Kur vyks Paskutinio skambučio šventė, žurnalistams bu­vo pranešta likus iki jos vos porai valandų – Charkivo vadovai baiminosi, kad informacijos neperimtų Rusijos žvalgyba ir nesumanytų bombardavimais sugadinti renginio. Juolab, jog tą naktį dronai atakavo troleibusų par­ką ir sužeidė vieną darbuotoją bei sugadino 18 trolei­busų...

Maksimalių atsargumo priemonių imtasi ir todėl, kad naujoje ir modernioje požeminėje mokykloje nėra nei sporto, nei aktų salės, tad pagrindinė renginio dalis vyko tame pačiame kieme esančios senosios mokyklos rūsyje. Po to, kai žemesnių klasių mokiniai susirinkusiuosius linksmino šokiais bei dainomis, o abiturientai sušoko atsisveikinimo valsą, visi buvo pakviesti paskutinei pamokai į klases, o žurnalistus mokyklos direktorė Larisa Žolnovač pakvietė į ekskursiją po aštuoni metrai po žeme įrengtą ir atominės bombos sprogimui bei jos sukeltai radiacijai atsparią mokyklą. Į ją patenkama per neišvaizdų vienaukštį statinį, kuris labiau primena sandėliuką. Nusileidus į apačią pasitinka ginkluotas budėtojas, o koridoriuose – Ukrainos nepriklausomybę bei tautišku­mą puoselėjusių asmenybių portretai ir vaikų piešiniai. Direktorė ypač didžiuojasi kabinetu, kuriame vyksta tėvynės gynimo pamokos, kuriose yra ugdoma meilė savo miestui ir šaliai, tautos tradicijoms, kultūrai, istoriniam protėvių palikimui. Kabineto sienos išrašytos pergalės šūkiais, jas puošia fronte kovojančių brigadų ženklai, garsių kovotojų citatos, senovės kazokų kovos gink­lai. Apsilankę pradinių klasių pamokoje matėme, jog tautiškai išsiuvinėtus rūbus dėvi tiek mokytoja, tiek ir nemažai vaikų. 

Požemiuose nėra sporto salės, tačiau veikia nedidelė kavinukė, yra specialus poilsio kambarys tiems, kurie išsigąsta sprogimų. 

Medicinos kabinete budėjusios gydytojos paklausiau, dėl ko mokiniai dažniausiai ateina ir ar dažni būna panikos priepuoliai. Pasak medikės, daugiausiai pas ją lankosi žemesniųjų klasių mokiniai, kurie sunegaluoja, kaip ir visi vaikai, dėl suvalgytų saldumynų ar pan. Bet yra buvę ir dėl panikos priepuolio – jis ištiko bijojusį eiti į mokyklą, bet tėvų atvežtą paauglį. Vaiko tėvams buvo patarta laikinai neleisti berniuko į mokyklą ir lankytis pas psichologą. 

„Labiau pergyvena tėvai, o patys mokiniai greitai pamiršta sprogimus ir trokšta bend­rauti, būti drauge”, – kalbėjo gydytoja.

Kad taip ir yra, įsitikinau pakilęs iš požeminio pastato ir įsiliejęs į krykštaujančių moksleivių būrį. Net ir pasibaigus šventei, dauguma neskubėjo skirstytis, stoviniavo kieme, šneku­čiavosi, žaidė: visi džiaugėsi bendravimu. Tiesa, išskyrus vie­ną mergaitę, kuri gailiai kūkčiojo. Paklausiau jos mamos Natalijos, kodėl dukrelė verkia.

„Lenai aštuoneri, ji ką tik baigė antrą klasę, yra labai aktyvus vaikas, daug laksto, kalba, tačiau dėl karo buvo priversta tūnoti namuose ir rūsyje. Nuotolinės pamokos buvo menka paguoda, o kai prieš pusmetį ėmė lankyti šitą požeminę mokyklą, atsigavo, tiesiog verždavosi į klasę. Verkia, nes rytoj į mokyklą nebereikia, pamokų nebebus visą vasarą, tad vėl vienai teks sėdėti kambaryje“, – sakė moteris. 

Atmintin įstrigo ir vieno abituriento mamos klausimas, ka­da baigsis karas, kas Europos Sąjungos šalyse kalbama apie tai. 

„Kovoms užsitęsus ir fronte trūkstant karių, gali paankstinti mobilizacinį amžių – mano vyresnėliui ką tik nuskambėjo Paskutinis skambutis, bijau, kad sūnus neišvyktų keršyti už Pokrovske žuvusį tėtį, nieko man nepasakęs. Po tėvo mirties jis užsisklendė, nebesidalina planais“, – kalbėjo Irina.

