Bažnyčių jubiliejai – ne tik datos istorijos puslapiuose. Jie liudija bendruomenės gyvybingumą, žmonių pastangas išsaugoti sakralinį paveldą ir perduoti jį ateities kartoms. Šiemet ypatingą sukaktį mini Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – vienai iš išskirtiniausių Lietuvos šventovių sukanka 170 metų. Šią progą parapija nusprendė įprasminti ne tik malda, bet ir nauju simboliu – šventoriuje iškilo jubiliejinis kryžius. 

Prieš kelis metus Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčioje atlikti polichrominiai tyrimai atskleidė, jog sienų sluoksniuose tebėra išlikę XIX a. tapyti konsekravimo kryžiai su vyskupo atributais, o XX a. pradžioje bažnyčios vidus buvo ištapytas prabangaus Art deco stiliaus tautinių motyvų piešiniais. Restauratoriai juos įvertino kaip unikalius ir neįkainojamus – jų įsitikinimu, kitos tokios bažnyčios Lietuvoje nėra.

1998-aisiais pastatas buvo įrašytas į Kultūros vertybių registrą, skirta lėšų jo pamatų sutvirtinimui. 

Siekiant suremontuoti vidaus sienose likusius įtrūkimus, 2019 m. buvo atlikti polichrominiai bažnyčios tyrimai. Jie ir atskleidė, kad daugiau Art deco tapybos stiliumi dekoruotų bažnyčių Lietuvoje nėra.

Maždaug prieš trejus metus Laukuvos maldos namuose atliktas remontas, kurio metu restauruotas pažeistas sienų tinkas, durų, langų, nišų angokraščiai, sutvirtinti įtrūkimai lubose bei sienose, sustiprintas autentiško tinko paviršius, suremontuotos puvinio pažeistos medinės grindys, medinės vidaus ir lauko durys, taip pat įrengta signalizacija bei žaibosaugos sistema ir kt. 

Visi šie darbai kainavo apie 300 tūkst. eurų, o didžiąją dalį pinigų tuomet skyrė Lietuvos Respublikos ir Šventojo sosto sutarties dėl bendradarbiavimo kultūros ir švietimo srityje (paveldotvarka) programa, dalis jų buvo numatyta rajono biudžete, prie bažnyčios remonto prisidėjo parapijiečiai. 

Būtent parapijiečiai yra pagrindiniai iniciatoriai bei finansuotojai ir dabartinės idėjos pastatyti jubiliejaus proga šventoriuje įspūdingą kryžių, kurio autorius – tautodailininkas Alvydas Pocius.

„Lėšų neturime, todėl visus darbus įgyvendiname iš parapijiečių suaukotų pinigų. Šis jubiliejus nėra išimtis – nuo kovo mėnesio ieškojome rėmėjų. Parapijos klebonas kun. Vytautas Šiaudvytis kvietė žmones dosniau aukoti tiek per Šv. Mišias, tiek pervedant lėšas į parapijos sąskaitą. Pagalbos prašėme ir rajono savivaldybės, nes tokią unikalią bažnyčią turime vienintelę Lietuvoje. Rajonui ir valstybei turėtų būti garbė išsaugoti autentišką šventovę ateities kartoms, tai turėtų būti vienas svarbiausių prioritetų. Deja, tokio požiūrio Lietuvoje kol kas nėra, nepriklausomai nuo to, kas yra valdžioje“, – apgailestauja bažnyčios ūkvedys ir kunigo padėjėjas Kęstutis Auškalnis.

Pasak laukuviškio, Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia neabejotinai galėtų tapti vienu lankomiausių Vakarų Lietuvos sakralinio paveldo objektų, jei būtų skiriama daugiau dėmesio jos išsaugojimui bei pritaikymui lankytojams.

Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo parapijos klebonas kun. V. Šiaudvytis sako, jog dabartinis jubiliejinis kryžius atkartoja kadaise toje pačioje šventoriaus vietoje stovėjusį kryžių.

„Šis kryžius svarbus ne tik Laukuvos parapijai, bet ir visai Telšių vyskupijai, kuri šiemet mini 100 metų veiklos sukaktį. Norime įprasminti abi šias katalikams reikšmingas datas ir kartu plačiau paskleisti žinią apie unikalią Laukuvos bažnyčią“, – tikina kun. V. Šiaudvytis.

Klebonas neslepia, kad tikinčiųjų gretos, kaip ir regionų gyventojų skaičius, mažėja. Šiuo metu parapijai priklauso apie 1850 tikinčiųjų, nors prieš kelis dešimtmečius jų buvo apie 5 tūkst.

Pasak kunigo, tai lemia ne vien demografinė situacija, bet ir silpnėjančios religinės tradicijos. Jo teigimu, dvasinių vertybių perdavimas šiandien labiausiai priklauso nuo 40-mečių ir jaunesnių tėvų, kurie savo pavyzdžiu ugdo vaikų ryšį su tikėjimu, Bažnyčia ir Tėvyne. Kartu jis viliasi, jog žmonės į maldos namus sugrįš ne tik per didžiąsias metų šventes.

Abu pašnekovai primena, kad dabartinė Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra jau ketvirtoji. Istoriniai šaltiniai liudija, kad pirmoji medinė bažnyčia vietos didiko Jono Taliato rūpesčiu buvo pastatyta 1624 m. dabartiniuose Ievoniškiuose. Po metų jai suteiktos parapijos teisės, tačiau po trijų dešimtmečių šventovė sudegė.

