Dvylika scenos meno kūrinių per keturias dienas – pirmoji tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ dalis, Lietuvos teatro vitrina, gali būti sulyginta su maratonu visą ją užsibrėžusiems pamatyti žiūrovams. Lietuvos teatro lauko pristatymas buvo sumanytas kaip pažintinis tinklaveikos renginys svečiams iš užsienio, bet ilgainiui išryškėjo ir kita jo vertybė – tai patogi galimybė klaipėdiečiams ir visiems šio regiono gyventojams susipažinti su Lietuvos teatru. Šiais metais Lietuvos teatro vitrina vyks gegužės 20–24 dienomis.

Siekis didinti šalies teatro žinomumą

Klaipėdos dramos teatre 2017 m. gimęs tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“ šiemet rengiamas jau 10-uosius metus. Lietuvos teatro vitrina pradėta rengti porą metų po festivalio atsiradimo. Ja siekta sudaryti patogias sąlygas teatro profesionalams susipažinti su Lietuvos teatro kūrėjų darbų įvairove, didinti žinomumą apie šalies teatro erdvę. Spektaklius stebi užsienio teatro festivalių ir teatrų atstovai, teatro kritikai, prodiuseriai, po peržiūrų jie gali susipažinti su kūrėjais, aktoriais. Prodiuseriai mezga kontaktus, o kritikai ar kultūros žurnalistai įžvalgomis apie Lietuvos teatrą dalinasi tekstuose savo šalyse.

Kiekvienais metais Lietuvos teatro vitrina sulaukia kelių dešimčių teatro profesionalų iš užsienio – vadinamieji skautai atvyksta ne tik iš įvairių Europos šalių, bet ir iš toliau, pavyzdžiui, Japonijos ar JAV. Juos kviečiantis festivalis ir Klaipėdos dramos teatras siekia, kad atvykę šie žmonės turėtų galimybę susipažinti ne tik su teatru, bet ir pačiu miestu, šalimi. Kai kuriems, ypač atvykstantiems iš tolimesnių šalių, Lietuva yra visiškai nepažįstama – jiems rengiamos įvairios ekskursijos po regioną.

Didelė žanrų įvairovė

Lietuvos teatro vitrinos dalyvius iš išreiškusių norą joje dalyvauti atrenka festivalio komisija. Ji sudaryta iš įvairių sričių Klaipėdos dramos teatro profesionalų. „Formuodami Lietuvos teatro vitriną, atsižvelgiame į įvairius faktorius. Mums svarbu, kad joje reprezentuotume tiek didžiuosius teatrus, tiek nepriklausomus kūrėjus, lygiai taip pat norime sudaryti kuo įvairesnę scenos kūrinių galeriją: Lietuvos teatras šiuo metu būtent toks ir yra – peržengiantis žanrų ribas, nesileidžiantis būti į jas įspraustas. Galiausiai, atrankos metu atsižvelgiame į tai, ar spektaklis „žiūrėtųsi“ užsienio auditorijai – galvojame apie variantus, kurie galėtų būti patrauklūs atvykstantiems užsienio teatro profesionalams kaip kviestiniai svečiai į jų atstovaujamus festivalius ar teatrus. Tad, pavyzdžiui, tekstu gausus spektaklis gali būti labai geras, bet jį būtų sudėtinga žiūrėti užsienio žiūrovui, – apie tai, kokiais kriterijais vadovaujamasi, pasakojo Lietuvos teatro vitrinos rengimą koordinuojanti Klaipėdos dramos teatro kultūros projektų vadybininkė Aistė Jokubauskienė. – Įdomi detalė, jau atrinkę Lietuvos teatro vitrinos dalyvius, sužinojome, kad tarp jų – ir šių metų „Auksinių scenos kryžių“ nominantai bei laureatai.“

Pasak jos, šiais metais vitrina itin marga – joje vienodai pasiskirstę tradiciniai ir žanrų ribas peržengiantys scenos meno kūriniai. Žiūrovų lauks draminiai spektakliai, performansai, lėlių teatro, muzikinio teatro, šokio teatro kūriniai. „Šią įvairovę žiūrovai iškart atpažins ir peržvelgdami festivalio programą, iš to, kaip kūrėjai įvardija savo kūrinius: muzikinis performansas, dokumentinė fikcija, muzikinis patirtinis spektaklis, performatyvi paskaita ir t. t.“, – apibendrino A. Jokubauskienė.

Žinomų vardų galerija

Yana Ross, Laura Kutkaitė, Adomas Juška, Birutė Letukaitė, Oskaras Koršunovas – tai teatrinės kokybės ženklu tapę vardai. Dėl ryškiausių scenos meno kūrėjų darbų koncentracijos mieste festivalio rengėjai jau ne vienerius metus Lietuvos teatro vitriną įvardina ir kaip didžiulę dovaną klaipėdiečiams bei visiems regiono gyventojams. Juk nebereikia planuoti išvykų į kitus didmiesčius – didysis teatro įvykis nutinka Klaipėdoje, telieka jo nepraleisti ir sudalyvauti.

Mažiau matoma, bet svarbi detalė – daugiau nei kelis ar net visus vitrinoje esančius scenos meno kūrinius pasirinkę pamatyti žiūrovai gauna ir svarbią pridėtinę vertę. Stebimi vienas po kito, nedidelio laiko atstumo skiriami kūriniai atsiskleidžia ir kaip papildomas reikšmes kuriantis dialogas – tarp skirtingų kūrėjų pasirenkamų raiškos formų, tematikos, tono ir kt. Tokiu būdu jie pamatomi kaip unikalūs kūriniai ir taip pat santykyje vienas su kitu. Toks poveikis įmanomas tik esant suspaustam jų žiūrėjimo laiko rėmui, ir būtent tai siūlo festivalis.

Šalia jau minėtų vardų Lietuvos teatro vitrinoje dalyvaus ir daugiau scenos meno mylėtojams puikiai pažįstamų kūrėjų darbų – Dariaus Gumausko, Rūtos Bunikytės, Agnės Matulevičiūtės kūriniai. Atskiro paminėjimo nusipelno ir didžiulio dėmesio kritikų bei žiūrovų terpėje sulaukęs paskutinis Roberto Wilsono spektaklis „Septynios vienatvės“. Šį kūrinį festivalis kviečia pamatyti Nacionaliniame Kauno dramos teatre. „Atvežti „Septynias vienatves“ į Klaipėdą buvo pernelyg sudėtinga techniškai, bet taip pat atrodė, kad tiesiog negalime jo neįtraukti į savo programą. Užsienio profesionalų lauks kelionė į Kauną – tai taip pat privalumas, jiems smalsu susipažinti su kuo didesne teatro įvairove, plačiau pažinti Lietuvą, tad ši išvyka puikiai tam pasitarnauja“, – minėjo A. Jokubauskienė.

