Kiekvienais metais keičiami vandens skaitik­liai iškėlė klausimų ne vienam „Šilalės artojo“ skaitytojui. Jie teiraujasi, kaip dažnai tai turi būti daroma ir kas už juos moka. Žmonės net įtaria, kad mokestis imamas kaip už naujus skaitiklius, bet vietoje jų gali būti pristatomi jau naudoti iš kito buto.

Visus šiuos ir dar daugiau klausimų pateikėme UAB „Šilalės vandenys“ direktoriui Edmundui Auškalniui.

Į „Šilalės artoją“ paskambinusi šilališkė stebėjosi, kodėl skaitikliai yra taip dažnai keičiami. Pasak jos, juk per metus bute jiems tikrai nieko nenutinka.

„Šilalės vandenų“ darbininkai pakeitė vandens skaitiklį, tačiau nepraėjo nė metai, o jie ir vėl beldžiasi į duris. Gal taip pelnosi? Dar girdėjau, jog dažnai įdeda senus skaitiklius, kad nereikėtų naujų – svarbu, jog pakeičia ir pinigus pasiima. Ar galima taip elgtis su žmonėmis?“ – piktinosi skaitytoja.

Be to, moters teigimu, įmonės darbuotojai ateina ne­įspėję.

„Šiais laikais, kai pilna sukčių, kurie tik ir apsimeta visokių tarnybų atstovais, baugu įsileisti nepažįstamą žmogų. Pavyzdžiui, kituose miestuose, kiek girdėjau, prieš tai į pašto dėžutes būna įmetami perspėjimai. Tada žinai, ko laukti“, - sakė šilališkė.

UAB „Šilalės vande­nys“ direktorius E. Auš­kalnis sutin­ka, jog at­vejų, kai būna permontuojami jau naudoti skai­tikliai, pasi­taiko. Ta­čiau, jo tei­gimu, taip būna retai. Be to, prieš tai jie yra pa­tikrinami.

„Vandens skaitikliai yra keičiami kas šešerius metus. Anksčiau tą darydavome kas ketverius. Tai reguliuoja Valstybinė metro­logijos tarnyba, o ne mes. Nau­jas skaitik­lis kainuoja apie 13 eurų, ir jo kaina yra įtraukta į bend­rą sąskaitą, atskiroje eilutėje, pavadinta „pardavimo kaina“. Į šią sumą įeina ir sąskaitų išrašymas, ir skyriaus iš­lai­­ky­mas, ir kt. Būna, jog skai­­tiklis prieš keitimą yra nedaug prasisukęs, ypač - pas taupius pensininkus. Tokį siunčiame į Metrologijos tarnybą patikrinimui ir, jei su juo viskas gerai, vėl sumontuojame. Gal­būt dėl to žmonės ir pagalvojo, kad iš vieno buto į kitą pernešame senus prietaisus. Naudoto skaitiklio patikra atsieina apie 5-6 Eur“, – aiškino E. Auškalnis.

UAB „Šilalės vandenys“ direktorius patikslino, jog per metus vidutiniškai patikrini­mui išsiunčiama apie 100 skai­tiklių, o įmonės darbuoto­jai iš viso jų pakeičia apie 1500.

„Gali būti, kad netyčia darbuotojai ir dukart per metus užsuka į tą patį butą. Tačiau jo gyventojui mokėti daugiau tikrai nereikia. To­kia klaida gali įvykti, nesuderinus atspausdintų sąra­šų. Bet pačioje sistemoje vi­si pakeitimai matosi. Mus kont­roliuoja Kainų komisija, Met­­rologijos tarnyba, tad savivaliauti neišeina“, – patikino E. Auškalnis.

Vyresni žmonės baiminasi įvairiausių sukčių, tad nepažįstamiems tiesiog neatidaro durų. Tad kaip garbaus amžiaus senoliui suprasti, jog į duris beldžiasi ne pinigų lupikautojai, o „Šilalės vandenų“ atstovai?

„Mūsų darbuotojai visada vaikšto su darbine apranga, ant kurios yra įmonės pavadinimas. Taip pat turi darbo pažymėjimus, kuriuos privalo parodyti. Jei ir tai neįtikintų gyventojų, keliskart nepavykus patekti į kurį nors butą, pašto dėžutėje yra paliekamas lapelis su informacija apie apsilankymo tikslą bei telefono numeris. Juo paskambinęs, žmogus galės aptarti kitą mūsų darbuotojų apsilankymo laiką“, – garantavo UAB „Šilalės vandenys“ direktorius.

Pasiteiravome ir apie kompensacijų už vandenį teikimo tvarką. Mat skaitytojai nori žinoti, kodėl jų prašantys žmonės turi ne tik kreiptis į savivaldybę, bet ir apie jų paskyrimą informuoti įmonę. Ar dar negana biurokratizmo?

„Dokumentus kompensacijoms gauti tvarko savivaldybėje. Mes neturime informacijos apie žmonių pajamas. Tačiau jei gyventojas yra skolingas mūsų įmonei, kompensacijos jis negaus tol, kol neišmokės skolos. Arba jis turi ateiti pas mus ir pasirašyti skolos išsimokėjimo sutartį su grafiku, pagal kurį bus grąžinama skola“, – sakė „Šilalės vandenų“ vadovas.

E. Auškalnio duomenimis, šiuo metu klientai UAB „Ši­lalės vandenys“ yra sko­lingi per 60 tūkst. Eur. Dau­giausiai problemų, kaip ir kitiems paslaugų teikėjams, kelia socialiniai būstai. Pa­vyz­džiui, vieno tokio būsto gyventoja už vandenį yra įsiskolinusi net 3000 Eur. Deja, kad skola kada nors bus padengta, direktorius nesitiki, mat moteris gyvena su vaikais, dar išlaiko sugyventinį. Pasak E. Auškalnio, vienintelė išeitis - šią šeimyną iškeldinti į būstą be patogumų, nes ji yra skolinga ir Šilumos tink­lams.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pirmoji žinia miestelį sukrėtė - nužudyta garbaus am­žiaus tvarkinga, niekam nenusikaltusi močiutė. Po to šioks toks palengvėjimas - policija suėmė nusikaltimu įtariamą jauną vyriškį. Užtat trečia žinia kai kuriuos žmones išgąsdino dar labiau negu pirmoji - įtariamasis laisvas! „Mes bijome! - sakė jie redakcijai telefonu. - Jei­gu suėmė, kam reikėjo paleisti? Ar laukiama tokios pat tragedijos kaip Kražiuose, kai policijos atseit stebimas vyras papjovė kelias moteris“. Ypač išsigando vyresnio amžiaus vieniši žmonės. Jei žudikas atėjo pas vieną senolę, kodėl negalėtų ateiti pas juos? Gal tamsoje į gatvę nekelti kojos?

