Lapkričio 22–23 dienomis Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kvies mažuosius žiūrovus ir jų šeimas į premjerą – šokio spektaklį vaikams „Panama labai graži“, sukurtą pagal pasaulio vaikų mylimą rašytojo Janoscho (tikras vardas – Horstas Eckertas) knygą. Spektaklis, kuriame gyvena Meškiukas, Tigriukas ir Antis sumanytas taip, kad net patys mažiausi galėtų atpažinti amžinąsias vertybes: draugystę, laimę, smalsumą ir gebėjimą atrasti džiaugsmą kiekvienoje akimirkoje.

Augina ateities žiūrovus

Kūrybinė komanda – choreografė Daria Verovka, kompozitorė Silvija Miliūnaitė, libreto autorė Sondra Simana, muzikos vadovas ir dirigentas Giedrius Vaznys, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė bei šviesų dailininkas Andrius Stasiulis – siekia, kad spektaklio magija taptų ne tik vizualine patirtimi, bet ir prasmingu žvilgsniu į šiandienos aktualijas.

Teatro vadovė Goda Gedraitytė pabrėžė, kad Klaipėdos muzikinis teatras nuosekliai stiprina ryšį su jauniausiais žiūrovais ir augina savo auditoriją. „Mūsų misija – auginti būsimą teatro publiką nuo pat mažens. Norime, kad vaikai susipažintų su profesionaliu menu, kuris lavina vaizduotę, jausmus ir estetinį suvokimą. Prasminga, kad spektaklio scenovaizdžio kūrėjai pasirinko aktualų sprendimą – tvarumą.“

Scenografė Sigita Šimkūnaitė ir kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė sukūrė stebuklingą pasaulį, kuriame kasdieniai daiktai tampa scenos herojais: plastiko buteliai, maišeliai virsta žuvimis ar skrajojančiais debesimis. „Norėjome parodyti vaikams, kad iš mus kasdien supančių daiktų gali gimti meno kūriniai, bet kartu priminti, kad tie patys daiktai gali teršti gamtą ir, kad mes kartu turime rūpintis mūsų pasaulio išsaugojimu,“ – kalbėjo vadovė.

Garsų stebuklai

Spektaklio muzikos autorė Silvija Miliūnaitė pasakojo, kad kurti muziką vaikams – didelis džiaugsmas ir kartu iššūkis. „Vaikai visada jaučia tikrumą, todėl norėjosi sukurti muziką, kuri būtų gyva, žaisminga ir meniškai kokybiška. Kiekviena istorijos scena turi savo atskirą garsinį pasaulį – skambės tiek simfoninio orkestro, tiek elektroninės muzikos elementai. Bus ir linksmų, ir švelnių, lyriškų momentų. Muzika pati pasakoja istoriją ir kviečia keliauti kartu su herojais,“ – pasakojo kompozitorė.

Jai antrino ir spektaklio muzikos vadovas bei dirigentas Giedrius Vaznys. „Spektaklyje skamba labai šviesi muzika – net kai ji pasakoja apie konfliktus ar išbandymus, joje visada išlieka šviesos pojūtis. Orkestras repetuoja su džiaugsmu, nes muzika labai įvairi, ne monotoniška, kupina spalvų ir nuotaikų. Manau, žiūrovai tai tikrai pajus,“ – akcentavo dirigentas.

Įkvėpimo sėmėsi iš gyvūnų

Ukrainiečių šokėja ir choreografė Darija Verovka nuo 2019 metų kuria ir šoka Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame užaugo kaip artistė ir kūrėja. Be daugelio ryškių vaidmenų teatro baleto spektakliuose, ji išsiskiria savita choreografine vizija – KVMT choreografinėse dirbtuvėse „Dėmesio! Baletas“ jau pristatė miniatiūras, o taip pat sukūrė choreografiją šokio triptikui „Dona Kichotė (I d.), kamerinei G. Donizetti operai „Meilės eliksyras“ ir miniatiūrai „Vidujinis žvilgsnis“ projekte Hommage à Čiurlionis. Už kūrybinius pasiekimus ir sceninį meistriškumą menininkė apdovanota KVMT prizu „Pagauk bangą“ kaip Metų baleto artistė.

Spektaklio choreografė pabrėžė, kad kūrybos procese ją įkvėpė gamta, gyvūnų judesiai ir vaikų pasaulio spontaniškumas. „Man yra svarbu, kad vaikai suprastų, kokį gyvūną jie mato ir koks veiksmas ar konfliktas vyksta scenoje. Tačiau svarbiausia – sukurti jausmą, lyg žiūrovai atsiduria istorijos sūkuryje. Norisi, kad spektaklyje vyrautų žaidybiniai elementai, atradimo džiaugsmas ir judesio poezija. Juk tai istorija apie draugystę, keliones ir svajonę rasti savo vietą pasaulyje,“ – sakė choreografė.

Šokio spektaklyje pasirodys keturiolika KVMT baleto trupės artistų ir trys solistai, įkūnysiantys pagrindinius spektaklio herojus. „Choreografijoje naudoju daug pantomimos judesių ir mizanscenų. Tai bus ne klasikiniai baleto judesiai, prie kurių esame pratę klasikiniuose šokio pastatymuose, o greičiau – scenos, primenančios animacinius filmukus, kur emocijos, gestai ir judesiai yra sustiprinti, išraiškingi, perdėti ir gyvi“,- sakė D. Verovka.

Savas ir šviesus spektaklis

Teatro baleto tarnybos vadovas ir vyriausiasis choreografas Aurelijus Liškauskas džiaugėsi, kad šis spektaklis – savas, šio teatro darbuotojų kūrinys. „Tai mūsų trupės darbas – nuo idėjos iki įgyvendinimo. Džiaugiuosi, kad Daria, kuri vos baigusi studijas pradėjo šokti mūsų teatro trupėje, dabar čia kuria savo pirmuosius savarankiškus spektaklius. „Panama labai graži“ – brandus, šviesus ir dinamiškas kūrinys, kuriame dera šokis, muzika, scenografija ir švelnus humoras. Tai spektaklis, kuris tikrai patiks tiek vaikams, tiek suaugusiesiems,“ – sakė A. Liškauskas.

Premjera „Panama labai graži“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre – jau lapkričio 22 ir 23 dienomis. Paskubėkite įsigyti bilietų!

KVMT inform.

Ir šiais metais visi kalėdiniai ir nauja­me­tiniai renginiai bei miesto eglės įžiebimo ceremonija vyks prie Šilalės kultūros cent­­ro. Tradiciškai pasirinkta puošti tikrą ža­lia­­skarę, kurios paieškos gyventojų so­dy­­bose prasidėjo dar rugsėjo pradžioje. Šią sa­vai­tę paaiškėjo, jog šilališkius džiugins Bilio­niuo­se augusi eglė.

