Šilalės rajono apylinkės teisme baigta nagrinėti admi­nistracinė byla dėl nelegalaus darbo pas ūkininką. Teismo sprendimu, nelegaliai melžėją samdęs ir savo kaltę pri­pažinęs ūkininkas P. B. turės sumokėti 200 eurų bau­dą.

Nustatyta, jog šių metų sausio 19-ąją Šilalės rajone gyvenantis 37-erių ūkininkas P. B. pasamdė F. S. karvėms melžti. Teismo nutarime skelbiama, kad ne tik pats ūkininkas pripažino savo kaltę, bet ir jo pagalbininkė pateikė teismui rašytinį paaiški­nimą.

Ūkininkas teismo prašė skirti kuo mažesnę baudą, tvirtino apgailestaujantis dėl tokio savo poelgio. Jis taip pat aiškino, jog 2015 metais ūkis nukentėjo nuo gaisro. Dėl šios priežasties vyras turi įsiskolinimų bankui – teko imti paskolą, kad pavyktų atstatyti šeimai vieninteles pajamas nešantį ūkį. P. B. pečius slegia ir nemaža skola Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuriai kas mėnesį tenka atseikėti apie 2500 Eur.

Naujajame Administracinių nusižengimų kodekse numatyta, jog nelegalus darbuotojo samdymas darbdaviui užtraukia baudą nuo 1000 iki 5000 Eur.

Teismas pripažino, kad sun­ki finansinė padėtis, nepilnametės dukros išlaikymas, nuoširdus gailestis ir kreditoriniai įsipareigojimai bei fak­tas, jog melžėja nelegaliai dirbo trumpą laiką, yra ūkininko atsakomybę lengvinančios ap­lin­kybės. Sunkinančių šiuo atveju nebuvo nu­statyta. Todėl jam paskirta 200 Eur bauda.

Šilalės rajono apylinkės teis­mo teisėjo padėjėja Mo­nika Vyšniauskienė „Šila­lės artoją“ informavo, jog 2015 m. Šila­lės rajono apylinkės teisme administracine tvarka už nelegalų darbą buvo nubausti trys asmenys. Vienas iš jų – ūkininkas. 2016-aisiais dėl šio pažeidimo nubausti du asmenys, iš kurių vienas – taip pat ūkinin­kas.

„Sunku nurodyti konkrečias priežastis, kodėl žmonės įdarbinami nelegaliai. Neretai administracinėn atsakomybėn traukiami kai kurie asmenys nepripažįsta savo kaltės, kiti nurodo, jog darbo sutartis nesudaryta paties darbuotojo prašymu, arba žmogus ne­legaliai dirbo vos keletą valandų ir esą buvo ruošiamasi sudaryti darbo sutartį“, – aiškina teisėjo padėjėja M. Vyš­niauskienė.

Remiantis senojo Administ­racinių teisės pažeidimų kodekso 41(3) straipsniu, darbdaviams ar jų įgaliotiems as­­menims už kiekvieną nele­ga­liai įdarbintą asmenį būdavo taikoma bauda nuo 868 iki 2896 Eur, o už pakartotinį pažeidimą – nuo 2896 iki 5792 Eur. Tuo tarpu nuo naujųjų metų įsigaliojusiame Administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnyje numatyta, jog nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims nuo 1000 iki 5000 Eur, pakartotinai padarytas toks nusižengimas – baudą nuo 5000 iki 6000 Eur.

Morta MIKUTYTĖ 

Sutikti mielą, nuoširdų, kalbų pašnekovą yra labai malonu. Kai kiekvienas jausmas - iš­gy­ventas ir nesumeluotas, kiekvienas žodis - tiesus ir neapsimestinis. To­kios mintys kyla, klausantis senos močiutės, regis, paprastos gyvenimo istorijos, jos mintinai deklamuojamų ei­lėraščių, pasakėčių. Tai kvė­dar­niškė Marijona Jocienė, išskirtinę dieną - vasario 16-ąją - paminėjusi savo devyniasdešimtmetį.

„Vasario 16-oji mūsų šeimynai, kiek pradėjau suprasti nuo vaiko, visada buvo brangi. Tai šventa diena, kai nedirbdavome nieko. Bet soviet­mečiu gimtadienio minėti negalėdavau, nes baisu buvo, kad įtars, jog vasario 16-ąją švenčiame“, - prisimena senolė.

Jubiliatės pasveikinti atvyko Kvėdarnos seniūnas Aivaras Dobilas, didžiulis būrys Kvėdarnos jaunųjų maltiečių su savo vadove Verute Vaitkevičiene. Visi linkėjo sveikatos, stiprybės ir Dievo palaimos bei užrišo jubiliejinę juostą. Močiutė džiaugėsi esanti vaikų mylima, ypač gerai prižiūrima bei globojama.

Į Kvėdarną Marijona atsikėlė tik po vyro mirties. O bene visas gražusis gyvenimas prabėgo Kikonių kaime, kur gimė ir užaugo, bei Ręsčiuose, iš kur į pasaulį išėjo judviejų su Stanislovu vaikai. Augo Marijona su dviem broliais ir seserimi, bet šiandien tik ji viena bėra likusi. Gyveno, kiek atmena, sunkiai. Nors mama - buvusi ūkininkaitė, tačiau ištekėjo už neturtingo vaikino, žemės buvo nederlingos, ir ūkis neklestėjo.

Į pradžios mokyklą, buvusią už dviejų kilometrų Stročiuose, eidavo, avėdama medinėmis klumpėmis, žiemą sekdama vyresniojo brolio pramintomis pėdomis.

„Sustojame, iškratome iš klumpių sniegą ir brendame toliau“, - prisimena močiutė.

Baigusi pradžios mokyklą, Marijona išėjo tarnauti.

„Bet po metų grįžau pas mamą - labai ją mylėjau, o ji buvo silpnokos sveikatos - visada skaudėdavo galvą. Gal, dabar mąstau, sukildavo kraujospūdis, tik kas tais laikais apie tai žinojo... Todėl nutariau jos nepalikti. Tačiau darbštumu, sumanumu nedaug kas jai pri­lygo, nebuvo darbo, kokio ma­ma nebūtų mokėjusi. Li­nai - nuo sėjos iki drabužių: sėti, rauti, kloti, kulti, verpti, austi, siūti, megzti... O, lino kelias iki plonos drobelės yra labai sunkus. Tas pats - ir su vilna, nes ausdavo medžiagas ir viršutiniams drabužiams“, - pasakoja senolė.

Jau dvidešimt metų Marijona našlauja. Ir amžius toks, jog už kiekvieną naują dieną ji dėkoja Dievui. Bet, sako, kai abu su vyru buvo jauni ir sveiki, joks sunkumas tas gyvenimas. Jos Stanislovas dirbo prie miško, buvo labai darbštus. Ir gyvenę jie kone pačiame miške. Gražumas neišpasakytas: kokie skambūs nuo paukščių trelių išaušdavo rytai, kaip aidėdavo pamiškė nuo gegutės kukavimo. O jau oro gaivumas!

„Anais laikais gyventi prie miško buvo gerai ir dėl to, kad galėdavai papildomai pasišienauti proskynose ar išsiplėšti kokį žemės kampelį. Ant tų 60 arų, kiek kolūkis duo­davo, ne ką tegalėdavai padary­ti“, - svarsto Marijona.

Jociai užaugino tris sūnus ir dukrą. Vyriausiasis Vytautas, baigęs tarnybą armijoje, pasidavė į jūrą ir šturmanu raižė jūras marias iki pat pensijos. Kuriame tik pasaulio krašte jo nepabuvota, kiek pamatyta, patirta. Dabar gyvena Klaipėdoje. Labai gražiai tapo peizažus. Mat yra mokęsis Vilniaus dailės mokykloje. Tik, sako Marijona, išvažiavo ten dar visai jaunutis, o tie „miesčioniu­kai“ - prašmat­nūs, tad kaimo vaiką ir skriaudė. Teko jam mokslus nutraukti. Pirmenybę savo kūriniuose Vytautas, žinoma, teikia jūrai. O mamos kambaryje ant sienos kabo paveikslas, kuriame - ištisas tulpių laukas.