Policija neskelbia, kas tas 29 metų įtariamasis, kurį ji suėmė ir po 10 dienų, prokuroro sprendimu, jis buvo paleistas. Kaip „Šilalės artojui“ teigė bylos tyrimui vadovaujantis Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras Jurij Petuchov, įtariamajam skirta kita kardomoji priemonė - namų areštas. bet Kvėdarnoje visi žino įtariamojo vardą ir pavardę. Žino ir Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, tą įsimintiną dieną pirmasis atvykęs į nusikaltimo vietą, iškvietęs ugniagesius, kurie ir rado senolę namuose jau nebegyvą.

„Tai, jog policija suėmė šitą žmogų, man atrodo logiška: jaunas, stiprus, bet jokio užsiėmimo neturintis, mėgstantis išgerti. Sakyčiau, netgi valkataujantis. Nei nuolatinio darbo, nei pajamų. Iš ko jis geria? Štai kas stebino žmones. Dabar jie išsigando, kad jis paleistas. Tačiau baimės gali būti perdėtos. Juk iki suėmimo tas žmogus nieko negąsdino. Tai nėra kažkoks žudikas maniakas ar psichopatas, kuris eitų per miestelį, daužydamas galvas. Sakyčiau, iš visai normalios šeimos, broliai tvarkingi, tik šis kažkoks nepritapęs. Galime daug prišnekėti, bet reikia turėti galvoje, jog nusikaltėliu vadinti, kol teismo nebuvo, negalime. Palaukime ir netrukus sužinosime teisybę, - „Šilalės artojui“ sakė seniūnas.

Gatvėje sutiktos kvėdarniškės Vilma ir Bronė dar nebuvo paskaičiusios „Šilalės artojo“ ir nežinojo, kad įtariamasis yra paleistas iš areštinės, jam paskirtas namų areštas. Tačiau sakė šį vyrą pažįstančios bei apie jį girdėjusios. Atseit, turėjęs pinigų, ėjęs į parduotuvę gėrimo. O iš kur galėjo gauti? Dar jos girdėjusios, jog tas vyras esą dirbęs pas tą močiutę, skaldęs malkas ar dar kažką daręs, taigi žinojęs, kas ir kaip. O kad dabar paleistas, tai vakare jos užsirakins duris.

„Geriau nešnekėsime, nes pačios gausime į galvas“, - gąsčiojosi jos.

Vyrai, kitoje gatvėje skaldę malkas, sakė visai nebiją jokių žudikų.

„Tiek kirvių turime, ko mums baimintis? O tie, kurie gyvena vieni, tegu vakare užsikabina duris ir nieko neįsileidžia. Nieko nedirbantys išgerti irgi nori. Kad jau pradėjai, tai nesustosi“, - aiškino Albinas.

Lietuvos ka­riuo­­menės savano­ris Jeronimas taip pat tvirtino nebijąs jokio plėšiko, tačiau pažįsta vienišų žmonių, kurie yra labai išsigandę. Gal kokį ginklą turi, kad savanoris?

„Turėsi ginklą – jį reikės saugoti, žiūrėti, jog kas nepavogtų. Gink­lai saugumo neduos. O tai, kas atsitiko, buvo tik laiko klausimas. Pas mus kas 10-15 metų kas nors nutinka. Bėda, kai yra žmonių, kurie niekur nedirba, neaišku, iš ko gyvena, nesuprasi, iš kur ima pinigų girtuoklystėms. Vienas kitas, žiūrėk, kam malkų paskaldo, bet kiti eina per žmones kaulydami. Tas vaikinas, kuris dabar yra įtariamas žmogžudyste, pas mane irgi buvo atėjęs, prašė kelių eurų, bet pasakiau, kad pinigai yra uždirbami, ir jis daugiau į mane nesikreipė. Žmonės išsigandę, jog jį paleido, vakare bijo išeiti į gat­vę. Tačiau jiems ir taip būdavo nesaugu. O jeigu paleido iš arešto, tai tikriausiai pagal įstatymus, gal yra kokia priežastis“, - svarstė Jeronimas.

Kadangi visi žino, kas tas įtariamasis ir kur jis gyvena, nebuvo sunku jį surasti. Įtariamajam skirtas namų areštas. Nustatytas griežtas režimas, kurį pažeidęs, tarkime, vakare laiku neparėjęs namo, jis gali vėl atsidurti už grotų.

Jaunas vyras sėdėjo namuose, buvo blaivus ir kalbėjo mandagiai. Mums rūpėjo, kodėl jį paleido iš areštinės?

„O kaip nepaleis, jeigu ant manęs nieko neturi? Dešimt parų ir taip pasėdėjau be reikalo. Visi tie įtarimai - tai apkalbos ir prasimanymai. Girdi, turėjau daug pinigų, sklaidžiausi krautuvėje. Bet aš turėjau tik 10 eurų, buvau juos užsidirbęs. Nei pažinojau tos močiutės, nei žinojau, kur ji gyvena. Esu nekaltas, tačiau pasą atėmė, negaliu išvažiuoti į užsienį dirbti“, - dėstė įtariamasis sunkiu nusikaltimu.

Paskui vyriškis pakalbėjo telefonu su broliu ir netikėtai pareiškė, kad jis daugiau nieko nebesakys ir net atsisako visų savo žodžių...

Petras DARGIS

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Pirmadienio vakarą (vasario 27 d.) rajoną vėl sudrebino netikėta tra­gedija – savo gyvenimą užbaigti nusprendė vos 16 su­laukęs Vilius M. Jaunuolį ant Šiauduvoje esančio pi­lia­kalnio rado jo artimieji ir draugai. Neoficialiais duo­menimis, iš gyvenimo pasitraukęs dešimtokas nepaliko jokio laiško, kuriame paaiškintų tokį nesuvokiamą sprendimą. Medicinos ekspertas įtaria, jog tai galėjo būti ne pirmasis bandymas nusižudyti. Su vaikino klasiokais ir draugais dirba psichologų komanda.

Ne pirmas bandymas?

