Iki gruodžio 23 d. priimamos paraiškos paramai pagal Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano (Strateginis planas) intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Parama bus teikiama supaprastinta tvarka ir atsisakant perteklinių reikalavimų. 

Ūkio modernizavimas – būtinybė 

Ūkių modernizavimas – kelias į tvarios žemės ūkio gamybos kūrimą, naujų technologijų ir inovacijų diegimą, konkurencingumo pasaulio rinkoje didinimą.

„Labai gerai, kad yra galimybė gauti paramą ūkiui modernizuoti. Mes savo produkciją esame priversti parduoti ne taip, kaip, tarkime, kavinėje, kur lankytojas moka tiek, kiek nustatyta. Mums kainą nustato supirkėjai. Jie pasako, kad mokės tiek ir tiek. Nori parduok, nenori – apsisukam ir išvažiuojam. Laikyk tu tuos savo ekologiškai auginamus gyvulius. Jei ne parama, nežinau, ar daug kas galėtų įsigyti naujos technikos ar įrangos“, – vidutinio ūkio rūpesčiais dalijasi Skuodo rajone mišrų ekologinį ūkį plėtojantis Henrikas Stripinis. 

Jis 2020 m., pasinaudodamas paramos, suteiktos pagal Lietuvos kaimo­ plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklos sritį „Investicijos į žemės ūkio valdas“ lėšomis, įsigijo prie traktoriaus kabinamą šienapjovę ir ritininį­ presą. 

„Turėdami modernesnę techniką, pasiekiame didesnį darbo našumą ir geresnių rezultatų. Juk mes, ūkininkai, dirbame ne tik sau, bet ir kitiems, nes nuo mūsų darbo priklauso, kokie maisto produktai pateks ant šalies gyventojų stalo. Todėl nereikėtų galvoti, kad modernią techniką perkame norėdami pasirodyti prieš kaimyną. Ūkius modernizuojame todėl, kad to reikalauja gyvenimas. Pagaliau nauja technika yra draugiškesnė aplinkai“, – svarsto ūkininkas.

Galimas paramos dydis ir intensyvumas

Šiam kvietimui paramai pagal Stra­teginio plano intervencinę priemonę „Investicijos į žemės ūkio valdas“ skirtas 40 mln. eurų biudžetas, kuris neskirstomas pagal atskirus žemės ūkio sektorius. Tad paraiškas paramai gauti gali teikti visi žemės ūkio sektoriai: pieninė galvijininkystė, mėsinė gyvulininkystė (įskaitant mėsinę galvijininkystę, avininkystę, ožkininkystę, triušininkystę, kiaulininkystę, paukštininkystę (įskaitant kiaušinių gamybą) ir kitus gyvulininkystės sektorius), taip pat sodininkystė, daržininkystė, uogininkystė bei kiti augalininkystės sektoriai.

Paramos galės kreiptis ūkininkai ir žemės ūkio veiklą vykdantys juridiniai asmenys, kurių ūkių vidutinis ekonominis dydis (VED), išreikštas produkcijos standartine verte, yra ne mažesnis kaip 30 001 Eur. Prašomos paramos dydis projektui iki 80 tūkst. Eur arba iki 280 tūkst. Eur, kai teikiama investicinė parama ir lengvatinė paskola.

Paramos intensyvumas visuose sektoriuose negali būti didesnis kaip 40 proc. tinkamų finansuoti išlaidų. Jauniesiems ūkininkams kreipiantis paramos penkerių metų laikotarpiu nuo jų įsisteigimo dienos, pagal šią intervencinę priemonę pirmą kartą, intensyvumas gali būti padidintas 20 proc. punktų, bet didžiausias paramos intensyvumas negali būti didesnis kaip 60 proc. tinkamų finansuoti išlaidų vertės.

Remiamas žemės ūkio produktų gamyba ir žemės ūkio valdoje pagamintų ir (arba) išaugintų žemės ūkio produktų perdirbimas.

Paramos lėšų panaudojimas

Pasinaudojant paramos lėšomis, galima įsigyti naują žemės ūkio techniką ir naują žemės ūkio įrangą, naujus technologinius įrengimus, skirtus žemės ūkio sektoriaus pirminiams žemės ūkio produktams perdirbti, naują kompiuterinę ir programinę įrangą, susijusią su įsigyjamos įrangos ar technologinio proceso valdymu. Taip pat galima pirkti naujas N kategorijos transporto priemones, kaip nurodyta Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, skirtas žemės ūkio produktams gabenti: pienovežius, sunkvežimius ūkiniams gyvūnams vežti, transporto priemones su temperatūriniu režimu. Pasinaudojant parama, galima statyti ar remontuoti (kapitalinis ir paprastas remontas) žemės ūkio veiklai reikalingus ir projekte numatytus pastatus ir (arba) statinius. Statybinių medžiagų įsigijimas finansuojamas tik tuo atveju, kai projekte numatytai veiklai žemės ūkio sektoriuje vykdyti būtinų pastatų ir (arba) statinių statybos, rekonstravimo ar kapitalinio remonto darbai atliekami ūkio būdu. Be to, paramos lėšas galima naudoti infrastruktūrai valdoje, jei ji susijusi su žemės ūkio sektoriaus žemės ūkio produktų gamyba ir (arba) perdirbimu, įskaitant pirminį perdirbimą, ir paruošimu realizacijai, daugiamečiams augalams ir jų sodinimo paslaugoms, naujiems bepiločiams orlaiviams, kurie priskiriami specialiajai kategorijai ir kurių didžiausia kilimo masė viršija 25 kg, ir kurie skirti žemės ūkio sektoriuje sėjos ir (arba) trąšų barstymo darbams atlikti.

