Praėjusią savaitę Šilalėje svečiavosi ir net devynis susitikimus su Tre­čiojo amžiaus universiteto klausytojais visame rajone surengė žurnalistė, rašytoja, jogos ir emocinio rašymo mokytoja, praeityje – žurnalų „Ieva“ ir „Cosmopolitan“ leidėja bei vyriausioji redaktorė Eva Tombak. Devintąją knygą „Popietės laikas: mitai ir tiesa apie senėjimą“ išleidusi rašytoja su šilališkiais kalbėjo apie amžėjimą ir su juo susijusias baimes, jaunystės kultą bei galimybes, saulei pakrypus vakarop, gyventi laimingą, pilnavertį gyvenimą. 

Gyvenimo pabaigos suvaidinti neįmanoma

„Man 65-eri, aš jau gaunu pensiją, bet nuo to gyvenime niekas nepasikeitė. Dirbu tą patį, ką ir iki šiol, jaučiuosi taip pat. Popietės laike yra daug daugiau laiko savo pomėgiams, ateina suvokimas gyventi čia ir dabar“, – susitikimo pradžioje gausiai susirinkusiems šilališkiams sakė viešnia, neslėpusi, kad mitai apie senatvę ją visada baugino, todėl panoro patikrinti, ar jie yra teisingi. 

Apibūdinimą „popietės laikas“ žmogaus amžiaus tarpsniui nusakyti naudoja moderniosios psichologijos ir psichoterapijos pradininkas Carlas Gustavas Jungas, kalbėdamas apie 56–84 metų žmones. Jo teorija remiasi saulės judėjimu dangaus skliaute: iki brandos, saulei kylant ir esant zenite, žmogus mato vien ateities perspektyvas, bet „nemato“ žemės. O saulei ėmus slinkti popietės link, žemė pradeda artėti.

„Man ši metafora labai artima. Prisimenu, kai buvau 35–56 metų ir jaučiausi vidutinio amžiaus zenite, visur mačiau tik galimybes“, – pasakoja rašytoja, naujausioje savo knygoje rašanti apie senėjimo demenciją ir visuomenės požiūrį į senus žmones. 

Šitokį požiūrį, tikino E. Tombak, netrukus reikės keisti, nes jau 2050-aisiais kas ketvirtas pasaulio gyventojas bus vyresnis nei 65-erių, tada nebus galima sakyti, kad pasaulyje nėra vietos senukams. 

Senatvė gąsdina, nes liudija, jog gyvenimas yra baigtinis, su tuo sunku tapatintis, ypač, kai esame jauni. Mirti žmogus bijo iš prigimties, o štai senėjimo baimė – tai kultūros suformuotas požiūris, todėl šia knyga E. Tombak siekia paaiškinti, kad finišas turi būti skambus, prasmingas, įsimenantis.

„Ir pabaigos, nežinau, gera tai ar liūd­na žinia, neįmanoma suvaidinti. Užkopsime į pabaigą ar nusirisime jos link, priklauso nuo to, kokie esame. Ties finišu nėra kada filosofuoti, ar atitinkame standartą“, – teigia knygos autorė.

Rašytoja tikina, jog jos knyga skirta ne tik senjorams, bet ir jaunesniems skaitytojams, tiems, kurie dar turi laiko pakeisti diskriminuojantį požiūrį į senėjimą. Pasitelkdama mokslinius tyrimus ir savo asmeninę patirtį, ji pati įsitikino, kad senatvės nereikia bijoti, ir tuo pačiu paneigė daugybę su senėjimu susijusių mitų. 

Laimingas gyvenimas – aktyvus gyvenimas

E. Tombak sako, jog, rašydama knygą, atrado laimingo gyvenimo senatvėje formulę. Ji susideda iš trijų dalių: finansinio stabilumo, mylimos veiklos ir sveikatos, todėl vien sveikas gyvenimo būdas negarantuoja ilgaamžiškumo ar laimės.

Knygos autorė rašo, kad jos kartos žmonės, kuriems dabar yra 65 metai ir daugiau, nuo vaikystės buvo mokomi, jog pinigai – blogis, esą dvasingi žmonės gyvena kukliai, nes praturtėti gali tik sukčiai ir vagys.

„Prireikė daugybės metų, kol supratau, kad save vertinti reikia ne pagal tai, kiek uždirbu, o pagal tai, ką su tais pinigais darau, kaip juos leidžiu. Šiandien aš atmetu stereotipą, jog laimės nenusipirksi – kiauromis kišenėmis neįmanoma jaustis saugiam, o pasitikėjimas savimi bei saugumo pojūtis yra du būtini veiksniai gerai sveikatai palaikyti“, – tikina rašytoja. 

Knygoje cituojamas Londone atliktas tyrimas, kurio autoriai nustatė, jog skurdžiai gyvenantiems rizika susirgti depresija ir senatvine demencija yra 50 proc. didesnė, o ekonominis stabilumas mažina silpnaprotystės išsivystymo tikimybę. Tuo tarpu Suomijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad ne tik asmeninės finansinės problemos, bet ir gyvenimas vaikystėje su vargstančiais tėvais didina demencijos riziką senat­vėje. Deja, Lietuvoje, kaip rašo E. Tombak knygoje, tik 10 proc. žmonių jaučiasi ramūs bei užtikrinti dėl savo senatvės, o daugumai trečiasis amžius yra kaip rusiška ruletė – laimi tie, kurie miršta anksčiau.

Tačiau džiaugtis puikia fizine ir psichikos sveikata, palaikyti aktyvų socialinį gyvenimą ir atrasti naujų pomėgių nėra amžiaus ribos. Vyriausiam Nobelio premijos laureatui Johanui Bannisteriui  buvo 92 -ji, kai jis 2019 m. sukūrė daugkartinio įkrovimo ličio jonų baterijas. Sulaukusi 88-erių, amerikietė Johanna Quaas 2012 m. pateko į Gineso rekordų knygą kaip seniausia gimnastė pasaulyje. Jaunystėje sportavusi moteris nutraukė sportinę karjerą augindama vaikus, bet 57-erių atnaujino treniruotes. 

