 30 €.

Kovo 18 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €.

Kovo 18 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė.  „Sapnai ir kaktusai“ (II premjera). Roberto BONDAROS ir Alexanderio EKMANO choreografinės kompozicijos. 2 v. šokio spektaklis

Bilietų kainos: 15, 20, 30 €.

Kovo 19 d., sekmadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €.

Kovo 25 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilietų kainos: 7, 10 €.

Kovo 28 d., antradienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su Gaetano Donizetti komiška opera „Pulko duktė“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina: 5 €.

Kovo 29 d., trečiadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Gaetano Donizetti „Pulko duktė“. 2 veiksmų komiška opera prancūzų k. (su kalbamaisiais intarpais lietuvių k.). Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Kovo 31 d., penktadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė.  „Sapnai ir kaktusai“ (III premjera). Roberto BONDAROS ir Alexanderio EKMANO choreografinės kompozicijos. 2 v. šokio spektaklis. Bilietų kainos: 12, 18, 26 €.

***

Balandžio 2 d., sekmadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Kristijonas Lučinskas „Tikroji dinozaurų istorija“. Šokio spektaklis vaikams (su fonograma). Bilietų kainos: 7, 10 € l Taikomos nuolaidos.

Balandžio 5 d., trečiadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su šokio spektakliu pagal Giovanni Battista Pergolesi „Stabat Mater“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina: 5 €.

Balandžio 6 d., ketvirtadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Giovanni Battista Pergolesi „Stabat mater“ / Igor Stravinskij „Šventasis pavasaris“. Vienaveiksmių šokio spektaklių diptikas. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Balandžio 15 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Nijolė Sinkevičiūtė „Pasaka be pavadinimo“. Muzikinė pasaka vaikams. Bilietų kainos: 10 €.

Balandžio 21 d., penktadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su Antonín Dvořák opera „Undinė“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina 5 €.

Balandžio 22 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Antonín Dvořák „Undinė“. 3 v. opera čekų k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Balandžio 29 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj. Skirtas Tarptautinei šokio dienai ir Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Su fonograma. Bilietų kainos : 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos.

***

Gegužės 6 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. „Aš – senas jūrininkas“. Teatralizuotas Eduardo Balsio dainų koncertas. Dirigentas Vytautas Valys. Bilieto kaina 10 €.

Gegužės 10 d., trečiadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Eduardas Balsys „Eglė žalčių karalienė“. 2 šokio spektaklis. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Gegužės 12 d., penktadienis, 17.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Edukacinis renginys: pažintis su Jacques Offenbach operete „Orfėjas pragare“. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilieto kaina 5 €.

Gegužės 13 d., šeštadienis, 18.30 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Jacques Offenbach „Orfėjas pragare“. 2 v. operetė lietuvių k. Dirigentas Tomas Ambrozaitis. Bilietų kainos: 12, 18, 26 € l Taikomos nuolaidos.

Gegužės 14 d., sekmadienis, 15 val. – Žvejų rūmų Didžioji salė. Klaipėda: vakar, šiandien, rytoj. Skirta Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Su fonograma. Bilietų: 10, 15, 20 € l Taikomos nuolaidos.

Gegužės 20 d., šeštadienis, 12 val. – Žvejų rūmų Teatro salė. Jurgio Gaižausko „Buratinas“. Edukacinė opera vaikams lietuvių k. Dirigentas Giedrius Vaznys. Bilieto kaina: 10 €.

Daugiau informacijos apie renginius ir taikomas nuolaidas www.klaipedosmuzikinis.lt

Bilietus platina Bilietai.lt.

Kai Estijos premjerė Kaja Kallas vasarą ramiai pareiškė, kad dabartiniai NATO gynybos planai nesutrukdys Estijai būti nušluotai nuo žemėlapio, o sostinei Talinui – suly­gintam su žeme, mes, prisipažinsime, lengvai pasišaipėme. Ne, ne iš premjerės ar estų baimės, o iš gana grubaus diplomatinio ėjimo, kuriuo Vakarams visai nesubtiliai, šiaurietiškai tiesmukai buvo pranešta: ei, jūs ten, ištinę nuo alaus ir karkų, neškit savo subines į pafrontės valstybę.

Tačiau šiandien neima net menkiausias juokas, kai Lietu­vo­je aukščiausiu lygiu atliekame Šriodingerio eksperimentą su vokiečių brigada ir taip patys atsisakome sąjungininkų karių. Iš vienos pusės, atrodytų, kad antpečiai ir švarkai pareigose suvokia, jog niekas kitas mūsų neapgins, jei nesiginsime patys. Iš kitos pusės, jie visiškai rimtu veidu sako, kad Lietuvą nuo priešų gins dvi brigados, o trečioji – vokiečių, esant reikalui, atvyks po dešimties dienų. 

„Rausvaskruosčiai vokiečių pa­­žadais tikintys ir vokiečių bri­gados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais bei nesuvokiančiais realybės“.

Nestebina, kai taip kalba tie, kurie kažkada aiškino, kad atsiskyrimas nuo so­vie­tų sąjun­gos buvusi siaubinga klaida, vėliau tvirtinę esą Lie­tu­vai visiškai nereikalinga NATO, nes nėra kam mūsų pulti. Nestebina ir tie, kurie sako, jog apskritai vokiečių brigados dislokavimas mūsų šalyje yra nebūtinas. Paprastai tokie dar priduria neva užtenka pažado, kad ta brigada, reikalui esant, atvyks per dešimt parų. Nestebina todėl, jog ir pirmieji, ir antrieji dažniausiai mokslus yra baigę kokiame nors No­vo­čerkaske, o ten, suprantama, tikrai nemokė, kad per dešimt dienų ir naktų vokiečiai galėtų kur nors atvykti.

