Miuziklas „Matilda“ – tai spalvinga, maištaujančių vaikų šėlsmo kupina kelionė į Roaldo Dahlio knygos pasaulį, kuris sužavi ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia į šio daugybe apdovanojimų visame pasaulyje jau įvertinto kūrinio premjerą Lietuvoje. Ją be KVMT solistų, choro dainininkų, baleto šokėjų ir jaunųjų Klaipėdos vaikų operos studijos artistų atliekamų lengvai įsimenamų dainų ir energingų šokių, papuoš ir įspūdinga scenografija bei kostiumai.

Jaunosios kartos scenografė ir kostiumų dailininkė Rūta Venskutė anksčiau yra daugiausia bendradarbiavusi su Klaipėdos jaunimo teatru. Scenografija ir kostiumai miuziklui „Matilda“ – jos pirmas darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Menininkė pasakoja, kaip įkvėpimas virsta realybe ir kokius iššūkius tenka įveikti kuriant nuostabų „Matildos“ pasaulį.

– Kokia bus miuziklo „Matilda“ scenografija?

– Šio spektaklio scenografija – paslaptingas miestas, primenantis senų knygų viršelius. Ji lengvai transformuojasi ir kinta: vienu atveju tai miestas, kitu – biblioteka ar tėvų namai. Šiam efektui sustiprinti didžiąją scenografijos dalį sudaro judančios, riedančios dekoracijos. Tai siurrealistinis, fantasmagoriškas Matildos vidinio pasaulio atspindys.

– Kokios pagrindinės idėjos ar simboliai atsispindės scenografijoje? Kaip jie padės perteikti spektaklio siužetą ir nuotaiką?

– Kadangi spektaklio „Matilda“ siužete svarbu, kad scenos būtų susietos tarpusavyje, siekiau, kad ir scenografija būtų pritaikyta prie kūrinio idėjos. Pagrindinė koncepcija – visas veiksmas vyksta pagrindinės herojės Matildos galvoje. Scenos vaizdas turi atspindėti jos vidinį pasaulį.

Matilda yra vieniša, nemylima, o jos vienintelis džiaugsmas – knygos. Jos tampa jos geriausiais draugais (diskutuojant su režisiere Rūta Bunikyte, atsirado net papildomas personažas, padiktavęs scenografijos kryptį). Kadangi R. Dahlio kūrinyje itin svarbios mokyklos, šeimos, bibliotekos ir panelės Hani erdvės, jos aiškiai formuojamos ir scenografijoje. Dėl to neišvengiamai atsiranda transformuojami scenografijos segmentai.

Didžioji spektaklio dalis vyks mokykloje. Nusprendžiau ją pateikti kaip Matildos knygų pasaulio dalį, kuris pamažu nyksta ir deformuojasi – taip visų pirma pabrėžiant direktorės Trančbul žiaurumą bei jos įvestą neteisingą, gniuždančią tvarką. Tuo tarpu mokinių personažai suvienodinami, kad taptų tarsi užprogramuota, išskirtinumo neturinčia mase. Juk kai slopinamas kiekvieno vaiko individualumas ir nuomonė, masės tampa lengviau valdomos.

Šie spektaklio simboliai yra patys ryškiausi.

– Kokių medžiagų prireikė norint sukurti „Matildos“ pasaulį?

– Knygos Matildai – ne tik visas pasaulis, bet ir geriausias draugas. Kūrinyje „Matilda“ išryškėja tam tikri klasikos žanro elementai ir knygų pavadinimai, todėl dekoracijos įgavo senų, odinių viršelių pavidalą. Norėjau pabrėžti ankstesnių kartų tradicijas, klasiką, kad knygų viršeliai ilgą laiką buvo odiniai, rankų darbo. Tai – Matildos pasaulis: knygos, turinčios savo istoriją, keliaujančios iš rankų į rankas, puoselėtos ir išsaugotos. Matildos pasaulis – žemiškų ir natūralių spalvų tiek scenografijoje, tiek kostiumuose.

Tuo tarpu tai, kas Matildai nepriimtina ir prieš ką ji kovoja, įgauna sintetinį, „perspaustą“ vizualų pavidalą. Tai beveik prilygsta kičui, tačiau spalvų gama išlaiko subtilumą. Mokykla taip pat yra panaši į Matildos pasaulio koloritą. Mokyklos scenose ypač išryškėja bendras scenografijos, primenančios knygų nugarėles, vaizdas, tačiau jis palaipsniui deformuojamas ir naikinamas. Norėjau pabrėžti, kad net ir Matildos mylimame žinių, knygų pasaulyje gali pasireikšti blogis. Tačiau išlikdama savimi ir nepasiduodama, ji gali pakeisti šį pasaulį, kaip parašyta librete ir knygoje. Galiausiai pasiekiama laiminga pabaiga – gėrio pergalė.

– Kokia spektaklio herojų aprangos stilistika?

– Labiausiai atpažįstami personažai – Matilda ir mokyklos direktorė Trančbul. Šio kūrinio gerbėjai turės galimybę pamatyti savo mylimus ir atpažįstamus personažus iš arčiau.

Spektaklio kostiumai apytikriai atspindi laikotarpį tarp 1970 ir 1990 metų, tačiau jie bus stilizuoti. Kodėl sakau apytikriai? Kiekvienas personažas buvo apgalvotas atsižvelgiant į jo psichologiją, pomėgius ir kitus charakterio bruožus. Visų veikėjų kostiumai stilizuoti – pritaikyti šių dienų žiūrovui, nes realybės atvaizdavimas šių dienų žmogui nėra visiškai priimtinas. Pavyzdžiui, viduramžiais medžiagos, pasirodo, net ir natūraliais pigmentais buvo dažomos labai ryškiomis spalvomis. Tačiau kuriant viduramžių laikotarpio kostiumą šių dienų žmogui, ryškios spalvos atrodo paprasčiausiai neįtikinamai, nes ši epocha mums per stipriai asocijuojasi su žemės tonais. Taip ir „Matildai“ kuriami kostiumai yra pritaikyti. Pavyzdžiui, motina ir tėvas vis dar gyvena savo neatsakingoje jaunystėje, tarsi užstrigę tam tikrame laikotarpyje. Tai pabrėžiu ir jų kostiumuose.

– Gal tam tikri personažai bus kaip nors vizualiai akcentuoti – turės išskirtinius bruožus ar atributus?

– Miuzikle išsiskiria Panelė Hani. Ji – pirma Matildos draugė, turinti žmogaus pavidalą. Šį personažą vaizduoju tiek spalviškai, tiek stilistiškai panašų į Matildą. Abi turi knygų lapų detales apykaklėse ir atvartuose, kurios simbolizuoja jų ryšį su knygų pasauliu.

Kiekvienas spektaklio personažas turės savitus akcentus arba „kabliukus“, kurie pabrėš jų charakterį. Pavyzdžiui, Matildos mama perdėtai rūpinasi savo išvaizda, net atrodo, jog joje nebeliko jokio natūralumo; jos tėvas – pernelyg susirūpinęs savo plaukais ir verslu, o jo gyvenimo tikslas – „apgauti kuo daugiau žmonių ir uždirbti kuo daugiau pinigų“. Mokyklos direktorė Trančbul nekenčia vaikų, ji – autoritarė, siekianti griežtos visų ir visko kontrolės. Tad jos atributai vaizduoja kontroliuojančią diktatorę su keistais, tarsi kankinimo įrankiais.