Parama teikiama supaprastinta tvarka

„Man parama buvo suteikta supaprastinta tvarka. Tai palengvino ir paraiškos rengimą, ir teikimą, ir gautos paramos administravimą. Mačiau, kad supaprastinta tvarka bus priimamos paraiškos ir per šį kvietimą. Labai gerai, kad atsisakome perteklinių reikalavimų, – mintimis dalijasi H. Stripinis. – Vienas tokių – atsisakymas reikalavimo pateikti su pareiškėju susijusių asmenų (sutuoktinių, brolių, seserų, vaikų) sutikimus dėl asmens duomenų tvarkymo.“ 

„Šiame kvietime yra ir daugiau naujovių. Dabar žemės ūkio technikos ir įrangos kai kurių rūšių tinkamų finansuoti išlaidų vertė bus apskaičiuojama tik pagal fiksuotuosius įkainius. Tad įsigyjant žemės ūkio techniką ir įrangą, kuriai nustatyti fiksuotieji įkainiai, pareiškėjui nereikės teikti 3 komercinių pasiūlymų, vykdyti pirkimų. Fiksuotų įkainių naudojimo tvarka palengvins administracinę naštą tiek paramos gavėjams, tiek ją administruojančioms institucijoms, – šio kvietimo laikotarpio naujienas pristato Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Paramos verslui skyriaus vyriausioji specialistė Milda Jusienė. – Žinoma, tiems pareiškėjams, kurie norės pirkti techniką ar įrangą, kuriai nėra nustatyti fiksuoti įkainiai, išlieka reikalavimas pateikti 3 komercinius pasiūlymus ir vykdyti pirkimus.“

ŽŪM specialistė primena, kad, teikiant paraišką supaprastinta tvarka, nereikalingas atskiras verslo planas. Informacija, kurios reikia nustatyti pareiškėjo atitikčiai ir gyvybingumui, pateikiama paraiškoje. Taip pat pareiškėjas gali pasirinkti, iš kurių metų – ataskaitinių ar iš praėjusių, pateikti duomenis, pagal kuriuos bus apskaičiuotas grynasis pelnas, skolos rodiklis ir einamojo likvidumo koeficientas.

„Nereikia pateikti ir penkerių metų prognozių. Paraiška bus vertinama ne pagal prog­nozinius, bet pagal faktinius duomenis, – pabrėžia M. Jusienė. – Šiam kvietimui nustatyti ir nauji projektų atrankos kriterijai. Jų yra septyni ir visi jie taikomi vienodai visiems žemės ūkio sektoriams. Skirtingai nuo ankstesnių kvietimų, per šį bus sudaroma viena projektų pirmumo  eilė visiems žemės ūkio sektoriams.“

Jono STRAZDAUSKO nuotr.

Darbo vietų trūkumas skatina gyventojus darbo ieškoti toliau nuo namų, tačiau pastaruoju metu pasigirsta nuomonių, kad atvažiuojantys dirbti iš kitų savivaldybių esąs grynas nuostolis rajono biudžetui, mat gyventojų pajamų mokestį žmogus moka ten, kur yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Pirmieji apie tai prabilo tauragiškiai, nepatenkinti Šilalėje gyvenančių socialinių darbuotojų „invazija“ į Šeimos gerovės centrą. Tačiau nemažai tau­ragiškių dirba ir Šilalėje, o įstaigų vadovai neslepia, jog yra atvažiuojančių ir iš dar tolimesnių vietovių. 

Kilo įtarimų dėl protekcijų

Šį rudenį net keli tauragiškiai nusistebėjo Šeimos gerovės centre atsiradusiomis tendencijomis. Žmonės susidarė nuomonę, kad lygiai prieš 3 metus šiam centrui pradėjusi vadovauti buvusi Šilalės savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Danguolė Rač­kauskienė konkursuose ir atrankose pirmenybę neva suteikia savo kraštiečiams.

Kad reikia darbuotojų, Tauragės šeimos gerovės centras savo interneto puslapyje šiemet skelbė net 12 kartų: keturis kartus ieškota individualios priežiūros darbuotojų, dukart – vyriausiųjų atvejo vadybininkų, finansininko, kineziterapeuto, socialinio darbuotojo darbui su šeimomis.  

Priėmė į darbą ir padalinio vadovą – nuo pavasario šio centro Vaiko globos ir priežiūros padaliniui vadovauja buvusi Šilalės visuomenės sveikatos biuro direktorė Loreta Petkuvienė. Ta­čiau D. Račkauskienė tvirtina, jog L. Pet­ku­vienės dirbti specialiai nekvietė, ji dalyvavo konkurse, nes ieškojo darbo, o specialistų, kurie turi 10 metų vadovavimo patirtį ir vadybinio darbo kategoriją, nedažnai pasitaiko. 

„Mes iš to paslapties nedarome – įstaigos interneto puslapyje skelbiamos visų darbuotojų pavardės. Tačiau kas dar dirba iš Šilalės, aš nežinau. Ne­ieš­kau ir nekviečiu atvykti šilališkių. Apie laisvas darbo vietas informuojame viešai, todėl esame gavę prašymų ir iš Raseinių, ir iš Jurbarko. Tauragės savivaldybėje yra daug daugiau važinėjančių dirbti iš Šilalės, man atrodo, nieko tokio, kad žmonės važiuoja dirbti į regiono centrą. Džiaugiuosi, kad jie gerai dirba“, – sako Tauragės šeimos gerovės centro direktorė. 

Nuostolis rajono biudžetui

Pasak D. Račkauskienės, į darbą žmonių „iš gatvės“ ji nepriima, o vertina juos pagal kompetenciją – reikalauja patirties, kvalifikacijos, kad specialistas galėtų iš karto pradėti dirbti ir teiktų tik kokybiškas paslaugas. 

„Ar tokių žmonių nėra Tauragėje, kad turi dirbti šilališkiai?“ – stebisi vietiniai gyventojai. 

Pasak skeptiškai į kaimynus žiū­rinčių tauragiškių, to neturėtų bū­ti, nes Tauragės savivaldybė pra­­randa biudžeto pajamas – gy­ventojų pajamų mokestis nu­kreipiamas į tos savivaldybės biu­­džetą, kurioje darbuotojas yra dek­laravęs gy­venamąją vietą. 

Net jei specialiai šilališkiai į darbą Tauragės šeimos gero­vės centre ir nekviečiami, jų ten daugėja. Štai spalio mėnesį skelbtą konkursą užimti socia­linio darbuotojo dar­bui su šei­momis pareigas ir vėl laimėjo iš Šilalės atvykusi spe­cia­listė. D. Račkauskienė tikina, jog kito pasirinkimo nebuvo. Lap­kri­čio 4 d. vykusioje atrankoje pano­ro dalyvauti keturi kandidatai. Į šias pareigas pretendavo dvi Tau­ragės rajono gyventojos, kitos dvi socialinės darbuotojos, pasak D. Račkauskienės, nuro­dė deklaravu­sios­ gyvenamąją vie­-­tą Šilalės sa­vi­val­dybėje. 

