Baigiantis sausiui viešai paskelbtoje Seimo kanceliarijos ataskaitoje tiksliai įvardintos sumos, kiek kiekvienas Seimo narys per praėjusius metus išleido parlamentinei veiklai, vėl sukėlė diskusijų ir svarstymų audrą. Nieko keisto – įspūdingos sumos, skiriamos transportui, gėlėms ar suvenyrams ne iš pakankamai solidaus atlyginimo, bet iš papildomų lėšų, visuomenei kelia pagrįstų abejonių, ar mokesčių mokėtojų pinigai tarnauja viešajam interesui, ar tik tampa patogiu asmeninių poreikių finansavimo šaltiniu, pridengtu „parlamentine veikla“. 

Angelė BARTAŠEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Sausio pabaiga pažymėta skambiomis pergalėmis ir įspūdingais startais – prestižiniame JAV „Sundance“ kino festivalyje režisierius Andrius Blaževičius pelnė geriausio režisieriaus vardą už filmą „Skyrybos karo metu“, Kėdainiai Nevėžio pakrantėje įspūdingai pradėjo Lietuvos kultūros sostinės metus oratorija „AŠIS“, suvienijusia profesionalų komandą ir per 300 savanorių. 

Mūsų regionas kviečia į intensyvią parodų, literatūros ir teatro savaitę – ypač gausu renginių bus Tauragėje. Šią savaitę čia atidaromos net trys naujos parodos. Nuo vasario 2 d. iki kovo 11 d. Tauragės kultūros centre eksponuojama jungtinė tapybos paroda „Savistabos Genezė“, skirta Vinco Grybo memorialinio muziejaus Suaugusiųjų dailės studijos veiklos 25-mečiui. Žinomos vitražistės Rasos Grybaitės vadovaujama studija vienija per 20 meno mėgėjų ir profesionalų, kurie per ketvirtį amžiaus sukūrė gausybę projektų bei surengė daugiau nei 100 parodų Lietuvoje ir užsienyje. Jubiliejinėje ekspozicijoje pristatomi darbai, įkvėpti viduramžių architektūros estetikos bei žymaus lietuvių mokslininko Jurgio Baltrušaičio jaunesniojo tyrinėtos vaizduotės poetikos. 

Iki kovo 30 d. Tauragės kultūros cent­ro konferencijų salėje veiks fotografijų paroda „Švėkšnos grafai Pliateriai“. Jos autorė Violeta Astrauskienė fotokoliažų technika subtiliai prikelia Švėkšnos dvarininkų giminės istoriją, o ekspozicijoje jungia archyvines nuotraukas į vizualius pasakojimus, kurie atveria Plia­terių kasdienybę ir istorinę laikmečio dvasią.

Vasario 7 d. Tauragės pilies menėse atidaroma Ievos Dianos Altaravičiūtės patyriminė paroda „Alcheminiai pa­veikslai“. Tai viena iš parodų ciklo „ugnis–vanduo–oras–žemė“ dalių, kurioje autorė kviečia į vidinę kelionę, naudojant spalvas, formas, kvapus ir garsus. Šis susitikimas, orientuotas į ugnies elementą, nėra tradicinis kūrybos pristatymas – tai labiau transformacinis procesas, skirtas savęs pažinimui, senų tapatybių paleidimui ir vidinės galios stiprinimui. Parodos lankymas nemokamas, tačiau Tauragės krašto muziejus „Santaka“ kviečia dalyvius registruotis iš anksto.

Šią savaitę taip pat numatomi keli knygų pristatymai: šiandien Tauragės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje vyks žurnalisto ir teatro kritiko Valdo Vasiliausko penktosios knygos „Didysis Anonimas. Kas valdo Lietuvą“ pristatymas. Politinės publicistikos rinktinėje autorius analizuoja komplikuotą posovietinę transformaciją, keldamas klausimus apie desovietizacijos procesus, liustracijos eigą bei oligarchinio kapitalizmo įtvirtinimą. Ir kviečia skaitytojus atviram dialogui apie tai, kas sudaro tautos tapatybės pamatą ir kokie procesai iš tiesų formavo šiandieninę Lietuvą.

Vasario 4 d., 17 val., Šilalės savivaldybės viešojoje bibliotekoje Virginijus Šaulys pristatys knygą „Vėžys 24/7“. Autorius, jau 12 metų gyvenantis su šia liga, atvirai pasidalins savo sveikimo istorija bei atskleis svarbiausius kovos su onkologine liga aspektus.

Vasario 5 d., 16.30 val., Šilalės bibliotekos Vaikų skaitykloje laukia šviesus meno renginys – bus pristatoma Šilalės meno mokyklos mokinės Augustės Borkovskajos personalinė piešinių paroda „Saulės pasaka“.

Tą pačią dieną, 17 val., Šilalės viešoji biblioteka kviečia į mados ir stiliaus paskaitą, kurią ves šilališkė stilistė ir įvaizdžio dizainerė Gabija Rupšlaukytė.  

Vasario 4 d., 18.30 val. Tauragės kultūros centre bus rodomas spektaklis „Šventoji“, režisuotas Oskaro Koršunovo. Įkvėpta Vidmantės Jasukaitytės romano „Marija Egiptietė“, inscenizacija perkelia IV a. mistika apipintą istoriją į XXI a. urbanizuotą „dykumą“. Aktorės Eglės Jackaitės įkūnijama herojė laviruoja tarp šventosios ir nuodėmingosios vaidmenų, keldama nepatogius, tačiau itin aktualius klausimus apie moters padėtį patriarchalinėje visuomenėje, patiriamą prievartą ir empatijos stoką. Bilietus į šį spektaklį galima įsigyti bilietai.lt.