Ir motinos nerimas suprantamas. Tik atsakyti jai į jos klau­simą nelengva.

Katios Iščenko šeštokas sūnus Denisas atvyko tik į šventę. Vienturčio sūnaus moteris neleido lankyti mokyklos, jis mokėsi nuotoliniu būdu. Kai paklausiau, kodėl, mama piktai į klausimą atsakė klausimu: „O jūs turėtumėt drąsos leisti vaiką į mokyklą pafrontės mieste, į kurį raketos atskrenda greičiau nei suskamba oro pavojaus pranešimas?“

Panašią baimę išgyvena nemažai tėvų, nes į prieš pusmetį atidarytą požeminį pastatą neskuba leisti vaikų. Mokyk­los direktorės teigimu, prieš karą licėjuje pamokas lankė 1100 mokinių, dabar jų tėra apie 450. Kiti mokosi nuotoliniu būdu, dalis perėjo į kitas mokyklas.

Dėl sumažėjusio mokinių skaičiaus pamokas požeminėje mokykloje nuspręsta leisti organizuoti dar trims to mikrorajono mokykloms, tad dviem pamainomis čia mokosi maždaug 900 vaikų.

Charkivo merijos Švietimo skyriaus vadovė Olga Demenko atskleidė, jog šiemet Charkive iš viso mokėsi 100 tūkst. vaikų, iš kurių kiek daugiau nei pusė gyvena mieste, 12 proc. yra iš kitų Ukrainos vietovių, o trečdalis yra užsienyje. Dauguma jų mokėsi nuotoliniu būdu, nes gyvai pamokas lankyti buvo galima tik požeminėse mokyklose, o jų mieste tėra 10. Labiausiai į požemines mokyklas veržėsi abiturientai: iš 7500 net pusė kasdien ėjo į pamokas. Visoje Ukrainoje mokyklas šiemet baigė 360 tūkst. abiturientų.

Charkivo meras Igoris Terechovas džiaugėsi, jog įvairiose olimpiadose Charkivo moksleiviai užėmė antrą vietą šalyje. Jis abiturientams linkėjo sėkmės, siekiant išsikeltų tikslų, ir atskleidė, jog mieste yra statomos dar 6 požeminės mokyklos. 

Po šventės kelių abiturientų paklausiau apie ateities planus. Mokyklą pergalėmis pramoginių šokių varžybose garsinęs Renatas Kalašnikovas užtikrino, jog lieka Charkive, studijuos universitete. 

Gimtojo miesto palikti neketina ir Irina Sabanenko, nors tėvai merginą kalbina studijuoti toliau nuo fronto esančioje vietoje.

„Kare žuvo tėčio draugas, žuvo ir vieno klasioko tėtis. Ne visada drąsiai jaučiuosi mieste, bet čia draugai, čia viskas įprasta, nenoriu išvykti”, – kalbėjo mergina. 

Kai kurie abiturientai ketina studijuoti Kyjive, Lvive, o vienas septyniolikmetis prisipažino, jog vyks pas Italijoje gyvenantį dėdę ir ten bandys susirasti darbą bei mokytis. Atgal grįš tik po karo, nes bijo žūti fronte... 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Nuo 2019-ųjų gyvuojantis režisieriaus Antano Kazlausko įkurtas Šilalės muzikinis teatras šių metų pabaigoje žiūrovams pristatys dar vieną naują spektaklį – Imrės Kalmano „Cirko princesę“ arba kitaip „Misterį X“. Naujojo kūrinio ištraukas jau bus galima išvysti Šilalės miesto šventėje pirmąjį rugpjūčio savaitgalį, o kol kas muzikinio teatro kolektyvas tobulina įgūdžius ir ką tik grįžo iš kasmetinės kūrybinės stovyklos.

Šilalės muzikinio teatro stovykla „Teatrinių elementų muzikalizavimas muzikiniame teatre“ vyko Giruliuose, o dvi dienas trukusius intensyvius mokymus šilališkiams vedė Andrejus Apšega bei Beata Vingraitė, mokę vokalo ypatumų, Andrius Gaučas ir Virginija Kochanskytė – aktorinio meistriškumo bei scenos kalbos ir tekstų interpretacijos, Dainius Bervingis – choreografijos.

Aktorė V. Kochanskytė Šilalės muzikinio teatro kūrėjams linkėjo patirti daug kūrybinio džiaugsmo, keliaujant į premjerą.

„Labai šauni režisieriaus idėja surengti tokią mokomąją stovyklą, ypač dabar, kai visi skuba, bėga, lekia – sustoti ir apsijungti tiems, kurie dirba vardan bendro tikslo. Ta bendrystė jaučiama, ir tai nuostabu, nes visa ši praktika ir nuotaika keliauja į galutinį rezultatą. Todėl aš nekantriai lauksiu premjeros“, – „Šilalės artojui“ sakė aktorė.