Netikėti miesto erdvių amplua

Vienas iš šių metų „TheATRIUM“ Lietuvos teatro vitrinos bruožų – jos išplitimas. Įprastai visi renginiai gana stipriai koncentruojasi festivalio namuose, Klaipėdos dramos teatre. Šiais metais laukia intriguojanti išimtis – žiūrovai bus kviečiami į skirtingas, kartais labai netikėtas miesto erdves. „Esame pastebėję, kad žiūrovams visada įdomu kuomet išnaudojamos ne teatrinės erdvės, įvyksta savotiškas nuotykis. Šiuo atveju, visas netikėtas erdves padiktavo jau minėtas vitrinos dalyvių nepasidavimas žanriniams apibrėžimams – kai kurie geriausiai atsiskleidžia ne tradicinėje teatro scenoje. O kai kuriuos vitrinoje dalyvaujančius Klaipėdos kūrėjų darbus galiausiai nutarėme rodyti jų namuose, siekdami edukuoti iš užsienio atvykstančius profesionalus – taip supažindinti juos su kai kuriais mieste veikiančiais teatrais“, – pasakojo vitrinos koordinatorė.

Be Klaipėdos dramos teatro žiūrovai Lietuvos teatro vitrinos metu lankysis KU „Aula Magna“ auditorijų komplekse, Prano Domšaičio galerijoje, „Lighthouse Hub Innovation“ renginių erdvėje „Innovation lounge“, taip pat Klaipėdos lėlių teatre ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre.

Į daugelį vitrinos renginių bilietai pradėjo nykti vos paskelbus festivalio programą. Tai, pasak A. Jokubauskienės, yra aiškus ženklas, kad šiemet garbingą jubiliejų minintis „TheATRIUM“ užsiaugino savą žiūrovą, su nekantrumu laukiantį pavasario ir vasaros sandūroje vykstančios teatrinės šventės.

Keturios dienos. 12 kūrinių

Gegužės 20 d. Klaipėdos dramos teatre bus rodomas Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklis „Kantas. Kambarys, kuriame negalvojama“ (rež. O. Koršunovas). Jis nukels į 1784 m. Karaliaučių ir yra dedikuojamas žymiojo Prūsijos filosofo Immanuelio Kanto, stebinusio ne tik mąstymu, bet ir gyvenimo būdu, aplinkai. Skirtingai negu sudėtingas ir painus Kanto mąstymas, spektaklis kantiškąjį pasaulį pristato įtraukiančiai bei šmaikščiai ir net tęsia paties filosofo projektą, draminėmis priemonėmis „ištirdamas“ pačią draminę formą.

Gegužės 21 d. Klaipėdos lėlių teatre bus rodomas šio teatro lėlių spektaklis apie kelią į motinystę „Aš visada šalia“ (rež. V. Rozanova). Tą pačią dieną Klaipėdos dramos teatre bus rodomi dar du kūriniai. Pirmasis – Valstybinio jaunimo teatro „Menka detalė“ (rež. A. Juška), interpretuojantis žymios palestiniečių autorės Adanios Shibli romaną tuo pačiu pavadinimu. Pirmoji spektaklio dalis pasakoja apie 1949 m. įvykusį nusikaltimą: palestinietė mergina buvo išprievartauta ir nužudyta izraeliečių kareivių. Antrojoje dalyje apie šį nusikaltimą laikraštyje perskaičiusi moteris iš Ramalos supranta, kad merginos nužudymo diena sutampa su jos gimtadieniu. Ji leidžiasi į kelionę į Izraelį, kurios tikslas – rasti daugiau informacijos ir pabandyti atskleisti šią istoriją iš nužudytos merginos perspektyvos, o ne remiantis kareivių parodymais.

Dieną pabaigs Kauno šokio teatro „Aura“ šokio spektaklis „Godos“ (režisūra ir choreografija B. Letukaitė), kurio atspirtimi įvardijama gaivališka praeitis ir jos atspindžiai šiandienos žmoguje. Pirmoji spektaklio dalis kvies žiūrovą į praeities archetipais alsuojantį vizijų pasaulį, kuriame skleidžiasi moteriškas jausmingumas, paslaptingos mitologinės būtybės. Antroje dalyje – artima ateitis, kurioje, nepaisant lyčių supanašėjimo, prasiveria buvę skirtumai ir emocijos. Čia futuristinio pasaulio vizijos persipins su šių dienų aktualijomis.

Gegužės 22 d. programą KU „Aula Magna“ auditorijų komplekse pradės MMLAB pristatomas spektaklis-performatyvi paskaita „tremolo“ (rež. L. Kutkaitė), joje režisierė su komanda koncentruosis į malonumą. „tremolo“ interpretuojamas kaip virpėjimas – tiek iš malonumo, tiek iš baimės. Baimės neatitikti visuomenės sukurtų ar primestų „normų“ seksualinio malonumo kontekste. Kitas spektaklis tą dieną vyks Klaipėdos dramos teatre, tai – Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Apmąstant omarą“ (rež. Y. Ross), kurtas pagal Davido Fosterio Wallace’o esė. Savo tekstuose šis autorius narsto jautriausius ir nepatogiausius šiuolaikinės visuomenės klausimus – empatiją, vaikų auklėjimą, intymumą, nesusikalbėjimą ir antropocentrizmo pabaigą. Dienos renginius vainikuos Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rodoma šio teatro monoopera „Prima Donna“ (rež. R. Bunikytė). Šis kūrinys – intymus savęs ieškojimas, muzikinis monospektaklis, teatrinė išpažintis, kurioje susipina operos herojų balsai, asmeniniai monologai, poezija ir muzika.

Gegužės 23 d. Klaipėdos dramos teatre viešės Valstybinio Šiaulių dramos teatro ir „Operomanijos“ koprodukcija, dokumentinė fikcija „Anoniminiai šokiai“ (rež. D. Gumauskas). Tai – tarpdisciplininis spektaklis, kuriame teatras, muzika, judesys, tekstas ir vaizdas kalba apie desperatiškas dopamino paieškas ir nuolatinį norą pabėgti nuo realybės. Veikėjų monologuose subtiliai susipina realios kūrėjų patirtys ir fikcija, nepaliekant ribų tarp to, kas išgyventa, ir to, kas suvaidinta. Klaipėdos dramos teatre tą pačią dieną taip pat bus rodomas vienas naujausių šio teatro spektaklių „Milena“ (rež. L. Kutkaitė), atliekant savotišką teatrinę fragmentų „redakciją“, permąstantis rašytojo Franzo Kafkos ir čekų vertėjos, žurnalistės, rašytojos, rezistencijos kovotojos Milenos Jesenskos santykį. Dieną pabaigs Klaipėdos jaunimo teatro kūrėjų kolektyvinis muzikinis patirtinis spektaklis „Danse Macabre“ „Lighthouse Hub Innovation“ renginių erdvėje „Innovation lounge“. Įkvėptas Lotynų Amerikos magiškojo realizmo literatūros ir muzikos ritmų, jis žiūrovus kvies į pomirtinio restorano atidarymo vakarėlį, kuriame tarpusavyje persipina penkių personažų istorijos. Spektaklyje atsiskleis neišpildytų norų, troškimų ir svajonių tema, o su humoru, absurdu ir ironija bus žiūrima į mirties temą, keliant klausimą – ką reiškia gyventi čia ir dabar?