Antradienį išplatintoje policijos paros įvykių suvestinėje skelbiama, kad pirmadienio vakarą, apie 22 val., Šiauduvos kaimo miške rastas jaunuolio kūnas smaugvirvės kilpoje. Įvykio tyrimui vadovaujantis Šilalės rajono apylinkės prokuroras Egidijus Žylius teigė neturįs duomenų apie vaikino paliktą atsisveikinimo laišką. Tačiau patvirtino, jog pirmieji kūną rado artimieji bei mirusiojo draugai. Jie ir iškvietė pareigūnus bei medikus. Pastarieji tik konstatavo mirties faktą.

Tauragėje dirbantis medi­cinos ekspertas Antanas Ged­­minas „Šilalės artojui“ atskleidė, kad iš tam tikrų žymių ant jaunuolio kūno galima įtarti, jog tai nebuvo pirmasis bandymas pasitraukti iš gyvenimo. Ar vaikinas buvo blaivus, taip pat ar nevartojo narkotinių medžiagų, paaiškės atlikus tyrimus.

Šeima buvo stebima

Laukuvos seniūnas Virgi­li­jus Ačas sakė, kad nors šeima, kurioje augo Vilius, nebuvo įtraukta į rizikos sąrašą, so­cialiniai darbuotojai jų namus stebėjo.

„Kiek man žinoma, tėvai buvo išsituokę, mama ieškojo galimybių išvykti į užsienį, bet to neleido Vaiko teisių apsaugos skyrius. Tiesiog neleido palikti vienintelio nepilnamečio jo vyresnės sesers globai. Dabartinėmis mano ži­niomis, mama susirado darbą kažkur čia pat“, – pasakojo V. Ačas.

Socialinės darbuotojos Dan­guo­lės Šimkuvienės teigimu, motina buvo nusiteikusi geranoriškai, tačiau niekada per daug neatviravo.

„Matėsi, jog namuose trūksta tvarkos. Bet moteris turėjo tam paaiškinimą – namas priklauso jos buvusiam vyrui, ji jame gali gyventi, kol vaikams sueis 18 metų. Tiesiog nenorėjo investuoti ne į savo namus. Didesnių problemų neįžvelgėme. Šeimoje buvo trys vaikai, jų tėvas, berods, dirba užsienyje, ir mama niekada apie jį nekalbėdavo“, – patikino šeimą lankiusi specialistė.

Savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Bi­ru­tė Sragauskienė taip pat tvirtino, jog ši šeima tarnybai buvo žinoma, nes vaikams ne kartą buvo nustatyta laikinoji globa/rūpyba tėvų prašymu, t. y. kuomet jie išvyksta dirbti į užsienį.

„Nuo praėjusių metų vidurio mama pati jais rūpinosi, įsidarbino, nes netenkinome jos prašymo dėl dukros paskyrimo nepilnamečio brolio globėja. Šeima kurį laiką buvo stebima dėl to, ar nepilnametis nėra paliktas be įstatyminio atstovo“, – aiškino vedėja.

Elgesio problemų neturėjo

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos, kurioje mokėsi nusižudęs jaunuolis, direktorius Stasys Norbutas teigė, kad nors mokslai vaikinui sekėsi ne per geriausiai, tačiau dėl elgesio problemų nebuvo.

„Turėjo jis neigiamų įvertinimų. Kartais nelankydavo pamokų, teisindavosi pramiegojęs ir pavėlavęs į autobusą. Buvo gana uždaro būdo, bet turėjo kelis gerus draugus. Jie visada penkiese kartu leisdavo laiką – bene nuo antros klasės visi kartu. Jie ir padėjo rasti Viliaus kūną. Vieno iš jų mama pasakojo, jog prieš dvi savaites jie visi dalyvavo draugės gimtadienyje. Sakė, kad Vilius tą vakarą buvo linksmas, viskas, atrodo, buvo gerai. Šiuo metu visai mokyklos bendruomenei sunku, ypač - Viliaus klasiokams. Iškviesti 5 psichologai, kurie bendrauja su visais norinčiaisiais pasikalbėti. Artimiausių vaikino draugų emocinė būklė tik­rai sunki“, – kalbėjo gimnazijos direktorius.

Neleido bendrauti su seneliais

Šiauduvos seniūnaitė Gra­ži­na Paulikienė pasakojo, jog pirmadienio vakarą Viliaus sesuo, nesulaukusi jo namuose,  pradėjo skambinėti draugams, pažįstamiems ir klausinėti, kur jis galėtų būti.

„Atvažiavo jo klasiokai, vėliau ir „greitoji“ su policija. Ir visi iškart nulėkė piliakalnio link – jis ten leisdavo laiką su draugais. Gal buvo kam nors ką nors pra­sitaręs, kad kitose vietose net neieškojo“, – svarstė seniū­naitė.

G. Paulikienė teigė, jog kaime buvo žinoma, kad mama neleido vaikams bendrauti su močiute iš tėvo pusės, kuri gyveno visai čia pat. Pastaroji kaimynams esą guosdavosi, kad jai skaudu, jog negali matyti anūkų.

„Nežinau, kas tarp jų įvyko, tačiau vaikai su močiute nebendravo. Ir kai mama išvažiuodavo į užsienį, jie likdavo vieni. Nevalgę nebuvo, betgi nepilnamečiai ilgas dienas vieni... Nežino niekas ir kodėl tėvai išsiskyrė – jie buvo uždari žmonės“, – sakė moteris.

Močiutė nežino, kodėl anūkas taip pasirinko

Šiauduvoje sutikome ir gyvenimą nutraukusio Viliaus mo­čiutę. Tačiau ji tik pasakė nemėgstanti spėlioti ir nežinanti, dėl ko anūkas taip pasielgė.

„Ne mes jį radome. Nieko nežinau, kas galėjo nutikti. O laiškas, jei ir buvo, tai tikrai yra sunaikintas“, – ašarodama tarstelėjo ji.

Tokie jos svarstymai sukėlė dar daugiau abejonių: ar galėjo būti koks nors atsisveikinimo laiškas, kuriame vaikinas būtų paaiškinęs tokį protu nesuvokiamą poelgį, ir kas galėtų siekti jį sunaikinti? Tačiau moteris į kalbas nesileido - lydima bičiulės, nuskubėjo anūko mirties vietoje uždegti žvakę...

Draugai žinojo, kur ieškoti?

Kaimynystėje gyvenanti mer­gina papasakojo lemtingą vakarą vaikštinėjusi po kai­mą su draugėmis. Apie 22 val. pastebėjusi daugiau au­to­mo­bi­lių – iš pradžių paprastus, o po to ir „greitosios“ bei policijos.