Ji tikino jau mačiusi ne vieną šilališkių pasirodymą, o ryšiai su Šilalės muzikinio teatro režisieriumi užsimezgę Lietuvos 1000-mečio renginiuose. Lietuviško žodžio skleidėja bei puoselėtoja sakė, kad su A. Kazlausku ją suvedė meilė teatrui ir dramaturgijai.

„Paprastai mane kviečia į renginius, jog juos paįvairinčiau skaitiniais, poezija, o čia pakvietė kaip žiūrovę. Kai pirmąkart pamačiau šilališkių pasirodymą, pasakiau – stebuklas. Profesionalai yra įpratę scenoje dirbti, nes tai jų darbas, o mėgėjų kolektyve nėra profesionalų, bet artistai spinduliuoja tikrumu, nuoširdumu ir sukuria nepakartojamą aurą. Energetika, sklindanti iš scenos, ir yra svarbiausia. Juk niekas niekada po premjeros nebėga prie scenoje stovinčių aktorių teirautis, ar turi diplomą“, – gyrė šilališkių kolektyvą garsi aktorė.

Jos nuomone, tikroji kultūros dvasia šiandien ir gyvena būtent kultūros centruose, mėgėjų kolektyvai scenoje kalba, dainuoja ar šoka nuoširdžiai, o išeinant į sceną yra svarbiausia žinoti, ką nori pasakyti. 

„Ir ne tik scenoje, bet visame gyvenime svarbiausia yra meilė. Šilališkiai ja spinduliuoja, ir tai yra tikras Šilalės fenomenas, dėl to pasižiūrėti muzikinio teatro vaidinimų skuba žmonės iš visos Lietuvos.

Pamenu, kartą nusivežiau savo šviesios atminties mamą į profesionalų premjerą, o po to paklausiau jos nuomonės. Atsakymas šokiravo: „Kai dirbau fabrike, būdavo ir blogiau“...

Tai pasako, prie ko priveda snobizmas, dirbtinumas, smėliukų pilstymas – nereikia žmogui iš scenos aiškinti, koks bjaurus yra pasaulis ar gyvenimas, nes žiūrovas tai ir be aktorių žino. Į teatrą žmonės eina pasisemti gerų emocijų“, – akcentavo žmogiškumo ir nuoširdumo svarbą žodžio meistrė.

Pasak B. Vingraitės, jai „Misteris X“ yra viena gražiausių operečių, o solistas A. Apšega ir aktorius. A. Gaučas režisieriui A. Kazlauskui rekomendavo leisti žiūrovui pajusti, kokie anuomet buvo moralės reikalavimai. Tad, koks bus galutinis Šilalės muzikinio teatro pastatymas, kol kas galime tik spėlioti. Laukti liko ne taip ir daug – premjera planuojama gruodžio antroje pusėje.

„Linkiu Šilalės muzikiniam teatrui gyvuoti ilgus metus, o tam labai svarbus ne tik žiūrovų, bet ir rajono vadovų palaikymas. Jie privalo suvokti, kokį lobį turi ir stengtis jį išlaikyti. Juk dauguma rajonų tokiu turtu negali pasigirti, tuo tarpu Šilalės rajono žmonės gauna tai, kas statoma didžiosiose scenose“, – geros kūrybinės kloties šilališkių teatrui linkėjo aktorė V. Kochanskytė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Piligrimystė – vienas prasmingiausių užsiėmimų, leidžiančių susikaupti, siekti glau­desnio ryšio su Dievu, o tuo pačiu pažinti pasaulį, priartėti prie gamtos. Į pasišventimo kelionę vis daugiau žmonių išsiruošia Šv. Jokūbo keliu, kuris veda ir per Šilalės rajoną. Ši kelionė įvairaus amžiaus, profesijų, gyvenimiškos patirties žmonėms suteikia gali­mybę pažinti istoriją, kultūrą, kulinariniu paveldu turtingą Žemaitiją ir svetingus mūsų krašto žmones. 

Praėjusį savaitgalį Žadeikiuose žvalgęsi jauni klaipėdiečiai piligriminiu žygiu iš Žadeikių į Tauragę paminėjo savo vestuvių dešimtmetį. Seniūnijoje pasižymėję piligrimų pasą Žadeikių antspaudu, pasuko Šilalės link, kur ketino apsistoti nakvynei. Jiems taip patiko šis kraštas, kad prasitarė svarstantys galimybę kur nors netoliese įsigyti sodybą poilsiui. 