1689 m. Ievoniškiuose iškilo kita bažnyčia, o netrukus dar viena buvo pastatyta dabartinės Laukuvos centre, prie turgaus aikštės. Deja, ji kartu su klebonija sudegė apie 1701-uosius. Trečioji Laukuvos bažnyčia buvo pašventinta 1705 m. ir stovėjo kapinėse. Manoma, kad per savo gyvavimo laikotarpį ji ne kartą remontuota ar perstatyta, o jos rūsyje palaidotas pirmosios bažnyčios fundatorius J. Taliatas.

XIX a. viduryje nuspręsta statyti naują šventovę. Nors Kauno gubernijos užsakymu parengtas architekto Mikalojaus Timofejevo projektas iš pradžių liko neįgyvendintas, 1852 m. vyskupas Motiejus Valančius pašventino dabartinės bažnyčios kertinį akmenį. Statyboms vadovavo žemaičių architektas Kolenda (Kalėda), darbus organizavo kun. Matas Narkevičius ir dvarininkas Vladas Tallat-Kelpša.

1856 m. Otono Prančausko pašventinta bažnyčia gavo Šv. Kryžiaus Atradimo titulą.

„Kasant pamatus nepavyko pasiekti tvirto grunto, todėl buvo nuspręsta į griovius kloti ąžuolinius rąstus, o ant jų mūryti pamatus ir sienas. Bažnyčia iškilo per ketverius metus, tačiau jos įrengimas tęsėsi iki 1861-ųjų“, – primena istoriją bažnyčios ūkvedys K. Auškalnis.

Po pamatais pakloti ąžuolai vėliau ne kartą kėlė grėsmę šventovės būklei – pamatus teko stiprinti kelis kartus, paskutinįsyk 2003 m. Nors didžiausias pavojus, tikimasi, jau praeityje, jo padariniai bažnyčios viduje tebėra matomi.

Didžiausia šių maldos namų interjero puošmena laikoma per visą presbiterijos skliautą nutapyta Kristaus, pamokslaujančio iš valties, scena. Tačiau būtent ji šiandien kelia ir didžiausią nerimą – lubų konstrukcija daugelyje vietų yra atsiskyrusi nuo sienų, todėl unikali tapyba gali būti negrįžtamai prarasta.

„Mūsų bažnyčia yra valstybės saugoma kultūros vertybė, tačiau realios paramos jos išsaugojimui beveik nesulaukiame. O juk tai vienintelė tokio pobūdžio Art deco interjerą turinti bažnyčia ne tik Lietuvoje, bet galbūt ir Europoje“, – svarsto K. Auškalnis.

Laukuvos bažnyčioje saugoma ir daugiau vertybių: XIX a. pabaigos procesijų altorėliai „Rožinio Švč. Mergelė Marija“ ir „Šv. Apolonija“, XVIII a. antrosios pusės Nukryžiuotojo skulptūra, išgelbėta iš 1851 m. sudegusios senosios bažnyčios, taip pat istoriniai varpai ir restauracijos laukiantys vargonai.

Šventoriuje palaidotas mūsų kraštietis, Šventojo Rašto vertėjas prelatas Antanas Rubšys, o Laukuvoje 1839–1846 m. vikaru tarnavęs vyskupas M. Valančius čia parašė savo pirmąją lietuvišką knygą „Žemaičių kalbos pradžiamokslis“.

170 metų jubiliejų parapija įprasmina nauju ąžuoliniu kryžiumi, pastatytu šventoriaus priekyje. Jo pašventinimas numatytas liepos 19-ąją, per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės atlaidus ir tradicinę Laukuvos miestelio šventę.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Su Laima Andrejauskiene, Šilalės kultūros centro meno kolektyvų vadove, susitinkame pačiame Moksleivių dainų šventės sukūryje. Sostinė jau keletą dienų gyvena jos rimtu – rekordinius karščius keičia lietūs, nuovargis persipina su euforija, valandos lekia it ta smarkiai besisukanti laiko karuselė, tapusi Šokių dienos režisūrine ašimi. Netrukus – kulminacinis pasirodymas, kuriam ruoštasi net dvejus metus. Vėlų vakarą, pasibaigus dar vienai repeticijų dienai, kalbamės apie šokį. Bet ne vien apie kantriai gludinamus žingsnelius, galiausiai susidėliojančius į puikų reginį, ne vien apie jo kuriamą emociją. Laimai šokis – esmė, suteikusi kryptį ir jai pačiai, ir profesionalių šokio aukštumų siekiančiai dukrai Aleksandrai, ir po daugelio metų į jį įsitraukusiam vyrui Virginijui.   

Paskutinius akordus lydi ašaros 

Į visą savaitę Vilniuje skambėjusią  Moksleivių dainų šventę L. Andrejauskienė atlydėjo penkis šokėjų kolektyvus: Kultūros centro „Mainytinio” jaunuolių ir jaunimo bei merginų šokių grupės „Raizgė” grupes, taip pat Meno mokyklos šokių studijos „Lokysta” jaunius ir merginas. Iš viso – 70 moksleivių nuo 11 iki 18 metų. Vertinant vien skaičiais, šis būrys sudarė svarią dalį iš 384 šventėje dalyvavusių šilališkių.

Kolektyvai atvyko jau nugludinę Šokių dienos programą. Repertuaras buvo pristatytas prieš dvejus metus, nuo tada ir prasidėjo pasirengimas šventei – pirma vadovų seminarai, paskui repeticijos ir jas vainikavusios peržiūros. Repeticijų daug, į pabaigą net kasdien, greta to – ir savi koncertai, išvykos, konkursai... 

