Vyresnieji gal prisimena M. Magomajevo maršo ritmu atlie­kamą A. Pachmutovos dainą „Kuba, mano meile!“ Šiandien meilė Laisvės salai seniai išgaravusi, o pati Havana drąsiausių keliautojų akimis dvelkia stagnacija, gūdžiau­sių sovietinių laikų atsilikimu ir nenumaldomu troškimu gyventi kaip Amerikoje – juk Floridos pusiasalis vos už 150 kilometrų...

Žodžiu, iš Chee Guevaros ir Fidelio Castro svajonių sukurti komunizmą neliko nė kvapo. Kodėl? Ogi todėl, kad kubiečiams atsibodo tušti revoliuciniai šūkiai ir jie panoro gyventi kaip JAV ir iš tikrųjų laisvas pasaulis.

Norėti nepakanka. Reikia veiksmų. Donaldas Trumpas patikrino Havanos budrumą: vasario 25 d. Floridoje regist­ruotas kateris su JAV vėliava įsiveržė į Kubos teritorinius vandenis prie Cayo Falcones salos, o pasienio tarnyba bemat atidengė ugnį. Keturi migrantai kubiečiai buvo nušauti, dar šeši sužeisti. Prasidėjo tyrimas. Havana skelbia, jog įplaukusieji į jos vandenis buvo teroristai, ketinę užpulti pasienio zoną. Baltieji rūmai tvirtina, jog ekipažas tik norėjęs į JAV išgabenti artimuosius. Galų gale viceprezidentas J. D. Vance‘as numojo ranka: incidentas nevertas dėmesio.

Gal ir būtų viskas nutilę, jei ne po poros dienų pasirodęs D. Trumpo komentaras: kur buvęs, kur nebuvęs jis rėžė, kad „Kubą mes galime draugiškai absorbuoti“ (angl. „takeover“ turi ir daugiau reikšmių – perimti, sugerti, praryti). Pasak agentūros „Reuters“, jis tikino, jog su Havana vedamos derybos. 

„Jie neturi pinigų. Jie neturi nieko: nei naftos, nei maisto, todėl kubiečiai žlunga kaip tauta ir prašo mūsų pagalbos“, – pridūrė prezidentas. 

Sau būdingu stiliumi, įsidrąsinęs po įžūlios operacijos su Venesuelos diktatoriumi Nicolas‘u Maduro‘u, D. Trumpas neslėpė, kad taip galėtų susidoroti ir su dabartiniu šalies vadovu Migueliu Diaz-Canel Bermudezu, bet kol kas vyksta derybos su buvusio Kubos prezidento Raulio Castro anūku, politiniu patarėju saugumo klausimais Rauliu Guillermo Rodríguezu Castro.

D. Trumpo grasinimai „praryti Kubą“ su grasinančiu priedėliu „o jeigu ne...“ Havaną varo į neviltį. Laikraščio „The Wall Street Journal“ pranešimu, JAV ieško agentų Kubos administracijoje, kad bent iki šių metų pabaigos būtų pakeistas režimas. Ar to nori kubiečiai? Iš santūrių mūsų turistų pokalbių su salos gyventojais atrodo, jog taip – gyventi izoliuotame pasaulyje, nuolat jausti skurdą ir elementariausių prekių bei paslaugų trūkumą maždaug 11 mln. salos gyventojų nusibodo. Kai sausį buvo atlikta operacija Venesueloje, Kuba neteko pigių degalų ir dotacijų. Turistai ėmė aplenkti Kubą. Rusijos pervežėjai sustabdė reisus į Havaną, nes jų lėktuvų degalais čia jau nepripildo. Į šią šalį vykstančių rusų turistų pernai sumažėjo beveik per pusę (o kitų pasirinkimų keliauti po pasaulį jie nelabai turi). 

Jeigu jau prakalbome apie Rusiją, tai Putinas tampa bejėgis prieš tokią D. Trumpo taktiką. Kažin, ar jis žengtų N. Chruščiovo keliu ir pakartotų 1962 m. spalį surengtą sovietinių raketų Karibų krizę. Tada pagal slaptą operaciją „Anadyr“ N. Chruščiovas įsakė branduolinį užtaisą galinčias gabenti balistines raketas dislokuoti Kuboje. Krizė išsisėmė po dviejų savaičių, N. Chruščiovui susitikus su JAV prezidentu Johnu Kennedy‘iu. 