Pastarosiomis dienomis pro Žadeikius suko jau ne vienas piligrimų būrelis. O štai Julija Puslytė-Stundienė – patyrusi keliautoja, žygiuoti pradėjusi prieš dešimtmetį, į kelią išsiruošė viena. Dabar moteriai 71-eri, ir ji jau aštuonis kartus ėjo Camino keliais. 

Praėjusį rudenį keliu į Camino Lebaniego Castellano ji vienui viena keliavo į sunkiai prieinamoje vietoje tarp šiaurės Ispanijos kalnų įsikūrusį Šv. Toribijaus vienuolyną. Tai buvo sunkiausia, net 32 dienas trukusi moters kelionė. Bet Julija tikina, kad jai ne mažiau svarbus ir lietuviškasis Camino kelias, kuriuo ėjo dabar.

„Mūsų Lietuva labai graži, eidama viena nuo Pikelių visą kelią dėkojau už šį grožį”, – sakė Žadeikiuose, pas senjorų dienos centro „Šventai“ šeimininkus Gražvydą ir Renatą Karalevičius nakvojusi keliautoja. 

Praėjusį sekmadienį į „Šventus“ užsidėti antspaudo piligrimų pase užsuko panevėžiečiai Tomas ir Gintas. Vyrai  buvo pasiryžę dviračiais nuvažiuoti visus keturis per šį regioną vedančius Šv. Jokūbo kelio etapus – nuo Bilionių per Žadeikius, Šilalę, Pagramantį iki pat Tauragės, iš viso apie 80 km.  

„Tomas važiuoja su rimta intencija, o Gintas padeda jam kelionėje. Prieš tai Tomas žygiavo per Lietuvą, dabar sumanė važiuoti dviračiu. Žavisi Lietuva ir sakė niekur kitur nenori vasarą vykti. Piligrimo pase užsidėjo spaudą ir iškeliavo, o jo intencija pasiliko mūsų širdyse”, – linkėdama laimingo kelio, sakė Žadeikiuose žygei­vius dažniausiai pasi­tinkanti ir išlydinti Graž­vyda. 

Svetinga šeima keliautojus vaišina Šilalės krašto kulinarinio paveldo patiekalais, ant stalo visada būna „Pitliaus” skanėstų, rūgštynių sriubos, avienos troškinio, o nuvargę keliautojai lieka nakvoti senjorų dienos centre „Šventai” – tada turi laiko ir pasidomėti Žadeikių istorija, pailsėję  nueina apžiūrėti Lietuvos nepriklausomybės 100-mečiui parke atidengto paminklo, kun. Stanislovui Rimkui pastatyto atminimo kryžiaus, atsipučia prie tvenkinio įrengtoje stoginėje, o iškeliaudami prisiminimui išsineša Žadeikių ženkliuką. 

Žadeikių seniūnas Faustas Meiženis įsitikinęs, jog sprendimas nukreipti Šv. Jokūbo kelią per Žadeikius visiškai pasiteisino. Jau pernai į gyvenvietę užsukdavo daug žmonių, šiemet tikimasi sulaukti dar daugiau. 

„Stengiamės, kad jie mūsų krašte jaustųsi kuo patogiau. Daug kur jau pastatėme poilsio suolelius, matome, kad jų reikėtų dar daugiau visame kelyje. Planuojame statyti ir pavėsinių, kad žygeiviai galėtų pailsėti, turėtų pastogę užkąsti“, – sakė seniūnas F. Meiženis. 

Svetingumas – išskirtinis lietuvių bruožas, o Šv. Jokūbo kelias suteikia mums galimybę pademonstruoti ne tik gražiausius jo bruožus, bet ir garsinti savo kraštą. 

Camino Lituano kelias sukurtas ispaniškojo Camino de Santiago kelio pagrindu. Išvertus iš ispanų kalbos, Camino Litua­no reiškia kelią per Lietuvą arba lietuviškąjį kelią. Tai pirmas ir vienintelis savarankiškai keliauti paruoštas daugiau nei 1000 kilometrų šiuolaikinis piligrimų kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą ir prisijungiantis prie Europos tarptautinio Šv. Jokūbo kelių tinklo. Pagrindinis kelias prasideda ties Latvijos ir Lietuvos siena Žagarėje, vingiuoja per Šiaulių, Kauno, Alytaus apskritis ir pasiekia Lenkiją, kurioje susijungia su Camino Polaco piligrimų taku. Po Žemaitiją norintys keliauti pilig­rimai maršrutą pradeda Pikeliuose, nuo kur kelias veda į Tauragę. 

Daiva BARTKIENĖ

Žadeikių seniūnijos nuotr.