Pagrindinis metų simbolis Šilalėje tradiciškai būdavo puošiamas prie Kultūros centro, kurį laiką šventė buvo rengiama ir prie Šilalės savivaldybės. Tiesa, anksčiau eglės puošyba būdavo seniūnijos rūpestis: ant metalinio karkaso darbininkai montuodavo medžių šakas, vėliau žaislais bei girliandomis medį patys ir dabindavo. Tačiau, laikui bėgant, buvo nuspręsta samdyti puošėjus specialistus, o dirbtinę eglę nuomotis. Bet ši idėja vėlgi nepateisino lūkesčių. Be to, grįžo „mada“ puošti gyvą medį, todėl vis dažniau miestai pradėjo ieškoti, kas juos dovanos. Neatsiliko ir Šilalė. 

Pernai įspūdingą eglę miestui padovanojo kaltinėniškių šeima, dar prieš metus ji buvo pargabenta iš šilališkių kiemo, o šiais metais eglė į Šilalę atkeliaus iš Bilionių – visus reikalavimus atitinkanti užaugo Salomėjos ir Jono Gargasų kieme. 

„Gavome sklypą namo statybai itin šlapioje vietoje – dabartinio namo vietoje 1988-aisiais tyvuliavo prūdas. Mudu ne tik jį nusausinome, o ir visą dabartinę aplinką suformavome: sodinome sodą, sklypą apjuosėme mažų eglaičių linijomis, pasodinome tada jų apie 40–50“, – prisimena Salomėja ir Jonas. 

Kadangi dovanojama žalia­skarė augo kiek atokiau nuo kitų, jos šakų laja susiformavo ypatingai dailiai. Deja, anot šeimininkų, dalį kitų eglių, susodintų maždaug prieš 35 metus, teko pašalinti – medžiai ne tik rėmėsi į namo sienas, o ir lūždavo, jų šakos pradėjo kristi ant stogo, kurį dėl medžių daromos žalos šeimininkams teko keisti jau net tris kartus. Galutinis sprendimas pašalinti egles atėjo prieš kelerius metus, kai šeima nusprendė apšiltinti namą. 

„Liko tik viena, bet dukterys ir ją ragino pjauti, kol dar laikas – medis gana aukštas, bus kokių 15 metrų, auga ant pakelės šlaito ir jeigu griūtų – tiesiai ant namo. Labiausiai eglės gaila Jonui – jis pats ją sodino, be to, yra iš tų žmonių, kuriems medis yra daugiau nei augalas. Kai atvyks pjovėjai, vargu ar apsieisim be ašarų“, – trečiadienio rytą kalbėdamasi su redakcija neslėpė šeimininkė.

Anot Jono, sodyboje dar yra likę tuo metu sodintų eglių, kai kurios jų išaugusios net iki 20 metrų, bet jų šakų lajos nėra tokios įspūdingos, o ir jų vieta nekelia pavojaus statiniams. Beje, jis prisiminė, kad visus sodinukus tada parsivežęs tiesiai iš miško, nes, kaip pats juokauja, yra miške gimęs, miške užaugęs. 

Jiedu abu su Salomėja akcentavo, kad jiems labai brangi Bilionių žemė, nes būtent čia gimė ir užaugo bent keturios jų šeimų kartos. 

„Mudviejų dukterys Lina ir Akvilė apsigyveno didmiesčiuose: viena – Klaipėdoje, kita – Vilniuje, bet tiek jos, tiek jų vaikai, mūsų anūkai, grįžta į Bilionius kone kiekvieną savaitgalį. Vis pasijuokiu, jog turiu du mažuosius traktorininkus ir vieną melžėją. Vaikai supranta mano humorą, bet ir į darbą ūkyje ranka nenumoja – nė vienam jų pinigų už dyką nedalinu, vaikas nuo mažumės turi žinoti, kad juos būtina užsidirbti“, – įsitikinusi Salomėja, su Jonu laikanti 50 melžiamų karvių ūkį, o kur dar prieauglis.

Abu sutuoktiniai tikino, jog būtinai atvyks į Šilalę patys pasižiūrėti ir anūkams parodyti, kaip atrodys papuošta jų kieme užaugusi eglė.

Beje, nusprendus pasikalbėti su Salomėja ir Jonu apie miestui dovanojamą eglę, paaiškėjo ir dar vienas malonus sutapimas – pasirodo, būtent lapkričio 12-ąją, prieš 42-ejus metus, jiedu atšoko vestuves, o jų sutuoktuvių liudininku buvo tuometinis šviesios atminties „Šilalės artojo“ redaktorius Stasys Žalūda, kuris su ilgamečiu laik­raš­čio fotokorespondentu Algimantu Ambroza netgi buvo sukūrę „Gargasų sutuoktuvių laikraštį“.

Šiųmetė kalėdinės eglutės įžiebimo ceremonija įvyks trečiadienį, gruodžio 3 d., 17.30 val. Be tradicinės mugės, nuo 15 val. visi šilališkiai kviečiami aukoti maltiečiams, o eglės įžiebimo ceremoniją vainikuos Paulinos Paukštaitytės ir grupės pasirodymas. 

Šiais metais žaliaskarę Šilalėje dabins nauji dekoratoriai – savivaldybė yra pasirašiusi sutartį su UAB „Švenčių studija“, kuri daugelį metų puošia egles Vilniuje, Širvintose ir kt. Tiesa, kiek visa tai kainuos, viešai kol kas savivaldybė neskelbia. Redakcijos duomenimis, vien tik už eglutės dekoravimą įsipa­reigota sumokėti kone 18 tūkst. eurų, dar panašiai tiek greičiausiai bus išleista gatvių apšvietimams, atlikėjams ir kt. 

Pernai vien eglės įžiebimas ir šventinės aplinkos kūrimas bei fejerverkai Šilalės rajono biudžetui kainavo daugiau nei 24 tūkst. Eur.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pagaliau Lietuva turi visos sudėties Vyriausybę. Nors nėra jokių garantijų, kad taip ir bus, kol laikraštis atkeliaus į skaitytojų rankas. Gyvename labai keistoje politinėje tikrovėje, todėl norisi cituoti psichoterapeutą Viktorą Franklį: „Nenormaliai jaustis nenormaliais laikais yra normalu.“

Net Seimo rinkimus laimėjusios Socialdemokratų partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius negali tvirtai pasakyti, ar vis dar turime valdančiąja koaliciją. Jis tvirtina, jog tuo įsitikinsime, kai bus balsuojama dėl kitų metų biudžeto, o šiandien esą nėra galimybių atspėti, kaip pasielgs „aušriečių“ frakcija Seime. Tuo labiau, kad Remigijus Žemaitaitis jau ne viename susitikime žadėjo, kad koalicija netrukus iširs, o kad politiniame gyvenime būtų dar daugiau vėtrų, jis sugalvojo tapti alternatyviu užsienio reikalų ministru ir susitiko su „kolega“ iš Vengrijos. Tuo pačiu pradėjo karą prieš ministrą Kęstutį Budrį, išvadindamas jį nevykėliu ir savaip protestuodamas prieš Lietuvos užsienio politiką.

Tiek K. Budrys, tiek Prem­jerė Inga Ruginienė, tiek Pre­zidentas Gitanas Nausėda sutartinai pakomentavo, kad R. Žemaitaitis gyvena alternatyvioje tikrovėje ir beprasmiška jį kritikuoti. Tačiau faktas, jog yra Vyriausybės programa ir yra atskira R. Žemaitaičio programa, kurios gerokai skiriasi. Avarija užprogramuota, tik neaišku, kada tiksliai ji įvyks ir kokių aukų pareikalaus. Ir kaip gali būti kitaip, kai du automobilio priekiniai ratai važiuoja priešingomis kryptimis?

