Turto bankas skelbia, jog spalio mėnuo pasižymėjo kaip ant mielių augusiomis auk­cionų kainomis Turto banko organizuojamose varžytinėse ir didele aukcionų dalyvių konkurencija. Pirkėjai dėl siūlomų objektų varžėsi kur kas atkakliau, o vidutiniškai kaina aukcionuose pakilo net 80 proc. 

„Šilalės artojo“ inform.

Turto banko nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Po kone dešimties metų diskusijų apie Kaltinėnų žydų sinagogos atstatymą ir pri­tai­kymą lankymui – netikėta atomazga. Lietuvos žydų bendruomenė perleidžia si­na­gogą Lietuvos etnografijos muziejui, o gruodžio pradžioje dar išlikusios pastato ver­tingosios konstrukcijos turėtų būti pervežtos į Rumšiškes.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Kartais gyvenimas pasisuka taip, kaip mažiausiai tikiesi. Šilališkė Aleksandra And­re­jauskaitė studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje šokio pedagogiką ir niekada nesvajojo apie Dubajų ar skrydžių palydovės darbą. Bet jos kelias į vieną prestižiškiausių pasaulio oro linijų prasidėjo nuo sustojimo.

„Man padarė klubo sąnario operaciją, todėl turėjau stabdyti studijas ir imti akademines atostogas, nes nebegalėjau šokti“, – pasakoja Aleksandra.

Tuomet ji visai netyčia pamatė skelbimą, kad „Emirates Airlines“ organizuoja atvirų durų dieną Vilniuje.

„Nuvažiavau šiaip sau, nieko nesitikėdama. Draugės įkalbėjo – eik, pabandyk, juk labai įdomu“, – prisimena ji.

Per 30 dienų – į kitą pasaulį

Atranka truko nuo ryto iki pietų. Pirmiausia – anglų kalbos testas, trumpas prisistaty­mas, ūgio matavimas (ranka rei­kėjo pasiekti 212 centimet­rų), paskui – užduotys grupėse, kur vertino bendravimą, gebėjimą dirbti komandoje ir pabaigoje individualūs pokalbiai.  

„Po atrankos paklausė, per kiek laiko susiruoščiau, jei ma­ne priimtų. Atsakiau, kad man reikėtų mėnesio. Ir po keturių valandų sulaukiau skambučio: „Sveikiname, jūs priimta“, – pasakoja Aleksandra.

Taip atsidūrė Dubajuje – mies­te, kuris buvo pastatytas iš svajonės ir ambicijų.

Dar prieš kelis dešimtmečius čia buvo dykuma ir keli žvejų kaimeliai, o šiandien – vienas turtingiausių, prabangiausių ir technologiškai pažangiausių miestų planetoje. Tai vieta, kur futuristiniai dangoraižiai stūkso šalia senųjų turgų, kur šilkas ir smėlis susilieja, o rytietiškas svetingumas dera su vakarietišku modernumu. Čia aukščiausio lygio prabanga egzistuoja kartu su griežta kultūra bei taisyklėmis. Saugus, kont­roliuojamas, tvarkingas ir kupinas galimybių – Dubajus kasdien įrodo, kad neįmanoma ga­li tapti įmanoma.

Pasak Aleksandros, jos laukė du intensyvūs mokymų mėnesiai, informacijos buvo be ga­lo daug – nuo keleivių aptarna­vimo iki medicinos pagrindų, nuo elgesio krizių metu iki gais­ro gesinimo. Egzaminai vy­ko kas antrą dieną. Bet, anot merginos, nors ir buvo sunku, tačiau kartu ir įdomu.

Be to, Dubajus, sako Alek­sand­ra, sukėlė tikrą kultūrinį šoką.

„Atrodė, jog gyvenu filme. Vis­­kas buvo taip toli nuo to, prie ko buvau pripratusi. Kartu su drauge, taip pat lietuve, važiuodavome autobusu į koledžą ir negalėdavome patikėti, ar mes iš tikrųjų čia gyvename“, – juokiasi dabar šilališkė. 

Anot jos, nebuvo nieko panašaus į Lietuvą. Žalios natūralios gamtos – minimaliai. Ir nors Du­bajus socialiniuose tinkluose atrodo kaip svajonių vieta, gyvendamas ten pamatai kitą realybę. Prabanga ir švytėjimas – ten, kur turistai. Bet yra ir senasis Dubajus, kur gyvena indai, pakistaniečiai, atvykę dirbti. Ten visai kitoks pasaulis, be jokios prabangos.

„Man patiko, kad Dubajuje yra visiškai saugu, gali palikti daiktus ar telefoną bet kur ir sugrįžęs visada rasi juos ten, kur padėjai. Mes net duris dažnai palikdavome neužrakintas“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, saugumo sistema čia itin griežta.

„Kiekviename „Emirates“ kom­panijos pastate prie įėjimo yra apsauga – kas tame name negyvena, į vidų nepateks. Pavyzdžiui, jei užsisakai maisto iš kavinės, pirmiausia tau paskambina apsauga ir pasitikslina, ar tikrai lauki užsakymo. Tik tada leidžia kurjeriui įeiti. O jei tavęs tuo metu nėra namuose, niekas nieko net prie durų nepaliks“, –tikina Aleksandra. 

Tokia tvarka jai iš pradžių atrodė keista, bet netrukus ta­po kasdienybės dalimi.

Dubajuje viskas labai brangu?

„Ne visai. Kai grįžau į Lietuvą, man net pasirodė, kad čia viskas kosmiškai brangu. Maistas parduotuvėse kainuoja panašiai kaip čia, kavinių galima rasti tokiomis pat ar net mažesnėmis kainomis“, – šypsosi Aleksandra. 

Pasak jos, dauguma skrydžių palydovų maistą užsisakinėja, nes vienam gaminti tiesiog neapsimoka: „Užsisakai pietus už 7 eurus ir persivalgai. Dubajuje labai gerai išvystyta maisto pristatymo sistema – viskas greita, šviežia, patogu“.

Bet kartais vis tiek apimdavo lietuviško maisto ilgesys. To­dėl, anot merginos, kai labai jo užsinorėdavo, pasidarydavo šaltibarščių arba išsikepdavo kotletų, o tas kvapas ir skonis iš karto primindavo namus.

Pirmasis skrydis

„Mano pirmasis skrydis buvo naktinis – į Maldyvus. Žinoma, buvo streso“, – juokiasi Aleksandra.

Kiekvienas skrydžių palydovas, vos įlipęs į lėktuvą, žino aiškią veiksmų seką.