„Pažinojau Vilių, mes kartu važiuodavome mokykliniu autobusu. Kai pamatėme, kad viena po kitos lekia „greito­ji“, policija, spėliojome, kad gal avarija. Bet išvydome kata­falką, verkiančius Viliaus klasiokus. Parnešė jį nuo kalno. Ten jis dažnai aikštelėje, prie kryžiaus, vasaros vakarus leisdavo su draugais. Ten ir rado. Jis tikrai buvo labai geras žmogus, niekada nieko neužkabinėjo“, – sukrėsta bend­raamžio savižudybės, kalbėjo šiauduviškė.

Šiurpinanti statistika

Mūsų rajonas šalyje pirmau­ja savižudybių skaičiumi. Vals­tybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, 2015 m. Ši­lalės rajonas pagal savi­žu­dybių skaičių buvo 5-as. Už­pernai gyvenimą savo noru mūsų rajone užbaigė 16 žmonių. Tiesa, pernykščiai rezultatai šiek tiek guodžia – nusižudė 6 asmenys.

Tačiau didžiausią nerimą ke­lia tai, jog mūsų rajone kiek­vienais metais nusižudo vaikai ar paaugliai.

Nors viešai deklaruojama, kad savižudybių prevencijai yra skiriamos įvairios akcijos, tragedijos akivaizdoje nejučia iškyla klausimas: ar tikrai visų už tai atsakingų institucijų darbuotojai tinkamai atlieka savo darbą? Ar neapsiribojama tik lankstinukų išleidimu?

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Gimei, KARY, su Lietuva,

augai su ja, stiprėjai.

Reikėjo – koveisi už ją –

Tėvynę taip mylėjai!

Dievas, Tėvynė širdyje

Žemės kelionę lydi.

Kūrėjas laimino Tave,

kiekvieną Tavo žygį.

Šiandieną Padėka širdžių: 

Kūrėjui maldos mūsų!

Su JUBILIEJUMI, KARY!

Ir jų dar daug kad būtų!

„LLKS Kęstučio apygardos partizanas, karys savanoris, buvęs politinis kalinys, LPKTS Šilalės filialo narys Pranas Žiauberis atšventė 100 metų jubiliejų.

Paskutinį vasario sekmadienio rytą, lydimi baltų snaigių šėlsmo, LPKTS Šilalės filialo atstovai ir Stasio Girėno 3-ios kuopos šaulių vado pavaduotojas Pranas Briedis, išvykome į Kauną, kur prie mūsų prisijungė Stasio Girėno 3-ios šaulių kuopos vadas Rimas Vaičekauskas bei šaulė Dalia Jakštienė.

Į  Mažąją  Kristaus Prisikėlimo bažnyčią atvykome prieš Šv. Mišias, todėl turėjome laiko ją apžiūrėti: bažnyčia gana erdvi, šilta, maloniai džiugina šventovės paprastumas, jaukumas, spalvingi vitražai, sienoje ištapyti altoriai.

Prieš Šv. Mišias - iškilminga J. E. arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus vedama eisena, kurioje - Kęstučio apygardos partizanų, valstybinė ir LPKTS Šilalės filialo vėliavos. Už jų - tautinė juosta, su įrašu 100, nešama Šilalės tremtinių atstovų.

Užrišus jubiliatui juostą, J. E. arkivyskupas S. Tamkevičius aukojo Šv. Mišias. Arkivyskupas pamoksle apžvelgė P. Žiauberio nueitą gyvenimo kelią, primindamas jo besąlygišką atsidavimą Dievui bei Tėvynei. Po Šv. Mišių pašventino aukojimo metu atneštą jubiliatui vainiką ir uždėjo mūsų šimtamečiui ant galvos.

Po sugiedotos tautinės giesmės pasipylė sveikinimai, linkėjimai, gėlės, dovanos. Sūnus Remigijus dėkojo tėveliui už rodytą gyvą pavyzdį, einant gyvenimo keliu, už rūpestį ir meilę, visiems susirinkusiesiems – už jubiliatui parodytą pagarbą.

Dukra Aida su jauduliu prisiminė vaikystėje tėvelio duotas pamokas: kai vieną rytą ji rado išsegtą „spaliukų žvaigždutę“ ir susirūpino, kur ji dingo, tėvas jai paaiškino, kad tas ženkliukas - melas.

Pasak dukros, sekmadieniais tėvelis išklausydavęs dvejas Šv. Mišias. Paklaustas kodėl, paaiškindavo: „vienas už save, kitas - už tuos, kurie nebeina į bažnyčią...“

P. Žiauberio artimieji nuoširdžiai dėkojo J. E. arkivyskupui S. Tamkevičiui, Šilalės LPKTS  atstovams, šauliams, seselei Ramutei Būdvytytei ir parapijos jaunų šeimų rateliui, LDK Birutės karininkų šeimų moterų Kauno draugijai bei visiems, buvusiems kartu, švenčiant 100-ąjį gimtadienį. 

Po sveikinimų parapijos patalpose vyko agapė. Ją užbaigėme daina „Oi neverk, motušėle“.

LPKTS Šilalės filialo taryba taip pat dėkoja seselei R. Būdvytytei bei visiems kario savanorio partizano P. Žiauberio jubiliejinės šventės rengėjams, dalyviams.

Teresė ŪKSIENĖ

LPKTS Šilalės filialo tarybos vardu

R. VAIČEKAUSKO nuotr. 

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos „Robotikos“ būrelio komanda „Draugai“ kartu su mokytoja Danute Norbutiene dalyvavo „Robotiada 2017“ regioninėse var­žybose Klai­pėdoje, kur susirinko net 13 ko­mandų.

Šių metų tema – gyvūnai sąjungininkai. Varžybų lauke pačių sukonstruoti bei prog­ramuoti lego robotai turėjo atlikti šias misijas: saugiai nugabenti „ryklį“, išsaugoti gyvūnus, pravažiuoti pro šunį-vedlį, pamaitinti gyvūnus, atlikti biopamėgdžiojimą, išlaisvinti „pandą“ ir kt.

Mūsų komanda FLL (First Lego League) projektų konkursui pristatė projektą „Iš­manioji būda“: pasakojome, kaip, panaudojant šiuolaikines technologijas, galima apsaugoti naminius gyvūnus žiemą. Vertybių išbandymui sukūrėme plakatą, atspindin­tį draugiškumą, komandinį darbą, smagų laiko praleidimą.