O tada – kelionė į Vilnių ir trys valandos didžiojoje šventės scenoje kartu su tūkstančiais šokėjų iš visos Lietuvos. Pagal tradiciją, Šokių dienai skiriama liepos 5-oji, penktadienis. Šįmet ji vadinosi „Ratu, ratu” ir pasakojo apie nenutrūkstantį gyvybės ratą, akimirkas, primenančias, iš kur esame atėję.

„Vieni vaikai šoko visą programą nuo pradžios iki pabaigos, kiti – tik vienoje iš dalių. Finale į areną suėjo visi. Tai nepaprastas, sunkiai žodžiais nusakomas jausmas. Tiek daug emocijų, išgyvenamų tarsi viena širdimi. Dauguma vaikų graudinosi. Ypač jautriai reagavo dvyliktokai, jiems tai kartu ir atsisveikinimo akimirka”, – pasakoja L. Andrejauskienė, ir pati sunkiai sulaikydama ašaras. 

Tos akimirkos, kai nuskambėjus paskutiniams Šokių dienos akordams, į areną iš tribūnų pradėjo plūsti žiūrovai, atperka viską – šiuos potyrius verta kaupti įsimintiniausių gyvenimo akimirkų albume. 

Tokių pakylėtų finalinių momentų jos kelyje buvo ne vienas, kiekvienas – savaip įsimintinas ir prasmingas. 

Šįmet kartu su moksleiviais į Vilnių vyko dviejų šokėjų mamos. Kadaise jos pačios su Meno mokyklos šokio studija „Lokysta” dalyvavo Moksleivių dainų šventėje, dabar atlydėjo toje pat  „Lokystoje” šokančias dukras. Moksleivių šokiai Šilalėje – jau tradicija, keliaujanti iš kartos į kartą. Laima patvirtina: renkant naujas grupes, jai nereikia kviestis ar kažkaip vilioti vaikų. Norinčiųjų šokti kolektyvuose, per daugelį metų užsitarnavusiuose puikią reputaciją, netrūksta be jokios reklamos. Džiugu, kai atlydėję draugus į repeticiją, vaikai patys nusprendžia, jog čia smagu, čia verta būti. 

„Būna visko. Šokant reikia ištvermės, disciplinos, fizinis krūvis yra, ir apsirengti reikia. Kai grįžtame pavargę po Dainų švenčių, kaskart autobuse girdžiu: jau gana, nebešoksiu. Bet nuovargis praeina ir vėl visi susirenkame. Taigi taip smagu, kaipgi nešoksi. Vilkėdami tautinį kostiumą, mano šokėjai jaučiasi išdidūs, ypač kai tenka dalyvauti iškilmėse per valstybines šventes, teikiant gėles, pavyzdžiui, Prezidentui. Turime tradiciją – mūsų mažame miestelyje visi žino, kas yra „Lokysta” ar „Mainytinis”. Baigę Meno mokyklą, vaikai ateina šokti į Kultūros centrą, tas tęstinumas natūralus, savaime suprantamas”, – tikina jau kelias šokėjų kartas Šilalėje išugdžiusi pašnekovė. 

Pasak Laimos, šokantis vaikas išsiskiria iš bendraamžių būrio. Smagu matyti, kai prie kolektyvo prisijungęs naujokas panyra į kitokį bendravimą, ir ta nauja aplinka jį keičia. Šokėjai disciplinuoti, įpratę laikytis tvarkos, padėti vieni kitiems, berniukams savaime suprantama praleisti mergaites pirmas, užleisti joms vietą. Laima juokauja, jog šokiuose nėra lygių teisių – berniukas šokdina mergaitę, ją kelia, veda. Tai ugdo pagarbą vienas kitam, formuoja gražius santykius.

Daugelis jaunųjų šokėjų šio pomėgio neatsisako ir baigę mokyklą. Studijuodami jie prisijungia prie universitetų ansamblių ir net greta intensyvių medicinos, inžinerijos ar kitų studijų randa laiko šokiui, tapusiam neatsiejama jų gyvenimo dalimi. 

Kvietimas dirbti – dar studijuojant

Pačios L. Andrejauskienės istorija įtikinamai liudija visam gyvenimui įtraukiančią šokio galią. Šie metai jubiliejiniai – lygiai prieš 30 metų ji pradėjo dirbti Šilalės kultūros centre. 

„Mane priėmė beveik iškart po mokyklos, dar nebaigus studijų – turbūt su ta intencija, jog nepabėgčiau iš Šilalės, – juokiasi Laima, pirma įstojusi į Telšių aukštesniąją kultūros mokyklą studijuoti pedagogikos ir choreografijos, vėliau Klaipėdos universitete įgijusi režisūros bakalauro laipsnį. – Net nesuprantu, kaip čia gyvenime taip gaunasi – žinojau šį vienintelį kelią, apie kitus net negalvojau. Tėvai palaikė mane, leido man pasirinkti laisvai, tad jokių svarstymų nė nebuvo”.

Į Šilalės kultūros centrą dar pirmakursę studentę pakvietė tuometis vadovas Vidmantas Dargis. Jam svarbiausia buvo ne diplomai, o jaunos choreografės sukaupta patirtis ir gebėjimai. Jų Laima sėmėsi nuo pradinių klasių – šoko mokykloje, vėliau Kultūros centre lankė tuo metu žinomos choreografės Anicetos Tribičiūtės vadovaujamą kolektyvą. Pradėjusi dirbti Kultūros centre, choreografės pareigas ji iš karto derino su darbu Šilalės meno mokykloje, kur vadovavo šokių kolektyvams.