Kotryna PETRAITYTĖ

Skaičiuojame jau ketvirtą atkurtos Lietuvos dešimtmetį, bet okupantų ir jų pakalikų paliktų žaizdų iki šiol negalime užsigydyti. „Neteistas“, rašoma 1992 m. Vidaus reikalų ministerijos Informacinio centro išduotoje pažymoje, nors jokio reabilitacijos dokumento Kvėdarnoje gyvenantis Algirdas Jonas Kaulius iki šiol neturi. O sovietmetis jo gyve­nime paliko patį juodžiausią antspaudą ir kiek bepraeitų metų nuo tos 1964-ųjų gegužės, širdyje likusi nuoskauda dėl neteisingo apkaltinimo niekaip neišnyksta.

Sovietmečio blogybės dabar neretai vaizduojamos kaip maisto, gražesnių rūbų, dailesnių namų apyvokos daiktų trūkumas, anuomet vadintas deficitu, kuris realiai buvo prieinamas tik esantiems valdžioje. Paprasti žmonės be viso to kažkaip mokėjo išgyventi. Bet daug skaudžiau širdį gniaužė neteisybė, kurią patirdavo kiek­viename žingsnyje. Kvėdarniškiui A. Kauliui tos neteisybės užtektų, kaip pats sako, devyniems gyvenimams, bet žmogui duotas tik vienas, todėl tenka susitaikyti su tuo, kas buvo skirta likimo. O jis A. Kauliui nuo gimimo negailestingas. Tebuvo vos ket­verių, kai namus apsupo rusai ir tris vaikus su mama ištrėmė į Irkutsko sritį Sibiro pakraštyje. Tėvas liko Lietuvoje – tikėjosi, kad, jo neradę, okupantų pakalikai pagailės žmonos su mažais vaikais, bet „banditų rėmėjams“, naktimis priverstiems kepti kiaušinienę iš miško atėjusiems laisvės gynėjams, niekas nerodė jokio pasigailėjimo.  

Algirdas labai gerai atsimena tuos aštuonerius metus Sibiro platybėse. Mama nebuvo paklusni nurodymų vykdytoja, todėl prižiūrėtojai juos vežė iš vieno lagerio į kitą, nuolat keitė barakus – kvėdarniškis prisimena, kad gyveno net keturiuose. Vienas jų buvo nedideliame kaimelyje, kur veikė mokykla, ligoninė. Visus 14 barakų ten buvo pastatę lenkų tremtinai dar caro laikais. Po jų ten gyveno rusų buržujai, o paskui atvežė lietuvius. 

Skaniausias valgis trims Kaulių vaikams anuomet buvo pašalusios, dėl to saldžios krosnyje keptos bulvės. Kai visi susirgo tymais, mama pardavė patalus ir pripirko saldainių.

„Nežinau, kodėl tada mums būtinai reikėjo to saldumo, tik atsimenu, kad mama neleido mūsų išvežti į ligoninę – bijojo, kad nenumirtume. Už nepaklusnumą jai buvo liepta du kartus per dieną ateiti regist­ruotis“, – pasakoja A. Kaulius. 

Po Stalino mirties, 1954 m., nepilnamečiams tremtiniams leido grįžti į Lietuvą. Tuo metu į Sajanų kalnus buvo atvykusi lietuvių ekspedicija, su kuria į gimtinę ir grįžo Algirdo brolis bei sesuo. 

„O aš likau įsikibęs į mamos sijoną. Netrukus mudu išvykome pas mamos tėvus, kurie 1950-aisiais buvo ištremti į Chabarovsko sritį. Senelis jau buvo miręs, bet kartu gyveno gausi mamos brolio ir sesers šeimyna. Man, vaikui, su jais buvo smagu“, – prisimena Algirdas. 

Į Lietuvą jis grįžo baigęs penkias rusiškos mokyklos klases. Kalbėjo lietuviškai, bet rašė rusiškais rašmenimis, sukeldamas daug juoko tuometėje Tenenių mokykloje dirbusiems mokytojams ir bendraamžiams. Šiaip ne taip baigęs šeštą klasę, daugiau nesimokė: tėvas pareiškė, jog kiaulėms šerti tiks ir bemokslis. 

Kiaulių šėrimas buvo sunkus darbas – lauko virtuvė toli nuo fermos, teko karučiu į kalną tempti pašarus. Septyniolikos būdamas išėjo kirsti miško. Seni, nurašyti, pusbadžiu laikomi kolūkio arkliai nevaliodavo ištempti „normų“, todėl vėl reikėjo ieškoti naujo užsiėmimo. Tada kolūkis paskyrė Algirdą penkiavagio plūgo prikabinėtoju, o žiemą išsiuntė į traktorininkų kursus – taip prasidėjo mechanizatoriaus karjera, per ilgą laiką smarkiai sugadinusi sveikatą.  

Bet ne dėl sunkaus darbo nuoskaudos iki šiol graužia Algirdo širdį. 1964-ųjų pavasarį traktoriumi MTZ-5 jis dirbo Pajūralio tarybiniame ūkyje. Grįžęs po sėjos, gegužės 28-ąją, iki nakties užsibuvo pas pusbrolį Vladą Kaulių mėšlavežio talkoje. Penki vyrai nuplovė nuovargį buteliu degtinės, o tada pamatė, jog nedega MTZ šviesos. Algirdas grįžo namo Vlado traktoriumi, o rytą jį pažadino milicija.

„Išvežė mane tada į areštinę Šilalėje. Dvi paras nesakė, kuo kaltina ir kodėl uždarė, paskui pareiškė, jog neva suvažinėjau komunistą. Tikrai neprisiminiau, kad būčiau ką kliudęs ar kokį žmogų matęs keliu einant, tik lyg vienu metu mėšlo krūvą pervažiavau – už to jie ir užsikabino. Tvirtino, kad jokios mėšlo krūvos toje vietoje nebuvo, nors pusbrolis ją matė, dar nustebo, kad tiek daug mums į laukus važiuojant iš priekabos iškrito“, – pasakoja Algirdas. 