„Tikriausiai pažįstama situacija, kai pamatote seniai matytą draugę gatvėje, susitariate po kelių dienų susitikti, bet kai susiskambinate, viena iš jūsų turi priežastį nesusitikti. Tai negerai, nes vienas labiausiai mus sendinančių dalykų yra nebendravimas“, – įspėja šilališkius rašytoja.

Nors senatvė asocijuojasi su ligomis ir sunkumais, iš tikrųjų ji turi ir privalumų: vyresni žmonės rečiau serga alergijomis, jie labiau atsparūs virusams, nes jų organizmas juos jau atpažįsta. Taip pat vyresni žmonės geriau toleruoja skausmą, geriau miega.

„Po 70-ies išnyksta migrenos. Jei sulaukėte 60-ies ir nedriokstelėjo insultas, infarktas, išvengėte pirmo slenksčio – mirtis šiame etape „nušienauja“ 20 proc. žmonių. Tada turbūt ilgai gyvensite“, – svarsto rašytoja. 

Sveikatą stiprina pozityvumas

Knyga patraukia surinktų ir išanalizuotų mokslinių tyrimų bei šaltinių gausa, vaizdžiomis istorijomis, interviu su specialistais apie tai, kaip Lietuvos ir skirtingų šalių žmonės tvarkosi su senėjimo iššūkiais, prisirišimais bei ste­reotipais. Didžiausią baimę daugeliui popietės laiku gyvenančių žmonių, pasak E. Tombak, kelia demencija ir Alzheimeris, nuo kurių nėra jokių vaistų. Demencijos ligų grupėje Alzheimerio diagnozė sudaro 60–70 proc. visų atvejų, o aukštų pajamų šalyse tai yra antroji liga pagal mirštamumą. Lietuvoje demencija nustatyta 28 tūkst. žmonių, nors spėjama, kad ja serga beveik 50 tūkst. gyventojų, prognozuojama, jog iki 2050 m. jų padaugės iki 78 tūkst. 

E. Tombak šilališkiams pasakojo, kad prieš 20 metų buvo aptiktas revoliucinis atradimas, kaip nuo šios ligos apsisaugoti, tik apie jį iki šiol mažai žinoma. Internete ji rado dar 1986 m. Kentukio universiteto mokslininkų atliktą tyrimą su Paryžiaus Dievo Motinos kated­ros seserimis vienuolėmis. Eksperimente sutiko dalyvauti 678 vienuolės nuo 75 iki 104 m. Visos jos praktikavo tą patį gyvenimo būdą, neturėjo vaikų, nepiktnaudžiavo alkoholiu, skyrėsi tik jų charakteriai bei pasaulėjauta. Kai vienuolės mirė, buvo tiriamos jų smegenys. Tyrėjai apstulbo, pamatę, jog kai kurių smegenys buvo labai stip­riai pažeistos Alzheimerio ligos, nors gyvenime tos moterys nejautė jokių silp­naprotystės požymių. Jos nugyveno gyvenimą būdamos šviesaus proto, o tai reiškia, kad kitos jų smegenų dalys perėmė funkcijas tų, kurios atrofavosi. Tyrinėdami autobiografijas, mokslininkai pastebėjo, jog tos vienuolės, kurios aiškiau reiškė mintis, kurių kalba buvo turtingesnė, pozityvesnė, gyveno ilgiau ir buvo atsparesnės demencijai.

„Tyrimas rodo, kad gyve­nimo truk­mę ir atsparumą demencijai lemia ne tik sveikas gyvenimo būdas, bet pozityvus požiūris, nuolat treniruojami lingvistiniai gebėjimai ir geranoriškumas iki gyvenimo pabaigos, gebėjimas tramdyti kenksmingas emocijas. Iš visų perskaitytų tyrimų išsinešiau būtent tą žinią – svarbiausia yra požiūris. O ar žmogus gali tapti labiau pozityvus? Tyrėjai sako, jog gali, bet jis turi to norėti“, – tvirtina E. Tombak. 

Patarė mėgautis kiekviena diena

Ilgaamžių tauta vadinamiems japonams skiepijama mąstysena, kad kuo anksčiau išeis į pensiją, tuo anksčiau mirs. Psichologai tikina, jog japonai ilgiau gyvena nei vakariečiai, nes neburnoja ant senatvės. O sveikatą ši tauta saugo keisčiausiais įstatymais. Pavyzdžiui, darbdaviai yra įpareigoti 40–74 m. asmenims matuoti liemens apimtį, nes per didelė signalizuoja apie organizme susikaupusį cholesterolį, trigliceridus, padidėjusį kraujospūdį, per didelį cuk­raus kiekį kraujyje, laikui bėgant galinčius sukelti insultą, širdies priepuolį ir diabetą. Jeigu moterų liemens apimtis viršija 90 centimetrų, o vyrų – 85, darbuotojai yra įpareigojami lankyti sveikatingumo kursus. Nepasikeitus apimtims, pirma bauda skiriama darbdaviui – už tai, jog nesugebėjo motyvuoti žmogaus rūpintis sveikata... 

„Esu pensininkė pagal amžių, tačiau atsisakau gyventi „pensijos laiku“, kuris tradiciškai siejamas su užtarnautu poilsiu. Aš nesijaučiu poilsį užsitarnavusi ar pavargusi – darbas man yra ne katorga, o gyvenimo prasmė. Mane glumina, kai girdžiu, kad jauni žmonės svajoja apie pensiją. Turbūt tai tie, kurie darbo nekenčia. Pensija yra išgalvotas dalykas. Šventajame Rašte nėra tokio dalyko, kaip užtarnautas poilsis. Jis yra tik po mirties, o kol esame gyvi, tol Kūrėjas iš mūsų vis dar kažko tiki­si“, – tvirtina E. Tombak, raginanti ir šilališkius gyventi aktyviai ir popietės metu mėgautis kiekviena akimirka. 

