Kone tolimiausiame rajono kampe esančiame Žvingių kaime ruošiamasi K. Pakalniškio gatvės asfaltavimo dar­bams. Deja, ši, atrodytų, gera žinia kai kurių kaimo gy­ventojų nenudžiugino: į redakciją paskambinusi prisi­statyti nepanorusi moteris tvirtino esant ir svarbesnių asfaltavimo laukiančių objektų, nei ši neva į niekur vedanti gatvė. Tuo tarpu Pajūrio seniūnė teigė, kad lėšų šiai gatvei tvarkyti ilgai ieškota būtent žmonių pageidavimu.

„Šilalės artojas“ stengiasi rea­guoti į visus rajono gyven­to­jų pranešimus bei skundus. Todėl ir šįkart, nors pranešimas buvo anoniminis, išsirengėme jo patikrinti. Juolab, kad atvažiuoti kvietusi moteris tvirtino, esą K. Pakalniškio gatvė Žvingiuose, kurią rengiamasi asfaltuoti, niekur neveda, tad koks tikslas leisti pinigus.

Pro vienintelę gyvenvietės parduotuvę eina siauras, duobėtas žvyrkelis. Jei ne asfalto dangos, tai bent kitokių remonto darbų ši gatvė tik­rai prašyte prašosi. Užsukus pas vienus gyventojus, šie nebuvo kalbūs, tačiau nurodė kaimynus, kurie neva galėtų daugiau papasakoti.

Pavardės nenorėję viešinti ūkininkai tvirtino, jog asfaltuoto kelio laukia jau seniai.

„Vasarą čia - vien dulkės. Kad nuo jų bent kiek apsisaugotų, žmo­nės kiemus apsodino gyvatvorėmis. Poilsiautojai šia gatve nuo upės važiuoja į parduotuvę, tai dulkių tiesiog debesys kyla, vėjas neša jas į kiemus. Net skalbinių negali padžiauti. Aišku, gal ir yra nepatenkintų: tiems, kurių tvoros sumontuotos bei gyvat­vorės susodintos per arti kelio, reikės jas perkelti. Bet apie tai visi žinojo, buvo renkami parašai, jog su tuo sutinkame“, – tvirtino K. Pakalniškio gatvės gyventojai.

Žvingiškių teigimu, ir žiemą šioje gatvelėje susidaro nepavydėtina situacija. Vos tik žvyras pasidengia ledu, ne­įvažiuoja net mokyklinis autobusiukas – suka kita gatve. Esant atodrėkiui, tirpdamas vanduo daro išgraužas, kuriomis važiuoti irgi nesaugu.

Užsukome ir į gatvės pradžioje esančią parduotuvę. Joje dirbanti moteris taip pat patvirtino, kad asfalto labai laukia kone visi gatvės gyventojai, ir šie darbai yra būtinybė.

„Čia padėtis tikrai tragiška. Ir potvynių būna – vos tik užeina atlydys, gatve tiesiog upe­lis teka“, - sakė pardavėja.

Tačiau viename kieme sutikta garbaus amžiaus moteriškė prisipažino nesidžiaugianti būsimomis permainomis, mat būsimi kelio darbai kėsinasi į jos kiemą juosiančią medinę tvorą.

„Visą gyvenimą taip nugyvenau, tai kam dabar man bereikia? Vištų laikau, o jei mano tvorą nugriaus, ką tada reikės daryti? Juk jos į kelią išbėgs“, – nusiminusi kalbėjo moteris.

Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė „Šilalės artojui“ paaiškino kelio remontui lėšų prašiusi būtent gyventojų pageidavimu. Šiuo metu rengiamas techninis darbų projektas.

„Atsižvelgiant į Žvingių mies­telio gyventojų prašymus bei pageidavimus sutvarkyti K. Pa­­kalniškio gatvę, Pajūrio seniūnija kreipėsi į rajono savivaldybės administraciją, kad šios gatvės projektavimo pas­laugos būtų įtrauktos į Kelių priežiūros ir plėtros programos finansavimo lėšų, skirtų rajono savivaldybės vietinės reikšmės keliams bei gat­vėms tiesti, rekonstruoti, taisyti (remontuoti), prižiūrėti ir saugaus eismo sąlygoms užtikrinti 2016 m. objektų sąrašą. Gana intensyvus eismas, transporto priemonių keliamos dulkės, polydžio arba stip­resnio lietaus metu kelio važiuojamąja dalimi plūstantis vanduo – tai tik keletas priežasčių, dėl ko buvo apsispręsta rekomenduoti rekonstruoti būtent šią gatvę“, – teigė seniūnė.

Tad į minėtos programos 2016 m. objektų sąrašą ir buvo įtraukta K. Pa­kalniškio gat­vės, kurios ilgis – 362 metrai, rekonst­ruk­cija.

„Projektas buvo derinamas su gatvės gyventojais asmeniškai. Viskas vyko sklandžiai, išskyrus pavienius at­vejus: kai kur, pažeidžiant gatvės apsaugos zoną, yra per arti kelio ribų įrengta tvora arba užsodinti augalai. Gali būti, jog dabar šių kiemų savininkai ir nepatenkinti. Pažeidusieji kelio apsaugos zoną ir anksčiau siūlė tvarkyti ne visą, o tik dalį gat­vės, nes tada jiems nereikė­tų tų tvorų griauti. O ir kalbos apie tai, kad ši „gat­vė eina į niekur“, yra nepagrįstos, nes numatoma asfaltuoti atkarpa baigiasi ties paskutiniu 11 numeriu pažymėtu na­mu“, – užtikrino seniūnė R. Veš­čiūnienė.

Taigi, atrodo, šį kartą kaimynams pritrūko solidarumo. Tačiau kartais savo as­meninius interesus reikėtų paaukoti dėl daugumos gerovės.

Morta MIKUTYTĖ 

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Visai neseniai Jucaičių kaimo gyventojai sulaukė ne­įprastos kaimynystės – čia kartu su Renata Bud­re­vičiūte atsikraustė ir gausi įvairiaspalvių triušių šei­myna. Prieš penkerius metus gavusi du triušiukus dovanų, moteris šiuo metu augina apie 50 ilgaausių. Visais jais didžiuojasi ir nevengia demonstruoti parodose.

Pradžia - nuo vienos poros

Renata, vos pradėjus pokalbį, paaiškina, jog ne tik negyvena ūkiškai, kaip įprasta kaimuose, bet ir turi „nor­­malų“ darbą prekybos sri­tyje. Didžiulė banda triušių – pomėgis, tapęs svarbia gy­venimo dalimi bei galintis pats save išlaikyti. Dabar Jucaičiuose auga apie 50 triušių veislinė banda. O pavasarį jų paprastai padidėja iki 150-200 triušiukų.

„Pirmieji nulėpausiai namuose atsirado maždaug prieš penkerius metus, kuomet jų man padovanojo ma­ma. Tiesiog kažkada jai užsiminiau, kad norėčiau auginti, ir ji išpildė šį norą. Tad mano triušininkystė prasidėjo nuo dviejų paprastų mišrūnų“, – savo pomėgio pra­­džią prisimena R. Bud­revi­čiūtė.

Į Šilalės rajoną ji atsikėlė iš Klaipėdos. Čia jai viskas puikiai pažįstama, mat vaikystę Renata praleido Lau­kuvoje. Beje, naujuose namuose vietos užtenka ne tik triušiams - ji laiko ir dvi kates, kurios švelniakailius saugo vaikydamos peles. Kaip žinia, kur grūdai, ten ir pelės. o kur pe­lės, ten įvairios ligos. Prie tvarto teritoriją gi­na du šunys, aplink vaikštinėja pulkelis vištų bei kalakutė. Dar džiugina dvi triukšmingos papūgėlės. Nors kieme gausu gy­vūnų, paš­nekovė tikina neužsi­imanti tradiciniu ūkiu, o triušininkystė tėra tik pomėgis. Jam skirti papildomų lėšų beveik nereikia, nes už pinigus, gautus pardavus triušiukų, galima nupirkti pašaro likusiems.