Stasys - statybininkas restauratorius, kaip sako sesuo Aldutė, namą nuo pačių pamatų pastato. Yra restauravęs Oginskio koplytėlę Rietave. Dabar gyvena Plungėje, turi gražią sodybą.

Mažiausiasis Edvardas, pasak senolės, ne per seniausiai vedė, liko Kvėdarnoje, namelyje, kurį kažkada įsigijo Marijona, atsikėlusi iš Ręsčių. Nors turi šiokių tokių sveikatos problemų, tačiau, anot mamos, bet kokią techniką gali išardyti ir be vargo surinkti.

Aldutė dirba Kvėdarnos kul­tūros namuose, yra visų ren­ginių organizatorė, su vyru Al­binu ir groja, ir dainuoja kapeloje. Pas ją jau šešti metai močiutė ir gyvena. Jaukiuose na­muose šilta, šviesu, pro senolės kambario langą matosi gatvė, kuria nuolat vaikšto žmo­nės. Senolė sako, jog jai, žiūrinčiai pro langą, dažnas praeivis pamoja ranka, nusišypso. Ir iš jos pačios veido šypsena niekada nedingsta, o akys skleidžia begalinę šilumą ir ramybę.

Nesako Marijona, kad jos vai­kams viskas ėjosi labai leng­vai. Tačiau ir ypatingai sun­­ku nebuvo, nes juk panašiai tada augo kone visi kaimo vaikai. Iki stotelės iš pamiškio jiems tekdavo eiti tris kilometrus, dar septynis važiuoti autobusu į mokyklą. Atgal - irgi tiek pat. O šeštadieniais (anuomet tomis dienomis irgi reikėdavo į mokyklą) grįžti atgalios pėsčiomis tekdavo visus dešimt kilometrų, nes autobusas neveždavo!

„Mes iš tiesų gyvenome toli nuo pasaulio. Artimiausi kai­mynai - už pusės kilomet­ro, stotelė - už trijų. Bet užtat grybai, uogos - ranka pasiekiami. Tėtis turėjo arklį, pa­kinkydavo į vežimą, nudar­dėdavo į Stročius, kur atvažiuodavo autoparduotuvė, nu­pirkdavo savaitei dešimt ke­palų duonos, ir viskas. Visa kita - pienas, mėsa, sviestas, grietinė - naminiai. Kojinės, pirštinės, kepurės, šalikai, megztiniai - vilnoniai, nes tėvai laikė avių. Mama verpė, mezgė. Ji darė viską“, - pasakoja Aldutė.

Ir dabar senolės rankos dirba. Tiesa, maždaug prieš devynerius metus, anot dukters, mamai patyrus insultą, viena tapo nebe tokia judri. Tačiau močiutė - užsispyrusi: jeigu nė kiek nejudėsi, tai visai sustabarėsi. Todėl ji sako virbalų nemetusi. Ir dabar parodo didžiausią krūvą rankdarbių: kojinių, pirštinių, riešinių.

„Mezgu kaip esu mamos išmokinta - raštuotas, juostuotas. Dukra parūpina siūlų, o aš laiko turiu marias. O riešines ir senovėje jau megzdavo, tik raštuotas. Ir iš kur tie karoliukai pas mus parė­jo...“ - svarsto Marijona. Ji parodo dailias raštuotas pirštines, dar sako turinti nusimezgusi šaliką bei kepurę, kuriais apsitaisiusi pavasarį žada išeiti į kiemą.

„Turėsiu kuo pasipuošti“, - žydi senolės akys, ir pasiūlo dovanų pasirinkti riešines. Di­delis ačiū, močiut!

Su tuo išėjimu į kiemą, žino­ma, sudėtingiau. Tačiau vasa­rą, kai šilta, senolė ne tik į mies­telio bažnyčią, bet netgi ir į tolimesnes keliones išsirengia!

„Senatvėje pabuvojau, kur niekada gyvenime nėra te­kę“, - džiaugiasi ji, mat, Aldutės teigimu, praėjusią vasarą jie nuvežė mamą į Šiluvą, Kryžių kalną, pasisvečiuoti pas Stasį. Už tai močiutė labai dėkinga rūpestingai dukrai ir kantriajam žentui Albinui.

Savomis kojomis, įsitvėrus vaikštynės, Marijonos „kelionės“ ne tokios tolimos - tik po kambarėlį. Aldutė stengiasi, kad mama kuo ilgiau išliktų kiek įmanoma savarankiška, todėl skatina ją kuo mažiau gulinėti, daugiau judėti, kad rankos nuolat būtų užimtos. Kaip ir galva: verčia įtempti atmintį bei prisiminti kai kuriuos ligos prislopintus gyvenimo įvykius.

Ant Marijonos stalelio padėta maldaknygė, keletas knygelių ir, žinoma, „Šilalės ­ar­tojas“. Paima ir rodo straips­nį apie žudynes Kvėdar­noje: matot, kas pas mus nutiko! Senolė, anot Aldutės, yra pirmoji, perskaitanti laikraštį jų šeimoje. Todėl vos tik dukra spėja pareiti iš darbo, mama jau ir vardija: rašo tą, tą, aną. Nuostabiausia, jog ir mezga, ir skaito močiutė dar visai be akinių! Labai mėgsta Žemaitės apsakymus, apysakas.

Televizorius - irgi Marijonos draugas, bet tarnauja tik tam, kad neleistų, kaip pati sako, atbukti smegenims. Įsijautusi žiūri laidas „Klauskite daktaro“, „Kas ir kodėl?“, „Auksinis protas“, žinių laidas, „Duokim garo!“ O štai visokie serialai nė kiek neįdomūs, ir, anot senolės, neverta gadinti akių.

Devyniasdešimtmečio proga Marijoną pagerbė ir parapijos klebonas kun. Edgaras Petkevičius.

„Tai bent žmogus! Nepabrizgijo seno, paspaudė ranką, pasikalbėjo, palaimino“, - išskirtinio kunigo dėmesio su­­jaudinta močiutė net susigraudina.

O sekmadienį pas jubiliatę sugužėjo vaikai, anūkai, proanūkiai. Dar kartą sušilti prie mylinčios širdies, nugrimzti į jaukią brangių akių gelmę. Nusilenkti mamai bei padėkoti už suteiktą gyvenimą. Ir pasidžiaugti, kad jos gyvenimo pasaka dar tęsiasi.

Eugenija BUDRIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Valstybės dienos minėjimo išvakarėse automobilių spor­­to entuziastai rinkosi Šilutės rajone, kur nutarė ne­tra­­di­­ciškai atšvęsti Vasario 16-ąją. Ant užliejamų pie­vų sušalusio ledo su savo „Honda Civic“ pasirodė ir pajūrališkis Paulius Kiudys. Dviejų skirtingų klasių va­žiavimuose vaikinas iškovojo pergalę.

Kiek neįprasta ir ekstremali varžybų vieta sutraukė kone 70 dalyvių. P. Kiudys nusprendė surizikuoti ir dalyvavo dviejų skirtingų klasių varžybose: priekiu varomų automobilių su savadarbėmis padangomis bei laisvojoje klasėje, kurioje galėjo rungtis visi norintieji.

„Iš viso kiekvienoje klasėje buvo 3 važiavimai. Konkurentų buvo tikrai rimtų. Ant­rame važiavime padariau klaidą ir vieną varžovą praleidau, tačiau posūkyje, likus 10 metrų iki finišo, aplenkiau. Aišku, be kontakto neišėjo – susidūrėme su varžovu šonais. Iš visų šešių važiavimų tik vienąkart grįžau antras“, – pergale džiaugiasi Paulius.

1991 m. „Honda Civic“ vairuojantis jaunuolis išdavė, jog trasoje jam labai patiko iš ledo susiformavęs tramp­linas, kuris ?sib?g?jusi? maįsibėgėjusią mašiną tiesiog mesteldavo į orą.