„Šilalės artojas“ jau ne kartą rašė apie daug aistrų keliantį kasmetinį švietimo įstaigų vadovų veiklos vertinimą – antri metai girdisi vie­šų svarstymų, jog Šilalės rajono savivaldybės meras Tadas Bartkus tai daro tendencingai. Pagrindo tokiems įtarimams suteikia kai kurių gimnazijų vadovų darbo ir veiklos ignoravimas: nors meras pats pripažįsta, jog direktoriai „iš esmės įvykdė visas užduotis“, vis tik jų veiklos jis nevertina arba pareiškia, jog ji buvusi „silpna“. Tokia prak­tika rodo ne tik požiūrį į pedagogų darbą, bet ir demonstruoja ele­mentarios pagarbos stoką.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Vidury kiemo paliktas ir jau apkerpėjęs automobilis nebeprimena transporto prie­mo­­nės – veikiau apleistą skulptūrą, liudijančią apie jo šeimininko abejingumą bei neat­sakingumą. Tačiau nors pagrindinėje Šilalės gatvėje „Opelis“ tarsi niekieno daiktas „reziduoja“ jau ne vieną mėnesį, jis niekam neužkliūva – nei miesto seniūnijai, nei įvairioms kitoms atsakingoms institucijoms. 

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Balandžio 30 d. pasibaigus gėlo požeminio vandens gavybos gręžinių įteisinimo laikui, tokių įrenginių Šilalės rajone statistika beveik nepasikeitė. Ir tokia padėtis – visoje Lietuvoje. Paaiškėjo, jog įteisinti gręžinius gyventojams trukdo ne tik baimė, kad reikės mokėti už vandenį, išgaunamą iš žemės gelmių, bet ir biurokratinės kliūtys, dėl kurių procesas trunka ne mėnesiais, o metais.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 47

Paprastai, kalbant apie didžiulę problemą, kurią bandoma, pasi­tel­kus visus turimus išteklius, igno­ruoti, sakoma „dramblys kamba­ryje“. Tačiau drambliai, bent kol kas, į gatves ir namus nesiveržia, o štai meškos Lietuvą jau pasiekė ir net kelias dienas klaidžioja didmiesčių gatvėmis. Tad drąsiai galime perfrazuoti įprastą posakį. Tuo labiau, kad ir politikai, regis, klusniai laikosi specialistų patarimo – sutikus mešką, pasislėpti arba apsimesti negyvu...

LR Konstitucijos 53 straipsnio pradžia skamba taip: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus“. Tačiau pastaruoju metu vienas svarbiausių valstybės įsipareigojimų piliečiams, kurio įgyvendinimui kasmet reikia vis daugiau lėšų, darosi sudėtingai įgyvendinamas. „Kalta“ pačios medicinos ir farmacijos pažanga, ilgėja vidutinis gyvenimo amžius, visuomenė sensta, o šiuolaikinis gyvenimo būdas subtiliai sudaro prielaidas lėtinėms ligoms bujoti.

Praktiškai visos Vakarų visuomenės susiduria su panašia problema – sveikatos paslaugų poreikis auga gerokai sparčiau nei jų pasiūla. Todėl atsiranda eilės, turtingesnieji bando kurti alternatyvią paslaugų sistemą, kas nebūtų savaime blogai, tačiau ji „nusiurbia“ geriausius gydytojus bei slaugytojas iš valstybinių įstaigų. Blogiausia tai, jog, nesiimant kokių nors radikalių priemonių, problemos tik aštrės. Seniai paskaičiuota, kad Lietuvoje jau dabar trūksta gydytojų ir slaugytojų, o tas stygius kasmet tik didės. Jei šiandien pykstame dėl nesibaigiančių eilių, kokybiškų tyrimų ar konsultacijų prieinamumo prob­lemos, tai kas bus tada, kai trūks, tarkime, 10 tūkst. medikų? Tuo labiau, jog turime atlaikyti sudėtingą konkurenciją su kitomis Europos ir Šiaurės Amerikos valstybėmis, kurios tiesiog „medžioja“ gerai parengtus specialistus didesniais atlyginimais.

Sveikatos apsaugos ministrė Marija Jakubauskienė pripažįsta, kad problemų yra ir net siūlo variantą, kaip (tiesa, gydytojų tvirtinimu, abejotiną) padaryti, kad gydytojai, dirbantys privačiose medicinos įstaigose, grįžtų į viešąjį sektorių. Tačiau ministrė ir toliau bando ignoruoti „mešką“ kambaryje – faktą, jog privačios ir valstybinės medicinos supriešinimas ar arši rajonų konkurencija dėl specialistų situacijos nepadės išspręsti. Tuo labiau, kad tebeieškoma pinigų ypatingai skaudžiai pavėžėjimo problemai, nors suma tėra menkas nuošimtis bendro lėšų poreikio. Deja, politikai nedrįsta pripažinti rinkėjams, kad jei nebus iš esmės didinami valstybės 

finansai, Konstitucijoje įrašyti įsipareigojimai piliečiams liks tuščiomis deklaracijomis.