Hobis padėjo rasti bendraminčių

Triušių priežiūra, nuoširdus bei atkaklus domėjimasis jų mityba, ligomis, veislių ypatybėmis padėjo susipažinti su dar dviem merginomis. Dabar visos trys tapo neišskiriamomis draugėmis.

„Su Enrika Pačėsaitė susipažinau, kai ji atvyko pas mus įsigyti triušiukų. O su Agne Petrulyte suvedė pašaras. Kurį laiką dirbau vienoje firmoje, prekiaujančia pašarais būtent triušiams. Jų nusipirkti atvažiavo Agnės mama. Įsikalbėjome, taip ir sužino­jau, kad Agnė irgi augina ilgaausius. Apsikeitėme telefono numeriais. Galiausiai su Enrika pasikvietėme ją į vieną iš triušių pa­rodų Klai­pėdoje“, – pasakoja Rena­ta.

Moteris sako, jog pag­rindinė jos veikla yra edukacinės parodos, kurių metu kartu su draugėmis stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su įvairiomis triušių veislėmis, jų auginimo ypatumais. Jos labai stengiasi, jog kuo daugiau žmonių sužinotų, kad būna ne tik baltų ir pilkų triušių – jų yra daug bei įvairių veislių. Dažnas tokioje parodoje pirmąkart išvysta dekoratyvinių triušių.

Neužtenka vien šieno ir vandens

R. Bud­revi­čiūtė vardija net 13 savo turimų auginti­nių veislių: angora, havana, Vo­kietijos dėmėtieji milžinai, lūšiniai reksai, zuikiniai, dekoratyviniai Tiuringijos avinukai, satininiai Olan­dijos nykš­tukai, dekoratyviniai bal­taakuočiai ir kt. Akys net raibsta nuo kailiukų įvairovės.

„Triušius auginti nėra sunku, ypatingos priežiūros jie nereikalauja. Svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs, nes gyvūnui reikia laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar netgi pašokinėti. Bet reikia žinoti, kaip ilgaausius šerti – neužtenka vien šieno bei vandens. Kiekviena žolė taip pat netinka: yra tokių, kurios triušiams gali pakenkti ar net yra nuodingos. Norint pradėti auginti triušius, pirmiausia reikėtų pasidomėti jų priežiū­ra“, – teigia Renata.

„Šilalės artojui“ moteris prisipažįsta ne kartą susidūrusi su nuomone, kad jaunas triušininkas esą nieko neišmano. Net turguje girdėjusi, kaip žmonės šnabždasi, neva geriau eiti pas vyresnius prekeivius, nes šie atseit geriau žino. Tačiau, pasak nemenkos patirties šioje srityje sukaupusios triušių augintojos, tai labai ginčytina teorija, nes viskas sparčiai keičiasi ir tobulėja. Antai anksčiau visiems buvo įprasta kelti triušius už ausų, tačiau taip daryti negalima. Deja, ne kiekvienas tą žino, tad neretai tenka sudrausminti ir parodų lankytojus.

„Negalėčiau išskirti, kurios veislės augintiniai yra lepesni. Bet veislinis gyvūnas viskam yra jautresnis nei mišrūnas. Iš mano augintų veislių lepiausi buvo reksai: sunkiai kergdavosi, vargdavau su jaunikliais. Tačiau gal tik man taip pasitaikė“, – svarsto Renata.

Po parodų – nauji augintiniai

Renata džiaugiasi kiekvienu savo augintiniu, vasarą po kelis paleidžia palakstyti kieme. Ir tvirtina, jog tai yra kur kas įdomiau už televizoriaus žiūrėjimą.

„Kuo triušiukų daugėjo, tuo dar didesnis noras  kilo įsigyti įvairesnių veislių. Pradėjau domėtis. Labai daug įdomių bei nematytų veislių gali pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo – parodose veislių mažai. Pirma rimtesnė paroda, kurią aplankiau prieš keletą metų, irgi buvo Lenkijoje, Wielun mieste. Net galva sukosi – virš tūkstančio triušių! Tada pirmą kartą pamačiau gražuolius šokoladinius havana triušius. Jie taip pakerėjo, kad parsivežiau porelę. Nuo tada stengiuosi laikyti veislinius triušius iš parodų, su kilmės dokumentais bei įvertinimais“, – dėsto triušių augintoja.

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Ir Renata kaskart siekia patekti į vis didesnes parodas. Štai praėjusį lapkritį vyko į Čekiją, kur parodoje buvo net 3000 triušių! Žinoma, ir paro­dos būna skirtingos: vienoje šalyje gali išvysti daug Belgijos milžinų, kitoje populiaresni Prancūzijos avinai ar įvairiaspalviai reksai.

Ji sako, kad parodose tenka save stabdyti ir žaboti norus, mat, nusipirkus visas patinkančias veisles, pritrūktų vietos. Be to, norint užsiimti veisimu, būtina įsigyti porelę, tad iš karto turi rasti vietos bent dviem augintiniams.

Žinoma, ne visi gali vykti į užsienio šalis vien tam, jog išvystų daugybę ilgaausių po vienu stogu. Tačiau smalsumą patenkinti galima ir Jucaičiuose, nes Renata su draugėmis ir čia organizuoja parodas. Jų, aišku, nepalyginsi su tokiais renginiais kaip, tarkime, Lenkijoje ar Čekijoje, bet ir jose žmonės susipažįsta su triušiais, gali juos apžiūrėti, sužinoti apie jų auginimą.

„Reikia gyvai pamatyti, kaip džiaugiasi ir dideli, ir maži, paėmę ant rankų triušiuką. Atrodo, kad tą minutę baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos, o pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tai tikrai be galo malonus jausmas“, – kalba moteris.

Verslo nesukūrė, bet naudos užtenka

Tiesa, Renata teigia didelio verslo iš savo pomėgio nesukūrusi. Didžiausia nau­da – kad šeima maitinasi sveika, pačių užauginta mėsa.

„Džiaugiamės, jei triu­šiukai patys save išlaiko. Už kiekvieną parduotą ma­žylį pinigus dedame atskirai, naudojame kelionėms į parodas, naujoms veislėms, pa­ša­­rams, vita­mi­nams pirkti“, – vardija R. Bud­re­vi­­čiū­­tė.

Ji negaili patarimų norintiesiems laikyti triušius. Jos teigimu, neužtenka vien pasidomėti jų auginimu ir, įsigijus narvų, čiupti visas veisles iš eilės. Vertėtų paskaičiuoti ir būsimas išlaidas vitaminams, šėrykloms bei girdyk­loms, taip pat skiepams nuo įvairių ligų. Todėl pradėti geriausia nuo dviejų-trijų veislių. O kokias rinktis, padiktuos tiks­las – ar augintinis reikalingas dėl grožio, ar dėl mėsos, ar dėl kitų priežasčių.

„Triušius laikyti labai naudinga. Pavyzdžiui, su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu po mėnesio galima turėti apie 35-40 jauniklių. Juos paauginus, šeima aprūpinama sveika mėsa.

Triušių kainos - labai įvairios: mišrūną galima nupirkti už 5-30 eurų, veisliniai, žinoma, yra brangesni - nuo 20 iki 150 Eur.

Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl triušiukas toks brangus. Bet paskaičiuoji, kad jo tėvus pirkai parodoje, kainavo kelionė ir kt. Aš pati, įsigydama naują ilgaausį, įpratau nebesiderėti, nes žinau, jog jį užauginti nepigiai atsieina“, – sako žavi triušių augintoja Renata.