Morta MIKUTYTĖ

Rolando URBONO nuotr.

Kaltinėniškis aštuntokas Justas Čėsna - Lietuvos jau­nučių lengvosios atletikos čempionas. Jis vienintelis iš mūsų rajono dalyvavo Vilniuje vykusiose jaunučių lengvosios atletikos pirmenybėse, nustūmė rutulį 15,09 metro, užėmė pirmąją vietą ir pateko į Lietuvos jaunučių rinktinę. Kol kas tai geriausias jo rezultatas oficialiose varžybose. Prieš tai jis buvo laimėjęs pirmąją vietą Lie­tuvos vaikų pirmenybėse.

Iš Vilniaus Justo parvežtas čempiono medalis buvo puikiausia dovana seneliui Severinui Čėsnai, kuriam neseniai kaip tik sukako 70 metų. Justo pergalė - tai ir senelio trenerio darbo vaisius. Vyresnio­ji kaltinėniškių karta S. Čės­ną prisimena kaip puikų rankinio trenerį, nors jį jis metė maždaug prieš dešimt metų ir dabar užsiima tik leng­vąja atletika. Jau pensininkas, bet dar turi keletą neformalaus ugdymo pamokų bei treniruoja leng­vaatlečių grupę.

Anūkas Justas - ne vienintelis senelio treniruojamoje grupėje ir kol kas ne pati ryškiausia žvaigždė. Toliausiai yra nužengęs vienuoliktokas Robertas Baltutis - Lietuvos jaunių rinktinės narys, Baltijos šalių leng­vosios atletikos turnyro nugalėtojas. Pirmiausiai jis tapo Lietuvos vaikų, paskui - jaunučių čempionu. Kiek perėjo amžiaus grupių, tiek sykių tapo šalies čempionu. Gerai pradėjo kita rutulio stūmikė Lietuvos vaikų čempionė septintokė Ernesta Lasauskaitė, o štai dešimtokė bėgikė Saida Šiušaitė - daugelio bėgimo varžybų nugalėtoja ir prizininkė. Vilčių treneriui teikia ir Eligijus Katauskas, Dovilė Tamašauskaitė, Gabrielė Kasputytė.

Bet anūkas yra anūkas! Kaip prasitarė močiutė Rūta, Justas seneliui yra viskas, todėl ir jo iškovotas čempiono medalis jam buvo didžiausias džiaugsmas.

Justą senelis pradėjo treniruoti nuo šeštos klasės šiek tiek keistomis aplinkybėmis.

„Buvau gerokai nutukęs vai­kas, ir senelis pasisiūlė ma­ne pramankštinti, - šypsosi jaunasis čempionas. - „Maty­si, iš tavęs padarysiu vyrą“, - sakė jis man.

Dabar, pažiūrėjęs į liekną, sportiško sudėjimo vaikiną, niekaip nepasakytumei, kad jis galėjo būti apvalutis berniukas.

Tais pačiais metais, vos tik pradėjęs stumdyti rutulį, Justas Klaipėdoje laimėjo Žemaitijos taurės varžybas, paskui - Lietuvos vaikų pirmenybes. O tada jį pagavo azartas. Dabar Justas ne tik stumdo rutulį, bet ir mėto ietį, tarp savo bendraamžių jis pagal reitingus yra trečias Lietuvoje. Varžybų kalendorius numatytas beveik metams į priekį, jis yra labai įtemptas, tai ir treniruojasi Justas pa­gal griežtą as­meninį planą. Po pamokų dar žaidžia rankinį. Kada mokytis?

„Pirmąjį pusmetį baigiau de­vintukais ir dešimtukais. Kai nori, viską gali suderinti“, - pareiškia aštuntokas.

Justo, pasirodo, nereikia labai spausti - jis pats yra motyvuotas.

„Jis - kovotojas. Kiti per var­žybas sutrinka, neatlaiko įtam­­pos ir pasiekia menkesnius rezultatus negu treniruo­čių metu. Būna, taip susijaudina, kad pravirksta. Juk dar vaikai. O Justas per varžybas dar labiau susikaupia. Tai be galo vertinga savybė“, - teigia treneris.

„Man patinka kuo sunkesnės varžybos. Kuo stipresni varžovai, tuo įdomiau“, - prisipažįsta vaikinukas.

Nors jiedu abu sako, kad Justo spausti nereikia, tačiau močiutė Rūta yra kiek kitokios nuomonės.

„Paspaudžia, paspaudžia. Pa­s­kambina, klausia: Justai, ar jau atsikėlei? Ar padarei mankštą? Kodėl ne? O aš sakyčiau, jog spausti jo visai nereikėtų, nes Justas ir taip yra labai geras vaikas“, - advokatauja močiutė.

Užtat senelis žino: medaliai nebyra savaime iš dangaus.

„Jeigu apsisprendei būti spor­tininku, turėsi nuolat sto­vėti ant galimybių ribos: ar dar galiu, ar jau nebe? Dar ga­liu, dar yra iš ko! Tik šitokia nuos­tata veda į pergalę“, - sako patyręs treneris.

„Dar galiu, dar yra iš ko“ - būtent šia taisykle vadovaudamasis, Severinas ugdė visus čempionus, kurie garsina Kaltinėnus ir visą rajoną.

Petras DARGIS

AUTORIAUS nuotr.

Girtų tėvų neprižiūrimi vaikai, namuose tvyrantis nenusakomas tvaikas, kalnai neaiškios kilmės skudurų – to­kia rizikos sąraše esančių šeimų kasdienybė. Dešimta mėnesio diena šiose šeimose yra tikra šventė, mat mokamos pašalpos. Ne viena mama čiumpa banko kortelę, vyresnį vaiką ir lekia į parduotuvę – reikės pagalbos parnešti pilną maišą pirkinių. Deja, dažnai jame atsiduria ir stipraus gėrimo butelis.

Pašalpų mokėjimo diena

Skaudi Matuko iš Kėdainių nužudymo istorija sukėlė visuotinį nerimą bei sujudimą. Nors mūsų rajone tokių tragedijų kol kas nenutiko, savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyrius sujudo – surengė reidą į rizikos šeimas (paskutinį kartą toks reidas vyko prieš metus). Į pagalbą pakviesti ir policijos pareigūnai, apsiginklavę alkotesteriais, priešgaisrinės priežiūros inspektoriai, savivaldybės administracijos darbuotojai. Dalyvavo ir seniūnai, nes būtent jie pažįsta visas šeimas, jas neretai aplanko kartu su socialiniais darbuotojais. Ir vasario 10-oji pasirinkta neatsitiktinai – būtent tądien šeimos gavo pašalpas.

Iš Šilalės savivaldybės kiemo trys ekipažai pagal iš anksto sudarytus sąrašus pasuko į skirtingas rajono puses. Žinoma, kad vienu sykiu būtų aplankytos visos rizikos šeimos, tektų reidui skirti bent kelias dienas. Šįkart nuspręsta „pasisvečiuoti“ 40-yje šeimynų.

„Šilalės artojas“ pasuko į Pa­jūrio ir Kvėdarnos seniūnijas. Čia yra 11 šeimų, kurios dėl įvairių priežasčių įtrauktos į Vaiko teisių apsaugos skyriaus rizikos šeimų sąrašą. Dalis jų – tvarkingos vienišos mamos, kurios su savo problemomis stengiasi susidoroti, tik vis dar yra stebimos tarsi po didinamuoju stiklu. Deja, daugumos šeimų potraukis „velnio lašams“, vien pagrūmojus pirštu, niekur nedingsta.

Socialinė darbuotoja bijo tikrinamų šeimų?

Pajūrio seniūnė Roma Veš­čiūnienė ne tik parodė visų sąraše buvusių šeimų namus, bet ir paprašė užsukti į vieną sodybą, kurią socialinė darbuotoja, jei tik galėtų, aplenktų dėl agresyvios šeimos galvos. Tačiau jei šeimoje yra agresyviai nusiteikusių asmenų, socialiniai darbuotojai visada gali kreiptis pagalbos į pareigūnus.