Turime atsakyti ir į dar vieną klausimą: dėl kokių svarbiausių sveikatos apsaugos sistemos tikslų galime sutarti mes, kaip visuomenė? Pavyzdžiui, man tarsi šaltas dušas buvo per vieną konferenciją medicinos profesoriaus iškelta abejonė, ar iš tiesų mes galime sau leisti kuo greičiau judėti medicinos modernizacijos linkme? Jis aiškino, jog dabar mūsų medicinos sistema primena profesionalų sportą, kur gydytojai bando demonstruoti išskirtinius rezultatus, kuriami ypatingai brangūs vaistai, labai brangiai kainuoja modernios medicinos procedūros, unikalios operacijos. Savaime suprantama, kad jos kainuoja. Bet juk tai išgelbėja šimtus žmonių. Kita vertus, daugybė žmonių miršta dėl sistemos ydų, susijusių su didesnio finansavimo trūkumu. 

Jau kelintas mėnuo visuomenė yra skatinama pasirinkti, ji yra „už“ ar „prieš“ privačią mediciną. Esu įsitikinęs, jog dauguma norėtų, kad viskuo pasirūpintų valstybinės gydymo įstaigos. Realiai padėtų, o ne aiškintų, kodėl negali padėti ar pasiūlytų dėl skausmo krūtinėje ateiti po pusmečio. Jei dar būsi gyvas...

Deja, valdžios keičiasi, o sveikatos sistemos problemos tik aštrėja. Politikai klausosi žmonių skundų, pritariamai linguoja galvomis ir visą kaltę verčia ankstesnėms valdžioms. Ir taip ratu. O „meška“ kambaryje kiekvieną kadenciją darosi tik didesnė ir piktesnė. 

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Rugpjūčio 8 d. 21.30 val. „Klaipėdos energijos“ teritorijoje suskambės fragmentai iš Richardo Wagnerio romantinės operos „Lohengrinas“. Juos atliks Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras ir mišrus choras, diriguojami kviestinio maestro, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro meno vadovo ir vyr. dirigento, Nacionalinės premijos laureato Gintaro Rinkevičiaus. Ruošiantis „Lohengrino“ koncertiniam atlikimui, G. Rinkevičiui talkins sūnus, dirigentas Marius Rinkevičius.

Scenoje pasirodys ryškiausi Lietuvos ir užsienio operos solistai: Edgaras Montvidas (Lohengrinas), Lauren Fagan (Elza, Australija / Didžioji Britanija), Tadas Girininkas (Karalius Heinrichas), taip pat Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai Wiktorija Wizner (Ortrūda / Lenkija) ir Evertas Soosteris (Karaliaus šauklys / Austrija). Spektaklį lydės specialiai šiam vakarui kurtas šviesų dizainas.

Paklaustas, kuo jam ypatinga R. Wagnerio muzika ir opera „Lohengrinas“, Gintaras Rinkevičius teigia, kad „Lohengrinas“ – vienas žymiausių Wagnerio veikalų. Maestro pripažįsta, kad jį žavi viskas: „Wagnerio muzika yra fantastiška, įtraukianti savo dramaturgija ir unikali savo filosofija“. Kalbėdamas apie „Lohengriną“, dirigentas pabrėžia, jog jį žavi šios muzikos švytėjimas, prisilietimas prie šventojo Gralio taurės. „Kas nenorėtų prie to prisiliesti? O prisiliesti prie šio kūrinio muzikos – tarsi galimybė priartėti prie šv. Gralio taurės... Aišku, kalbu perkeltine prasme. Manau, kad labai svarbu, jog mūsų gyvenime būtų dalykai, kurie nušviestų kelią, o „Lohengrino“ muzika, kaip ir operos „Parsifalis“, – šviečianti. „Lohengrinas“ – švytėjimas pačia geriausia šio žodžio prasme“, – sako G. Rinkevičius.