Morta MIKUTYTĖ

R. Budrevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Niekur nedirbantys bei vals­tybės lėšo­mis nedraudžiami asme­nys (taip pat gyve­­nantys ir dirbantys už­sie­nyje) turėtų pasi­tikrinti, ar nėra įsiskolinę už privalomąjį svei­ka­tos drau­dimą (PSD). Tai padaryti galima www.sodra.lt/pasitik­rink.

Laiku nesumokėjus mokesčių, bus pradedamos skolos išieškojimo procedūros. Jos vykdomos per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą (PLAIS) ir gali užtrukti – sistema laikinai apriboja galimybę naudotis pinigais visose sąskaitose, kol iš jų yra nuskaičiuo­jama reikiama suma.

Ar tai aktualu emigrantams? Taip!

Susimokėti skolą arba dek­laruoti išvykimą iš Lietuvos raginami ir asmenys, kurie gyvena bei dirba užsienyje. Skola gali būti perskaičiuota, jei iki gruodžio pabaigos šie asmenys pateiks gyventojo pajamų mokesčio deklaraciją Valstybinei mokesčių inspekcijai (forma GPM308), pažymėdami, jog deklaracija yra galutinai iš Lietuvos išvykstančio gyventojo.

Nuo 2017 metų „Sodra“, skai­čiuodama PSD įmokas, vadovausis tik Gyventojų registro duomenimis, t. y. VMI pateiktos ar patikslintos dek­laracijos nebebus pagrindas nutraukti įmokų skaičiavimą ar panaikinti įsiskolinimą.

Visi asmenys, iš Lietuvos išvykdami ilgesniam nei 6 mėn. laikotarpiui, privalo tai deklaruoti. Pateikti gyvenamosios vietos deklaraciją galima seniūnijoje, savivaldybėje, Lietuvos diplomatinėje atstovybėje užsienyje ar internetu per Elektroninės valdžios vartus. Deklaracija įsigalioja nuo jos pateikimo dienos, ir, ja vadovaujantis, nutraukiamas privalomų mokesčių skaičiavimas. Išvengti susidariusios skolos išieškojimo galima ir pateikiant „Sodrai“ šalies, kurioje dirbama, institucijos, koordinuojančios socialinį draudimą, išduotą pažymą apie draustumą.

Kas turi savarankiškai mokėti PSD įmokas?

Savarankiškai susimokė­ti PSD įmokas kas mėnesį privalo visi asmenys, nevykdantys jokios ekonominės veik­los ir nedraudžiami valstybės lėšomis. Šios įmokos užtik­rina nemokamas sveikatos prie­žiūros paslaugas, o jų nesu­simokėjus, už gydymą atsiskaityti tenka patiems – neapsidraudusiems nemokamai teikiama tik būtinoji pagalba. Be to, kaupiasi įmokų įsiskolinimas, o draustumas tokiam asmeniui bus atstatytas, tik sumokėjus einamojo mėnesio įmoką bei padengus visą įsiskolinimą.

PSD mėnesio įmokos sava­rankiškai besidraudžiantiems asmenims dydis nuo šių metų liepos yra 34,2 euro (nuo 2016 m. sausio 1 d. iki liepos 1 d. buvo 31,5 Eur). Įmoka turi būti sumokėta iki einamojo mėnesio paskutinės dienos. Labai svarbu nurodyti teisingą įmokos kodą, nes įvedus ne tą, įmokos nebus įskaitytos. Jeigu įmokos už einamąjį mėnesį mokamos laiku, turi būti nurodytas kodas 364. Jei nesumokėtos laiku ir mokamos kitą mėnesį ar vėliau, būtina nurodyti kodą 365.

Daugiau informacijos apie privalomąjį sveikatos draudimą rasite „Sodros“ interneto svetainėje www.sodra.lt, skiltyje „Įmokos“, bei paskambinę telefonu 1883.

„Sodros“ inform.

Gruodžio 15 d. Bijotų kaime pareigūnai pastebėjo jiems žinomą automobilį „Ford Galaxy“. Kadangi maždaug prieš tris mėnesius jo savininkas jau buvo įkliuvęs po­licijai su neteisėtai gabenamomis cigaretėmis, nu­spręsta patikrinti, ar ir šį kartą nevykdomi nusikalstami veiksmai.

Mašinai sustojus Kryžkal­nio autobusų stotyje (Rasei­nių r.), ji buvo patikrinta. Pa­reigūnams įtarimų sukėlė au­tomobilio gale buvusios so­fos-lovos. Jas apžiūrėjus ati­džiau, aptikta neteisėtai ga­benamų rūkalų. Vaikinas į sofą sutalpino 5700 cigarečių pakelių „Winston Blue Compact“. Policininkų patirtis pakuždėjo, kad dar daugiau rūkalų gali būti ir šalia stovinčiame krovininia­me automobilyje „Iveco Dai­ly“, kuris gabeno siuntas į Norvegiją. Patikrinus jį bei viduje taip pat buvusias dvi sofas-lovas, jų ert­mėse rasta dar 4060 cigarečių pakelių „Wins­ton Blue“.

Iš viso Tauragės AVPK pareigūnai aptiko 9760 pakelių rūkalų, kurių bendra suma siekia net 25 tūkst. 180 eurų. Tai yra didžiausias kontrabandos kiekis, šiais metais aptiktas vienoje vietoje.

Paaiškėjo, jog automobilį „Ford Galaxy“ vairavo ne prieš tai policijai su cigaretėmis įkliuvęs vaikinas, bet jo 27 metų brolis. Kaip įtariama, rūkalų „prifarširuotas“ sofas-lovas jis ketino perduoti krovininio automobilio vairuotojui ir tokiu būdu jas galimai išgabenti į Norvegiją.

Minėtų asmenų atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyri­mas dėl pasikėsinimo per Lie­­tuvos Respublikos sieną ga­benti privalomus pateikti muitinei daiktus, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, neturint leidimo (LR BK 22 str. 1 d., 199 str. 1 d.) bei už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestintomis prekėmis (LR BK 199(2) str. 1 d.). Įtariamiesiems gresia baudos arba laisvės atėmimas iki 8 metų. Jiems paskirtos kardomosios prie­monės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nebend­rauti tarpusavyje.

Rūta JANAVIČIŪTĖ

Tauragės AVPK Komunikacijos grupės specialistė

Pagaliau atrasti legendiniai Pilėnai, kuriuos Lietuvos istorikai spėja galėjus būti tai ten, tai ten. Tarp ga­limų kandidatų minimi ir du piliakalniai Šilalės rajone: vie­nas - Kaltinėnuose, kitas - Bilioniuose. Ekstrasen­sas iš Plungės Bronius Mažonas istorinio paveldo sargams bei tyrinėtojams nurodė labai konkrečią Pilėnų vietą, kur neva palaidoti ir drąsieji pilies gynėjai. Jų kapavie­tė - ant paties Bilionių piliakalnio.

Sensacija po sensacijos

Savo atradimą ekstrasensas pristatė ne tik „Šilalės artojui“, bet ir savivaldybės kultūros paveldo apsaugos specialistei Jurgitai Viršilienei, Varnių regioninio parko kultūrologui Linui Šedvilui bei Klaipėdos universiteto docentui, visoje Lietuvoje gerai žinomam archeologui Gintautui Zabielai. Beje, užėjęs į „Šilalės artojo“ redakciją, B. Mažonas neprisistatė kaip ekst­rasensas. Jis sakė esąs miškininkas, kuris atseit gali rasti senovėje buvusias pilis, kapavietes bei panašius dalykus. Jau nemažai radęs.