Pasak rašytojos, būtina kuo daugiau bendrauti, nebūti vienišiems, turėti smagių pomėgių, nes tai gyvenimui suteikia ryškių spalvų. O svarbiausia – nepasiduoti prigimtiniam senatviniam tingėjimui, kuris veda į apatiją, mieguistumą ar netgi depresiją. 

Daiva BARTKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Praėjusios savaitės kultūros naujienose ryškūs Šiau­liai – duris atvėrė praėjusio amžiaus fotografiją iliustruo­janti paroda „Vizijos“, o savaitė užbaigta jubiliejine Šei­mų švente ir vyskupų pasikeitimu – Šiaulių vyskupijai nuo šiol vadovaus ir su Šilale ryšių turintis vyskupas Da­rius Trijonis.

Artėjant Kalėdoms, vilnija su jų laukimu susiję renginiai. Štai gruodžio 15 d., 13 val., Tau­­­ragės Švč. Trejybės parapi­jos bažnyčioje vyks Ka­lė­di­nių kon­ce­rtų ciklo koncertas „Sek­ma­die­­nio akordai“, kuriame pa­siro­dys jaunimo choras iš Vil­niaus „Dorado“ ir Taura­gės kul­tūros centro choras „Con Ani­ma“. 

Metams baigiantis, rengiami tradiciniai geriausių, labiausių pasižymėjusių asmenų pagerbimo vakarai, apdovanojimų ceremonijos. Šilalėje tokios šventės irgi planuojamos – ket­virtadienį vyks mero Padėkos vakaras, penktadienį – jauni­mo apdovanojimai „Auksinis jau­nimas“. 

O kur dar miestelių, bend­ruomenių šventės. Taigi prasmingai praleisti adventinį laikotarpį tikrai yra kur.

34-oji Lietuvos rašytojų sąjungos premija šiemet skirta literatūros tyrinėtojai, habilituotai humanitarinių mokslų daktarei, Vilniaus universiteto profesorei Viktorijai Daujotytei-Pakerienei už autobiografinių tekstų knygą „Kai rašai, nebijai“. Pati V. Daujotytė sako, kad ši knyga yra sutelkta į savo gyvenimo peržvalgas ir permąstymus. 

„Lyg ir nieko paprasčiau – parašyti apie save. Juk viską žinai. Bet raštas atidengia ir tai, ko nežinojai, nežinai. Rašymas yra ir savityros būdas. Kintantis, besikeičiantis. Jei rašant gyvenasi sunkiau, tamsėja ir praeitis. Šviesesnis laikas nušviesina ir tamsesnį“, – rašo autorė.

Šiaulių fotografijos muziejuje veikiančioje parodoje „Vizijos“ pristatoma avangardinė, eksperimentinė ir konceptualioji XX a. paroda, kuri atspindi to me­to naujumo ir originalumo pa­ieškas ir rodo fotografijos raidą.

Vilniaus rotušėje pirmadienio vakarą įteikti Meno kūrėjų apdovanojimai. Ketvirtą kartą organizuojamoje įvairių meno sričių kūrėjų apdovanojimų ceremonijoje įteiktos dailininkus, rašytojus, tautodailininkus, architektus, kinematografininkus, muzikus ir žurnalistus vienijančių organizacijų premijos bei daugiau kaip du dešimtmečius teikiama Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. 2024 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laureatais tapo Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė, Linas Vildžiūnas už išskirtinės kultūrinės vertės trijų tomų leidinį „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženk­lai“, skirtą profesionaliai lietuviško kino raidos apžvalgai.

Kotryna PETRAITYTĖ

Austrų psichoterapeutas Viktoras Franklis, perėjęs nacistinio koncla­gerio siaubą ir čia subrandinęs svarbiausias savo įžvalgas, rašė: „Jei norime kažką (save ar pasaulį) pakeis­ti, pirmiausia turime priimti tikrovę, o ne pabėgti į mums patogesnius vaizdinius”. Ir, pasak autoriaus, du kart du yra keturi, net jei tai yra pareiškęs Hitleris. Pastarasis buvo blogio įsikūnijimas, tačiau tai nereiškia, jog tiesa priklauso nuo to, kas ją išsako.

Deja, bet itin susiskaldžiusiame šiandienos pasaulyje esame įpratę prie dvispalvių vertinimų. Tai, ką sako „saviškiai”, tie, kuriems simpatizuojame, yra šventa tiesa, o viskas, ką teigia  „svetimi”, tie, kurių veiklą vertiname kritiškai, neva yra melas ir bandymai manipuliuoti. Neabejoju – visi pažįstame ne vieną šeimą ar draugų ratą, kuriuos skaudžiai suskaldė skirtingos politinės simpatijos. Problema rimta, nes dažnai pažiūrų skirtumas apauga pykčio, nepasitikėjimo samanomis.

Aš pats dvi kadencijas dirbau Seime, priklausau konkrečiai politinei bendruomenei ir puikiai žinau, kaip lengva į pasaulį pradėti žiūrėti kaip į „geriečių” (savųjų) kovą su „priešais” (politiniais oponentais). Net ir aktyviai dalyvaudamas politi­niame gyvenime, nemaniau, jog tai gerai. Nes tiesa ta, kad nė­ra tobulai gerų ar absoliučiai blogų partijų ir politikų. Konst­ruktyvi kritika yra naudinga visiems, o pripratimas prie teisuoliško monologo, negirdint kitų, kenkia ir silpnina.

Rašau apie tai, nes šiais metais buvo daug rinkimų, daug politinio bruzdesio, kuris dar labiau supriešino ir augino irzulį. Nepanašu, kad ir po rinkimų viskas aprimo. Tikrai nenoriu pasakyti, kad nėra ko gilintis į politines realijas, kad neturime būti pilietiškai aktyvūs, neturime piktintis, kai susiduriame su tuo, ką vertiname kaip neteisybę. Tačiau raginu mažiau įsiaudrinti ir neskirti energijos tam, kas nuo mūsų nepriklauso, nes tiesa ir tai, jog gerokai daugiau nuveikti galime, tobulindami tą, kas mūsų galioje.