„Tačiau iš keturių pretenden­čių į atranką atvyko tik viena, ji yra Šilalės gyventoja. Darbas su prob­lemų turinčiomis šeimomis nėra lengvas, reikia žmogaus, kuris bū­tų stiprus emociškai, sugebėtų bendrauti, nekeliant konfliktų. Daug­ streso šiame darbe“, – teigia Šei­mos­ gerovės centro vadovė. 

Anot jos, nekeista, kad kelios kan­didatės persigalvojo­ ir į atranką neatvyko. Pareigy­bė laikina, vos­ keliems mėnesiams, nes jau kovą grįš nuolatinis darbuo­tojas. Bet jei darbuotoja gerai užsireko­men­duos, gal ir bus palikta dirbti – specialistų Šeimos gerovės centrui nuolat trūksta. 

Savivaldybė problemos nemato

Trūksta specialistų ir Šila­lės­ savivaldybės administ­ra­ci­­­­jai­ bei kai­ kurioms rajono įstaigoms, todėl Šilalėje stebi­mas atvirkščias procesas – į mūsų rajoną važinėjančių iš ­kitų savivaldybių taip pat yra­ gana nemažai. Ir nors k­a­te­goriškai teigti apie protega­vi­­­mus, nors neretai jie ir aki­vaizdžiai matomi, negalima, vis tik niekas nepaneigs, kad neretai, priimant į darbą, nulemia ne vien kvalifikacijos bei kategorijos, bet ir tokie subjektyvūs dalykai, kaip pažintys ar simpatijos. „Šilalės artojas“ daugybę kartų rašė, kad, ypatingai po rinkimų, įstaigų vadovai staiga atranda naujų etatų ir juos „sėkmingo atsitiktinumo“ dėka užima draugai, giminaičiai, par­tijos bičiulių artimieji ir pan. Politikai ir valdininkai kaskart­ tokius atvejus „pridengia“ argumentais dėl kom­petencijos. Bet geriausias pavyzdys yra neseniai vie­nos konkurso laimėtojos kom­pe­tenciją paneigęs teismo sprendimas... 

Šilalės savivaldybės administra­ci­jos direktorius Andrius Jančauskas pripažįsta, jog ir mūsų savivaldybėje dirba ne­ma­žai­ kitų rajo­nų gyventojų, taip pat ir tau­ragiškių. Tarkime, ne taip seniai sa­vi­valdybės administra­ci­joje įsi­darbino iš Tauragės atvykstanti auditorė, „ant ru­be­žiaus“, bet jau Šilutės sa­vi­valdybėje, gyvena ir savival­dy­bės atstovė spaudai, kitame ra­jone mokesčius moka ir vyriausioji architektė. 

„Taip, bet kokiu atveju yra svarbu, kad mokesčiai liktų mūs­ų rajono biudžete, bet da­­bar toks metas, kai reikia konkuruoti dėl specialistų, o kon­kursuose durys visiems a­tviros – gali dalyvauti ne tik gyvenantieji Šilalėje. Mielai pri­imame į darbą savo rajono gyventojus, bet visada, jei tik turime iš ko rinktis, renkamės ne pagal gyvenamąją vietovę, o pagal kompetenciją“, – tikina A. Jančauskas.   

Šilalės socialinių paslaugų na­mų direktoriaus pavaduo­to­ja socialiniam darbui Lore­ta Bujienė sako, jog gal tik vie­ną kartą prašymą dalyvauti kon­kurse buvo pateikusi ne Ši­lalės rajono gyventoja. 

„Neatsimenu, ar ji buvo iš Tauragės, bet tokių atvejų mū­sų įstaigoje būna retai“, – sako L. Bujienė. 

Nemažai iš kitur atvažiuo­jančių specialistų dirba Šilalės sveikatos centre, nes medikų trūkumas tampa vis didesne problema visoje šalyje. Tokią pat specialistų trūkumo prob­lemą sprendžia ir švietimo įs­taigos, ypač kaimo gimnazijos, mielai priimančios dirbti iš kitų rajonų atvykstančius mokyto­jus. Jų mokami mokesčiai į Ši­lalės savivaldybės biudžetą, iš­­ kurio jie gauna atlyginimą, nepatenka. Kita vertus, ir ger­bū­viu, kurį sukuria sumokami pinigai, jie naudojasi ten, kur gyvena, kur mokosi jų vaikai, gydosi tėvai. 

Todėl svarbiausia, matyt, ne kur sumokami mokesčiai, o tai, ar sąžiningai atrenkami nauji darbuotojai. Tik tokiu atveju galėsime kalbėti apie konkursų skaidrumą ir pretendentų tin­kamumą vienoms ar kitoms pareigoms. 

Daiva BARTKIENĖ

Praėjusią savaitę „Šilalės artojo“ skaitytojai pastebėjo, kad vėlyvais vakarais Šilalės autobusų parko elektri­niai autobusai, lydimi lengvojo automobilio, kolona išvyksta į Tauragę. Keliones užfiksavę ir filmuotą medžiagą redakcijai atsiuntę šilališkiai svarstė, jog gal autobusai naktimis Tauragėje įkraunami, kad rytą galėtų išvykti į maršrutus. Tačiau, pasirodo, tokių pasivažinėjimų priežastis – jų techninis aptarnavimas: to daryti atvykę specia­listai iš Turkijos nešildomose Šilalės įmonės garažuose dirbti nesiryžo, tad teko prieglobsčio ieškoti pas kaimynus...

Daiva BARTKIENĖ

Skaitytojų nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 90

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje buvo paskelbtas senųjų fotografijų konkursas „Mano ir mūsų istorija“. Konkursas yra Etninės kultūros plėtros programos „Mūsų protėviai – mūsų istorija“, kurią finansuoja Šilalės rajono savivaldybė, dalis.

Konkurso metu mokiniai ta­po šeimos muziejininkais: ieškojo senų fotografijų, rinko apie jas informaciją, užrašinėjo sa­vo šeimos bei krašto istorijas. Taip vaikai artimiau pabend­ravo su savo seneliais ar net proseneliais, daugiau sužinojo apie šeimos praeitį, kokiomis veiklomis ar amatais jie užsiėmė, kaip šventė tradicines šventes, kokius pagrindinius dirbo darbus, kokia buvo jų buitis ir kasdienybė.