Gegužės 24 d. Prano Domšaičio galerijoje vyks MMLAB teatro pristatomas muzikinis performansas „Sayonakidori“ (režisierė ir kompozitorė A. Matulevičiūtė). Sayonakidori (iš japonų kalbos – lakštingala) – onomatopėjų peizažas, atskleidžiantis, kaip japoniškos onomatopėjos leidžia perteikti garsus žodžiais. Šio performanso temos kyla iš Japonijos kultūros stebėjimo per atstumą ir jos interpretacijos europiečio akimis. „Sayonakidori“ ir pats buvo pristatytas Japonijoje. Paskutinis Lietuvos teatro vitrinos spektaklis bus rodomas Nacionaliniame Kauno dramos teatre. Šio teatro kartu su Viljamo Horzycos teatru Torunėje pristatomos „Septynios vienatvės“ (rež. R. Wilson) – poetinė kelionė po Oskaro Milašiaus kūrinius ir kūrybines R. Wilsono mintis. Spektaklis jungia O. Milašiaus poeziją, prozą ir pasakas su jo dramatiškesniais ir metafiziniais kūriniais, tyrinėjančiais meilę, vienatvę, mirtį, nesibaigiančią šviesos bei harmonijos paiešką, keliančiais gilius egzistencinius klausimus apie žmoniją, jos vietą visatoje, apie laiko tėkmę.

Tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programa plačiau www.theatrium.lt

Liaudyje seniai sakoma, kad takus reikia kloti ten, kur vaikščioja žmonės. Tačiau mūsų krašte vis dar gaji tradicija pirmiausia viską gražiai nubraižyti popieriuje, o tik po to nustebus gūžčioti pečiais, kodėl gyventojai ir toliau mina senais, „neteisingais“ takeliais. Popieriuje – tvarka ir simetrija, o realybėje žmonės, kurie kažkodėl renkasi ne projektinę viziją, o patogumą. Tačiau šilališkiai rado išeitį – naujai tvarkomuose kiemuo­se kloja takų tiek, kiek name butų – kad kiekvienas vaikščiotų tik jam skirtuoju...

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Lyg ir nėra aišku, kas pirmasis senosios politinės nomenklatūros atstovus pavadino „bebrais“. Ši me­tafora apibūdina politikus, linkusius nuolat „graužti“ – naudotis bet kokiomis atsirandančiomis galimybėmis, kaupti resursus ir stiprinti savo įtakos „užtvankas“. Ir nors ne kartą buvo prognozuota, kad Lietuvos politinė kultūra iš esmės pasikeis tuomet, kai iš jos pasitrauks senoji „bebrų“ karta, vis dėlto šiandien akivaizdu, jog „beb­ro“ samp­rata iš politikos niekur ne­dingo. O patirtis rodo, kad nei jaunesnis amžius, nei priklausymas konkre­čiai partijai ar socialinė aplinka sa­vaime neapsaugo nuo polinkio pikt­naudžiauti ar naudotis suteikta galia. Deja, didesnės pajamos ar aukštesnis gyvenimo lygis irgi nemažina korupcijos rizikos.

Viešojoje erdvėje vis dar pasigirsta svarstymų, esą ženkliai padidinus Seimo narių atlyginimus, sumažėtų paskata netinkamai naudoti parlamentinei veiklai skirtas lėšas. Tačiau praktika to nepatvirtina. Lyginant su ankstesne kadencija, dabar parlamentarų atlyginimai yra gerokai išaugę, tačiau tai nepanaikino piktnaudžiavimo rizikų – dalis politikų nuosekliai laikosi aukštesnių skaidrumo standartų, tuo tarpu kiti išnaudoja visas galimybes pasinaudoti jiems prieinamais finansiniais ištekliais.

Tarkime tokie politikai kaip Gintautas Paluckas, Kazimieras Starkevičius, Saulius Skvernelis ar Remigijus Žemaitaitis tikrai nepriskirtini prie ekonomiškai pažeidžiamų asmenų, tačiau tai savaime neužkerta kelio siekti papildomos naudos. 

Galbūt ne be reikalo svarstoma, jog pinigai, kaip ir politinė galia, dažnai veikia kaip narkotikas – norisi vis daugiau ir daugiau...

O gal „bebrais“ tampa tik tie politikai, kurie per ilgai užsibūna pareigose ir išmoksta „pergudrauti“ sistemą? Todėl pagrįstai kyla klausimas, ar polinkis į piktnaudžiavimą gali būti susijęs su pernelyg ilgu buvimu pareigose. Galbūt kadencijų ribojimas galėtų sumažinti tokias rizikas? 

Idėja, kad Seimo nariai po dviejų kadencijų darytų pertrauką ir į parlamentinę veiklą pažvelgtų iš šalies, galėtų būti svarstytina. Tačiau nėra aiškių įrodymų, jog tokia priemonė reikšmingai sumažintų korupcijos mastą. Be to, tokio po­būdžio pokyčiams įgyvendinti reikalin­gas platus politinis sutarimas, kurį pasiekti sudėtinga, ypač, kai Parlamente yra nemažai ilgametę patirtį turinčių po­litikų.

Todėl būtina stiprinti kontrolės mechanizmus, nors vien jų irgi nepakanka. Seimo narys yra įsipareigojęs gyventi iš jam mokamo atlyginimo, kurio dydis yra aiškiai apibrėžtas. Todėl tais atvejais,

kai politiko ar jo artimųjų turtas ima augti gerokai sparčiau, nei tai galėtų pagrįsti oficialios pajamos, turėtų įsijungti ne tik institucinė, bet ir visuomeninė „raudona lemputė“. Praktika rodo, jog turto kilmė neretai išskaidoma per ūkinę veiklą, akcijas ar šeimos narių pajamas, todėl formaliai viskas gali atrodyti teisėta, nors iš esmės kelia pagrįstų klausimų.

Deja, Lietuvoje vis dar gajus požiūris, kad finansinė sėkmė savaime liudija žmogaus kompetenciją ir tinkamumą spręsti viešuosius reikalus. Bet tokia nuostata yra klaidinanti, nes gebėjimas susikurti asmeninę gerovę nebūtinai reiškia gebėjimą atsakingai veikti bendrojo gėrio labui. Dar daugiau – tolerancija smulkiems ar „įprastiems“ piktnaudžiavimams („tegu ima, svarbu, kad kažkas lieka ir kitiems“) ilgainiui formuoja pavojingą normą, kurioje ribos tarp teisėto ir neteisėto elgesio ima nykti.

Nors viešajame diskurse dažnai dek­laruojamos vertybinės nuostatos, prak­tikoje jos ne visada tampa elgesio pag­rindu. Priklausomybė nuo galios ir finansinės naudos gali iškreipti sprendimų priėmimą, o trumpalaikiai interesai ima dominuoti prieš ilgalaikę atsakomybę. 

Vis dėlto neteisinga būtų apibend­rinti, jog visi politikai yra linkę pikt­naudžiauti. Tuo labiau, kai Lietuvoje veikiantys teisėsaugos mechanizmai rodo, kad neliečiamųjų nėra – atsakomybė gali būti taikoma ir aukštas pa­reigas einantiems asmenims. Ir tai yra svarbus signalas visuomenei, kad teisinė valstybė funkcionuoja, nors ir ne visada taip greitai ar efektyviai, kaip norėtųsi.