Dar vienas svarbus dalykas – ieškokime to, kas mus jungia, o ne susitelkime į tai, kas skiria. Vienam patinka Šimonytė, kitam Žemaitaitis, trečiam Karbauskis ir tikrai nebūtina dėl to bartis ar ginčytis, nes yra daug galimybių kartu nuveikti daugiau, nei po vieną, yra temų, kurios džiugina ir gydo, o ne kaupia pyktį.

Planavau šį komentarą skirti savaitės politinėms aktualijoms, tačiau, mano įsitikinimu, šiuo atveju svarbu ne tik įvykiai, bet ir mūsų santykis su jais. Tuo labiau, kad vis dar nėra sudėlioti visi taškai, kalbant apie būsimos Vyriausybės kontūrus. Jos programa dar rengiama, o Prezidentas bei Premjeras nutarė patvirtinti nepilnos sudėties Vyriausybę, pareiškę, kad kandidatų gauti dar dviejų minist­rų portfelius bus ir toliau ieškoma.

Spėju, jog daugelis nekantriai laukiame gruodžio 12 d., kai pagaliau baigsis tarpuvaldžio šurmulys, pradės dirbti naujieji mūsų politiniai tarnai (tiesioginis žodžio ministras vertimas) ir galėsime pailsėti nuo triukšmingo gandų turgaus...

Tenka pripažinti, kad politi­nė situacija paradoksali. Sufor­muo­ta tikrai gausi valdančioji dauguma, kuri be problemų patvirtino Seimo Pirmininką, Premjerą, greičiausiai jokių vargų nekils ir su Vyriausybės prog­ra­ma. Valdantieji turi pakankamai balsų ne tik priiminėti paprastus įstatymus, tačiau leng­vai galės atmesti ir Prezidento veto ar keisti Seimo statutą.

Nepaisant to, Vyriausybės dėlionė išsitęsė ir komplikavosi. Pripažinkime, kad solidžiausiai atrodė Sauliaus Skvernelio demokratai, išdėstę aiškią poziciją ir pasiūlę abejonių nekeliančius kandidatus. Tiesa, nors jų valdomos ministerijos svarbios, tačiau nėra kertinės, tos, kurios labiausiai formuoja politinį klimatą valstybėje. Na­tūralu, jog šiuo atžvilgiu vienareikšmiškai dominuoja social­demokratai, kurie, be jokių abe­jonių, yra „vyresnysis brolis” koalicijoje. Kiek nustebino tai, jog vis tik socialdemokratams prireikė nemažai laiko atrasti kandidatus į ministrus.

Reikia sutikti su ekspertais, kurie teigia apie ypatingai didelę Prezidento įtaką šios Vyriausybės formavimui. Ir tai ne tik užsienio reikalų ministro kandidatūra ar ministrai, kuriuos formaliai deleguoja „Nemuno aušra”. Štai žemės ūkio minist­ras viešai sako, kad atstovauja ne šiai partijai, bet visiems ūkininkams, kiti du šios partijos teikti kandidatai trečiadienį nepra­ėjo Prezidentūros „filtro”...

Jei praėjusią kadenciją galėjome kalbėti apie varginančią trintį tarp Prezidentūros ir konservatorių, tai dabar, panašu, žiežirbų netrūks Gitano Nausėdos ir Remigijaus Žemaitaičio santykiuose. Iš pirmo žvilgsnio stipresnės atrodo Prezidento pozicijos, tačiau daugiau politinio manevro laisvės turi būtent „Nemuno aušros” lyderis, puikiai mokantis pasinaudoti aršia oponentų kritika. O ir politinis palaikymas, kaip rodo apklausos, jam tik auga. Taip pat ir naujasis Premjeras, regis, R. Že­maitaičiu pasitiki labiau, nei dauguma savo partiečių. 

Kita vertus, Prezidentas paprasčiausiai negali trauktis, nes jam itin svarbu jaukiai jaustis tarptautiniuose renginiuose ir parodyti užsienio partneriams, kad jis yra svarbiausias demok­ratijos Lietuvoje gynėjas. Mano įsitikinimu, vis tik daugiau politinių kozirių šiuo metu savo rankose turi R. Žemaitaitis. Aišku, jei tik neprisidarys naujų prob­lemų ir naujoji koalicija nevirs gulbės, vėžio ir lydekos „bend­radarbiavimu”.

Galima sutikti su kritikų pastabomis, jog naujoje Vyriausybėje nebus politinių „žvaigždžių”, jog gali pritrūkti drąsių, originalių sprendimų. Tačiau labai daug kas priklausys nuo Premjero gebėjimo imtis lyderystės ir jo vadovavimo stiliaus.

Pirmasis politinį egzaminą laikys finansų ministras, kuriam teks pateikti pakoreguotų biudžetų variantus ir juos apginti. Užsienio reikalų minist­rui reikės išsklaidyti užsienio partnerių skepsį dėl R. Žemaitaičio dalyvavimo koalicijoje, o krašto apsaugos ministrė turi būti pasiruošusi visiems netikėtumams, kurie laukia po Donaldo Trumpo inauguracijos.

Ir tai – tik didžiulio iššūkių ledkalnio viršūnė. Jau labai greitai turėsime atsakyti į daug nepatogių klausimų, o naujoji valdžia privalės pademonst­ruoti, kas liko iš prieš rinkimus dalytų pažadų. Tas bus aiškiau, kai matysime patvirtintą Vyriausybės programą ir korekcijas buvusios valdžios sudarytame biudžeto projekte. Apie tai dar teks rašyti.

Andrius NAVICKAS,

filosofas, rašytojas

Aplinkos ministerija jau trečią kartą paskelbė Lietuvos sa­vivaldybių aplinkosaugos reitingą. Pirmasis buvo sudary­tas 2022 m., siekiant paskatinti savivaldybių lyderystę ir dalijimąsi patirtimi aplinkosaugos srityje. Pasak ministerijos, toks reitingas leidžia nustatyti ir įvertinti žaliausias Lie­tuvos savivaldybes, pamatuoti aplinkosauginio veiks­min­gumo pažangą. Deja, Šilalė šioje srityje neblizga, nors rajono vadovai nuolat pabrėžia Žaliojo regiono, kuriam priklausome, svarbą ir su tuo susijusius kuriamus projektus.