Kodėl R. Žemaitaitis taip elgia­si? Pirmiausia jo visa veik­la grįsta konfliktais. Labai sunku atrasti kokį nors šio politiko tvarų sprendimą skaudžioms valstybės problemoms spręsti, tačiau rankų pirštų nepakaktų suskaičiuoti, su kuo jis pykstasi, taikosi ir ką „demaskuoja“. Skamba ironiškai, bet visas pasitikėjimas šiuo politiku yra grįstas nepasitikėjimu politine sistema. Jis esą nuplėšia „kaukes“, „gaudo vagis“, „kovoja su korupcija ir elitu“... Bet niekam nekyla klau­si­mas, kodėl, jei taip aktyviai ir drąsiai kovojama su „kenkėjais“, nesimato rezultatų, o į biudžetą neplūsta pinigai. 

Atsakymas paprastas – vis dar nemažai žmonių tenkina viltis, jog „apie pergalę bus paskelbta jau rytoj“. Tačiau tas „rytojus“ taip ir neišaušta.

Kitas dalykas – galima suprasti R. Že­maitaičio nenorą tapatintis su valdžia, nes, nupūtus reklaminę pudrą, paaiškėjo, kad kitų metų valstybės biudžeto projekte yra itin daug skylių. Pasitvirtino ir nuogąstavimai, jog, įsivėlus į postų dalybas, natūraliai neliko laiko kruopščiai ir atsakingai harmonizuoti biudžeto eilutes. Visas biudžeto įvaizdis paremtas tuo, kiek lėšų skiriama krašto apsaugai. Tačiau ką daryti su kitų sričių poreikiais? Per pastarąsias savaites daugiau pinigų pažadėta atrasti mokytojams, pripažinta, jog numatyto biudžeto nepakaks užtik­rinti labai svarbias socialines paslaugas, tokias kaip pavėžėjimas, slauga namuose, pagalba šeimoms, auginantiems neįgalius vaikus, pristigs lėšų ir gydytojų bei slaugytojų atlyginimams ir pan.

Jau net naujoji kultūros ministrė paskelbė, kad jos jokiu būdu netenkina tai, kiek lėšų biudžete numatyta kultūrai. Nepamirškime, jog pirmą kartą biudžeto formavime visiškai nedalyvavo konkrečių sričių ministrai, nes jų paprasčiausiai nebuvo arba nauji minist­rai negalėjo žinoti visų savo kuruojamų sričių subtilybių. Dabar daugelis iš jų „pučia žandus“ ir žada kovoti už savo sritis. Puiku, tačiau norint kažkam pridėti, reikia iš kažko paimti. Šioje situacijoje R. Žemaitaitis siūlo mažinti lėšas krašto gynybai. Socialdemokratai supranta, kokius pavojus valstybės saugumui kelia toks siūlymas, tačiau puikiai mato ir tai, kad kol jie kovojo tarpusavyje, R. Žemaitaitis perėmė inicia­tyvą. Kita vertus, didelis Krašto apsaugos ministerijos biudžetas yra vienintelis jų politinis koziris, kurį jie jautėsi turintys prieš konservatorius, nes jokioje kitoje srityje nepavyko įgyvendinti pozityvių ir patrauklių permainų. 

Beje, galima tik pajuokauti, kad nebeverta bijoti „tradicinio priešo“ konservatorių, kai kasdien tenka traukti vis naują „peilį iš nugaros“, kurį įvaro koalicijos partneris...

Dar labiau politinę situaciją apsunkina ir tai, jog socialdemokratus užgriuvę išbandymai juos ne suvienijo, o tik paskatino vidines kovas. Kai kurios jų tik­rai absurdiškos. Pavyzdžiui, sprendimas neleisti buvusiai krašto apsaugos ministrei atsisveikinti su kariais. Net tada, kai socialdemokratus keisdavo konservatoriai ar atvirkščiai, vykdavo dviejų ministrų iškilminga rikiuotės perėmimo ceremonija. Dabar gi naujasis ministras Robertas Kaunas tokioje ceremonijoje dalyvavo vienas, ir tai yra dar vienas įrodymas, kaip asmeniniai įsižeidimai veikia politiką. Tačiau sunku suprasti, kam dabartinei Vyriausybės vadovei reikalinga kerštinga opozicija partijos viduje. 

Nesinori tikėti, jog ir dabartinė kultūros ministrė jaučiasi oriai, kai jai buvo liepta išlaikyti be jos žinios paskirtą politinę komandą. Tačiau neabejotina, kad visos tokios „smulkmenos“ vėliau ar anksčiau tampa politinių sprogimų priežastimi.

Nieko nėra stabiliau nei dabartinis nestabilumas. Yra vilties, kad jis sumažės po kitų metų biudžeto priėmimo, jei tam pakaks balsų, tačiau iki tol turime ruoštis vis aršesnėms politinėms audroms. Tuo labiau, jog lapkričio 21-ąją rengiamas dar vienas protesto mitingas. 

Andrius NAVICKAS

Turto bankas skelbia, jog spalio mėnuo pasižymėjo kaip ant mielių augusiomis auk­cionų kainomis Turto banko organizuojamose varžytinėse ir didele aukcionų dalyvių konkurencija. Pirkėjai dėl siūlomų objektų varžėsi kur kas atkakliau, o vidutiniškai kaina aukcionuose pakilo net 80 proc. 

„Šilalės artojo“ inform.

Turto banko nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Po kone dešimties metų diskusijų apie Kaltinėnų žydų sinagogos atstatymą ir pri­tai­kymą lankymui – netikėta atomazga. Lietuvos žydų bendruomenė perleidžia si­na­gogą Lietuvos etnografijos muziejui, o gruodžio pradžioje dar išlikusios pastato ver­tingosios konstrukcijos turėtų būti pervežtos į Rumšiškes.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Kartais gyvenimas pasisuka taip, kaip mažiausiai tikiesi. Šilališkė Aleksandra And­re­jauskaitė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokio pedagogiką ir niekada nesvajojo apie Dubajų ar skrydžių palydovės darbą. Bet jos kelias į vieną prestižiškiausių pasaulio oro linijų prasidėjo nuo sustojimo.

„Man padarė klubo sąnario operaciją, todėl turėjau stabdyti studijas ir imti akademines atostogas, nes nebegalėjau šokti“, – pasakoja Aleksandra.

Tuomet ji visai netyčia pamatė skelbimą, kad „Emirates Airlines“ organizuoja atvirų durų dieną Vilniuje.

„Nuvažiavau šiaip sau, nieko nesitikėdama. Draugės įkalbėjo – eik, pabandyk, juk labai įdomu“, – prisimena ji.

Per 30 dienų – į kitą pasaulį

Atranka truko nuo ryto iki pietų. Pirmiausia – anglų kalbos testas, trumpas prisistaty­mas, ūgio matavimas (ranka rei­kėjo pasiekti 212 centimet­rų), paskui – užduotys grupėse, kur vertino bendravimą, gebėjimą dirbti komandoje ir pabaigoje individualūs pokalbiai.  