Kita vertus, viešoji erdvė labiau yra linkusi koncentruotis į skandalus, o ne į sąžiningo darbo pavyzdžius. Dėl to susidaro iškreiptas vaizdas, tarsi neskaidrumas būtų norma. Todėl itin svarbi tampa ne tik institucijų, bet ir visuomenės laikysena – aiški, nuosekli ir kritiška. Nulinė tolerancija nesąžiningumui negali būti vien deklaracija, ji turi pasireikšti konk­rečiais sprendimais, pirmiausia – rinkimuose.

Artėjant naujiems savivaldos rinkimams, rinkėjams tenka atsakomybė atsirinkti ne tik pagal pažadus ar viešą įvaizdį. Kur kas svarbiau yra vertinti kandidatų biografijas, jų veiklos nuosek­lumą, skaidrumą bei turto deklaracijas. Jei politikas jau yra parodęs polinkį nepaisyti etikos ar teisės normų, vargu, ar jis pakeis elgesį – greičiau priešingai.

Manau, atsargiai turėtume vertinti ir dažnus politinių pozicijų ar partinės priklausomybės pokyčius. Tokie sprendimai turėtų būti grindžiami aiškiomis priežastimis, o ne vien prisitaikymu prie politinės konjunktūros. Viešųjų reikalų tvarkymas reikalauja ne tik kompetencijos, bet ir asmeninio patikimumo.

Politika savaime nėra nešvari sritis. Ji tokia tampa tada, kai joje stinga atsakingų, principingų žmonių. Todėl svarbu ne tik kritikuoti, bet ir skatinti aktyvų, sąmoningą dalyvavimą joje. Tie, kurie geba derinti sąžiningumą su kompetencija ir yra pasirengę dirbti dėl bend­rojo gėrio, turėtų ne vengti politikos, o į ją ateiti.

Galiausiai, pokyčiai prasideda nuo kiekvieno iš mūsų. Ne tik nuo to, ką sakome apie politiką, bet ir nuo to, kaip patys laikomės sąžiningumo principų kasdienybėje. Jei siekiame skaidresnės valstybės, turime ne tik reikalauti atsakomybės iš kitų, bet ir patys laikytis aukštesnių standartų. Tik tuomet politika gali tapti erdve, kurioje dominuoja ne „graužimas“, o tarnystė visuomenei.

Andrius NAVICKAS

Šalies vietos veiklos grupės (VVG) kartu su partneriais prieš dvejus metus atvėrė naują puslapį kaimo vietovių istorijoje – pradėjo įgyvendinti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginio plano priemonę „Sumanieji kaimai“. Nors pirmieji žingsniai pareikalavo daugiau laiko, nei planuota, prieš akis – solidus finansavimas ir ambicingas tikslas: paversti mūsų kaimus moderniomis, technologiškai pažangiomis ir socialiai at­sakingomis erdvėmis.

Kas yra sumanusis kaimas?

Tai ne tik gražiai skamban­tis terminas. Sumanieji kaimai – tai gyvos socialinės ir ekonominės sistemos, kurias kuria patys gyventojai. Pag­rindinė idėja paprasta: nau­dojant skaitmenines technologijas ir sumanius sprendimus, didinti kaimo patrauklumą bei gyvenimo kokybę.

Čia svarbiausia ne technika pati savaime, o bendruomenės susitelkimas siekiant konkretaus, vietos stiprybėmis pagrįsto tikslo. Nuo skait­menizuotų viešųjų paslaugų iki žiedinės bioekonomikos sprendimų – sumanus kaimas ieško atsakymų į šiandienos išbandymus moderniais būdais.

Pinigai ir galimybės: kiek ir kam?

„Sumaniųjų kaimų“ prie­mo­nei 2023–2027 m. skir­tas solidus 15 mln. Eur biudžetas. Žemės ūkio ministe­rija siekia, kad per visą šį laikotarpį Lietuvoje atsirastų bent 25 sėkmingos sumanaus kaimo strategijos. Finansavimo lubos priklauso nuo VVG bendradarbiavimo masto:

• Jei paraišką teikia viena VVG – iki 500 tūkst. Eur.

• Jei bendradarbiauja dvi VVG – iki 600 tūkst. Eur.

• Jei trys ir daugiau (arba teritorijoje gyvena per 40 tūkst. gyventojų) – iki 700 tūkst. Eur.

Vienam konkrečiam projektui strategijos viduje galima gauti iki 200 tūkst. Eur, o intensyvumas siekia nuo 40 iki 85 proc. Tai proga socialiniam, bendruomeniniam ar privačiam verslui, bendruomenėms, savivaldybių administracijoms ir mokslo įstaigoms suvienyti jėgas bendram tikslui, pasitelkiant savo kompetencijas ir išteklius. Tokia partnerystė leidžia ne tik efektyviau panaudoti finansinę paramą, bet ir kurti ilgalaikius, tvarius sprendimus, atliepiančius konkrečius vietos poreikius.

Bendradarbiaudami skirtingi sektoriai gali sujungti praktinę patirtį, sumanias idėjas ir vietos žinias, taip užtikrindami didesnį projektų poveikį ir didesnę naudą bendruomenei. Tai sudaro prielaidas kurti prieinamesnes paslaugas, stiprinti socialinę sanglaudą, skatinti ekonominį aktyvumą ir didinti kaimo vietovių patrauklumą gyventi bei dirbti. Be to, tokie projektai tampa ne tik investicija į infrastruktūrą ar paslaugas, bet ir į žmones – jų gebėjimus bendradarbiauti, kurti ir kartu spręsti sunkumus.

Tinkamos išlaidos apima viską: nuo naujos įrangos ir informacinių technologijų sprendimų iki transporto priemonių, skirtų socialinėms paslaugoms teikti, bei projektų administravimo.

Pamokos iš pirmųjų etapų

Iki šiol patvirtintos šešios VVG strategijos – Vilniaus, Kau­no, Ukmergės, Lazdijų, Švenčionių ir Šilutės rajonuose. Stra­tegijoms skirta beveik 3,3 mln. Eur, o jas įgyvendins 27 projektų vykdytojai. Dar dvi „Sumanių kaimų“ strategijos, kurioms prašoma apie 1 mln. Eur paramos, šiuo metu yra pervertinamos. Jas planuoja įgyvendinti 5 pro­jektų vykdytojai. Siekiama, kad parama būtų skiriama tik kokybiškiems, pagrįstiems ir realų poveikį užtikrinantiems projektams.

Analizuojant pirmąsias paraiškas išryškėjo, kad pagrindinės priemonės įgyvendinimo problemos yra susijusios su nepagrįstu bendradarbiavimu tarp strategijos projektų partnerių ir nepakankama projektų kokybe. Dažnai projektai tarpusavyje yra menkai susiję ir nesukuria bendro, apčiuopiamo poveikio VVG teritorijai ir vietos gyventojams. Strategijose trūksta inovatyvumo – nepakankamai aiškiai atskleidžiamas naujumas, pridėtinė vertė. Be to, vertinimo metu patys pareiškėjai atsiima nemažai paraiškų, dažniausiai dėl nepakankamo pasirengimo įgyvendinti projektą.

Kaip surinkti reikiamus balus?

Norint gauti finansavimą, strategija turi surinkti bent 40 balų. Vertinimo svoris paskirstytas taip:

• Paslaugų skaitmeniniais sprendiniais grįsta strategija (iki 15 balų): Ar diegiami IT sprendimai paslaugų prieinamumui, kokybei ar efektyvumui didinti?