„Studijuodami visi svajojome apie šokėjo karjerą. Bet kur tu provincijoje būsi šokėju? Suprantama, kad, įgijęs ir pedagogo kvalifikaciją, tampi mokytoju. Grįžau į Šilalę ir puikiai čia jaučiuosi”, – tikina didmiesčiuose savęs nė neįsivaizduojanti L. Andrejauskienė. 

Vietos kultūros lauke veiklos daug, tik spėk suktis. Laimai net sunku suskaičiuoti Dainų šventes, kuriose teko dalyvauti. Į jubiliejinę, 100-metį minėjusią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų” 2024-aisiais ji lydėjo net šešis kolektyvus. 

„Iš šalies atrodo ne darbas, o nuolatinė šventė. Bet pasižiūri į nuotraukas – vaikšto mokytoja visa sukaitusi, dulkina... Daug darbo, neskaičiuojant valandų, netaupant jėgų, bet rezultatas – tikrai šventė”, – pašnekovė peržiūri ir šios šventės Vilniuje užfiksuotas akimirkas – jose ir suplukę nuo karščio ar kiaurai lietaus permerkti dalyviai, ir pakylėtos nuotaikos, šventiškai besišypsantys veidai. 

Šoka visa šeima 

Paradoksas – pačiai Laimai šokti šiandien tenka labai retai, stoja į porą nebent kažką pavaduodama. 

„Mano vyras šoka, bet ne su manimi, – kvatoja ji. – Jis mėgsta pasakoti, kad šokti pradėjo tik sulaukęs 50-ies. Taip ir buvo. Ėmiausi vadovauti suaugusiųjų kolektyvui, trūko šokėjų, sakau vyrui: dabar eisim šokti. Niekada gyvenime nešokęs, tą daro su dideliu džiaugsmu”.

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos direktorius V. Andrejauskas Kultūros centro šokių kolektyvą „Mainytinis” lanko jau aštunti metai. 

Jų dukra Aleksanda Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) šįmet baigė bakalauro studijas. Anksčiau Šilalėje ji šoko „Lokystoje”, „Mainytinyje”, bet studijuoti rinkosi kitą kryptį – šiuolaikinį šokį. 

„Aleksandra buvo paragavusi šiuolaikinio šokio – važiuodavo į vasaros stovyklas pas Jurijų Smoriginą, norėjo gilintis į šią kryptį, geriau ją pažinti. Liaudies ir šiuolaikinis šokiai labai skiriasi: liaudies šokyje daugiau dėmesio tenka kojų ir rankų darbui, kūno laikysenai, o šiuolaikiniame svarbi viso kūno plastika, laisvas judėjimas. Nerimavome, jog ankstesnis įdirbis gali trukdyti, tačiau, kai daug dirbi, viskas įmanoma“, – dukters pasirinkimu džiaugiasi L. Andrejauskienė. 

Tiesa, Aleksandra nenutolo ir nuo liaudies šokio. Baigusi mokyklą, vienerius metus ji studijavo italų filologiją Vilniaus universitete, kadangi tais metais LMTA šokio kurso nerinko. Išbandžiusi kitą kryptį, grįžo prie savo svajonės ir pasirinko šokio studijas, tačiau liko šokti universiteto dainų ir šokių ansamblyje.

Aleksandrai netikėtai teko šokti ir šių metų Moksleivių dainų šventėje. Susirgus vienai „Raizgės“ šokėjai, ji prisijungė prie kolektyvo ir padėjo išgelbėti pasirodymą. O 2024-ųjų 100-mečio Lietuvos dainų šventėje visa šeima buvo renginio dalimi: vyras ir dukra šoko, Laima lydėjo savo vadovaujamus kolektyvus.

Susirasti antrąją pusę – sudėtinga 

Kalbamės su Laima apie kultūrą nedideliame mieste – jos kasdienėje terpėje. 

„Kaip mums čia? Gerai – turime palaikymą, jaučiamės mylimi, reikalingi bendruomenei. Kai kalbamės su kolegomis iš didmiesčių, to palaikymo jie pasigenda. Jei ko trūksta čia, tai nebent patalpų – laukiame, kol Šilalėje pagaliau renovuos Kultūros centrą, kad turėtume gražią salę”, – sako L. Andrejauskienė. 

Ji niekada nepuoselėjo ambicijų apie didesnes scenas, platesnes galimybes – profesine prasme pakako erdvės gimtajame mieste. Laima negaili Šilalei gražių žodžių. Miesto infrastruktūra puiki, čia viskas po ranka.  

„Šeimai gyventi labai gerai, bet atvažiuoti į Šilalę reikia ją jau sukūrus. Jaunų žmonių čia mažai, susirasti antrą pusę tikrai nelengva”, – pripažįsta ji, prisimindama ir kelias sėkmės istorijas – išvykusius studijuoti, didmiesčiuose antrąsias puses susiradusius ir dirbti gimtajam kraštui sugrįžusius jaunus šilališkius. 

Rajono demografinė statistikos  kreivė nuolat leidžiasi žemyn. Bet yra vienas įdomus aspektas – visose mokyklose mokinių skaičius kasmet mažėja, o štai Meno mokykloje priešingai, nuosekliai auga. Šiemet ją lankė 600 moksleivių, vien šokėjų – daugiau nei du šimtai. 