Rausvaskruosčiai vokiečių pa­­žadais tikintys ir vokiečių bri­gados dislokavimo reikalo nematantys politikai savo oponentus vadina neatsakingais bei nesuvokiančiais realybės, ku­­rie tokiu būdu renkasi politi­nius taškus. Tokiais buvo (ir te­bė­ra) vadinami ir tie, kurie visą laiką reikalavo didinti išlai­das gy­ny­bai, atsisakyti beprasmių ka­­riuomenei pirkinių, pavyzdžiui, laivų, kainuojančių pusę meti­nio gynybos biudžeto. Ku­rie pri­kišamai pirštu baksnojo į vos kelis procentus nuo visų KAM lėšų, skiriamų kariuomenės stu­burui – pėstininkams. Ku­rie kri­tikavo ir toliau kritikuos ratinių pėstininkų kovos mašinų – Lietuvoje tinkamų mūšiams du vasaros mėnesius – įsigijimą, už kurį, kada nors, tikimės, kaltieji dar turės atsakyti. 

Tiesą pasakius, visų šių perkamų postais, informacija arba užsakymais iš kariuomenės biu­džeto nelabai ekspertų, nelabai apžvalgininkų ir nelabai pro­fesionalų pasisakymai labai pri­mena Kremliaus retoriką. Be­trūksta, jog šalies saugumu be­sirūpinantys piliečiai būtų išvadinti „šeimininkų iš JAV įsakymų vykdymu“...

Vienas pagrindinių dešimties parų šalininkų argumentų yra tas, kad karinė žvalgyba įspės apie artėjančią krizę gerokai anksčiau, nei ji prasidės. Ir per tą laiką vokiečiai, ramiai išbaigę litrinį kvietinio, suspės atvykti kaip į kokį antraktą. Bet pastarojo Rusijos karo patirtis rodo, jog žvalgybos informa­ci­­ją Vakarų Europos valstybės pui­­kiai sugeba ignoruoti. Pa­vyz­džiui, JAV ir Didžiosios Bri­ta­nijos žvalgybos apie Rusi­jos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė keli mėnesiai iki karo pradžios. Tik tuo mažai kas patikėjo, net ir pa­ti Uk­­raina. Didžiosios Euro­pos valstybės – Vokietija bei Pran­cū­zi­ja – įspėjimus atmetė. Pa­vo­jaus varpais skambino tik JAV, Jung­tinė Karalystė ir Baltijos ša­lys, kiti žinią apie artėjantį karą ignoravo ir atsibudo tik tada, kai prasidėjo masinės uk­rai­nie­čių skerdynės. 

Beje, bomboms ir raketoms jau krentant Mariupolyje, Kyji­ve ir Kramatorske, už nepakankamą profesionalumą, kompetencijos stoką bei nesavalaikį, neteisingą vadovybės informavimą iš pareigų buvo atleistas Prancūzijos karinės žvalgybos vadovas. Vokietija gi palaimingai snaudė toliau ir tik liepos mėnesį ėmėsi ieškoti užkonservuotų „Gepardų“...

Ir netgi jei žvalgybos suveiktų nepriekaištingai, o politikai, tie patys, kurie dabar lyg blynais su spirgais užganėdinti pažadais, tą pačią minutę priimtų sprendimus, dešimt parų yra lygiai tiek, kiek užtruktų pag­rindinė šiuolaikinio karo fa­zė. Bū­tent tiek dienų genštabas Mask­voje numatė pasipriešinimui Ukrainoje palaužti ir užimti Kyjivą.

„Rusijos karo patirtis rodo, jog žvalgybos informa­ci­­ją Vakarų Europos valstybės pui­­kiai sugeba ignoruoti. Pa­vyz­džiui, JAV ir Didžiosios Bri­ta­nijos žvalgybos apie Rusi­jos planus pulti Ukrainą sąjungininkams pranešė keli mėnesiai iki karo pradžios. Tik tuo mažai kas patikėjo“.

Gruzijos ir Rusijos karas užtruko perpus mažiau, o per tas penkias dienas, puldama dviem kryptimis, iš Abchazijos bei Pie­­tų Osetijos, Rusijos driskių orda pasiekė Počio jūrų uostą prie Juodosios jūros ir per keliolika kilometrų priartėjo prie Tbi­li­sio. Tik JAV dėka, iš esmės grasinant tiesioginiu įsikišimu, išvengta katastrofos.

Rusų diversantų grupės, turėjusios užduotį nužudyti prezidentą Volodymyrą Zelenskį, Kyjive jau veikė antrą karo dieną – vasario 25–ąją, o smogiamoji rusų jungtinių pajėgų grupė pasiekė Kyjivo priemiesčius po nepilnų trijų parų, įveikusi beveik 100 kilometrų ir viršijanti gynėjų skaičių 12 kartų. 

Vilnių nuo Baltarusijos sienos skiria tik 30 kilometrų. Kol vokiečių politikai krapštytų už­mie­gotas akis ir spręstų, ar dar ne vėlu jų brigadai keliauti į Lie­tuvą, mūsų šalies keliai bei geležinkeliai, jūrų uostas ir aerodromai greičiausiai jau būtų subombarduoti.