– Ar mokyklos direktorė Trančbul labiausiai trauks žiūrovų akį?

– Tai ryškiausias personažas su atitinkamu kostiumu. Labai sveikintinas režisierės Rūtos Bunikytės sprendimas direktorės vaidmenį skirti vyrui.

Visgi ryškiausi, visiškai neperdedant, bus Matildos tėvai. Jų sintetinės spalvos – tai Matildai nesuvokiamo, nepriimtino ir skaudinančio pasaulio ženklas, nenatūralumo simbolis.

Sunku būtų įvardinti, kuris kostiumas labiausiai trauks akį. Visi personažai yra labai charakteringi, įdomūs ir savaip keisti, todėl buvo didžiulis malonumas kurti jiems kostiumus.

– Gal yra daugiau detalių, kurių žiūrovai galbūt nepastebės iš pirmo karto, bet jos jums atrodo svarbios?

– Žinoma. Pasidalinsiu viena išmąstyta detale: nors R. Dahlis tiesiogiai neparašė, bet galima suprasti, kad mokyklos direktorė Trančbul dalyvavo Olimpinėse pasaulio žaidynėse. Bandydama susivokti, kelintais metais ji galėjo dalyvauti, supratau, kad 1980-aisiais, kai Olimpinės varžybos vyko Maskvoje, Sovietų Sąjungoje. Sovietai pakeitė Olimpinių žaidynių logotipo spalvą, ko daryti negalima. Taip jie parodė savo valdžią ir tarsi pasisavino žaidynes: paliko savo atpažįstamą ženklą – raudoną spalvą. Tad direktorės kostiume, kai ji persirengia sportiniais rūbais, yra marškinėliai su raudonu Olimpinių žaidynių logotipu. Taip pat ir sporto salės scenoje naudojami raudoni lankai, iš jų suformuojamas „pasisavintas“ logotipas. O spektaklio finale Matilda ir vaikai nugali blogį – direktorę Trančbul. Ši detalė pabrėžia mano tvirtą nuomonę apie karą Ukrainoje.

– Miuziklo kostiumai turi ir perteikti bendrą spektaklio estetiką, ir būti patogūs judėti. Ar derinate scenografijos ir kostiumų sprendimus su choreografijos poreikiais?

– Visada. Gal šiame darbe mažiau bendravome su choreografu dėl laiko stokos, tačiau man svarbiausia, kaip jaučiasi aktorius. Juk viskas stovi ant jų. Mano darbas nėra tik sugalvoti kostiumą ar scenografiją. Norisi scenografiją ir kostiumus pritaikyti atlikėjui taip, kad jis turėtų su kuo „žaisti“, kas padėtų vaidmeniui, net jei tai reikštų, kad turėčiau keisti savo pirminę viziją. Tad į kiekvieną aktorių ir judesį atsižvelgiu, ir noriu savo darbu padėti. Juk spektaklis – komandinis darbas, ir geras galutinis rezultatas pasiekiamas tik bendrai kuriant. Visada turiu išklausyti, pamatyti ir, jei matau, kad neveikia – keisti. Čia kaip su paveikslu: kad ir koks geras kūrinys, jeigu rodomas netinkamoje šviesoje, praranda savo kokybę.

Labai svarbus ir teatro sukirpėjų bei siuvėjų indėlis. Jos išmano kiekvieno aktoriaus kūno proporcijas, privalumus ir trūkumus. Labai svarbu paminėti šiuos žmones, kurie neįrašyti į spektaklio komandą. Tai labai svarbi gamybos dalis, be kurios spektaklis tiesiog neįvyktų! Siunčiu linkėjimus ir nuoširdžiai dėkoju.

– Kaip vyksta bendradarbiavimas su režisiere ir choreografu?

– Puiki komanda! Nors kartu dirbu pirmą kartą, iš karto pajutau pasitikėjimą. Su režisiere Rūta Bunikyte radome bendrą kalbą kone nuo pat pirmo skambučio. Esu sužavėta Rūtos profesionalumu. Ji tiksliai žino, ko nori, yra labai disciplinuota ir kūrybiška asmenybė. Pradėjome diskutuoti apie spektaklį „Matilda“ vasaros ir rudens sankirtoje. Mane sužavėjo Rūta, kai po daugelio diskusijų ir paieškų priėjome prie galutinio vaizdo. Ji atnešė savo sąsiuvinį, kuriame kiekviena scena buvo supaišyta: aktorių kryptis, kokiose vietose bus naudojamas rekvizitas ir t.t. Tai be galo padėjo orientuotis į sumanymą ir kuo maksimaliau bei kokybiškiau sukurti galutinį rezultatą. Tad ši savybė yra labai stipri – režisierė atsižvelgia į kiekvieno darbą ir jį gerbia bei ieško bendrų sprendimų taip maksimaliai įtraukdama visą komandą.

Kaip minėjau anksčiau, su choreografu Taurūnu Baužu bendraujame mažiau, tačiau jaučiu stiprų pasitikėjimą, lankstumą ir prisitaikymą. Abu atsižvelgiame į sugalvotus sumanymus ir leidžiame sau tiesiog kurti.

– Ar nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro erdvė suteikia daugiau galimybių kūrybai?

– Čia daugiau galimybių kostiumų gamybai ir įgyvendinimui. Suburtas nemažas, be galo profesionalus, o svarbiausia – mylintis ir tikintis teatro pasauliu kolektyvas. Miuziklo dekoracijų konstrukcijas gamino nuostabus meistras Remigijus Jančauskas ir jo komanda „Baltic Art Force“ iš Vilniaus. Didžiąją dekoravimo dalį gamino KVMT dirbantis Haroldas Grigaliūnas, labai gerai išmanantis dekoracijų gamybą. Tikras profesionalas, smarkiai prisidedantis prie šio spektaklio idėjų įgyvendinimo.

– Su kokiomis mintimis laukiate miuziklo premjeros?

– Dabar vienintelės mintys – suspėti. Labai daug personažų, specialus grimas ir scenografija, pritaikoma kiekvienam veikėjui ir scenai, o tam reikia nemažai laiko, kad viską sujungtume į bendrą visumą, kad visa tai atitiktų bendrą idėją. Labiausiai norisi, kad spektaklis patiktų žiūrovams, istorija įtrauktų. Tad šiuo metu didžiausias jaudulys – prieš žiūrovus.

– Kuo darbas su miuziklu „Matilda“ skiriasi nuo kitų jūsų darbų? Kuo šis projektas reikšmingas jums kaip kūrėjai?

– Įprastai mėgstu ramesnes spalvas, subtilius kontrastus, siurrealistinį pasaulį. O čia kai kur atsiranda sintetinės spalvos, margumynas. Tačiau kurdama teatrui stengiuosi nuslopinti savo ego ir kuo raiškiau atskleisti kūrinį, jį vizualiai pritaikyti nūdienos žiūrovui, „paliesti jo vidų“ bei atsižvelgti į kūrybinės komandos poreikius. Tad kaskart stengiuosi išsikelti iššūkių ir neužsibūti vienuose rėmuose.