Pažintis su atrastaisiais Pilėnais prasidėjo Bilionių piliakalnio papėdėje. Vietiniai žmonės jį dar vadina Švedkalniu, o tai, B. Mažono tvirtinimu, esą klaida.

- Iš tiesų tai Pilėnų piliakalnis, - sakė jis. - Yra laikoma, jog piliakalnis turėjo tris įtvirtinimus. Tai irgi klaida. Įtvirtinimų buvo penkiolika, jie prasidėjo nuo šlaito apačios ir vienas po kito sekė iki kalno viršūnės.

Penkiolika įtvirtinimų - tai jau būtų sensacija. Tačiau archeologas  G. Zabiela į tai nereagavo niekaip. Jis klausėsi, neskubėdamas nei pritarti, nei ginčytis. Vėliau jis paaiškins, kad Bilionių piliakalnis menkai tyrinėtas, o pilių brėžinių senovėje niekas nedarė, kryžiuočių kronikose nėra ir jų piešinių. Todėl įmanomos visos versijos. O kol nėra tikrų duomenų, archeologas negali nieko patvirtinti arba paneigti.

Užtat B. Mažonas buvo tvirtes­nės nuomonės. Dar belaukiant docento, jis išdėstė gana skeptišką požiūrį į archeologiją ir archeo­logus - jie neva rašo tą patį iš knygos į knygą, o naujų dalykų nebeatranda. Gi specialių galių turintys žmo­nės matą ir be kasinėjimų. Ir dėl tų penkiolikos įtvirtinimų ekst­ra­sensas nė kiek neabejojantis.

Pagaliau mes ant piliakalnio. Nuo čia matyti Laumėkalnis - plokščias kalnas Laumenų kaime. Vietiniai pasakoja, jog po šiuo kalnu laumės gyvenusios. Dėl to jis pramintas Laumėkalniu, kaimas - Laumenais, o jo apylinkės net Laumių karalyste vadintos. Gamtininkų teigimu, tai esąs natūralus gamtos darinys, plokščiakalnis. Tačiau B. Mažonas tikina, kad tai irgi klaida:

- Iš tiesų tai yra piliakalnis, senovės žemaičių rankomis supiltas pilies kalnas.

O dabar - pati didžiausia sen­sacija.

- Čia, kur stovime, ir buvo Pilėnų pilis. Jos gynėjai sudegė, jie čia ir palaidoti. Pagal senovės žemaičių papročius - rytų kryptimi, - ekst­ra­sensas parodė ranka į rytus. - Iš to ir nustačiau, jog tai - žemaičių kapai. Tai neaukšti, metro dvidešimties-metro pen­kiasdešimties centimetrų ūgio žmonės. Kryžiuočių kapavietė - apačioje, jie palai­doti visai kitu būdu, - aiškino B. Mažonas.

Kita sensacija - Bilioniuose yra buvęs ne vienas, bet trys piliakalniai.

- Anie du šalia - irgi piliakalniai, jie klaidingai laikomi natūraliais kalnais. Papėdėje aptikau ir šaltinį. Aš randu ir požemines upes, galiu parodyti, kur po žeme yra vanduo, kur galima kasti šulinį, - gyrėsi jis.

Dviejų kalvų papėdėje tik­rai teka šaltinis. Tačiau vietiniai žmonės, ko gero, jį žinojo dar iki ekstrasenso. O krūmais ir medžiais apaugusi kalva tikrai yra piliakalnis? Neatrodė, jog paveldo žinovai būtų tuo patikėję.

- Natūralus kalnas, ir tiek, - sakė L. Šedvilas.

Užtat kita kalva plokščia vir­šūne sudomino G. Zabielą:

- Čia iš tiesų galima apsiginti, o ta aikštelė galėjo tikti įtvirtinimui. Išoriškai tai natūralus gamtos kūrinys. plika akimi nematyti kokių nors kultūrinio palikimo ženklų, bet jų gali būti giliau po žeme. Kol neatlikta tyrimų, nieko daugiau negaliu pasakyti. Tarkime, versija...

- Ne, tai ne versija, tai tikras dalykas, - tikino B. Mažonas.

Bilionių piliakalnio bei tų dviejų kalvų papėdėje jis nurodė nemažą plotą, kur atseit buvusios senovės žemaičių kapinės. Tai žema vieta šalia iškastos kūdros, ko gero, anksčiau čia galėjo būti pel­kė.

- Laidojo pelkėje? - nu­sistebėjo L. Šedvilas.

- Vieta tikrai žema, - suabejojo ir G. Zabiela.

B. Mažonas parodė ir kryžiuočių kapavietę. Ji truputį aukščiau, pačioje piliakalnio papėdėje.

- Iš viso čia užkasta 360 žmonių palaikų, jie palaidoti pietų kryptimi, - sakė ekstrasen­sas. - Todėl ir darau išvadą, jog tai kryžiuočių kapavietė. Nustačiau, kad jie užkasti eilėmis metro-pusantro gylyje. Fak­tas!

- Parodytum bent vieną kau­lelį, tada sakyčiau, kad fak­tas, - abejojo L. Šedvilas.

- Aš negaliu kasinėti, - atšovė B. Mažonas.

O kam kasinėti, jei galima nustatyti ir taip. O kokiu būdu ekstrasensas sužino, kur buvo pilis, kur stovėjo troba, kur giliai po žeme užkasti palaikai?

- Nustatinėju taip, - B. Mažonas ištiesė į priekį abi rankas. - Jeigu po žeme kas nors yra, delnais jaučiu energiją. Kartais juos net degina. Kas? Na, kai žmogus daro ką nors - ar stato namą, ar tveria tvorą - jis po savęs palieka energiją. Aš ją ir pajuntu. Žinau šeimą, kur vyro silpna širdis, o žmona – su dirbtiniu klubo sąnariu. Nustačiau, kad jų troba stovi senoje kapavietėje. Šie žmonės neturės sveikatos, nes kapai išsiurbia jų energiją.

Taip sužinojome, jog su ener­gija vyksta keisti dalykai. Kartais žmogus po savęs palieka tokią energiją, kad ji degina delnus, o kartais ta energija siurbia kitų energiją tarsi vampyras.

- Užsienio mokslininkai tai jau įrodė, - garantavo ekstrasensas.

Specialistai daug atsargesni

Vaikštant po kalvas, B. Mažonas ne kartą atkakliai tikino, jog tai, ką jis sako, yra nustatytas faktas! Ar tikrai? Ką pasakytų žmonės, kurie savo teiginius yra įpratę pagrįsti faktais, o ne jausmais? Tad visiems trims specialistams uždaviau tuos pačius klausimus: ar tai, ką išgirdome, iš tiesų yra faktai, ar tik galima versija, o gal - viso labo tuščia fantazija? Kas iš B. Mažono teiginių labiau panašu į tiesą, o kas kelia didžiausių abejonių? Ar buvo jie anksčiau susidūrę su ekstrasensais ir turėjo iš to naudos?

Paveldosaugininkė J. Viršilienė:

- Aš nesu ekspertė, kuri galėtų nustatinėti, kur tiesa, kur ne. Todėl ir pakviečiau specialistus. Bet manau, jog reikia džiaugtis žmonėmis, kurie domisi krašto istorija bei jos paslaptimis. Štai kaltinėniškis Benjaminas Jurgelevičius šiemet pranešė miestelio apylinkėse radęs kelis piliakalnius. Jis nebuvo kategoriškas, tiktai kėlė tokią versiją. Su docentu G. Zabiela apžiūrėjome tas vietas, tačiau kaltinėniškio spėjimas nepasitvirtino.

Visgi reikia pagirti žmogų, kad jis domisi, ieško. Būtų klaida manyti, jog viskas seniai yra ištirta. Lietuvoje rasta apie 900 piliakalnių, vienas - ir mūsų rajone. Tai Kiaukų piliakalnis netoli Obelyno. Taigi tyrinėkime, nebijokime dėstyti savų versijų.