Kitas karinės fantastikos mėgėjų klubo argumentas – Lie­tu­vos dydis. Esą Lietuva per maža, joje niekada nebus reikiamos infrastruktūros, kad čia galėtų pilnaverčiai įsikurti sąjungininkų brigada. Jų teigimu, pakaktų, jog būtų vienas batalio­nas, o kiti atvyktų tik prireikus. Pri­mename, kad okupuotoje Lie­tu­voje buvo dislokuota daugiau kaip 30 tūkst. sovietų kareivių (2–3 divizijos), įrengta daugybė bazių bei didelių poligonų. Vo­­kiečių brigadą sudaro iki 5 tūkst. karių. Karių, mieli ponai ir ponios, ne turistų į SPA, nes tiek tūkstančių – labai gali būti – visoje Lie­tuvoje liukso kambarių ir nėra. O jei rimtai, tai teigiantys, jog jiems Lietuvoje neatsirastų vietos, galėtų pasižiū­rėti į Kali­nin­gradą, kur dislokuo­ti dešimtys tūkstančių kareivių, o užpernai buvo pradėta kurti dar viena di­vizija (tiesa, prasidėjus karui, da­lis tų pajėgų permesta į Uk­rainą).

Didžiausia gėda yra ta, kad kol mes patys savo kaimuke ginčijamės, prasegę praskiepus matuojamės, kieno ilgesnis, linksminame Kremliaus prigožinus ir verčiame raudonuoti mūsų diplomatus, ištikimi draugai, demo­k­ratija, laisve ir „cola“ tikin­tys sąjungininkai, mus ir vėl ap­len­kė: laikino rotacinio bataliono statusą pakeitė į nuolatinę rotaciją.

Aurimas NAVYS

Mindaugas SĖJŪNAS

VšĮ Visuomenės informacinio saugumo agentūros analitikai

Kai baigsis karas Ukrainoje, į protėvių žemę Šilalėje gyventi atvyks vie­nas dabartinio karo didvyrių Konstantinas Gudauskas. Tokiu vardu jį vadina patys ukrainiečiai, K. Gudausko istorijos pagrindu kuriantys filmą apie Bučos tragediją, kuris vietos kino teatruose turėtų pasirodyti po kelių mėnesių.  

Per Bučos okupaciją 39-erių K. Gu­dauskas iš fronto zonos išvežė virš 200 civilių, nors kiekvieną kartą agresorių buvo tardomas, mušamas, gąsdinamas nušauti. Susitikus Kyjive, Konstantinas prisipažino, jog lietuvių kalbą supranta, tačiau kalbėti ir rašyti jam dar sunkoka. 

Vyras gimė ir užaugo Kazachstane, kur sovietinėje armijoje tarnavęs jo tėvas Kęstas, kilęs iš Iždonų kaimo, įsimylėjo tenykštę merginą, sukū­rė šeimą. Per pirmą pokalbį telefonu Kons­tan­tinas mane perspėjo, kad iš ryto sekmadienį susitikti negalės, mat kiek­vieną sekmadienį jis dalyvauja katalikiškose mišiose bažnyčioje ir neretai patarnauja kunigams. To jį vaikystėje išmokė tėtis, ir Konstantinas visą gyvenimą išsaugojo meilę katalikybei.

Tėvas, anot lietuviško kraujo turinčio Konstantino, gyvenime siekė vadovautis Kristaus mokymu, stengdavosi visiems padėti, pagelbėti, užtarti, todėl tapo kaimo autoritetu. Tiesa, Kons­tan­tinui einant dešimtuosius metus, jo tėvai išsiskyrė, nes mama nepanoro keltis į Lietuvą, o tėvas ilgėjosi tėvynės ir grįžo gyventi į Šilalės rajoną.

Konstantinas kartu su seserimis nusprendė pasilikti su mama, bet ir toliau vaikščiojo į katalikiškas pamaldas, ėmė mėgdžioti tėvą – protestavo prieš neteisybę. Būdamas 15-os, mokykloje suorganizavo protestą, po kurio iš pareigų buvo atleista mokinius bei pedagogus žeminusi nauja direktorė. Po metų vaikinas eksternu baigė likusias dvi klases ir 16-os įstojo į Orenburgo universitetą Rusijoje studijuoti žurnalistikos. Šis universitetas tuo metu buvo vienintelis Rusijoje, kur žurnalistiką dėstė Vakarų specia­listai. Tačiau Kremliui toks eksperimentas nepatiko, todėl žurnalistų laida, į kurią pateko ir lietuviškų šak­nų turintis Konstantinas, buvo vienintelė. Beje, vėliau dalis vakariečių neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, dalis tapo garsiais Putino kritikais užsienyje. Kons­tantinas irgi išgyveno tris pasikėsinimus, bet jau Kazachstane.

Po studijų Orenburge jis grįžo į Ka­zachstaną ir įsidarbino vienoje iš televizijų. Bet po pusantrų metų darbą metė, nes juo nusivylė dėl šalyje galiojančios didelės cenzūros, ir ėmėsi verslo. Įkūrė pelningą krovinių gabeni­mo įmonę, deja, vėliau autoritarinė valdžia ją paprasčiausiai atėmė. Pasak vyro, keršydama už tai, kad jis įsteigė legalią rinkimų stebėjimo organizaciją, prie kurios prisijungę 35 tūkstančiai aktyvistų demaskavo masinius klastojimus per 2019 m. prezidento rinkimus. Klas­tojimo ataskaitas Konstantinas pristatė į Briuselį, po to jam į Kazachstaną buvo uždrausta grįžti. Keliasdešimt jo organizacijos narių buvo suimti, keli įkalinti, o vienas kalėjime net nužudytas. Persekiojimą patyrė ir Konstantino sesuo Zoja su vyru, kurie buvo atleisti iš darbo. 