Mus pasitiko būrelis vaikų su savo dėde. Mama su vyresniuoju sūnumi buvo ką tik išskubėjusi į parduotuvę.

„Nors ir po darbo valandų, penktadienį, ir ką tik išmokėjus pašalpas, vis tiek šitas patikrinimas yra kiek per ankstyvas. Kai kuriems pašalpos buvo pervestos tik po pietų, todėl jie dar nebus spėję apsipirkti. Linksmybės prasidės, vos išvyksime“, – konstatavo kaimo realybę gerai perkandusi seniūnė.

Specialistai buvo šokiruoti, išvydę, kokiomis sąlygomis gyvena vaikai. Beje, didžiulėje netvarkoje išsiskyrė tėvų kam­barys – paklotos lovos at­rodė gana neblogai. Gi viena­me iš vaikų kambarių lova buvo be jokios patalynės, ant žemės tysojo neaiškios kil­mės bei paskirties čiužinys, kalnai rūbų – kone visuose kampuose. Ži­noma, galima suprasti, kad šeima verčiasi sunkiai. Bet pasibaisėtinos sąlygos, kuriose mie­ga vaikai, nė iš tolo neprimena XXI-ojo amžiaus.

Kiek vėliau šios šeimos padėtį apibūdinusi Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja Birutė Sragauskienė patikino, jog šeima jau kuris laikas yra rizikos sąraše, o dabar į ją atkreiptas dar didesnis dėmesys.

Kodėl mums nieko neduoda?

Kvėdarnos seniūnijoje esan­čiame atokiame kaime šeimos galva pasitiko blaivus (bent taip tvirtino). Tačiau Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistei kilo klausimas: kodėl neaptvertas kiemo viduryje esantis prūdas, kai namuose auga maži vaikai? Kaip vėliau paaiškėjo, šis perspėjimas šeimai – ne pirmas. Deja, vyras ne tik nepažadėjo šio darbo padaryti, bet ir ėmė piktintis, kad valstybė jam nieko neduoda, socia­linės darbuotojos neatlie­ka savo pareigų. Seniūnas Ai­va­ras Dobilas tarstelėjo, jog stip­rus jaunas vyras ir pats galėtų imtis kokio nors darbo. Tačiau šis turėjo pasiteisinimą: niekas jokio darbo neduoda. Tiesa, jis jo rimtai ir neieškojo...

Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistė Jolanta Kvietkauskienė paragino vyrą pagelbėti žmonai susitvarkyti buityje, bet ir šito patarimo jis neišgirdo.

Dar vienoje šios seniūnijos šeimoje vaikai namuose buvo palikti vieni. Jie paaiškino, jog mama su vyresniuoju broliuku iškeliavo į parduotuvę. Prisiskambinus mamai, paaiškėjo, kad vaikus prižiūrėti yra įpareigota kaimynė, kuri netrukus ir prisistatė. Mama telefonu perspėta imtis tvarkos, mat rūbų stirtos, po kuriomis gali rasti ir planšetinį kompiuterį, ir mobilųjį telefoną ar kitokių gėrybių, suverstos kone kiekviename namų kampe.

Aplankius daugiabutyje gyvenančią šeimą, rastas neblaivus tėvas. Vyras kategoriškai atsisakė pasitikrinti alkotesteriu, tačiau neprieštaravo, kai buvo nuspręsta išpilti vos pradėtą gerti butelį alaus. O ir ką paprieštarausi, kai užsuka policijos pareigūnų lydima delegacija. Bet vyriškį labai papiktino tai, kad į „svečius atėjęs“ vicemeras Valdemaras Jasevičius nenusiavė batų... Jis taip ir liko burnoti, įsitikinęs, jog savaitgalį išgerti „bambalį“ stipriausio alaus – nieko tokio. Nesvarbu, kad šitai mato mažamečiai.

Kas kam svarbu

Suprantama, jog gyvenantieji iš pašalpų nerimastingai laukia, kol į jų sąskaitą „įkris“ pinigai. Tačiau atkak­lumo jiems tikrai galima pavydėti: kol mobilieji telefonai kone visą dieną yra „gręžiami“ akimis, laukiant žinutės iš banko, pranešančios apie įvykdytą pinigų pervedimą, starto pozicijoje stovi paslaugių kaimynų automobiliai, pasiruošę nuvežti į artimiausią parduotuvę. Gudresnieji, jau turėję reikalų su vaiko teisių apsaugos specialistais, savotiškai apsidraudžia: prižiūrėti mažylių prisiprašo gerų kaimynių.

Beje, banko pranešimai apie pinigų pervedimus į sąskaitas yra apmokestinti. O juk iš pašalpų gyvenančios šeimos turėtų skaičiuoti kiek­vieną centą. Tačiau, regis, už banko pranešimą nieko nėra svarbiau. Paradoksas: rizikos sąraše esantys asmenys įstengia nusipirkti ir planšetinius kompiuterius, ir išmaniuosius telefonus, o nereto namuose stovi ir prabangus televizorius. Tuo tarpu nuo algos iki algos gyvenančios bei pačios išsilaikančios šeimos neplanuotų, per brangių pirkinių vengia.

Neatsižvelgus į rekomendacijas, gresia vaikų paėmimas

Savival­dy­bės Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja B. Sra­gauskienė, apibendrindama šį reidą, sakė, kad iš viso aplankyta 40 šeimų, gyvenančių 10-yje seniūnijų. Vien per kelias valandas 12 asmenų nustatytas girtumas, o 2 patys prisipažino esantys išgėrę, bet tikrintis nepanoro. Šįkart nė iš vienos šeimos vaikų nuspręsta neatimti tik todėl, jog vienas iš tėvų buvo blaivus, visur namuose buvo šilta. Tačiau aptiktieji išgėrę sulauks raštiškų įspėjimų. O užfiksavus pažeidimą pakartotinai, tokie asmenys gali gauti ir smūgį per kišenę – administracinę baudą.

„Nors, lyginant su praėjusių metų reidu, situacija yra tikrai geresnė, 9-iose šeimose ruošiamės atlikti peržiūrą. Joje dalyvauja mūsų specialistai, socialiniai darbuotojai, kviečiami bend­ruomenės na­riai, išklausoma ir pati šeima. Neretai to­kiame susitikime dalyvauja Anoniminių alkoholikų Šilalės klubo nariai, kurių dėka tikrai daug tėvų pasiryžta gydytis. Šeimos situacijos peržiūros metu aptariame susidariusią padėtį, paaiškiname tėvams, ko iš jų tikimės, sudarome veiksmų planą. Jei į rekomendacijas nėra atsižvelgiama, gali būti prieita ir prie kraštutinių priemonių – vaikų pa­ėmimo iš šeimos“, – įspėja B. Sragauskienė.

Anot skyriaus vedėjos, neretai šeimos, iš kurių vaikai paimami dėl netvarkos, kai išsiblaivo, puola tvarkytis. Tačiau beveik visada jos kaltina Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistus.

„Tėvai susikviečia bend­ruomenių atstovus, skundžia­si merui ir administracijos direktoriui, skambina visiems iš eilės bei guodžiasi, kokie mes esame blogi, nes vaikus atėmėme iš puikių namų. Taip, išskyrus vaiko teisių apsaugos specialistus, sujauktų na­mų daugiau niekas nemato. Nes prieš guodžiantis jie jau būna sutvarkyti. Todėl tam, kad įrodytume tikrąją situaciją, iš kurios traukiami vaikai, ketiname artimiausiu metu paruošti vaiko paėmimo tvarkos aprašą. Jame numatysime, jog, paimant vaiką, įrodymus galėsime rinkti fotografuodami ar filmuoda­mi“, – sako Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja.

Nors patikrinimo diena bu­vo parinkta kruopščiai, tačiau vėlesnio laiko parinkti nepavyko. Nes, kol būtų aplankytos vi­sos šeimos, užkluptų gili nak­tis.