Kultūrologas L. Šedvilas:

- Faktai?.. Ar yra bent vienas realus įrodymas? Laumėkalnis - žmonių rankomis supiltas piliakalnis, ant Bilionių palaidoti metro dvidešimties centimetrų žmonės? Na, tada žmonės buvo daug mažesni, bet kodėl visi tokio vaikiško ūgio? Ir tie tikslūs skai­čiai - 360 kryžiuočių... Viena rodyta kalva gal kiek panašesnė į gynybinę vietą, tačiau yra žmonių, kuriems kiekvienas kalnas - piliakalnis. O jau tos kapinės pelkėje... Juk tai - nesąmonė! Kas laidojo žmones tokioje žemoje vietoje?

Su ekstrasensais nesu turė­jęs jokių reikalų ir nematau jokios naudos. Žinau apie juos, apie virgulininkus, tačiau apsieinu be jų. Varniuose irgi yra vienas burtininkas, bet nė ne­manau kreiptis. Kad būtų bent vienas jų galios įrodymas!

Archeologas  G. Zabiela:

- Faktas, jog buvome ten, jog išklausėme žmogų. Faktas ir tai, kad žmogus kažką jaučia. Ką, vertinti negaliu. Jausmas yra subjektyvus dalykas, o mes, archeologai, tyrinėjame materialius kultūros likučius. Arba tie materialūs dalykai yra, arba jų nėra. Kol kas jų neturime. Viena kalva su aikštele viršuje tikrai įdomi, tačiau išvadas galėtume daryti tik po tyrinėjimų. Nurodytos kapavietės tokioje žemoje, šlapioje vietoje kelia abejonių.

Su ekstrasensais reikalų esu turėjęs. Prieš kokius dvidešimt metų archeologai kartu su keliais ekstrasensais Anykščių rajone tyrinėjome piliakalnį. Mūsų tikslas buvo nustatyti, kiek ekstrasensai galėtų padėti, kiek tikslūs yra jų parodymai. Jie turėjo nustatyti, kur po žeme yra medinių statinių likučių. Vieni ekstrasensai rodė vienaip, kiti - kitaip, tačiau nė viena jų versija nepasitvirtino.

Visgi B. Mažoną kviesčiau padėti tyrinėti Medvėgalį. Čia būta nemažos gyvenvietės, turėtų būti ir kapavietė, bet jos niekaip nerandame.  Gal  B. Mažonas nurodytų bent panašesnę vietą?

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

B. Mažonas pademonstravo, kaip aptinka po žeme užkastus kaulus, pilių, pastatų liekanas ir šaltinius. „Štai taip ištiesiu abi rankas ir delnais pajuntu energiją“, - aiškino jis

J. Viršilienė

Šilališkė Rima Ambrozaitė, ketvirti metai gyvenanti tolimoje Brazilijoje, Kalėdas sutiks savo vyro Fabio da Costa artimųjų rate San Paule - mieste, kur gyvena 12 milijonų gyventojų ir į kurį 19 a. pabaigoje tūkstančiais plūdo geresnio gyvenimo ieškantys lietuviai. Didžiulėje bendruomenėje, kurią galima pavadinti tautų ir kalbų mišiniu, šeimos nariai laikosi glaudžiai įsikibę vienas kito, todėl Rima neturi kada jaustis vieniša. Juo labiau, kad jos gyvenimas dabar panašus į kalėdinę pasaką.

Svarbiausia - būti kartu

Geodezijos mokslus Lietu­vos sostinėje baigusi ir prak­tiką UAB „Kvėdarsta“ atli­kusi Rima porai metų išvažiavo padirbėti į Daniją, kur jau buvo įsikūręs jos brolis To­mas. Kalbų kursuose ji sutiko brazilą Fabio. Jiedu pradėjo bendrauti, o pasibaigus dviejų metų darbo kontraktui, jis pasiūlė Rimai kartu vykti į Braziliją. Patikėjusi meile, mergina neapsiriko ir dabar kukliai prisipažįsta kartais pagalvojanti, jog geresnio gyvenimo negalėjo net įsivaizduoti. Brazilai draugiški, atviri ir nuoširdūs, lepinasi saulėje ištisus metus, todėl nesirūpina rytojumi ir nepergyvena dėl pinigų trūkumo. Bet svarbiausia: jie noriai dalijasi viskuo, ką turi, ir moka džiaugtis gyvenimu. Šventės - geriausias to įrodymas.

Lapkritį Lietuvoje viešėjusi Rima pasakojo, kad grįš į patį pasiruošimo šventėms sūkurį - jau ras ir papuoštus namus, ir nupirktas dovanas. Brazilijoje Kalėdų pradedama laukti anksčiau nei Lietuvoje: nuo lapkričio pradžios visur šviečia kalėdinės dekoracijos, kiekvienoje parduotuvėje stovi dovanomis apkrautas braziliškas Kalėdų senelis - Papa Noel, ant palmių kamienų ir net dangoraižių mirksi daugybė spalvotų švieselių, o žmonės varžosi, kas gražiau pasipuoš namus. Beveik kiek­vienuose namuose ar bent kieme įrengiama prakartėlė, papuošiama kalėdinė eglutė - tik ji, pasak Rimos, labiau panaši į tują. Vyksta ir toks pat karštligiškas dovanų pirkimo maratonas. Didžiausios ir brangiausios dovanojamos vaikams. Kadangi per Kalėdas brazilų moksleiviams būna vasaros atostogos, jiems tradicinė dovana - dvi­ratis. Tur­tingesnės šeimos Ka­­lėdas šven­čia užmiesčio so­­dybose arba keliauja: vieni vyks­ta prie jūros, kiti - į Euro­pą slidinėti.

Prieš pat šventes visų įstaigų darbuotojai rengia kalėdinius vakarėlius, kuriuose traukia burtus, lemiančius, su kokiu „slaptu draugu“ pasikeis dovanėlėmis. Todėl gruodį, įsitikino Rima, vietos ramiai papietauti geriau net neieškoti - švenčiančių žmonių pilni restoranai, kavinės, prekybos centrai.

Nors Kūčių vakarienės bra­­zilai nevalgo, gruodžio 24-osios vakarą būtinai susirenka tėvų namuose - pasak Rimos, per šventes svarbiausia būti kartu. Dauguma brazilų yra giliai tikintys, kiek­vieną sekmadienį lanko bažnyčią, todėl ir šventinį vakarą visa šeima eina klausytis šv. Mišių, o vakarieniauti sėda prieš pat vidurnaktį. Tada pasikeičia ir simbolinėmis dovanėlėmis - smulk­me­nomis, kurios ar­ti­miesiems ga­li su­teik­ti džiaugsmo.

Svarbiausia šventės dalis yra Kalėdų pirmoji diena, kai visa šeima susirenka iškilmingiems pie­­tums. Bra­zili­jo­je žmonės daug ir skaniai valgo: stalai lūžta nuo žuvų, mėsos patiekalų bei saldumynų, ant šventinio stalo būtinai turi būti ir kalakutas. Nors dažniausiai valgo jautieną, Kalėdoms visada kepa ir kiaulės koją arba kumpį. Desertai gaminami iš daugybės karamelės, šokolado, kremo, cukraus - labai saldūs ir sotūs. Ir, žino­ma, būtinai turi būti tradicinis py­­ra­gas Panetone.