Persikraustęs gyventi į Kyjivą, K. Gu­dauskas vėl ėmėsi krovinių gabenimo verslo, o vėliau pradėjo vežti paramą Uk­rainos kariams, nuo 2014 m. Don­ba­­se kovojantiems su Maskvos agresoriais. Atvykęs į Ukrainos sostinę, jis atnaujino ir santykius su Lietuvoje kitą šeimą sukūrusiu tėvu, kuris, vaikino nuostabai, irgi sėkmingai vystė krovinių gabenimo įmonę. Konstantinas netgi apsilankė Žemaitijoje, susibičiuliavo su daugybe giminaičių ir nusprendė priimti Lietuvos pilietybę bei persikelti į protėvių žemę Šilalėje. Tačiau šiuos planus sujaukė Maskva, šių metų vasario 24-ąją užpuolusi Ukrainą.

Konstantinas Kyjivo priemiestyje Bu­čoje buvo įsigijęs naujus apartamen­tus, taigi jau pirmą karo dieną pateko į mūšių sūkurį, mat priešas skubėjo už­imti greta esantį Hus­to­me­lio ae­rodromą, tad pro Bučą ver­žėsi į sostinę. Ant­rą dieną Kons­tan­tinui paskambino bičiulė iš Ky­jivo ir paklausė, ar jis negalėtų iš fronto zonoje atsidūrusio kaimo pargabenti nėščią moterį su trimis vaikais.

Konstantinas sutiko, nesu­vok­damas, į kokią rizikingą kelionę leisis. Kad nuvyk­tų į sodybą, jam teko daryti didelį lanką ir apvažiuoti Ru­­si­jos kariuomenę iš už nugaros. Prie­šų patik­rinimo postuose vyras sako aiškinęs, jog veža į Kyjivą savo žmoną ir tris vaikus, kurių dokumentus prieš tai sunaikino, o vaikus pamokė jį vadinti tėčiu. Rusų kariai praleido Maskvai draugiško Kazachstano pilietį, tačiau Konstantinui vėliau grįžus vežti kitų žmonių, jį tardyti pakvietė saugumo tarnybos vadas. Lietuvis ne kartą buvo guldomas į purvą, išrengiamas, ieškant įtartinų tatuiruočių, buvo peržiūrimi visi įrašai jo telefone, nes agresoriai negalėjo patikėti, kad kitus jis gelbėja, vadovaudamasis Kristaus mokymu daryti gerus darbus.

Pasklidus informacijai apie iš­vežtą pir­mą šeimą, į Kons­tan­tiną pagalbos krei­pėsi daugybė žmonių. 

„Tai, jog ma­no gyvybei gresia didžiulis pavojus, suvokiau tik tada, kai į mašiną atskrido, bet, laimei, nesprogo, minosvaidžio bomba, o nuo smūgio bangos sukeltos kontūzijos atsibudau tik ligoninėje“, – pasakojo lietuvis.

Konstantinas per penkias savaites iš fronto zonos išgabeno daugiau nei 200 žmonių, prarasdamas penkias mašinas. Dau­giausiai gyventojų – net 179 – išvežė iš Bučos pašonėje esančio kurortinio kaimelio Vorzel. Beje, kartą jame Kons­tantiną drauge su kitais gelbėtojais rusų kariai suguldė ant žemės bei pareiškė sušaudysiantys. Bet kulkos praskriejo šalia galvų – žmonės buvo bauginami ir daugelis jau meldėsi, manydami, jog tikrai mirs. Lietuvio akivaizdoje nuo snaiperio kulkų šalikelėje žuvo trijų asmenų šeima, tačiau jis nedrįso sustoti, nes vežė pabėgėlius, snaiperis būtų šaudęs ir į juos. Kitą kartą skeveldra pramušė priekinį automobilio stik­lą vairuotojo pusėje ir pralėkė išdauždama šoninį stiklą, tačiau nieko nekliudė. 

„Gelbėjau žmones, nes gyvenimas įgauna prasmę tik tada, kai nuveikiame kažką gero kitiems, kaip moko Bibli­ja“, – sakė K. Gudauskas.

Garsas apie Konstantino žygius šalyje pasklido po to, kai jis iš Vorzelio išgabeno žymiausią Ukrainos kompozitorių, didvyrio vardą pelniusį 81-erių Igorį Pokladą ir jo žmoną Svetlaną. Į šių žmonių tvirto namo rūsį slėptis nuo bombų kelioms savaitėms subėgo dešimt kaimynų, kurie vėliau savo mašinomis per „žalią koridorių“ paspruko į Kyjivą, o senyvą kompozitorių paliko likimo valiai. Apie tai sužinojęs Konstantinas nuvyko ieškoti Pokladų ir parvežė juos, nepaisydamas rusų karių pašaipų, jog „neverta gyvybės rizikuoti dėl tokių senių“... 

Okupantams atsitraukus nuo Kyjivo, Vorzelio seniūnas paprašė leidimo K. Gu­dausko vardu pavadinti vieną iš gat­­vių.

„Neleidau, nes manau, kad gyvų žmonių vardais nereikia gatvių vadinti, be to, ne dėl garbės tai darau, užtenka, jog žurnalistai iš viso pasaulio neduoda ramybės, o dar ir filmas pagal mano istoriją netrukus pasirodys“, – kukliai kalbėjo lietuvis.

Kad Konstantino kuklumas nėra apsimestinis, įsitikinau apsilankęs jo bu­te Kyjive. Vyras su studentu sūnumi Rus­lanu gyvena nedidelėje vieno kambario studijoje, mat gerokai didesnį butą užleido pabėgėlių iš Mariupolio šeimai.