Dabar net kažkuo apsisvaiginęs D. Medvedevas reiškia vien „susirūpinimą“ ir visus savo grasinimus skiria Europai...

Per daugiau kaip šešis dešimtmečius viskas smarkiai pasikeitė. Teisingiau – apsivertė aukštyn kojomis, ypač D. Trumpui tapus 47-uoju JAV prezidentu. Jo veiksmuose logikos nedaug, humanizmo ir tarptautinių gero sambūvio normų laikymosi – tuo labiau. 

Rašant šias eilutes, JAV ir Izraelis smogė Iranui. Ajatola, dvasinis Irano vadovas Ali Khomenei, per oro ataką žuvo. Taip pat pranešta apie jo dukters, žento bei anūkės mirtis. Po ajatolos žūties Iranui laikinai vadovaus trijų asmenų taryba, kol Ekspertų asamblėja, kurią sudaro 88 įtakingi dvasininkai, paskirs jo įpėdinį. Todėl dar neaišku, ar ataka prieš nekenčiamą režimą pasiteisins ir ar neatsitiks taip, kaip Afganistane, kur, pasitraukus Amerikos pajėgoms, talibai sugrąžino savo tvarką...

Galime iki užkimimo šaukti, kad Putino ir D. Trumpo elgesys turi bendrą vardiklį – smogti prevencinį smūgį, kad užkirstų kelią galimai priešininko agresijai. Ukrainos atžvilgiu – kad neva Kyjivas neužpultų Rusijos ir būtų sunaikintas „nacizmas“, Irano – jog režimas nutrauktų branduolinio ginklo gamybą. Tiesa, logikos šiuose veiksmuose nedaug, bet juk toks dabar pasaulis.

Štai todėl Putinas taip atsargiai vertina ryžtingus Vašingtono ir Tel Avivo veiksmus, tenkindamasis vien tik „nerimą keliančia“ retorika. Rusijos pozicijos pasaulyje silpsta: ji prarado įtaką Sirijoje, iš esmės ir Venesuelą, gavo stiprų niuksą Artimuosiuose Rytuose, dabar neteko Irano, o perspektyvoje – Šiaurės Korėja, Kuba ir dar kažkas... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Pradėjus tirpti sniegui, miestas netikėtai tarsi pažvelgia į veid­rodį ir pats nustemba dėl to, ką pamato: iš po baltos paklodės ima lįsti rudenį ir žiemą „atsakingai“ paslėpti plastikiniai puodeliai, maišeliai ir, žinoma, keturkojų „palikimas“. Ir nors žiema kasmet tampa savotiška kolektyvine iliuzija, jei nematau, vadinasi, nėra, pavasaris – negailestingas revizorius, nutirpdo pasiteisinimus ir atidengia tikrąjį miesto gyventojų santykį su aplinka. Ir štai tada prasideda kasmetinė drama: vieni piktinasi, o kiti tyliai kikena manydami, jog dar kartą pavyko „prasisukti“. Todėl nieko keisto, kad kartais, jei šunys mokėtų pasakyti, jiems tikrai būtų gėda dėl savo šeimininkų elgesio...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Šios kadencijos Šilalės savivaldybės vadovai užsibrėžė bent jau didžiąsias seniūnijas aprūpinti kelių priežiūros technika. Negailint pinigų vienas po kito perkami traktoriai, greideriai, multifunkciniai šlavimo įrenginiai, prikabinami agregatai, bet gyventojai vis tiek skundžiasi, kad net miestelių šaligatviai šią žiemą buvo užversti neperžengiamomis sniego ir ledo krūvomis, o vaikai į mokyklas priversti eiti važiuojamąja kelio dalimi. Tuo tarpu savivaldybės administracijos direktorius teisinasi, jog dėl to kalčiausia tik sniego nepagailėjusi ir dėl to išbandymu tapusi ši žiema...