„Po atrankos paklausė, per kiek laiko susiruoščiau, jei ma­ne priimtų. Atsakiau, kad man reikėtų mėnesio. Ir po keturių valandų sulaukiau skambučio: „Sveikiname, jūs priimta“, – pasakoja Aleksandra.

Taip atsidūrė Dubajuje – mies­te, kuris buvo pastatytas iš svajonės ir ambicijų.

Dar prieš kelis dešimtmečius čia buvo dykuma ir keli žvejų kaimeliai, o šiandien – vienas turtingiausių, prabangiausių ir technologiškai pažangiausių miestų planetoje. Tai vieta, kur futuristiniai dangoraižiai stūkso šalia senųjų turgų, kur šilkas ir smėlis susilieja, o rytietiškas svetingumas dera su vakarietišku modernumu. Čia aukščiausio lygio prabanga egzistuoja kartu su griežta kultūra bei taisyklėmis. Saugus, kont­roliuojamas, tvarkingas ir kupinas galimybių – Dubajus kasdien įrodo, kad neįmanoma ga­li tapti įmanoma.

Pasak Aleksandros, jos laukė du intensyvūs mokymų mėnesiai, informacijos buvo be ga­lo daug – nuo keleivių aptarna­vimo iki medicinos pagrindų, nuo elgesio krizių metu iki gais­ro gesinimo. Egzaminai vy­ko kas antrą dieną. Bet, anot merginos, nors ir buvo sunku, tačiau kartu ir įdomu.

Be to, Dubajus, sako Alek­sand­ra, sukėlė tikrą kultūrinį šoką.

„Atrodė, jog gyvenu filme. Vis­­kas buvo taip toli nuo to, prie ko buvau pripratusi. Kartu su drauge, taip pat lietuve, važiuodavome autobusu į koledžą ir negalėdavome patikėti, ar mes iš tikrųjų čia gyvename“, – juokiasi dabar šilališkė. 

Anot jos, nebuvo nieko panašaus į Lietuvą. Žalios natūralios gamtos – minimaliai. Ir nors Du­bajus socialiniuose tinkluose atrodo kaip svajonių vieta, gyvendamas ten pamatai kitą realybę. Prabanga ir švytėjimas – ten, kur turistai. Bet yra ir senasis Dubajus, kur gyvena indai, pakistaniečiai, atvykę dirbti. Ten visai kitoks pasaulis, be jokios prabangos.

„Man patiko, kad Dubajuje yra visiškai saugu, gali palikti daiktus ar telefoną bet kur ir sugrįžęs visada rasi juos ten, kur padėjai. Mes net duris dažnai palikdavome neužrakintas“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, saugumo sistema čia itin griežta.

„Kiekviename „Emirates“ kom­panijos pastate prie įėjimo yra apsauga – kas tame name negyvena, į vidų nepateks. Pavyzdžiui, jei užsisakai maisto iš kavinės, pirmiausia tau paskambina apsauga ir pasitikslina, ar tikrai lauki užsakymo. Tik tada leidžia kurjeriui įeiti. O jei tavęs tuo metu nėra namuose, niekas nieko net prie durų nepaliks“, –tikina Aleksandra. 

Tokia tvarka jai iš pradžių atrodė keista, bet netrukus ta­po kasdienybės dalimi.

Dubajuje viskas labai brangu?

„Ne visai. Kai grįžau į Lietuvą, man net pasirodė, kad čia viskas kosmiškai brangu. Maistas parduotuvėse kainuoja panašiai kaip čia, kavinių galima rasti tokiomis pat ar net mažesnėmis kainomis“, – šypsosi Aleksandra. 

Pasak jos, dauguma skrydžių palydovų maistą užsisakinėja, nes vienam gaminti tiesiog neapsimoka: „Užsisakai pietus už 7 eurus ir persivalgai. Dubajuje labai gerai išvystyta maisto pristatymo sistema – viskas greita, šviežia, patogu“.

Bet kartais vis tiek apimdavo lietuviško maisto ilgesys. To­dėl, anot merginos, kai labai jo užsinorėdavo, pasidarydavo šaltibarščių arba išsikepdavo kotletų, o tas kvapas ir skonis iš karto primindavo namus.

Pirmasis skrydis

„Mano pirmasis skrydis buvo naktinis – į Maldyvus. Žinoma, buvo streso“, – juokiasi Aleksandra.

Kiekvienas skrydžių palydovas, vos įlipęs į lėktuvą, žino aiškią veiksmų seką.

„Pirmiausia patikriname visą saugos įrangą: deguonies balionus, gesintuvus, avarinius išėjimus. Tik tada įleidžiami keleiviai ir pradedamas saugos instruktažo vaizdo įrašas. Kai prasideda aptarnavimas, viskas vyksta pagal griežtą protokolą – kiekvienas veiksmas turi savo laiką ir vietą“, – tikina ji. 

Aleksandrai teko dirbti dviejų tipų lėktuvuose: mažesniuose B777, talpinančiuose 354–422 keleivių, ir dviejų aukštų lėktuvuose A380, kur telpa 484–615 žmonių. Vietų skaičius priklauso nuo salono išplanavimo ir lėktuvo klasių skai­čiaus. Antrame aukšte paprastai būna verslo ir pirmoji klasė – ten mažiau vietų, daugiau prabangos, bet ir daugiau atsakomybės.

Įgulos nariai nuolat keičiasi.

„Per dvejus metus turbūt tik penkis kartus pasitaikė, kad skridau su tais pačiais žmonėmis. Kiekvienas skrydis – vis kita komanda, vis kitos istorijos, kiti pasauliai“, – pasakoja ji. 

Ilgiausia Aleksandros kelionė buvo į Naująją Zelandiją – net 16 valandų ore.

„Tokiuose skrydžiuose būna keturi pilotai – jie keičiasi, kad galėtų pailsėti. Tai tikras išbandymas ne tik keleiviams, bet ir įgulai. Aišku, buvo skrydžių, kurių visada laukdavau. Tarkime, apsidžiaugdavau, kai sužinodavau, kad skrisiu į Niujorką, Los Andželą ar Balį. Beveik visada nuskridę turime 24 valandas laisvo laiko. Nusileidžiame, apsistojame viešbutyje ir galime ilsėtis, pasivaikščioti po miestą, pamatyti vietos gyvenimą“, – sako daugybę šalių mačiusi šilališkė.

Per dvejus darbo metus Aleksandra aplankė net 56 šalis: „Ore per tą laiką praleidau 2022 valandas“. 