„Pirmiausia patikriname visą saugos įrangą: deguonies balionus, gesintuvus, avarinius išėjimus. Tik tada įleidžiami keleiviai ir pradedamas saugos instruktažo vaizdo įrašas. Kai prasideda aptarnavimas, viskas vyksta pagal griežtą protokolą – kiekvienas veiksmas turi savo laiką ir vietą“, – tikina ji. 

Aleksandrai teko dirbti dviejų tipų lėktuvuose: mažesniuose B777, talpinančiuose 354–422 keleivių, ir dviejų aukštų lėktuvuose A380, kur telpa 484–615 žmonių. Vietų skaičius priklauso nuo salono išplanavimo ir lėktuvo klasių skai­čiaus. Antrame aukšte paprastai būna verslo ir pirmoji klasė – ten mažiau vietų, daugiau prabangos, bet ir daugiau atsakomybės.

Įgulos nariai nuolat keičiasi.

„Per dvejus metus turbūt tik penkis kartus pasitaikė, kad skridau su tais pačiais žmonėmis. Kiekvienas skrydis – vis kita komanda, vis kitos istorijos, kiti pasauliai“, – pasakoja ji. 

Ilgiausia Aleksandros kelionė buvo į Naująją Zelandiją – net 16 valandų ore.

„Tokiuose skrydžiuose būna keturi pilotai – jie keičiasi, kad galėtų pailsėti. Tai tikras išbandymas ne tik keleiviams, bet ir įgulai. Aišku, buvo skrydžių, kurių visada laukdavau. Tarkime, apsidžiaugdavau, kai sužinodavau, kad skrisiu į Niujorką, Los Andželą ar Balį. Beveik visada nuskridę turime 24 valandas laisvo laiko. Nusileidžiame, apsistojame viešbutyje ir galime ilsėtis, pasivaikščioti po miestą, pamatyti vietos gyvenimą“, – sako daugybę šalių mačiusi šilališkė.

Per dvejus darbo metus Aleksandra aplankė net 56 šalis: „Ore per tą laiką praleidau 2022 valandas“. 

Keleiviai iš viso pasaulio

„Geriausi keleiviai yra vokiečiai, jie draugiški, linksmi, kalba angliškai, labai disciplinuoti ir puikiai žino, kaip elgtis lėktuve. Tačiau buvo ir sudėtingesnių reisų. Skrydžiai į Indiją ar JAV visada reikalauja daugiau kantrybės, nes apie 70 proc. ke­leivių būna indai. Jie turi savitą

elgesio kultūrą, kitokį požiūrį į

aptarnavimą bei taisykles. Kartais situacijos būna net komiškos. Pamenu, kai skridome į Len­kiją, atrodė, jog lėktuve atsidarė baras! Buvome pasiruošusios servisui, susidėjusios viską ant vežimėlių, bet niekas nelaukė ir nespaudė iškvietimo mygtu­ko. Tiesiog keleiviai patys ėjo ir ėjo – susidarė eilė beveik iki lėk­tuvo galo“, – juokiasi Aleksandra.

Kai keleivis tampa problema

„Yra labai aiškios taisyklės, ką daryti, jei žmogus padaugi­na alkoholio ir pradeda elgtis neadekvačiai. Mūsų pareiga – stebėti keleivius, kad tokios situacijos nekiltų. Kai matome, jog kas nors užsisakinėja per daug alkoholio, informuojame vieni kitus ir skaičiuojame, kiek vienetų jam buvo patiekta. Jei situacija tampa rimta, įgula žino, kaip reaguoti – mes apmokyti, kaip sutramdyti keleivį, pririšti diržais iki nusileidimo ir perduoti policijai“, – pasakoja Aleksandra. 

Kai kurie skrydžiai – ypač į Al­žyrą – reikalauja ypatingo bud­rumo.

„Buvo net sudarytas sąrašas keleivių, kurių neįleidžia į lėktuvą. Dalis jų – nuolatiniai skraidytojai, perpardavinė­jan­tys telefonus. Jie kasdien skrenda pir­myn ir atgal. Niekada nežinai, ką sugalvos – pavyzdžiui, patys apsitarnauti, pasidaryti arbatos. Tokiuose skrydžiuose dažniausiai dirba tik vyrai, nes įgula turi būti pasirengusi viskam. Jei dirba moterys, keleiviai, kurie yra vien vyrai – neleidžia joms dirbti. Patys atsistoja ir aptarnauja vieni kitus“, – išskirtines situacijas atskleidžia stiuardesė. 

Ar yra buvę akimirkų, kai iš tiesų buvo baisu?

„Vieną kartą taip – grįžtant į Dubajų prasidėjo Irano bombardavimas. Mūsų lėktuvuose visada veikia internetas, bet tąkart jį staiga išjungė, kad bū­tų išvengta panikos. Turėjome apskristi Iraną dideliu ratu – skrydis užsitęsė dar gerą valan­dą“, – prisimena Aleksandra. 

Saugiausia transporto priemonė pasaulyje

Turbulencijos, pasak jos, bijoti tikrai nereikia.

„Man net patikdavo, nes aš žinau, kad ji visiškai nepavojinga. Kartą, kai skridome į Australiją, oro srautai buvo tokie stip­rūs, kad ir mums liepė prisisegti diržus. Visų galvos lingavo, o gale buvo penki vemiantys keleiviai. Bet iš tiesų žmonės visai be reikalo bijo. Turbulencija – tai oro srovių pasikeitimas, tarsi „duobės danguje“. Ji panaši į kelio nelygumus važiuojant automobiliu, tik šįkart „kelias“ yra nematomas, o oro srautai juda skirtingu greičiu bei kryptimis. Šiuolaikiniai orlaiviai sukurti taip, jog atlaikytų turbulenciją dešimt kartų stipresnę, nei tą, kuri pasitaiko realiuose skrydžiuose. Turbulencija negali pažeisti lėktuvo konstrukcijos – tai tik nemalonus pojūtis žmogaus kūnui, kuris nėra pratęs prie tokio oro judėjimo. Ji gali supurtyti kavos puodelį, bet tikrai ne lėktuvo sparnus.

Faktai kalba garsiau už baimes: lėktuvas yra saugiausia transporto priemonė pasaulyje, o skrydžių avarijų tikimybė yra mažesnė nei 1 iš 11 milijonų. Palyginimui: keliaujant automobiliu, rizika patekti į avariją yra 1 iš 5000, traukinio keleiviui – 1 iš 1,5 milijono, o lėktuvo keleiviui – tik 1 iš 11 milijonų. Kitaip tariant, žmogus, kuris kasdien skristų vieną skrydį, teoriškai patirtų avariją tik po 29 tūkst. metų. Skrydžių saugumą užtikrina ne sėk­mė, o preciziškai veikianti sistema. Oro eismas valdomas beveik milimetro tikslumu – kiek­vie­ną lėktuvą realiu laiku stebi tiek žemės kontrolės centrai, tiek automatinės palydovinės sistemos“, – ramina bijančiuosius lipti į lėktuvą Aleksandra.