„Tokiose šeimose galioja taisyklė, jog tuo metu, kol vals­tybės tarnautojai dirba, nuo linksmybių reikia susilai­ky­ti. „Tikrasis gyvenimas“ pra­­­sideda po darbo valandų. Bet girtaujančios šeimos pirmiausia ap­gauna save ir savo šeimos narius, o labiausiai ken­čia vaikai, kurie lieka alkani, neprižiūrimi. Deja, ne vienos šeimos atvejis patvirtina, kad alkoholizmo prob­lema eina iš kartos į kartą. Ir mes žinome net kelias, kur girtauja jau antra karta“, – liūd­ną statistiką pateikia B. Sra­gauskienė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Prieš dešimtmetį istorijos mokytojos dar­bą į politinio pasitikėjimo pareigas sa­vi­val­dybėje iškeitusi laukuviškė Vera Ma­cienė jau antra kadencija dirba admi­nist­racijos direktoriaus pavaduotoja. Tarp daugybės jai priskirtų pareigų - rūpestis vaiko gero­ve, vadovavimas nuo­latinei viešųjų pir­ki­mų komisijai, dvie­jų savivaldybės įmonių valdyboms, įvai­rioms komisijoms bei darbo grupėms. Ir tai dar ne viskas, nes atsakomybės už darbą savivaldybėje į jokius pareiginius nuostatus nesutalpinsi. Taigi ir šis interviu ne vien apie darbą, bet ir apie po­žiūrį į gyvenimą bei žmones.

- Vadovaujate sunkiausiai besiverčiančių savivaldybės įmonių - Šilalės knygyno ir Šilalės autobusų parko - val­dyboms. Kaip šioms įmonėms sekėsi pernai?

- Savivaldybės taryba pri­ėmė sprendimą parduoti Šila­lės knygyno akcijas. Dabar vyksta akcijų vertinimo procedūra. Patinka mums tai ar ne, bet sutikime, jog Šilalės knygynas yra morališkai pasenęs, būtina jį atnaujinti. Norime knygos, tačiau būtina ir aplinka, juk gy­vename XXI-ame amžiuje. Išlaikyti visas patalpas nėra prasmės, svarbiau­sia - išsaugoti knygyną. Gal žmonės po truputį atsigręš į knygą, juk dauguma vis dar negalime be jos gyventi, esame įpratę kasdien nors kelioms minutėms prisiliesti.

Gerėja ir Autobusų parko padėtis. Pirmiausia dėl to, kad įmonė pajėgė įsigyti naujesnių autobusų. Vietinio susisiekimo maršrutuose keleivių mažėja, nes nedaug kai­me beliko gyventojų, o tolimųjų reisų teturime tik du - į Klaipėdą ir į Vilnių. Ir lėšų juose surenkame nedaug.

Džiaugiamės ir labai laukiame naujos autobusų stoties, nes tas miesto kampas atrodo liūdniausiai. Žinoma, darbuotojų atlyginimai yra kukloki. Ir autobusų negalime paleisti tiek, kiek norėtųsi, tačiau žmonės supranta, smarkiai nesiskundžia.

Sekmadieniais gana nemažas autobusiukas iš Juodainių veža močiutes į Laukuvos bažnyčią - pati matau, kiek nedaug yra važiuojančių, nes visi jaunesni atlekia savo mašinomis. To maršruto sąnaudos yra nemažos, nuimti galėtume greitai, bet taupy­mas negali būti priorite­tu - visų pirma turi rūpėti žmonės.

- Kaip manote, ar šilališkiai pagrįstai skundžiasi, kad daug moka už šilumą?

- Nedrįsčiau taip sakyti. Gal prieš keletą metų ir buvo daugiabučių, kur gyventojai gaudavo didžiules sąskaitas, bet manau, jog dabar tie namai jau yra renovuoti. Gyvendama Laukuvoje, mokytojų name, žinau, kiek kainuoja malkos ir jų paruošimas. Kai viską sudedi, pasirodo, kad šildymas kainuoja brangiau nei Šilalėje.

- Savivaldybė daug investuoja į miesto tvarkymą, tu­ri grandiozinių planų. Tačiau žmonės sako, jog Šilalė neturi savo auros, jai trūksta jaukumo bei išskirtinumo, nes, šilališkių manymu, stinga profesionalaus požiūrio. Kaip Jūs pati jaučiatės Šilalėje?

- Man liūdniausiai atrodo miesto skveras. Tai turėtų būti toks centras, kuriame žmonėms būtų gera susirinkti. Kai parvažiuoji iš gražiai sutvarkytų privačių namų kvartalų, skveras atrodo skur­dus ir nušiuręs. Miesto vaiz­dui trūksta vientisumo. Yra nemažai gražių vietų, bet jų niekas nejungia.

- Vadovaujate Savivaldybės viešųjų pirkimų komisijai. An­tikorupcinių iniciaty­vų cent­­ro „Transparency Inter­na­tional“ Lietuvos skyrius ne kartą yra konstatavęs, kad viešųjų pirkimų procesuose yra pačios didžiausios korupcijos landos. Gal kokią pa­stebėjote?

- Negalėčiau taip teigti, nes Šilalės savivaldybė net 81 proc. viešųjų pirkimų atlieka elekt­roninėmis priemonėmis. Pro­cedūros gal ir sudėtingesnės, tačiau abejonių nesukelia niekam. Tai pats švariausias kelias. Nuolatinėje pirkimų komisijoje dirba penki nariai. Balsuodami kiekvienas prisiimame atsakomybę, ir niekas nenori turėti dėl to problemų.

- Ar savivaldybė vykdo neskelbiamų viešųjų pirkimų?

- Tiek, kiek leidžia Viešųjų pirkimų įstatymas. Šis dokumentas kaip maldaknygė guli ant mano darbo stalo. Tačiau pats griežčiausias įstatymas visiems turėtų būti sąžinė.

- Neseniai pasigirdo inicia­tyva ap­riboti mokyklų direktorių kadencijas. „Am­ži­nųjų“ mokyklų vadovų yra ir Šilalėje. Ką mano­te apie galimą jų kai­tą?

- Mano požiūriu, nie­ko amžino nėra, nes Lietuvoje negali būti dinastinio valdymo. Sutinku, kad ir mūsų rajone turime ne vieną dešimtmetį dirbančių mokyklų direktorių. O ilgiau­siai turbūt vadovauja Upy­nos mokyklos vadovas. Mano manymu, rotacija galėtų būti siektinas dalykas.

Tačiau penkerių me­tų yra per mažai, jog būtų gali­ma ką nors padaryti. De­šimt­metis būtinas, o paskui jau reikėtų pa­galvoti, kaip vertinti direktoriaus darbą. Mo­kinių pažangu­mas negali būti vie­ninteliu kriteri­jumi. Svar­biausi turėtų būti santykiai su bendruomene, sugebėjimas sutelkti bendrai veiklai visas seniūnijos institucijas, pedagogų bei mokinių tarpusavio santykiai, bendra atmosfera mokykloje. Faktas, kad protinga kaita visada atneša rezultatų.

- Prieš savaitę Seimas skubos tvarka priėmė „vaikų ne­mušimo įstatymą“, taip tikėdamasis apsaugoti mažuosius Lietuvos piliečius nuo skausmo. Ar esate įsitikinusi, jog Šilalės rajone visi vaikai yra saugūs?

- Reikėjo kažko imtis, nes paskutiniai tragiški įvykiai pa­rodė, kad riba jau yra peržengta. Niekas negali suprasti, kokie sužvėrėję turi būti tėvai, jog užmuštų savo vaiką. Ar normalūs žmonės taip elgiasi? Kaip tik dėl to niekada nežinosi, kur ir kokiomis aplinkybėmis gali atsitikti tokia pat nelaimė. Man labai patinka toks žmonių pasakymas: „Viso šnapso neišgersi ir šnapsas proto nė vienam neprideda“.