Senųjų fotografijų konkurse dalyvavo 17 gimnazistų, kurie konkursui pateikė net 472 fotografijas. Mokiniai nešė ne tik pavienes jau pageltusias fotografijas, bet ir albumus, pilnus įdomiausių istorinių nuotraukų. Visas jas konkurso organizatoriai nuskenavo ir išsaugojo skaitmeninėje laikmenoje, kuri nuo šiol bus gimnazijos muziejuje. 

Iš šitokios gausybės išrinkti įspūdingiausias nebuvo lengva,

bet išskirta 10 įdomiausių, atsižvelgiant į jų turinį, amžių, aprašymą. Nuotraukos atspausdintos ant fotodrobių ir bus eksponuojamos gimnazijos skaitykloje visą gruodžio mėnesį.

Visiems mokiniams, dalyvavusiems šiame konkurse, gimnazijos direktorius Juozas Žymančius bei organizatorė, dailės ir technologijų mokytoja metodininkė Diana Rupšienė įteikė padėkas bei atminimo dovanėles. 

Parodoje eksponuojamos Eglės Grabauskaitės, Anetos Pet­kutės, Augustės Kovaliovai­tės, Aurėjos Merkelytės bei Ind­rės Pavilonytės fotografijos. Ne­abejotina, jog visos užfiksuotos akimirkos vertingos ne tik konkrečios šeimos, bet ir krašto istorijai – jos liudija apie papročių bei tradicijų autentiškumą ir išskirtinumą.

Nuoširdžiai dėkojame dalyviams už kiekvieną konkursui pateiktą fotografiją, o dailės ir technologijų mokytojai metodininkei D. Rupšienei už išskirtinę idėją ir etninės kultūros puoselėjimą. 

Irena TVERIJONIENĖ 

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui 

AUTORĖS nuotr.

Kauno r. Lapių pagrindinėje mokykloje įvyko respubli­kinis 5–12 klasių mokinių tapybos darbų konkursas „Ru­dens natiurmortas. Vienspalvis koloritas 2024“. Šiais me­tais 13-ajame kūrybiniame renginyje dalyvavo net 78 mo­kiniai iš 28 Lietuvos ugdymo įstaigų. 

Dalyviai, turėdami 3 valandas tapymui, kūrybiškai perteikė natiurmortus, pasirinkdami vienspalvės tapybos techniką, kuri, kaip paaiškino renginio organizatorė ir Lapių pagrindinės mokyklos dailės mokytoja ekspertė Dalia Audėjaitienė, leidžia perteikti formą ir emocinę prasmę naudojant tik vienos spalvos atspalvius.

Šiame konkurse dalyvavo ir Ši­lalės Dariaus ir Girėno progimnazijos mokinės – šeštokė Miglė Monkutė ir aštuntokė Ema Monkutė. Abi merginos pateko tarp 21 nominanto. Visų dalyvių darbus vertino kompetentinga 5 narių komisija, vadovaujama Vytauto Di­džiojo universiteto Kauno fakulteto tapybos katedros profesoriaus Prano Griušio. 

Po konkurso toje pačioje mokykloje įvyko laureatų apdovanojimai. Šventinio renginio metu skambėjo Kauno fortepijoninio trio muzika, sveikinimo žodžius tarė ir apdovanojimus įteikė Kauno rajono savivaldybės švietimo skyriaus, švietimo centro atstovai bei Au­relijos Makūnienės labdaros ir paramos fondas.

Ema savo amžiaus gru­pėje no­minuota už tapybinio darbo šiuolaikiškumą, o Miglė sa­vo amžiaus grupėje užėmė 3-ią vietą. Jaunosioms menininkėms įteikti diplomai ir dovanos. Džiaugiamės pasiektais rezultatais.

Ilona VENCKIENĖ,

Eglė DAUBARAITĖ

Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazijos dailės mokytojos

AUTORIŲ nuotr.

Artėja Kalėdos – pati didžiausia metų šventė, kuri džiugina kone visus. Gal yra koks vienas kitas „Grinčas“, bet vis tiek dauguma žmonių šią šventę „adaptuoja“ pagal poreikį. Kai kam tai labai religinė ir tikėjimu grįsta, kai kam linksma, kai kam labai šeimyniška. Man asmeniškai didesnė šventė yra Kūčios – manau, kad tai lemia vaikystės įpročiai. Sovietiniais metais niekas neturėjo lais­vadienių, kad galėtų švęsti Kalėdas, bet Kūčių vakarienė, esu įsitikinusi, būdavo kiekvienų, ku­riems jos yra svarbi lietuvybės dalis, namuose. 

Dar prisimename, kaip tą vakarą šeimos susirinkdavo dažniausiai pas kaimuose gyvenančius tėvus, užsidangstydavo langus užuolaidomis, papuošdavo Kalėdų eglutę ir prasidėdavo grožio, šilumos, paslaptingumo ir rimties vakaras, pasibaigdavęs vaikų žaidimais, spėjimais, burtais ir Kalėdų ryto laukimu. Gerai, jei jis sutapdavo su savaitgaliu ir nereikdavo skubėti į mokyklą – tada šventė tęsdavosi, ant stalo keliaudavo garuojantys skanumynai iš močiutės krosnies. Bet tokių sutapimų nebuvo dažnai, todėl Kalėdų pietų tradiciją kuriame palyginti neseniai. Dabar, kai galime turėti visko, ko tik geidžiame, sukurti šventę namuose nėra sudėtinga. Netgi gal kiek sudėtingiau darosi nepadauginti, nes akys raibsta nuo pasiūlos, o laiko išsigryninti, pagalvoti, ko norime ir kas mums patinka, neretai pritrūksta. 

Taigi kaip kukliai, bet skoningai pasiruošti didžiausioms metų šventėms, kad jos būtų jaukios, ramios ir šiltos? Kokie deriniai atrodo kalėdiškiausi? Ži­noma, dažniausiai sakome, jog žali ir raudoni. Lyg ir logiška – žalia eglutė atneša savo spalvą, o raudoni obuoliukai ar putino uogos, raudonųjų serbentų drebučiai – akcentai, kurie džiugina žiemą. Beje, prie šio spalvinio įsivaizdavimo greičiausiai prisidėjo ir „kokakolinis“ Santa Klausas bei sovietinis „diedas morozas“... Tad galbūt dėl pastarosios priežasties vis daugiau namų yra linkę grįžti prie aukso geltonumo, kuris anksčiau spindėdavo šiaudų soduose ir paukšteliuose, pagamintuose iš geltonų javų. Pilkšvas ir rasose išbalęs linas dabar transformuojasi į kokybiškus lininius audinius ir sidabrą. Ir dėl gausaus pasirinkimo, bei, mano nuomone, vis platėjančios šypsenos mūsų šalies žmonių veiduose, skonio, estetikos pajūčio atgaivinimo, pasisėmimo idėjų ir grožio iš sovietmečio nenukankintų šalių mūsų šventės įgauna spalvų. Jau beveik niekas nebesistebi, kai Kalėdų stalas yra dengiamas rausvais akcentais arba kai dominuoja geltona ar net mėlyna spalvos.