Žaviausia darbe – žmonės

„Tai nėra monotoniškas ir nuo­bodus darbas, kiekvieną dieną sutinki tiek daug skirtin­gų žmonių! Jei skrydis ilgas, kartais keleiviai patys ateina pasikalbėti. Susipažįsti su žmonėmis iš viso pasaulio – nuo Australijos iki Kanados, nuo Japonijos iki Brazilijos. Kiekvienas turi savo istoriją, o kai kurių nepamirši visą gyvenimą“, – sako Aleksandra. 

Pasak jos, komanda taip pat nuolat keičiasi, niekada nežinai, su kuo skraidysi, o kiekvienas skrydis – tarsi naujas filmas, naujas vaidmenų derinys. Ir tai labai žavi – niekada nėra rutinos.

Paklausta, ar buvo žmonių, su kuriais buvo skaudu išsiskirti, Aleksandra nedvejodama atsako: „Taip, verkiau, kai išvykau. Turėjau labai gerų draugių lietuvių, kurios liko Dubajuje, taip pat artimą bičiulę, pusiau marokietę, pusiau prancūzę. Gyvenau bend­rame bute su korėjiete ir lenke, su kuria užsimezgė itin stip­rus ryšys, ji tapo man kaip sesuo. Tos lenkaitės draugės tapo ir mano draugėmis – mes vis dar bendraujame. Įdomu, kaip skirtingos kultūros ga­li taip natūraliai susilieti, kai gyveni toli nuo namų“.

Meilė šokiui niekur nedingo

„Labai apsidžiaugiau radusi gerą šokių studiją Dubajuje. Vieno skrydžio metu su kolega netikėtai išsikalbėjome apie šokius. Pasakiau, kad Lietuvoje šokau. Jis nustebo: „O kodėl čia nešoki?“ Ir tada rekomenda­vo studiją, į kurią galima eiti nemokamai, jei turi „Emirates“  kom­panijos darbuotojo kortelę“, – pasakoja Aleksandra. 

Pasirodo, čia dirbantiems suteikiamos neįtikėtinos galimybės: jie gali lankyti baseinus, sporto sales, jogą, dainavimą ir šokius su Platinum arba Face Card kortele, kurias kiekvienas dirbantis kompanijoje gali įsigyti už 4 eurus per mėnesį. 

„Iš pradžių nieko gero nesitikėjau, galvojau, kad jei beveik nemokamai, turbūt nekoks lygis. Bet labai apsirikau. Studija buvo nuostabi! Ten dirbo profesionalūs mokytojai, o vienas jų net buvo šokęs Brodvėjuje. Šokiai vėl tapo mažu stebuklu tarp skrydžių ir viešbučių. Po ilgo laiko vėl pajutau, kaip gera šokti. Tai buvo tarsi priminimas, kad gyvenimas – ne tik darbas ir pareigos, bet ir grįžimas prie to, kas tau iš tiesų teikia džiaugsmą“, – šypsosi Aleksandra. 

Geriausia vieta pasaulyje

„Mano viena mėgstamiausių vietų pasaulyje – Balis, jau tris kartus ten atostogavau ir vis dar noriu grįžti. Balio žavesys ne tik gamtoje, bet ir žmonėse. Ten vis­kas kitaip – visi atsipalaida­vę, geranoriški, šypsosi vieni kitiems be jokios priežas­ties. Niekas ne­vai­di­na, nesistengia atrodyti tobuli. 

Kiekvienas tiesiog gyvena savo ritmu – lė­tai, tyliai, su dė­kin­gu­mu už kiekvieną dieną. Gali vaikščioti apsirengęs, kaip tik nori – basas, su suknele, šlapiais plaukais po maudynių. Niekam tai nerūpi. Viskas aplink alsuoja laisve: garsai, kvapai, sau­lėlydžiai virš vande­nyno. Gyvenimo ritmas ten kitoks. Nereikia niekur sku­bėti. Kava su vaizdu į ryžių laukus, masažai, paplūdimiai, šil­tas vanduo – vis­kas taip pigu, kad net nesinori skaičiuoti. Balyje laikas tarsi ištirpsta. Pamiršti, kiek valandų, kokia diena ir koks mėnuo. Lieka tik jausmas – čia esi tikrai gyvas“, – sako Aleksandra. 

Pasaulėžiūros pokyčiai

„Lietuvoje sukiesi tame pačiame rate: pažįstami žmonės, tos pačios temos, tas pats rit­mas. Viskas jauku ir pažįstama, tačiau truputį uždara. Bet kai pamatai tiek daug skirtingų kultūrų, supranti, kad nori iš gyvenimo žymiai daugiau. Atsiranda drąsesnės svajonės, aukštesni tikslai ir stip­resnis troškimas kurti gyvenimą pagal save. Tiesa, tos patirtys kartais pribloškia. Vieną dieną esi Dubajuje, kur aplink milžiniški verslai, prabanga, turtingi žmonės. Kitą jau Indijoje, kur žmonės nieko netu­ri – tik šypseną. Tokie kontrastai tave supurto, verčia permąstyti viską, ką žinojai apie sėkmę ir laimę“, – pripažįsta Aleksandra. 

Ji tikina, jog būtent kelionės išmokė ją labiau vertinti Lietuvą.

„Pradėjau suprasti, kokia mū­sų šalis rami, saugi ir graži. Kai matai Indijos gatves, triukš­mą, chaosą, skurdą, JAV gatvių nesaugumą, supranti, koks stebuklas yra tiesiog gimti vietoje, kur gali laisvai gyventi, mokytis, kur tavo artimieji saugūs, kur gamta gydo. Turiu su kuo lyginti, nes mačiau Dubajaus spindesį – miestą, kuris atrodo tarsi sapnas iš stiklo ir aukso, kur žmonės skuba, kur viskas spindi, bet retai kas sustoja tiesiog būti.

Mačiau ir kitų šalių skurdą – šiukšles, netvarką, vaikus, basomis bėgančius paskui auto­busą, moteris, skalbiančias dra­bužius upėje. Tokie kont­rastai keičia žmogų iš vidaus: iš pradžių šokiruoja, vėliau – moko. Kartais laimingiausi žmonės neturi nieko, išskyrus vienas kitą. O nelaimingiausi turi viską, išskyrus ramybę“, – sako Aleksandra.