Vertinant visai neseniai pateikto reitingo bendrą rezultatą, išskiriamas net 50 Lietuvos savivaldybių progresas – nurodoma, jog jos padarė teigiamą pokytį ir surinko daugiau balų nei ankstesniais metais. Tuo tarpu Šilalės rezultatai priešingi: jei 2022-aisiais aplinkosaugos reitinge buvome 26-oje, o 2023 m. 22-oje vietoje, tai šiemet šioje srityje nusiritome kone į patį galą, t. y. į 50-ąją poziciją. 

Aplinkos ministerija nurodo, kad visos 60 šalies savivaldybių buvo vertinamos ne tik pagal surinktų balų skaičių (šiųmetis Šilalės rezultatas yra 33,15 balo, 2023 m. buvo surinkta 39,34 balo, užpernai – 32,56), bet ir išskirtos gerosios praktikos bei įvairios aplinkosauginės iniciatyvos. Skelbiama, jog, vertinant rodiklius, dizaino agentūra „Bluma“, Aplinkos ministerijos specialistai bei nepriklausoma ekspertų komisija atsižvelgė į 49 kriterijus devyniose aplinkos politikos srityse: atliekos ir žiediškumas, energetika, statyba ir teritorijų planavimas, susisiekimas, klimato kaitos valdymas bei politika, aplinkos kokybė, prevencija ir komfortas, vandens kokybė, biologinė įvairovė ir kraštovaizdis bei aplinkosauginis sąmoningumas. Taip pat, siekiant atspindėti savivaldybių progresą ir užtikrinti vertinimo dinamiškumą, keturiems reitingo kriterijams buvo pridėtas pokyčio nuo praėjusių metų vertinimas: mišrių komunalinių atliekų kiekis, tenkantis vienam gyventojui; gaminančių vartotojų įrenginių galia; renovuotų daugiabučių dalis savivaldybėje; dviračių takų dalis bendrame kelių tinkle.

Turbūt sunku būtų ginčytis, kad žaliasis kursas teikia daug naudos tiek ekonomikai, tiek gyventojams: neužterštas oras, vanduo bei dirvožemis, saugus maistas, miestai ir būstas juose, atitinkantys gyventojų poreikius, nepriklausomybė nuo iškastinio kuro, žiedinės ekonomikos plėtra, naujos darbo vietos, socialinės garantijos. Visa tai, aišku, reikalauja nemažų investicijų. Tačiau akivaizdu ir tai, jog pinigų kiekis vis tik negarantuoja proveržio. 

Ir čia tuo pesimistiniu pavyzdžiu gali būti Šilalė, besivelkanti reitingų „uodegoje“ – nusimačiusi ir jau išleidusi įvairiems „žaliems“ projektams įspūdingas sumas, deja, konkrečių rezultatų negali parodyti. Ir nors kalbama daug, tačiau, tarkime, gyventojai niekaip nesulaukia normalių dviračių takų, skundžiasi delsimu įrengti elektromobilių įkrovimo stoteles, o ir pats miestelis iš kažkada buvusio vieno žaliausių regione tampa pilku betoniniu... Nors lėšų aplinkosaugos sričiai lyg ir negailima. Pavyzdžiui, 2014–2020 m. laikotarpiu kone 680 tūkst. Eur buvo investuota į kraštovaizdžio formavimą Šilalės mieste bei Orvydų parko teritoriją, 2022–2030 m. laikotarpiui numatytas beveik 7,5 mln. Eur finansavimas: rūšiuojamųjų atliekų surinkimo skatinimui suplanuota 824,3 tūkst. Eur, Šilalės tvenkinio, pušyno ir aplinkinių teritorijų pritaikymui lankymui žadama skirti net 4 mln. Eur, Kvėdarnos tvenkinio ir Pilių piliakalnio (Kaltinėnai) pritaikymui lankymui numatyta po 750 tūkst. Eur, Pakisio piliakalnio ir Aukuro akmens, Parš­ežerio ir kūlgrindos pritaikymas lankymui bei Padievaičio piliakalnio pasiekiamumo gerinimas įkainoti kone 1,4 mln. Eur. Ir dar daugybė projektų...

„Jau trečius metus analizuojant Lietuvos savivaldybių reitingo rezultatus matome, kad finansinės galimybės nebūtinai atspindi savivaldybės vietą reitinge. Kai kurios, turinčios panašius biudžetus, gali užimti labai skirtingas reitingo pozicijas. Akivaizdu, jog pokyčiui reikalinga savivaldybių lyderystė bei nuoširdus noras dirbti savo kraštui, sutelkiant bendras pastangas dėl žalios, klestinčios ir saugios Lietuvos, kurioje visi norėtume gyventi ir kurti“, – pabrėžė laikinasis aplinkos minist­ras Simonas Gentvilas.

Tai patvirtina ir rezultatai – Tauragės regione Šilalės savivaldybės nerasime tarp lyderių nė vienoje iš devynių kategorijų. Pasak ekspertų, tai reiškia, kad savivaldybei trūksta nuoseklių strategijų platesniems aplinkos tikslams įgyvendinti ir apsiribojama tik privalomomis aplinkosaugos veiklomis.

Ekspertai skelbia, jog, išanalizavus savivaldybių ir nacionalinius duomenis, didžiausią lyderystę bei iniciatyvumą pastaraisiais metais parodė Panevėžio (1 vieta) ir Vilniaus miestų (2 vieta) bei Utenos rajono savivaldybės (3 vieta). Tauragės rajono savivaldybė šiame reitinge užima 6-ą vietą.