Vėliau jam mama sakiusi, kad į įvykio vietą „parodymų patik­rinti“ atvežto sūnaus nepažino – taip visas buvo sovietinių milicininkų sudaužytas.

Nei bylą tyrusiems milicininkams, nei teisėjui Algirdo ir liudininkų parodymai nebuvo įdomūs. Reikėjo rasti kaltininką ir rado. Po kelių savaičių, birželio 26-ąją, teismas paskelbė nuosprendį ir paskyrė A. Kauliui 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Iš pradžių Algirdas kalėjo Klaipėdoje, paskui buvo pervežtas į Šiaulius – 13 mėnesių dirbo statybose. Išleistas į Pajūralio tarybinį ūkį nebegrįžo, įsidarbino melioracijoje.

Tą naktį iš gegužės 28-osios į 29-ąją, kai žuvo Budrių kaimo gyventojas komunistas Alfonsas A., šio krašto senoliai ir dabar atsimena su baime. Vietiniai komunistai, siekę įsiteikti okupantų valdžiai, Pajūralio apylinkėse nuvertė bene 20 kryžių, suvežė juos į patį atokiausią Paragaudžio kaimo kampą, ant Jūros upės kranto, iki pat ryto degino ir naikino įkalčius – nuodėgulius kasė į žemę ir vertė į upę. Radę ant kelio prie bažnyčios žuvusį Bud­rių kaimo gyventoją, vietiniai patyliukais kalbėjo, kad jis sulaukė Dievo bausmės už kryžių deginimą... 

Sunkius ąžuolinius kryžius nebuvo lengva išversti, todėl traukė iš žemės prie traktoriaus pririštais plieniniais lynais, šie trūkinėjo, sukosi virš kryžių naikintojų galvų. Niekam nebuvo paslaptis, jog toks lynas ir užmušė kraupios akcijos vykdytoją. Ir kas galėtų paneigti, kad užmušto žmogaus kūnas nebuvo atvežtas ir numestas ant kelio prie bažnyčios?

Padvelkus laisvės vėjams, A. Kaulius rašė prašymą peržiūrėti jo bylą ir gavo pranešimą, jog Lietuvos TSR prokuroras užprotestavo Šilalės liaudies teismo nuosprendį. Buvo prašoma jį panaikinti, nesant nuteistojo veiksmuose nusikaltimo sudėties, nes byloje nesurinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių A. Kauliaus kaltę. 

Tačiau 1989 m. lapkričio 15 d. posėdžiavusi Lietuvos TSR Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija prokuroro protestą atmetė. Kolegija, kurioje pranešėjas buvo ką tik Aukščiausiojo teismo teisėju paskirtas kaltinėniškis Stasys Šedbaras, nepatikėjo net žuvusiojo žmonos tvirtinimu, jog A. Kaulius negalėjo pervažiuoti jos vyro, nes tuo metu, kai keliu važiavo traktorius, jis dar buvo namuose.

Paneigti buvo ir kitų Pajūralio kaimo gyventojų prisiminimai. O jie, 1989 m. užrašyti Kazio Jukniaus, ir dabar tebeliudija, kad šis sovietinei valdžiai nepatikimu atrodęs tremtinys buvo neteisingai apkaltintas ir be kaltės nuteistas. Tie seni, spausdinimo mašinėle surašyti ir liudininkų pasirašyti raštai patvirtina, jog tiesa nemiršta ir nedega, ir jos neįmanoma pamiršti, kad ir kaip kažkas dabar to norėtų.  

Žuvusio komunisto duktė, kuriai tuo metu buvo 14 metų, prisiminė, kad lemtingą vakarą tėvukas labai nervinosi, nes jam buvo įsakyta ateiti į Pajūralį saugoti tarybinio ūkio automašinų, kai partiniai raus kryžius. Tėvukas išėjo, bet po kurio laiko grįžo – jį parvežė  Vacius Abromavičius ir žadėjo netrukus nuvežti atgal. Tuo metu, kai jis gėrė arbatą, pro namus Gvaldų link pravažiavo ratinis traktorius. 

„Kiek pamenu, kai suūžė traktorius, tėvukas išbėgo iš trobos, galvodamas, kad važiuoja V. Abromavičius, tikėdamasis, kad jį nuveš atgal. Mano mama, kai grįžo į trobą, pasakė, kad Gvaldų link nuvažiavo traktorius, ir tėvukas, pamatęs, kad nu­važiavo traktorius, o ne V. Ab­romavičius su automaši­na, pasakė, jog nebelauks automašinos ir nuėjo pėsčias į Pajūralį“, – tokį dukros prisiminimą užrašė K. Juknius. 

V. Abromavi­čius, parvežęs nelaimėlį namo, patvirtino, kad šis tą vakarą buvo girtas, išlipęs prie namų, į kuriuos prašė parvežti pasiimti cigarečių, vos nenuvirto, kelis kartus ramstėsi į mašiną. Parvažiavęs į savo namus pavalgyti vakarienės, girdėjo, kaip pro šalį keliu Judrėnų link pravažiavo traktorius, pagal garsą MTZ („Belarusas“). 

„Nuo to laiko, kai aš prie namų paleidau Alfonsą, iki tol, kol pro mus pravažiavo traktorius, galėjo praeiti ne daugiau kaip 10 minučių. (...) Nuo to momento, kai aš jį paleidau prie namų, ir iki to laiko, kai aš išgirdau traktoriaus balsą, jis, būdamas taip stip­riai girtas, jokiu būdu negalėjo ateiti nuo savo namų iki Pajūralio bažnyčios, tai yra tos vietos, kur buvo rastas negyvas“, – tvirtino šalia vieškelio Pajūralis – Jud­rėnai gyvenęs V. Abromavičius. 