Kokie pagrindiniai akcentai, renkantis šventinį stalo dekorą? Jei labai gerai jaučiate spalvas, atspalvius, turite puikų skonį, nėra jokių taisyklių. Šventės tam ir yra, kad dominuotų „noriu ir man patinka“. Bet jei šiek tiek abejojate ar nesulaukiate įvertinimo, eikite saugesniu keliu: pasirinkite 2–3 spalvas, kurias derinsite ant stalo. Tarkime, jei pasirinkote tradicines raudoną ir žalią, tai ir aksesuarus derinkite panašius. Nusprendžiate, kokius įrankius rinksitės – sidabro ar aukso spalvos – ir varijuojate. Jei įrankiai geltoni, gali būti taurės „auksiniu“ krašteliu, tiks „auksinė“ žvakidė, žvakė, kalėdinis žaisliukas. O servetėlės, kalėdiniai suvenyrai ar net uogelės ant eglės šakos – dominuojančių žalios ir raudonos spalvos. Tada stalas atrodys harmoningai ir šventiškai. 

Kalėdoms labai tinka puokštės su vis­žaliais ir spygliuočiais augalais, kuriuos galima derinti su bet kokiais gyvais žiedais – nesvarbu, ar tai putino uogos, ar meilenio žiedai, ar tik besikalantis baltas hiacintas.

Jei šeimoje yra vaikų, puikiai dera žaidybiniai elementai – elniukai, nameliai, kalėdiniai autobusiukai, popierinė balerina ir pan.

Niekada neprašausite, jei pasirinksite indus bei stalo aksesuarus Kalėdų tematika. Žinoma, dauguma žmonių yra labai praktiški ir nenori kaupti teminių indų, tačiau jie yra labai svarbūs vaikams. Juk visi prisiminimai ateina iš vaikystės, ir jei tėvai galvoja apie tai, jie pasistengs, jog šventinis stalas giliai įstrigtų atminty. Kalėdiniai indai dažnai būna dekoruoti vaikiškais piešinukais, o jie tikrai sužadina vaikų smalsumą ir sukelia teigiamas emocijas. Suaugusiems nieko neatsitiks, jei, kurdami šventę vaikams, ir patys sugrįšime į savo vaikystę. Vaikai greitai užauga ir tada jau nebelieka to kalėdinio džiugesio, kuris pripildo šventę krykštavimų ir džiaugsmo šūksnių bei plėšomo dovanų popieriaus garso, palydimo cypavimų. Todėl derinys su pasakų herojais dekoruota lėkšte, tokia pat servetėle ar puodeliu  – smagi atrakcija namuose, kuriuose yra vaikų ir anūkų.

„Pasislinkę“ metų laikai retai kada benudažo šventes baltai, todėl spalvos ant Kalėdų stalo – sveikintinas dalykas. Kai aplink pilka, ryškesnė spalva Kalėdų rytą gali nudžiuginti taip pat, kaip iškritęs sniegas. Labiau rekomenduojama rinktis pastelines, nes tokios minkštos ir švelnios Kalėdos sužadins pačius švelniausius jausmus. O pavargusiems nuo įtampos, bėgimo ir reikalų, tai gali būti puiki terapija. 

Aš pati esu mėlynos spalvos mylėtoja, net sa­vo indų ir tekstilės bei aksesuarų parduotuvėlę pavadinau „Gražu net mėlyna“. Mėlyna spalva yra pakankamai universali, gali būti derinama tiek su auksu, tiek su sidabru. Mėlynos ir sidab­rinės spalvos derinys bus griežtesnis ir šaltesnis, labiau kviečiantis į kompaniją baltus akcentus, o mėlyna su auksu atrodo linksmiau ir žaismingiau.

Tinka Kalėdų stalui ir ruda spalva, nors daug kam gali pasirodyti neįprastai. Bet jos yra visokiausių atspalvių – nuo švelnutėlės balintos kakavos, riešuto rudumo iki sodraus tamsaus šokolado. Tikras atradimas – rudos ir mėlynos derinys. Jis niekada nebus nei nuobodus, nei neįdomus. Visada galima varijuoti, kurios spalvos norisi daugiau. O prie rudos bei mėlynos priderinus auksą ir sidabrą gauname skirtingas nuotaikas.

Jei stalą dengiame staltiese, ji irgi turi būti arba kalėdiška, arba derančių spalvų. Visada universalu balta. Beje, nors su vienspalve staltiese viskas daug paprasčiau, bet tai nereiškia, kad ji privaloma. Gražiai marginta staltiesė gali būti išsigelbėjimas, jei namuose yra tik balti indai. O kad stalas atrodytų dar subtiliau, rekomenduojama naudoti dideles ir mažesnes lėkštes. Dailiai atrodo polėkštės ir padėkliukai, ant kurių statomos lėkštės. Būtinas atributas – medvilninės servetėlės, kurias svečiai ar šventės dalyviai ne tik panaudos pagal paskirtį, pasidėdami jas ant kelių, bet jos ypatingai puoš stalą. Jas galima lankstyti arba tiesiog pertraukti per servetėlių žiedą ir tokį žaismingą derinuką padėti ant stalo ar lėkštės. 

Dar vienas pageidautinas dalykas – žvakės ir žvakidės. Jei stalas nėra didelis, aukštų žvakidžių nepristatysime, bet mažos žvakutės tikrai sukurs jaukumą. Jei jos dar bus komponuojamos kartu su šventinėmis gėlių kompozicijomis, stalas atrodys tikrai puikiai ir skoningai.

Na ir netikėčiausi dekoro elementai – eglutės žaisliukai, kurie nebūtinai turi kaboti ant jos, nes puikiai tinka ir ant stalo, kad žvilgėtų ir primintų, jog susirinkome džiaugtis ir švęsti!