• Inovatyvi strategija (15 balų): Ar strategijos projektai orientuoti į paslaugų inovacijas? 

• Išteklius pritraukianti strategija (10 balų): Ar strategijai ir (arba) projektui įgyvendinti pasitelkiami papildomi ekonominiai ištekliai?

• Mokslo įtraukimas (10 balų): Ar dalyvauja mokslo įstaigos su praktiniais sprendimais?

• Jaunimas (15 balų): Ar strategija skirta jaunimui arba ar įgyvendinant ją dalyvauja jaunas (-i) žmogus (-nės) iki 29 metų?

• Paslaugų plėtra (15 balų): Ar strategijos projektuose kuriamos ir (arba) plėtojamos paslaugos?

• Aplinkosauga (20 balų): Ar strategijoje numatytų projektų veiklos ir investicijos skirtos aplinkosaugai ir (ar) klimato kaitos švelninimui ir yra pagrįstos teigiamu poveikiu?

Naujas kvietimas jau planuojamas

Priemonės „Sumanieji kaimai“ lėšos dar nepanaudotos, jos ir toliau bus skiriamos šiai priemonei. Atlikus priemonės taisyklių korekcijas, siekiant projektų kokybės ir paprastesnio įgyvendinimo, 2026 m. rugsėjį–spalį planuojamas naujas „Sumanių kaimų“ kvietimas, kurio biudžetas – net 7,83 mln. Eur.

Dabar laikas namų darbams. VVG turi pusmetį suburti stiprias partnerystes, išgryninti suma­nias idėjas ir pasiruošti kokybiniam šuoliui. 

Sumanus kaimas nėra ateities vizija – tai šiandienos įrankis, leidžiantis regionams ne tik išlikti, bet ir klestėti naudojantis 21-ojo amžiaus galimybėmis.

„Rudenį prasidės griūtis”, – liūdną pieno ūkių perspektyvą numato Pajūrio ūkininkas Donatas. Jo paties banda jau išparduodama, nes ūkis nebeatlaiko drastiškai sumažėjusios pieno supirkimo kainos naštos. Nekokiomis nuotaikomis šiandien gyvena visas pieno gamintojų sektorius, tačiau mūsų rajone, kuris yra lyderis Lietuvoje pagal pieninių karvių ir jų laikytojų skaičių, jos, ko gero, labiausiai juntamos.

Jūratė KIELĖ

„Šilalės artojo” archyvo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo” Nr. 33

Su kraštiete Aušra Martišiūte-Linartiene susitinkame istoriniuose Vilei­šių rūmuose, Lietuvių litera­tū­ros ir tautosakos institute. Pro di­rek­torės kabineto langus veriasi puikus kraštovaizdis – kalvų, banguojančių iki pat Gedimino kalno, Sapieginės miškų, besileidžiančių šalia tekančios Neries link, fragmentas. Šis vaizdas nukelia į Upy­ną, brangų gimtąjį kraštą su jo Svystkalnio, Petkalnio kalvomis, su tuo pačiu jaukiu miesteliu ir vidi­ne ramybe.

„Savo pasaulėvaizdį, kurį užfiksavome vaikystėje ir paauglystėje, ne­šamės per gyvenimą. Jis mus sustiprina, kartais ir prajuokina, suteikia optimizmo. Na ką gi, gyvenau Upynoje, netoli kurios yra Vilnius”, – šypsosi pašnekovė, šiam savo kalambūrui pagrįsti turinti ne vieną sunkiai nuginčijamą argumentą. 

Solidus mokslinis įdirbis

Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė A. Martišiūtė-Linartienė ką tik pradėjo antrąją Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorės kadenciją. Nuskambėjus kolegų, valdžios atstovų sveikinimams, ji grįžo prie administracinių darbų – niekada nesibaigiančio jų srauto, priverčiančio gilintis ne tik į akademinius, bet ir į teisinius ar net statybinius dalykus. 

Kabineto lentynose išrikiuota ir moks­linė biblioteka. Čia bėga jos savaitgaliai, atostogos, nes tik jų metu gali atsidėti tyrimams, kūrybinei veiklai, reikalaujančiai tylos ir susikaupimo. 

„Nuoširdžiai pavydžiu kolegoms, galintiems aštuonias ar dvylika valandų per parą skirti mokslui. Mano darbo laiką, deja, suvalgo įvairūs dokumentėliai, jų rengimas, skaitymas, pasirašymas... Neatsimenu, kada paskutinį kartą atostogavau“, – juokiasi A. Martišiūtė-Linartienė, mostelėdama ranka į „atostogų įdirbį“ – solidžią krūvą veikalų, gimusių tarp šių istorinių sienų. Netrukus ją papildys ir šiuo metu ant darbo stalo esanti monografija apie šiuolaikinę lietuvių dramaturgiją nuo nepriklausomybės pradžios iki dabar.

Mokslininkė jau yra išleidusi aštuonias monografijas, paskelbusi daugiau nei 40 mokslo straipsnių Lietuvos ir užsienio (Vokietijos, Latvijos, Lenkijos, Vengrijos, Pietų Korėjos) mokslo bei kultūros leidiniuose. Nuo 2003-iųjų ji dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, jam vadovavo 2018–2025 m. Nuo 1991-ųjų dirba Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Teatro ir kino fakultete, kur dėsto klasikinių dramos formų, moderniosios dramos, XX a. dramos ir kitus dalykus. 

Prie kraštietiškos pokalbio temos artėjame per Aušros mokslinių tyrinėjimų herojus. Juozas Vaičkus, iš Mažeikių krašto kilęs Lietuvos profesionaliojo teatro kūrėjas, režisierius, – vienas iš jų. A. Martišiūtė-Linartienė šiam iškiliam žemaičiui skyrė monografiją „Juozas Vaičkus – lietuviško teatro ir kino spiritus movens“, kuriai atidavė trejus metus. Įdomu, jog šiam darbui mokslininkę įkalbėjo patys mažeikiškiai. 

– Kiek anksčiau „Šilalės artojas“ kal­bino šiame institute dirbančią tau­tosakos tyrinėtoją Vitą Ivanauskai­tę-Šeibutienę, taip pat baigusią Upynos mokyklą. Lėmė tos pačios įtakos ar tai tiesiog gražus sutapimas? 

– Turime rimtą kraštiečių tautosakininkų flangą – juk ir Marijona Čilvinaitė, į tautosakos istoriją įsirašiusi kaip labai rimta asmenybė, taip pat buvo upyniškė. O pasidairius plačiau – kolegė Vita, poetas Donatas Petrošius, istorikas Benediktas Šetkus. Esame ne toks ir mažas iš to paties miestelio ar apylinkių kilusių stiprių žmonių branduolys Vilniuje. 