„Brazilai labai šeimyniški. Vaikai neskuba palikti tėvų namų - net trisdešimtmečiai ar dar vyresni, jei nesukūrė savo šeimos, gyvena kartu. O ir sukūrę ją dažnai lieka su tėvais. Mes su vyru taip pat kiek­vieną savaitgalį važiuojame į San Paulą aplankyti jo tėvų bei močiutės. Brazilai daug bendrauja, dalijasi naujienomis, todėl viską vieni apie kitus žino. Net visiškai nepažįstamas žmogus lifte tau gali per kelias minutes išpasakoti visą savo gyvenimą“, - sako R. Ambrozaitė da Costa, neatsigėrinti gyvenimo džiaugsmo kupinais brazilais.

Naujųjų sutikti - prie vandenyno

Naujieji į Braziliją ateina keliomis valandomis vėliau nei pas mus. San Paulo gyventojai, kurių yra daugiau nei 12 mln., o su priemiesčiais - bene 20 mln., jų sutikti važiuoja prie Atlanto vandenyno, į Copacabanos paplūdimį. Tą naktį visi rengiasi baltai, moterys puošiasi ilgomis baltomis sukniomis. Brenda į vandenį, šokinėja per bangas, mėto į jas žiedlapius, leidžia į vandenį ar ant smėlio dega žvakutes - paplūdimys paskęsta švieselių jūroje.

„Naujuosius brazilai sutinka labai įspūdingai - visą naktį prie vandenyno vyksta siautulingos linksmybės, koncertai, didžiulės scenos sustatytos kas keli šimtai met­rų. Netoli kranto plaukioja milžiniški laivai, iš kurių vidurnaktį pasipila fejerverkai. Jie fantastiški, niekur kitur tokių nepamatysi ir trunka gal net ilgiau nei pusvalandį“, - „Šilalės artojui“ pasakoja Rima.

Geras ženklas, jei per Nau­jųjų sutikimą esi aplaistomas šampanu. Todėl vidurnaktį visi krato butelius ir iššauna šampaną, vieni kitus vaišina net visiškai nepažįstami žmonės. Brazilijoje tikima, jog, laikrodžiui rodant vidurnaktį, reikia septynis kartus šokti per bangas, tada išsipildys septyni norai. Galima suvalgyti ir septynias vynuoges, tik kad norai pildytųsi, jų sėk­liukes būtina išsaugoti visus metus.

Moka dalintis gerumu

Brazilija nėra turtinga šalis, pragyvenimo lygis ten panašus kaip Lietuvoje, bet žmonės - daug draugiškesni ir dosnesni, nes yra įpratę dalintis gerumu. Prieš Kalėdas įstaigų darbuotojai iš nepasiturinčių šeimų pasirenka vaiką, kuriam perka dovaną. Ją gali įteikti ir įmonės pasiuntinys, tačiau dauguma patys nori aplankyti šeimas.

„Tos šalies žmonės supranta, kad svarbiausia yra ne dovana, o dėmesys, laikas, kurį gali paskirti kitiems“, - tvirtina Rima.

Tačiau brazilų gerumas nė­ra tik proginis, pasireiškiantis per šventines akcijas. Nuolat ren­giami labdaringi dviračių žy­giai, tinklinio, futbolo varžy­bos. Įėjimas į tokius renginius ar dalyvavimas žygyje nieko nekainuoja, bet, tarkime, prašoma atnešti po kilogramą ilgai negendančio maisto - taip žmonės skatinami aukoti.

Nuvykusi gyventi pas vyrą į San Paulą, Rima stebėjosi, kad jo tėvai vieniems patarnautojams moka už kambarių tvarkymą, kitiems - už žolės nupjovimą, tretiems - už šunų vedžiojimą. Tik vėliau sužinojo, jog geriau gyvenantys šitaip suteikia galimybę užsidirbti vargstantiems, išsilavinimo neturintiems žmonėms. Niekas ten nepardavinėja senų baldų, kitų daiktų - viską, kas atliko, išdalina nepasiturintiems. Savaitga­liais daugybė žmonių su maisto paketais vyksta į beglobių gyvūnų prieglaudas. Štai ir Ri­mos katė - iš prieg­laudos. Pamatė ją visai mažytę, į saują telpančią, per mieste vykusią šunų pa­rodą ir parsivežė namo.

„Brazilijoje tai labai populiaru, nes visi žino, jog reikia mažinti beglobių ir prieglaudose gyvenančių gyvūnų skaičių. Ten kitaip vertinamas turtas. Jei gali susimokėti mokesčius, nusipirkti maisto, tu­ri pinigų kur nors išvažiuoti - vadinasi, dar gali ir kažkam padėti. Nesutikau nė vieno milijonieriaus, tačiau visi mano pažįstami  su vargingiau gyvenančiais dalinasi tuo, ką turi. Ir nė karto negirdėjau, jog kas nors skųstųsi nepritekliais“, - tvirtina lietuvaitė, tik iš toli mačiusi užmiestyje išsimėčiusius vargingųjų lūšnynus. Į juos, pasak Rimos, nosies geriau nekišti, nes tai gera vieta slapstytis narkotikų prekeiviams.

Svaigina nesibaigiančios atostogos

Pasak Rimos, brazilai labai bijo šalčio, todėl sužinoję, kad ji iš Lietuvos, pirmiausia klausia, ar ten labai šalta - mano, jog gyvename Sibire.

Kai prieš keletą metų Ri­mos mylimojo tėvai apsilankė Lietuvoje, balandį visą že­mę užklojo sniegas.

„Jie nebuvo matę sniego, visiems tai buvo didžiulis džiaugsmas. Stebėjosi, kad nešalta, visai ne kaip Sibire. Brazilijoje žiemą būna apie 7-10 laipsnius šilumos, tada visi skundžiasi, jog šalta, maunasi pirštines. O ir karštis ten kitoks. Nors kai svilina 40 laipsnių, stengiuosi iš namų neiti“, - sako R. Amb­rozaitė da Costa, kurios namuose nėra jokios šildymo sistemos. Atvėsus orui, užtenka apsivilkti šiltesnį megz­tinį.

Rima neslepia, jog kartais pagalvoja, kad jai labai pasisekė. Geodezijos studijas baigusi lietuvė galėtų ieškoti darbo, bet nereikia ir... tam trūksta laiko. Vyras, dirbantis gretimame mieste, dažnai keliauja po šalį, kartu pasiimdamas ir žmoną.

„Braziliją jau pažįstu geriau nei daugelis vietinių gyventojų, kurie dažniausiai niekur nėra buvę“, - tikina moteris, neatsidžiaugianti karš­ta Brazilijos saule ir labai permainingu kraštovaizdžiu. Prie jos namų atbėga beždžionės, ant stogo nutupia papūgos bei tukanai, palmių kamienus ap­sivijusios šaknimis, žydi įvairiaspalvės orchidėjos.

Per atostogas su vyru važia­vo stebė­ti Lie­tuvos krep­šininkų žaidi­mo Rio de Žanei­ro olim­piadoje, ke­liavo Atlan­to vandenyno pakrante, kur  vie­nas greta ki­to išlikę saugomi istoriniai miesteliai, aplankė vėžlių rezervatą, maitino del­finus, plaukė į jū­rą stebėti banginių, ap­keliavo Čilę, Ar­gentiną, Ame­rikos valstijas, daugumą Europos šalių. Liko neįgyvendinta tik viena svajonė - pamatyti džiung­lėse įsikūrusių necivilizuotų genčių gyvenimą. Bet taip paprastai ten nepateksi.

Gyvena saugomame kvartale

Nors vyrui išvažiavus į darbą kitame mieste, Rima lieka viena, sako neturinti kada jaustis vieniša. Porą mėnesių padirbėjusi, ji gana gerai išmoko portugalų kalbą ir dabar laisvai bendrauja ne tik su vyro šeima. Kad jai, kilusiai iš vos kelis tūkstančius gyventojų turinčios Šilalės, nebūtų sudėtinga gyventi milijoniniame San Paule, šeima persikėlė į per valandą pasiekiamą šalia esantį Valinhos miestą. Nors jame yra apie 200 tūkst. gyventojų, Brazilijos mastais tai labai mažas miestelis.