Šilalės rajone yra 112 socialinės rizikos šeimų, jose auga per 280 vaikų. Visi žino, kas geria, kas vaikus auklėja su šauksmais ir trenksmais, bet užsidaro namų durys, ir niekas nieko nepastebi. Kai tie vaikai užaugs, darys tą patį. Negaliu atsistebėti, kai Vaiko gerovės komisijoje man aiškina, jog motina esą neturi socialinių įgūdžių auginti savo vaikus. Kokių įgūdžių reikia suplauti lėkštes, sutvarkyti stalą, nuvalyti langus, nuprausti vaiką? Bet taip apsileidę gyveno tų moteriškių seneliai, tėvai, užaugusios taip gyvena ir jos. O baisiausia, jog normalaus gyvenimo pavyzdžio nemato ir jų vaikai. Žmonės gyvena kaime, galėtų užsiauginti bulvių, daržovių, tačiau rūsiai tušti - svogūnų pirkti važiuoja į Ši­lalę. Nėra doros, pagarbos, mei­lės, darbštumo.

Kita vertus, bijau, kad, priėmus įstatymą, draudžiantį prieš vaikus naudoti bet kokį smurtą, atsiras išdykusių vaikučių, kurie, ko nors negavę, skambins pagalbos telefonu ir meluos, kad tėvai juos muša.

- Ar vaikystėje nė karto neteko gauti „beržinės košės“? Juk lietuviams tai įprasta vaikų auklėjimo priemonė.

- Vienintelį kartą mane, nenuoramą, mama peštelėjo už plaukų. Dabar tai būtų vertinama kaip fizi­nė bausmė. Pa­­augusią tė­­velis vi­sur iš­leis­­­davo, tik primindavo, jog Die­­vas vis­ką mato, ne­ga­li nusidėti. Da­­bar daugybę įs­tatymų lei­­džiame, visą lai­­ką atrodo, kad jie turėtų būti dar griežtesni, o De­šimt Dievo įsakymų pamiršome. Jei gyventume pagal juos, nereikėtų galvoti, kaip išaiškinti vieną ar kitą įstatymo nuosta­tą. Parašyta „Ne­vok“, tai ir nega­li būti jokių in­ter­pretacijų.

Liūdna žiūrėti, kiek vaikų, praradę tėvų globą, gyvena val­diškuose namuose. Pa­mir­šo­me, kad mūsų priedermė yra už­­auginti žmogų. Kokios gausios šeimos būda­vo tarpukariu! Pa­vyz­džiui, mano ma­mos šeimoje už­augo 15, tėvuko - 14 vaikų, jie vienas kitą augino ir nebuvo net kalbos, jog būtų galima ką nors gauti iš valstybės. Dabar nei vyras, nei moteris niekur nedirba, bet visko no­ri - ir kad būtų geriausia. Yra tokių, kurie eina ir eina į savivaldybę, nes jiems vis negana. Kalbame tik apie pinigus, ne apie vertybes. O juk žmogus turėtų gyventi pagal galimybes.

Jei rūpintųsi savo vaikučiais, nueitų bent pusdienį padirbėti pas ūkininkus, pajustų, jog gyvenimas gali būti kitoks. Tačiau šitaip nenori dirbti, net tas kelias dienas už pašalpas. Vos atėję, iškart „suserga“, atrodo, kad visos ligos išlenda. Bet jei tikrai rūpi šeima, joks darbas neturėtų būti blogas.

- Daugelis politikų mano, kad nepadės net griežčiausi įstatymai, jei neauklėsime tėvų. Nuo seno dora ir meilė ateidavo per tikėjimą, kultūrą, švietimą. Tačiau dabar kaimuose uždaromos mo­kyk­­los, laisvalaikio salės yra niū­rios ir šaltos, o bažnyčios - net sekmadieniais pustuštės. Kaip manote, kodėl?

- Neseniai sekmadienį užėjau į vieną Klaipėdos bažnyčių. Nustebau, pamačiusi, kiek daug ten meldžiasi jaunimo. Bažnyčioje jauku, šilta. Pagalvojau, kokie nuskriausti mūsų kaimo žmonės. Šilalės bažnyčioje šilčiau, bet Pajū­rio, Kvėdarnos, Laukuvos, kitos ap­linkinės bažnytėlės visai nešildomos. O juk visi mes esa­me vienodi krikščionys.

Gyvename XXI-ame amžiu­je, ci­vi­lizacijos lygis kyla. Kul­­tū­­ros namai Laukuvoje, Kal­ti­­nė­­nuose - jau šilti, ateis die­na, kai bus renovuoti ir Kvė­­­dar­noje. Pajūryje renginiai kol kas vyksta mokykloje, Ža­dei­kiuose - irgi, nes laisvalaikio salė nejauki. Bet neužtenka gražios aplinkos, kultūrai būtina suteikti turinį. Pa­žiūrėkite, kaip vyksta darbas Upynoje. Patalpos nejaukios, tačiau kultūrinės veik­los vadybininkė Re­nata Gu­­žauskienė taip profesionaliai organizuoja renginius, kad ir miestiečiai galėtų jų pavydėti. Pati dainuoja, režisuoja ir dar žmones sugeba sutelkti. Kvėdarnoje veikla labai suaktyvėjo, pradėjus dirbti Aldutei Rimkienei. 

Daug tikiuosi iš naujosios Šilalės kultūros centro vadovės. Ji vertina ir kaimo laisvalaikio salių darbą, aptaria metodikas. Kiekvienas naujas vadovas peržiūri veiklą, kažką atsijoja, kažką naujo pradeda. Ne visi tuo patenkinti, nes yra nemažai vietų, kur kultūrinė veikla stipriai pridususi. Viskas priklauso nuo tą darbą darančio žmogaus. Neužtenka pakabinti skelbimą, kad žmones sudomintumei, turi su jais bendrauti.

- Daugiausiai nerimo kaimuose sukėlė neseniai paskelbta žinia, jog bus uždaromi beveik visi rajono pašto skyriai. Kokia savivaldybės pozicija šiuo klausimu?

- Paštų darbuotojai buvo atėję pasikalbėti pas merą. Kaip reikės gyventi be pašto, neramu ir žmonėms. Mano nuomone, bent jau seniūnijų cent­­ruose bažnyčia, mokyk­la, am­bulatorija ir paštas turi bū­ti. Neįsivaizduoju, kodėl valstybės įmonė suplanavo tokią reformą ir kodėl pasirinko palikti paštą tik Kaltinėnuose, o didesnėje Kvėdarnoje jį nusprendė uždaryti. Ar tai taupymas? Gaila, kad niekas su žmonėmis dėl to nesikalbėjo, nežino, kokie yra jų poreikiai. Gal pasaulyje paštų jau nebereikia? Tačiau Lietuva tik kainomis gali prilygti Europai, jei dar jos neaplenkė. Todėl nekeista, jog mūsų visuomenėje tiek daug liūdnų veidų.

- Neseniai Tėvynės sąjunga - Lietuvos krikščionys de­mokratai, kuriems Jūs pri­­klausote, rinko savo partijos pirmininką, vyksta diskusijos dėl partijos pavadinimo keitimo. Kaip manote, ar reikia jį sutrumpinti? Gal galite pasakyti, už ką balsavote ir kokia buvo Šilalės skyriaus narių bendra pozicija?

- Liūdna, kad tik dabar viešai pradedama kalbėti apie partijos pavadinimą. Priklausiau Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai - Šilalės skyrius labai stiprus, Teresė Ūksienė atiduoda jam visą širdį. Jun­giantis su Tėvynės sąjunga, kėlėme klausimą, kaip tai atsispindės partijos pavadinime. Jau tada siūlėme vadinti partiją tiesiog Tėvynės sąjunga, neišskiriant krikščionių de­mokratų. Tėvynė - tai Lie­tuva, to užtenka.

O renkant pirmininką, kiek­vienas apsisprendėme asmeniškai. Pagal sąžinę bal­suoti nutarėme ir skyriuje. Ma­nau, kad tai puiku, nes buvo iš ko pasirinkti. 