FLL projektų pristatyme užėmėme pirmąją vietą, FLL vertybių išbandyme buvome antri, lego robotų turnyre - šešti.

Ema GIRGŽDYTĖ

Laukuvos Norberto Vėliaus gimnazijos mokinė

AUTORĖS nuotr.

(Pabaiga. Pradžia Nr. 3, 5, 7, 11)

Mūsų šeimai kasdienę avalynę - medkurpes, aulenkas - padirbdavo tėtukas. Iš mažens matydavau, kaip jis ber­žo ar blindės kaladę skelia pusiau, aptašo, įpjauna kulnies pjūvį, pagal kurpalio formą apdrožia, išskaptuoja ir tada apkala oda.

Sulaukęs 14 metų, pabandžiau kurpes pasidaryti pats. Pasidirbau. Bet jos buvo sunkios, nedailios, nepatogios. Tačiau jas šiaip taip sunešiojau. Kitas kurpes pasidariau jau geresnes. O vėliau vasarines kurpes be užkulnių dirbdavau ir paprašytas kaimo panelių.

* * *

Paupynio kaime gyveno kalvis Aleksas Maulius. Jis mane išmokė kalvio amato. Laisvesniu laiku jis dirbdavo batus. Pirmi batai, nors ir pasidariau meistro padedamas, nebuvo nei dailūs, nei patogūs: siauri aulai, didelės galvos tabalavo ant kojų. Kiti jau išėjo gražesni ir patogesni. Tiko ir į šokius nueiti.

A. Maulius paruošdavo ir „zagatovkes“ (ruošinius), kai bato galvos oda yra prisiu­vama prie aulo. O tai sugebėdavo ne kiekvienas batsiuvys, nes reikėjo didelio kruopštumo bei specialios ma­šinos odai siūti.

* * *

Pirmasis susitikimas su vilkais tėviškėje, Vytogaloje. Bu­vau jau sumitęs 20 metų ber­nas. Žiema, gilios pusnys, į tvartą ir šulinį iškasti apie pusantro metro gylio takai. Vie­ną žiemos naktį išgirdome skalijant mūsų šunį Kudlių: trumpai paamsi vienoje vietoje, o netrukus - jau kitur. Tai išgirdęs, tėtukas, kilęs iš miškingo Švenčionių krašto, kur vilkai dažnai papjaudavo šunis, tuoj sumetė: „Bėk greitai, įleisk į trobą Kudlių, nes jį gaudo vilkai“. Čiupau prožektorių, iš prieangio kerčios griebiau šautuvo durklą ir išpuoliau laukan. Kieme, ant tako, gulėjęs vilkas šoko į pusnį ir nurūko. Kudlius pro mano kojas spruko į priebutį, vilkas, jį vijęsis, nespėjo sustoti, trenkėsi į mane ir puolė šalin.

Persigandom abu - ir aš, ir vilkas, sušukau ne savo balsu, nespėjau nė to durklo panaudoti. Įbėgau į trobą drebėdamas. Mama tik paklausė: „Kas atsitiko, kad toks išbalęs?“

* * *

Buvo ramus, šaltas žiemos vakaras, danguje švietė priešpilnis mėnulis. Mudu su kaimynu Jonu Rimkumi nuėjome į Vytogalinės pamiškę palaukti zuikių. Jie vakare bėga iš miško į laukus ieškoti maisto. Stovime vienas nuo kito už 30 žingsnių, laukiame. O tyla - girdžiu net plakant savo širdį. Kažkur toli, Tauragės pusėje, kelis kartus užkaukė vilkas. Per nugarą nubėgo šiurpuliukai. Bet, galvoju, vilkas labai toli, o juk aš turiu šautuvą. Nėra ko baimintis.

J. Rimkus nušovė zuikį, o aš prapyliau pro šalį. Man medžioklė nenusisekė.

Po kelių metų, nuvažiavęs į Tauragę, išgirdau tokį pat vilko kaukimą. Bet tai buvo tik traukinio švilpukas... Tą tylų žiemos vakarą, atskridęs už 30 kilometrų, man atrodė kaip vilko staugimas.

* * *

Buvo ir toks atvejis, kai pats kaukiau vilko balsu. Gry­bavau Patulės miške, vietos man gerai žinomos. Einu į drebulyną. Iš tolo matau radonviršių kepurėles. Iš priešingos pusės atsibeldžia moterų ir vaikų būrys. Panarinęs galvą, vieną antrą kartą užstaugiau vilko balsu. Aplink visi nuščiuvo. Grybautojai din­go. Pavyko!

Matyt, jie nežinojo, kad vasarą vilkai nekaukia. O tikro vilko staugimo per visą savo gyvenimą ir neišgirdau.

* * *

Kai dirbau kolūkyje elekt­riku, buvau paragintas stoti į komunistų partiją. „Viliumi“ keturiese va­­žiavome į Dony­linės fermą: kolūkio pirmininkas, partinės organizacijos sekretorius, vyr. mechanikas ir aš. Pirmininkas ėmė mane raginti stoti į partiją. Sakė, kad gerai dirbu, negirtauju, turiu gerą vardą tarp kolūkiečių. Jam pritarė ir partorgas su mechaniku. Siūlė pagalvoti ir, ilgai nelaukus, rašyti pareiškimą.

Supratau, jog jie nuo manęs neatstos, tad galvojau, kaip atsakyti, kad neberagintų. Bet jei atsisakysiu, žinoma, ims šantažuoti. Pradėjau nuo to, kad laikraščiai rašo, per radiją kalba, jog viskam vadovauja partija ir vyriausybė. Pirmininkas pritariamai linkčioja galvą. Sakiau, kad prisimenu trėmimus į Sibirą, kaip su broliais išeidavome nakvoti pas kaimynus. O trėmimams vadovavo irgi partija bei vyriausybė. Tad dabar negaliu stoti į partiją, kurios tada bijojau.

Mašinoje įsivyravo tyla. Fer­moje pirmininkas ir sako man: „Nu, Klemensai, nemaniau, kad tu taip galvotum“.

Daugiau manęs į partiją neberagino. Bet teko patirti įvairių persekiojimų, suvaržymų dėl žemės, ganyklos karvei, šieno, transporto.