Daiva BARTKIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 16

Lietuvos kultūros taryba paskirstė finansavimą 2026 m. „Tolygios kultūrinės raidos“ programai. Iš viso finansuoti 348 kultūros ir meno projektai dešimtyje apskričių, kuriems skirta daugiau kaip 2,9 mln. eurų. Iš šios sumos daugiau nei 274 tūkst. Eur atiteko Tauragės regionui, o didžioji dalis lėšų išdalinta biudžetinėms įstaigoms: muziejams, bibliotekoms ir kultūros centrams. Tačiau iš 74 paraiškų finansavimas skirtas 34 projektams, o 40 iniciatyvų paramos nesulaukė.

Tauragės apskrities regioninės kultūros tarybos atstovai pažymi, kad šiemet daug dėmesio skirta muzikos ir etninės kultūros projektams. Tikimasi, jog profesionalių kūrėjų įsitraukimas skatins vietos bendruomenių kūrybiškumą.

„Lietuvos kultūros taryba palaiko labai glaudų ryšį su regionų kultūros bendruomene, nuo 2019 m. startavus Tolygios kultūrinės raidos modeliui. Šios kadencijos metu toliau stiprinsime bendrą darbą, kalbėdamiesi apie kylančius iššūkius: tokius kaip profesionalaus meno kūrėjų trūkumą, nevyriausybinio sektoriaus svarbą ir ieškosime bendrų sprendimų, kaip telkti kultūros organizacijas ir užtikrinti, kad gyventojus pasiektų prasmingas kultūrinis turinys“, – sako Lietuvos kultūros tarybos pirmininkė dr. Kristina Mažeikaitė.

Didžiausiu šių metų finansavimo gavėju Tauragės regione tapo Tauragės krašto muziejus „Santaka“, kuriam iš viso skirta 65 tūkst. Eur šešiems projektams įgyvendinti. Tauragės kultūros centrui finansuoti keturi projektai, kuriems numatyta 33 tūkst. Eur, o Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešoji biblioteka virš 16 tūkst. Eur gaus trims projektams.

Šilalės rajone solidžiausias finansavimas atiteko Kultūros centrui, kuris programos „Tolygios kultūrinės raidos“ prioritetams „Kultūrinis tapatumas“, „Menų sintezė“ ir „Ugdymas kultūra“ teikė net po kelis projektus. Finansavimas numatytas projektui „XIX a. vestuvės Upynos krašte“ – 5000 Eur, dienos stovyklai ,,Kanklės mano rankose“ skirta 7000 Eur, tradicinio kulinarinio paveldo šventė-varžytuvės „Kugelinės“ Obelyne paremta 4000 Eur. Šiemet Šilalėje vyks Tauragės regiono dainų šventė „Siekiai suartina“, kuriai Lietuvos kultūros taryba skyrė 13 tūkst. 540 Eur, dar 18 tūkst. atiteko Šilalės muzikinio teatro naujam miuziklui ,,Istorinė drama ant Medvėgalio kalno“ ir teatro kūrybinei stovyklai-praktikumui „Teatrinių elementų muzikalizavimas“.

Taip pat finansuoti net trys Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus teikti projektai „Muziejus suartina“, kultūros festivalis „Dausos“ ir renginių ciklas „Vėlių mėnuo“, kurių bendra suma siekia 27 tūkst. Eur.

Deja, šiais metais paramos nesulaukė projektai, jau turintys savo auditoriją bei tradiciją. Todėl ar jie įvyks, priklauso ne tik organizatorių, bet ir nuo savivaldybės – ar ji suvoks kultūros reikšmę ir ar prisidės prie jų finansavimo. Nes būtent dėl per menkos savivaldybės paramos Šilalėje jau žlugo tradicinis „Medvėgalio menų festivalis“, sutraukdavęs rimtosios muzikos gerbėjus, respublikinis suaugusiųjų chorų maratonas, gali būti, jog nebeįvyks ir linksmos muzikos festivalis ,,Brizgėls”...