Pasak žmogaus, nei tiriant bylą, nei teisme tomis aplinkybėmis niekas nesidomėjo. 

V. Kaulius, kuriam Algirdas talkininkavo mėšlavežyje, ir jo brolis Antanas irgi buvo įsitikinę, kad pusbrolis apkaltintas neteisingai. Vladas matė, kaip žuvusiojo kūnas gulėjo įstrižai kelio. Kad jį suvažinėjo traktorius, nusprendė tuometis apylinkės įgaliotinis Algis Tamulis. 

„Aš jam paaiškinau, kaip galėjo suvažinėti traktorius, jei vėžės yra po apačia. Į tai Tamulis pasakė: tylėk. Šį žodį jis pasakė tyliai, paskui pasivedė mane toliau nuo kitų žmonių ir pasakė, kad aš tylėčiau ir nieko nesakyčiau, nes aš nieko nemačiau ir nežinau“, – rašoma V. Kauliaus paaiškinime. 

Jis prisiminė, jog iškart po to, kai žmogus, „Pajūralyje kalbėjo, jog jį užmušė raudami kryžių, esantį Pajūralyje prie dabar esančios lentpjūvės“. 

Aldona Vanagienė K. Jukniui papasakojo, kad ji buvo viena pirmųjų, pri­ėjusių prie pakelėje gulėjusio kūno, ir jis nebuvo nei purvinas, nei sumaitotas – neatrodė, kad būtų pervažiuotas traktoriaus. K. Jukniaus užrašytuose jos prisiminimuose teigiama, jog tą vakarą ji buvo sutikusi Alfonsą, jis buvęs girtas, sakęs, kad nori „prisibaigti“, kad nereikėtų eiti budėti prie mašinų, o paskui prasitaręs, kad tą naktį Pajūralyje bus raunami kryžiai. Moteris prisiminė mačiusi, kaip keliu nuvažiavo ratinis traktorius, o gerokai vėliau – dvi mašinos su iš kėbulo išsikišusiais rąstais...

Tie liudijimai dabar turi kur kas didesnę vertę nei 1989-aisias, kai K. Juk­nius juos rinko ir užrašė. Jie primena, kokiais laikais gyveno mūsų tėvai ir seneliai ir kokią vertę turi tiesa. A. Kaulius jos taip ir nerado, nors 1992-ųjų pabaigoje Vidaus reikalų ministerija į Algimanto Baublio, tuomečio Krašto apsaugos ministerijos Šilalės komendantūros vadovo paklausimą atsakė trumpai ir aiškiai: „Neteistas“. 

Toje vietoje, kur daugiau nei prieš 60 metų siautėjo girti Pajūralio komunistai, po 30-ies metų buvo pastatytas tautodailininko Augusto Rupšio sukurtas ir visų žemaičių mylimo vyskupo Antano Vaičiaus pašventintas kryžius.

„Viešpatie, atleisk klydusiems ir saugok visus“, – prašoma ant kryžiaus iškaltame užraše. Šiltais gegužės vakarais prie jo susirenka aplinkinių kaimų žmonės – pasimelsti ir priminti vieni kitiems, kad laisvė nėra tik materialinė gerovė ir didesnės galimybės. Tai kainos neturinti vertybė, tokia pat kaip tiesa, tikėjimas, kalba, savo žemė ir tėvynė, kurią ne kartą iš mūsų buvo bandoma atimti.  

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS ir A. Kauliaus šeimos archyvo nuotr.

Šilalės savivaldybės viešosios bibliotekos Skai­tytojų aptarnavimo skyriuje atverta kraštietės Mari­jos Bernotienės personalinė tapybos paroda „Mano kelionė spalvomis“ – jautrus pasakojimas apie gyvenimą, patirtis bei vidinius ieškojimus, prabylantis spalvomis.

Rima NORVILIENĖ

Komunikacijos ir inovacijų skyriaus vedėja 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 9

Praėjusios kadencijos Vyriau­sy­bės vadovė Ingrida Šimonytė labai nemėgo, kai jai būdavo prie­kaiš­taujama, kad derėtų labiau rū­­pin­tis politine komunikacija. Jos įpė­dinis Gintautas Paluckas vie­­šie­­siems ryšiams skyrė gerokai dau­­giau laiko, bet jo raginimas „ne­­su­reikšminkim“ jau buvo tapęs sa­­vo­tiška vizitine kortele. Tiesa, kai tarsi iš gausybės rago pasipylė skan­­da­lai, tuometis Premjeras ge­ro­kai pasikeitė, tapo suirzęs ir jo kri­zės val­dymo komunikacija virto: „ne jūsų reikalas“. Dabartinė Prem­jerė Inga Ruginienė savo po­litine pa­tirtimi negali lygintis ne tik su I. Ši­monyte, bet ir su G. Paluc­ku, tačiau socialdemokratai tikėjo­si, kad ginčai profsąjungose ją išmokė veiksmin­gos viešos komunikacijos, taip pat kliautasi plačia šypsena ir gebėjimu kompetencijų trūku­mą kompensuoti koketavimu...

Tiesa, bent jau kartą, stebint kartu su Lenkijos ministru pirmininku futbolo rungtynes Kaune, tai visai neblogai veikė. Tačiau daugiau, regis, niekur negelbsti, todėl, pradėjus gerokai tirpti Vyriausybės ir jos vadovės reitingams, vėl pradėta kalbėti apie tai, jog būtina iš esmės gerinti komunikaciją. Tiesa, dar šią savaitę apžvalgininkas ir duomenų analizės bendrovės „Repsense“ vadovas Mykolas Katkus, aptardamas pastarojo meto socialdemokratų komunikaciją „Verslo žiniose“, pabrėžė ne komunikacines klaidas, o aiškų lyderystės trūkumą. Pasak jo, „nereikia kaltinti komunikacijos tada, kai prob­lema yra lyderystė“.