„Jauniems žmonėms reikia prasmingo užimtumo, mums visiems – kultūros”, – didžiulę savo veiklos prasmę pabrėžia L. Andrejauskienė. 

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės asmeninio albumo nuotr.

Kartais tik netikėtos aplinkybės primena, kad didžiausią vertę kuria ne pinigai, o žmonių idėjos, bendrystė ir ištikimybė tam, ką darai. Tai šiemet ypač aiškiai atsiskleidė Bilioniuose, kur jau dešimtą kartą surengtas tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“. Nors jubiliejiniais metais renginio organizatoriai finansavimo taip ir nesulaukė, pleneras ne tik įvyko – jis tapo dar šiltesnis, artimesnis ir dar kartą patvirtino, jog tikroji kultūros vertė gimsta iš žmonių pastangų ir užsidegimo. 

Tautodailės pleneras Bilionių etnografinėje sodyboje „Givenėms“ turi prasmingą pavadinimą – „Šimtmečio veidai ir vaizdai“. Plenero sumanytojos ir organizatorės seniūnė Loreta Daukantienė bei bendruomenės pirmininkė Virginija Geštautienė, o jo vardo „krikštatėvis“ kraštietis, etnokultūros puoselėtojas, dabartinis Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys prisimena, jog pirmasis tokio plenero sumanymas kilo, kai Lietuva minėjo įkūrimo 100-metį. 

„Norėjosi Bilioniams suteikti daugiau gyvybės, sugalvoti ką nors, kas išjudintų vietos žmones ir kartu pakviestų atvykti svečius. Tam pirmiausia reikėjo erdvės, nes aplink seniūnijos pastatą anuomet ganėsi gyvuliai, žmonės augino ne itin prižiūrimus daržus ir pan. Ačiū tuometei rajono valdžiai, kuri nusprendė išpirkti gyventojų žemę ir leido seniūnijai formuoti teritoriją. Gavę žemės, turėjome sugalvoti, kaip ją įveiklinti. Pasodinti parką – gražu ir prasminga, tačiau medis auga ilgai. Koncertus gali organizuoti kiekviena seniūnija, dauguma tą ir daro, bet mums norėjosi ambicingesnio sumanymo. Greičiausiai pats Bilionių piliakalnis ir greta jo esanti etnografinė sodyba tąsyk ir pasufleravo mintį, kuri ne tik pasiteisino, bet ir atnešė labai daug naudos“, – neabejoja Bilionių seniūnė L. Daukantienė.

Kasmet vykstančiuose tautodailininkų pleneruose paprastai dalyvauja įvairių sričių meistrai – medžio, akmens, juvelyrikos, odos ir kitų amatų kūrėjai. Kiekvienais metais meistrai atvyksta į Bilionius kurti ir čia praleidžia penkias dienas, o organizatorės neslepia, jog kai kurie svečiai jau tapo kone nuolatiniais plenero dalyviais, todėl kiekvienų metų programa turi būti ir pažįstama, ir kartu kitokia nei ankstesniais.

„Tai įgyvendinti sudėtinga, bet įmanoma, todėl ieškome įdomesnių, dar nepažintų kūrėjų. Šiemet turime net keturis medžio meistrus, tris keramikes, du dailininkus, po vieną kubilų, sodų rišimo, gaminių iš vytelių, akmens, odinių gaminių, žalvario papuošalų ir žemaičių valgių meistrus. Tačiau iš tiesų per penkias dienas Bilioniuose jų apsilanko gerokai daugiau, nes kasdien atvyksta ir kitų kūrėjų. Beje, viskas, kas sukurta Bilioniuose, ten ir pasilieka“, – atskleidžia V. Geštautienė.

Tad plenerų dėka miestelis jau pasipuošė išskirtinėmis skulptūromis – pašnekovės jų suskaičiuoja gerokai daugiau nei dvi dešimtis. Net ir pro Bilionius besidriekiantis „Camino Lituano“ kelias čia pažymėtas neįprastai.

„Pagalvojome, kad įprasti stulpai pernelyg neišvaizdūs, todėl meistrai sukūrė kelias skulptūras, ant kurių išraižyti tradiciniai šio kelio simboliai. Dabar žygeivius ties Bilioniais pasitinka Perkūnas, Medeina, Laumės, Kelutis ir Krivis. Plenero dalyvių sukurti ne tik mūsų parko akcentai – simbolinės skulptūros ar įamžinti seniūnijos kaimų vardai, bet ir mažosios architektūros elementai: sūpynės, pavėsinės, suolai. Be to, kūrėjai palieka ir smulkesnių darbų, kurie vėliau papuošia administracines patalpas ar tampa dovanomis rėmėjams“, – renginio naudą apibūdina seniūnė.

Bendruomenės pirmininkė priduria, jog į Bilionius atvykstantys menininkai negaili patarimų, kaip komponuoti viešąsias erdves, kur tinkamiausia statyti vieną ar kitą skulptūrą. Be to, plenero dienomis Bilioniai tampa traukos centru jaunimui ir vaikams, kurie noriai išbando įvairius tradicinius amatus.

Prisiliesti prie kūrybos knieti ne tik mažiesiems, bet ir juos atlydėjusiems suaugusiesiems, todėl dauguma plenero dalyvių ne tik kuria patys, bet ir mielai pamoko kitus.