Iš Lietuvos kultūros tarybos šįkart finansinio palaikymo nesulaukė tradicine mūsų rajone tapusi etnokultūrinė stovykla ,,Etnokultūros kūrybinės dirbtuvės“, Lietuvos vokalinių ansamblių šventė-konkursas „Šilų aidai“, VšĮ „Kraštomanija“ projektas „Jūra tekanti kultūra“, IV-asis bardų ir poezijos nakties festivalis ,,Žodžiai nebijo lietaus“ Kaltinėnuose, tautodailės pleneras „Šimtmečio veidai ir vaizdai“ Bilioniuose bei kt.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

„Šilalės artojo“ archyvo nuotr.

Šilalės ir Pajūrio bibliotekose apsilankė kunigas ir rašytojas Benas Audrius Martusevičius, dažniausiai prisistatantis kaip Benas Lyris. Abu susitikimai sulaukė didelio susidomėjimo – salės buvo pilnos klausytojų, atėjusių gyvai išgirsti net kelių knygų autoriaus minčių, įžvalgų bei išmintingų pamąstymų apie kasdienio gyvenimo prasmę.

Savo knygose kunigas kviečia priimti visą gyvenimą tokį, koks jis mums duotas – nesitikint, kad darysime tik tai, kas patinka, ar kad būsime nepažeidžiami. Jis ragina mažais žingsniais keliauti su Dievu, nes tuomet galima įveikti ir išspręsti net tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo beprasmiška ar neįmanoma.

Kunigas sako, jog, pasakodamas sutiktų žmonių istorijas ir dalindamasis patirtimis, kurias pats išgyveno, labiausiai nori prisiliesti prie atvirų visuomenės žaizdų. Jis kviečia kiekvieną iš mūsų mokytis jautriau žvelgti į kitų žmonių gyvenimus ir jų istorijas.

Pas dvasininką ieškoti atsakymo, patarimo ir ramybės ateina net tie, kurie į Bažnyčią žvelgia atsargiai. Šiandien išgyvename sudėtingą laikmetį – sveikatos apsaugos sistema, ypač psichikos sveikatos srityje, perkrauta, visuomenėje daug įtampos, susiskaldymo ir vidinių krizių. Jaunas žmogus dažnai pasimeta vartotojiškumo sūkuryje, o vyresnieji lieka tarsi gyvenimo paraštėse – jiems sunku suspėti su sparčia technologijų, internetinės komunikacijos ir dirbtinio intelekto kaita.

„Baimė – mūsų sukurta iliuzija. Kartais ji tokia didelė, kad atimame iš savęs realybę. Drąsa yra sugebėjimas išgyventi dabartį. Svarbiausias Dievo įsakymas: mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu, mylėk save patį, savo artimą žmogų. Tai nėra filosofavimas, tai reiškia sugebėjimą apkabinti kiekvieną man duotą dieną, kad ir kokia ji būtų.

Drąsus žmogus šiandien yra tas, kuris gyvena taip, kaip jam liepia širdis. O širdies balsas – tai ne paviršutiniška emocija, bet pati svarbiausia sprendimų vieta, susitikimo su Dievu ir žmogumi erdvė. Drąsa yra gebėjimas gyventi pagal širdį, priimti sprendimus galvojant apie Dievo veidą ir mylimų žmonių veidus. Evangelijoje Jėzus sako: „Atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą.“ Gyvenimas – tai visi jo pavidalai, o drąsa – gebėjimas juos priimti suvokiant, kad būtent jie mus augina“, – teigia B. Lyris.

Kai daugybė žmonių klaidžioja nevilties labirintuose, kunigas sako: „Tikėjimas yra didžiulė Dievo dovana. Negali rytą atsikėlęs pasakyti, jog nuo pirmadienio būsiu tikintis, o šiandien dar ne. Tikėjimas atveria kelius lygiai taip pat, kaip juos atveria santykiai tarp žmonių. Kai pats sirgau onkologine liga, gulėjau ligoninėje, didžiausia viltis ir palaikymas man buvo artimi žmonės. Kai tiki, Dievas stebuklingai tave veda, apstato žmonėmis, kurie padeda. Susi­tikimas su kitu asmeniu, su žmogumi mus gelbėja. Meilė gelbėja. Sunku, kai esi vienas. Liga įveikia, kai niekas tau nepadeda. Tik santykiai tarp žmonių gali sukurti vilties visuomenę. Labiausiai Dievas mums save parodo per žmogiškąją meilę.“