„Ir akivaizdus dalykas yra tas, kad šiuo metu Lietuvoje lyderystės trūksta. Kaip sakė vienas Lietuvos politinis komunikatorius, „duokite man sprendimus ir kiaušinius, ir jau kažkaip tą komunikaciją sudėliosiu“. Tai šiuo atveju ne­turime nei kiaušinių, nei sprendimų“, – „Verslo žinioms“ teigė apžvalgininkas. 

Ir vis tik socialdemokratai dėl visų savo nesėkmių, atrodo, kaltina būtent komunikaciją. Ryškiausiai viešai pasisakė du šiai partijai atstovaujantys merai. Jonavos meras ir partijos pirmininkas Mindaugas Sinkevičius siūlė mokytis iš vištų, kurios, padėjusios kiaušinį, apie tai garsiai paskelbia kudakavimu, o štai Naujosios Akmenės meras Vitalijus Mitrofanovas Vyriausybę palygino su karve, kurios svarbiausia užduotis yra duoti daugiau pieno, ir tai esą ji daro, o visa kita jau priklauso nuo LSDP: kaip ji sugebės parūpinti karvutei žolės ir kaip tą pieną parduos...

Abi metaforos kelia savotiškų abejonių. Manau, daugelis esame girdėję posakį, kad valstybė nėra melžiama karvė, kurią melžia bet kas ir kiek nori. Tačiau nei „melžiamos“, nei „kudakuojančios“ Vyriausybės vaizdinys tikrai neįkvepia. 

Tarkime, kad bėda tik specifinės metaforos ar neapgalvotai parinkti palyginimai. Tačiau tokiu atveju tenka sutikti, jog būtent čia ir yra esmė. Tuo labiau, jog piliečiams trūksta ne save šlovinančios ir „kudakuojančios“ komunikacijos, bet tokios, kuri laiku ir tiksliai paaiškintų, kodėl buvo priimtas vienas ar kitas sprendimas, kuo jis bus svarbus kiek­vienam iš mūsų. Dar geriau, jei politikų komunikacija prasidėtų būtent prieš sprendimo priėmimą: įvardintų tai, kokią problemą ketinama gvildenti ir kokie alternatyvūs sprendimai svarstomi, paragintų piliečius išsakyti savo poziciją ir atsižvelgtų į jų nuomonę. Arba bent jau ją išgirstų. 

Bet atsakingas pareigas užimantys politikai turi savų ar­gumentų, kodėl to nedaro – teisinasi, esą piliečiai vangiai dalyvauja formaliai paskelbtose viešose konsultacijose, o jei ir nėra patenkinti siūlomu sprendimu, paprastai tai išreiškia tik tada, kai jis priimtas. Tačiau yra ir kita medalio pusė: jeigu yra akivaizdu, jog politikų sprendimas gali sulaukti kritinės reakcijos, kaip tik stengiamasi jį kuo labiau „pridengti“, o ne aktyviai siekti dialogo. Nors, atrodo, reikėtų elgtis priešingai ir kantriai aiškinti, o ne tik paskelbti teisės akto projektą kurioje nors valdiškoje interneto svetainėje ar rengti svarstymus internetu, sąmoningai siekiant, kad juos pastebėtų kuo mažiau žmonių.

Ir jau tikrai nebūtina I. Šimonytei, G. Paluckui ar I. Ruginienei „kudakuoti“ apie pri­imtus sprendimus. Tačiau la­bai svarbu juos paaiškinti, pa­grįsti, „išversti“ į aiškią, kiek­vienam žmogui suprantamą kalbą. 

Be to, tai būtų labai svarbus priešnuodis įvai­rioms interpretacijoms, dezinformacijai, žmonių gąsdinimui nebūtais dalykais ir pan.

Tačiau nepaneigsi ir to, jog girtis rekordinėmis lėšomis, skirtomis krašto apsaugai, yra gerokai paprasčiau, nei kant­riai ir nuosekliai aiškinti, atsakyti į visus klausimus, kad ir apie naujai steigiamą poligoną. Dar vienas dalykas – aiškinti sprendimus, diskutuoti su piliečiais būtina pradėti laiku, o ne tada, kai aistros jau užverda ir baimė suveši. Deja, Lietuvoje politikai yra įpratę manyti, kad tik jie yra patys protingiausi ir jei jau ką pasakė, tai kiti privalo tik paklusti.

Tačiau iš klaidų būtina mokytis. Pavyzdžiui, ar ir toliau bus tyliai laukiama, kol įsigalios receptinių vaistų išrašymo tvarka, kuri praktiškai iš viso panaikina popierinius receptus ir visi tampame priklausomi nuo stringančios E-sveikatos sistemos? Neišvengiamai kils pasipiktinimas, jau dabar girdisi įvairių sričių medikų ir perspėjimai. Bet Sveikatos apsaugos ministerija tyli. Galbūt ji ir turi parengusi sprendimus, gal gali atremti visus kontrargumentus, tačiau žmonėms apie tai nesako? Nors ruošti permainoms ir aiškinti jų prasmę privalėtų jau dabar.

Taip pat, mano įsitikinimu, šiandien mums svarbu daugiau viešai diskutuoti ne apie Grenlandiją ar LRT direktoriaus skyrimo tvarką, bet apie tai, ką privalome padaryti, kad sušvelnintume neigiamus padarinius dėl prognozuojamo medikų, mokytojų ir kitų viešas paslaugas teikiančių specialistų stygiaus. Nes, deja, vis dar gyvename pasaulyje, kuriame „žiema“ ateina netikėtai. Susidūrus su sunkiu iššūkiu, aišku, galima girtis, kad kurioje nors kitoje srityje kas nors padaryta, tačiau, kaip sako senoliai, kai višta pradeda be reikalo kudakuoti ir skleisti keistus garsus, pats laikas jai į puodą...