Kristina MACELYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos miestai ir miesteliai suspindo Kalėdomis, daug kur jau įžiebtos eglutės, o Šilalės Kalėdinę eglę papuošė daugiau nei 13 tūkst. lempučių, šalia sužibo ir ma­žesnių eglių giraitė, parduotuvės, įstaigos pasipuošė žibančiomis arkomis – mies­tas švyti. 

Daugiau šviesos į ilgus vakarus įneša ir naujai atidaromos parodos – Lietuvos menininkų darbai pristatomi net paryžiečiams. Musée Nicéphore Niépce Chalon-sur-Saône Prancūzijoje atidaryta Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijų paroda „Tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Du grafo Tiškevičiaus pasauliai 19 a. fotografijoje“, kuri yra Saison de la Lituanie en France 2024 programos dalis. Paroda veiks iki sausio 19 d. B. H. Tiškevičius (1852–1935) buvo vienas iš fotografijos pradininkų Lietuvoje, priklausė Prancūzijos fotografijos draugijai, fotografijų klubui, o jo fotografijos buvo publikuojamos svarbiuose leidiniuose kartu su žymiausiais to meto prancūzų fotografais.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Di­džioji Vandens g. 2, Klaipėda) atidaryta paro­da „Išaukštintas dainuojantis žmogus“, skirta Lietuvos Dainų šventės 100-mečio ir Tilžės akto paskelbimo paminėjimui. Joje eksponuojami tautiniai kostiumai bei jų dalys (juostos), archyvinės nuotraukos, istorinės knygos ir gaidos. Tautinės kultūros gerbėjai gali susipažinti su Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus dukros Elzės Jankutės (1894–1985) išeivijoje Toronte (Kanadoje) austomis bei jai­ dovanotomis juostomis ir Pagėgių savivaldybės Martyno Jankaus muziejuje sukaupta­ juostelių kolekcija iš vaikaitės Evos Mildos Jankutės-Gerolos asmeninio fondo. Paroda Ma­žosios Lietuvos istorijos muziejuje veiks iki sausio 18 d.

Artėjant 150-ajam M. K. Čiurlionio jubiliejui K. Čiurlionio namai Vilniuje atidarė „Exlibris Čiurlioniui“ ekslibrisų parodą. Ji atskleis mažosios knygų grafikos autentiškumą ir ryšį su vienu garsiausių Lietuvos kūrėjų. Paroda skirta priminti menininko įtaką ne tik muzikai, tapybai ir fotografijai, bet ir platesnei vizualinės kultūros raidai. Ši paroda – bendra Vilniaus kolegijos ir Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos pateiktų ekslibrisų, kurtų tarptautiniam konkursui „M. K. Čiurlio­niui – 120“, kolekcijos ekspozicija, kurioje įvairiomis grafikos technikomis atliktus kūrinius pristato menininkai iš Lietuvos, Argentinos, Rumunijos, Latvijos, Ukrainos, Suomijos, Is­panijos, Japonijos ir kitų šalių. Paroda veiks iki vasario 8 d.

Tarptautiniame Talino kino festivalyje „Juo­dosios naktys“ geriausiu filmu Baltijos kino programoje tapo „Pietinia kronikas“, o režisierius Laurynas Bareiša paskelbtas geriausiu režisieriumi už filmą „Sesės“. Kino operatorius Linas Žiūra pripažintas geriausiu operatoriumi už darbą dokumentiniame filme „Murmančios širdys“. Talino kino festivalis yra didžiausias Tarptautinis Baltijos ir Šiaurės šalių kino festivalis, patenkantis tarp 15-os didžiausią įtaką turinčių kino festivalių pasaulyje. Šiemet jame buvo pristatyta 11 lietuvių filmų, iš kurių net šeši ilgametražiai filmai varžėsi skirtingose konkursinėse programose.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija paskelbė kūrėjų, pretenduojančių gauti 2024 m. Lietuvos nacionalines kultūros ir meno premijas, sąrašą. Į jas pretenduoja kompozitorius Arturas Bumšteinas, architektūros istorikė Marija Drėmaitė, režisie­rė, scenaristė Marija Kavtaradzė, aktoriai Al­binas Kėleris ir Dainius Svobonas, choreografė Birūta Komskienė, menininkai, menotyrininkė Laimutė Kreivytė ir Darius Žiūra, rašyto­ja Undinė Radzevičiūtė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, tapytojas Arvydas Šaltenis, poetas, prozininkas Alvydas Šlepikas. Šešis Lie­tuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus numatoma paskelbti gruodžio 10 d.

Kotryna PETRAITYTĖ

Atrodo, Volodymyras Zelenskis pa­vargo. Jam nepavyko sunešioti ge­ležinių klumpių, kurias primetė Pu­tinas, o ir Vakarai nepadėjo jų nudė­vėti. Jo siūlomas naujas planas už­baigti karą – tai kapituliacija, o ne Taikos programa, kurią jis pateikė Vakarams. Tokie ir kitokie vertinimai pasipylė po to, kai Ukrainos prezidentas britų kanalui „Sky News“ paaiškino karo užbaigimo sąlygas. 

Jis sakė, jog Kyjivas yra pasirengęs užbaigti „karštąją“ karo fazę ir nereikalauti nedelsiant gražinti Rusijos užgrobtų teritorijų, jei jo šalis tuojau pat bus priimta į NATO. Tada Aljansas garantuos likusios Ukrainos saugumą, o padėties iki 2014 m. arba net iki 1991-ųjų atkūrimas vyks jau diplomatiniu keliu... Tas „jei“ tampa visų sąlygų sąlyga. 

Regis, V. Zelenskis galų gale ne tik įsiklausė į 47-ojo JAV prezidento Donaldo Trumpo neoficialius pasiūlymus sureguliuoti konfliktą tarp Rusijos bei Ukrainos, bet ir pasidavė Vakarų valstybių spaudimui sėsti už derybų stalo. Deja, bet taip. 