Kunigas Benas įsitikinęs, kad šių dienų krikščioniui dažnai stinga vieno itin svarbaus dalyko – adekvataus realybės suvokimo. Supratimo, jog sunkumai, mūsų buvimas kūne, net mirtis ar netektys nėra prakeiksmas, bausmė ar specialiai mums atsiųsta išbandymų virtinė. Tai – natūrali žmogaus gyvenimo eiga.

„Jeigu nuolat skundžiamės, kad viskas blogai, kad niekas nepavyks, taip ir bus. Jeigu manome, jog neturime jėgų, priimkime šį neturėjimą, bet širdyje visada išsaugokime viltį“, – sako kunigas.

„Mes vis klausiame: kodėl sunkumai? Kodėl liga? Kodėl žmonės tokie abejingi? Ir tokių „kodėl“ – begalė. Į visus šiuos klausimus yra paprastas atsakymas ir išeitis: neatstumti Dievo artumo. Dievas vienintelis lieka mums ištikimas iki galo.

Mano knygos nedalija iliuzijų ir tuščių vilčių, kad viskas bus gerai. Viskas jau yra gerai tada, kai iš bet kokios, net pačios sunkiausios, situacijos sugebame ištraukti troškimą būti, kurti, mylėti. Troškimą apkabinti kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką kaip vienintelę ir nepakartojamą. Viskas yra gerai tuomet, kai net tose žmogiškose patirtyse, kurias dažnai norime ignoruoti ar atmesti, atrandame gyvenimo grožį, gerumą ir dovanojame jį kitiems“, – teigia dvasininkas. 

Jis prasitarė turintis tylų, bet ambicingą tikslą – per trejus metus aplankyti visus Lietuvos rajonus, kad galėtų susitikti su žmonėmis gyvai. Jam svarbu būti ten, kur skauda, kur klausiama, kur ieškoma atsakymų. Galbūt todėl jo kelias driekiasi ne per dideles sales ar scenas, o per žmonių širdis – tas, kurios vis dar laukia žodžio, gebančio pakelti ir sustiprinti.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Šilalės viešosios bibliotekos nuotr.

Lietuvoje praėjusią savaitę pa­mi­nėtos ketvirtosios Rusijos karo prieš Ukrainą metinės, parodų ir kongre­sų centre „Litexpo“ įvyko tarptautinė knygų mugė „Žodis ieško savo žmogaus“. Per keturias dienas da­lyviai aplankė daugiau nei 300 renginių – nuo aktualių dis­kusijų ir knygų pristatymų iki kino seansų. Kai kur jau nušurmuliavo ir Kaziu­ko mugė, viena pirmųjų pa­vasario šauk­lių. Gana aktyvi bus ir ši sa­vaitė: pradedama švęsti Kovo 11-oji, šie­met jau 35-oji, prasideda tarp­tau­ti­nis festivalis „Kino pa­va­sa­ris“ ir kt. 

Praėjusią savaitę Šv. Kotrynos bažny­čioje Vilniuje iškilmingai įteikti Lie­tuvos kultūros centrų asociacijos kasmetiniai apdovanojimai „Auksinis feniksas“. Jais pagerbiami svariausiai prisidėjusieji prie šalies kultūros kūrimo, plėtros, sau­go­jimo bei kultūros centrų sistemos vystymo, tobulinimo ir viešinimo. Metų part­nerio „Auksinis feniksas“ įteiktas Lie­tuvos nacionalinio kultūros centro di­rektoriui, taip pat apdovanojimus pelnė Anykščių ir Molėtų kultūros cent­rų atstovai bei Telšių rajono savivaldybės meras.

