Praėjusią savaitę Pajūryje, Jūros g., gyvenantys žmonės, anot jų pačių, iš po nakties aptiko naujuosius kelio ženklus ir apstulbo: jie ne tik visiškai neužtikrina eismo saugumo, bet priešingai – kelia dar didesnę grėsmę nei iki šiol. Todėl savaime suprantama, jog kilo klausimas, kas juos čia sumanė įrengti ir kodėl.
Žydrūnė MILAŠĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 89
Šilališkiai publikai kasmet pristato po vieną naują spektaklį, tad netrukus žada pakviesti jau į šeštąją premjerą – „Cirko princesę“ su tikrais cirko artistais. O šį savaitgalį kolektyvas yra pakviestas į didžiausią Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų šventę „Atspindžiai“ Trakuose, kur dalyvaus apžiūrose geriausiai pasirodę Lietuvos bei lietuvių bendruomenių iš Punsko ir Suvalkų teatrai, tad žiūrovai išvys ryškiausius ir meniškiausius pasirodymus.
Lietuvos suaugusiųjų mėgėjų teatrų apžiūra vyko jau 27-ąjį kartą, regioniniai turai buvo surengti Kazlų Rūdoje, Krekenavoje, Baisogaloje, Kaišiadoryse, Rietave ir Mažeikiuose, iš viso apžiūrose dalyvavo 72 teatrų trupės, tarp jų buvo ir Šilalės kultūros centro muzikinis teatras. Komisijos sprendimu, į baigiamąją „Atspindžių“ šventę atrinkta 18 įdomiais režisūriniais ir scenografiniais sprendimais, įtaigia vaidyba pasižymėjusių trupių, tarp kurių – ir šilališkiai.
„Buvome pripažinti laureatais ir pakviesti atstovauti regionui Trakuose“, – džiaugiasi muzikinio teatro įkūrėjas ir režisierius Antanas Kazlauskas.
Šilalės muzikinis teatras vertinimo komisijai ir žiūrovams parodė F. Leharo operetės „Linksmoji našlė” II veiksmą, o komisija (dr. Danutė Vaigauskaitė, Irena Maciulevičienė, režisierius, pedagogas Gytis Padegimas) negailėjo pagyrų, įvertino aukštą meninį lygį, aktorių meistriškumą ir įtaigų muzikinio kūrinio atlikimą – šilališkių pasirodymas pelnė 93 balus iš 100 galimų.
„Lapkričio 22 d. ryškiausius įvairių žanrų spektaklius žiūrovai išvys Trakų kultūros ir meno centre. Šis pakvietimas mums labai svarbus todėl, jog pasirodysime kartu su pačiais geriausiais teatralais iš visos Lietuvos, tai yra puiki galimybė ir patiems pasireklamuoti, ir užmegzti draugystę su kitais teatrais. Tuo pačiu turime nepamiršti ir atsakomybės – Trakuose reprezentuosime visą regioną“, – sako A. Kazlauskas.
Beje, kaip tik tądien Trakuose vyks ir Lietuvos teatrų sąjungos suvažiavimas, kuriame bus svarstoma, ar Šilalės muzikinis teatras bus į ją priimtas.
„Pernai mums buvo suteikta antra meno kolektyvo kategorija, kuri galioja ketverius metus. Pasiekimas „Atspindžiuose“ suteikia galimybę teikti prašymą dėl kategorijos peržiūrėjimo“, – tikina teatro režisierius.
Šiuo metu Šilalės muzikinio teatro veikloje aktyviai dalyvauja apie 50 žmonių.
Žydrūnė MILAŠĖ
Kultūros centro nuotr.
2026-ųjų vasaros pradžioje įvyks Tauragės apskrities dainų šventė. Po 22 metų ji grįžta į Šilalę, nes būtent čia 2004-aisiais buvo surengta pirmoji tokia šventė atkurtoje nepriklausomoje Lietuvoje.
Dirbau tuo metu Tauragės apskrities viršininko administracijoje Kultūros, sporto ir turizmo skyriaus vedėju. Tada ir gimė mintis surengti apskrities dainų šventę, kadangi pats esu didelis jų gerbėjas ir dalyvis nuo 1970 m. Nepraleidęs nė vienos, išskyrus paskutiniąją, jubiliejinę.