Keleiviai iš viso pasaulio

„Geriausi keleiviai yra vokiečiai, jie draugiški, linksmi, kalba angliškai, labai disciplinuoti ir puikiai žino, kaip elgtis lėktuve. Tačiau buvo ir sudėtingesnių reisų. Skrydžiai į Indiją ar JAV visada reikalauja daugiau kantrybės, nes apie 70 proc. ke­leivių būna indai. Jie turi savitą

elgesio kultūrą, kitokį požiūrį į

aptarnavimą bei taisykles. Kartais situacijos būna net komiškos. Pamenu, kai skridome į Len­kiją, atrodė, jog lėktuve atsidarė baras! Buvome pasiruošusios servisui, susidėjusios viską ant vežimėlių, bet niekas nelaukė ir nespaudė iškvietimo mygtu­ko. Tiesiog keleiviai patys ėjo ir ėjo – susidarė eilė beveik iki lėk­tuvo galo“, – juokiasi Aleksandra.

Kai keleivis tampa problema

„Yra labai aiškios taisyklės, ką daryti, jei žmogus padaugi­na alkoholio ir pradeda elgtis neadekvačiai. Mūsų pareiga – stebėti keleivius, kad tokios situacijos nekiltų. Kai matome, jog kas nors užsisakinėja per daug alkoholio, informuojame vieni kitus ir skaičiuojame, kiek vienetų jam buvo patiekta. Jei situacija tampa rimta, įgula žino, kaip reaguoti – mes apmokyti, kaip sutramdyti keleivį, pririšti diržais iki nusileidimo ir perduoti policijai“, – pasakoja Aleksandra. 

Kai kurie skrydžiai – ypač į Al­žyrą – reikalauja ypatingo bud­rumo.

„Buvo net sudarytas sąrašas keleivių, kurių neįleidžia į lėktuvą. Dalis jų – nuolatiniai skraidytojai, perpardavinė­jan­tys telefonus. Jie kasdien skrenda pir­myn ir atgal. Niekada nežinai, ką sugalvos – pavyzdžiui, patys apsitarnauti, pasidaryti arbatos. Tokiuose skrydžiuose dažniausiai dirba tik vyrai, nes įgula turi būti pasirengusi viskam. Jei dirba moterys, keleiviai, kurie yra vien vyrai – neleidžia joms dirbti. Patys atsistoja ir aptarnauja vieni kitus“, – išskirtines situacijas atskleidžia stiuardesė. 

Ar yra buvę akimirkų, kai iš tiesų buvo baisu?

„Vieną kartą taip – grįžtant į Dubajų prasidėjo Irano bombardavimas. Mūsų lėktuvuose visada veikia internetas, bet tąkart jį staiga išjungė, kad bū­tų išvengta panikos. Turėjome apskristi Iraną dideliu ratu – skrydis užsitęsė dar gerą valan­dą“, – prisimena Aleksandra. 

Saugiausia transporto priemonė pasaulyje

Turbulencijos, pasak jos, bijoti tikrai nereikia.

„Man net patikdavo, nes aš žinau, kad ji visiškai nepavojinga. Kartą, kai skridome į Australiją, oro srautai buvo tokie stip­rūs, kad ir mums liepė prisisegti diržus. Visų galvos lingavo, o gale buvo penki vemiantys keleiviai. Bet iš tiesų žmonės visai be reikalo bijo. Turbulencija – tai oro srovių pasikeitimas, tarsi „duobės danguje“. Ji panaši į kelio nelygumus važiuojant automobiliu, tik šįkart „kelias“ yra nematomas, o oro srautai juda skirtingu greičiu bei kryptimis. Šiuolaikiniai orlaiviai sukurti taip, jog atlaikytų turbulenciją dešimt kartų stipresnę, nei tą, kuri pasitaiko realiuose skrydžiuose. Turbulencija negali pažeisti lėktuvo konstrukcijos – tai tik nemalonus pojūtis žmogaus kūnui, kuris nėra pratęs prie tokio oro judėjimo. Ji gali supurtyti kavos puodelį, bet tikrai ne lėktuvo sparnus.

Faktai kalba garsiau už baimes: lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė pasaulyje, o skrydžių avarijų tikimybė yra mažesnė nei 1 iš 11 milijonų. Palyginimui: keliaujant automobiliu, rizika patekti į avariją yra 1 iš 5000, traukinio keleiviui – 1 iš 1,5 milijono, o lėktuvo keleiviui – tik 1 iš 11 milijonų. Kitaip tariant, žmogus, kuris kasdien skristų vieną skrydį, teoriškai patirtų avariją tik po 29 tūkst. metų. Skrydžių saugumą užtikrina ne sėk­mė, o preciziškai veikianti sistema. Oro eismas valdomas beveik milimetro tikslumu – kiek­vie­ną lėktuvą realiu laiku stebi tiek žemės kontrolės centrai, tiek automatinės palydovinės sistemos“, – ramina bijančiuosius lipti į lėktuvą Aleksandra.

Žaviausia darbe – žmonės

„Tai nėra monotoniškas ir nuo­bodus darbas, kiekvieną dieną sutinki tiek daug skirtin­gų žmonių! Jei skrydis ilgas, kartais keleiviai patys ateina pasikalbėti. Susipažįsti su žmonėmis iš viso pasaulio – nuo Australijos iki Kanados, nuo Japonijos iki Brazilijos. Kiekvienas turi savo istoriją, o kai kurių nepamirši visą gyvenimą“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, komanda taip pat nuolat keičiasi, niekada nežinai, su kuo skraidysi, o kiekvienas skrydis – tarsi naujas filmas, naujas vaidmenų derinys. Ir tai labai žavi – niekada nėra rutinos.

Paklausta, ar buvo žmonių, su kuriais buvo skaudu išsiskirti, Aleksandra nedvejodama atsako: „Taip, verkiau, kai išvykau. Turėjau labai gerų draugių lietuvių, kurios liko Dubajuje, taip pat artimą bičiulę, pusiau marokietę, pusiau prancūzę. Gyvenau bend­rame bute su korėjiete ir lenke, su kuria užsimezgė itin stip­rus ryšys, ji tapo man kaip sesuo. Tos lenkaitės draugės tapo ir mano draugėmis – mes vis dar bendraujame. Įdomu, kaip skirtingos kultūros ga­li taip natūraliai susilieti, kai gyveni toli nuo namų“.

Meilė šokiui niekur nedingo

„Labai apsidžiaugiau radusi gerą šokių studiją Dubajuje. Vieno skrydžio metu su kolega netikėtai išsikalbėjome apie šokius. Pasakiau, kad Lietuvoje šokau. Jis nustebo: „O kodėl čia nešoki?“ Ir tada rekomenda­vo studiją, į kurią galima eiti nemokamai, jei turi „Emirates“  kom­panijos darbuotojo kortelę“, – pasakoja Aleksandra. 

Pasirodo, čia dirbantiems suteikiamos neįtikėtinos galimybės: jie gali lankyti baseinus, sporto sales, jogą, dainavimą ir šokius su Platinum arba Face Card kortele, kurias kiekvienas dirbantis kompanijoje gali įsigyti už 4 eurus per mėnesį. 

„Iš pradžių nieko gero nesitikėjau, galvojau, kad jei beveik nemokamai, turbūt nekoks lygis. Bet labai apsirikau. Studija buvo nuostabi! Ten dirbo profesionalūs mokytojai, o vienas jų net buvo šokęs Brodvėjuje. Šokiai vėl tapo mažu stebuklu tarp skrydžių ir viešbučių. Po ilgo laiko vėl pajutau, kaip gera šokti. Tai buvo tarsi priminimas, kad gyvenimas – ne tik darbas ir pareigos, bet ir grįžimas prie to, kas tau iš tiesų teikia džiaugsmą“, – šypsosi Aleksandra. 