„Atskiro paminėjimo verta didžiausią progresą nuo praėjusių metų parodžiusi Jurbarko rajono savivaldybė, surinkusi 45,02 taškus iš 100 galimų ir užėmusi 22-ą vietą. Jurbarkas parodė gerus rezultatus energetikos, susisiekimo bei atliekų ir žiediškumo temose. Šioje savivaldybėje 2023 m. vienam gyventojui teko palyginus nedidelis mišrių komunalinių atliekų kiekis (174 kg), atskirai yra surenkamos maisto ir tekstilės atliekos, jurbarkiškiai lyderiauja gaminančių vartotojų įrenginių galioje, didelę dalį elektros energijos sektoriuje sudaro atsinaujinantys elektros ištekliai (AEI). Kitas išskirtinumas yra tai, kad visos viešojo transporto priemonės yra varomos alternatyviaisiais degalais“, – Jurbarko savivaldybę, kaip padariusią per metus didžiausią šuolį aukštyn, išskiria reitingo rengėjai.

Bent keliose kategorijose lyderiauja ir Tauragės rajono savivaldybė: ji pirmauja vertinant bendrą suvartojamos elekt­ros ir šilumos energijos kiekį – daugiau nei 100 proc. sudaro AEI, yra integravusi klimato kaitos ir aplinkos apsaugos strateginius tikslus savo planavimo dokumentuose, yra viena iš pilotinių savivaldybių, parengusi prisitaikymo prie klimato kaitos planą, taip pat akcentuojama, jog pas kaimynus vyksta ne tik daug su aplinkosauga susijusių dirbtuvių, seminarų, bet šiemet tauragiškiai paviešino ir edukacinę platformą, kurioje gausu informacijos apie poveikio klimatui neutralumą mieste, vykdomus projektus bei su žalumu susijusius renginius.

„Savivaldybėms tenka didelė atsakomybė ir vaidmuo, sprendžiant klimato kaitos problemas, ieškant priemonių, kurios padėtų išsaugoti miestų ekosistemas ir biologinę įvairovę, įtraukti visuomenę į aplinkosaugines iniciatyvas, formuoti stiprias ir aktyvias bendruomenes, ir, siekiant pokyčių supančioje aplinkoje, gerinti gyvenimo kokybę“, – akcentuoja ekspertai.

Rezultatai kalba patys už save – neužtenka kurti milijoninės vertės projektų ir įsivaizduoti, kad „vaikščiodami pušų viršūnėmis“ tapsime „žalesni“, geriau bei patogiau gyvensime. Paprastai nepamatuotos vizijos ir lieka vizijomis, o realūs darbai atsispindi reitinguose, kad ir kaip skeptiškai juos bevertintume.

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Baigiantis lapkričiui, Pre­zi­­dentas ir pirmoji ponia pre­zidentūroje kartu su daugiau nei 300 vaikų, atvykusių iš visos Lietuvos, taip pat lietuvių bendruomenių Latvijoje, Len­ki­joje ir Ukrainoje, įžiebė šių­metę Kalėdų eglę. 

Į šią šventę buvo pakviesti ir Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinukai. Baltojoje salėje susirinkusius vaikus pirmoji ponia Diana Nausėdienė pakvietė sugalvoti po svajonę bei norą ir pasiųsti juos Kalėdų Seneliui, kol įsižiebs paskutinė eglės lemputė. 

Sušvitus eglei, ant jos išryškėjo rankomis gaminti žaisliukai, kurie atkeliavo ne tik iš visos Lietuvos, bet ir Lenkijos, Latvijos, Ukrainos lietuvių bendruomenių. Renginio metu vaikų taip pat laukė siurprizas, kurį parengė Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras, dovanojęs nuotaikingą muzikinį spektaklį „Trimito skrydis“ – skambėjo smagios melodijos iš įvairiausių pasaulio kampelių. Be to, visiems vaikams buvo išdalytos dovanos, Prezidentas ir pirmoji ponia pakvietė visus nusifotografuoti, mokinukams džiaugsmą kėlė malonus ir šiltas bendravimas. Iš šios viešnagės grįžome pilni įspūdžių ir be galo laimingi.

Reda DAUNORIENĖ

Kaltinėnų Aleksandro Stulginskio gimnazijos pradinių klasių mokytoja

AUTORĖS nuotr.

Laukuvoje gyvenančiam Povilui Vitkui atiteko viena iš respublikinių nominacijų už aktyvumą vietos bend­ruo­me­nės veikloje. Projekte „Mūsų bendruomenės savano­ris 2024“ šiemet buvo išskirtos keturios nominacijos, kuriose prizai įteikti trims laimėtojams. Ir bene labiausiai džiugina, jog laukuviškis yra vienintelis nominantas visame Tauragės regione.

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, šiuo metu Lietu­vo­je veikia per 1800 kaimo bendruomeninių organizacijų, kurios ne tik puoselėja vietos tradicijas, skatina socialinį aktyvumą, bet ir vienija gyventojus. Aktyvūs bendruomenių atstovai prisideda prie socialinių paslaugų teikimo ir verslumo skatinimo, taip įnešdami gyvasties į kaimų gyvenimą ir mažindami socialinę atskirtį. 

Pasak laikinojo žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, būtent aktyvios bendruomenės kaime išjudina net ir pačius pasyviausius žmones. 

Konkurso „Mūsų bendruomenės savanoris 2024“ pagrin­dinis tikslas būtent ir yra surasti tuos nenustygstančius vie­toje ir kitiems neleidžiančius apkerpėti perliukus. O teikiami apdovanojimai ne tik išryškina pačius aktyviausius, leidžia su jais artimiau susipažinti, bet ir yra puikus įkvepiantis pavyzdys kitiems.

Konkursą nuo 2022-ųjų organizuoja Žemės ūkio agentūra ir pastebima, jog jis yra laukiamas, tampantis gražia tradicija, nes leidžia padėkoti žmonėms už savanorystę parodyti, kad šis darbas yra svarbus, o gal net ir neįkainojamas.

Šiųmečiam konkursui buvo pateiktos net 80 pretendentų paraiškos. Jie varžėsi keturiose nominacijose: „Už įkvepiančią ir telkiančią lyderystę“, „Už novatoriškumą ir kūrybiškumą“, „Jaunasis bendruomenės savanoris“ ir „Už ilgametę savanorystę“. Būtent pastarojoje tarp nugalėtojų paskelbtas ir laukuviškis P. Vitkus.