Po penkerių metų

„Dar nežinau, nei ką veiksiu, nei kur būsiu po penkerių metų. Kai atsirado veiklų, draugų, pradėjo patikti gyvenimas Dubajuje. Bet kai grįžtu į Lietuvą, man čia taip gera. Tuo labiau, jog Dubajuje gyvenimo kokybė priklauso nuo sezono – vasarą ten vargina pragariškas karštis, 45 laipsniai, į lauką neišeisi. Todėl pavydėda­vau draugams Lietuvoje, kurie vasarą gali sėdėti lauko kavinėje, klausytis cikadų ir mėgautis ilgu šiltu vakaru. O žiemą Dubajuje 25 laipsniai šilumos, švelnus vėjelis, saulė. Viskas gyva, viskas juda. Gal todėl ir pati dar nežinau, kur sustosiu. Galbūt tarp šių dviejų pasaulių“, – nuoširdžiai sako ji. 

Skristi – reiškia drįsti

Gyvenimas virš debesų išmo­kė ją svarbiausio – drąsos keistis.

„Kartais atrodo, kad skrydis yra tiesiog kelionė iš taško A į tašką B. Bet iš tiesų kiekvienas pakilimas – tai tarsi mažas gyvenimo išbandymas. Tu viską pa­lieki ant žemės: savo įpročius, savo baimes, net mintis, ku­rios tave stabdė. Ir skren­di“, – pripažįsta A. Andrejauskaitė.

Ji juokiasi, kad nuo mažos Šilalės iki Dubajaus, nuo pirmos uniformos iki 56-os šalies – tai buvo kelionė ne tik po pasaulį, bet ir į save.

„Išmokau stebėti žmones: tur­tingus ir vargšus, pavargusius ir laimingus, ir supratau, kad visi mes norime to paties – būti my­limi, reikalingi, jausti, jog gyvename ne veltui. Anksčiau skrydis atrodė kaip nuotykis, dabar tai yra priminimas, kad viskas, ką nori pasiekti, yra arčiau nei atrodo. Reikia tik pakilti šiek tiek virš savo baimių“, – įsitikinusi Aleksandra.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

Nuotr. iš A. Andrejauskaitės asmeninio archyvo

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Klaipėdos universiteto ligoninės (KUL) neurochirurgai pradėjo taikyti vieną pažangiausių šiuolaikinės medicinos metodų – minimaliai invazyvią stuburo fiksaciją. Tai reikšmingas proveržis modernios neurochirurgijos srityje, suteikiantis stuburo nestabilumą turintiems pacientams galimybę pasveikti greičiau, patirti mažiau pooperacinio skausmo bei rizikų.

KUL Komunikacijos tarnybos inform. ir nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 87

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia klausytojus į išskirtinę rudens muzikos savaitę. Kiekviena diena – tai savita kelionė, kurioje susilieja klasika, poezija ir šiuolaikinės interpretacijos. Nuo kamerinių pasakų iki simfoninio miško ošimo, nuo jūros sonetų iki chorinių giesmių – viskas skirta tam, kad publika galėtų ateiti, klausytis ir pasimėgauti muzika gyvai.

„Karalių pasaka“ – M. K. Čiurlionio pasaulio istorijos garsais

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro styginių kvartetas pristato projektą „Karalių pasaka“ – kamerinės muzikos koncertą, kuriame skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir jo amžininkų kūriniai styginių kvartetui. Koncerto pasakojimą papildys charizmatiškasis aktorius Gytis Šimelionis, kuris apjungs muziką, prisiminimus ir Čiurlionio kūrybos vizijas. Lapkričio 11 d. šį koncertą išgirs Klaipėdos moksleiviai, lapkričio 12 d. „Karalių pasaka“ nuskambės Mosėdžio gimnazijoje ir Skuodo meno mokykloje, gruodžio 5 d. – Renavo dvaro sodyboje (Mažeikių rajonas), o gruodžio 6 d. – Akmenės krašto muziejuje.

Simfoninis orkestras Nidoje

Lapkričio 13 d. 19 val. Nidoje, Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje (Taikos g. 17) vyks išskirtinis Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro koncertas, kuriam diriguos teatro vyriausiasis dirigentas Tomas Ambrozaitis. Koncertas „Sudėsiu savo simfoniją iš miško ošimo“ – tai muzikinė kelionė per gamtos garsus, emocijas ir klasikos šedevrus. Sakralioje Nidos erdvėje suskambės Juozo Naujalio, Edwardo Elgaro ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūriniai.

„Jūros sonetai“

Lapkričio 14 d. 18.30 val. KVMT salėje „Marios“ publikos lauks lenkų solistės Wiktorios Wizner (mecosopranas) rečitalis „Jūros sonetai“. Nuo 2024 m. rudens KVMT trupėje dirbanti solistė jau spėjo pelnyti publikos simpatijas už vaidmenis A. Dvořako operoje „Undinė“, E. Balsio „Kelionėje į Tilžę“, miuzikle „Smuikininkas ant stogo“ bei B. Kutavičiaus operoje „Lokys“.

Rečitalio pirmoje dalyje skambės Edwardo Elgaro dainų ciklas „Jūros paveikslėliai“ (Sea Pictures), o antroje – Rogerio Quilterio kūriniai, įkvėpti jūros, mėnesienos ir angliškos lyrikos. Programą papuoš kiti kompozitoriaus dainų perliukai, tarp jų „Pūsk, pūsk, žiemos vėjau“ pagal Williamo Shakespeare’o tekstą ir šviesi daina „Svajonių sala“ iš operetės „Meilė ir grafienė“.

„Dainuojantis ruduo“

Lapkričio 15 d. 18.30 val. KVMT pirmojo aukšto fojė įvyks Klaipėdos muzikinio teatro choro koncertas „Dainuojantis ruduo“. Tai jausminga muzikinė kelionė, kurioje darniai persipina sakralumas, lyrika ir emocinis šiltas rudens pulsas. Vyriausiojo chormeisterio Vladimiro Konstantinovo parengtoje programoje skambės Lietuvos ir užsienio kompozitorių kūriniai: M. K. Čiurlionio „Sanctus“, J. Kačinsko „Missa brevis“, S. Šimkaus „Nakties tylumoje“, V. Miškinio „Gloria Patri“ ir „Cantate Domino“, A. Pärto „Da pacem Domine“, D. Zakaro „In Monte Oliveti“, M. Palkevičiūtės „Vilnija“, V. Augustino „Kur“, „Cantemus“ ir „Du dob dob“, bei V. Konstantinovo „Tau tėvynės dangus“.

Koncertas vyks ypatingoje aplinkoje – fojė erdvėje, kurioje tarp atlikėjų ir klausytojų užsimezga artimas ryšys. „Dainuojantis ruduo“ kviečia pajusti chorinės muzikos galią ir pasimėgauti ta akimirka, kai balsai susilieja su rudens magija.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras kviečia publiką kartu patirti rudens muzikinius stebuklus ir minėti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos amžinumą.

KVMT inform.