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos valstybės atkūrimo dieną paminėjo ir Šilalės S. Girėno III-ios kuopos šauliai bei jaunieji šauliai.

Darnia kolona nužygiavome į Šilalės bažnyčią, kur dalyvavome šv. Mišiose. Po jų šilališkius, miesto svečius, šaulius bei jaunuosius šaulius sveikino Tauragės LDK Kęstučio 7-osios rinktinės vadas K. Bauža, vėliau į jaunųjų šaulių gretas buvo priimti nauji nariai.

Lietuvos valstybės atkūrimo proga buvo įteikti apdovanojimai kai kuriems S. Girėno III-ios kuopos šauliams. Pasižymėjimo III laipsnio ženklu apdovanotas ilgametis šaulys E. Ivanauskas, daiktinė Lietuvos šaulių sąjungos vado dovana įteikta I būrio vado pavaduotojui P. Astrauskui, LŠS vado padėka už asmeninį indėlį į šaulių veiklos vystymą bei palaikymą - merui J. Gudauskui. Rinktinės vado padėka atiteko Žadeikių pagrindinės mokyklos šaulių būrelio vadovei V. Palekienei bei kitiems šauliams.

Sugiedojus Lietuvos himną, iš bažnyčios pajudėjome prie paminklo žuvusiems partizanams. Pagerbę tylos minute ir padėję gėlių, patraukėme į Šilalės kultūros centrą, kur vyko šventinis minėjimas.

Sigrida BERŽINYTĖ

S. Girėno III-ios kuopos jaunoji šaulė

AUTORĖS nuotr.

Šeštadienį Ši­la­lėje, prie Kul­tūros centro, šur­muliavo Už­gavėnių perso­nažai. Po ilgų ieškojimų La­ši­­ni­nis išsirinko sau į porą Ka­na­pinę, ir juoką, ir išgąstį susirinkusiesiems kėlė įspūdingomis kaukėmis už­sidangstę Už­­gavėnių vei­kė­jai. Netrūko links­mybių, gardžių blynų ir, ži­noma, puikios nuotaikos. Juk ant slenksčio - pavasaris.

„Šilalės artojo“ inform.

Algimanto AMBROZOS nuotr.

99-erių metų Nepriklausomybės kelias - ilgas ir sun­kus. Visko jame buvo ir yra: pergalių ir praradimų, džiaugsmo ir kančios. Ir brandos. Jau galime klausti: ar mokame būti laisvi piliečiai? Ar galime prisiimti atsakomybę už savo poelgius, darbus, žodžius? Kaip tie, kurie kūrė Lietuvą ir kovojo už jos laisvę. Kažkas yra pasakęs, kad šalį išlaisvina ne kariuomenė, o žmonių savimonė. Todėl labai džiugu, jei sutinki žmogų, kuris tiki: savimi, kitu, ateitimi, Tėvyne. Būtent toks yra po geros savaitės savo šimtmetį minėsiantis buvęs partizanas, politinis kalinys Pranas Žiauberis.

„Lietuva savo šimtmetį minės po metų, o mano tėvas šimtąjį gimtadienį švęs pas­kutinę vasario dieną. Ne­at­sitiktinai išvedžiau paralelę tarp Lietuvos gimtadienio ir savo tėvo, nes tėvynė Lietuva jam visuomet buvo didžiausia vertybė. Ir savo jaunystę tėvas paskyrė tam, jog atvaduotų ją iš okupantų gniaužtų – tapo partizanu, suimtas kalėjo Kazachijos lageriuose. Gūdžiu sovietmečiu mūsų namuose tėtį aplankę jo lagerio draugai ar šiaip bend­raminčiai daug kalbėdavo apie tai, kaip žmonės gyveno Nepriklausomoje Lietuvoje, kokius baisumus teko iškęsti katorgoje, skaitydavo ir aptardavo disidentinę spaudą... Kiek save atsimenu, dažnai tyliai ateidavau, atsisėsdavau greta tėvo ir klausydavausi, apie ką jie kalbasi prislopintais balsais. Tėvas niekada nenuvarė šalin. Iš pradžių nelabai ką suprasdavau, bet kai paaugau, laukdavau tų slaptų pašnekesių. Ir nors tėvas niekuomet nebuvo perspėjęs, supratau, kad nei mokykloje, nei kieme negaliu pasakoti, kas yra kalbama mūsų namuose.

Daug epizodų iš vaikystės, papasakotų tėvo, iškyla atmintyje lyg spalvotos mozai­kos detalės. Tėvas mėgdavo prisiminti savo vaikystę, mokyk­lą (pradžios mokykla buvo jo tėvų name). Reikėję jam arti plėšinį, tai plūgas neklausęs, kaimynas atėjęs talkon. O kai laidojo Joną Ba­sanavičių, tėvas buvo mokykloje – mokytoja pasakė, jog mirė didis žmogus. Ir kiek­­vienas artojas sustojęs jo pa­gerbti.

Turbūt jau buvau bebai­giąs mokyklą, kai tėvas papasakojo apie tardymus Kau­no kalėjime ir gyvenimą sovietų lageryje. Neiš­dil­domai at­mintyje įsirėžė šie jo pa­­pasakoti epizodai: ne­atlai­kęs tardymų, inteli­gentiškas žmogus nuolat kartoda­vo tuos pačius žodžius: „Kas svarbu, tas nesvarbu, kas nesvarbu, tas svarbu“... Arba vieno rusų karininko jiems, kaliniams, ištarta frazė: ,,Praraskite bet kokią viltį kada nors iš čia išeiti, čia jūsų namai, čia jūsų kapai“. Dar jis pasakodavo, jog sąmoningai nedirbo lageryje, nors už tai sėdėjo karceryje, gaudavo tik duonos ir vandens. Nusilpo. Nebebūtų grįžęs, jei ne jo sesers siųsti maisto siuntiniai ir kalinių gydytojų pagalba. Jokių vaistų lageriuose nebuvo.

Vis pamąstydavau, kas lėmė jo apsisprendimą gintis nuo sovietų valdžios, jai nepritarti. Manau, kovotojo kelią už laisvą Tėvynę pasirinkti padėjo tarnyba Lietuvos kariuomenėje. Tas kelias buvo idealistinis, sunkus ir pavojingas. Kai tėvas ir jo brolis Kleopas išėjo į mišką, sužinoję stribai ir kareiviai tėviškę iškrėtė, išdraskė, bet, laimei, senelis spėjo pabėgti.

Brėžnevinio sąstingio laiko­tarpiu tėvas ir man, ir gimi­nai­čiams nuolat kartodavo: „Pa­matysite, Lietuva bus nepriklausoma valstybė.“ Tuomet tokia idėja atrodė neįtikinama. Po Nepri­klau­somybės paskelbimo dažnai giminių susiėjimuose stebėda­vomės, kaip jis tai galėjo numatyti.

Kai Lietuva atgavo Nepri­klausomybę, tėvas jautė pa­reigą įamžinti tuos, kurie kovojo už ją. Partizanams, gy­nu­siems Lietuvos laisvę ir už ją žuvusiems, tėviškėje Lenk­­vyčių kaime (Kelmės r.) pastatė paminklinį akmenį, partizanei mokytojai Elenai Gendrolytei, kuri nepasidavė stribams gyva ir nusišovė kartu su A. Jurkūnu ir A. Bak­šiu bunkeryje, jos gimtosios sodybos vietoje Kaščiukų kai­­me, taip pat partizanų rėmėjui B. Indriuškai Pamergių kaime pastatė kryžius. Pa­sta­tė savo kryžių ir Kryžių kalne. Kiekviename žuvusiesiems už Lietuvą padarytame pa­minkle tėvas palikdavo ženklą – Gediminaičių stulpus – vieną svarbesnių valstybingumo simbolių.