Man šis spektaklis yra labai artimas, pati tema – taip pat labai artima. Savo scenografijos magistro studijų diplominiam darbui paskyriau ketverius metus, vystydama būtent šią temą, pasitelkdama savo asmeninę patirtį. Panašu, kad ši tema vis manęs nepaleidžia, sugrįžta įvairiais pavidalais.

– Minėjote, kad iššūkiai jums padeda išsivaduoti iš įprastos rutinos, vienos stilistikos rėmų. Ar buvo kokių nors specifinių techninių iššūkių, kuriuos teko priimti ir spręsti kuriant scenografiją šiam spektakliui?

– „Matilda“ – žaismingas, fantastiškas kūrinys, kupinas magijos, tačiau sykiu labai tikroviškas ir artimas kiekvienam žmogui. Magija šiame spektaklyje būtina, todėl su visa komanda siekiame ją atgaivinti scenoje ir sukurti įsimintiną patirtį.

Iššūkių tikrai netrūko – tiek techninių, tiek laiko apribojimų, kurie darė įtaką galutiniam rezultatui. Norėjosi kuo giliau užčiuopti tą grynuolį, kas yra „Matilda“ ir kodėl, tad kūrybinio proceso metu buvo daug apmąstymų ir ieškojimų, atitinkamai kito ir scenografija su kostiumais.

Tačiau ar kūryba būtų įdomi be jų? Kiekvienas iššūkis skatina ieškoti sprendimų, ir būtent tai yra įdomiausią mūsų darbo dalis: iššūkiai priverčia tobulėti, o jei pavyksta juos įveikti, su pasididžiavimu „užsidėti varnelę“, kad pavyko. Tikėkimės, šį kartą taip ir bus.

Kalbino Žaneta SKERSYTĖ

Klaipėdos dramos teatro aktorius D. Grinys išgyvena didžiulės sėkmės laikotarpį – teatro mylėtojai jį jau įsidėmėjo iš pagrindinių vaidmenų spektakliuose, o šį mėnesį jo veidas perskriejo ir Lietuvos kino teatrus. Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ aktorius taip pat atlieka pagrindinį vaidmenį. Pasidžiaugti premjerą lydinčiu dėmesiu bei emocijomis D. Grinys nelabai turi kada– ant nosies dar viena premjera. Vasario 14 d. Klaipėdos dramos teatro scenoje jis įkūnys Oskarą, pagrindinį vaidmenį latvių režisieriaus Elmārs Seņkovs režisuojamame spektaklyje „Mane vadina Kalendorium“ pagal taip pat latvio Andris Kalnozols romaną tuo pačiu pavadinimu.

Pokalbis apie intensyvų profesinį laikotarpį ir būsimą spektaklį su D. Griniu įsiterpė pertraukoje tarp repeticijos blokų.

– Kaip apibūdintumėte šitas dienas, savaites: kaip priimate dėmesio sprogimą?

– Iš tiesų nelabai yra kada apie tai galvoti, jaučiu, kad įsijungė automatinis režimas: repetuoju Klaipėdoje, tada sėdu į autobusą ir važiuoju į interviu Vilniuje, dar suvaidinu spektaklyje ir vėl grįžtu į repeticijas Klaipėdoje. Šiaip repeticijos būsimam spektakliui man yra pirmame plane ir jos mane labai įžemina. Esu pavargęs, bet taip pat esu labai susimobilizavęs, jaučiu, jog viskas pasireikš po premjeros. Dabar jau matau finišo tiesiąją ir esu susitelkęs į ją.

O kalbant apie „Pietinia kronikas“ – smagu sulaukti tiek dėmesio, niekada nesu gavęs tiek daug žinučių, dabar kasdien po kokį penkiasdešimt ir jose žmonės džiaugiasi filmu. Man pačiam labai malonu, kad žiūrovai mini, jog tikėjosi nueiti ir gerai pasijuokti, bet pažiūrėję išėjo iš salės suspausta širdimi. Jaučiu, kad vyksta kažkoks keistas reiškinys, šis filmas visus apjungė.

– „Pietinia kronikas“ yra odė jaunystei, bet ir odė 90-iesiems bei jų mitologijai. Pats esate kitos kartos žmogus, kaip matėte 90-uosius ir savo personažą juose?

– Esu gimęs 1998 m. Man atrodo, kad 90-ieji buvo šiek tiek laukinis, šiek tiek baisus laikas, kuomet nežinia, kas tikra ir realu, kur fufliakas ir kur originalas, laikas, kai dairaisi per petį, kai daug didesnis nusikalstamumas, bet taip pat ir daug daugiau laisvės, kad net neaišku, ką su ja daryti.

Bet kurdamas savo vaidmenį žiūrėjau ne į istorinį kontekstą, o į žmogų, galvojau apie save tokio amžiaus, juk mūsų kūnai, visi mes, veikiam vienodai. Visi patiriame pirmus kartus, nežinomybę, visi kamuojamės su ateities klausimu. Buvo įdomu grįžti į laiką, kai visi tie pojūčiai man buvo aštriausi ir tikriausi. Taip, kažkas labai gražiai pasakė, kad filmas yra odė jaunystei, tad džiaugiuosi, jog ir savo jaunystę pavyko įrėminti jame.

– Filme įkūnijote paauglį, o būsimoje premjeroje teatre pasirodysite kaip Oskaras, labai neįprastas bendruomenę vienijantis personažas iš mažo miestelio. Kaip jį apibūdintumėte, kokios jo savybės labiausiai imponuoja?

– Spektaklio medžiaga nuostabi – kai perskaičiau „Mane vadina Kalendorium“, pasirodė, kad šis kūrinys yra labai reikalingas. Jis kalba apie dalykus, kurių mums labiausiai trūksta. Romane yra ištrauka iš apaštalo Pauliaus laiško, jame sakoma, jog žmogaus gyvenime svarbiausia trys dalykai: tikėjimas, viltis ir meilė, o iš visų jų svarbiausias – meilė. Man atrodo, to pasaulyje šiuo metu labiausiai ir trūksta. O Oskaras tikrai kitoks. Šiuo metu gaunu nemažai didelių vaidmenų ir pastebiu, kad jie visi turi savyje kažką labai savito, bet po tuo slypi didelis tikėjimas, šviesos ir meilės ieškojimas. Būtent tuo Oskaras man ir yra įdomus. Eidamas savo gyvenimo keliu, visiškai nesąmoningai jis tampa bendruomenę apjungiančia ir aplinkinius gelbėjančia figūra. Jis suburia miestelio vienišius bei atstumtuosius, tą darydamas auga ir pats. Priartėti prie kitų jam padeda tai, kad jis niekada neteisia aplinkinių, priima juos tokius, kokie jie yra. Skaitydami knygą suprantame, kad nors ji neįvardijama, Oskaras turi kažkokią diagnozę, bet, nepaisant jos, atrodo sveikiausias, kyla mintis, kad tokiems žmonėms kaip jis turėtų priklausyti pasaulis. Jo siela tyra ir nesutepta. Ir man tai didelė užduotis, labai sunku suvaidinti visiškai tyrą, nesuteptą žmogų.

– Kaip bandote susidoroti su ja, kaip ieškote Oskaro savyje?