Andrius NAVICKAS

Savaitės pradžioje užklupus intensyviam sniegui, o dar prisidėjus ir pustymui, keliai, gatvės, aikštelės ir šaligatviai užversti storu sniego sluoksniu. Nors kelininkai visais įmanomais būdais visuomenei transliuoja žinią apie dieną naktį dirbančią techniką, rezul­tatai gyventojų nedžiugina.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8

Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija dar praėjusį lapkritį pasipuošė nauja freska. Ją nutapiusi autorė teigia: „Viskas yra smarkiai slepiama, mes gyvename nežinioje. Apie tai ir kalba mano kūrinys“.

Šios išskirtinės freskos kūrėja pasakoja, jog kūrinyje matomi moters bei vyro siluetai žvelgia į mus atsukę tik pusę savo veido.

„Jie nerodo tikrojo veido, jį slepia. Bet juk mes visada matome tik vieną žmogaus pusę, tą, kurią jis pats nori mums parodyti ir atskleisti. Likusioji visada išliks neatrasta ir nežinoma iki tol, kol žmogus pats pradės kalbėti. Žmonija visada išliks paslaptinga“, – įsitikinusi Medūzos pseudonimu prisistatanti kūrėja.

Pasak jos, tolimesnė autorinio darbo mintis – lyčių lygybė, tema, aptarinėjama net tokiais brandžiais laikais kaip 21-as amžius.

„Esu įsitikinusi, jog pagaliau turime suvokti, kad tiek moterys, tiek vyrai yra lygiavertės asmenybės. Tai liudija ir gimnaziją puošianti freska, į kurią įsižiūrėjus atidžiau, galima pastebėti, kad tiek vienas siluetas, tiek kitas yra lygiai išsidėstę, ne užgožia vienas kitą, o tik papildo. 

Kiekvieną savo kūrinį vadinu Mūza, kuri įkvepia mane atskleisti žmoniją ir realų pasaulio veidą“, – tvirtina Medūza.

Meda JONAITYTĖ

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos miestus, miestelius, kaimus ir net nedidelius kaimelius puošia bažnyčios – di­dingi raudono mūro gotikos, balti renesanso, akmeniniai romantizmo laikotarpio sta­ti­niai ar visai paprasti, bet nė kiek ne mažiau išskirtiniai ir jaukūs mediniai, pačių įvairiausių spalvų maldos namai. Daugeliui kyla klausimas, kas parenka medinėms bažnyčioms spalvas ir ar yra taisyklės, numatančios, kokiomis turėtų būti dažomi sakralinės paskirties pastatai. Neseniai Lietuvos katalikų bažnyčių spalvas tyrinėjusi vitražo dailininkė Romarika Pikelienė įsitikino, kad šiais laikais daugiausia lemia ne taisyklės, o dažų kainos ir parapijos administratoriaus – klebono sugebėjimas gauti lėšų bažnyčios spalvai atnaujinti. 

Spalvų simbolika – iš Švento rašto

Šilalės rajono mies­telius ir kaimus puošia keturio­li­ka baž­ny­čių. Pu­sė jų – me­di­nės, nudažytos šviesiomis, atgaivą akims su­tei­kian­čio­mis gamtos spalvomis. Iš tolo geltonumu švyti Tūbinių Dievo Apvaizdos bažnyčia, pasteline rusva spalva nudažytos Upynos Švč. Mergelės Marijos Var­do ir Varsėdžių Šv. Ro­ko bažnyčios. Neįprasta rausva spalva dėmesį atkreipia Did­kiemio Šv. Angelų Sargų bažnyčia. Tenenių Šv. Barboros ir Požerės Kristaus Atsimainymo bažnyčios nudažytos pilkai, o Žvingių Šv. Kryžiaus Išaukšti­ni­mo – ochros spalva. 

Ne visos mūrinės bažnyčios pastatytos iš raudonų plytų. To­­kios yra Šilalės Šv. Pran­­ciškaus Asyžiečio, Girdiškės Švč. Mer­­gelės Ma­rijos Snie­­ginės ir Pa­jūralio Šv. Joa­­ki­mo bažnyčios. Rau­­donomis ply­to­mis sumūrytos Kvėdarnos Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios sienos, bet jas puošia pilko akmens intarpai. Laukuvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia taip pat mūrinė, bet pastatyta iš akmenų ir yra pilkai balta. Pilkai nutinkuota ir Kaltinėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. 

Susidomėjimas Lietuvos baž­nyčiomis atsirado iš R. Pi­kelienės polinkio fotografuo­ti. Va­ži­nėdama po Lietuvą prista­tyti savo tapybos parodų, ji kūrė ir bažnyčių fotografijų albumą, tačiau sulaukusi pasiūlymų studijuoti magist­rantūrą Vilniaus dailės akademijoje, panoro išsiaiškinti, kodėl bažnyčių spalvos yra tokios skirtingos. Iki jos tokios užduoties niekas nebuvo sau iškėlęs.

„Viešpats kalbėjo Mozei: „Paliepk izraelitams atidėti man atnašų. Aukos, kurias man iš jų priimsite, yra tokios: auksas, sidabras ir varis; mėlynos, violetinės ir tamsiai raudonos spalvos siūlai; plona drobė ir ožkų vilnos; išdirbti avių kailiai, delfinų oda <...>. Tepadaro jie man šventovę, idant galėčiau gyventi tarp jų. Tiksliai, kaip tau rodau, – pagal Padangės ir viso jos apstatymo pavyzdį, taip turite ją padaryti.“ (Šventasis raštas). 

Pirmosios judėjų susirinkimams skirtos palapinės, kurių spalvos ir medžiagos buvo aptartos Šventajame rašte, buvo vadinamos tabernakuliu (dabar jame yra laikomas Švenčiausiasis sakramentas. 