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga šįmet 17-ą kartą rengia Metų verstinės knygos rinkimus ir kviečia skaitytojus balsuoti už savo mylimas knygas. Skaitytojams siūloma rinkti nugalėtojus grožinės, negrožinės, vaikų ir jaunimo literatūros kategorijose: trumpuosiuose sąrašuose yra 15 knygų, o keturiuose ilguosiuose sąrašuose – net 120. Ekspertų sudaryti sąrašai paskelbti ir balsavimas pradėtas vasario 26 d., o rezultatai paaiškės kovo 16 d., Knyg­nešio dieną. Atrinktų knygų sąrašus galima rasti ir balsuoti LLVS.lt.

Netrukus, kovo 9–22 d., prasidės jau 31-asis „Kino pavasaris“, šiemet žiūrovus pasitinkantis su šūkiu „Grįžtame jausmo“, akcentuodamas unikalų ryšį su auditorija ir patirtis, kurias galima išgyventi tik kino salėje. Net 19-oje miestų bus parodyti 89 ilgametražiai ir 55 trumpametražiai filmai.

Šilalės kultūros centro dramos studija rytoj, kovo 4 d., 18 val., kviečia į Arvydo Ambraso absurdo dramos spektaklį „Duobė“. Šilališkės režisierės Jovitos Veličkaitės pastatytas 35 minučių trukmės kūrinys per politinę alegoriją ir universalias egzistencines metaforas vaizduoja sovietmečio visuomenės atmosferą bei „šviesios ateities“ pažadų tuštumą. Pagrindinis pjesės simbolis – duobė – tampa ir spąstais, ir užuovėja veikėjams, kurių viltis su išoriniu pasauliu sieja tik traukinių garsai, kol vienam iš jų pavyksta išsikabaroti ir išvysti pribloškiantį vaizdą. Spektak­lyje vaidina G. Grikšaitė, V. Juciūtė, A. Grikšaitė, P. Grikšaitė bei kiti jaunieji aktoriai. Renginys nemokamas (rekomenduojamas amžius nuo 12 metų), tačiau žiūrovai prašomi iš anksto atsiimti nemokamus kvietimus kultūros centro bilietų kasoje.

Laukuvos kultūros namuose kovo 10 d., 19 val., vyks rašytojo, poeto, bardo, režisieriaus Vytauto V. Landsbergio koncertinė programa, skirta Lietuvos Nepriklausomybės dienai paminėti, kvėdarniškiai poryt, kovo 5 d., 19 val., kviečia į kūrybinių dirbtuvių ciklą „Iš žemės, iš saulės – į Velykas“, o kovo 6 d., nuo 19 val., čia laukia protmūšis „Veik­lios, protingos ir gražios“. Pasitinkant Lietuvai svarbią šventę, kaltinėniškiai, bilioniškiai, jucaitiškiai ir kt. kviečiami į žygius Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti.

Kotryna PETRAITYTĖ

Prieš kurį laiką „Šilalės artojuje“ aptikau šilališkės medikės Rasos Šiaudvytienės pasidalinimą kelio­nių įspūdžiais iš Kenijos. Apie to­li­mą egzotišką šalį, kurią net ir šian­­dien, bemaž visiško atvirumo lai­kais, aplanko ne itin daug turis­tų. Keletą kartų perskaitęs tekstą supratau, jog autorė palengvino ma­­­no situaciją. Mat šiandien irgi rengiuosi perkelti skaitytojus į šią rytų Afrikos šalį, tačiau jau nerei­kės aiškinti kur ji yra.

Kenija iš tiesų yra įspūdinga, daug ten įvairiausių įdomybių, egzotikos, ji gali pasigirti įvairiais gamtos objektais, atskleidžiančiais nuostabius šalies kraštovaizdžius ir turtingą biologinę įvairovę. Šie objektai atspindi kvapą gniaužiantį Kenijos grožį, todėl yra puiki vieta safario nuotykiams, laukinės gamtos tyrinėjimams. 

Man pirmiausia Kenija – šešeto ypatingai lanksčių, vikrių ir išradingų vyrukų akrobatinė grupė „Kenya boys“, laimėjusi pasauliniame Monte Carlo cirko festivalyje Auksinį klouną. Teko laimė manieže padirbėti ir su jais, ir su jų „klonais“, ir kaskart stebėjausi tų vaikinų prigimtiniu artistiškumu.