Pagalbos karo suniokotai Bučai Kons­tantinas nenutraukė iki šiol – įkūrė fondą „Bucha help“, kurio lėšomis remontuoja bombų sugriautus namus. Jis labai džiaugiasi ir tuo, kad jo dėdė Rimas Gudauskas į savo namus priėmė septynis pabėgėlius iš Ukrainos, o visi jo giminaičiai Lietuvoje aktyviai renka bei siunčia paramą Ukrainai. Tačiau Kons­tan­tinui labai gaila, jog per praėjusias Ve­lykas netikėtai mirė iki tol sveikata nesiskundęs 62-ejų tėvas, su kuriuo jis buvo atgaivinęs labai glaudų ryšį, kasdien per „skaipą“ bendraudavo ir netgi kartu pasimelsdavo. 

„Kartais pagalvoju, kad su jo mirtimi gal ir aš esu susijęs, nes tėvas labai išgyveno dėl mano išvykų į Bučą. Tačiau neabejoju, jog jis didžiavosi tuo, ką darau, žinojo, kad jautrumo kitiems mokiausi būtent iš jo, o mūsų visų likimas yra Viešpaties rankose“, – įsitikinęs su Šilalės kraštu susijęs gelbėtojas.

Konstantinas sakė į Lietuvą persikelsiantis, kai baigsis karas Ukrainoje, mat bičiuliams Kyjive yra pažadėjęs jų nepalikti.

„Kai Ukrainos kariai išvaduos Krymą, aš ten iškabinsiu Ukrainos ir Lietuvos vėliavas – bendros mūsų kovos simbo­lį, o tada grįšiu į protėvių žemę Že­mai­tijoje“, – neabejoja K. Gudauskas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Pastatyti pasaulinio garso miuziklą „Čikaga“ – nemenkas iššūkis. Kiekvieną pastatymą akylai stebi tarptautinė miuziklo kūrėjų komanda. Ne išimtis ir pirmą kartą specialiai arenoms Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pritaikyta „Čikaga“, kuria publika gruodžio 15 d. mėgausis „Švyturio“, gruodžio 17 d. – Šiaulių, o gruodžio 20-ąją – „Žalgirio“ didžiulėse scenose.  

Pritrenks vaizdu ir garsu  

Iššūkius keliantys išskirtiniai pastatymai, kai scenos užliejamos vandeniu ar į jas įplaukia didžiulis laivas – Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro Pastatymų tarnybos kasdienybė, tačiau net jie atsakingai vertina užduotį su kelių dienų intervalu vis kitoje šalies arenoje pastatyti didžiules dviejų aukštų konstrukcijas bei pajungti daugybę vaizdo ir garso sistemų.   

„Miuziklo „Čikaga“ siužetas solistus perkelia į moterų kalėjimą, seksualumu alsuojantį striptizo klubą su net penkiais šokiui skirtais stulpais. Tie stulpai ne tik dėl dekoracijos tvirtumo. Jie skirti tam, kad publika ne tik pamatytų, bet ir pajustų tikrą Čikagos dvasią. Šokėjų dėka stulpai tampa tarsi nebyliais herojų kasdienybės partneriais...“, – pasakoja Muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vadovas Aivaras Tarvydas.  

Anot A. Tarvydo, ypatingas vaidmuo miuziklo scenografijoje skirtas apšvietimui: „Jo dėka scenoje atskiriamos erdvės, sukuriama įtampa, pasitenkinimo ar nusivylimo emocijos, taip pat šmaikščiai prieštaraujama vienam iš solistų... Kuriam, tikrai neišduosiu, nes prilygtų pasakymui koks buvo istorijos finalas (juokiasi)... Naudosime vieną iš pačių naujausių apšvietimo technologijų, kuri yra ne tik inovatyvi, sukuria ypatingas spalvas, bet ir taupo energiją. Meno pasaulyje energijos išteklių taupymas populiarėja lėtai, nes visi siekia geriausio rezultato bet kokia kaina, tačiau mūsų partneriai yra atviri šių dienų tendencijoms ir nusiteikę pradėti reikšmingus inovatyvius pokyčius. Tuo mes labai džiaugiamės ir kiek galime prisidedame“.   

Daug dėmesio „Čikagos“ pastatyme yra skiriama garso sistemoms. Spektakliuose bus naudojama viena geriausių šiuo metu Lietuvoje esančių įgarsinimo įrangų, ją suvaldyti teatro darbuotojams padės šios srities specialistai. „Norime, kad garsas žiūrovus sužavėtų ne mažiau nei vaizdas, tad intriguojančių vaizdų ir garsų tikrai netrūks... Miuziklą „Čikaga“ ruošia apie penkiasdešimt technikos darbuotojų – profesionalų, kurie liks publikai nematomi, tačiau stengsis ir jaudinsis dėl galutinio rezultato ne mažiau nei esantys scenoje“, – atskleidžia Muzikinio teatro Pastatymų tarnybos vedėjas.     

Naujos dimensijos „Čikaga“  

It pro didinamąjį stiklą statant miuziklą procesus stebėjo ir patarimus dalijo profesorius Derekas Barnesas iš Didžiosios Britanijos, matęs turbūt kone visus šiuo metu skirtinguose pasaulio kampeliuose rodomus miuziklo pastatymus ir dirbęs su „Čikagos“ žvaigždėmis Brodvėjuje (Niujorke) bei Vestende (Londone).   

„Lietuviškasis „Čikagos“ variantas yra mano mėgstamiausias. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro „Čikaga“ kitokia, ji ypatinga“, – sako profesorius Derekas Barnesas. Miuziklo „Čikaga“ scenografė Renata Valčik buvo apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi už miuziklo scenografiją.  