Nors palapinių statyboje naudojamos medžiagos buvo siejamos su spalvomis, nėra įrodymų, kad spalvos turėjo kokią nors simbolinę reikšmę – greičiausiai buvo naudojamos tokios, kokias tada sugebėta išgauti. 

Dailininkė rado duomenų, kad bažnyčių fasadų spalvomis pradėta labiau domėtis 16 amžiuje. Tuo metu labiausiai tinkama maldos namų fasado spalva buvo laikoma balta.

„Britų mokslininko Richardo Taylor studijoje pateikiama susisteminta spalvų simbolika pagal jų reikšmę krikščionybėje. Balta spalva suvokiama kaip tyrumo, nekaltumo, prisikėlimo spalva. Mėlyna siejama su dangumi ir dangiškąja meile, dažnai ji laikoma Švč. Mergelės Marijos spalva. Geltonai vaizduojamas šventumas, ja įprasminama šventumo aureolė. Ruda reiškia asketiškumą, materialinių gėrybių išsižadėjimą, pilka – atgailą ir nuolankumą. Liturgijoje atgailą simbolizuoja ir purpurinė spalva, bet ji yra ir karališka spalva. Žalia simbolizuoja gyvybę, jos triumfą prieš mirtį, o juoda – pačią mirtį, tai velnio, nuodėmės spalva“, – sako R. Pikelienė. 

Žemaitijos išskirtinumas – medinės bažnyčios

Iš viso septyniose šalies vyskupijose yra 718 veikiančių bažnyčių, iš jų 276 medinės, dažytos įvairiomis spalvomis, 229 dažyto tinko fasadais, 131 mūrinė ir 82 akmenų mūro bažnyčios. Tačiau R. Pikelienės atlikta gyventojų apklausa parodė, kad žmonės mano, jog didžioji dalis bažnyčių yra pastatytos iš raudonų plytų (41 proc.) arba yra baltos (24 proc.). Vis dėlto skaičiavimai rodo, jog mūsų šalyje dominuoja ne mūrinės, o tinkuotos ir medinės bažnyčios. 

„Spalva sakralinėje architektūroje nėra atsitiktinė – ji pasakoja apie laikotarpį, medžiagą ir vietos statybines tradicijas. Dažyti mediniai ir tinkuoti bažnyčių fasadai dominuoja vi­sose vyskupijose, tačiau gali­ma pastebėti ir regioninius skir­tumus. Pavyzdžiui, Žemaitijo­je akivaizdžiai dominuoja medi­nės bažnyčios, todėl čia yra daugiausiai dažytų fasadų ir didžiausia spalvų įvairovė, o didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune ir Šiauliuose) dau­giausiai yra mūrinių bažnyčių“, – pastebi tyrimo autorė. 

R. Pikelienė ypatingą dėmesį atkreipia į Telšių vyskupiją, kuri yra didžiausia Lietuvoje: joje yra net 143 bažnyčios, dešimtadalis jų (14) yra priskirtos Šilalės dekanatui. 

„Žemaitijoje labai ryškios sak­ralinės architektūros tradicijos – didžioji dalis bažnyčių yra medinės, o medinė architektūra diktuoja kitokią spalvinę logiką nei mūras ar tinkas. Medis dažniau dažomas, jis sensta, pilkėja, sugeria spalvą, keičiasi nuo klimato ir laiko. Dėl to Telšių vyskupijoje ypač daug pilkų, ochros, gelsvų atspalvių bažnyčių fasadų. Tai nėra atsitiktiniai pasirinkimai – dažnai spalva kyla iš medžiagos ir praktinių galimybių“, – mano R. Pikelienė.

Lyginant su Vilniaus ar Kauno vyskupijomis, kur dominuo­ja tinkuotas mūras ir reprezentatyvesni architektūriniai sprendimai, Telšių krašto bažnyčios atrodo santūresnės. Žemaitijoje bažnyčia yra arčiau bendruomenės – mažesnė, me­dinė, labiau įaugusi į kraštovaizdį. Pasak menininkės, tai atsispindi ir spalvinėje paletėje, kur paprastai vyrauja žemiški, ramūs tonai. Ypač gausu pilkų atspalvių fasadų. Jie gali būti tiek natūralaus medžio, tiek dažy­to, akmens ar tinko panaudo­ji­mo rezultatas. Ochros ir gels­vi atspalviai taip pat labai būdingi šiam regionui, o balta spalva čia pasitaiko rečiau nei, pavyzdžiui, Šiaurės Lietuvoje. Raudoni fasadai beveik visada susiję su plytų mūru ir sudaro mažesnę dalį bendros spalvinės struktūros.

Tos pačios tendencijos, įsitikinusi menininkė, būdingos ir Šilalės dekanato bažnyčioms, dažniausiai nudažytoms švelniomis, žemiškomis spalvomis – gelsvais, rudais, ochros atspalviais.

„Tai nėra  pavieniai sprendimai, o žemaičių statybinės ir dažymo tradicijos dalis. Bažnyčios spalva Šilalės dekanate nėra suvokiama kaip savarankiškas dekoratyvinis elementas. Bažnyčios nėra statiški objektai – jie gyvi, nuolat kintantys, reaguojantys į aplinką, tai ir spalva priklauso nuo medžiagos, jos senėjimo, priežiūros ir per laiką susiformavusių praktikų. Toks požiūris leidžia Šilalės dekanato bažnyčias matyti ne kaip atskirų objektų rinkinį, bet kaip vientisą Telšių vyskupijai būdingos sakralinės architektūros fragmentą, kuriame medžiagiškumas, spalva ir vietos tradicija veikia kaip nedaloma sistema“, – teigia R. Pikelienė. 