Mano sumanymui be jokių išlygų pritarė tuometinis Tauragės apskrities viršininkas Arūnas Beišys bei visos apskrities savivaldybės, mano suburta meno taryba. Pasiūliau pirmąją šventę surengti tauragiškiams, apskrities centre. Tačiau jie gal nedrįso, gal išsigando, o gal nesuprato (greičiausiai) tokių švenčių reikšmės, nes į kultūros valdymą tuomet buvo pakliuvę atsitiktiniai žmonės, nebuvę tokiose šventėse, nematę jų ir neturėję „žalio“ supratimo apie jas.
Tuo tarpu šilališkiai kultūros darbuotojai Antanas Kazlauskas, Vytautas Jankauskas, Loreta Bartkutė, būrys gabių ir žinomų chorvedžių, orkestrų vadovų, choreografų mielai ir su didžiausiu entuziazmu ėmėsi organizacinių reikalų: parinko repertuarą visiems žanrams, sukūrė eitynių ir šventės scenarijų, išsprendė repeticijų, maitinimo, medicininio aptarnavimo bei kitus būtiniausius klausimus.
Finansinis reikalas irgi gerai sprendėsi: tuomet kultūrai vystyti kiekviena apskritis gaudavo po 100 tūkst. litų. Į jos dydį nebuvo atsižvelgiama – visiems po lygiai. Mūsų apskritis mažiausia, tai tie 100 tūkst. litų tuomet buvo dideli pinigai. Žinoma, ne visas lėšas skyrėme šventei, lėšų reikėjo ir kitiems apskrities renginiams, bet didžiąją dalį jų teko naudoti maitinimui, atvykimui į repeticijas, reklamai ir pan.
Taip ir pradėjome: pirmoji šventė 2004 m. Šilalėje, antroji, skirta Tauragės miesto 500 metų jubiliejui, 2007-aisiais vyko Tauragėje, trečioji 2009 m. – Jurbarke. Buvo numatyta apskrities dainų šventė ir Pagėgių savivaldybėje, ant Rambyno, deja, nebeįvyko. Lietuvoje buvo panaikintos apskričių viršininkų administracijos, o pirmiausia, žinoma, išnyko Kultūros, sporto ir turizmo skyrius, nors pačios apskričių administracijos dar kurį laiką funkcionavo. Tačiau žmonių, kurie galėtų organizuoti dainų šventę, nebeliko. Nebeliko ir taip reikalingų lėšų.
Praėjo daug metų be šių švenčių (beje, kaip ir be apskrities sporto renginių, kurių per metus organizuodavome apie 20, o tie, kas tuomet tapo Tauragės apskrities čempionais, gali didžiuotis, nes tokių daugiau nebėra), kol 2022 m. Tauragės kultūros centras vėl ėmėsi iniciatyvos atgaivinti šią gražią tradiciją. Pernai, minint Lietuvos dainų švenčių 100-metį, apskrities dainų šventė buvo surengta Jurbarke, o 2026-aisiais, po 22 metų, ji sugrįš į Šilalę.
Ėmęsi rengti pirmąją apskrities dainų šventę, šilališkiai kultūros darbuotojai iš karto tai darė labai profesionaliai. Laiku buvo parinktas repertuaras, sustatyti repeticijų grafikai, numatytas transportas kolektyvams atvežti, o ir natos choristus, orkestrų, kapelų vadovus, šokių aprašymai choreografus laiku pasiekė.
Buvo paskirti vyriausi vadovai: chorų vyr. dirigente tapo chorvedė Dalia Krasauskienė, vyr. choreografe – žinoma ir patyrusi specialistė Aniceta Tribičiūtė, choreografe – Laima Andrejauskienė. Pirmosios šventės scenarijaus autorius ir režisierius – V. Jankauskas, koncertmeisteris – Arūnas Goštautas, vedėjai – A. Kazlauskas ir L. Bartkutė, pučiamųjų orkestrus kuravo Zigmas Levickis, kapelas – Aleksandras Vaičys.
Buvo numatytas jaunučių, jaunių, jungtinio vaikų, mišrių ir jungtinio choro pasirodymas, jį paįvairino pučiamųjų orkestrų ir liaudiškos muzikos kapelos, antrojoje dalyje šoko merginų, vidutinio amžiaus žmonių, jaunučių, jaunių ir jaunimo šokių kolektyvai, finalinėje dalyje skambėjo „Lietuva brangi“, kuriai dirigavo profesorius Povilas Gylys, ir „Šviesa amžinoji dainos“, kurią „vedė“ šilališkė Laima Petkuvienė. Tiesa, į šventę buvo pakviestas ir profesionalus choras „Vilnius“, atlikęs savo keturis kūrinius – organizatoriai taip sustiprino jungtinio choro pajėgas.