Bet šiandien – ne apie cirką, o apie Šilalę. Tik ne bet kur, o ... Kenijoje. Taip taip, gerbiamasis skaitytojau, Šilalė yra ne tik Žemaitijoje, bet ir toli toli nuo jos – matuojant kelių atstumais, už beveik dešimties tūkstančių kilometrų...

Silale kalnas, o kartu ir neveikiantis ugnikalnis, yra Gregory rifto slėnyje, netoli Kapedo miesto. Jeigu jau visai tiksliai – į pietus nuo Sugutos slėnio, kuris tęsiasi į šiaurę iki Turkanos ežero ir yra nutolęs apie 70 kilometrų į šiaurę nuo Baringo ežero bei Kenijos rifto – ilgo, didelio, įvairaus pločio plyšio žemės plutoje. Tai labai atoki vietovė, kurią ga­lima apžiūrėti tik galingu visureigiu arba iš sraigtasparnio.

Silalė ir Nakengere, kurios, remiantis žemėlapiais, yra Turkanos upės ištakos. Sugatos upė, pradedanti savo kelią Silalės kalvose, gyvybiškai labai svarbi tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Ugnikalnis yra vienas iš daugelio Kenijos rifto sistemos ašyje randamų ugnikalnių. Per ilgus šimtmečius jis patyrė didžiulius lūžius, dėl kurių viršūnėje ir susidarė didžiulė įduba. Silalės krateris, kurio viršūnė iškilusi 1578 metrus virš jūros lygio, turi įspūdingą 8 km ilgio ir 5 km pločio viršūnės kalderą (plati stačiašlaitė dauba ugnikalnio viršūnėje, susidariusi sprogus užsikimšusiai kalderos tipo ugnikalnio stemplei arba įgriūnant ugnikalnį sudarančioms uolienoms). Viršūnės sienos iškilusios bemaž 300 metrų aukštyje ir yra 600–800 m virš aplinkinio plyšių slėnio dug­no. Manoma, jog Silalės krateris susiformavo maždaug prieš 63 tūkst. metų, o pagrindiniai išsiveržimai įvyko apie 7050–5050 m. prieš Kristų. Ir šiandien ten vis dar vyksta geoterminiai procesai. Silalės krateris – vienas žaviausių, bet vis dar menkai ištyrinėtas Kenijos pasididžiavimas.

Geografiškai ši vietovė yra pietinėje Turkanos dalyje, tačiau administraci­niu požiūriu išsidėsčiusi Turkanos Rytų ir Rytų Pokoto apskričių pasienyje. Turkanos žmonės ją vadina Silali, o pokotai – Silale. Šios teritorijos nuosavybė ginčijama tarp pokotų ir turkanų bendruomenių, todėl dažnai kyla kovos dėl ganyklų. Be to, Silale regionas labai turtingas kultūros požiūriu, jame gausu ypatingų archeologinių vietų. Į vakarus nuo Silalės kalno, Didžiojo rifto slėnio dugne, Suguldos slėnio pradžioje, už penkių valandų kelio automobiliu nuo Nakuru miesto yra įsikūręs Kapedo miestelis. Turkanų apgyvendintas kaimas yra karštoje pusdykumėje. Dauguma namų čia –

laikinos trobelės, nors stogai dengti ge­le­žinėmis skardomis, o sienos sulipdytos iš molio. Esama namų, pastatytų iš molio ir palmių lapų, o atėjus į šalį įvairiems projektams, kaime iškilo ir nemažai nuolatinių namų. Kapedo miestelyje veikia kelios parduotuvės, kuriose parduodami miltai, arbata, cuk­rus ir žibalas. Derlingos žemės labai mažai, todėl žmonės daugiausia augina ožkas ir avis.

Kaime yra keturios mokymo įstaigos: Kapedo mišri internatinė pradinė mokykla, mergaičių pradinė ir Lomelo pradinė mokyklos bei Kapedo mišri vidurinė mokykla, kurią 2002 m. pastatė buvęs parlamento narys Francis Ewon Achuka ir kurioje dirba aštuoni darbuotojai, mokantys per 180 mokinių. Galėtų jų būti daug daugiau, tačiau ne visi gali sau leisti sumokėti net ir kuk­lius mokesčius.