Prieš keletą metų Seime vyko diskusija. Kalbėta apie tai, kokios silpnos yra provincijos mokyklos, kokie esą nuskriausti jų vaikai. Sėdi viceminist­ras, Mokslo tarybos atstovai, ir sėdime mes – Ivanauskaitė, Petrošius, aš, per atsitiktinumą visi trys iš tos pačios provincijos mokyklos. Net juokas suėmė. Pagalvoju apie dar vieną dalyką: provincija išugdo atsparesnę asmenybę, labiau užsi­spyrusią, atkaklią. Ta patirtis, kurią atsinešame, kažkokiu būdu formuoja dabartinius mūsų gyvenimus. Nuo aštuntos klasės, kai atvažiavau mokytis į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, gyvenu Vilniuje, bet ir šiandien mano gyvenimo ratas yra Upynos miestelio ribose. Duk­ros mokykla už 200 metrų, panašiai kaip ir Upynoje, nuo namų iki darbo dvidešimt minučių pėsčiomis. Atsinešame įsitikinimą, kad tokiame pasaulyje mums bus patogu gyventi, pajėgsime jame dirbti. Net gamtovaizdį, galima sakyti, renkamės pagal savo gimtinės peizažą. Upynos kalvos – Svystkalnis, Petkalnis ir Vilniaus Gedimino kalnas, Tauro kalnas atrodo labai panašiai, ir atstumas tarp jų panašus. 

Savo pasaulėvaizdį, kurį užfiksavome vaikystėje, paauglystėje, nešamės per gyvenimą. Jis mus sustiprina, kartais prajuokina, suteikia optimizmo.

Tiesa, gimiau Batakiuose. Tuose pačiuose, kuriuos mini Martynas Mažvydas laiške kunigaikščiui Albrechtui, – jis peikia savo parapijiečius, kad jie, niekšai, bėga per Onos atlaidus į Batakius ir ten su katalikais linksminasi („Jie turi dar ir tokią didelę ydą: žinodami, jog pagal labai seną popiežininkų paprotį Lietuvos ir Žemaitijos parapijose, esančiose netoli nuo mūsų kunigaikštystės sienų, yra švenčiami kokio nors šventojo atlaidai, pavyzdžiui, Šv. Onos Batakių miestelyje, [...] taigi tada tie mano parapijiečiai, kuriems patinka tokios popiežiaus įvestos apeigos, ten keliauja ir nusikalsta bjauriausia stabmeldyste!“). Vėliau persikėlėme į senelių iš tėvo pusės namus Upynoje, tiksliau, tas namas keliavo, jis buvo atvežtas iš Patulės. Jame visa šeima ir gyvenome. 

 – Kokius namus buvo sukūrę tėvai, Upynos mokytojai? Ir ką reiškė augti pedagogų šeimoje? 

– Tai buvo laisvė. Turėjome didžiulę biblioteką atskirame namelyje. Jis buvo tėčio dėdės, irgi parvežtas, tik iš Paupynio kaimo, o verandą skaitymui meistriškai pristatė tokia impozantiška Upynos figūra Vytautas Vertelis. 

Abu mano tėvai – Stasė Martišienė ir Motiejus Martišius – buvo lituanistai. O tų laikų lituanistai pirko ir skaitė turbūt visas knygas, kokios tik pasirodydavo – ar tai buvo lietuvių literatūra, ar užsienio literatūros vertimai, ar knygos apie literatūrą, tautosaką, žurnalai... Kai Vilniaus universitete pradėjau studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, grįžus vasaromis man nereikėdavo eiti į biblioteką, viską turėjau namuose. 

Visiškai neįsivaizduoju, kaip žmonės galėjo taip gyventi. Trys vaikai, pamokos, sąsiuvinių taisymai, tvartas su karve ir kiaule arba dviem, reikia iš ryto pašerti, pamelžti.  

Tėvai ne tik pirko knygas, jos visos buvo perskaitytos. Prenumeruodavo, skaitydavo „Metus“, „Literatūrą ir meną“. Su mama ir tėčiu galėdavau pasikonsultuoti apie kiekvieną knygą. Aišku, anuo metu leidžiamų knygų skaičius buvo mažesnis, turbūt ir kokybė buvo labiau koncentruota, gera. Jie neturėjo mobiliųjų telefonų, interneto, nenardė feisbuke, gal dėl to ir laiko turėjo. 

Kaip lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai jie buvo man pavyzdys. Jų domėjimasis viskuo plačiai ir giliai buvo visiška kasdienybė. Natūralu, jog šiandien galiu dirbti mokslinį darbą – mačiau, kaip gyvena ir dirba tėvai. 

Su Justinu Marcinkevičiumi, Laimonu Noreika, Kaziu Saja, Česlovu Stoniu, Birute Baltrušaityte ir daugybe kitų literatūros ir teatro žmonių susipažinau savo tėvų namuose Upynoje. Dėl to ir juokiuosi, jog gyvenau Upynoje, netoli kurios yra Vilnius. 

Anuomet tiek kultūros namuose, tiek mokykloje vykdavo daug įvairiausių renginių. Po to pasisėdėjimas persikeldavo pas mus į namus. Tai buvo laikas, kai garsūs rašytojai, aktoriai, važiavo į kaimo mokyklas, bendravo su mokytojais. Vis pagalvoju, kad neatsitiktinai taip atsirado ir Sąjūdis. Prisimenu Č. Stonio ir K. Sajos renginius, kūrybos skaitymus, pokalbius – jie buvo sukūrę tinklą visoje Lietuvoje, turėjo bičiuliškus santykius su daugybe kultūros žmonių. Tai buvo judėjimas, kuris labai stipriai mus paruošė Sąjūdžiui. Tėvai man nedraudė eiti į pirmąjį mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo (1987 m. rugpjūčio 23 d. įvykusiame mitinge buvo pasmerktas Molotovo-Ribbentropo paktas – red. past.). Vėliau buvo Sąjūdžio suvažiavimas Sporto rūmuose, tėtis vyko kaip delegatas, pasiėmė ir mane. Kartu buvome ir Vingio parke vykusiuose mitinguose, Baltijos studentų dainų ir šokių šventėje „Gaudeamus“ – 1988 m. pirmą kartą oficialiai į šventę įneštos Lietuvos, Latvijos, Estijos tautinės vėliavos.

Kalbėdama apie tėvus išdidžiai sakau: provincijos mokytojai, būtent provincijos, ne sostinės. Kiek jie man suteikė pasitikėjimo kaip visavertei asmenybei, kiek suteikė drąsos – nė velnio aš nebijojau būti prie A. Mickevičiaus paminklo, nors daug kas sakė „ne ne, pavojinga“. 

Per Sausio 13-osios įvykius saugojome Radijo ir televizijos pastatą, buvo visiškai normalu ten būti. Gal tėvai ir galėjo pergyventi, bet jie nedraudė, sakė „turi būti, eik“. Vis galvodavau, iš kur tiek drąsos. 

Daugybę įvairių istorijų esu iš jų išgirdusi, papasakosiu vieną iš jų – kaip jie tapo vyru ir žmona. Mama po Šiaulių pedagoginio universiteto lietuvių kalbos mokytoja dirbo Bijotų, tėtis – Ba­takių mokykloje. Jam pasiūlė paaukštinimą, jis tapo Tauragės mokyklų inspektoriumi. Kadangi Batakiai liko be mokytojo, įkalbino mamą iš Bijotų čia atsikelti. Kaip rajono švietimo administracijos atstovui jam buvo pavesta iš „politiškai nepatikimos“ motinos atimtus vaikus nuvežti į vaikų namus. Tėtis tą ir padarė, o grįžęs nuėjo pas jų mamą, papasakojo, kaip vaikai jaučiasi, kur juos paliko, ką kalbėjo. Kitą dieną jį atleido iš darbo. Ir ką, tėtis grįžta į Batakius. O ten, jo vietoje, jau dirba Stasė Dobilaitytė, mano mama. Jie gavo pasidalinti darbo krūvį, o po to jau išėjo taip, kaip išėjo. Tėvai susituokė 1966 m. 