Dar prieš rengiantis šventei kilo mintis, jog reikia emblemos. Tad paskelbėme konkursą jai sukurti, o nugalėtojui buvo skirta 1000 litų premija. Kompetentinga vertinimo komisija sulaukė arti 20 pasiūlymų. Vieningai buvo išrinktas dailininko Edmundo Mažrimo darbas. Visose iki šiol vykusiose apskrities dainų šventėse jo sukurta emblema buvo naudojama labai plačiai: pagamintos vėliavos, naudota reklamoje, programose, suvenyruose, straipsniuose ir t.t.
Kitą metą vyksiančioje jau 6-ojoje Tauragės apskrities dainų šventėje Šilalėje ši emblema taip pat bus ryškiai matoma, o Šilalė sukvies ne tik pulkus žiūrovų, bet ir daugybę apskrities meno kolektyvų. Tai bus lyg savotiškas patikrinimas, ar tebemylime savo senas tradicijas, ar Tauragės apskritis dar dainuoja ir šoka, ar kapelos ir dūdų orkestrai groja...
Prieš 22 metus pirmojoje apskrities dainų šventėje dalyvavo 114 apskrities meno kolektyvų ir virš 2000 dalyvių. Beje, po šventės buvo išleistas leidinys „I Tauragės apskrities dainų šventė“, kurį sudarė šių eilučių autorius, jame publikuotos fotomenininko (dabar ir politiko) Romualdo Vaitkaus nuotraukos.
Tauragės apskrities (jurbarkiškiai kažkodėl šventę pavadino Tauragės regiono dainų švente) mėgėjų meno kolektyvai ir žiūrovai tikisi dar kartą Lietuvai ir pasauliui parodyti, jog lietuviai, juolab žemaičiai, dainavo ir dainuos, muzikavo ir muzikuos, šoko ir šoks. Čia ir yra tautos stiprybė šiame globaliame ir kosmopolitiniame pasaulyje.
Eugenijus ŠALTIS
Romualdo VAITKAUS nuotr. (iš archyvo)
Viena didžiausių Europos Sąjungos bėdų – priklausomybė nuo iškastinio kuro importo iš Rusijos. Ši priklausomybė ne tik mažina mūsų ekonomikos konkurencingumą, bet ir politiškai suriša rankas. Prasidėjus pilno masto Rusijos karui prieš Ukrainą, ES atsibudo ir paskelbė apie savo energetinę transformaciją: „REPowerEU“ planą. Pagrindinis jo įrankis – reglamentas, kuriuo uždraudžiamas rusiškų dujų importas į ES – pamažu materializuojasi, ir džiaugiuosi, galėdamas prie to tiesiogiai prisidėti: Europos Parlamento (EP) Vidaus rinkos ir vartotojų apsaugos komiteto (IMCO) buvau paskirtas pagrindiniu pranešėju rengiant nuomonę dėl šio reglamento.
Taigi rusiškų energijos išteklių atsisakymas – jau ne tik rezoliucijos, planai ar sankcijos, kurios gali būti atšauktos, o įstatymas. Priimtas reglamentas galiotų tiesiogiai visose ES valstybėse.
Nutraukti Europos priklausomybę nuo importuojamų rusiškų gamtinių dujų, naftos ir anglių ES vadovai įsipareigojo dar 2022 m. Versalio deklaracijoje. 2022-ųjų pavasarį „REPowerEU“ plane buvo pasiūlytos konkrečios priemonės, leidžiančios visiškai diversifikuoti energijos tiekimą, atsisakant jos importo iš Rusijos. Nuo to laiko padaryta didelė pažanga diversifikuojant dujų tiekimą iš Rusijos.
Vis dėlto ES energijos importas iš Rusijos vis dar ženklus (2025 m. rusiškos dujos sudaro apie 13 proc. viso dujų importo), Europos Komisija (EK) 2025 m. gegužės 6 d. „REPower“ veiksmų plane paskelbė teisėkūros pasiūlymą (reglamentą), kuriuo siekiama visiškai nutraukti rusiškų dujų importą iki 2028 m. bei pateikė priemones, skirtas palengvinti rusiškos naftos importo visišką nutraukimą iki 2027 m. pabaigos.
Asociatyvi Gas Pipeline Construction nuotr.