Rima iki šiol stebisi ten gyvenančių žmonių nuoširdumu bei paprastumu. Moterys daug dėmesio skiria savo išvaizdai, kone kiekvieną savaitę lankosi kirpykloje. Visi net į prekybos centrą eina pasipuošę, moterys - su aukš­ta­kulniais. Pamatę gražiai at­ro­dantį žmogų, nebijo užkal­bin­ti, pagirti, paklausti, kur, tarkime, pirko suknelę ar batus.

„Smagu, kai esi draugiškai priimamas. Lietuvoje to niekada nepatirtumei, nes mes bijome ką nors ne taip pasakyti, kad neišsišoktume, visą laiką nerimaujame, ką žmonės pagalvos. Pardavėjos kai kur tokios susiraukusios, jog į parduotuvę net baisu įeiti. O ten tik užsimink, ko nori, - viską suneš, suderins, patars. Žmonės atsipalaidavę, džiaugiasi kiekviena diena, nepergyvena, kad mažai uždirba. Ir nebijo rodyti savo emocijų, todėl su jais malonu bendrauti“, - tvirtina lietuvė.

Namas, kurį ji pati išsirinko, yra uždaroje teritorijoje.

„Mūsų kvartale tokių na­mų - kokie 500, turime baseiną, sporto aikštyną, parką pasivaikščiojimui - savaitgaliais einame lesinti paukščių. Kaimynams susitarus, atei­na jogos, pilateso trenerės. Tai - saugomas kvartalas, svečiai įleidžiami tik šeimininkui sutikus. Apsauga reikalinga, nes Brazilijoje nusikalstamumas yra toks didelis, jog žmonės didžiuosiuose miestuose bijo išeiti į gatvę. Gat­vėmis vaikščiodami stengiasi nekalbėti telefonu, nedemonstruoti brangių daiktų. Kavinėse klien­tų rankines padavėjai pririša prie kėdžių, o moterys nešiojasi dvi pinigines - per apiplėšimą atiduoda tą, kurioje yra nedaug pinigų. Ta­čiau mūsų miestelyje tokių nusikaltimų nebūna“, - sako R. Amb­rozaitė da Costa.

Moka nerūpestingai švęsti

Rimos vestuvės prieš trejetą metų vyko Lietuvoje pagal visas žemaitiškas tradicijas. Brazilijoje apie tokias vestuves niekas nebuvo net girdėjęs. Todėl, grįžę namo, vyro giminaičiai visiems ilgai pasakojo, kad šoko per naktį, o rytą pakilę vėl turėjo dainuoti ir šokti.

„Brazilijoje žmonės kitaip švenčia, savęs jokiomis prievolėmis neapsunkina. Bu­vo­me vyro draugų vestuvėse. Po santuokos bažnyčioje nuvykome į kavinę, įteikėme dovanas, pavalgėme vakarienę - ir jaunieji netrukus išvažiavo. Po valandėlės išsiskirstė ir svečiai“, - pasakoja moteris. 

Dar paprasčiau švenčiami vaikų gimtadieniai, į kuriuos susirenka tetos, dėdės, jų kaimynai, kaimynų mamos, jų vaikai.

„Į netoliese gyvenančių drau­gų vienerių metų dukros gim­tadienį suėjo daugiau svečių nei į mūsų vestuves, gal net per 100 žmonių. Vi­si atnešė dovanų, pasivaišino tortu. Jokių kitų vaišių nebuvo. Po gimtadienio su vyru važiavome į kavinę pavalgyti“, - juokiasi lietuvė.

Pasak Rimos, brazilai į pobūvius susirenka ne vaišintis, o pabendrauti, pasikalbėti. Alkoholio vartojama mažai, o vaikų pobūviuose geriamos tik sultys.

Lietuvių bendruomenei - devyniasdešimt

R. Ambrozaitė da Costa - vienintelė lietuvė Valinhos mieste, tačiau netoliese esančiame San Paule yra stipri lietuvių bendruomenė. Čia lietuviai netgi turi savo istorinį rajoną Vila Zelina, kuriame veikia ir lietuviška bažnyčia.

Spalio pabaigoje San Paulo lietuvių bendruomenė šventė  lietuvių migracijos į Brazi­li­ją 90-metį bei diplomati­nių santykių užmezgimo 85-me­tį. Tam buvo pasirinkta simbolinė vieta - 1887 m. ati­daryti Imigrantų nakvynės namai, kur per šimtą me­tų geresnio gyvenimo viltį atrado 2,5 mln. žmonių iš 70 šalių. Dabar šiame pastate veikia Migracijos muziejus, iš­­likęs net garvežys, iš uosto vežęs emigrantus į San Paulą. Lietuvių bendruomenės 90-mečio paminėjimo proga muziejuje buvo surengta mūsų tautiečių atvykimą bei įsikūrimą Brazilijoje primenanti paroda.

Teigiama, kad pirmosios 25 lietuvių šeimos į Braziliją atvyko 1890-aisiais. Imigrantų nakvynės namuose buvo tvar­komi leidimai gyventi šalyje, nurodoma, į kokį miestą ir į kokį ūkį važiuoti dirb­ti. Daugumai teko lenkti nugarą kavos plantacijose. Išnaudojimas, izoliacija, sveikatos problemos paskatino emigrantus palikti ūkius ir ieškoti galimybių įsidarbinti mieste. Beveik visi emig­rantai rinkosi industrinį San Paulą, kur buvo didžiulis darbo jėgos poreikis. Iki šiol milijoniniame mieste gyvena kelios lietuvių kartos - teigiama, jog tai yra didžiausia pasaulyje užsienio lietuvių kolonija.

Lietuvių bendruomenės jubiliejuje R. Ambrozaitė da Costa džiaugėsi girdėdama, kaip San Paulo kultūros sek­retorius Jose Roberto Sadek gyrė lietuvių darbštumą bei užsispyrimą, nes tik emig­rantai pastatė tokį miestą, koks jis dabar yra.

Didžioji dauguma Brazilijos lietuvių jaunimo jau nebemoka lietuviškai, bet jų tėvai mielai klausosi lietuviškų dainų ir valgo lietuviškus patiekalus, margina margučius bei kepa šakočius.

„Jo ragaujant, prie manęs priėjo moteris ir paklausė, ar aš gimusi San Paule. Atsakiau, kad gimiau ir užaugau Lietu­voje. Ji tuoj puolė mane visiems rodyti ir džiaugtis, jog esu „originali“, natūrali lietuvė. Mačiau, koks pasididžiavimas ir kokia meilė Lietuvai dega tų žmonių akyse“, - sako lietuvių bendruomenės gyvenime nusprendusi dalyvauti šilališkė.

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo

Rima su vyru

Šiemet itin anksti prasidėjus peršalimo ligų sezonui, vaistininkai stebi augančią vitamino C paklausą. Palyginus su praėjusiais metais, lapkričio mėnesį vitamino C preparatų parduota net 37 proc. daugiau. 

Sveikatos specialistai sako, jog šaltuoju metų laiku daugumai žmonių aktualiausias yra vitamino C poveikis imuninei sistemai. Juo siekiama sustiprinti organizmo atsparumą bei apsisaugoti nuo ligų.

„Tyrimai rodo, kad žmonės, vartojantys vitaminą C, serga šiek tiek trumpiau. Vis dėlto tai reikėtų daryti reguliariai, o ne priebėgomis, kai peršalimų bei kitų panašių susirgimų sezonas jau čia pat“, - pataria „Eurovaistinės“ vaistininkas Petras Vaitiekūnas.

Sveikatos specialistų nuomone, nauda imunitetui vitamino C poveikis neapsiriboja. Teigiama jo įtaka organizmui priklauso nuo amžiaus bei sveikatos būklės.