– Man svarbūs keli dalykai. Stengiuosi perimti jo mąstymo būdą ir tą bandau pasiekti dirbdamas su tekstu, pavyzdžiui, knygoje yra epizodas, kad Oskaras pasiima telefonų knygą, surenka bet kokį numerį ir kalba su atsiliepusiaisiais. Repeticijų metu darėme įdomų pratimą, aš skambinu ir nežinau, kuris iš personažų atsilieps, jiems atsiliepus mano užduotis – kuo ilgiau palaikyti pokalbį. Jie pasakoja savo istoriją, o aš turiu reaguoti kaip Oskaras, tad jei kažkas sako, kad smarkiai gėrė ir jam buvo balti arkliai, Oskaras tai priims tiesiogiai, teirausis, kaip pas kažką bute gali tilpti balti arkliai, iš kur tas žmogus gavo baltų arklių ir pan. Kitas dalykas – stengiuosi nuoširdžiai susirūpinti kiekvienu personažu, su kuriuo kontaktuoju scenoje, stengtis padėti ir įsiklausyti. Kadangi jis mažai kalba su aplinkiniais, man atrodo, kad jis moka nepaprastai gerai į juos įsiklausyti.

– Repeticijų metu buvo ir neįprastas epizodas – susitikote su knygos autoriumi. Ar tai buvo naudinga, ką iš to pasiėmėte darbui su savo Oskaro kūrimu?

– Knyga apie Andrį, ji jam padėjo išgyventi, jį išgelbėjo. Jo pasakojimai susitikimo metu mums padėjo suprasti, kur yra visa ko šaknys, iš ko viskas atsirado. Jis papasakojo ir istorijas apie kai kuriuos tikrus personažų prototipus, situacijas, knygoje, aišku, visa tai transformuota. Mums, aktoriams, šis susitikimas buvo nepaprastai naudingas. Tai ne pirmas kartas, kai darbe susitinkame su tekstų autoriais, tose pačiose „Pietinia kronikose“ dirbome su Rimantu Kmita. Jei tik yra galimybė kuriant sutikti autorių – nuostabu. Kita vertus, yra ir pavojaus, kad jei autoriaus įsitraukimas bus labai didelis, pavyzdžiui, jei dramaturgas stato savo pjesę, jis labai aiškiai žinos, kaip kas turi atrodyti, tuomet gali dingti aktorių ir režisieriaus patiriamas teksto dekodavimo džiaugsmas

– Kaip įvardintumėte, koks yra didžiausias šio spektaklio proceso iššūkis Jums?

– Tekstas – 50 puslapių monologas. Šiuo metu būtent tai sunkiausia, bet jau beveik visą moku.

– Šis spektaklis ir pirmas Jūsų darbas su režisieriumi E. Seņkovs?

– Taip, man labai patinka, kad režisierius gerbia aktorius, be to, sukuria tokią kūrybinę žaidimo aikštelę, kurioje mums visiems labai smagu žaisti ir pats dalyvauja tame žaidime. Man labai patinka ir tai, jog Elmaras turi puikų humoro jausmą. Jaučiasi, kad jam šis spektaklis labai svarbus, jis žino, ką nori juo pasakyti ir dirbdami kartu atrandame vis daugiau svarbių dalykų jame.

– Atrodo, kad ir Jums šis spektaklis svarbus, Oskaras svarbus, užčiuopiate, kada pradėjote taip jausti?

– Turbūt po susitikimo su Andriu, kai pamačiau, kaip šis romanas, jo rašymas jam padėjo. Atsirado mintis, kad ir spektaklis, kurį šiuo metu kuriame, taip pat gali turėti panašų poveikį žiūrovui bei jį kuriantiems. Tai supratus, visas procesas įgavo dar didesnį svorį, vertę.

– Iki premjeros liko visai nedaug, paprastai tas laikas kupinas įtampos. Ar galvojate apie būsimą spektaklio susitikimą su žiūrovas?

– Šįkart labai gražus laukimas, man įdomu, kaip žiūrovas priims tokį šviesų spektaklį. Jeigu jis surezonuos taip, kaip skaitytojus paveikė A. Kalnozols knyga, bus labai gerai. Man šis spektaklis svarbus, dėl to dar labiau laukiu premjeros. Jaučiu jame panašias temas kaip ir „Pietinia kronikose“, visa mano kūryba eina panašia linkme, džiaugiuosi dėl to.

„Mane vadina Kalendorium“ premjera vasario 14 ir 15 d. Klaipėdos dramos teatre.

Spektaklyje vaidina: D. Grinys, Darius Meškauskas, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys, Karolis Maiskis, Mikalojus Urbonas, Samanta Pinaitytė, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė, Jonas Baranauskas, Jonas Viršilas, Linas Lukošius, Justina Vanžodytė, Marius Pažereckas, Antanas Razgauskis.

Režisierius, inscenizacijos autorius E. Seņkovs, scenografas Reinis Suhanovs, scenografo asistentė kostiumams Laura Ruškytė, dramaturgė Loreta Kalniņa, choreografė Sintija Skrabe, kompozitorius Edgars Mākens, šviesų dailininkas Niks Cipruss, režisieriaus asistentas Marius Pažereckas.

Klaipėdos dramos teatro inform.

Kaimo žmonės dažnai su pavydu miestiečiams už­si­me­na, jog šie gyvena patogiau, jiems nereikia ne tik persiauti batų, prieš įeinant į parduotuvę, bet gali saugiai pasiekti bet kurį objektą. Deja, pavyzdžiai rodo, jog Šilalės gyventojai ne visada tuo gali džiaugtis – dar nemažai miesto teritorijų primena atokiausius kaimo keliukus, o kai kuriose gatvėse ne tik kad nėra, bet ir neaišku, ar iš viso kada nors atsiras paprasčiausi šaligatviai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Į „Šilalės artoją“ kreipėsi Kamščių kaimo gyventojas, kuris nebeapsikentė nepagarbaus elgesio: pasak žmo­gaus, Lietuvos kariuomenės kariai nepaiso vietinių gyventojų interesų ir važinėja, kaip nori. Tuo tarpu kariuo­menės atstovai tikina, jog su ūkininku sutaria draugiškai.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 10

Pamenate pamokančią lietuvių pasakėlę „Kaip genys eglę kirto“, už­rašytą šiandien igno­ruo­jamo Petro Cvirkos rinkinyje „Ne­muno šalies pasakos“ dar 1947 m.? Moralas jos toks: ne tas yra didis ir galingas, kuris garsiai šaukia, o tas, kas iš tikrųjų stengiasi...

Šią pasaką prisiminiau, nes jos moralą galimą pritaikyti ir didžiojoje politikoje. Ypač jis tinka Donaldui Trumpui – 47-ajam Amerikos prezidentui, sukėlusiam visą pažadų bei grasinimų audrą. Apie tai rašoma išties nemažai, bet įvairūs politologai ragina neskubėti vertinti jo iššaukiančios retorikos, o palaukti, kas iš tikrųjų tą eglę nukirs... Jei nebus per vėlu.

D. Trumpas ne tik švaistosi grasinimais. Jis jau pradėjo migrantų grąžinimą į jų kilmės šalis, Meksikos įlanką pervadino į Amerikos, Danijos premjerei pakartojo savo įžūlius planus užimti Grenlandiją ir t.t. Tiesa, santykiuose su Kinija ar Rusija, ypač dėl galimų derybų dėl karo Ukrainoje, ne viskas eina kaip sviestu patepta. D. Trumpas mato, jog Putinas – kietas riešutėlis, dar kietesnis negu jo išliaupsintas raketų kompleksas „Orešnik“. Įdomiausia, kad šiame naujame pasaulio padalijime Kyjivas yra paliekamas laukti sprendimo už durų...