Rengdamas EP IMCO komiteto nuomonę, stengiausi maksimaliai sugriežtinti EK pasiūlymą, t. y.:
Vadinasi, jokių išimčių ir jokių vėlavimų! Griežtas draudimas yra vienintelis būdas sumažinti Rusijos karo mašinos finansavimą ir užtikrinti ES energetinę nepriklausomybę.
IMCO komitetas rugsėjo 25 d. savo balsavimu uždegė žalią šviesą mano rengtai nuomonei. Tai buvo stiprus signalas, teisėkūrinė ir politinė parama kitų komitetų pranešėjams. Už galutinį raportą jungtiniame (ITRE ir INTA) komitete sėkmingai balsavome spalio 16 d., o lapkritį jau pradedame trišales derybas. Kadangi dirbame pagal pagreitintą procedūrą, be to, įvertinant šio projekto reikšmingumą, reglamentą tikimasi priimti dar iki šių metų pabaigos. Džiaugiuosi, jog sutelktomis pastangomis pavyko priimti labai stiprią EP derybinę poziciją – tikiu, jog trišalėse derybose pavyks išlaikyti didesnę ambiciją, nei pradiniame EK pasiūlyme ir kuo greičiau išvaduoti visą ES nuo rusiškų dujų bei naftos.
Paulius SAUDARGAS
Europos Parlamento narys
Artėjant Kalėdoms Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ragina prisiminti ne tik savo artimuosius, bet ir tuos, kuriems šventinė nuotaika pasiekiama sunkiau. Teatras kviečia miestiečius dovanoti bilietus į repertuaro renginius vargingiau gyvenantiems žmonėms ir taip padėti jiems patirti šventinį džiaugsmą bei bendrystę.
Muzika ir teatro magija gali akimirkai pakylėti virš kasdienių rūpesčių, priminti, kad šventė slypi ne dovanose, o buvime kartu. Spektaklis suteikia progą pasijusti miesto bendruomenės dalimi, o nuoširdus gerumas – sukurti stebuklo laukimo nuotaiką.
Todėl Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kasmet tradiciškai kviečia uostamiesčio gyventojus ir įmones atverti širdis ir prisiminti šalia esančius – vaikų ar senelių globos namų gyventojus, miesto senjorus, žmonių su negalia klubų narius ir kitus, kuriems apsilankymas teatre dažnai tampa reta prabanga.
Teatras pasirengęs tapti šios kalėdinės iniciatyvos tarpininku. Dovanotojai gali patys išsirinkti norimą renginį iš teatro repertuaro arba padovanoti teatro kuponą, kad šventinės dovanos gavėjai patys pasirinktų sau labiausiai patinkantį spektaklį. Nupirktą dovanų kuponą ar bilietus galite įteikti patys arba šią misiją patikėti teatro darbuotojams.
Norintys padovanoti meniškas Kalėdas kviečiami apsilankyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro kasoje arba susisiekti su pardavimų administratore Birute Šaltėniene tel. +370 652 11547, el. paštu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
KVMT inform.
Didkiemiškiai tikina, kad jų miestelio paplūdimys vasaros dienomis yra itin patrauklus, todėl ir poilsiautojų čia niekuomet netrūksta. Gali būti, jog kitą vasarą Didkiemis jų sulauks dar daugiau, mat prie Jūros verda paplūdimio atnaujinimo darbai.
Apie planus keisti esamą situaciją Didkiemio seniūnė Vilma Kasnauskienė „Šilalės artojo“ skaitytojams pasakojo balandžio mėnesį – tąsyk vietos bendruomenė buvo pateikusi projektą dalyvaujamajam biudžetui ir tikėjosi sulaukti visuomenės palaikymo bei savivaldybės finansavimo. Laimėjus didžiųjų projektų kategorijoje, finansavimas buvo skirtas, todėl praėjusią savaitę prie Jūros, ties Didkiemio seniūnija, prasidėjo darbai. Tiesa, poilsiavietės plotas nepasikeis – savivaldybė nesuspėjo užbėgti privačiam investuotojui už akių, kuris įsigijo laisvą greta buvusį sklypą. Kadangi savivaldybės biudžetui jis pasirodė pernelyg brangus, jį įsigijo Pagramantyje gyvenantys asmenys.
„Čia nebe pirma mano investicija prie Jūros užtvankos – antrapus turiu sklypą su nameliu, kuriame turistai priimami ištisus metus. Kažką panašaus planuoju įrengti ir šioje vietoje“, – sakė pačiame darbų įkarštyje užkluptas vyras.