Lietuviškoji „Čikaga“ ypatinga ir tuo, kad šalies kūrėjai pirmieji išdrįso vieną populiariausių miuziklų pasaulyje perkelti ir pritaikyti didelei erdvei, arenoms. Paprastai šis miuziklas rodomas gana intymioje aplinkoje, scenoje matoma nedaug dekoracijų, kostiumai taip pat minimalistinai, nors to pakanka, kad kūrinys būtų persmelktas seksualumo ir priblokštų žiūrovus. „Lietuviai pasuko kiek kitu keliu. Inga Briazkalovaitė (choreografė) ir Rūta Bunikytė (režisierė), kartu su scenografais, kostiumų ir šviesų kūrėjais, garsistais, „Čikagą“ perkėlė į visiškai kitą, naują dimensiją“, – tvirtina profesorius Derekas Barnesas.  

Profesionalas skaičiuoja, kad Brodvėjaus ir Vestendo „Čikagos“ pastatymai kone identiški savo sudėtimis. Čia pasirodo 13 antraplanius vaidmenis kuriančių artistų ir 6 pagrindinius personažus įkūnijantys aktoriai. „Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras išplėtė šokėjų sekciją, kuri pasipildė profesionaliais baleto šokėjais, ir chorą, Mary Sunshine partijas atlieka koloratūrinis sopranas Rita Petrauskaitė. Papildomi artistai scenoje miuziklui suteikė naujų spalvų, įpūtė šviežumo ir originalumo. Jūsų „Čikaga“ – fantastiškas spektaklis“, – pagyrų lietuviams negaili Derekas Barnesas.  

Lyg kino filme  

Brodvėjaus istorijoje „Čikaga“ – vienas ilgiausiai rodomų miuziklų. Jis yra statytas Tokijuje, Limoje, Londone, pagal šią istoriją sukurta filmų, o Robo Marshallo režisuotas filmas „Čikaga“ jį dar labiau išpopuliarino. Sėkmingi pastatymai ir talentingi atlikėjai išgarsino „Čikagos“ muziką, o ypač publikai atpažįstamos partijos: „All That Jazz“, „Cell Block Tango“, „When You're Good to Mama“, „Roxie“. Šie kūriniai seniai gyvena savo gyvenimą: skamba įvairiuose muzikiniuose televizijos projektuose, koncertuose, dainuojami karaokės konkursuose ir net namuose.  

Garsiausių pasaulio muzikinių filmų dešimtuke ir Robo Marshallo režisuota „Čikaga“. 2002 m. publikai pristatytoje muzikinėje kriminalinėje komedijoje vaidina Queen Latifah, Richardas Gere'as, Catherine Zeta-Jones, Renee Zellweger, Lucy Liu. 40 JAV milijonų dolerių kainavusio miuziklo veiksmas perkelia žiūrovus į 1929-ųjų Čikagą. Garbės ir populiarumo siekianti varjetė dainininkė Roxie nužudo savo neištikimą draugą ir atsiduria kalėjime. Už grotų ji sutinka varjetė žvaigždę Velmą, kuri laukia teismo už savo meilužio ir sesers žmogžudystes. Būdama laisvėje Roxie labiausiai pavydėjo Velmos pasiektos karjeros, o dabar kalėjime turės su ja dalytis ne tik spaudos, bet ir žinomo advokato Billy Flynno dėmesiu.   

KVMT inform. 

Televizijos mes žiūrime tikrai daug. O kartu su internetu užplūsta tiek informacijos, kad joje gali paskęsti, kartais – ir neišsiropšti. Papuolę į visokių melagienų, ne­patikrintų faktų, gandų ir tiesiog juodos propagandos akivarą, mes dažnai pra­dedame tikėti, kad visi rusai – ge­ri žmonės, tik va, Putinas per daug užsimojo; kad mobilizuotieji į karą – nekalti vargšai vaikinai ir jiems reikia padėti; kad gal vis dėlto Va­karai neturėtų tiekti Ukrainai ginklų, tada būtų galima sėsti už derybų stalo...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 94

Lietuvos miestai žiemos miegu nesnaudžia – Kaunas praėjusią savaitę atsisveikino su Europos kul­tū­ros sostinės titulu, o štai mūsų kai­mynai tauragiškiai artė­jan­čiais naujaisiais metais jau pa­si­ruošė priimti Lietuvos kultūros sostinės karūną. Iki tol – galimybė laisvalaikį praleisti naujose parodose ar su švie­žiai „Booker Prize“ įvertinta knyga.

Kaunas Kultūros sostinės titulą perdavė kitiems trims Europos miestams. Projektui pasiekus finišo tiesiąją, Lie­tuvos ir užsienio miestai pasipuošė oro bučinius siunčiančių žmonių nuotraukomis – tai fotografo Remio Ščerbausko meninis projektas, kuriuo simboliškai atsisveikina „Kaunas 2022“ kūrėjai. Anot jų, 2022 bučiniai skirti svajotojams ir darytojams, dalyviams ir kūrėjams, kurie Kultūros sostinės svajonę padėjo paversti realybe. 

Artėjantys 2023-ieji ypatingi bus Tau­ragei – miestas taps Lietuvos kultūros sostine, todėl ir mums atsiveria puiki proga aplankyti tarptautinius muzi­kos bei meno festivalius, pasižvalgyti meno pleneruose, vyks istorinė inscenizaci­ja „Skalvių pilies užėmimas“, konferen­cija „Žaliasis kelias“ ir daugybė kitų renginių. Kokie metai laukia, buvo atskleista „Tauragė – Lietuvos kultūros sostinė 2023“ koncepcijos renginyje. Tau­ra­gė ateinančiais metais taps tikra „Kul­tūros muitine“, kuri primins, jog miesto istorija ir raida neatsiejama nuo kelio. Tau­ragė – pasienio miestas, čia nuo seno vyko kultūriniai mainai, susikirsdavo etnografinių regionų ribos bei tranzitiniai keliai, todėl ir Tauragės kultūros muitinė 2023-iaisiais kvies atsigręžti į Praeities kelią, kartu keliauti Bendrystės keliu, pasigėrėti Pasaulio keliu, žvilgtelėti į Ateities kelią ir grožėtis Žaliuoju keliu. Kultūros sostinės metai Tauragėje prasidės specialiu renginiu sausio 20 d.