Pynimo iš vytelių meistrė Virginija Sebestinienė iš Alytaus į Šilalės rajoną atvyko antrą kartą – pirmasis apsilankymas jai paliko itin gerą įspūdį.

„Visa šeima gyvename iš šio amato, todėl į Bilionius atsivežu daug jau pagamintos produkcijos ir didžiąją jos dalį čia parduodu. Nors iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad lankytojų nėra daug, iš tiesų jų netrūksta“, – su šypsena pasakoja kūrėja.

Ji pabrėžia, kad dalyvavimas tokiuose renginiuose yra puiki galimybė supažindinti visuomenę su senaisiais amatais, pabūti tarp žmonių, kurie domisi, vertina, o neretai ir įsigyja išskirtinių dirbinių.

„Juk mano nupintų vyžų kasdien neavėsi – jos ištižtų vos įbridus į pirmą rasotą žolę. Moku jas pinti, galiu parodyti, kaip tai daroma, tačiau jų nepardavinėju. Apskritai mėgstu atkurti muziejuose matytus daiktus. Smagu, kad kai kurie jų, pavyzdžiui, riešutų pintinė, jau tapo paklausiais gaminiais, o su kūdikio lopšiu istorija panaši kaip ir su vyžomis“, – pasakoja Dzūkijos atstovė.

Žalvario dirbinių meistras Jurijus Mochnačiovas su žmona Dalia Bilioniuose atstovavo savo įmonei „Žalvario jūra“ ir buvo vieni iš tų, kuriems darbo netrūko. Menininkai atvirai pasakojo tiek apie savo gyvenimą, tiek apie dirbinius bei jų kainas. 

Pasirodo, Jurijus – vadinamasis meilės emigrantas, rusas, gimęs ir užaugęs Užuralėje, Permėje, su lietuvaite žmona susipažinęs Maskvoje, kur abu studijavo.

„Nors esu iš metalurgų šeimos, nuo jaunystės traukė menai – teko dirbti batų gamyboje, operos ir baleto teatre ir kitur, kol supratau, kad vien iš dailės išgyventi bus sunku. Tuomet su šeima nusprendėme imtis verslo, apsistojome ties žalvariu. Bandome įvairius jo apdirbimo būdus, taikome skirtingas technologijas. Taip, šiuo metu žalvario dirbiniai yra brangūs, bet galiu nuraminti – jie jau niekada nebebus pigesni“, – sklandžia lietuvių kalba juokauja Kaune gyvenantis menininkas. 

„Dar vedame edukacijas, todėl, matyt, per jas organizatoriai apie mus ir sužinojo. Jei pleneras vyks kitais metais, būtinai norėsime dalyvauti – esame sužavėti ir išskirtine vieta, ir greta stūksančiu piliakalniu, menančiu istorinius laikus bei teikiančiu sielos ramybę. Be to, Bilionių plenere nėra komercijos, o menininkams tai labai svarbu“, – džiaugiasi Dalia.

Iš Šilutės rajono atvykusiai Julijai Jauniuvienei paklūsta kruopštumo reikalaujantys dirbiniai, kaip ir žalvario meistrai, ji taip pat pastebi ypatingą Bilionių sodybos „Givenėms“ aurą.

„Sutinkame itin svetingus ir draugiškus žmones. Prekyba svarbi mugėse, o čia vienija bendrystė. Dėl to kasdien ir pati stengiuosi šio bei to naujo išmokti“, – pasakoja Julija.

Bilionių plenere šiemet ji mokė rišti sodus, tačiau susidomėjusiųjų, anot jos, nebuvo daug – šiandien žmonės skuba, jiems reikia visko čia ir dabar, o sodų kūrimas reikalauja susikaupimo, vidinės ramybės.

„Svarbiausia, kad žmogui tai patiktų – tik tada pavyks „skambantis“ sodas. Kai išgirstu žodį „brangu“, visada pasiūlau pabandyti sodą susirišti patiems. Šį amatą išbandžiau prieš septynerius metus ir, kaip matote, išmokau“, – atskleidžia šilutiškė.

Vis dėlto baigiantis šiųmečiam jubiliejiniam renginiui jo organizatorės negalėjo tvirtai pasakyti, ar susitikimas Bilioniuose įvyks ir kitąmet.

„Šiemet negavome finansavimo, neturėjome iš ko mokėti už edukacijas, bet, mūsų nuostabai, menininkai sutiko dirbti nemokamai ir programos trumpinti jokiu būdu nenorėjo. Dar vieni mūsų geradariai – sodybos „Givenėms“ savininkai Edita ir Darius Navardauskai, šiemet plenero dalyvius priėmę nemokamai. Juos dar reikėjo ir apgyvendinti, o iš viso susirinko 13 žmonių“, – sako L. Daukantienė ir V. Geštautienė.

Atsidėkodami už svetingumą, meistrai sodybos šeimininkams sugalvojo ypatingą dovaną: sodybą saugojęs „Rūpintojėlis“, iki šiol neturėjęs savo vietos, buvo „apgyvendintas“ koplytėlėje, kuria pasirūpino medžio drožėjas Alvydas Pocius. Restauruota ir taip pat bus įkurdinta naujai jai parengtoje vietoje ir Marijos skulptūra – kad bilioniškiai turėtų kur rinktis gegužinių pamaldų giedojimui.