* * *

Upynos kolūkyje 17 metų dirbau elektriku. Fermų, sandėlių, mechaninių dirbtuvių elektros įrenginius reikėdavo paruošti techninei apžiūrai. Trejus metus Upynos kolūkis per tas apžiūras užimdavo pirmąją vietą. Tačiau už gerą darbą niekada nebuvau paskatintas, negavau jokios premijos. Pirma kartą neskyrė dėl to, jog įvedžiau elektrą Varsėdžių bažnyčioje, po metų - Upynos bažnyčioje. Bet trečią sykį žemės ūkio skyriaus inžinieriai Antanas Dar­gevičius, Vytautas Čyvas ir Petras Pipiras, nepaisydami kolūkio pirmininko protesto, iš rajono biudžeto man skyrė 62 rublių premiją. Tai buvo pirmas ir vienintelis paskatinimas, dirbant Upynos kolūkyje.

* * *

Pirmasis eksponatas, patekęs į Upy­nos liaudies amatų muziejų, atsirado per mūsų namus. Gudirvių kaime vyko melioracija. Užsukau į jau nugriautą Jono Jurgaičio sodybą. Darže buvo iškasta didelė duobė, į ją primesta medžių kelmų, sulūžusių rakandų. Prū­de plūduriavo nedidelė gel­dutė. Su­pratau, kad ji nebereikalinga. Ištraukiau ir par­sinešiau į namus - norėjau pa­rodyti savo vaikams, kokioje geldutėje mano mamutė darydavo putrai kleckiukus.

Po poros savaičių išgirdau, kad Jur­gai­tienė keiksnoja, jog kažkas pagavo jos geldutę, kurią buvo įmetusi į prūdą, kad išbrinktų. Supratau, jog tai mano parsineštoji. Sutikęs Jur­gaitienę, pri­s­ipažinau, kad tai aš tas nenaudėlis. Ji klausia: „Kur dėsi, juk putros nebevirsi?“ Kai paaiškinau, kodėl pa­ėmiau, moteris nusijuokusi pasakė: „Kad jau turi, tai ir turėk. Ir rodyk vaikams“.

Taip ir rodau savo pirmąjį eksponatą visiems, atėjusiems į muziejų. Ir vaikams, ir suaugusiesiems...

* * *

Gal kas nors, perskaitęs tuos mano prisiminimus, pagalvos: „Ir aš prisimenu, gal net įdomesnių dalykų“. Būtų smagu, jeigu jais pasidalintų.

Klemensas LOVČIKAS

Tikriausiai visi žinome, kad mūsų rajone, kaip ir visoje Lietuvoje, seniai nėra jokios korupcijos. Ko gero, tik vienam tarybos nariui Algirdui Meiženiui ji ir besisap­nuoja. Padaro valdžia kokiam geram žmogui slidinėjimo trasą, nubraukia kokiam geradariui mokesčius - tai jau būtinai korupcija! Aišku, nesąmonė. Iš kur gali būti korupcija, jei niekas jos nenustatė?

Korupcijos nėra ir negali būti, nes mūsų valdžia su ja nuolat ir principingai kovoja. Neseniai įvyko dar vienas didelis mūšis. Korupcija vėl pralaimėjo. O naivūs jos ieškotojai pakliuvo į gudresnių politikų paspęstas pinkles...

Šį sykį valdžia į kovą pasikvietė savivaldybės Anti­ko­rupcijos komisiją. Jos pirmininkas įtarusis A. Meiže­nis gavo užsakymą iš gerbiamo mero Jono Gudaus­ko. Už­sa­ky­mas toks: išsiaiškinti, ar tik apskrities sąvartyne, kuris vadinasi TRATC, nėra kokios nors korupcijos. Kalbant ofi­cialiau, ar nėra korupcijos pasireiškimo rizikos.

Bet kaip merui galėjo kilti tokia keista mintis apie korupciją? Jis gi ne pirmus metus stebi tą sąvartyną - yra oficia­lus stebėtojas. Stebi, mato ir žino. Kai dirba meru, skiria biudžeto pinigų sąvartynui, o kai stebi, žiūri, kur tie pinigai dingsta. O jie išgaruoja. Kiek dedi, visi - kaip į šiukšlyną!

Tame sąvartyne meras nuo Šilalės yra ne vienas. J. Gu­dauskas stebi, o administracijos direktorius Rai­mun­das Vaitiekus balsuoja, mat direktorius - TRATC valdybos narys. Nežiūrint į tai, kad vienas gerai stebi, o kitas gerai balsuoja, sąvartynas Turto bankui skolingas vos ne milijoną, „Kauno tiltams“ (yra tokia įmonė) - beveik pusę milijono eurų. Vadinasi, reikia dar sykį kelti atliekų tvarkymo kainas!

Bet kai prireikia kelti, tuoj atsiranda niurgzlių. Tai tas negerai, tai tas. O įžūlusis A. Mei­ženis netgi pasiūlė atidėti rajono tarybos sprendimą. Girdi, sąvartynas advokatams išleidžia per daug, ir netgi neaišku, ar kaina tikrai tokia, kiek ją reikalauja pakelti. Ir dar jam buvo neaišku, kas yra tos „kitos išlaidos“, kurioms TRATC išleidžia nemenką sumą eurų.

Kitos - juk ne tos pačios! Kas čia neaišku? Ir kas bus, jeigu visi pradės abejoti?

Štai tada į kovą stojo gerbiamas meras. O jeigu tikrai?.. Jeigu iš tiesų jo stebimoje kontoroje yra kokia korupcija?  Ir nors aišku, kad tai yra nesąmonė, kad jokios korupcijos sąvartyne nėra ir negali būti, bet jei A. Meiženis amžinai ją visur įžiūri, tai tegul ir ieško. Visą laiką klausinėja kažko, tai meras ir leido jam pačiam tą korupciją susirasti. Pats įtari - pats ir nustatyk! O kol ieškos, kokį pusmetį bus ramu savivaldybėje.

Tad Antikorupcijos komisija prieš pusmetį gavo oficialų mero užsakymą. Kova prieš korupciją virto dideliu mūšiu...

Ir štai komisija užima savo vietas... Artėja lemtinga akimirka. Tuoj sužinosime, yra sąvartyne kokia korupcija ar nėra. Nariai bando svarstyti, bet... neturi ko. Štai naujiena - nėra jokių dokumentų apie sąvartyno finansus. A. Meiženis dievagojasi, kad mėgino juos gauti, kreipėsi į TRATC, tačiau - špygą taukuotą. Nepriklauso! 

Bet juk čia pat - rajono valdžia, kuri dar yra ir TRATC valdžioje. Juk vienas stebi, o kitas balsuoja. Kodėl negavo per juos?