Visos tos istorijos parodo, jog žmonės elgėsi taip, kaip liepė sąžinė. Labai svarbu ir tai, kad tėvai nebijojo pasakoti mums, vaikams, apie daugelį dalykų. 

– Minite, kad Upyna suformavo žvilgsnį į būsimus peizažus, gimtasis kraštovaizdis tapo tarsi atspirties tašku. Kokia Jums tebėra Upyna? Koks išliko santykis su tėviške, ar tie namai tebėra?

 – Galvoju apie Upyną, jos labai gražų gamtovaizdį – kalnai, tolumos, mokyk­la ant kalno, visa ta erdvė... Ir žmonės turi laiko ramiam pokalbiui, pasipasakojimui. Tas kalbėjimasis, patirties perdavimas, grožėji­ma­sis vieta duoda vaikams ne­įkainojamą dovaną. Prieš ko­kius dešimt metų su dukra bu­vome nuvykusios į Upyną. Ša­lia mūsų namo – upeliukas, toliau laukai laukai, tolumo­je baltas plytinis namukas. Dukra su drauge išėjo pasivaikščioti ir grįžusi pasakoja: mama, radome negyvenamą namą be grindų, visas priaugęs žolės – žiūrim pro langą, šviečia saulė, o vi­du­je –

pieva! Įsigavusios vidun, jos ra­do kažkokią senovinę knygą, parsinešė, rodo, pasakoja kaip apie didžiausią nuotykį. Vaikas atvažiavo savaitgaliui iš Vilniaus – bet ką gavo! Tokiose vietose gali pamatyti be galo daug grožio.

Mano šeimos namai tebėra, bet jie jau nebe mūsų. Turėjome parduoti, kol viskas nesugriuvo. Trejus metus neparvažiavau į Upyną, ir tai buvo viskas. Turbūt nėra nieko baisaus: juk ir pati trobelė yra keliauninkė, ir joje užaugę vaikai keliauninkai, kažkur kitur nusileidę. Juolab kad, girdėjau, ten gyvens mieli žmonės. Viskas keičiasi, turime priimti pokyčius. Toks yra gyvenimas. 

Kita vertus, pavyzdžiui, gražiausi literatūros kūriniai sukurti apie tai, ką žmonės prarado. Ar tai būtų Česlovas Milošas, ar Oskaras Milašius, ar Šatrijos Ragana. Praradimo jausmas duo­da labai daug kūrybiškumo.   

Mano emocinis santykis su namais toks pat kaip su vaikyste. Tai buvo puikus laikas, bet į jį nebegrįši. O namai niekur nedings. Savo atmintyje turiu tvirtą jų paveikslą su visais jausmais, situacijomis – tai yra manyje kaip ranka, kaip koja. Namų jausmas, kurį patyriau vaikystėje, paauglystėje, tiesiog yra. Jis niekada neišnyksta. 

– Kaip rinkotės savąjį kelią? Kaip atsitiko, kad daug metų atidavusi muzikai, pasukote į lituanistiką? Pasekėte tėvų pėdomis? 

– Septynerius metus mo­kiausi tuometėje Šila­lės vaikų muzikos mokyk­loje, tada išvažiavau į Vilnių, įstojau į M. K. Čiurlionio menų mokyklą. Čia supratau, kad pianiste soliste netapsiu, o būti akompaniatore nenorėjau. Pajutau, jog, rinkdamasi litua­nistiką, galiu padaryti daugiau nei tėvai. Nors tai, žinoma, nelygintini dalykai. Tačiau didžiuliu lobiu vadinu tai, kai sutikus tėvų mokinius, jie džiaugiasi atpažindami, kad esu jų mokytojų dukra.

Lituanistiką supratau kaip lauką, kur man viskas aišku, artima, svarsčiau, kad čia galiu rasti savąjį lauką, kuris dar nėra ištyrinėtas. Jį atradau pradėjusi skaityti ir tyrinėti Vydūną. Paskui atsirado ir kiti netyrinėti plotai. 

Dabar domiuosi šiuolaikine dramaturgija. Man teko garbė prisidėti kuriant kino drama­turgijos programą, matau, kaip auga jauni dramaturgai, buvę mano studentai, dabar jau dės­tytojai. Pastaraisiais metais daug laiko praleidžiu teatre, esu „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje. Turiu galimybę pamatyti visas teatrų premjeras. Tai reikalauja labai daug pastangų, laiko, bet man įdomu, gera matyti dabartinio Lietuvos teatro visumą – tada jaučiuosi ramiau. 

– Didmiesčio įvairovėje rūpi susitikti su kraštiečiais, pasikalbėti žemaitiškai? 

– Man labai svarbu, kad esu iš Žemaitijos, didžiuojuosi būdama žemaitė. Tačiau kalbėti žemaitiškai nejaučiu ypatingos drąsos. Pas mus namuose buvo kalbama pusiau žemaitiškai. Tėvai, kaip mokytojai, kalbėjo bendrine kalba, kartais tarmiškai. Kai atvykusi į Vilnių kalbėdama telefonu persijungdavau į tarmišką kalbėjimą, draugai kartais juokdavosi, kaip pasikeisdavau kalbėdama su namiškiais.

– Vilniete pavyko tapti? 

– Mano pažintis su šiuo miestu buvo nuostabi. Pirmus metus M. K. Čiurlionio menų mokyk­loje mokiausi tik muziką, nes vidurinės mokyklos aštuntąją klasę jau buvau baigusi Upynoje. Turėjau daug laisvo laiko, vaikščiojau po Užupį, tuomet dar visai kitokį, kitas Vilniaus dvasia alsuojančias vietas.  

Vilniete, manau, tapau. Viskas, kas yra susiję su menu, kultūra – teatras, kinas, koncertų salės man yra kaip deguonis. Negalėčiau be to gyventi. Ir nors Upyna, pasaulio mastais, nuo Vilniaus netoli, iš ten neprilakstyčiau nei į teatrą, nei į koncertus...

Jūratė KIELĖ

Nuotr. iš pašnekovės archyvo (Mindaugo LINARTO, Sonatos NOREIKIENĖS)

Gegužės 4-ąją Vilniuje, Antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ teritorijoje, įvyko konkurso „Aš ir policija“ finalas. Šiemet jame dalyvavo daugiau nei 500 komandų iš visos Lietuvos, o finale varžėsi 10 stipriausiųjų. Tarp jų – ir šilališkiai gimnazistai.

Dalyviai atliko sudėtingas, rea­lioms situacijoms artimas užduotis, kuriose svarbiausia buvo komandiškumas, gebėjimas greitai priimti sprendimus ir veikti išvien. Tai – ne tik konkurso, bet ir kasdienio policijos darbo pagrindas.