Dar vienas D. Trumpo pažadas jau tampa realybe. JAV nuo vasario 1 d. įvedė naujus importo tarifus: prekėms iš Kinijos – 10 proc., iš Meksikos – 25 proc., o nuo vasario 18 d. naftos produktams iš Kanados bus taikomas 10 proc. tarifas. 

Nauji tarifai numatyti ir prekėms iš Europos Sąjungos šalių, kurios esą neperka amerikietiškų automobilių. Tačiau prezidentas neatskleidė skaičių. Meksika baudžiama už blogą imigracijos į Ameriką kontrolę, Kanada – dar ir už narkotiko fentanilio srautą į JAV. Beje, net 75 proc. Kanados eksporto tenka šiai kaimynei.  

Briuseliui D. Trumpo ketinimai taip pat kelia nemažą rūpestį, juo labiau, kad jis ES sąmoningai tapatina su NATO. Pirmadienį susitikę ES vadovai pradėjo karštą diskusiją, kaip atsispirti JAV grasinimams, sujungiant minėtų dviejų organizacijų jėgas. Londono „The Economist“ nurodo, kad pirmuoju smuiku čia veržiasi groti Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas, kuris jau anksčiau yra sakęs, jog NATO išgyvena „smegenų mirtį“, ir priminęs, kad 1965 m. Charles de Gaulle‘o sprendimu Paryžius jau buvo pasitraukęs iš Aljanso. Todėl šiandien, kai kyla dar ir Vašingtono grėsmė, „golistai“ ragina Europos šalis didinti išlaidas gynybai ir net kurti savo ginkluotąsias pajėgas. Yra sukurtas Lenkijos vadovaujamas klubas „NATO visų pirma“, ir ši šalis vienija Šiaurės bei Vidurio Europos valstybes, įskaitant Lietuvą. Bet birželį susitikę NATO lyderiai turėtų konstatuoti, jog planuotas 3,5 proc. gynybos išlaidų lygis jau yra atsilikęs nuo realybės (dvi iš keturių didžiausių ES šalių jai leidžia vos pusantro proc. BVP)...

D. Trumpas užsimojo plačiai. Dar vienas jo iššūkis – šįkart BRIKS susivienijimui, kurį sudaro Pietų Afrikos Respub­lika, Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija. Pernai prie jų prisijungė dar keturios, o šiemet ketina prisidėti aštuonios šalys. TVF skelbia, kad BRIKS dalis, apimanti 3,5 mlrd. planetos gyventojų, pasaulio ekonomikoje pasiekė 28 proc. D. Trumpas įsiutęs, jog susivienijimas ketina atsisakyti dolerio ir galbūt net įsivesti savo apyvartos valiutą. 

Ekonomistai pastebi, kad D. Trumpo kursas į „auksinę erą“ – tai iššūkis globaliai ekonominei sistemai, kurią reguliuoja pasenusi Pasaulinė prekybos organizacija (PPO). Bet jis gali sukelti prekybos karus tarp valstybių ir tarptautinių organizacijų. Iš tikrųjų posūkis nuo tokios ekonomikos prasidėjo po 2008 m.

finansų krizės, kai jos „virusas“, esant glaudžioms šalių ekonomikoms, persidavė viena kitai lyg tas COVID-19. Šiuo požiūriu globalizacija pakišo koją nacio­nalinėms vyriausybėms. 

Karas gresia ir su ES. 

„Mes ketiname įvesti muitus mikro­schemoms. Taikysime muitus plienui, taip pat lustams ir su lustais susijusiems dalykams, tarifus naftai ir dujoms. Tai įvyks labai greitai, manau, apie vasario 18 d.“, – vardijo D. Trumpas.

Nėra abejonių, jog muitų įvedimas pakenktų ir Lietuvai. Ekonomistė Greta Ilekytė sako, kad JAV dėl išaugusių kainų sumažėtų ne tik lietuviškų, bet ir europietiškų prekių paklausa, taip pat Lietuvoje gaminamų tarpinio vartojimo produktų poreikis. Lietuva į JAV eksportuoja maždaug 6 proc. visos šalyje pagamintos produkcijos. Daugiausia išvežame mineralinių produktų (40 proc.), taip pat chemijos gaminių (13 proc.), baldų (11 proc.).

Ką gi, pasaulis jau susipriešina ne tik griaudžiant pabūklams, bet ir skelbiant ekonominius karus. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Paukščių gripas, afrikinis kiaulių maras, snukio ir nagų bei mėlynojo lie­žuvio ligos Lietuvoje kelia vis didesnę grėsmę. Virusinės, greitai plintančios ligos sukelia di­de­lių nuostolių ne tik ūkininkams, bet ir valstybei, tad, norint išvengti jų plitimo, būtina laikytis visų saugos prie­­monių.

Žemės ūkio ministerija gyvulių savininkams, tinkamai besilaikantiems saugos priemonių, kompensuoja iki 100 proc. patirtų nuostolių.

Teisę į nuostolių kompensavimą turi:

•ūkinių gyvūnų savininkas – fizinis arba juridinis asmuo, kuriam ūkiniai gyvūnai priklauso nuosavybės teise;

•jeigu vykdo pirminę žemės ūkio gamybą;

•jeigu nėra sunkumų patirianti įmonė, išskyrus tai, kai įrodoma, kad sunkumų atsirado dėl gyvūnų užkrečiamosios ligos;

•jeigu apie ligos protrūkį buvo pranešta Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai (VMVT), o VMVT pranešė Žemės ūkio ministerijai;

•kompensuojama tik už tuos ūkinius gyvūnus, kurie nugaišo, buvo paskersti ar nugaišinti, naikinant gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį;

•kompensuojama tik už ūkinius gyvūnus, užregistruotus Ūkinių gyvūnų registre.

Likviduojant gyvūnų užkrečiamosios ligos židinį, vykdant skubias priemones, iki 100 proc. atlyginami nuostoliai už: 

•sunaikintus ūkinius gyvūnus (vidutine rinkos verte, buvusia prieš mėnesį prieš pasireiškiant užkrečiamajai ligai);

•sunaikintus gyvūninius produktus – mėsą, pieną, kiaušinius;

•sunaikintus pašarus, lesalus, pašarines žaliavas;

•atliktą ūkių ir įrangos valymą, dezinsekciją ir dezinfekciją;

•ūkinių gyvūnų gaišinimą;

•nugaišusių ar nugaišintų ūkinių gyvūnų ar jų dalių transportavimą iki užkasimo (laidojimo) ar sunaikinimo vietos ir už nugaišintų ar nužudytų ūkinių gyvūnų sunaikinimą (užkasant arba sudeginant ne šalutinių gyvūninių produktų tvarkymo įmonėje);

•užkrėstų pašarų transportavimą iki sunaikinimo vietos ir sunaikinimą.

Nuostoliai apskaičiuojami­ vadovaujantis žemės ūkio minist-ro įsakymu patvirtinta Nuos­tolių, kuriuos patyrė gyvūnų savininkai, vykdydami gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo ir (ar) prevencijos priemones, taip pat salmoneliozės valstybinės programos priemones, apskaičiavimo metodika. Skaičiuojant nuostolius minusuojamos iš draudimo įmonių gautos draudimo išmokos ir nepatirtos įprastos išlaidos.