Tauragiškis prašė kol kas neviešinti jo pavardės, bet patikino, jog sieks bendradarbiauti su Didkiemio seniūnija taip pat sklandžiai, kaip ir su Mažonų. Verslininko manymu, suderinti dviejų sklypų infrastruktūrą, jos saugumą bei užimtumą ne tik įmanoma, o ir būtina. Kaip tai įgyvendinti, pašnekovas žinąs iš patirties, nes vysto turizmą Tauragės rajone.
„Tačiau yra ir kita pusė – kai infrastruktūra sutvarkoma, poilsiavietės traukia ne tik tuos, kurie nori praleisti ramiai laiką prie vandens, bet, deja, ir kitaip poilsį įsivaizduojančius asmenis, kurių veiksmus, ypač tuos, kurie kelia pavojų kitiems poilsiautojams, būtina užkardyti iš anksto. Pats esu mažamečių tėvas ir vaikų saugumas man yra vienas didžiausių prioritetų“, – kalbėjo pagramantiškis.
Didkiemyje, laimėjusi viešuosius pirkimus, dirba MB „4U LT“ – dabar formuojama būsimo pliažo pakrantė, o darbus žadama užbaigti per tris mėnesius.
„Mūsų turimos pakrantės ilgis – tik 38 metrai, tad pagalvojome, jog geriausiai problemą išspręstų pontoninis tiltas. Panašiai tokį, tik mažesnį, jau esame įrengę kitoje poilsiavietėje ir matome, jog pasiteisino“, – „Šilalės artojui“ yra sakiusi Didkiemio seniūnijos seniūnė Vilma Kasnauskienė.
Suplanuotas pontoninis lieptas bus 28,5 m ilgio, su šoniniu 6 m švartavimosi pirštu, kurio svarbiausia paskirtis yra patogus įlipimas į maudyklą ir išlipimas iš jos. Taip pat planuojama sutvarkyti ir išvalyti 38 m Balskų tvenkinio dugno bei pakrantės ruožą, suformuoti poilsinę maudyklos zoną, užpiltą smėliu, įrengti liepto ir pakrantės apšvietimą su saulės elementais, pastatyti gultus ir kt.
Projekto vertė siekia beveik 50 tūkst. Eur.
Žydrūnė MILAŠĖ
Bijotų seniūnijoje, apsupti žalumos ir žemaitiško darbštumo dvasios, gyvena Jovita ir Virginijus Stončiai – tikri savo krašto žmonės. O šių metų lapkritį Virginijus pasitiko gražią 60-mečio sukaktį – ne tik gyvenimo, bet ir ilgo, prasmingo darbo žemėje šventę.
Kai po kolūkių laikų permainų Lietuvoje atsivėrė naujas ūkininkavimo etapas, J. Ir V. Stončiai nelaukė – jie stojo prie savo gyvenimo vairo. Pradėjo, kaip dauguma tuo metu, nuo kelių tėvų dovanotų karvių. Tačiau ryžtas, atsakomybė ir meilė žemei netruko duoti vaisių. Galvijų skaičius kito – vienu metu jų buvo apie 60, o kai likimas skaudžiai palietė šeimą, mirus Virginijaus broliui, priglaudė ir jo gyvulius. Tokia jau žemaičio prigimtis – nelaimėje nepalikti.
Ūkis augo ir stiprėjo, šeima, laikui bėgant, išmoko naudotis moderniomis galimybėmis: aktyviai dalyvavo įvairiose Europos Sąjungos paramos programose (Pieno direktyvoje, Žemės ūkio valdų modernizavimo priemonėse ir kt.), kurias pasitelkę galėjo įsirengti pieno liniją, atnaujinti techniką, pagerinti pašarų kokybę. Pasak ūkininkų, visada jautė ir patikimo partnerio – bendrovės „Žemaitijos pienas“ paramą. Matyt, dėl to ir bendradarbiavimas su šia įmone tęsiasi jau apie 25 metus, ir, kaip sako Virginijus, „tai yra laiko patikrinti draugai, su kuriais gera dirbti“.
Šiandien J. Ir V. Stončiai melžia 35 piendaves, džiaugiasi jų pieno kokybe (spalio pabaigos duomenimis, riebumas siekė 4,7 proc., baltymingumas – 3,91 proc., somatinių ląstelių skaičius – 172 tūkst. mililitre ir pan.), o kiekvieną dieną „Žemaitijos pienui“ tiekia apie 700 kilogramų natūralaus pieno.