Šį kartą noriu pasibelsti tiesiai į „Šilalės artojo“ skaitytojų namų duris ir pasiūlyti sugrįžti į tolimus, netgi labai tolimus laikus, pažvelgti, ką ir kaip apie šį Žemaitijos rajoną prieš keliasdešimt metų rašė mūsų išeivijos spauda. Nepretenduoju į didelius atradimus, nes gali būti, jog ne vieną faktą vyresniosios kartos skaitytojai jau bus girdėję. Tačiau vienaip juos aprašė prieškario Lietuvos spauda ir neretai visai kitaip – užatlantės kolegos žurnalistai. Teisus buvo garsusis ispanų rašytojas Migelis de Servantesas Savedra, sakydamas: „Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai...“

1915 m. vasario mėnuo, pačiame įkarštyje Pirmasis pa­saulinis karas. JAV lietuvių savaitraštis „Amerikos lietuvis“ gauna laišką iš Kaltinėnų parapijos (stilius šiek tiek redaguotas – aut. pastaba): „Mes esame visi sveiki, pavalgę ir apsirėdę. Niekas nieko nuo mūsų neatėmė ir viską tebeturim. Kūčių dieną atsitiko baisi nelaimė. Kazimierų Jonukas įkišo ranką į šiečkarnią (žolės smulkintuvą)  ir tokiu būdu jam tapo nupjauta dešinė ranka ir gydytojas mano, kad gal prisieis nupjauti jo ranką ligi alkūnei.

Petras Valius tebėra gyvas, jį paėmė vokiečiai nelaisvėn. Valgį duoda labai prastą, gauna kokios ten avižinės putros ir tai tik vieną kartą ant dienos. Florijonas Grudis taipgi pateko nelaisvėn. Mūsų gaspadorius Leonas Mickus randasi irgi Vokietijoje nelaisvėje. Toliaus Feliksas Durgis, Kazimieras Leš­činskis ir Antanas Šlepas paimti kariumenėn.“ 

Karas baigėsi, Lietuvos Ta­ryba savo posėdyje paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. 1919 m. liepos 1 d. tuose pačiuose Kaltinėnuose įvyko „gana gausingas“ susirinki­mas. Pranešant apie politinę Lie­tuvos padėtį, tikinama, jog žmonės noriai klausė pranešimų ir išreiškė pasitikėjimą Lietuvos valdžiai bei pareiškė klausysią jos įsakymų.

Laikraštis atkreipė dėmesį, jog miestelis, išeinant vokiečiams, labai išdegė, net kai kurie sodžiai išdegę. Žmonės nepatenkinti tuo, kad duoda įgaliojimų vietiniams dvarponiams, kurie save vadina lenkais. Reikalaujama tokius įgaliotinius veikiai pa­ša­linti, nes per daug jie išnaudoja žmones. Vis tik, kaip teigė „Amerikos lietuvis“, kiek galima pastebėti, dauguma gyventojų nusistatę prieš lenkus. 

1920 m. balandžio 11-ąją Pa­jūrio klebonas kunigas Gai­dys vietoj pamokslo, išėjęs su žmonėmis į šventorių, visaip juos gąsdino L.V.S. (Lie­tuvos vals­tiečių sąjungos) kuopa. Kle­­bonui baisiai netiko, kad į akį stojo A. Paulauskas ir drąsiai atsakinėjo. Liepė jį nutilti, bet žmonės atsakė: „Kadangi mes nesugebame, tai jo prašome už mus su Tamsta kalbėti ir atsakyti.” Po ilgų kivirčių klebonas paraudęs ir pamėlynavęs iš piktumo, pabėgęs...

Po beveik pusantrų metų vėlgi šios apylinkės ūkininkai pasiskundė „Amerikos lietuviui“ neturį kur avių ir arklių ganyti, nes girininkas draudžia leisti į valstybinius miškus ir už kiek­vieną pagriebtą avį ar arklį baudžia 60 auksinų (pereinamasis LR laikinasis popierinis pinigas, kursavęs 1919–1922). Tuo tarpu Vainuto girininkijoje išduodami leidimai ganyti avis ir ark­lius valstybiniuose miškuose. Ūkininkai, kaip sakė „Amerikos lietuvis“, nesupranta, kodėl vienoj girininkijoj valia, o kitoj – ne, nors miškai ir čia ir ten vienodai valstybiniai... 

Ir girtavimas, ir švietimas

Pajūrio apylinkei šiaip jau visoje užjūrio lietuvių spaudoje netrūko dėmesio visą laiką. To patvirtinimu galėtų bū­ti ir du visiškai priešingi prane­šimai „Vienybės“ laikraštyje 1921 m. vasario 8-ąją, kuriame pasakojama, kad „1920 m. gruodžio 12 d., septintą valandą vakaro, grįžtant namo iš pamokų kelioms Nedojų kaimo mokinukėms kursininkėms,  kur buvęs, kur nebuvęs, išlindo iš miestelio kampo ir, kaip rašoma, nepadaręs jokių tyrinėjamų klausimų, ėmė bizūnu „vaišinti” mergaites apygirtis milicininkas Lukočius, iš brauningo  gąsdinti nusitvėręs berniuką kursininką.  Bloga, kad mūsų piliečių apsaugos sargai milicininkai ne tik kad neapsaugo piliečių, bet patys juos prieš save įerzina. Girdėtis, kursininkai surašę ir padavę apskrities Piliečių apsaugos vadui skundą, prašydami, kad netrukdytų kursininkams einamojo švietimo darbo  ir padarytų atitinkamų žingsnių to dalyko ištyrimui.“  

Ir dar viena žinia iš Pajūrio – jau visiškai kitokia: „1920 m. lapkričio mėnesio pabaigoj vietos mokytojo Jono Merkelio rūpesčiu  įkurti vakariniai suaugusiems kursai. Juos uoliai lanko ne tik lietuviai (žemaičiai), bet ir žydų jaunimas, du kartus savaitėj 78 asmenų skaičiuje. Yra dar antra tiek norinčių abiejų lyčių jaunimo, bet mokykloje nebėr vietos. Garbė Pajūrio jaunimui, trokštančiam naudotis mokslo šviesa.“

Gyvenimas ėjo į priekį. 1920-ų­j­ų lapkričio pabaigoje „Ameri­kos lietuvyje“ pasirodė žinutė iš Upynos. Rašoma, jog čia prieš karą veikė odų dirbtuvė. 

„Dabar darbas toj dirbtuvėj vėl varomas. Dirbtuvei dar daug ko trūksta, bet jau ir dabar savo odomis ji Tauragės apskritį aprūpina. Tikimasi, kad dirbtuvė netrukus susiorganizavusi pradės sparčiau veikti“, – pasakojo užjūrio laikraštis.