Kur kreiptis?

Ūkinių gyvūnų savininkai dėl nuostolių atlyginimo ne vėliau kaip per vienus metus nuo oficialaus VMVT patvirtinimo apie ligos židinio likvidavimą dienos, arba nuo prevencijos priemonių įvykdymo buferinėje zonoje dienos, arba nuo VMVT patvirtinimo, kad ūkinių gyvūnų savininkas įvykdė salmoneliozės valstybinės programos priemones, turėtų kreiptis į savivaldybių komisijas ir pateikti šiame apraše nurodytus dokumentus.

Nuostoliai gali būti ir nekompensuojami, jeigu:

•ligą sukėlė tyčiniai ūkinių gyvūnų savininkų veiksmai, t. y. jei savininkai savo veiksmais ar ne­veikimu prisidėjo prie gyvū­nų užkrečiamosios ligos sukėlimo ar išplitimo ar­ba trukdė VMVT ar kitų kompetentingų institucijų ir tarnybų veiklai, vykdant gyvūnų užkrečiamųjų ligų židinių likvidavimo ir (ar) prevencijos priemones.

•ūkinio gyvūno savininkas ne­silaikė biologinio saugumo priemonių reikalavimų ir dėl to per paskutinius vienus metus ūkinio gyvūno savininkas yra baustas administracine tvarka.

Kaip saugoti ūkius

Rekomendacijos paukštininkystės ūkiams:

•Paukštininkys­­tės ūkis turi būti įrengtas taip, kad į jį negalėtų nekontroliuojami patekti pašaliniai asmenys, transporto priemonės, laukiniai, bešeimininkiai ir kiti gyvūnai. 

•Ūkio teritorija turi būti nuolat tvarkoma, joje auganti žolė – šienaujama. 

•Prieš įvažiavimą į paukštininkystės ūkio teritoriją turi būti užtikrinta visų įvažiuojančių transporto priemonių dezinfekcija. 

•Pastatai ir patalpos, kuriose laikomi lesalai, turi būti sukonstruotos ir įrengtos taip, kad į jas negalėtų patekti laukiniai paukščiai ir graužikai, jos turi atitikti ir kitų, pašarų laikymą reglamentuojančių, teisės aktų reikalavimus. 

•Ūkyje privalu regist­ruoti informaciją apie paukščių gaišimą, vandens bei pašarų suvartojimą, kad būtų galima anksti nustatyti ligą ir sustabdyti užkrato plitimą į kitas teritorijas. 

Rekomendacijos mažiems naminių paukščių ūkiams:

•Pavasarinės ir rudeninės­ paukščių migracijos metu (kovo–balandžio ir rugsėjo–spa­lio mėn.) laikyti naminius paukščius uždarose patalpose­ arba aptvaruose su stoginėmis, apsaugančiomis nuo kontakto­ su laukiniais migruojančiais paukščiais. 

•Naminiams paukščiams skir­tą pašarą laikyti taip, kad jis būtų apsaugotas nuo laukinių paukščių, graužikų ir kitų gyvūnų, galinčių mechaniškai pernešti virusą.

•Nenaudoti naminių paukščių girdymui atvirų vandens telkinių vandens.

•Namines žąsis ir antis laikyti atskirai nuo kitų naminių paukščių. 

•Nesilankyti kitose paukščių­ laikymo vietose, vengti tiesioginio kontakto su laukiniais paukščiais.

Kaip išvengti mėlynojo liežuvio ligos patekimo į ūkį

•Į ūkį įsivežkite tik sveikus gyvulius.

•Užtikrinkite gyvulių transporto valymą ir dezinfekciją.

•Naujai įvežtus į ūkį gyvulius, jei įmanoma, laikykite atskirai bent 21 dieną, stebėkite jų sveikatos būklę. 

•Naudokite vabzdžius atbaidančias priemones, laiku šalinkite mėšlą. 

•Įtarus užkrečiamąją ligą, jei įmanoma, atskirkite sergančius gyvulius nuo kitų, neišvežkite ūkinių gyvūnų ir jų produktų iš laikymo vietos.

SVARBU: mėlynojo liežuvio liga žmonėms nepavojinga.

Kaip išvengti snukio ir nagų ligos patekimo į ūkį

•vengti kontaktų su naminiais ir laukiniais gyvūnais;

•vengti lankytis gyvūnų turguose ir ūkiuose;

•vengti kontaktų su paviršiais, suterštais gyvūnų išmatomis;

•laikytis asmeninės higienos ir dažnai plauti rankas;

Pastebėjus snukio ir nagų ligos ar panašius gyvūno sveikatos pakitimus, nedelsiant pranešti veterinarijos gydytojui. Laikantiems šiai ligai imlius gyvūnus gyventojams ar juos prižiūrintiems asmenims nesilankyti kitose fermose, ūkiuose, so­dybose.

SVARBU: snukio ir nagų liga žmogui yra nepavojinga. Tik labai retais atvejais, po tiesioginio kontakto su sergančiu gyvuliu, žmogui gali pasireikšti lengvi peršalimo simptomai.

Kaip išvengti afrikinio kiaulių maro patekimo į ūkį

Pagrindiniai reikalavimai kiaulių augintojams: draudžiama kiaules šerti­ maisto atliekomis; privaloma kiaules laikyti atskirtas nuo kitų laikomų gyvūnų; ūkyje ir aplink jį įrengti vabzdžių, graužikų ir kitų ligos užkrato pernešėjų kontrolės priemones; naudoti tinkamas dezinfekavimo priemones prie ūkio įėjimų ir išėjimų; asmenys, einantys į ūkį, kuriame kiaulės laikomos savo reikmėms, privalo persirengti, persiauti batus, nuolat dezinfekuoti rankas, laikytis asmens higienos, lygiai taip pat ir išėjus iš ūkio; neleisti pašaliniams asmenims lankytis kiaulių laikymo vietoje.

SVARBU: afrikinis kiaulių maras yra žmonėms nepavojinga liga.

Daugiau informacijos www.zum.lrv.lt, www.vmvt.lt, www.nma.lt, www.zudc.lt   

Mokykla – vieta, kur augama, bręstama, mokomasi, įgyjama žinių ir gebėjimų. Ir vis dėl to didesnę vertę žmogui mokykla sukuria tada, kai jis ją baigia. Kuo daugiau metų praeina, tuo didesnė nostalgija jaučiama. Pasiilgstama draugų, norisi prisiminti smagius įvykius. Tuo tarpu mokytojams visam laikui išlieka jauno žmogaus pėdsakas, paliktas kaip atminimo ženklas, o tolimesnė mokinio kelionė yra ne ką mažiau svarbi nei pirmas jo žingsnis į mokyklą. Taip ir sukasi gyvenimo karuselė, pripildydama mus naujais atėjimais ir smagiais sugrįžimais. 

Visai neseniai vieną tokių malonių susitikimų patyrė Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bendruomenė – gimnazijoje svečiavosi IV-osios laidos abiturientas, Paryžiaus olimpinių žaidynių krepšinio 3×3 bronzos laimėtojas Aurelijus Pukelis. Susitikimų su mokytojais ir mokiniais metu Aurelijus dalinosi olimpinės sėk­mės istorija, gyvenimiška patirtimi, atsakinėjo į klausimus. Sportininkui, mūsų gimnaziją baigusiam beveik prieš dvylika metų, buvo labai įdomu susitikti su jį mokiusiais mokytojais, prisiminti sportinius ir šauliškos veiklos pasiekimus. 