Pagalvokime patys: turė­da­­­mas duomenų, kiekvienas kvai­lys padarys išvadą. O tu nustatyk ką nors, neturėdamas nieko! Tad galutinė kautynių išvada: nė­ra jokios išvados. Komisija taip ir užrašė: neturė­dama duo­menų, ji negali pateikti išvados. O tai - dar viena didelė pergalė kovoje su ko­rupcija. Kad nenustatė, tai ir nėra. Nepagautas - ne vagis, ne­nustatytas - nekorumpuotas.

Ir meras patenkintas šypsosi: štai tau ir Antikorupcijos komisija. Kokia iš jos nauda, kad nieko nerado.

„O gal neieškojot, gal neleido“, - gudriai mirksi politikas, taip užsimindamas, kad TRATC-ui vadovau­ja A. Mei­­že­nio bendrapartietis...

Alius ŠAKINIS

Lietuvos pašto ketinimas uždaryti beveik 400 pašto skyrių kaimuose ir be dar­bo palikti apie 290 žmonių sukėlė pasipiktinimą bei pasėjo nerimą. Valstybinė įmo­nė, dangstydamasi tau­pymu ir optimizacija, ėmėsi refor­mų, kurių planus, atrodo, kruopščiai rez­gė jau keletą me­tų.

Kas slepiasi po taupymo vėliava?

Valstybinėse įmonėse visada madinga tariamai taupyti. Štai ir Lietuvos paštas praneša sutaupysiantis 6,5 milijono eurų, kuriuos dabar skiria pašto skyrių pastatams kaimuose išlaikyti.

Tarkime, tų pastatų išlaikyti nebereikės. Ne­kalbant apie tai, jog žmonėms nebeliks vietos, kur užsukti – išsiųsti siuntinio ar laiško, nusipirkti atviruko ar knygelės, miestelių centrines gat­ves „papuoš“ dar vieni pastatai vaiduok­liai. Maža vilties, kad juos visus pavyks pelningai privatizuoti, nes tie statiniai nėra itin pat­rauklūs.

Tai ką Lietuvos paštas darys su jam priklausančiomis patalpomis? Veikiausiai, nieko – užrakins duris, užkals langus ir stengsis neprisiminti, jog tokios iš viso egzistuoja. Kita vertus, jei pastatas yra kokiame gražiame kaimelyje, palei upę ar ežerą, tai jį, žinoma, greitai ir be skausmo kas nors  nupirks. O nugriovęs pastatys naują barą, viešbutį ar tiesiog nuosavą namą.

Nesinori skleisti paranojiškų minčių, bet nesenų istorijų pamokyti, nori nenori pagalvojame: „Gal visa ši reforma tam ir sugalvota, kad reikia kokį nors paštą kokioje puikioje vietoje „suprivatizuoti“? Kas galėtų paneigti...

Kas „apginkluos“ ateities paštininkus?

Po to, kai atsirado išmanieji telefonai, naujos kartos tele­vi­zoriai, robotai-dulkių siurb­­liai, atsirado ir poreikis sukurti „išmanųjį“ ateities paštininką. Tačiau pabandykime įsivaizduoti, kaip šis „unikumas“ turėtų atrodyti mūsų kaime.

„Ginkluotas“ nešiojamuoju kompiuteriu bei dideliu lagaminu, kuriame telpa jo parduodami vokai, atvirukai, tušinukai ir kitoks gėris. Kitoje rankoje iškilmingai laiko elekt­ronines svarstykles, kuriomis ketina pasverti siuntinius. Be to, Lietuvos pašto valdžia žada nupirkti ir spausdintuvą kiekvienam. O dar paštininkas turės pašto ženk­liukų, antspaudų bei kitokių „žaisliukų“. Važinės automobiliu (neaišku, savu ar nupirktu Lietuvos pašto). Beje, paštas žada investuoti į ateities paštininko mokymus, tarp jų - ir vairuotojo pažymėjimo įsigijimą.

Kaip suprantu, ateities paštininkas apeis didžiules teritorijas. O kai turės laisvo laiko, organizuos vadinamuosius „pastovėjimus“ miestelio centre. Tai reiškia, jog piliečiai galės ateiti prie stovinčios pašto mašinos ir viską išsiųsti, atsiimti arba nusipirkti. Paštininkas sėdės mašinoje. Jis yra iš ateities. Ir viskas yra suoptimizuota.

Gal ir gražu. Tačiau kažkas čia ne taip.

Klausimas paprastas: kiek kainuos fantasti­nio paštininko automobilis, kom­piu­teris bei svars­tyk­lės? O gal jis dar ir kasos aparatą su sa­­vi­mi nešiosis?

Ir kitas, dar paprastesnis, klausimas: kam visa tai bus naudinga? Kas parduos paštininkams visą šią įrangą ir iš to užsidirbs? Kas rengs jiems mokymus? Ir ar tikrai tiek jau daug sutaupys valstybinė bend­rovė, kuri, beje, dirba pelningai ir dar kasmet skiria paramos automobilių sporto klubams, regbio federacijai bei pavieniams menininkams. Gražu, net verkti norisi.

Lietuvos pašto valdžia imituoja darbą?

Darykime prielaidą, jog Lietuvos pašto valdžia yra tik­rai protinga. Kad jie tikrai nori sutaupyti valstybės pinigų. Bet iki šiol jie tik gali pasakyti, kiek sutaupys nešildydami ir neprižiūrėdami pašto skyrių kaimuose, tačiau negali įvardinti, kiek išleis naujiems automobiliams, kompiuteriams bei kitoms priemonėms.

Atrodo, šiai keistai reformai paštas rengėsi ke­lerius metus. Įsivaizduo­kime – mažiausiai 10 žmo­nių kasdien laužė gal­vas ir ietis, diskutavo, planavo, rašė ir perrašė. Paskui ėmė važinėti po kaimus bei visus informuoti, diskutuoti. Kiek kai­navo jų darbo laikas? Iš kokių pinigų jiems mokamos algos?

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų frakcija Seime kreipėsi į Premjerą ir susisiekimo ministrą, prašydama stabdyti reformą. Lietuvos paštas po šių raginimų savo poziciją švelnina ir reformą žada išbandyti tik viename kaime, o paskui spręsti, ar ji sėkminga.