Kita vertus, o kas jam belieka? Toliau nešioti geležines kurpes, kurios, žinoma, perkeltine prasme, iki žaizdų trina valstybės kūną? Jis puikiai mato, kad ukrainiečiams iki gyvo kaulo įsiėdė karas: jeigu jo pradžioje tik 25 proc. pritarė taikos deryboms, tai tik tiek dabar joms nepritaria ir siūlo kovoti iki galo, o dauguma yra už paliaubas. Tai – visai žmogiška situacija. Ir jei mes už ukrainiečių nugarų suokiame apie būtiną kovą už laisvę bei tautos siekius, tai žinokime: esame veidmainiai, kad ir kiek besididžiuotume savo laisvės troškimu. 

Londono dienraštis „The Times“ paskelbė apklausos duomenis, kad ir V. Ze­lenskio populiarumas smarkiai krinta: tik 16 proc. apklaustųjų šiandien balsuotų už prezidento perrinkimą, o 60 proc. – ne. Vietoj jo į pirmą vietą iššovė prezidento „nuskriaustasis“ Valerijus Zalužnas, dabar be rūpesčių leidžiantis laiką ambasadoriaus kėdėje Londone. 

Tačiau kur slepiasi V. Zelenskio ir D. Trumpo planų klasta? „Reuters“ rašo, jog gautas Ukrainos užsienio reikalų ministro Andrijaus Sybihos laiškas, kuriame Kyjivas nori, kad jau šią savaitę per NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą Briuselyje jam būtų pateiktas kvietimas į Aljansą. Vargu, ar tai realu. Nei Vilniuje, nei Vašingtone per NATO viršūnių susitikimus nebuvo net kalbos apie Ukrainos pakvietimą. Rusijos opozicijos apžvalgininkas Vladimiras Pastuchovas pastebi, jog V. Zelenskis nori psichologiškai paruošti Ukrainos visuomenę šiam kompromisui ir kartu įtikti D. Trumpui, kad šis nenusisuktų nuo Kyjivo. Bet net jei ir pavyktų įtikinti Briuselį ir Vašingtoną suteikti Kyjivui tokią galimybę, agresorė Rusija iškels naujus reikalavimus. Ir vėl bus, kaip toje perfrazuotoje patarlėje: ir vilkas nepasisotinęs, ir avelė nesveika... 

Kaip reaguoja Maskva? Putinas suokia savo giesmę: jis neva siekia išlaisvinti Ukrainą nuo fašizmo bei nacionalizmo ir priversti ją būti neutralia valstybe. O tiksliau kalbant, tai reiškia sunaikinti šią valstybę, kurią esą įkūrė Leninas... Netgi jei NATO ir uždengtų laisvąją Ukrainos dalį savo saugumo „skėčiu“, o JAV tiektų jai ginkluotę taikai palaikyti ties demarkacine linija, nėra garantijų, kad Rusija nesugalvos naujų priežasčių savo agresijai. Bet Vakarams svarbiau lengviau atsikvėpti – čia ir dabar. 

Akivaizdu, jog saliamoniškos išeities nėra. Naujai D. Trumpo paskirtas specialusis pasiuntinys Ukrainos ir Rusijos santykiams 80-metis Keithas Kelloggas vargu ar padės išspręsti šį galvosūkį. Bent dėl grynai techninės priežasties: JAV per mėnesį pagamina 14 tūkst. 155 mm artilerijos sviedinių, kurių Ukrainos kare pakanka 48 valandoms. Mask­va tai puikiai žino.

Aišku, ne šios techninės aplinkybės lemia karo baigtį. Visos trys šalys Vakarai – Kyjivas – Maskva supranta, kad toks armagedonas ilgai tęstis negali. Bet nei Amerika per parą, nei Rusija per tris paras jo nepabaigs. 

Taip, šį kartą turime nuryti karčią tiesą: Rusija laimi. Stipresnis švenčia tarpinę pergalę. Putino adaptuoti kalėjimo įstatymai (jo žargonu – „poniatkės“) ima viršų. Pasaulis susigūžė. Putino šantažas veikia daugelį šalių, ypač Centrinėje Europoje. Išgirdęs naują V. Zelenskio planą, Kremliaus šeimininkas jį priima kaip svarbią psichologinę pergalę ir niekaip nesupranta, kodėl Ukrainos lyderis labiau bijo prarasti žmones, negu teritorijas. Juk jo Rusijoj visai kitaip... 

Gali būti, kad kitų metų pergalės didžiajame tėvynės kare (šiuos keturis žodžius visgi rašau iš mažosios raidės) šventė, kurioje žada dalyvauti ir vienas kitas tarptautinis Putino liokajus, taps ir senosios sovietinio raugo pritvinkusios Rusijos pergale. Laikina. 

Česlovas IŠKAUSKAS

Pirmasis 89-ojo Klaipėdos dramos teatro sezono pusmetis artėja į pabaigą, gruodį nemažas dėmesys teks šventėms, bet teatro mylėtojų laukia ir trys šį pusmetį paskutiniai „Esminių mazgų“ renginiai. Gruodžio 4 d. aktoriai kvies į „Teatro be uždangos“ susitikimą, gruodžio 6 d. spektaklis „Vakarų krantinė“ bus rodomas su pritaikymu žmonėms, turintiems klausos negalią, o gruodžio 17 d. vyks „Taško teatro“ spektaklio 1–4 klasių mokiniams „Trijulė aukštyn kojom“ premjera.

Proga pamatyti už personažų slypinčius žmones

Praėjusį sezoną aktorių iniciatyva prasidėję neformalūs susitikimai su publika, skirti pokalbiams apie spektaklius, teatrą ir meną apskritai, sulaukė didelio susidomėjimo, tad buvo nutarta juos rengti reguliariai, net bendru dalyvių nutarimu išrinktas šių susitikimų pavadinimas – „Teatras be uždangos“. Į pokalbius susirenkantys aktoriai, kiti įvairių teatro padalinių darbuotojai ir žiūrovai paprastai atspirties tašku pasirenka kurį nors spektaklį – apie jį galima diskutuoti su jame vaidinančiais aktoriais, techninio personalo atstovais ir kt. Šįkart labai simboliškai, metų ratui baigiant apsisukti, aktoriai Karolis Maiskis, Eglė Barauskaitė, Vaidas Jočys ir Jonas Baranauskas kvies kalbėtis apie atsisveikinimus – spektakliai sukuriami, gyvuoja, bet ilgainiui visi kažkada pasitraukia nuo scenos. „Viena, kalbėti apie esamus spektaklius, visai kas kita – apie nueinančius. Tai – jautri tema ir įdomi. Ar menas gali turėti galiojimo laiką?“ – mintimis apie būsimą susitikimą dalinosi aktorius J. Baranauskas. Šį pusmetį atsisveikinta su dviem – „Saulės vaikais“ (rež. L. Groza) ir „Varovais“ (rež. E. Seņkovs).