Gimnazijos direktorius Juozas Žymančius, pristatydamas Pajūryje užaugusį krepšininką, pasidalino iki dabar besitęsiančiais aukštais gimnazijos mokinių sportiniais pasiekimais. Fizinio ugdymo mokytojas Virginijus Kazlauskis kartu su Aurelijumi prisiminė, kokį sportinės karjeros kelią jis nuėjo besimokydamas gimnazijoje. Paaiškėjo, jog A. Pukeliui dalyvaujant gimnazijos komandoje, Lietuvos mokyklų žaidynėse krepšinio 3x3 rungtyje buvo netgi iškovota 1-oji vieta Lietuvoje. Dar vienas reikšmingas pasiekimas – „Minijos naftos“ krepšinio turnyras, kuriame pajūriškiai taip pat buvo pirmi.

Gimnazijos pedagogai dviejų organizuotų susitikimų metu pasidžiaugė buvusio mokinio nuoširdžiu bend­ravimu, iškalba, vertybių puoselėjimu, jo išsakytomis mintimis apie žinių, įgytų gimnazijoje, svarbą. Priešmokyklinės ugdymo grupės ugdytiniai, 1–4, 5–8 ir I–IV g klasių mokiniai patobulino komunikavimo, pažinimo, iniciatyvumo ir kūrybingumo kompetencijas. Gausus mokinių, norinčių gauti sportininko autografą, įsiamžinti nuotraukoje, būrys rodo jų domėjimąsi sporto pasiekimais, gebėjimą bendrauti. Olimpiečio Aurelijaus apsilankymas gimnazijoje sukūrė didelę vertę!

Nuoširdžiai dėkojame buvusiam auklėtiniui A. Pu­keliui už Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos bend­ruomenei skirtą laiką, vertybių puoselėjimą, mokinių motyvavimą mokytis, suteiktą galimybę pasidžiaugti dideliais ir garbingais pasiekimais iš arti, nuoširdų įrašą svečių knygoje, gimnazijai padovanotus sportinius marškinėlius ir už tai, jog garsina jos vardą, Šilalės rajoną bei Lietuvą. Linkime sėkmingų tolimesnių pergalių asmeniniame ir karjeros kelyje! 

Irena TVERIJONIENĖ, 

buvusi Aurelijaus auklėtoja, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Visame pasaulyje duona yra laikoma pagrindiniu maistu, apie ją kalbama ir katalikų maldo­se. Lietuviai nuo savo prigimties niekur toli nenubėgo – visos kartos ypatingai vertina namuose kepamą duoną, o dabartinis jaunimas netgi stengiasi atgaminti protėvių papročius.

Vasario 5-oji dabar yra vadinama duonos bei Šv. Agotos diena, o senovės lietuviai ypatingai garbino ugnies deivę Gabiją, kuriai buvo aukojama duona. Tikėta, kad pašventinta duona pagelbsti, kilus gaisrui, saugo nuo ligų ir nuo blogos akies (nužiūrėtoms karvėms grąžina pieną, padeda gydyti akių ligas, žaizdas, saugo nuo gyva­tės įkandimo, duonos gabaliuką reikia neštis kišenėje, kai eini į mišką). Kilus gaisrui, duo­na būdavo meta­ma į ugnį, tikint, jog ši nurims ir nesunaikins namų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įmūrijama į namo pamatus. Per perkūniją tokią duoną žmonės laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad taip vaiką aplenks kulka...

Krikščionybės laikais senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agotos varduvėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose, o šventa ir ypatinga ji laikoma iki šiol.

Šv. Agota gimė Sicilijoje III a. viduryje. Ji buvo nukankinta dėl to, kad atsisakė tekėti. Ši šventoji vaizduojama laikanti padėklą su dviem kepaliukais duonos. Dėl to, kad Agota buvo sudeginta ant laužo, ji ir laikoma sergėtoja nuo gaisrų.

Ko gero, sunku būtų rasti šeimininkę, nebandžiusią pačiai išsikepti duonos, o kai kurios taip šį pomėgį išugdo, kad gardesnio kąsnio niekur nesurasi. Būtent tokia išskirtinio skonio duona yra kepama ir Simėnuose (Bijotų sen.) gyvenančių Grybų sodyboje.

„Duona kepama tik iš to paties raugo, iš mūsų namų jis „neišeina“ jau daugiau nei dešimt metų“, – sako Aistė Grybienė.

Jauna trynukų, berniuko ir dviejų mergaičių, kuriems dabar jau devyneri, mama su vyru Valentu įsikūrė jo tėvų namuose. 

„Aš gimiau ir užaugau Kelmės rajone, bet Bijotams visa­da jaučiau ypatingus sentimen­tus – tik­riausiai dėl protėvių genų. Mano tėvai buvo nuo Rūtelių, teta Bi­jotuose iki šiol gyvena, per ją mudu su vyru ir susipažinome“, – juokiasi Aistė.

Pasirodo, jaunuoliai susitiko Bijotuose vykusiuose šokiuose, kai jiems buvo 15–17 metų. Užsimezgęs tvirtas ryšys tęsėsi ir baigus mokyklą (Aistė mokėsi Pakražantyje, Valentas – Bijotuose). Vaikinas išvyko į Klaipėdą studijuoti ekonomikos, po poros metų paskui jį į uostamiestį išsikraustė ir Aistė. Pasirinkusi kineziterapijos specialybę, baigusi mokslus, ji įsidarbino Kaltinėnuose. Tiesa, gimus vaikams, gyvenimas pasikeitė.

„Buvo pasiūlymų grįžti į darbą, bet pasirinkau šeimą – auga trys vaikai, kuriems reikia dėmesio, vyras – stambus ūkininkas, tad darbo sodyboje visiems užtenka. Beje, čia gyvename ne tik mes, bet ir uošviai bei Valento sesers šeima. Tad nors virtuvėje šeimininkių netrūksta, visos esame darbus pasiskirsčiusios. Duonos kepimo ritualą perėmiau iš anytos ir raugas yra Grybų šeimos. Receptą tobulinu iki šiol, bet pastebiu, jog duona yra mistinis valgis – atrodo, kepi visada taip pat, o ji vis tiek gaunasi kitokia“, – sako Aistė.

Grybų ūkis verčiasi pienininkyste, iš maždaug 300 galvijų, net trečdalis – melžiamų karvių. Tad ryte Aistė lekia į pagalbą fermoje, o nuvežusi vaikus į mokyklą, pradeda ruošti gausiai šeimynai pietus. Ir „Šilalės artojo“ apsilankymo dieną orkaitėje kepė didžiulis puodas mėsos, netoliese rikiavosi dar neseniai duonai kepti naudoti indai. 

Pasak Aistės, duoną kepdavo ir jos močiutė. Žinoma, anais laikais technologijos būdavo visiškai kitos: tešlą jai reikėdavo minkyti tik iš pačių išsiaugintų rugių miltų, kepalai būdavo formuojami ant ajerų arba klevo lapų, o į pečių pašaunami ant ližės. Bet kai kurie įpročiai, anot Aistės, neišvengiamai likę – kubilo babytė niekada neplaudavo, po kiek­vieno tešlos maišymo pasilikdavo šiek tiek raugo kitam kepimui, o ant kepalo visada išspausdavo kryželį.