Asmeninis maestro santykis su kompozitoriumi, dirigentu Richardu Wagneriu apibūdinamas su pagarba ir nuolankumu. „Wagneris buvo toks išskirtinis menininkas, kad kitas ne mažiau žinomas kompozitorius Giuseppe Verdi jį garbino, dievino ir lenkėsi. Šiuo metu labai domiuosi Wagnerio vėlyvosiomis operomis „Lohengrinas“, „Parsifalis“, „Tristanas ir Izolda“, tetralogija „Nibelungo žiedas“. Man, kaip ir kitiems dirigentams, prisilietusiems prie genialios muzikos, kyla tik vienas retorinis klausimas: koks turėjo būti genialus kompozitorius, kad sugebėjo taip sumaniai ir apgalvotai sukurti kūrinį, kuriame muzikinė dramaturgija tokia įtaigi, jog jam nereikia jokios režisūros. Juk kartais režisieriai kūrinius pakeičia pagal savo sumanymus ar savo asmenybe bando užgožti Wagnerį. Niekada nepasiseks jo aplenkti. Šioje muzikoje slypi viskas. Ir režisūra taip pat.“

Kalbėdamas apie Wagnerio genialumą, maestro pažymi, kad muzika – ne sportas, čia nėra lenktynių. „Man gaila tokių kompozitorių, nes jie neranda savo kelio. Stengtis pralenkti W. A. Mozartą, R. Wagnerį, J. Brahmsą, F. Šubertą, L. van Bethoveną – beviltiška. Jie tokie vieninteliai...“

Ruošiantis „Lohengrinui“, Gintarui Rinkevičiui talkins jo sūnus Marius – jaunas dirigentas, šiuo metu baigęs antrą kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Tai pirmasis jų bendras darbas. Marius labai aktyviai dalyvauja pasirengime: jau savaitę repetavo su KVMT simfoniniu orkestru. „Repeticijų bus ir daugiau. Man tai didelė pagalba. Jei režisieriai turi asistentus, tai ir dirigentams jie labai praverčia. Ir, žinoma, Mariui tai nuostabi praktika. Galimybė diriguoti simfoniniam orkestrui jaunam dirigentui labai svarbi. Jaunas dirigentas tobulėja diriguodamas simfoniniam orkestrui, o ne tik fortepijonui.“

Paklaustas apie scenoje pasirodysiantį tarptautinį solistų kolektyvą, maestro teigia, kad su dauguma šių solistų – Edgaru Montvidu, Lauren Fagan, Tadu Girininku – jam jau teko susitikti kitose scenose. „Tai tikrai išskirtiniai profesionalai, kurie atliks sudėtingas partijas. Visi jie puikiai dainuoja. Tai solistai, kurie praturtins „Lohengrino“ atlikimą, padarys jį įdomiu ir dar patrauklesniu klausytojams.“

Paklaustas ar šis pastatymas gali keisti publikos požiūrį į Wagnerio muziką – dažnai laikomą sudėtinga ar net elitine, maestro sako: „Gerai muzikai - visada tie patys kriterijai. Elitine muzika nemėgstu vadinti jokios muzikos. Svarbu, kad žmonės ją žino ir mėgsta.“

Apie Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninį orkestrą G. Rinkevičius atsiliepia su pagarba ir šiluma: „Galiu skirti tik pačius geriausius žodžius. Orkestro muzikantai labai uoliai repetuoja. Puikus orkestro profesionalų susiklausymas, gera darbo tvarka ir disciplina. Miela ir malonu čia dirbti bei ruoštis „Lohengrinui“.“

Paklaustas, ką palinkėtų į šį reginį besiruošiančiai publikai, maestro sako: „Aš esu tikras, kad žiūrovų bus daug, nes tai bus įvykis!“

KVMT inform.

Šeštadienį prie Šilalės savivaldybės laisvalaikio ir sporto centro būriavosi iš viso rajono suvažiavę sportininkai. Tradicinės, jau 15-osios, seniūnijų žaidynės sutraukė kelis šimtus dalyvių. Ir nors pastaraisiais metais renginys nėra toks masiškas, kokį matydavome anksčiau, šįkart irgi netrūko nei ambicijų, nei entuziazmo, nei sportinio azarto.

Seniūnijų sporto žaidynėse šiemet dalyvavo 13 seniūnijų, organizatoriai nesulaukė vienintelės Žadeikių seniūnijos paraiškos. Kai kurios seniūnijos į žaidynes atsiuntė tik kelias komandas ar individualių rungčių žaidėjus, o labiausiai pasistengė Pajūrio seniūnija, šiemet nesudariusi tik vienintelės futbolo komandos. Vos keliose rungtyse nedalyvavo ir Šilalės miesto seniūnijos suburti sportininkai, todėl didžioji intriga – kas laimės žaidynes, miesto ar Pajūrio sportininkai, išliko iki pat renginio pabaigos.