„Energingiems ir judriems vaikams šis vitaminas naudingas tuo, jog gerina kolageno gamybą. Šis baltymas skatina greičiau gyti nedideles žaizdeles, mėlynes bei įbrėžimus. Vyresniame amžiu­je vitaminas C padeda regu­liuoti cholesterolio kiekį kraujyje (taip leidžia išvengti širdies bei kraujagyslių susirgimų), gali būti naudingas akių ligų kataraktos bei amžinės geltonosios dėmės degeneracijos, onkologinių su­sirgimų prevencijai“, - vi­tamino C naudą skirtingiems organams komentuoja vaistininkas. Jis taip pat pabrėžia, kad šį vitaminą turėtų rinktis veiklūs, stresą patiriantys žmonės, nes jis svarbus normaliai nervų sistemai bei psichologinei būklei palaikyti, padeda mažinti nuovargį, psichologines ir fizines streso sukeliamas reakcijas.

Nors tradiciškai manoma, jog daugiausiai vitamino C turi citrusiniai vaisiai, jo aptinkama ir kituose vaisiuose bei daržovėse, apie kuriuos susimąstome rečiau.

„Daugiausiai šio vitamino yra saldžiuosiuose pipiruose, brokoliuose, žiediniuose ir briuselio kopūstuose, taip pat erškėtuogėse, šaltalan­kio uogose, juoduosiuose serbentuose, žemuogėse“, - natūralius šaltinius vardija vais­tininkas. Jo teigimu, maisto virimas bei kepimas mažina vitamino C įsisavinimą.

„Jo įsisavinimui ne mažiau trukdo tokie šiuolaikinio gyvenimo palydovai kaip teršalai ar stresas bei žalingi įpročiai – rūkymas ir alkoholis. Todėl pajutus, jog sergama dažniau, ėmė kraujuoti dantenos ar lėčiau gyja žaizdos, reikėtų nedelsiant pasikonsultuoti su gydytoju ar vaistininku“, - pataria farmacijos specialistas.

Laura BIELSKĖ

Tradiciškai, artėjant šv. Kalėdoms, buvo surengta Pa­dėkos diena Šilalės kraštui nusipelniusiems žmo­nėms pagerbti. Visuomenei pasiūlius kandidatus, ko­mi­sija išrinko septynis nominantus. „Pagarbos lašo“ sta­tulėlės įteiktos nevyriausybinės organizacijos „Vil­ties galia“ pirmininkui Vytautui Ruzgiui, pensininkų są­jungos „Bočiai“ Šilalės bendrijos ilgametei narei Zinai Vainorienei, Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ auk­lė­­tojai Onai Mikutienei, Tauragės AVPK Veiklos sky­riaus tyrėjui Arvydui Armonui, Bilionių laisvalaikio sa­lės mėgėjų meno kolektyvo vadovei Zitai Grūdienei, motokroso sporto atstovui Nerimantui Juciui bei Šilalės rajono ligoninės operacinės slaugytojai Danutei Batutienei.

Šilalės kultūros centre žiūrovus pasitiko pučiamųjų orkestro muzikantai. Tai buvo tarsi preliudija, jog iškilmingame vakare nebus liūdna. Subtili renginio režisūra, didelis, scenoje vos telpantis atlikėjų būrys žadėjo gerą nuotaiką ne tik nominantams, bet ir juos pagerbti susirinku­siems artimiesiems, kolegoms, draugams.

Kultūros cent­ro direktorė, vakaro vedėja Irmina Kėb­lienė į sceną pakvietė merą Joną Gu­daus­ką, kuris padėkojo šilališkiams, gausiai dalyvavusiems akcijoje bei padovanojusiems Sovetsko lietu­vių bendruomenėms dau­giau kaip 800 įvairaus žan­ro knygų lietuvių kalba. Iš tiesų galima įžvelgti prasmingas paraleles. Caro priespaudos metais lietuvišką spaudą knyg­nešiai slapčia gabeno iš anapus, o šiandien per konsulatą nevaržomai galime dalintis spausdintu žodžiu, knygomis, kad svetur gyvenantys tautiečiai nepamirštų savo šak­nų. Šventėje dalyvavusiam Lie­tu­vos Respublikos konsului So­vetske Broniui Ma­kaus­kui meras įteikė simbolinį kny­gų pundelį apie Lie­tuvą bei Šilalės kraštą, taip pat Lie­tu­vos automobilių ir kelių direkcijos dovanotų kelio atšvaitų. Beje, direkcija prisidėjo ir prie knygų akcijos, padovanojusi vaikams leidinių apie saugų eismą.

Rankos mostas dirigento lazdele, ir Kornelijaus Pu­kins­­kio vadovaujamas Šila­lės meno mokyklos kamerinis orkestras pradeda apdovanojimo ceremoniją. Aidint plo­jimams, į sceną vienas po kito kilo nominantai. Juos visuomenei pristatyti atvyko ne tik savivaldybės vadovai, bet ir mūsų rajonui nusipelnę žmonės: Šilalės garbės pilietis, Klaipėdos universiteto Teatro pedagogikos ka­tedros vedėjas prof. Pet­ras Bielskis, Vilniaus uni­ver­siteto dėstytojas, isto­ri­kas, Šilalės kraštiečių Vil­niaus skyriaus pirmininkas Vir­gi­nijus Jocys, kon­sulas B. Ma­kauskas. Jie spaudė nomi­nan­tams rankas, merginos įteikė gė­lių. Jų negailėjo ir draugai, artimieji...

O paskui kai užgrojo, kai uždainavo! Tai buvo gyvas atlikimas, nedraskantis ausų būg­­nelių, keliantis nuotaiką. Jau­nieji dainorėliai su savo choro vadovėmis Da­lia Kra­sauskiene bei Ra­sa Rama­naus­kiene puikiai pritarė est­rados grandui Ed­mun­dui Ku­činskui, padainavę populiariausių ir visai naujų šio atlikėjo dainų, griežiant kameriniam orkestrui, vadovaujančiam savo profesijai atsidavusio K. Pukinskio.

Turbūt nelengvą repeticijų kelią teko nueiti visiems koncerto dalyviams, ruošiantis šiai šventei. Todėl savivaldybės vadovų padėkos ir gėlės chorų vadovėms, Meno mokyklos direktoriui Arūnui Goštautui, garso bei šviesos operatoriams ir visiems kitiems įteiktos pelnytai, lydint žiūrovų ovacijoms. Buvo gražu, jautru, šventiška...

Ir vis dėlto į gražų reginį norisi įmaišyti ir šaukštelį deguto. „Pagarbos lašai“ tarsi įpareigoja pagarbiai elgtis ir su žiūrovais. Pirkti bilietus pagal skelbimą buvo kviečiama net tris dienas. Deja, jau pačią pirmąją, pra­ėjus vos valandai po kasos atidarymo, bilietų pasiūlė tik pirmoje arba penkioliktoje eilėse. Kitus iš­prekiavo per valandą? Ne­įtikėtina. Įdomu, kokį atsakymą išgirdo žmonės, atėję bilietų antrą ir trečią dieną?

Ne paslaptis, jog išdali­na­ma daug kvietimų. Nor­malu, jei keletas jų įteikiama nominanto artimiesiems, svečiams. Tačiau jeigu pensininkas gali susimokėti kelis eurus, tai dirbantys turbūt nėra vargetos? Per tokią maišatį, kai, matyt, nebesusigaudoma, kiek išdalinta kvietimų, jau ne pirmą kartą į tas pačias vietas bilietą nusiperka ne vienas asmuo.

O taip norisi tikėti, kad visi žiūrovai yra lygūs ir laukiami.

Regina ČEIDIENĖ