Geriausia vieta pasaulyje

„Mano viena mėgstamiausių vietų pasaulyje – Balis, jau tris kartus ten atostogavau ir vis dar noriu grįžti. Balio žavesys ne tik gamtoje, bet ir žmonėse. Ten vis­kas kitaip – visi atsipalaida­vę, geranoriški, šypsosi vieni kitiems be jokios priežas­ties. Niekas ne­vai­di­na, nesistengia atrodyti tobuli. 

Kiekvienas tiesiog gyvena savo ritmu – lė­tai, tyliai, su dė­kin­gu­mu už kiekvieną dieną. Gali vaikščioti apsirengęs, kaip tik nori – basas, su suknele, šlapiais plaukais po maudynių. Niekam tai nerūpi. Viskas aplink alsuoja laisve: garsai, kvapai, sau­lėlydžiai virš vande­nyno. Gyvenimo ritmas ten kitoks. Nereikia niekur sku­bėti. Kava su vaizdu į ryžių laukus, masažai, paplūdimiai, šil­tas vanduo – vis­kas taip pigu, kad net nesinori skaičiuoti. Balyje laikas tarsi ištirpsta. Pamiršti, kiek valandų, kokia diena ir koks mėnuo. Lieka tik jausmas – čia esi tikrai gyvas“, – sako Aleksandra. 

Pasaulėžiūros pokyčiai

„Lietuvoje sukiesi tame pačiame rate: pažįstami žmonės, tos pačios temos, tas pats rit­mas. Viskas jauku ir pažįstama, tačiau truputį uždara. Bet kai pamatai tiek daug skirtingų kultūrų, supranti, kad nori iš gyvenimo žymiai daugiau. Atsiranda drąsesnės svajonės, aukštesni tikslai ir stip­resnis troškimas kurti gyvenimą pagal save. Tiesa, tos patirtys kartais pribloškia. Vieną dieną esi Dubajuje, kur aplink milžiniški verslai, prabanga, turtingi žmonės. Kitą jau Indijoje, kur žmonės nieko netu­ri – tik šypseną. Tokie kontrastai tave supurto, verčia permąstyti viską, ką žinojai apie sėkmę ir laimę“, – pripažįsta Aleksandra. 

Ji tikina, jog būtent kelionės išmokė ją labiau vertinti Lietuvą.

„Pradėjau suprasti, kokia mū­sų šalis rami, saugi ir graži. Kai matai Indijos gatves, triukš­mą, chaosą, skurdą, JAV gatvių nesaugumą, supranti, koks stebuklas yra tiesiog gimti vietoje, kur gali laisvai gyventi, mokytis, kur tavo artimieji saugūs, kur gamta gydo. Turiu su kuo lyginti, nes mačiau Dubajaus spindesį – miestą, kuris atrodo tarsi sapnas iš stiklo ir aukso, kur žmonės skuba, kur viskas spindi, bet retai kas sustoja tiesiog būti.

Mačiau ir kitų šalių skurdą – šiukšles, netvarką, vaikus, basomis bėgančius paskui auto­busą, moteris, skalbiančias dra­bužius upėje. Tokie kont­rastai keičia žmogų iš vidaus: iš pradžių šokiruoja, vėliau – moko. Kartais laimingiausi žmonės neturi nieko, išskyrus vienas kitą. O nelaimingiausi turi viską, išskyrus ramybę“, – sako Aleksandra.

Po penkerių metų

„Dar nežinau, nei ką veiksiu, nei kur būsiu po penkerių metų. Kai atsirado veiklų, draugų, pradėjo patikti gyvenimas Dubajuje. Bet kai grįžtu į Lietuvą, man čia taip gera. Tuo labiau, jog Dubajuje gyvenimo kokybė priklauso nuo sezono – vasarą ten vargina pragariškas karštis, 45 laipsniai, į lauką neišeisi. Todėl pavydėda­vau draugams Lietuvoje, kurie vasarą gali sėdėti lauko kavinėje, klausytis cikadų ir mėgautis ilgu šiltu vakaru. O žiemą Dubajuje 25 laipsniai šilumos, švelnus vėjelis, saulė. Viskas gyva, viskas juda. Gal todėl ir pati dar nežinau, kur sustosiu. Galbūt tarp šių dviejų pasaulių“, – nuoširdžiai sako ji. 

Skristi – reiškia drįsti

Gyvenimas virš debesų išmo­kė ją svarbiausio – drąsos keistis.

„Kartais atrodo, kad skrydis yra tiesiog kelionė iš taško A į tašką B. Bet iš tiesų kiekvienas pakilimas – tai tarsi mažas gyvenimo išbandymas. Tu viską pa­lieki ant žemės: savo įpročius, savo baimes, net mintis, ku­rios tave stabdė. Ir skren­di“, – pripažįsta A. Andrejauskaitė.

Ji juokiasi, kad nuo mažos Šilalės iki Dubajaus, nuo pirmos uniformos iki 56-os šalies – tai buvo kelionė ne tik po pasaulį, bet ir į save.

„Išmokau stebėti žmones: tur­tingus ir vargšus, pavargusius ir laimingus, ir supratau, kad visi mes norime to paties – būti my­limi, reikalingi, jausti, jog gyvename ne veltui. Anksčiau skrydis atrodė kaip nuotykis, dabar tai yra priminimas, kad viskas, ką nori pasiekti, yra arčiau nei atrodo. Reikia tik pakilti šiek tiek virš savo baimių“, – įsitikinusi Aleksandra.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Nuotr. iš A. Andrejauskaitės asmeninio archyvo

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) neurochirurgai pradėjo taikyti vieną pažangiausių šiuolaikinės medicinos metodų – minimaliai invazyvią stuburo fiksaciją. Tai reikšmingas proveržis modernios neurochirurgijos srityje, suteikiantis stuburo nestabilumą turintiems pacientams galimybę pasveikti greičiau, patirti mažiau pooperacinio skausmo bei rizikų.

KUL Komunikacijos tarnybos inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia klausytojus į išskirtinę rudens muzikos savaitę. Kiekviena diena – tai savita kelionė, kurioje susilieja klasika, poezija ir šiuolaikinės interpretacijos. Nuo kamerinių pasakų iki simfoninio miško ošimo, nuo jūros sonetų iki chorinių giesmių – viskas skirta tam, kad publika galėtų ateiti, klausytis ir pasimėgauti muzika gyvai.

„Karalių pasaka“ – M. K. Čiurlionio pasaulio istorijos garsais

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro styginių kvartetas pristato projektą „Karalių pasaka“ – kamerinės muzikos koncertą, kuriame skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jo amžininkų kūriniai styginių kvartetui. Koncerto pasakojimą papildys charizmatiškasis aktorius Gytis Šimelionis, kuris apjungs muziką, prisiminimus ir Čiurlionio kūrybos vizijas. Lapkričio 11 d. šį koncertą išgirs Klaipėdos moksleiviai, lapkričio 12 d. „Karalių pasaka“ nuskambės Mosėdžio gimnazijoje ir Skuodo meno mokykloje, gruodžio 5 d. – Renavo dvaro sodyboje (Mažeikių rajonas), o gruodžio 6 d. – Akmenės krašto muziejuje.