Vyrų krepšinio 3x3 rungtyje geriausiai sekėsi Traksėdžio seniūnijos sportininkams, antri liko laukuviškiai, treti – Pajūrio krepšininkai. Nemažai aistrų ir žiūrovams, ir dalyviams sukėlė senjorų krepšinio 3x3 rungtis, kur triumfavo Šilalės miesto krepšininkai. Antri liko Bilionių seniūnijos senjorai, trečioji vieta atiteko Upynos seniūnijos krepšininkams. Dėl nugalėtojų vardo varžėsi tik du moterų trejetukai – susikovė Šilalės miesto ir Pajūrio seniūnijos krepšininkės, kurioms ir pavyko įrodyti savo pranašumą.

Futbolo turnyre šiemet dalyvavo keturios komandos. Nugalėjo Šilalės miesto seniūnijos futbolininkai, įveikę Upynos komandą.

Miesto komanda triumfavo ir parko tinklinio varžybose, kuri nugalėjo Pajūrio seniūnijos vyrus.

Nenugalimos buvo ir Šilalės miesto seniūnijai atstovavusios tinklininkės, kurios finale įveikė Laukuvos sportininkes.

Keturios komandos dalyvavo ir virvės traukimo turnyre. Dar neprasidėjus varžyboms, jau buvo aišku, jog ant nugalėtojų pakylos lips Kaltinėnų vyrai, nes, kaip patys, juokavo, nusiteikimą laimėti ir būti stipriausiais rodė net išskirtinė jų apranga. Antri šioje rungtyje liko Kvėdarnos stipruoliai, treti – Šilalės kaimiškosios seniūnijos atstovai.

Šachmatų turnyre nugalėjo Pajūrio seniūnijos deleguoti žaidėjai, o šaškių – kvėdarniškiai.

Seniūnijų žaidynėse paaiškėjo, kad pastaruoju metu bene populiariausia sporto šaka Šilalėje yra smiginis – dėl nugalėtojo vardo varžėsi net 12 seniūnijų atstovai, o triumfavo daugiausiai taškų surinkę Tenenių seniūnijos atstovai. Antri liko Laukuvos, treti – Pajūrio seniūnijos sportininkai.

Žaidynes laimėjo daugiausiai taškų surinkusi ir net keturiose rungtyse nugalėjusi Šilalės miesto seniūnijos komanda. Vos dviem taškais jai nusileido Pajūrio seniūnijos sportininkai, o trečiąja vieta šiemet džiaugėsi Laukuvos seniūnijos komanda.

Tradiciškai šiose žaidynėse varžėsi ir seniūnai, išbandę jėgas trikovėje. Nugalėtojais tapo  Kaltinėnų seniūnas Antanas Bartašius ir Didkiemio seniūnė Vilma Kasnauskienė, nedaug nuo nugalėtojų atsiliko Laukuvos seniūnijos seniūnas Virgilijus Ačas bei Pajūrio seniūnė Roma Veščiūnienė, o trečiąsias vietas užėmė Šilalės kaimiškosios seniūnijos seniūnas Aloyzas Vaičiulis ir Traksėdžio seniūnė Regina Audinytė.

Jubiliejines seniūnijų sporto žaidynes organizavusi Šilalės sporto mokyklos direktorė Gitana Jurgutienė džiaugiasi, kad šita nepaprastai graži tradicija rodo, kaip sportas kuria tiltus tarp
žmonių, ugdo pagarbą ir garbingą varžymąsi, nors žaidynės kiekvienais metais ir sulaukia vis
mažiau dalyvių.
Pasak organizatorės, jų sėkmė labai priklauso nuo seniūnų požiūrio, jų pačių noro
dalyvauti ir suburti į komandą savo gyventojus. Nes į tokius renginius seniūnijų gyventojai susirenka ne tik rungtis, bet ir švęsti bendrystę, draugystę, sveiką gyvenimo būdą,
stiprinti bendruomenės dvasią. Direktorė pripažįsta, jog truputį apmaudu organizatoriams buvo stebėti kai kurių seniūnijų abejingumą.
„Manau, kad reikėjo tik parodyti dėmesį savo bendruomenės nariams, pakviesti ar paprašyti
atstovauti ne tik savo seniūnijai, bet ir savo bendruomenei, susitelkti ir pademonstruoti
ryžtą siekti geriausio“, – sako G. Jurgutienė.
Rugpjūtį visų sporto rungčių nugalėtojai vyks varžytis į Tauragės apskrities seniūnijų žaidynes, o tie, kuriuos ir ten lydės sėkmė, turės galimybę atstovauti Šilalei Palangoje rengiamame šalies seniūnijų žaidynių finale.

Daiva BARTKIENĖ

Emilijos ŠMITAITĖS-KERINIENĖS nuotr.