Organizatorės išskirtinai dėkingos buvusiai bendruomenės pirmininkei Leonidai Paalksnienei ir visai bendruomenei, kuri penkias dienas rūpinosi plenero dalyvių maitinimu bei žemaitiškų valgių edukacijomis. Visi ragavo ir žemaitiškų, ir „čirvinių“ blynų, srėbė išskirtinius troškinius, gardžiavosi saldumynais ir kt. Bendruomenei į pagalbą atskubėjo ir ankstesnių plenerų dalyviai bei lankytojai, kurie atvyko ne tuščiomis, o nešini savo pagamintais sūriais, uogienėmis, sūdytais bei rūkytais lašiniais.

Vakarais, metę kaltus ar vyteles į šalį, kas tik galėjo, griebdavo muzikos instrumentus ir užtraukdavo dainą taip, kad aidėdavo piliakalnio skliautai.

Tautodailės plenero pėdsakų Bilioniuose liks ir šiemet: ant ąžuolo įsitaisys bilioniškių namus nuo gaisrų saugosiantis Šv. Florijonas, kurį sukūrė skulptorius Adolfas Teresius, medžio drožėjas Nerijus Alšauskas pagamino dekoracijų Bilionių klojimo teatrui, o kur stovės Raimundo Puškoriaus sukurtas Izidorius Sėjikas, turės nuspręsti pati bendruomenė.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Pasibaigus kasmetiniam žemės ūkio naudmenų ir kitų plotų deklaravimui, kuris šiemet truko nuo balandžio 13 d. iki birželio 22 d., Žemės ūkio ministerija apibendrino pirmuosius rezultatus.Šiemet patvirtinta 107,2 tūkst. paraiškų (pernai – 110,1 tūkst.), kuriose deklaruota 2 910,1 tūkst. ha žemės ūkio naudmenų (pernai – 2 915,1 tūkst. ha). Statistikos duomenys patvirtina ilgalaikę Lietuvos žemės ūkio tendenciją – pareiškėjų skaičius mažėja, tačiau deklaruojami plotai beveik nesikeičia,  todėl didėja vidutinis vienam pareiškėjui tenkantis deklaruotas plotas. Šiemet jis siekia 27,1 ha (2025 m. – 26,5 ha). Pastebima, kad vis daugiau dėmesio skiriama aplinkosaugai ir tvaresniam ūkininkavimui.

Populiarėja tvarios ūkininkavimo praktikos

Nuo pat Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (SP) įgyvendinimo pradžios populiariausios išlieka ekologinės sistemos „Veiklos ariamojoje žemėje“ gamybinės veiklos. Pernai įsigaliojus SP pakeitimams, dalyvaujant gamybinėse veiklose nebereikalaujama rinktis negamybinių veiklų.

Pagal veiklą „Augalų kaita“ šiemet, palyginti su 2025 m., deklaruotas 4 proc. didesnis plotas: 2026 m. – 821,2 tūkst. ha,  2025 m. – 788,9 tūkst. ha. Veikloje dalyvavo beveik 5 proc. daugiau pareiškėjų.

Šiemet pagal veiklą „Tarpiniai pasėliai“ deklaruotas plotas 8 proc. didesnis nei pernai (2026 m. – 435,9 tūkst. ha, 2025 m. – 404,8 tūkst. ha), nors paraiškų pateikta 4 proc. mažiau.

Pagal veiklą „Neariminės tausojamosios žemdirbystės technologijos“ deklaruotas plotas (1,581 mln. ha) nežymiai (1 proc.) sumažėjo, palyginti su 2025 m. (1,601 mln. ha). Pareiškėjai (93 proc.) mieliau rinkosi kitus bearimių technologijų žemės dirbimo būdus (1,478 mln. ha), kuriems taikomi paprastesni reikalavimai ir už kuriuos skiriama mažesnė išmoka – 20 Eur už ha. Pasirinkusiems tiesioginę sėją (7 proc. arba 103 tūkst. ha) mokama 66 Eur už ha išmoka.

Deklaravimo rezultatai rodo, kad pagal veiklą „Sertifikuotos sėklos naudojimas“ deklaruotas plotas padidėjo 13 proc. iki 296,6 tūkst. ha (2025 m. – 262,8 tūkst. ha), nors paraiškų pateikta 4 proc. mažiauŠiemet mažiau ūkininkų dalyvavo veikloje „Kraštovaizdžių elementų priežiūra“, nes daliai jų jau baigėsi 2023 m. prisiimti įsipareigojimai. Pagal šią veiklą ne tik 15 proc. sumažėjo deklaruotas plotas (2026 m. – 7,5 tūkst. ha, o 2025 m. – 8,9 tūkst. ha), bet ir pateikta 11 proc. mažiau paraiškų (2026 m. – 10,7 tūkst.,  2025 m. – 12 tūkst.). 

Šiemet ūkininkai noriau prisiėmė vienų metų įsipareigojimus pagal veiklą „Trumpaamžių medingųjų augalų juostos“, pagal kurią deklaruota 43 proc. daugiau ploto nei praėjusiais metais (2026 m. – beveik 2,5 tūkst. ha, o 2025 m. – 1,7 tūkst. ha).

Dar aktyviau nei praėjusiais metais ūkininkai rinkosi dalyvauti „Kompleksinės pievų ir šlapynių priežiūros schemos“ veikloje „Ekstensyvus daugiamečių pievų tvarkymas ganant gyvulius“. Toks aktyvumas sietinas su tuo, kad ūkininkai su tais pačiais gyvuliais gali dalyvauti ir ekologinėje sistemoje „Gyvūnų gerovė“, ir šioje veikloje. Palyginti su 2025 m., šiemet pagal minėtą veiklą deklaruotas 13 proc. didesnis plotas (2026 m. – 74,7 tūkst. ha,  2025 m. – 66,2 tūkst. ha).