Simfoninis orkestras Nidoje

Lapkričio 13 d. 19 val. Nidoje, Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje (Taikos g. 17) vyks išskirtinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertas, kuriam diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Koncertas „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“ – tai muzikinė kelionė per gamtos garsus, emocijas ir klasikos šedevrus. Sakralioje Nidos erdvėje suskambės Juozo Naujalio, Edwardo Elgaro ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai.

„Jūros sonetai“

Lapkričio 14 d. 18.30 val. KVMT salėje „Marios“ publikos lauks lenkų solistės Wiktorios Wizner (mecosopranas) rečitalis „Jūros sonetai“. Nuo 2024 m. rudens KVMT trupėje dirbanti solistė jau spėjo pelnyti publikos simpatijas už vaidmenis A. Dvořako operoje „Undinė“, E. Balsio „Kelionėje į Tilžę“, miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ bei B. Kutavičiaus operoje „Lokys“.

Rečitalio pirmoje dalyje skambės Edwardo Elgaro dainų ciklas „Jūros paveikslėliai“ (Sea Pictures), o antroje – Rogerio Quilterio kūriniai, įkvėpti jūros, mėnesienos ir angliškos lyrikos. Programą papuoš kiti kompozitoriaus dainų perliukai, tarp jų „Pūsk, pūsk, žiemos vėjau“ pagal Williamo Shakespeare’o tekstą ir šviesi daina „Svajonių sala“ iš operetės „Meilė ir grafienė“.

„Dainuojantis ruduo“

Lapkričio 15 d. 18.30 val. KVMT pirmojo aukšto fojė įvyks Klaipėdos muzikinio teatro choro koncertas „Dainuojantis ruduo“. Tai jausminga muzikinė kelionė, kurioje darniai persipina sakralumas, lyrika ir emocinis šiltas rudens pulsas. Vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo parengtoje programoje skambės Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūriniai: M. K. Čiurlionio „Sanctus“, J. Kačinsko „Missa brevis“, S. Šimkaus „Nakties tylumoje“, V. Miškinio „Gloria Patri“ ir „Cantate Domino“, A. Pärto „Da pacem Domine“, D. Zakaro „In Monte Oliveti“, M. Palkevičiūtės „Vilnija“, V. Augustino „Kur“, „Cantemus“ ir „Du dob dob“, bei V. Konstantinovo „Tau tėvynės dangus“.

Koncertas vyks ypatingoje aplinkoje – fojė erdvėje, kurioje tarp atlikėjų ir klausytojų užsimezga artimas ryšys. „Dainuojantis ruduo“ kviečia pajusti chorinės muzikos galią ir pasimėgauti ta akimirka, kai balsai susilieja su rudens magija.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia publiką kartu patirti rudens muzikinius stebuklus ir minėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos amžinumą.

KVMT inform.

Šį kartą noriu pasibelsti tiesiai į „Šilalės artojo“ skaitytojų namų duris ir pasiūlyti sugrįžti į tolimus, netgi labai tolimus laikus, pažvelgti, ką ir kaip apie šį Žemaitijos rajoną prieš keliasdešimt metų rašė mūsų išeivijos spauda. Nepretenduoju į didelius atradimus, nes gali būti, jog ne vieną faktą vyresniosios kartos skaitytojai jau bus girdėję. Tačiau vienaip juos aprašė prieškario Lietuvos spauda ir neretai visai kitaip – užatlantės kolegos žurnalistai. Teisus buvo garsusis ispanų rašytojas Migelis de Servantesas Savedra, sakydamas: „Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai...“

1915 m. vasario mėnuo, pačiame įkarštyje Pirmasis pa­saulinis karas. JAV lietuvių savaitraštis „Amerikos lietuvis“ gauna laišką iš Kaltinėnų parapijos (stilius šiek tiek redaguotas – aut. pastaba): „Mes esame visi sveiki, pavalgę ir apsirėdę. Niekas nieko nuo mūsų neatėmė ir viską tebeturim. Kūčių dieną atsitiko baisi nelaimė. Kazimierų Jonukas įkišo ranką į šiečkarnią (žolės smulkintuvą)  ir tokiu būdu jam tapo nupjauta dešinė ranka ir gydytojas mano, kad gal prisieis nupjauti jo ranką ligi alkūnei.

Petras Valius tebėra gyvas, jį paėmė vokiečiai nelaisvėn. Valgį duoda labai prastą, gauna kokios ten avižinės putros ir tai tik vieną kartą ant dienos. Florijonas Grudis taipgi pateko nelaisvėn. Mūsų gaspadorius Leonas Mickus randasi irgi Vokietijoje nelaisvėje. Toliaus Feliksas Durgis, Kazimieras Leš­činskis ir Antanas Šlepas paimti kariumenėn.“ 

Karas baigėsi, Lietuvos Ta­ryba savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. 1919 m. liepos 1 d. tuose pačiuose Kaltinėnuose įvyko „gana gausingas“ susirinki­mas. Pranešant apie politinę Lie­tuvos padėtį, tikinama, jog žmonės noriai klausė pranešimų ir išreiškė pasitikėjimą Lietuvos valdžiai bei pareiškė klausysią jos įsakymų.

Laikraštis atkreipė dėmesį, jog miestelis, išeinant vokiečiams, labai išdegė, net kai kurie sodžiai išdegę. Žmonės nepatenkinti tuo, kad duoda įgaliojimų vietiniams dvarponiams, kurie save vadina lenkais. Reikalaujama tokius įgaliotinius veikiai pa­ša­linti, nes per daug jie išnaudoja žmones. Vis tik, kaip teigė „Amerikos lietuvis“, kiek galima pastebėti, dauguma gyventojų nusistatę prieš lenkus. 

1920 m. balandžio 11-ąją Pa­jūrio klebonas kunigas Gai­dys vietoj pamokslo, išėjęs su žmonėmis į šventorių, visaip juos gąsdino L.V.S. (Lie­tuvos vals­tiečių sąjungos) kuopa. Kle­­bonui baisiai netiko, kad į akį stojo A. Paulauskas ir drąsiai atsakinėjo. Liepė jį nutilti, bet žmonės atsakė: „Kadangi mes nesugebame, tai jo prašome už mus su Tamsta kalbėti ir atsakyti.” Po ilgų kivirčių klebonas paraudęs ir pamėlynavęs iš piktumo, pabėgęs...

Po beveik pusantrų metų vėlgi šios apylinkės ūkininkai pasiskundė „Amerikos lietuviui“ neturį kur avių ir arklių ganyti, nes girininkas draudžia leisti į valstybinius miškus ir už kiek­vieną pagriebtą avį ar arklį baudžia 60 auksinų (pereinamasis LR laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922). Tuo tarpu Vainuto girininkijoje išduodami leidimai ganyti avis ir ark­lius valstybiniuose miškuose. Ūkininkai, kaip sakė „Amerikos lietuvis“, nesupranta, kodėl vienoj girininkijoj valia, o kitoj – ne, nors miškai ir čia ir ten vienodai valstybiniai... 