Labai įdomus „Vienybės“ laik­raščio 1921 m. lapkri­čio 8 d. pranešimas iš Kalti­nėnų: „Vals­čiaus Taryba IX. 23 d. posėdy nutarusi šventomis dieno­mis laikyti traktierius atda­rus tik nuo 15 val. iki 18 val. Nu­sikaltusius šiam nutarimui bausti 500 auksinų. Nu­sigėrusius piliečius bausti 50 auksinų, o traktierninkus, juos nugirdžiusius, bausti 100 auksinų. Lošiančius į azartą iš pinigų bausti kiek­vieną lošiką 50 auksinų, o na­mų savininką, leidusį lošti­ į azartą, bausti 100 auksinų. Deg­­tindarius bausti 500 auksinų. Visi šios baudos pinigai eina valsčiaus reikalams. Šis nutarimas sekti ir daboti, be milicijos, pavestas dar Tarybos nariams. Apskrities valdyba X. 4 d. kalbamą valsčiaus nutarimą patvirtino.“

1921 m. gegužės 1-ąją (atkreipkime dėmesį – komunistiniu judėjimu tada dar nekvepėjo – aut. pastaba) Laukuvos jaunimo kuopa surengė vakarą. Vaidino „Vargšas Tadas” ir „Knarkia paliepus”. Po vaidi­nimo buvo pirmą kartą Lau­kuvoje stygų koncertas. 

Laukuvos jaunimas, kaip ma­tyti iš spaudos, tikrai neliūdėjo. Tų pat metų vasario 6-ąją „Kanklių” draugija surengė čia vakarą su vaidinimais „Gyvieji nabašninkai” ir „Abejotina ypata.” Kaip rašo „Vienybės“ laik­raštis, suvaidino pusėtinai. 

* * *

Alvidas Jancevičius: „Šilalė – gražios istorijos ryški dalis“ 

Žurnalistas, režisierius, is­­torikas, cirko istorijos­ metraštininkas, iliuzionist­as, renginių vedėjas... Visi šie apibūdinimai skirti vienam žmogui – Alvidui Jan­cevičiui, kurio, tikimės, daugeliui šilališkių taip pat nereikia pristatinėti: žemaitis iš Tauragės, nors jau šeštą dešimtmetį gyvena Vil­niuje ir sako žemaičiuoti nebemokantis, niekada ne­pa­mir­šo gimtojo krašto, dau­giau nei 20 metų ra­šo „Tauragės kurjeriui“, o dabar, jo žodžiais tariant, nu­sprendė pasibelsti ir į „Šilalės artojo“ redakcijos duris.

„Greta pagrindinių darbų per 50 metų atidaviau Lietuvos cirko istorijos tyri­nėjimams. Rinkdamas medžiagą, vis aptikdavau kokios informacijos, kurios susikaupė nemažai. Pamąsčiau, jog ji neretai ištirpsta bendrame įvykių, istorijos kontekste, todėl ir drįsau pasibelsti į „Šilalės artojo“ redakcijos duris. Nežinau kaip kitiems, bet man Šilalė seniai yra tapusi gražios, turtingos istorijos ryškia dalimi. Ir nors kai kas net ir šiandien, deja, atleiskite už atvirumą, laiko rajoną užkampiu, tačiau tik tie, kurie patys yra užkampis. Ne geografinė padėtis lemia krašto, rajono, miesto žavesį. Tegu čia ne taip, kaip Vilniuje ar Klaipėdoje, išvystyta pramonė, tegu nėra didelių vandenų ar plačių girių, bet yra puikūs, šilti žmonės, su kuriais teko daugelį kartų bendrauti. Yra nuostabi gili senovė ir graži šiandiena, aukšta kultūra. Štai todėl ir džiaugiuosi, kad galėsiu kartkartėmis pateikti vieną kitą savo rašinį, vyresniosios kartos šilališkiams gal priminsiantį kai kuriuos įvykius, o jaunimui tapsiantį maloniais atradimais“, – sako A. Jancevičius.

„Šilalės artojo“ redakcija didžiuojasi, kad prie puikaus, kompetentingo laikraš­čio bendraautorių būrio jungiasi dar vienas profesionalas – neabejojame, jog skaitytojams A. Jancevičiaus publikacijos bus ir įdomios, ir vertingos.   

Alvidas JANCEVIČIUS

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“

Vėlyvą rudenį Šilalėje virte verda aplinkos tvarkymo darbai: sodinamos gėlės, pjaunami medžiai. Gyventojai tik skėsčioja rankomis: gaila ir kertamų medžių, ir nušalti pasmerktų gėlių.

Daiva BARTKIENĖ

Žydrūnės MILAŠĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 86

Laisvės TV iniciatyva „Didžioji politikų kelionė į regionus“ prasideda – viena pirmųjų krypčių – Šilalė!

Jau lapkričio 19 d. TS-LKD pirmininkas, Seimo narys LAURYNAS KASČIŪNAS ir Seimo pirmininkas, LSDP pirmininko pavaduotojas JUOZAS OLEKAS. Juos lydės ir diskusiją moderuos Laisvės TV įkūrėjas Andrius Tapinas.

Politikai atvyksta į Šilalę išklausyti, atsakyti, paaiškinti, nebėgti nuo kritikos. Nepalikti dvejojančių ir nusivylusių piliečių populistams ir avantiūristams. Du politikai iš skirtingas ideologijas turinčių partijų arba pozicijos ir opozicijos kartu su moderatoriumi ir lydimi Laisvės TV kamerų atvyksta kalbėti su žmonėmis.

Susitikime ŠILALĖJE:

Renginio data: lapkričio 19 d.
Vieta: Šilalės kultūros centro fojė, J. Basanavičiaus g. 12, Šilalė
Laikas: 19:00

Renginys nemokamas, tačiau vietų skaičius ribotas! Renginys bus filmuojamas ir fotografuojamas.

Liūdna šalies demografinė realybė neaplenkia ir mūsų rajono seniūnijų – gyventojų vis daugiau išeina nei gims­ta, o ir likusieji čia gyventi sparčiai sensta. Tačiau Upy­nos seniūnija sako nepasiduodanti liūdnoms mintims – gyvena šiandiena, o kadangi stengiasi ją kurti bendruo­me­niškai, ji nėra tokia rūsti.

Upynos seniūnijos seniūnas Kęstutis Ačas skaičiuoja, kad šiuo metu seniūnijoje gyvena apie 1337 žmones –28-iais mažiau nei šių metų pradžioje.