Šiame konkurse geriausiai pasirodė ir nugalėtoja tapo Šilalės Simono Gaudėšiaus gim­nazijos komanda – Kristu­pas, Milda, Mėja ir Ridas. Gimnazistus atkaklioms varžyboms ruošė mokytojas Mindaugas Armonas.

Didžiuojamės ir sveikiname nugalėtojus.

Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato inform. ir nuotr.

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijoje vyko šachmatų čempionato atrankinis etapas, subūręs 1–4 klasių jaunuosius šachmatininkus iš įvairių rajono ugdymo įstaigų. Šis turnyras tapo puikia galimybe mokiniams išbandyti savo jėgas, pademonstruoti strateginį mąstymą bei susipažinti su bendraminčiais.

Varžybų metu dalyviai rungėsi laikydamiesi šachmatų tai­syklių ir sportinės etikos principų. Kiekviena partija pareikalavo didelio susikaupimo, kantrybės ir gebėjimo numatyti kelis ėjimus į priekį. Tačiau nors kovos buvo įtemptos, turnyre netrūko geranoriškumo, pagarbos varžovams ir draugiškos atmosferos.

Jaunieji šachmatininkai pa­demonst­ravo ne tik puikius žaidimo įgūdžius, bet ir gebėjimą susidoroti su jauduliu. Tokie renginiai ugdo mokinių loginį mąstymą, atkaklumą bei stiprina pasitikėjimą savimi.

Įnirtinga kova vyko visose amžiaus grupėse, kol paaiškėjo, kas iškovojo teisę dalyvauti Lietuvos pradinių klasių šachmatų čempionato finale Prezidentū­roje. Po atkaklių ir įtemptų su­si­tikimų atrankinį turnyrą laimėjo Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 3 klasės mokinių komanda, kuri gegužės mėnesį vyks į finalinį etapą. 

Pasibaigus varžyboms, geriausiai pasirodę dalyviai buvo apdovanoti pri­zais. Pirmąją vietą iškovojo 3 klasės mokinys Adomas Dombrauskas (Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazija), antrąją – 4 b klasės mokinys Arnas Žygaitis (Šilalės Dariaus ir Girėno progimnazija), o trečiąją – 2 a klasės mokinys Adas Baublys (Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazija). 

Nuoširdžiai sveikiname mokinius ir džiaugiamės jų pasiekimais, ypatingai smagu matyti augančią jaunųjų šachmatininkų bendruomenę. Dėkojame sporto klubo „Dvaras“ vadovui, neformaliojo švietimo mokytojui Tomui Veščiūnui už turnyro organiza­vimą, taip pat gimnazijos pradinio ugdymo mokytojoms už pagalbą, jį rengiant.

Regina RIMKUTĖ

Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Viešojoje erdvėje vis dažniau akcentuojamas gydytojų trūkumas Lietuvoje kelia nerimą ne tik didžiųjų mies­tų, bet ir regionų gyventojams. Ši problema neaplenkė ir Šilalės – pacientai, prisirašę prie Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC), pastaruoju metu susiduria su neaiškia registracijos tvarka ir negali suprasti, kodėl jų neregistruoja pas pasirinktas šeimos gydytojas ir net nepaaiškina, kodėl.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 33

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie galimybę pasitraukti iš antrosios pensijų pakopos ir atsiimti sukauptas lėšas. Specialistai pastebi, kad dalis žmonių planuoja jas skirti sveikatai – ypač toms problemoms, kurios ilgą laiką buvo atidėliojamos. Viena iš jų – prarastų dantų atkūrimas.

Klinikos „Implantera“ Tauragėje burnos chirurgas Bahaa Al Arbied sako, kad daug pacientų šį sprendimą nukelia metų metus būtent dėl finansinių priežasčių. 

„Problema egzistuoja, gyvenimo kokybė prastėja, tačiau ne kiekvienas gali sau leisti gydymą. Galimybė atsiimti II pensijų pakopos lėšas kai kuriems tampa proga pagaliau tuo pasirūpinti“, – sako gydytojas.

Dantų atkūrimas – ilgalaikė nauda

Pasak specialisto, dantų implantai nėra laikinas sprendimas – tinkamai prižiūrimi jie gali tarnauti dešimtmečius ar net visą gyvenimą. 

„Implantai ilgus metus kasdien suteikia apčiuopiamą naudą – leidžia žmogui patogiai valgyti, kalbėti ir jaustis užtik­rintai“, – teigia B. Al Arbied.

Neatkūrus dantų, problemos tik gilėja: nyksta žandikaulio kaulas, gali keistis veido bruožai, atsiranda kramtymo sutrikimų, kurie ilgainiui veikia ir virškinimą. Be to, likę dantys patiria didesnę apkrovą, todėl gali greičiau dėvėtis ar gesti. Pasak gydytojo, laiku priimtas sprendimas dažnai leidžia išvengti sudėtingesnio ir ilgesnio gydymo ateityje.

Pokytis, kurį pacientai pajunta iš karto

Dantų atkūrimas keičia ne tik fizinę savijautą. 

„Žmonės, kurie ilgus metus slėpė savo šypseną, po gydymo tiesiog pražysta – jie daugiau šypsosi, drąsiau bend­rauja“, – sako gydytojas.

Pasak jo, dažnas pacientas prisipažįsta, kad gailisi, jog to nepadarė anksčiau. Pokytis juntamas ne tik kasdienėje veikloje, bet ir socialiniame gyvenime – žmonės laisviau jaučiasi bendraudami, dažniau įsitraukia į įvairias veik­las.

Gydymas pritaikomas kiekvienam

Burnos chirurgas pabrėžia, kad kiekvieno paciento situacija skirtinga. Todėl, įvertinus burnos būklę, kaulo kiekį, bendrą sveikatą ir aptarus lūkesčius, gydymas visada planuojamas individualiai.

„Jei žmogus turi konkrečią sumą – pavyzdžiui, atsiimtas II pensijų pakopos lėšas – galime sudaryti gydymo planą, kuris ją atitiktų. Kartais gydymas atliekamas etapais, pradedant nuo svarbiausių dalykų“, – aiškina B. Al Arbied.

Žmonėms, netekusiems visų dantų, dažniausiai taikomi viso žandikaulio atkūrimo metodai ant 4 ar 6 implantų. Tai leidžia greitai ir patikimai atkurti ne tik estetiką, bet ir pilnavertę kramtymo funkciją. Kai kuriais atvejais laikini dantys gali būti pritvirtinami per itin trumpą laiką, todėl pacientas greitai gali grįžti į įprastą gyvenimo ritmą.

Kada geriausias metas?

Pasak gydytojo, delsti tikrai neverta. 

„Kuo ilgiau gyvenama be dantų, tuo labiau nyksta kaulas ir tuo sudėtingesnis gali būti gydymas. Jei atsirado galimybė investuoti į savo sveikatą – verta ją apsvarstyti“, – sako jis.

Pirmas žingsnis paprastas – konsultacija. Ji leidžia įvertinti situaciją, aptarti galimus sprendimus ir pasirinkti va­riantą, kuris geriausiai atitin­ka tiek paciento sveikatos poreikius, tiek finansines galimybes. Dažnai būtent konsultacija tampa pokyčių, iš esmės pakeičiančių gyvenimo kokybę, pradžia.