Ir girtavimas, ir švietimas

Pajūrio apylinkei šiaip jau visoje užjūrio lietuvių spaudoje netrūko dėmesio visą laiką. To patvirtinimu galėtų bū­ti ir du visiškai priešingi prane­šimai „Vienybės“ laikraštyje 1921 m. vasario 8-ąją, kuriame pasakojama, kad „1920 m. gruodžio 12 d., septintą valandą vakaro, grįžtant namo iš pamokų kelioms Nedojų kaimo mokinukėms kursininkėms,  kur buvęs, kur nebuvęs, išlindo iš miestelio kampo ir, kaip rašoma, nepadaręs jokių tyrinėjamų klausimų, ėmė bizūnu „vaišinti” mergaites apygirtis milicininkas Lukočius, iš brauningo  gąsdinti nusitvėręs berniuką kursininką.  Bloga, kad mūsų piliečių apsaugos sargai milicininkai ne tik kad neapsaugo piliečių, bet patys juos prieš save įerzina. Girdėtis, kursininkai surašę ir padavę apskrities Piliečių apsaugos vadui skundą, prašydami, kad netrukdytų kursininkams einamojo švietimo darbo  ir padarytų atitinkamų žingsnių to dalyko ištyrimui.“  

Ir dar viena žinia iš Pajūrio – jau visiškai kitokia: „1920 m. lapkričio mėnesio pabaigoj vietos mokytojo Jono Merkelio rūpesčiu  įkurti vakariniai suaugusiems kursai. Juos uoliai lanko ne tik lietuviai (žemaičiai), bet ir žydų jaunimas, du kartus savaitėj 78 asmenų skaičiuje. Yra dar antra tiek norinčių abiejų lyčių jaunimo, bet mokykloje nebėr vietos. Garbė Pajūrio jaunimui, trokštančiam naudotis mokslo šviesa.“

Gyvenimas ėjo į priekį. 1920-ų­j­ų lapkričio pabaigoje „Ameri­kos lietuvyje“ pasirodė žinutė iš Upynos. Rašoma, jog čia prieš karą veikė odų dirbtuvė. 

„Dabar darbas toj dirbtuvėj vėl varomas. Dirbtuvei dar daug ko trūksta, bet jau ir dabar savo odomis ji Tauragės apskritį aprūpina. Tikimasi, kad dirbtuvė netrukus susiorganizavusi pradės sparčiau veikti“, – pasakojo užjūrio laikraštis.

Labai įdomus „Vienybės“ laik­raščio 1921 m. lapkri­čio 8 d. pranešimas iš Kalti­nėnų: „Vals­čiaus Taryba IX. 23 d. posėdy nutarusi šventomis dieno­mis laikyti traktierius atda­rus tik nuo 15 val. iki 18 val. Nu­sikaltusius šiam nutarimui bausti 500 auksinų. Nu­sigėrusius piliečius bausti 50 auksinų, o traktierninkus, juos nugirdžiusius, bausti 100 auksinų. Lošiančius į azartą iš pinigų bausti kiek­vieną lošiką 50 auksinų, o na­mų savininką, leidusį lošti­ į azartą, bausti 100 auksinų. Deg­­tindarius bausti 500 auksinų. Visi šios baudos pinigai eina valsčiaus reikalams. Šis nutarimas sekti ir daboti, be milicijos, pavestas dar Tarybos nariams. Apskrities valdyba X. 4 d. kalbamą valsčiaus nutarimą patvirtino.“

1921 m. gegužės 1-ąją (atkreipkime dėmesį – komunistiniu judėjimu tada dar nekvepėjo – aut. pastaba) Laukuvos jaunimo kuopa surengė vakarą. Vaidino „Vargšas Tadas” ir „Knarkia paliepus”. Po vaidi­nimo buvo pirmą kartą Lau­kuvoje stygų koncertas. 

Laukuvos jaunimas, kaip ma­tyti iš spaudos, tikrai neliūdėjo. Tų pat metų vasario 6-ąją „Kanklių” draugija surengė čia vakarą su vaidinimais „Gyvieji nabašninkai” ir „Abejotina ypata.” Kaip rašo „Vienybės“ laik­raštis, suvaidino pusėtinai. 

* * *

Alvidas Jancevičius: „Šilalė – gražios istorijos ryški dalis“ 

Žurnalistas, režisierius, is­­torikas, cirko istorijos­ metraštininkas, iliuzionist­as, renginių vedėjas... Visi šie apibūdinimai skirti vienam žmogui – Alvidui Jan­cevičiui, kurio, tikimės, daugeliui šilališkių taip pat nereikia pristatinėti: žemaitis iš Tauragės, nors jau šeštą dešimtmetį gyvena Vil­niuje ir sako žemaičiuoti nebemokantis, niekada ne­pa­mir­šo gimtojo krašto, dau­giau nei 20 metų ra­šo „Tauragės kurjeriui“, o dabar, jo žodžiais tariant, nu­sprendė pasibelsti ir į „Šilalės artojo“ redakcijos duris.

„Greta pagrindinių darbų per 50 metų atidaviau Lietuvos cirko istorijos tyri­nėjimams. Rinkdamas medžiagą, vis aptikdavau kokios informacijos, kurios susikaupė nemažai. Pamąsčiau, jog ji neretai ištirpsta bendrame įvykių, istorijos kontekste, todėl ir drįsau pasibelsti į „Šilalės artojo“ redakcijos duris. Nežinau kaip kitiems, bet man Šilalė seniai yra tapusi gražios, turtingos istorijos ryškia dalimi. Ir nors kai kas net ir šiandien, deja, atleiskite už atvirumą, laiko rajoną užkampiu, tačiau tik tie, kurie patys yra užkampis. Ne geografinė padėtis lemia krašto, rajono, miesto žavesį. Tegu čia ne taip, kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, išvystyta pramonė, tegu nėra didelių vandenų ar plačių girių, bet yra puikūs, šilti žmonės, su kuriais teko daugelį kartų bendrauti. Yra nuostabi gili senovė ir graži šiandiena, aukšta kultūra. Štai todėl ir džiaugiuosi, kad galėsiu kartkartėmis pateikti vieną kitą savo rašinį, vyresniosios kartos šilališkiams gal priminsiantį kai kuriuos įvykius, o jaunimui tapsiantį maloniais atradimais“, – sako A. Jancevičius.

„Šilalės artojo“ redakcija didžiuojasi, kad prie puikaus, kompetentingo laikraš­čio bendraautorių būrio jungiasi dar vienas profesionalas – neabejojame, jog skaitytojams A. Jancevičiaus publikacijos bus ir įdomios, ir vertingos.   

Alvidas JANCEVIČIUS

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“

Vėlyvą rudenį Šilalėje virte verda aplinkos tvarkymo darbai: sodinamos gėlės, pjaunami medžiai. Gyventojai tik skėsčioja rankomis: gaila ir kertamų medžių, ir nušalti pasmerktų gėlių.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86