Tačiau galima pasižvalgyti ir toliau. Štai gruodžio 14–17 d. Jono Meko vizualiųjų menų centre vyks festivalis „Keep Singing“, dedikuotas vienam ryškiausių Lietuvos menininkų J. Mekui. Jo vardo vizualiųjų menų centras kartu su perkusininku, geru J. Meko draugu Daliumi Naujokaičiu-Naujo ir talentingais Lietuvos bei užsienio muzikantais kviečia dalyvauti renginiuose ir prisiminti bei padėkoti didžiam menininkui už milžinišką indėlį į mūsų kultūrą, laisvę ir atvirą pasaulėžiūrą. Festivalyje netrūks įvairios muzikos, šėlsmo, garso, linksmybių. Pirmąją jo dieną bus atidaroma paroda „Album“. Parodos kuratorius – J. Meko sūnus Sebastianas Mekas. Lankytojai išvys kiekvienų J. Meko gyvenimo metų nuotraukas. Gruodžio 15–17 d. Signatarų namuose vyks improvizacinės, džiazo muzikos, poezijos, šokio ir performanso pasirodymai.

„Nepaprastai intymiai, gailestingai, pagaviai nutapytas priklausomybių, drąsos ir meilės paveikslas“, – taip 2020-aisiais, skirdama Douglaso Stuar­to romanui „Šugis Beinas“ prestižinį „Booker Prize“ apdovanojimą, sakė „Bo­o­­ker Prize“ komisija. Knygai buvo lemta sužavėti ne tik kritikus bei literatūros profesionalus, bet ir skaitytojus – pandemijos pradžioje anglų kalba pasirodęs jautrus romanas sulaukė didžiulio dėmesio. Dabar romanas pasirodė ir lietuviškai – iš anglų kalbos jį išvertė Mėta Žukaitė.

D. Stuartas – Glazge gimęs škotų kilmės Amerikos rašytojas, drabužių dizaineris, o „Šugis Beinas“ – debiutinis autoriaus romanas.

Kotryna PETRAITYTĖ

„Šilalės kraštas man visada buvo brangus, o Kuršėnuose gyvenu kaip tremtyje“, – meno parodos Bijotuose uždarymo metu sakė kraštietė, la­kūno Jurgio Kairio sesuo Zita Kairytė-Volkvičienė. Ir nors su daile su­sijęs beveik visas moters gyvenimas, surengti savo darbų parodą ji nu­sprendė tik išėjusi į pensiją. Kartu Baublių muziejuje buvo eksponuojami ir jos sutuoktinio darbai.

„Gyvenimo pagrindu laikau žmogų, jo sąlytį su gamta. Labiausiai vertinu ne materialius blizgučius, o dvasinį pasaulį, jo subtilybes. Mano įsitikinimu, viskas yra ten, kur žmogus pramina naujus takus savo sielai, kurią tobulina, kur stato rūmus savo jausmams – t. y. poezijoje, prozoje, dailėje. O visa tai yra širdies klyksmas, antrasis pasaulis, savotiškas skausmo takas į dvasios vartus, bet kartu ir džiaugsmo bei sielos laisvės daina“, – „Šilalės artojui“ sako menininkė Z. Kairytė-Volkvičienė.

Pasak dailininkės, ji nuo mažų dienų siekė ir norėjo tapti menininke. Ir nerūpėjo pinigai, tai, kad menininkai mažai uždirba. Tiesa, kai dar mokėsi Pinciškės pradinėje mokykloje, Severėnų ir Kal­tinėnų mokyklose, neturėjo profesionalaus dailės mokytojo. Todėl paišydavo, anot jos, tai, kas pavykdavo ir kaip išeidavo. 

„Tai kokį puodą, stalą, kitokius įvairius menkniekius piešdavau. Nežino­jau, kaip tapoma gamta, kokie yra reikalavimai. Bet jau tada supratau, jog į viską reikia žiūrėti lyg per kokį tink­lą – svarbu matyti spalvas. Prisimenu, nuvažiavau į stojamuosius egzaminus tuo­metiniame Dailės institute, bet, pirmą kartą pamačiusi gipsinę galvą, natiurmortą, kurie duodami egzamino metu, išsigandau, atsiėmiau dokumentus ir išvykau namo“, – prisimena menininkė.

Tačiau ir tada neatsisakė savo svajonės. Dirbdama Kaune, dvejus metus Dailės technikume lankė kursus bei ruo­šėsi stojamiesiems egzaminams. Įgijus patirties, pavyko įstoti į Dailės institutą, bet tik į neakivaizdines studijas, nes į nuolatines buvo neįmanoma patekti – konkursai buvo didžiuliai.

„Buvo sakančių, kad tu menininkė, nieko neuždirbi. O aš visiems atsakydavau, jog vis tiek kito kelio nesirinkčiau. Kai pradėjau dirbti dailininke kultūros centre, savo kitiems pomėgiams nebe­turėjau laiko, tekdavo daryti tai, kas bu­vo reikalaujama. Be to, ir dirbdavau ne vienoje vietoje. O dabar turiu daug laiko ir galiu grįžti prie savo pomėgių“, – „Šilalės artojui“ teigia Z. Kairytė-Volkvičienė.