„Tai, jog mano kandidatūra dar vasarą buvo pristatyta tokiam apdovanojimui, žinojo tik maža saujelė laukuviškių. Ir jiems pavyko tai nuslėpti, nežinojau nieko iki paskutinės minutės, kai jau reikėjo važiuoti Kauną“, – juokiasi Povilas.

Anot jo, tik neseniai jis išsiaiškino, jog šio užmanymo iniciatorės yra „Bočių“ Laukuvoje vadovė Irena Straukienė  bei miestelio bendruomenės pirmininkė Birūta Viknienė. Pasirodo, jos laukė Že­mės ūkio ministerijos verdikto ir niekam neatskleidė sa­vo plano.

„Bet ministerijos atstovai paskambino man tiesiogiai ir ėmė derinti atvykimo apdovanojimui laiką, ceremonijos scenarijų. Įsivaizduokit, kokia galėjo būti mano reakcija – juk net nežinojau, nei kur, nei už ką esu siūlomas apdovanojamui“, – ir dabar, tai prisimindamas, vis dar jaudinasi P. Vitkus.

Jo žmona Elena sako esanti ypatingai dėkinga už tokį gražų ir netikėtą siurprizą idėjos iniciatorėms bei visai Laukuvos bendruomenei. Be to, moteris vertina ir tai, jog net nereikėjo patiems rūpintis, kaip nuvykti į apdovanojimų ceremoniją Kaune – viskas buvo suorganizuota. 

„Ir „Bočiams“, ir bendruomenei, ir kapelai priklauso visi beveik tie patys laukuviškiai. Esame maždaug 10–12 žmonių branduolys, nuolat kažką planuojame, organizuojame, o likusi bendruomenės dalis, maždaug 100 gyventojų, su malonumu prie mūsų sumanymų prisijungia. Tai ir yra Laukuvos bendruomenės, kaip viso miestelio ir apylinkių gyventojų, aktyvumo paslaptis. Smagu, jog mūsų pasiūlytos idėjos tinka ir patinka, kai kurios jau netgi tapo tradicinėmis“, – sako E. Vitkienė.

Pasak jos, būtent Povilo pasiūlyta mintis Baltų vienybės dienos laužą sukrauti ir uždegti ant Treigių piliakalnio (iki tol laukuviškiai tai darė ant Med­vėgalio) irgi pasiteisino. Taip pat abu Vitkai yra vieni iš nedaugelio vis dar mokančių ir giedančių tikruosius „Kalnus“. Povilas ypatingai džiaugiasi, kad vis dažniau prie laukuviškių prisijungia ir bilioniškiai.

Paklausti, ar turi laisvadienių, sutuoktiniai juokiasi, jog dabar yra netgi labiau užsi­ėmę, nei anuomet, kai ėjo į darbus. Pasirodo, dabar senjorų poros gyvenimas suplanuotas ne tik kiekvienai dienai, bet kartais ir valandomis. 

„Ir tądien, kai įteikė apdovanojimą, tiesiai iš ceremonijos Kaune parlėkėm į vakare turėjusį vykti koncertą, kur groju ir dainuoju. Net ir vaikai, prieš aplankydami visada iš anksto paskambina, teiraujasi, ar būsime namuose. Mudu taip jau esame įpratę – visur drauge, vienas kito nepaleidžiame“, – su šypsena į žmoną žiūri pašnekovas.

Pora išaugino penkias duk­ras, dvi iš jų apsigyveno Klaipėdoje, viena pakėlė sparnus į Jungtines Amerikos valstijas, kitos įsikūrė Kaune ir Tauragėje. Dukros dovanojo septynis anūkus, o šie jau pradėjo dovanoti ir proanūkius – šiuo metu Elena ir Povilas jų turi tris. 

„Tuokėmės Naujųjų metų išvakarėse, gruodžio 31-ąją, man tada buvo 23 metai, Elytei – vos 20. Nebuvome baigę mokslų, tad visą gyvenimą teko daug ir sunkiai dirbti. Žmona ne tik augino vaikus, rūpinosi šeima, bet ir daugiau nei 30 metų dirbo mokykloje valytoja. O kur dar ūkis – juk laikėme ir gyvulių. Aš visą gyvenimą dirbau vairuotoju, kombainininku – kaip sėdau prie vairo 1964-aisiais, taip vairo iki šių dienų dar nepaleidžiu“, – vėl juokauja P. Vitkus.

Paklausti, ar dukterys taip pat paveldėjo muzikavimo ge­ną, sutuoktiniai prisipažįsta, jog dainuoja ir šoka bei bažny­čios chore gieda tik vyriausioji Gražina, dirbanti medike. Beje, jos sūnus taip pat pasirinko mediko kelią, tik, skirtingai nuo mamos ir senelių, nei dainuoja, nei šoka. 

„Užtat sužinoję apie mano apdovanojimą, visi puolė rašyti, skambinti, sveikinti. Labai smagu jausti tokį didžiulį šeimos, artimųjų palaikymą, o jie kartoja, jog esu visos giminės pasididžiavimas, ramstis, į kurį privalo lygiuotis visų kartų atstovai“, – neslėpdamas jaudulio pasakoja Povilas.

Jis nuoširdžiai džiaugiasi, kad jam didžiulė garbė, jog, jo žodžiais tariant, paprastam kaimo žmogui, vairuotojui, ran­ką spaudė ministras K. Star­kevičius, jog sulaukė įvertini­mo už savo veiklą. O apdova­nojimo ceremonija, anot laukuviškio, buvusi įspūdingesnė nei judviejų su Elena vestuvės.

„Gerai, kad mano stipri širdis, nes tokie išgyvenimai ne kiekvienam pakeliami“, – geros nuotaikos nestokoja P. Vitkus.