„Aš duoną kepu bent kartą savaitėje ir vieną kepaliuką būtinai kam nors padovanoju. Mano duoną mėgsta ir valgo visi, nuo vyriausio iki mažiausio. Didžiausias vienu metu iškeptas duonos kiekis – 18 kepalų. Kepiau juos projektui „Atverk langines“, dar poros didžiulių kepalų reikėjo Bijotų malūno atidarymo šventei, yra mano duona keliavusi ir į televizijos laidą „Duokim garo“ kartu su „Bijotaičiais“. 

Per daug neatvirauju, bet, prieš minkydama tešlą ir formuodama kepaliukus, visada su duonele pasikalbu, pasi­mel­džiu. Kodėl? Noriu, kad ji būtų kuo gardesnė ir neštų laimę bei sėkmę tiems, kurie ją valgys. Tiesa, specialiai Šv. Agotos dienai duonos nekepu, bet tradiciją žinome, parsivežame iš bažnyčios pašventintos. Ir pati laikausi tradicijos ant kepalo įspausti kryžiaus ženklą – taip pat, kaip darydavo močiutė“, – sako Aistė.

Nors ji savo gaminiais neprekiauja ir duonos nereklamuoja, vis tik informacija apie jaunos moters pomėgį ją kepti sklinda iš lūpų į lūpas. Beje, jaunoji Grybienė mėgsta ir eksperi­mentuoti, o prie jos mėginimų jau mielai prisideda ir vaikai – mažieji neklaužados, anot mamos, draugiškai minko tešlą, o paskui skanauja specialiai jiems iškeptus mažus kepalėlius. 

„Duona kaskart iškepa vis kitokia: tai saldesnė ar rūgštesnė, tai minkštesnė ar tvirtesnė. Ir pati ne kartą esu svarsčiusi, kodėl ji gaunasi vis kitokia – nusprendžiau, jog svarbus net mažiausias veiksnys. Greičiausiai ji reaguoja ir į kambario temperatūros svyravimus, kol kyla. 

Mano mama duonos nekepa, bet pasidalijo babytės patirtimi – pasirodo, ji į duoną dėdavo dar ir bulvių košės. To dar nebandžiau, bet sako, jog tada duona būna sod­resnio skonio, drėgnesnė. 

Labai smagu, kad maniškę pa­mėgo ir mūsų svečiai, Valento verslo part­neriai, visi, kam kepalėlį dovanoju, atsiliepia su meile. Gal todėl, kad iš tiesų viską darau su meile“, – sako A. Gry­bienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Vasaris prasidėjo kultūriniais ren­giniais, kurie kviečia tiek į naujas premjeras, tiek į Lietuvos istorijai reikšmingų datų minėjimus. Kino ekranuose debiu­tuoja lietuviška komedija, muziejai pristato įtraukiančias, neįgaliesiems pritaikytas parodas, o koncertai suvie­nija svarbioms progoms, tad verta pasižymėti bent kelias artimiausias datas.

Šilalės žiūrovai vasario 6 d. turės išskirtinę galimybę išvysti Rimanto Kmitos romano „Pietinia kronikas“ ekranizaciją, kurią režisavo Ignas Miškinis. Ši nostalgiška ir šmaikšti istorija nukels į 90-ųjų Šiaulius, kur treninguoti bachūrai, regbis ir pirmosios meilės išbandymai – kasdienybė. Filmas bus rodomas Šilalės kultūros centre 19 val., o bilietus galima įsigyti svetainėje ticketmarket.lt.

Vilniuje paminėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena su koncertu „Muzika ateities kartoms“, kurį organizavo „Prabudimo orkestras“. Renginys kvietė prisiminti istoriją ir skatino puoselėti gyvybės vertę per žydų muzikos lobyną. Scenoje pasirodė Rafailas Karpis, Giedrė Kisieliūtė, Dainius Peseckas, valstybinis choras „Vilnius“ ir kt. Skambėjo Joseph Achron „Hebrew Melody“, John Wi­lliams „Šindlerio sąrašo tema“, Maurice Ravel „Kaddish“.

Tuo tarpu Vilniaus miesto J. Meko vizualiųjų menų centre atidaryta Jono Meko sūnaus Sebastian Mekas kuruojama paroda „Jonas Mekas. Viskas yra pradžia”, skirta atskleisti unikalų menininko muzikinį pasaulį. Parodoje eksponuojami vaizdo įrašai su jo improvizacijomis bei garsinėmis įtakomis – nuo vaikystės liaudies dainų iki šiuolaikinių eksperimentų. Pasak kuratoriaus, J. Mekas nuo mažens buvo apsuptas muzikos, griežė smuiku, o vėliau, gyvendamas Niujorke, organizavo koncertus, bendravo su tokiais kūrėjais kaip Philip Glass ir La Monte Young. Ekspozicija pristato jo muzikines draugystes ir improvizacijas, kai jis deklamuodavo eiles kartu su talentingais muzikantais. Paroda veiks iki kovo 2 d. J. Meko vizualiųjų menų centre (Malūnų g. 8, Vilnius).

Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje atidaryta paroda „Senieji meistrai iš Ukrainos muziejų. Lvivo nacionalinė Boryso Voznyckio dailės galerija“, kuri tęsia Vilniuje vykusių senųjų Europos meistrų parodų ciklą. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus nuo karo pradžios bendradarbiauja su Ukrainos muziejais, evakuodamas, saugodamas ir eksponuodamas jų­ vertybes. Klaipėdoje pristatomi XVI–XIX a. tapybos šedevrai, tarp jų Francisco Goya, Prospero Fontana, Jan de Heem, Alexander Adriaenssen ir kitų žinomų dailininkų darbai. Ši ekspozicija atskleidžia istorinius Lietuvos ir Ukrainos ryšius meno kolekcijų srityje bei pabrėžia kultūrinio paveldo išsaugojimo svarbą. Paroda veiks kone visus metus, iki gruodžio 1 d. (Liepų g. 12, Klaipėda).

Vasario 8 d. Kauno miesto simfoninis orkestras Kauno valstybinėje filharmonijoje minės savo 20-metį. Šventiniame koncerte pasirodys buvę ir dabartinis orkestro dirigentai – Pavelas Bermanas, Imants Resnis, Modestas Pitrėnas bei Constantinas Orbelianas, o prie jų prisijungs operos solistė Tatev Baroyan. Staigmena žiūrovams taps specialiai šiai progai sukurtas Giedriaus Kuprevičiaus kūrinys. 

Artėjant Valstybės atkūrimo dienai, pradedami skelbti šiai iškiliai datai paminėti skirti renginiai. Štai Laukuva vasario 15 d., nuo 13 val., kviečia į Žemaitijos regiono šokių šventę –  varžytuves „Šitam dideliam būry“, Šilalės kultūros centre vasario 16 d., 13.15 val., vyks koncertas „Nuo tautiškos giesmės iki valstybės himno“, kurio rengėjai žada įkvepiančią istoriją apie tai, kaip eilėraštis „Tautiška giesmė“ tapo valstybės simboliu – Lietuvos Respublikos himnu, Vasario 16-osios paminėjimai vyks ir kitose bendruomenėse.

Kotryna PETRAITYTĖ