Šiaulių rajono kultūros centre turėjo daryti beveik viską – kurti reklamas, sveikinimus, dekoracijas. Moteris yra dirbusi ir restauratore bažnyčiose, ten šiek tiek tapydavo. Išėjusi į pensiją, Z. Kai­rytė-Volkvičienė sugalvojo sukurti savo parodą, o joje eksponuoti pačios tapytą šilką bei paveikslus. Šiuos darbus buvo galima išvysti parodoje Bijotų muziejuje. 

„Parodos tema – žiema. Labai myliu gamtą, mišką. Tačiau yra ir visa serija nutapytų bažnyčių: Varnių, Kaltinėnų, Kuršėnų, Telšių, kurioje, beje, ir man, ir broliams buvo suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. Kai kurie mano darbai sukurti gana seniai, bet anksčiau nedrįsdavau jų parodyti. Maniau, kad mane kritikuos. O dabar kai kur nors „facebooke“ pasižiūriu, kokius darbus žmonės eksponuoja ir parodas rengia, tai, sakau, galiu ir aš“, – šypsosi pašnekovė.

Parodoje buvo galima išvysti ir menininkės vestuvių suknelę, taip pat įvairių suknelių, kurios papuoštos kraštietės meno kūriniais. Be to, prie parodos kūrimo prisidėjo ir jos vyras Algirdas, eksponavęs dalį savo medžio darbų: medinius šaukštus, puodus, laikrodžius bei pan.

„Vyras drožia iš medžio jau apie trejus metus. Turi labai daug darbų, jų gal trečdalis liko namuose, į ekspoziciją neįmanoma visko sutalpinti. O ilgais žiemos vakarais Algirdas imasi ir stambesnių darbų: gamina langus, laiptus, beveik viską“, – vyrą giria menininkė.

„Šilalės artojui“ dailininkė prasitarė, kad ir jos brolis, garsusis lakūnas J. Kai­rys, yra meniškos sielos: anot sesers, jis gerai piešia ir netgi yra sakęs, kad jei būtų neįstojęs į aviaciją, būtų studijavęs architektūrą. 

„Su broliu sutariame labai gerai nuo pat vaikystės. Mes suprantame vienas kitą – daug žodžių nereikia, pažiūri­me vienas kitam į akis ir viskas aišku. Su­sitinkame, bendraujame telefonu, lan­kausi visose aviacijos šventėse Lie­tu­voje, kur jis dalyvauja“, – sako Z. Kai­ry­tė-Volkvičienė.

Be to, ant menininkės, ir abu jos vaikai paveldėjo šeimos polinkį menui – tiesa, jie daugiau mokėsi muzikos. Pa­sak pašnekovės, gal ir pati juos šiek tiek spaudė, nes ji tokių galimybių neturėjo. Tačiau ir sūnus bei dukra taip pat gerai  piešia. Dukra studijavo interjero dizainą, sūnus – fotografiją. Deja, dabar jie dirba ne su menu susijusioje srityje.

O ar dažnai dailininkė apsilanko Ši­lalėje? 

„Šį kraštą visada laikau savu. Kažką, būna, išgirsti apie Šilalę ir sakai: „O, mano rajonas!“ Ypač įdomu, kai Šilalę pamatai per televiziją. Ji išgražėjusi! Gal kad sava, viskas kitaip atrodo. Aš gyvenu Kuršėnuose, jaučiuosi ten kaip vėl nublokšta į svetimą vietą, nejaučiu didelės meilės. O čia – Medvėgalis, Lūksto ežeras“, – su nostalgija apie gimtinę kalba kraštietė. 

Tiesa, moteris apgailestauja dėl griūvančio tėviškės namuko – sodyboje beliko tik akmeninis tvartas. Tačiau liūdesys netrukdo susitikti su draugais, giminėmis, dalyvauti klasės susitikimuose. Anot dailininkės, meilė savam kraštui skatina rengti čia parodas, o į jas susirinkę žmonės padeda kurti ir gyventi. 

„Kaltinėnuose irgi buvo mano paroda. Galvojau, kad dar reikia kažkur šiame krašte ją eksponuoti ir patekau į Bijotus. Ypač norėjau pabūti su buvusiais klasės draugais, kad jie pamatytų mano parodą. Svarbu, jog kažką darau, nesėdžiu be darbo ir galiu kurti“, – tikina dailininkė.

Moteris pastebi, kad ir jos vyrui Al­girdui patinka Šilalė. Jis kilęs iš Telšių rajono, tačiau gyveno visai netoli Šilalės rajono, lankė Severėnų bei Kaltinėnų mokyklas, todėl ir jos gimtinė jam tapo artima. 

O kokie yra dailininkės ateities planai? 

„Dabar stalas apverstas – darau atvirukus. Tikiuosi surengti šrifto parodą. Norisi rinkti juos nuo seniausių laikų ir apipavidalinti tekstu, išrašyti su dekoracijomis. Lietuvoje mažai žmonių tai daro. O aš turėjau labai gerą šrifto dėstytoją Albertą Gurską, kuris suteikė itin daug žinių“, – apie ateities planus pasakoja Z. Kairytė-Volkvičienė.

Kraštietė visus „Šilalės artojo“ skaitytojus sveikina su artėjančiomis šventėmis, linki džiaugtis savo kraštu, nes jis, pasak pašnekovės, ne tik gražus, bet svarbiausia, jog čia gyvena geri žmonės. 

Vesta VITKUTĖ

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos studentė

Algimanto AMBROZOS nuotr.