Prieš 10 metų Kapedo rajono ligoninė turėjo 28 lovas ir 4 vaikiškas loveles. 

Keliautojams ir nuotykių mėgėjams Silalės krateris žada daugybę neužmirštamų įspūdžių – žygius jo šlaitais, paukščių stebėjimą, pasinėrimą į turtingą pokotų kultūrą. Nuo kraterio viršūnės atsiveria neįtikėtini Kerio slėnio vaizdai, Baringo ežero vandenų mėlynė ir nesibaigiančios Riftų slėnio įgriuvos. Viršūnės tylą trikdo tik paukščių riksmai bei vėjo šlamesys, o tai suteikia Silalei vos ne mistinę aurą. Bet tai ir daugiau negu paprastas geologinis stebuk­las. Pokotų žmonėms tai šventa vieta, tampriai susijusi su vietos tradicijomis, legendomis ir ritualais. 

Silalės krateris visomis prasmėmis stebuklingas – tarytum paslėptas deimantas, kur geologija, kultūra ir gamta susilieja, pasakodamos seną, tarsi laikas, istoriją, bet tokią pat gyvą lyg šiandiena.  

Ne vien geografija

Afrikos šalies geografijos ryšiai su Ši­lale įdomūs kalbine prasme. Tačiau, manau, nemažiau įdomu, jog Kenijoje gyvena toks vyrukas Jasai Silale, šiuo metu dirbantis UNHCR (Jungtinių Tau­tų Vyriausiojo komisaro pabėgėlių rei­kalams valdybos) administracijos ir finansų part­neriu. Jasai Silale Afrikos Nazareno universitete įgijo verslo administ­ravimo magist­ro laipsnį projektų valdymo srityje, yra patyręs finansų specialistas, turintis darbo tarptautinių reikalų srityje patirties. Geba derėtis, sudaryti biudžetą.

Jo tautietis Chris Silali su 22 darbuotojų komanda teikia modernias ir pažangias žemės ūkio technologijas, kurios gerina geriausią praktiką ūkiuose ir remia tvarią žemės ūkio gamybą. 

Kenijos sostinėje Nairobyje gyvena ir dirba nepriklausoma multimedijos žurnalistė Keit Silale, kuri aistringai do­misi Afrikos istori­ja. Ji specializuojasi svei­ka­tos, klimato kaitos, energetikos ir lyčių prob­­lemų tyrime Užsachario Afrikoje. 

Ir dar vieną intriguojantį dalyką, kviečiantį artimiau pažinti vietovę tokiu gražiu lietuvišku pavadi­nimu, noriu pasiūlyti. Tai puikus, vaizdingas 4 valandų truk­mės skrydis virš Rifto slėnio ežerų ir Silalės kraterio, įskaitant sustojimą Bogorijos ežero pakraštyje bei apsilankymą pokotų gentyje. Tiesa, yra viena nedidelė „smulk­mena“: bendra šios ekskursijos kaina siekia per 12 tūkst. JAV dolerių. 

xxx

Tai tokia didelė ir įspūdinga Šilalė, kurią ne vienas skaitytojas šiandien tikriausiai atras pirmąjį kartą. Beje, tokiu pat pavadinimu gyvuoja ir kaimas Azerbaidžano Kudablio rajone. O Kenijos atlikėjas Rich Mavoko atlieka populiarią dainą „Silali“. Žinoma, nieko bendro aprašyti faktai su Lietuva neturi ir tikrai nesiūlau rajono valdžiai, viską metus, skristi susipažinti su galimais kraštiečiais – rajono biudžetui tai būtų per didelė našta. Arba pamėginti prisikviesti ką tik minėtas asmenybes, kurioms Lietuvoje ir pavardžių keisti nereikėtų... Tai – tik pokštas, savotiška provokacija, tad ir žiūrėti į reikėtų atitinkamai, su humoru. Aišku, jeigu šitas jausmas yra...

Alvidas JANCEVIČIUS,

žurnalistas, istorikas