Dažai prailgina pastato gyvenimą

„Svarbu pabrėžti, jog daugeliu atvejų fasado spalva nebuvo sąmoningas estetinis sprendimas. Ji dažnai buvo pasirenkama pagal tai, kokias medžiagas žmonės turėjo, kokių dažų galėjo gauti, kaip buvo prižiūrimas pastatas. Spalva atliko ne tiek dekoratyvinę, kiek apsauginę funkciją – saugojo medį, ilgino pastato gyvavimo laiką“, – tikina menininkė. 

Kad bažnyčių spalvos su liturginėmis spalvomis nelabai susijusios, R. Pikelienei patvirtino ir polichromijos tyrėja Elena Kazlauskaitė. Pasak architektės, tarp karų buvo laikas, kai bažnyčias labiau puošdavo, o buvo, kad tik perdažydavo. Kultūros infrastruktūros cent­ro projektavimo priežiūros skyriaus vedėja neslepia, kad sovietmečiu kokius pig­mentus atveždavo, tokius ir naudodavo bažnyčiai nudažyti. 

„XX a. ne tik bažnyčios, bet ir visos trobos buvo geltonos. Todėl, kad pig­mentas buvo nebrangus, jo visada buvo galima gauti. Vienu metu buvo užvežta bjauriai mėlynos spalvos dažų, bet ji neišpopuliarėjo, nes buvo tik­rai baisi. Teko matyti ir „genialių“ violetinių sprendimų. Bet buvo skurdo laikai“, – sako E. Kazlauskaitė. 

Pasak jos, seniausiais laikais bažnyčios buvo rąstinės, o dažyti jas pradėta tada, kai imtasi jas pradėjo apkalti. Medį impregnuodavo sėmenų aliejumi, jis natūraliai senėdavo ir tamsėdavo, o baltai nudažydavo tik langų rėmus ir duris. Kultūros infrastruktūros cent­ro projektavimo priežiūros skyriaus vedėja teigia, jog, vartant Žemaitijos inventorius, jai teko rasti įrašų, kad, tarkime, visa bažnyčia medinė, o bokštas nudažytas žaliai. Dėmesiui atkreipti dažydavo tik išskirtinius elementus. 

Kai XVII a. buvo išrastas tinkas, jo gamybai buvo pradėtos naudoti natūralios medžiagos, pirmiausia anglis ir pelenai. Iki visiško baltumo būdavo neišvalomos ir kalkės. Jos būdavo atvežamos ir užkasamos į duobę, kad natūraliai išsiburbuliuotų. Po kontakto su žeme atsirasdavo  ne tik molio, bet ir kitų medžiagų priemaišų, darančių įtaką skiedinio spalvai.

Net iš plytų pastatytų bažnyčių spalva skiriasi, nes jos žiestos iš skirtingą spalvą turinčio molio. Todėl, pavyzdžiui, Vilniaus krašte mūrinės bažnyčios yra šviesesnės nei kitur. 

Bažnyčių spalvas sudėliojo vitražuose

Pomėgis fotografuoti bažny­čias ir noras užfiksuoti kuo daugiau sakralinės architektūros pastatų, prieš keletą metų menininkę R. Pikelienę atvedė į Vilniaus dailės akademiją, paskatino užbaigti Įvietinto meno studijas ir apginti magistrinį darbą „Tarp šiaurės ir pietų: katalikų bažnyčių fasadų spalviniai sprendimai Lietuvoje XXI a. pradžioje“. Daugybę metų komunalinio ūkio inžiniere Jurbarke dirbusi moteris džiaugiasi, kad mokslo laipsnis, anksčiau atrodęs sunkiai pasiekiamas, motyvuoja ją tobulėti ir kurti. Į bažnyčių spalvas pažiūrėjusi menininkės žvilgsniu, R. Pikelienė jas perteikė aštuoniuose vitražuose. Jos paroda „Bažnyčių atspindžiai stikle“ jau apkeliavo didelę dalį Lietuvos. 

Septyni vitražai yra sudėlioti iš atskirų šalies vyskupijų bažnyčių spalvų stikliukų, aštuntajame sudėliotos visų 718 šalies bažnyčių spalvos. Projektui sukurti menininkė panaudojo 1799 spalvoto ir skaidraus stik­lo kvadratėlius. Dešiniajame kiekvieno vitražo kampe esantis QR kodas nuveda į bažnyčių fasadų spalvines gamas. Visų aštuonių spalvingų keturkampių centre kaip sakralumo ženk­las išryškėja kryžius, tačiau nenuskaičius kodo, neįmanoma sužinoti, kas ten slypi. Autorė įsitikinusi, jog meno kūrinys yra ne muziejaus eksponatas, jis turi žadinti smalsumą ir nudžiuginti atradimais.

„Mano patirtis rodo, kad pradėti naują gyvenimo etapą niekada nevėlu. Jei turi svajonę, reikia jos siekti. Netikėkite sakančiais, jog „tokiame“ amžiuje, kiek metų jums bebūtų, jau neva nieko negali padaryti – aš taip pat netikėjau, kad, užauginusi vaikus, pakeisiu profesiją, pradėsiu kurti, o sulaukusi šešiasdešimties baigsiu Dailės akademiją“, – netikėtomis gyvenimo permainomis džiaugiasi menininkė. 

Daiva BARTKIENĖ

Nuotr. iš pašnekovės albumo ir autorės

Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) Ausų, nosies ir gerklės ligų skyriuje šie metai prasidėjo reikšmingu pokyčiu – chirurginiam gydymui pradėtas taikyti 4-os kartos CO₂ lazeris. Ši technologija leidžia atlikti itin tikslias, saugias ir tausojančias operacijas, o Vakarų Lietuvos gyventojams suteikia galimybę aukščiausio lygio pagalbą gauti arčiau namų. Iki šiol dėl šio pažangaus gydymo pacientams tekdavo vykti į Vilnių ar Kauną.

KUL Komunikacijos tarnybos inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 8