Laukuvos bendruomenės veik­loje Povilas dalyvauja be­ne dešimtmetį. Pernai, kai Elytę vis tik buvo išleidęs vieną atostogauti Turkijoje, namuose likęs nenuobodžiavo – sukūrė eilėraštį apie Laukuvą, kaimo kapelos „Laukuva“ vadovas Alfredas Šniaukas šiems žodžiams parašė melodiją, dabar laukuviškiai turi net sa­vo himną. Tad nė kiek nenuostabu, kad 78-erių P. Vitkų bend­ruomenės pirmininkė B. Vik­nienė pristatė apdovanojimui kaip žmogų, „nepaprastai mylintį savo gimtinę, siekiantį išsaugoti žmogiškąsias vertybes, krašto kultūrą ir bendruomeniškumą“. 

Beje, Elena ir Povilas ne tik dainuoja Šilalės „Bočių“ ansamb­lyje, Povilas groja Laukuvos kai­mo kapeloje, yra aktyvus vi­sų renginių dalyvis bei or­gani­za­torius – abu jie dar dalyvauja Tre­čiojo amžiaus universiteto paskaitose, ekskursijose ir kt. 

„Povilas yra nepakeičiamas ir aplinkos gražinimo darbuose, talkose, be jo bendruomenė – kaip be rankų: jis sukals, sugręš, pastatys, patars, būtent jo auksinių rankų dėka prieš šv. Velykas, Kalėdas, per miestelio, Derliaus šventes Laukuva nušvinta gražiausiomis dekoracijomis“, – sako B. Viknienė.

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS ir konkurso organizatorių nuotr.

Ligonių kasos ypatingą dėmesį skiria žmonėms, turintiems klausos negalią – problemai, kurią, Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, patiria daugiau nei 5 proc. pasaulio gyventojų, arba 430 mln. žmonių, tarp jų – 34 mln. vaikų. Ką Lietuvoje klausos sutrikimų turintiems pacientams užtikrina privalomasis sveikatos draudimas ir kaip jie gali gauti reikalingą pagalbą?

Valstybinės ligonių kasos inform.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 91

Gruodžio 5 d. Gaetano Donizetti komiškoje operoje „Pulko duktė“, į kurios pirmąjį pastatymą Lietuvoje Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvietė publiką 2021-aisiais, pirmą kartą pasirodys vienu geriausių šių laikų bel canto tenorų pasaulyje tituluojamas Jesús Leónas (Meksika). J. Leónas yra laukiamas žymiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse!

„Labai džiaugiuosi, kad pagaliau man pasitaikė proga atlikti Tonijo vaidmenį operoje „Pulko duktė“! Iki šiol esu dainavęs tik garsiąją ariją „Pour mon âme“. Tai bus mano debiutas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, apie kurio pastatymus esu girdėjęs tiek daug puikių atsiliepimų. Nekantrauju prisijungti prie nuostabios spektaklio komandos, susipažinti su choru ir kitais atlikėjais, įkvėpti gyvybės šiam vaidmeniui!“, – sako iš Vienos į Klaipėdą atvykęs J. Leónas.

Kaip žinia, Tonijo partija G. Donizetti operoje „Pulko duktė“ garsėja tuo, jog yra sunkiai įveikiama net geriausiems pasaulio dainininkams: jau pirmame operos veiksme jiems tenka devynis kartus šokdinti balsą aukštyn iki antros oktavos do atliekant bene žymiausią visų laikų tenoro ariją „Pour mon âme“ (Mano sielai), pramintą „tenorų Everestu“.

Iš Hermosiljo miesto Meksikoje kilęs tenoras J. Leónas iš pradžių mokėsi dainavimo Sonoros kultūros namuose ir grojo gitara savo įkurtoje roko grupėje „Garažas“, koncertavo privačiuose renginiuose su vietinėmis grupėmis. Tačiau nuo 1996 m. pradėjo profesionaliai mokytis operinio dainavimo, studijavo vokalą Sonoros universitete (Meksika), vėliau Kalifornijos universiteto Los Andžele (UCLA) Operos studijoje, tobulinosi Georgo Solti akademijoje, Bostono universiteto Operos institute, dalyvavo Domingo-Thornton jaunųjų menininkų programoje Los Andželo operoje. Italijoje jis turėjo galimybę pasitobulinti pas legendinę dainininkę Mirellą Freni, kuri jam skyrė Nikolajaus Ghiaurovo stipendiją.

Šiandien J. Leónas yra laukiamas žymiausiuose pasaulio operos teatruose ir koncertų salėse, tokiuose kaip Airijos nacionalinė opera (Airija), Meksiko „Palacio de Bellas Artes“  (Meksika), Berlyno „Deutsche Oper“ (Vokietija), Minesotos opera, Floridos Didysis operos teatras (JAV), Graco opera (Austrija), „Grange Park Opera“ (Jungtinė Karalystė), Tulono opera (Prancūzija), Florencijos „Teatro del Maggio Musicale Fiorentino“, Triesto „Teatro Verdi“, Veronos „Teatro Filarmonico“ (Italija), Seulo menų centras (Pietų Korėja), Dubajaus operos rūmai (Jungtiniai Arabų Emyratai), Muskato Karališkasis operos teatras (Omanas) ir daugelis kitų.

Dainininkas surengė septynis koncertus Karališkojoje Alberto salėje su Londono Karališkuoju filharmonijos orkestru, Naujųjų metų koncertus Dubajaus operos rūmuose, kaip solistas pasirodė su Karališkuoju Liverpulio filharmonijos ir Miuncheno filharmonijos orkestrais, Verdi orkestru Milane, „Orquesta Sinfónica de Minería“ (Meksikas), jo balsas skambėjo Birmingamo simfoninio orkestro salėje, Barbikano centro ir Wigmore salėse Londone.

2015 m. pasirodė debiutinis dainininko albumas „Bel Canto“, kuriame skamba tenoro drauge su Toby Purserio diriguojamu Karališkuoju Liverpulio filharmonijos orkestru atliekamos arijos iš Gaetano Dinozetti, Vincenzo Bellini ir Giuseppe Verdi operų („Opus Arte / Naxos“). 2020 m. J. Leónas pelnė pirmąją premiją Vienos tarptautiniame muzikos atlikėjų konkurse ir surengė pasirodymą Vienos koncertų salėje tų pačių metų rugsėjį.

KVMT inform.