„Esame įsirengę pieno liniją, karvutes šeriame šienainiu, šienu, atvykęs kilnojamasis malūnas sumala grūdus, sumaišo miltus su premiksais – taip turime gero, kokybiško pašaro“, – šypsosi Virginijus.
Jo žmona Jovita, baigusi tuometę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi ekonomistės diplomą, yra ne tik darbšti, bet ir itin atsakinga ūkininkė. Prie melžimo ji pluša drauge su vyru, nes darbų čia niekas neskirsto į vyriškus ar moteriškus. Viskas daroma iš meilės ir atsakomybės. Virginijus, kadaise kolūkyje dirbęs su žemės ūkio technika, išliko techninio mąstymo žmogumi – viską pasidaro, suremontuoja, pritaiko.
Jovitos ir Virginijaus šeimoje užaugo keturi vaikai – du sūnūs ir dvi dukros. Kai Virginijaus sveikata sušlubavo, į pagalbą nedvejodamos atėjo dukros Greta ir Liveta su vyrais Deivydu bei Giedriumi – darbštūs, atsakingi, tikri tėvų pagalbininkai. Sūnus Justinas šiuo metu studijuoja Kauno technologijos universitete, o jauniausiasis Modestas kitais metais baigs gimnaziją. Tėvai džiaugiasi, kad vaikai siekia mokslo, nes abi dukros taip pat yra informacijų technologijų srities specialistės, jungiančios tradiciją ir modernumą.
Užsukus į vidų, namuose viskas alsuoja šiluma ir tvarka, tvarkingame darželyje akį traukia nubalinti akmenėliai, kruopščiai prižiūrėtos gėlių lysvės, bitės-vėjo malūnėlis, pavėsinė ir sūpynės – visa tai liudija meilę grožiui, darbui ir gyvenimui. Čia kiekvienas kampelis turi savą istoriją, o ramybė ir darnus šeimos bendravimas, atrodo, tarsi įsigėręs į orą.
Virginijus – ne tik ūkininkas, bet ir žmogus, kuris viską pasiekė savo rankomis, kantrybe ir atsakomybės jausmu. Jis priklauso tai kartai, kuri iš naujo kūrė Lietuvos kaimą, todėl ir jo ūkis – tai ne vien pajamų šaltinis, bet ir gyvenimo būdas, šaknimis įaugęs į žemę.
Virginijaus 60-mečio proga jį sveikino „Žemaitijos pieno“ žaliavos pirkimo vadybininkė Jolanta Lekienė, linkėdama tvirtos sveikatos, stiprybės ir dar ilgų metų gražaus ūkininkavimo.
Algirdas DAČKEVIČIUS
AUTORIAUS nuotr.
Nuo šio mėnesio pabaigos į Vilnių bei ekskursijas Lietuvoje bus galima vykti naujausiu, dar dažais ir oda kvepiančiu autobusu. UAB „Šilalės autobusų parkas“ pagaliau sulaukė naujos transporto priemonės, kuri į Šilalę turėjo būti pristatyta dar pavasarį, paskui terminas buvo nukeltas iki vasaros, o galiausiai sulaukėme ir vėlyvo rudens.
Žydrūnė MILAŠĖ
AUTORĖS nuotr.
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88
Trečiąjį šių metų ketvirtį gyventojai ir įmonės Lietuvoje apgaulės būdu neteko apie 4,6 mln. Eur. Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro analizė rodo, kad buvo užfiksuota 3,1 tūkst. sukčiavimo atvejų, o sukčiai taikėsi pasisavinti 19 mln. Eur. Dėl finansų įstaigų prevencinių veiksmų pavyko sustabdyti rekordinę sumą – 14,1 mln. Eur, dar 229 tūkst. Eur buvo grąžinta nukentėjusiesiems.
Domantas KATELĖ
VŠĮ „Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro“ komunikacijos vadovas
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88
Lietuvos Vyriausybėje girdėti svarstymų apie pastaruoju metu viešojoje erdvėje dažnai aptariamą galimybę darbo savaitę sutrumpinti iki keturių dienų. Tokia mintis visiškai nebaido ir neseniai atliktos apklausos dalyvių, jai atitaria ir mokslininkai, tačiau atsižvelgti į geopolitinę padėtį ir gana ryškų nuolatinį minimalios algos augimą skatina ekonomistai ir verslininkai. Jų nuomone, pinigai ant medžių neužaugs, jei norėsime ir mažiau dirbti, ir tuo pačiu didesnę algą gauti.
Vilija BUTKUVIENĖ
Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 88