„Ko gero, esame mažiausia seniūnija iš didžiųjų sąrašo, bet tokia yra viso mūsų krašto realybė ir nieko čia nepakeisi – gyventojų gretos retėja visose seniūnijose. Kartais pagalvoju, ar neateis metas, kai Šilalės rajonas taps viena seniūnija arba kitaip pavadintu didesnio vieneto dalimi“, – be didelio optimizmo apie seniūnijos demografinę padėtį kalba K. Ačas.

Tačiau seniūnas džiaugiasi,­ jog Upynos seniūnijoje šiemet jau gimė septyni naujagimiai, ir tai yra kur kas daugiau nei kitose didesnėse seniūnijose. Šiuo metu Upynoje yra 65 vaikai iki 7 metų – pasak seniūno, beveik tiek pat, kiek ir metų pradžioje (64). Apylygiai skaičiai rikiuojasi visų gyventojų amžiaus grupėse: 120 vaikų iki 16 m. (metų pradžioje – 135), 28 16–18 m. paaugliai (prasidėjus metams jų buvo 22), 93 jaunuoliai, kuriems 18–25 m. Panašūs ir vidutinio amžiaus žmonių nuo 25 iki 45 m. rodik­liai: seniūnijoje tokių gyvena 332 (sausio 1 d. – 345), 45–65 m.­

grupei priklauso 424 upyniškiai (buvo 428), vyresnių grupėje (nuo 65 iki 85 m.) gyventojų priskaičiuojama apie 234 (metų pradžioje – 240), o tų, kuriems virš 85 m., nuo sausio iki lapkričio padaugėjo nuo 37 iki 41.

„Gyventojų senėjimas pasta­raisiais metais juntamas vis labiau, nors, kaip ir anksčiau, dauguma upyniškių vis dar ver­čiasi žemės ūkio veik­la. Ma­žėjant jaunosios kartos gyventojų, Upynoje nebeturime bend­­rojo ugdymo įstaigos – bu­vusioje vidurinėje mokykloje šiuo metu mokosi tik pradinu­kai, o Naujojo Obelyno mokykla visai uždaryta. Tad labai džiugu, jog gyventojų dvasią aktyviai palaiko kultūros darbuotojai – kartu rengiame įvairias šventes, vykdome projektus, kurie stiprina bendruomeniškumą, ir pan. Man, kaip seniūnui, svarbi ir seniūnaičių veikla – jie yra tik­ri patarėjai ir padėjėjai“, – sako Upynos seniūnas.

Atsitiktinai į šį susitikimą už­sukusi muziejininkė, istorikė Regina Mickuvienė juokauja, jog šioje seniūnijoje išsiskiria Varsėdžiai, kurių istorija ir yra senesnė nei Upynos. O Varsėdžių seniūnaitė Ona Tirevičienė pabrėžia vienintelį, bet patį skaudžiausią klausimą – Varsėdžiai, ko gero, yra vienintelė gyvenvietė, turinti bažnyčią, bet neturinti nė vieno asfaltuoto kelio. 

„Dirbdama muziejininke daž­­nai ir daug bendravau su besidominčiais mūsų kraštu žmo­nėmis. Jie žino, kad yra Var­sėdžiai, išskirtinė ir dėmesio verta Šv. Roko bažnyčia, tačiau turistų autobusai dažniausiai Varsėdžius aplenkia – dėl to, kad nėra padoraus privažiavimo, vairuotojai atsisako dardėti žvyrkeliais“, – prob­lemą, kuri mažina viso Šilalės krašto žinomumą, įvardija R. Mickuvienė.

Seniūnaitės O. Tirevičienės teigimu, Varsėdžiuose gyvena maždaug 200 žmonių, bet yra metuose dienų, kai čia suvažiuoja tūkstančiai svečių. 

„Turime ne tik įspūdingą bažnyčią, bet ir greta jos įkurtą parką, kurį puoselėja mūsų bendruomenės pirmininkė Irena Šniukienė, Vedrių piliakalnį. Apskritai Varsėdžiai yra labai patrauklus, gražus miestelis, kurio gyventojai stengiasi puoselėti aplinką ne tik savo kiemuose – prieš šventes visada rengiame talkas, stengiamės patraukti kuo daugiau gyventojų į bendrą veiklą. Tie, kurie yra aktyvūs, kasmet nustebina originaliomis idėjomis, pavyzdžiui, Varsėdžių paminėjimo 500 metų sukakčiai organizavome vaidinimą, kai arklio tempiamu vežimu po kaimą važinėjo ir „Šatrijos Ragana“, ir „Maironis“. Varsėdiškiai išties turi ką ir gali parodyti platesniam lankytojų ratui, deja, to neįmanoma pasiekti dėl tokios elementarios priežasties kaip nesutvarkytas žvyrkelis, kurio niekaip neįstengia išasfaltuoti nė viena rajono valdžia, nors to kelio tėra vos keturi kilo­metrai“, – apgailestauja seniūnaitė.

O. Tirevičienei varsėdiškiai šias pareigas patikėjo jau antrą kadenciją. Su pertrauka antrąsyk Upynos seniūnaičiu išrinktas ir Vytautas Bambalas. 

„Klausiausi seniūno vardijamų statistinių duomenų ir galvojau – iš Upynos civilizacija baigia visiškai pasitraukti: nebeturime mokyklos, pašto, nebėra medicinos punkto, veikia dvi parduotuvės, bet nė vienoje jų neprekiaujama jokia spauda. Deja, nyksta ne tik Upyna, bet traukiasi ir Kaltinėnai, beje, lyg ir sparčiausiai rajone. Tiesa, ten bent įrengti net du paštomatai, o štai Upynoje, mano žiniomis, jo nėra ir niekada nebus, nes nebeturėsime 2000 gyventoj­ų – tiek jų reikia­ vietovei, norint, jog atsirastų paštomatas“, – sako Upynos seniūnaitis.

Kadangi, anot V. Bam­balo, nuo Upynos iki Ši­lalės yra 20 kilomet­rų, o iki Skaudvilės (Tau­ragės r.) – vos 10 km, dauguma upyniškių suka į kaimynų pusę ir apsi­pirkti, ir paslaugų ieškoti, todėl ir pelnas nusėda ne mūsų rajone. 

Bet, nepaisant ekonominių problemų, pasi­didžiavimo savo kraštu iš upyniškių neatimsi.

„Turime etnografinį­ Upy­­­nos muziejų ir jo įkūrėjus Vaidilutę bei Klemensą Lovčikus – tai žmonės, kurių niekam Lietuvoje nerei­kia pristatinėti, jie yra mūsų krašto pasididžiavimas. Tu­rime jaunesnės kartos kultūros šviesulių, kurie irgi daug kam žinomi ir pažįsta­mi – tai Renata Gužaus­kienė, Dalia Petkevičienė, didžiuo­jamės aktyviais jaunais ūkininkais Da­riumi Viliušiu, Aivaru Tamošaičiu ir daugybe kitų“, – vardija V. Bam­balas.