Tarp ūkininkų populiari išlieka ir ekologinė sistema „Tausojanti vaisių, uogų ir daržovių programa (NKP)“. Šiais metais deklaruotas plotas (8,9 tūkst. ha), palyginti su 2025 m. (beveik 7,9 tūkst. ha), padidėjo 14 proc., o paraiškų pateikta 23 proc. daugiau. Tai rodo, kad priemonė populiarėjo ir tarp smulkesnių pagal plotą ūkių.

Be to, šiais metais suaktyvėjo dalyvavimas ekologinėje sistemoje „Ariamosios žemės keitimas pievomis, jos išlaikymas ir priežiūra“. Pagal jos veiklą „Ariamosios žemės keitimas pievomis“ deklaruota 49 proc. daugiau ploto (2026 m. – 15,9 tūkst. ha, o 2025 m. – 10,7 tūkst. ha), o pagal veiklą „Daugiamečių pievų išlaikymas ir priežiūra“ – 23 proc. daugiau ploto (2026 m. – 55,5 tūkst. ha, o 2025 m. – 45,2 tūkst. ha).

Auga ekologinių ūkių plotai

Šiemet ekologiniai ūkiai (įskaitant pereinančius į ekologinį ūkininkavimą) deklaravo apie 325,8 tūkst. ha, t. y. 48,8 tūkst. ha (18 proc.) daugiau nei 2025 m.

Pereinančiųjų prie ekologinio ūkininkavimo deklaruotas plotas šiais metais, palyginti su praėjusiais, padidėjo 1,5 karto.

Sertifikuotų vaisių, uogų, daržovių, vaistažolių ir prieskoninių augalų deklaruotas plotas šiemet buvo 2,9 tūkst. ha (34 proc.) didesnis, palyginti su pernai.

Deklaruotų daugiamečių žolių plotas (124,6 tūkst. ha) 15 proc. viršijo deklaruotą praėjusiais metais (108 tūkst. ha). Padidėjo (19 proc.) ir deklaruojamų ekologinių bei pereinančių į ekologinę gamybą javų plotai (2025 m. – 138,5 tūkst. ha, 2026 m. – 165,4 tūkst. ha). Taip pat 14 proc. išaugo plotai, kuriuose auginami javai ir daugiametės žolės sėklai (2025 m. – 18,5 tūkst. ha, 2026 m. – 21,1 tūkst. ha). 

Deklaruoti plotai – panašūs

Šiemet paraiškos buvo teikiamos ir pagal kitas SP priemones. „Natura 2000“ teritorijoje deklaruota 19,9 tūkst. ha pievų ir 10,7 tūkst. ha miško ploto. Pagal priemonę „Laukinių paukščių apsauga už „Natura 2000“ teritorijos ribų“ daugiamečių pievų deklaruota 13,5 tūkst. ha. Šiose teritorijose deklaruoti plotai panašūs kaip ir praėjusiais metais. Vietovėse su gamtinėmis ar kitomis specifinėmis kliūtimis taip pat išlaikyti panašūs rezultatai, kaip ir praėjusiais metais (apie 726,7 tūkst. ha).

Daugiamečių pievų atkurti nereikės

2026 m. deklaruotos daugiametės pievos ir joms priskiriami plotai sudaro apie 540,4 tūkst. ha, t. y. jų kiekis panašus kaip ir ankstesniais metais. Kaip ir prognozuota, šie plotai reikšmingai nesumažėjo. Iš šio ploto apie 423,1 tūkst. ha sudaro daugiametės pievos, o likusią dalį – kiti daugiametėms pievoms priskiriami plotai, įskaitant plotus, dalyvaujančius ekologinėse bei aplinkosaugos priemonėse. Bendras Lietuvos daugiamečių pievų plotas, įskaitant ir nedeklaruotas daugiametes pievas, siekia apie 654,7 tūkst. ha.

Svarbu pažymėti, kad nuo 2026 m. pagal GAAB 1 standartą leidžiamas daugiamečių pievų ploto referencinio santykio sumažėjimas, palyginti su 2018 m., padidintas iki 10 proc. (anksčiau buvo 5 proc.). Kol kas Lietuvoje nėra rizikos, kad ūkininkams tektų atkurti daugiametes pievas. Vis dėlto, kaip ir ankstesniais metais, išlieka bend-ra daugiamečių pievų plotų mažėjimo tendencija, susijusi su struktūriniais žemės ūkio pokyčiais, todėl ūkininkai raginami išlaikyti turimus daugiamečių pievų plotus ir jų nearti be būtino poreikio, siekiant išvengti galimos atkūrimo prievolės.

Ką dar svarbu žinoti

Galutiniai žemės ūkio naud-menų ir kitų plotų deklaravimo duomenys paaiškės vėliau, kai Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos baigs administruoti visas 2026 m. gautas paraiškas.

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog SP nustatyti ekologinių sistemų, kaip ir kitų tiesioginių išmokų rūšių, finansiniai vokai 2026 m. nesikeičia. Todėl populiarėjant vienoms priemonėms ir pagal jas deklaruojant daugiau, nei buvo numatyta ploto, išmokų dydžiai mažėja, tačiau ne labiau nei pagal SP priemonei nustatytas mažiausias išmokos dydis.