Aktorius minėjo laukiantis „Teatro be uždangos“, nes tai reta proga aktoriams ir teatro lankytojams susitikti neformaliai, „manau, kad kaip mums įdomu išgirsti žiūrovų nuomonę apie teatrą iš jų pačių lūpų, taip ir jiems įdomu mus, aktorius, pamatyti be personažų kaukių“. Anot J. Baranausko, žiūrovų nuomonės ir pastebėjimai būna labai įvairūs, kartais visai kitokie nei teatro kitikų, „teatro profesionalai spektaklius vertina remdamiesi vienokiais kriterijais, o žiūrovas juos mato kitaip, jie košia spektaklį per savo gyvenimo patirtis, kartais tapatindamiesi su jiems rezonuojančiais personažais – taigi, tai labai įdomu. Ir labai naudinga mums, aktoriams, kartais net ir viena pastaba, vienas komentaras gali palikti ryškų įspūdį, priversti susimąstyti“. Tokiu būdu, J. Baranausko žodžiais, jis po pokalbio su žiūrovais, asmeniškai pažinojusiais Joną Meką, šiek tiek kitų niuansų pamatė ir savo vaidmenyje spektaklyje „Lost Lost Lost“ (rež. M. Borczuch), kur kūrė būtent J. Meko personažą.

„Susitikę taip pat mažiname atskirtį tarp scenos ir žiūrovų, žmonės laisvai gali klausti jiems svarbių klausimų, kurių gal nedrįstų paklausti formalesnėje situacijoje. „Teatras be uždangos“ reikalingas tam, kad menas nebūtų menui, kad ieškotume bendrystės“, – apibendrino J. Baranauskas.

Naujausiai pritaikytas spektaklis

Šalia jau esančių repertuare pritaikytų spektaklių, žmonėms su klausos ir regos negaliomis šį pusmetį buvo įtrauktas ir vienas naujausių bei daugiausiai apdovanojimų turintis teatro spektaklių „Vakarų krantinė“ (rež. A. Juška). Spalio viduryje jis buvo parodytas tiek su pritaikymu, turintiems regos negalią, tiek su pritaikymu, turintiems klausos negalią. Gruodžio 6 d. spektaklis bus rodomas su pritaikymu žmonėms, turintiems klausos negalią. Tai reiškia, kad jo veiksmą lydės specialūs surtitrai, kuriuose pateikiama ne tik tai, ką scenoje sako aktoriai, bet ir pažymimi kiti spektaklio eigai svarbūs garso elementai, muzika. Šie surtitrai žiūrovams taip pat padeda suprasti ir tai, kaip aktoriai kalba – gali būti pažymima, koks jų balso tonas, emocija.

Šiuo metu Klaipėdos dramos teatro repertuare yra septyni spektakliai su pritaikymu ir šis sąrašas nuolat pildomas.

Premjera vaikams apie kito priėmimą

Paskutinis šį pusmetį „Esminių mazgų“ ciklo renginys – svečių premjera vaikams. Gruodžio 17 d. „Taško teatras“ pristato judesio spektaklį apie draugystę „Trijulė aukštyn kojom“ pagal vokiečių dramaturgo Carsten Brandau pjesę. Jo režisierė ir choreografė Agnija Šeiko.

„Spektaklis atsirado iš to, kad mums kilo scenografinė idėja, jog būtų smagu scenoje panaudoti batutus, juk kiek daug triukų galima ant jų daryti, – spektaklio ištakas pristatė jame vaidinanti Klaipėdos dramos teatro aktorė Samanta Pinaitytė. – Be to, „Taško teatras“ į žiūrovą eina per socialines temas ir šįkart norėjome kalbėti apie atskirtį plačiąja prasme, kuomet į savo ratą nenorime priimti bent kiek išsiskiriančių žmonių, pavyzdžiui, net mikčiojimas tampa pagrindu atstūmimui.“

Spektaklio pasaulyje veikia trys personažai – Pirmulė, Antrulė ir Trijulė. Pirmulė turi labai aiškias taisykles tam, kokia turi būti aplinkinio pasaulio tvarka ir griežtai jų laikosi, Antrulė patenkinta seka tomis taisyklėmis, bet tuomet pasirodo į duetą chaosą ir disbalansą įnešanti Trijulė. „Spektaklio eigoje per judesį ieškome interpretacijos, kaip kalbėti apie kitoniškumą ir tarpusavio santykį – kaip priimti kitą žmogų ir kaip per tą naują ryšį papildyti save“, – pasakojo S. Pinaitytė. Aktorė taip pat pasakojo, kad kuriant spektaklį į pagalbą buvo pasikviesta psichologė Aušra Gudjonytė, ji padėjo pasitikrinti, kaip geriausia kalbėti ir susikalbėti, bendradarbiaujant su ja buvo paruošta ir informacinė internetinė skrajutė – atėjusieji į „Trijulė aukštyn kojom“ galės nusiskenuoti QR kodą ir ją pasiekti internete. Skrajutė skirta tėvams, joje informacija, kaip kalbėti su savo vaikais apie įvairias negalias, sutrikimus.

S. Pinaitytė dalyvauja ir kituose „Esminių mazgų“ renginiuose – ji viena iš kūrybinių dirbtuvių žmonėms su negalia vedėjų, kalbėdama apie „Trijulę aukštyn kojom“ aktorė minėjo, kad šio spektaklio kūrybinis procesas leido papildyti įvairių ryšio kūrimui ir vienas kito pažinimui skirtų žaidimų bagažą, kuris labai pravers rengiant tolimesnes kūrybines dirbtuves.

Klaipėdos dramos teatre nuo 2023 m. inauguruota „Esminių mazgų“ iniciatyva aprėpia visą į bendruomenės įtrauktį ir sutelktį nukreiptų veiklų spektrą: spektakliai su pritaikymu, aktorių vedamos kūrybinės dirbtuvės žmonėms su įvairiomis negaliomis, išvykstamieji pjesių skaitymai, neformalūs teatru besidominčios bendruomenės ir aktorių susitikimai.

KRISTINA SADAUSKIENĖ

Viešųjų ryšių atstovė