Kad tėvas sulaukė tokio amžiaus, prilygsta kone stebuklui: juk 10 metų sovietų lageriuose jis buvo žlugdomas ir morališkai, ir fiziškai. Kokios stiprios dvasios žmogus turi būti, kad jo nepalaužtų tokie išbandymai. Todėl šiandien be galo didžiuojuosi ir esu laimingas, jog patį didžiausią savo turtą – meilę Tėvynei, troškimą būti laisviems ir nepriklausomiems – jis perdavė man ir mano seseriai Aydai“, - sako garbingą jubiliejų mininčio kovotojo už Lietuvos laisvę sūnus Re­migijus Žiau­be­ris.

Deja, pats šimtametis, šiuo metu gyvenantis pas duk­rą Kaune, jau sunkiai bend­rauja, todėl „Šilalės artojo“ skaitytojams siūlome žiupsnelį P. Žiauberio prisimini­mų, išspausdintų knygos „Erš­kėčių keliu“ V dalyje.

* * *

Susitikimas su Varnių partizanais

1944 m. Kūčių dieną aš, mano brolis Kleopas, Aleksas ir Jonas Jurkūnai, Stasys ir Jonas Šneideriai nutarėme trauktis iš namų į Raudgirio mišką. Ankstyvą pavasarį į jį pradėjo rinktis kiti partizanai: atėjo iš Nemakščių, kur buvo įsikūrę Žalpių miške, nes, kažkam įskundus, juos užpuolė stribai. Atėjo vyrų iš Viduklės Ylių kaimo, Povilas ir Jonas Mėliniai, Cibulskiai,  Vladas – Klajūnas ir Povilas – Jūreivis, Steponavičius Ste­pas-Bedalis. Orui atšilus, ėmė rinktis Kražių apylin­kių jaunuoliai, kurie nebuvo išėję į raudonąją armiją. Atėjo broliai Vladas ir Fe­lik­sas Ražauskai, Antanas Jo­ku­bauskas, Stasys Mockus, Kle­opas Milašauskas, buvęs po­­li­cijos tarnautojas Ivoš­ke­vi­­čius, Kajetonas Ru­­­daitis iš Kas­čiukų, Juo­zas Stec­kis iš Kra­žių, Petru­se­­vi­čius. Pirmi iš Varnių sutik­tų partizanų buvo vadas Vla­das Montvy­das – Žemaitis, Beniulis, Vla­das Durša, Juozas Durša, Juo­zas Monkus, Mikutis, Ra­džius, du Vysmantai, ryšininkas Vla­das Čėsna, Juodkazis, Ei­dė­nas, Varnių valsčiaus sekretorius. Visi Varnių partizanai  yra  žuvę,  išskyrus  

V. Čės­ną, kuris gyveno Gri­gulių kaime Kaltinėnų seniūnijoje.

V. Montvydas man pasirodė protingas, apdairus karys. Jo būryje buvo tvarka. <...>

Sudie, brangioji Lietuva

1947 m. vasario mėn. išvažiavau į Kauną – reikėjo gauti vaistų, bintų. Tačiau saugumas jau žinojo, kad atvažiuoju. Vasario 11 d., apie 12.30 val., einant Laisvės alėja, Daukanto gatve, prie Pie­no centro rūmų, 3 čekistai griebė mane ir pro Įgulos bažnyčią atitempė į saugumą. Du veda, o vienas, eidamas iš paskos, mina man ant kulnų. Baigėsi mano kova...

Taip norėjosi šaukti: „Lie­tuvos partizanai, nepasiduokite gyvi, kitaip sunyksite čekistų nasruose“.

1948 m. birželio 20 d., po pietų, iš vienutės išvaro mane į kiemą. Jau stovi būrelis vyrų, moterų, keletas jaunų mergaičių. Du prižiūrėtojai mus stebi. Vienas, pažiūrėjęs į ma­ne, sako, kad reikia duoti jam kokią aprangą, kitas pasišai­pydamas atsako, kad aprengs, kai nuveš į Ameriką. Aš lauke atsidūriau pusiau Adomo rūbais, nes mano vilnonius švarką ir kelnes per metus suėdė kalėjimo rūbų virinimo katilas (prožerka). Likau su apatinėmis kelnėmis ir lininiais baltiniais.

Surinkę virš 40 kalinių, sugrūdo į automobilį ir išvežė. Stovintis vagonas iš išorės nesiskiria nuo keleivinio, bet vidus – tikras kalėjimas... Sudejavo, sušvilpė traukinys, ir pirmyn. Taip liūdna darosi. Ar sugrįšiu kada, ar galėsiu apkabinti ir išbučiuoti Lie­tuvėlę?.. 

Oršos kalėjime išbuvome gal porą savaičių. Ir vėl toks pat vagonas, ta pati tvarka, vėl į kelionę.  Butyrkų kalėji­me išbūname apie mėnesį ir, pervažiavę Uralą, Ufos upę, atsiduriame Azijoje. Ke­liaujame toliau, ir jau dykuma. Karaganda. Traukinys vėl pajuda – Karabasas. Baus­tus po 25 m. varo į vienus vagonus, po 10 – į kitus. At­si­dūrėme Kengyre. Rugsėjo mė­nuo, naktys šaltos, o aš tik su apatiniais. Ryte liepia kalti kuolus plaktuku į žemę – ties dar vieną vielų liniją pagal aptvarą.  Kitą dieną gauname numerius – ta­pau CB – 416...

Brigadininkai, frontininkai, buvę vokiečių nelaisvė­je – žiaurūs. Išsiuntė mus į vario ka­syklas – Rudnik. Va­sa­­rą būdavo 30-40 laipsnių karščio, žiemą – tiek pat šalčio. Susirgau. Vienas žemaitis, ma­ne išklausęs, patarė gydytis beržo anglimi. Susiradau beržinį kastuvo kotą, sudeginau (kaliniai laužą kūrena nuolat) ir valgiau ją apie pusę metų. Kazachai labai stebėjosi, matydami mane anglį kramtant. Nustojau viduriuoti, dingo alkio jausmas. Dievas su manimi. Didžiausia laimė būti sveikam. <...>

1953 m. kovo 6 d. sužinom, kad mirė Stalinas. Kalinių nuotaika pakili. Bet ir netekęs tirono, Kremlius nedrįso duoti kaliniams – vergams atsitiesti, tie patys darbai, norma, blogas maistas...

1955 m. gegužę išveža į Balchašą, molibdeno kasyk­las. Tai pavojinga žaliava, kaip stiklas. Po sprogdinimo akmens–stiklo dulkės lenda į plaučius.  Atsisakom eiti į šachtą. Valdžia susirūpinusi, „sa­botaž“. <...>

Atvažiuoja komisija. Pa­var­dės iškabintos skelbimų lentoje pagal abėcėlę. Ateina ma­no eilė. Prie durų kapitonas paaiškina, kaip turiu elgtis. Sprendžiamas mano likimas. Išgirstu: „Komisija  nu­tarė ta­ve paleisti“. Jaučiuosi kaip naujai užgimęs. Tas jausmas atsveria mano kovą. Jaučiu pasididžiavimą, kad nepasidaviau. Iš gulago išeinu silp­nas fiziškai, bet neišdavęs savo principų. Čia, gulaguose, mano daugiausiai ir buvo pasipriešinta priverstiniam dar­bui. Gulėdamas ant narų, mąstau: 10 metų buvo atiduota budeliams, kurie iš žmo­gaus padaro šešėlį ir nežinomą kapą.

Išvažiuojam į Lietuvą

1956 m. liepos 12 d. įsakyta su daiktais rinktis prie vartų. Čekistas jau kalba švel­niau. Prieš sulipant į vagonus, palydovas karininkas kiekvienam paduoda ranką, palinki laimės. Maskvoje... Va­­žiuoju į Baltarusijos stotį. Apie pietus išvažiuoja trau­­kinys Maskva–Vilnius–Ka­ra­liaučius. 1956 m. liepos 20 d. išlipu Vilniuje.

Liūdna žiūrėti į tarybinį gy­venimą. Vienas kitą skundžia, valdžia vagia iš eilinių, eiliniai – iš valdžios. Dau­giausiai uždirba šnipai. Taip man atrodė tuo metu Lietuvoje.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