Belieka tikėtis, kad įmonės atstovai susipras, jog, uždarydami pašto skyrius, jie atima iš kaimo dar vieną „gyvą“ vietą, kur žmonės gali ateiti. O paštininkas daugeliui kaime yra artimesnis nei giminaitis. Žmonės laukia jo ne tik su pensijomis ar laiškais, bet ir su vietinėmis naujienomis, vaistais ar duona.

Norisi tikėti, jog Lietuvoje visi (įskaitant ir valstybines įmones) sieks išlaikyti regio­nus, o ne juos žlugdyti. Juk nenorime, kad Lietuva taptų vieno miesto valstybe? Ir jau tik­rai niekam nereikia, jog Lietuvos pašto skyrius, užsidaręs kur nors Bijotuose, būtų atidarytas Dubline ar Osle...

Vitalija JANKAUSKAITĖ - MILČIUVIENĖ

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narė

Šilalės rajono apylinkės teisme – pluoštas Šilalės ši­lumos tinklams skolingų gyventojų bylų. Keturios iš jų jau buvo išnagrinėtos, tačiau kol kas tai tėra menka dalis. O UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ direktorius Algirdas Šniepis teigia, kad daugiausiai problemų jiems kelia socialinių būstų gyventojai.

Šilališkė O. S. šilumos tiekėjams per maždaug pusant­rų metų įsiskolino 315,89 eurų. Teismui įmonė dar pateikė prašymą priteisti iš jos ir 39,81 Eur delspinigių bei 20 Eur žyminį mokestį. Skolą ši gyven­toja kaupė nuo 2015-ųjų spa­lio pradžios iki 2016-ųjų gruo­džio pabaigos. Moteris, gavusi procesinius dokumentus, teismui nepateikė atsiliepimo į ieškinį, todėl jis, įmonės prašymu, išnagrinėtas už akių. Ieškinys patenkintas visiškai - teismo nutarimu, šiai šilališkei priteista visa skola su delspinigiais bei žyminiu mokesčiu. Vadinasi, iš viso O. S. Šilalės šilumos tinklams privalės sumokėti 375,70 Eur.

Kur kas didesnę skolą už šildymą sukaupė V. G. Iš jos įmonė prašė priteisti 794,77 Eur įsiskolinimą už šilumos energiją, 74,98 Eur delspinigių bei 26 Eur žyminį mokestį. Už paslaugas moteris nemokėjo nuo 2015 m. spalio iki 2016 m. pabaigos. Skolininkei neatsiliepus, byla išnagrinėta už akių, ir iš V. G. priteista 895,75 Eur suma.

Iš atsakovės I. A. Šilumos tink­lų naudai priteista 874,53 Eur, įsiskolintų už šilumos ener­giją ir šildymo sistemų priežiūrą, 5,29 Eur delspinigių bei 26 Eur žyminis mokestis.

Solidžią skolų kuprą yra už­sivertę ir šilališkiai R. B. bei V. B. Teismas nutarė, jog jie privalo padengti 940,84 Eur įsiskolinimą už šilumos energiją, sumokėti 92,81 Eur dels­pinigių ir 31 Eur žyminio mokesčio – iš viso net 1064,65 Eur.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo teisėjo padėjėja Monika Vyš­niauskienė „Šilalės artojui“ paaiškino, kad dauguma tokių bylų išnagrinėjama už akių, nes skolininkai nesiteikia teismui paruošti jokio atsiliepimo.

Šilalės šilumos tinklų direk­toriaus A. Šniepio teigimu, įsi­skolinusiųjų už įmonės tei­kiamas paslaugas yra itin daug, o didžiausia proble­ma - socia­linių būstų gyventojai, iš kurių net su antstolių pa­galba ką nors išpešti yra sunku.

„Praėjusiais metais išieškojome beveik 27 tūkst. Eur. Panaši suma buvo ir 2015 m. Pernai po teismo nutarimo antstoliai pardavė du praskolintus butus. Vieno iš jų kaina padengė beveik visą skolą Šilumos tinklams, tačiau kito buto savininkas ir be mūsų buvo daug kam skolingas, todėl antstolis už butą gautus pinigus padalijo visiems. Mums, deja, apmokėta maždaug pusė skolos.

Visokių situacijų susidaro. Bet jeigu žmogus ateina, tariasi, sudarome skolos išmokėjimo sutartį, kurioje yra numatomas mokėjimo grafikas. Nors kai mokesčiams teskiria vos po 10 Eur per mėnesį, o šildymo sąskaitos siekia 40-50 Eur, tai ir per visus metus atsiskaityti už vieną šildymo sezoną yra neįmanoma“, – sako įmonės direktorius.

A. Šniepis teigia, jog yra gyventojų, kurių skolos sudaro ne vieną tūkstantį eurų. Kai kurie už šilumą nemoka visiškai, todėl turi prikaupę ir po 3000-4000 Eur. O didžiausia šiuo metu esanti skola siekia net 9000 Eur – tiek už šildymą yra skolingas vienas butas mieste.

„Sąžiningai sąskaitas apmokantys gyventojai dėl skolininkų nenukenčia. Visos skolos yra mūsų įmonės nuostoliai. Bendrovės valdyba ragina mus eiti, prašyti, kad žmonės atsiskaitytų. Tačiau net antstoliai neretai nepajėgia jų įveikti - iš kai kurių nėra ko priteisti, nes jie šiltai gyvena socialiniuose būstuose ir dėl nieko nesuka galvos. Sakome valdžiai, jog tokius kraustytų lauk. Tik kur juos padėsi? Tiesa, bendromis jėgomis vieną skolininką net užsienyje suradome“, – dėsto A. Šniepis.

UAB „Šilalės šilumos tink­lai“ duomenimis, per 2016 m. 175 gyventojai dėl neapmokėtų šildymo sąskaitų gavo įspėjimus. Jų sukaupta skola buvo didesnė nei 75 tūkst. Eur. Daliai jų grąžinus įsisko­linimą, teismui pateikti 36 ieš­kiniai už daugiau nei 27 tūkst. Eur. Su geranoriškai nu­siteikusiais įmonei skolingais gyventojais pasirašytos 57 skolos grąžinimo sutar­tys.

2017 m. sausio 1 d. duomenimis, Šilalės šilumos tinklai už teikiamas paslaugas iš viso yra negavę 423 tūkst. 215 Eur: gyventojai yra įsiskolinę virš 351 tūkst. Eur (iš šios sumos net 200 tūkst. vadinami beviltiška skola), įmonės, įstaigos bei organizacijos – daugiau nei 19 tūkst. Eur.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.