Upyniškiai, anot jo, pagrįstai didžiuojasi ir dviem puikiais parkais: vienas jų, pačiame miestelio centre, visiškai naujas ir dar vis formuojamas. 

„Upynos bendruomenė dalyvavo savivaldybės finansuojamų projektų konkurse ir laimėjo 20 tūkst. eurų, už juos buvo įrengti simboliniai vartai, jau suformuoti takai, pastatyti suolai, susodinti dekoratyviniai augalai. Atsiranda ir vienas kitas simbolinis medis – pirmąjį pasodino į klasės susitikimą atvykę buvę Upynos vidurinės mokyklos abiturien­tai, įrengėme sūpynes, kurios vasarą nuolat užimtos, o viso­je parko teritorijoje dygsta įspūdingos medžio skulptūros – (ąžuolą Upynai dovanojo R. Mickuvienės šeima)“, – bend­ruo­menės veiklos rezultatą rodo V. Bambalas.

„Taip čia atsidūrė, tiesa, dar neužbaigta Pauliaus Rat­kevičiaus, akmens ir medžio skulptūrų kūrėjo, tautodaili­ninko žemaitiška „būžė“. Ši skulptūra pradėta kurti vasarą Bilioniuose vykusiame tautodailės plenere pagal Upynos amatų muziejaus eksponatą. Nes ir šis parkas pavadintas Upy­nos amatų parku“, – sako seniūnas.

Pasirodo, K. Ačas po 40 metų nusprendė atgaivinti ir senąjį Upynos parką bei jo tvenkinius. Sako, iš asmeninių lėšų nupirkęs ir į tvenkinį įleidęs per 10 kg sveriančius amūrus. Kadangi parkas įrengtas prie mokyklos, jame pastatyti ir jaunesnei kartai patrauk­lūs lauko treniruokliai, galima naudotis patogia poilsine su laužaviete ir t.t.

„Seniūnui seniūnaičiai yra tikras lobis – jie ne tik pasako, kuo gyvena vienos ar kitos vietovės žmonės, bet ir patys viską organizuoja, jiems reikia tik seniūno pritarimo ar palaikymo. Dar smagiau, kai galime dirbti ranka rankon, nesvarbu, koks mūsų amžius ar politinės pažiūros. Be to, smagu, jog seniūnaičiais renkami ne tik senbuviai, o ir jaunesnės kartos atstovai – tarkime, Vytogalos seniūnaitis Sigitas Petrikas“, – džiaugiasi seniūnas.

Sigitas juokiasi nesugebėjęs atsispirti vytogališkių įkalbinėjimui, tuo labiau, jog nevengia darbo, o ir padėti kitiems – jo gyvenimo prasmė.

„Esu kiek jaunesnės kartos atstovas, čia gyvenu, ūkininkauju. Optimizmo įkvepia tai, kad ne tik Vytogaloje, bet, ko gero, visoje Upynos seniūnijoje klostosi panaši situacija – vos atsiranda laisvas namas, jis akimirksniu įgyja naujus šeimininkus, dažniausiai jauną šeimą. Žmonės keliasi į kaimiškas vietoves iš didmiesčių, nors patys ūkio nelaiko, dirba miestuose. Vytogaloje tokių yra ne vienas, kiek žinau, keturi vyrai kasryt lekia į darbą Klaipėdoje, dar keli – į Tauragę, Skaudvilę, Šilalę. Bet turime ir tokių sodybų, kurios atgyja tik savaitgaliais, atostogų metu, kai į jas sugrįžta jau išėjusiųjų vaikai ar anūkai“, – pasakoja S. Petrikas. 

Jis pats kilęs iš Naujojo Obe­lyno, jo seneliai – iš Varsėdžių, o Vytogaloje įsikūrė visiškai atsitiktinai, mat rado parduodamą nekilnojamąjį turtą.

„Esu gyvenęs Vilniuje, penkerius metus praleidau Danijoje, bet su žmona netrukome suprasti, jog svetimas kraštas – ne mums. Ėmėme dairytis na­mų arčiau gimtinės ir radome Vytogaloje. Abu esam iš Šilalės krašto, dabar čia auga ir mūsų paauglės dukros. Mergaitės jau beveik savarankiškos, nevengia susitepti rankų ūkio darbuose, tad tikimės, kad užaugs pagalbininkės, o anksčiau ar vėliau gyvenimas taps geresnis ir lengvesnis. Per tuos kelerius metus įsirengiau namą, pasistačiau fermą, laikau apie pusšimtį galvi­jų, o visa žemės ūkio technika yra mano nuosavybė, todėl esu nuo nieko nepriklausomas ūkininkas, galiu ir kaimynams į pagalbą prišokti“, – gyvenimo kaime kasdienybę atskleidžia seniūnaitis. 

S. Petrikas akcentuoja, kad vaikams perimti jau tėvų sukurtą ūkį ar verslą yra paprasčiau ir lengviau, nes pamatai jau pakloti. Jo atveju viską teko pradėti nuo nulio, bet po dešimties metų sunkaus darbo rezultatai jau akivaizdūs. Tiesa, žemės naujakuriui niekas neskuba parduoti, tad jis nuomojasi maždaug 120 hektarų. Žiemą ar rudenį, kai keliai tampa sunkiai įveikiami, jo paslaugų prašo dažnas – kažkas neišvažiuoja, kažkas užklimpo, o jis, lyg ta „greitoji pagalba“, meta ūkio darbus ir skuba į talką.

„Gal esu altruistas, bet ir avia­cijos švenčių metu nesu atsakęs, jog neleisiu naudotis mano pievomis, kurios vienam vakarui virsta mašinų stovėjimo aikštelėmis. Neprašau už tai jokio atlygio ar įvertinimo – galiu padėti ir padedu. Vytogaloje daug tokių žmonių­ ir tai duoda stiprybės, stimulo veikti, nenuleisti rankų – tik mūsų visų bendromis pastangomis žmonės sužinos ir apie Vytogalą, ir apie Obelyną, Varsėdžius ar Upyną. O kol mes čia gyvename ir kuriame, tol gyvas ir mūsų kraštas“, – įsitikinęs Vytogalos seniūnaitis.

Pasak Upynos seniūnaičių, seniūno, istorikės Reginos, vienas lauke ne karys ir vienas žmogus visų darbų atlikti niekaip neįstengtų – tam ir reikalingos bendruomenės, seniūnaitijos bei jų atstovai: kai niekas nesipeša dėl „laurų“, nėra partinio ar kitokio skirstymosi, įgyvendinti idėjas ir nuveikti kažką visų labui tampa daug paprasčiau, o ir padaroma tada gerokai daugiau.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS ir redakcijos archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija