Jucaičių kaimo bendruomenėje viešėjo kraštietis keliautojas Modestas Sekreckis, žmogus, kurio gyvenimo keliai tiesiogine prasme vingiuoja per žemynus.

2023-iaisiais jis dviračiu įveikė 2200 kilometrų nuo Hanojaus iki Hošimino, o po metų numynė dar 2100 kilometrų nuo Sa Pa iki Bankoko. Šiemet – naujas rekordas: 2800 kilometrų nuo Bankoko iki Singapūro.

Šįkart su gimtojo kaimo žmonėmis Modestas dalijosi įspūdžiais iš savo pirmosios kelionės per Vietnamą.

Kelionės pradžia – visiškai netikėta

„Tai buvo mano pirmoji ilga kelionė. Jokios patirties keliauti dviračiu neturėjau – viskas įvyko atsitiktinai,“ – juokiasi Mo­destas.

Jis pasakoja, kad idėja gimė Šri Lankoje.

„Buvau su drauge poilsinėje kelionėje. Gulim prie baseino, atėjo vienas azijietis versli­ninkas, pradėjom kalbėtis. Jis klausia, kur ta Lietuva, ar kokį verslą galima padaryti? Paskui kalba pakrypo apie keliones. Pasirodo, jis apkeliavęs visą Aziją. Paklausiau, kokią šalį rekomenduotų aplankyti. Ir jis pasakė: „Vienareikšmiškai Vietnamą. Tai šalis, kuri spar­čiausiai keičiasi. Jei nenuva­žiuo­si dabar, po penkerių metų ten bus visai kitaip  – ji nuolat statosi, auga, juda į priekį.“

Tada viskas susidėliojo tarsi savaime.

Dirbau Vokietijos įmonėje. Vieną dieną skambina virši­ninkas, sako, dar nepanaudojai atostogų. Jei per du mėnesius neišnaudosi – „sudegs“. Tuo me­­tu buvau su kolega mokymuose, o šis pasiūlė mane pakeisti, kol atostogausiu.

Ir štai – turiu laisvą laiką žie­mą. Galvoju: ką įdomaus nuveikti? Mėgstu dvira­čius – reiškia, važiuosiu per Vietna­mą! Tokios mano kelionės – spontaniškos, be jokio plano,“ – šypsosi Modestas.

Kai dviratis sulūžta likus dviem savaitėms iki kelionės

„Nežinojau, kaip ruoštis. Per­žiūrėjau internete kitų keliautojų patirtis. Aišku, pirmiausia reikėjo nusipirkti dviratį. Pirmasis buvo paprastas plento dviratis už 250 eurų – visiškai nepritaikytas tokioms kelionėms. Mano ūgis ir svoris didelis, tad nuvežiau jį pas meistrą paruošti kelionei. Rytą jis skambina: „Žinok, tavo dviratis sulūžęs.“ O iki kelionės belikusios dvi savaitės, lėk­tuvo bilietai jau nupirk­ti. Parduotuvėse mano dydžio dviračių nėra – reikia užsa­kinėti iš anksto. Meistras pasiūlė suvirinti. Pasiėmiau, išva­žiavau išbandyti – vėl sulūžo. Tada antrą kartą suvirino, ir jau nebebuvo laiko testuoti. Su­pakavau į dėžę ir išskridau“, – prisipažįsta vy­ras. 

Toks buvo Modesto kelio­nės startas – su šiek tiek streso ir nežinomybės.

Vietnamas: chaoso harmonija

Vos atskridęs į Hanojų, Mo­destas susidūrė su pirmuoju išbandymu – dviratis netilpo į taksi automobilį.

„Stoviu oro uoste su didžiule dėže ir suprantu, kad niekaip nesutilpsiu. Pirmas kelionės nuotykis prasidėjo dar nepasiekus viešbučio,“ – juokiasi jis.

Pirmas tris dienas praleido Hanojuje – kad aklimatizuotųsi, priprastų prie laiko skirtumo ir karščio: „Atvykau iš žiemos, o ten – tvankuma, triukšmas, chaosas, viskas kvepia gatvės maistu ir benzinu.“

Dar prieš kelionę Mo­destas susisiekė su Viet­namo lietuvių bendruome­nės pirmininke, tikėdama­sis gauti patarimų ir padrąsinimą.

„Ji man sako, kad gyvena čia devynerius metus ir vis dar bijo išvažiuoti į gatvę motoroleriu. Tai buvo ne pats geriausias motyvacinis pokalbis,“ – sako jis.

Ir išties – šis miestas pul­suo­ja nenutrūkstamu judesiu. Ha­nojuje gyvena daugiau nei devyni milijo­nai žmonių, o pagrindinė transporto priemonė –­ mo­toroleriai. Kiekviena šei­­ma turi bent vieną, o dažnai ir du. Gatvės prime­na gyvą, pulsuojan­čią upę, kurioje susilieja automo­biliai, autobu­sai, pas­pir­tu­kai ir šimtai tūks­tan­čių motorole­rių, le­kiančių be aiškių taisyklių, bet kažkaip išvengiančių susidūrimų.

„Atvykęs iš Europos pirmą dieną tiesiog negali pereiti gat­vės. Tu stovi ir žiūri, kaip prieš akis keturiomis juostomis ver­žiasi nesibaigiantis srautas. O vietiniai sako: „Eik ra­miai ir užtikrintai.­ Nežiūrėk į kairę ar į dešinę. Jie tave apvažiuos.“ Ir tai veikia. Visi juda lyg choreog­rafo surikiuoti, tarsi kažkokia nematoma jėga jungtų tūkstan­čius žmonių, dviračių ir automobilių į vieną gyvą sistemą,“ – pasakoja Modestas.

Pasak jo, vietnamie­čių eis­mas – tarsi gyvenimo metafora: eini pirmyn, pasitiki savimi ir kitais, ir kažkaip viskas išsisprendžia.

Kelionė į legendų kraštą

Modestas sako nemėgstan­tis turistinių paketų, kur visi keliauja griežtu grafi­ku, kartu valgo ir fotogra­fuojasi prie tų pa­čių vie­tų.

„Man įdomesnės indi­vidualios kelionės. Susi­siekiau su vie­tine turizmo agentūra, kuri rekomendavo vietinę gidę viet­namietę. Ji man labai padėjo, tapome gerais draugais ir bend­raujame iki šiol“, – tikina buvęs jucaitiškis.

Kelionė per Vietnamą – tai kelionė per kont­rastus. Čia galima sutik­ti kalnų gentis, plaukian­čius kaimus, ryžių terasas, triukšmingus turgus ir šven­tyklas, skendinčias dūmuose.

Kaip neįmanoma ap­ka­binti neaprėpiamo, taip ne­įmanoma per vieną kelionę pajusti visos šio krašto atmos­feros. Vienas Modesto tikslų buvo Halongo įlanka, viena įspūdingiausių vie­tų Azijoje, įtraukta į UNESCO pasaulio pa­veldo sąrašą.

„Norėjau pamatyti ją savo akimis – praplaukti valtimi tarp tų mistinių uolų, kurios atrodo lyg iš kito pasaulio. Ha­longo įlankos kraštovaiz­dis –

tarsi sapnas. Per 3000 salų ir įvairių formų uolų, kyšančių iš vandens, išsi­barstę po visą įlanką stebina vaizduotę ir primena senąsias legendas. Pa­sak vietinių, kadaise į šią vietą nusileido milžiniš­kas drakonas. Savo uodegos smūgiais jis iš­vagojo slėnius keisčiausio­mis for­momis, kurios vėliau pri­sipildė vandens, o pavir­šiuje liko tūkstančiai uolų, ur­vų ir salelių – žalių, laukinių ir paslaptingų. Didžiausia iš jų – Kat Ba sala, didelę jos dalį užima nacionalinis parkas, su daugybe­ krioklių bei ežerų, o korali­niai rifai plyti vos keli žingsniai nuo kranto. Halongo įlankos gam­ta ir gyvūnija pri­bloš­­­­kia –­ tiek po vandeniu, tiek sausumoje. Šiame užutėkyje galima išvysti ant vandens plūduriuo­jančias valteles. Jos, dengtos nend­rė­mis, yra tarsi namai ant vandens – juose gyvena žmonės. Užutėkyje gyvena per 20 etninių grupių.

Kai plauki tarp tų salų, jautiesi tarsi patekęs į kitą pasaulį – tylų, paslaptingą, kur laikas teka kitaip. Tada suvoki, jog dėl tokių akimirkų verta sėsti ant dviračio ir važiuoti tūkstančius kilometrų,“ – sako Modestas.

Kai planas – neplanuoti

„Žinojau tik marš­­rutą iš taš­ko A į tašką B. Tiesiog kas rytą sėdi ant dvira­čio ir važiuoji – be jokių išankstinių planų,“ – pasakoja Mo­des­tas.

Šimtas kilo­­me­t­­­rų per dieną –  įprasta atkarpa, jei kelias lygus. Bet kai prasidėdavo kalnai, vis­kas pasikeisdavo.

„Važiuoji, kol iki saulėlydžio lieka pora valandų, o tada žiūri, kur 15–20 kilometrų atstumu rasi nakvynę. Kartais padėdavo gidė vietnamietė – parašydavau jai, ji paskambindavo ir rezervuodavo vietą. Angliškai beveik niekas nekalba. O kai kur dar ir interneto nėra, tuomet net „Google vertėjas“ nepadeda. Bet toks keliavimo būdas suteikia tikrą laisvės pojūtį: kai neturi plano, nesi įrėmintas. Jei kažkas sudomina – sustoji, pašneki su žmo­nėmis, apžiūri, pasėdi, atsigeri arbatos. Pabūni su savimi ir savo mintimis“, – sako keliautojas.

Maistas, masažai ir žmonių šiluma

Per visą kelionę Modestas nuo­lat traukė aplinkinių dėme­sį – ypač keliaudamas per ma­žus, nuošalius kaimelius.

„Vidutinis vietnamiečių vyrų ūgis – 162 centimetrai, aš tarp jų atrodžiau kaip iš kitos planetos. Važiuoju, o jie stabdo, šypsosi, prašo nusifotografuoti. Net maži vaikai mojuoja nuo pakelių. Kartais jausdavausi kaip kokia žvaigždė,“ – juokiasi vyras.

Žmonės Vietname geranoriški ir nepaprastai svetingi.

„Kartais važiuojant per kokį kaimą vietiniai pasiveja motoroleriu, paduoda maisto ar vandens. Kaime užsienietis vis dar laikomas ne turistu, o svečiu. Tave pasodins, pavaišins arbata, pasidalins viskuo, ką turi ant savo šeimos stalo. Paklaus, iš kur esi, kiek tau metų, ar turi šeimą. Ir ne iš smalsumo – tai jų būdas parodyti dėmesį,“ – pasakoja keliautojas.

Modestas sako, kad nebijodavo valgyti netgi labai keistai atrodančiose vietose: „Jei vietiniai valgo – reiškia, saugu.“

„Vakarais dažnai stengdavausi nueiti masažo, nes ten labai pigu. Kartą įeinu – visiška tamsa, nė vienos lemputės. Galvoju, jog kažkas ne taip, o paskui supratau, kad ten dirba aklieji masažuotojai. Jie net pamiršta įjungti švie­są, nes jiems jos nereikia. Bet masažuoja neįtikėtinai gerai – jautriai, tiksliai. Po valandos jautiesi tarsi naujai gimęs ir paruoš­tas sekančiai kelionės dienai“, – įspūdžiais dalijasi Modestas.

Gyvenimo atradimai iš Vietnamo

Vietnamiečiai, anot Mo­desto, viena tyliausių, bet stipriausių tautų, kurias jis matė.

„Jie nekalba garsiai, bet jų akyse – kažkas tokio, kas primena bambuką: lankstus, bet nelaužiamas. Tai tauta, išgyvenusi karus, kolonijas, skurdą, tačiau išlaikiusi kažką labai šva­raus. Ir pirmiausia –

pagarbą gyvenimui. Gal todėl, kad jie išmo­ko vertinti tai, ko negali nusipirkti: ramybę, ryšį, gyvenimo skonį“, – svarsto keliautojas.

Nors socialiniai tink­lai dažnai rodo Viet­namą kaip kontrastų šalį – nuo prabangių Hošimino dangoraižių iki vargingų kaimų – tikrasis Vietnamas sly­pi tarp šių kraštutinu­mų.

„Jie moka džiaugtis mažais dalykais: šva­riu dangumi po lietaus, šeimos pietumis prie vieno stalo. Laimė čia neturi vakarietiško formato“, – neabejoja Mo­destas.

Anot jo, iš Vietnamo išvyksti ne tik su nuotraukomis ir suvenyrais, bet ir su sunkiai žo­džiais nusakomu lengvumu, kurį dovanoja šios šalies žmo­nės.

Daiva VAITKEVIČIŪTĖ

AUTORĖS ir M. Sekreckio archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Nors Kultūros ministerija vis dar be nuolatinio vadovo, o aplink ją nepaliauja suktis skandalai (štai vos po trijų dienų atsistatydino viceministro pareigas pradėjęs eiti Aleksandras Brokas), kultūros bendruomenėje nerimui nemažėjant ir protestams tęsiantis, vis dėl to kultūrinis gyvenimas ne tik nesustoja, bet net ir vyksta su dar didesniu užsidegimu – šiuo metu ypatingo dėmesio sulaukia pasaulinio lygio rudens kino renginiai.

Praėjusį savaitgalį Niujorke vyko Baltijos šalių kino festivalis, kuriame pristatyti penki lietuviški filmai, iš kurių du trumpametražiai – Gintarės Parulytės „Sujip“ ir Ado Burkšaičio „Tušinukas“. Taip pat rodyti Gabrielės Urbonaitės „Renovacija“, Vytauto Puidoko „Murmančios širdys“, o festivalį užbaigė Vytauto Katkaus filmas „Svečias“.

Iškilmingai atidarytas 23-iasis Europos kino festivalis „Scanorama“, sukvietęs būrį kino mylėtojų, kūrėjų, kultūros bei meno pasaulio atstovų. Jis tęsis iki lapkričio 23 d., fimus galima pamatyti Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Gargžduose, Vilkaviškyje ir Visagine. Festivalio organizatoriai numatė kino filmų programą, kurioje atsispindi svarbiausios šiuolaikinio Europos kino kryptys: dialogas tarp skirtingų kartų ir kino tradicijų, klasikinių formų ir eksperimentų derinimas, pagarba turtingai kino istorijai bei dėmesys naujiems, dar tik kylančių kūrėjų balsams. Pagrindiniame ilgametražių filmų konkurse šiemet varžosi dešimt premjerų iš įvairių Europos šalių. Geriausią ilgametražį filmą išrinks autoritetinga tarptautinė žiūri, o žiūrovai galės atrasti europietiško kino įvairovę. Trumpametražių filmų konkursinėje programoje „Europos blyksniai“ bus rodomi Prancūzijos, Ispanijos, Vokietijos, Šveicarijos, Lenkijos, Belgijos, Ukrainos, Graikijos, Lietuvos režisierių kūriniai.

Ryškiausia naujiena Lietuvos literatūros lauke – Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas paskelbė, kad 2025 m. Vytauto Kubiliaus literatūros kritikos premija skirta literatūrologei dr. Jūratei Čerškutei už inovatyvią monografiją apie rašytojo Ričardo Gavelio prozą, aktyvią kritikos ir apžvalgininkės veiklą, platų literatūrinį akiratį bei gyvybingą rašymo stilių. Premija bus įteikta lapkričio 17 d., iš anksto minint V. Kubiliaus gimimo dieną. Jo vardo premija Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas įsteigė 2012 m., šis kasmetinis apdovanojimas yra skiriamas už reikšmingus XX–XXI a. literatūros kritikos ir mokslo darbus: esmines problemas iškeliančią knygą arba publikacijų ciklą.

Tuo metu regionuose taip pat netrūksta kultūrinio gyvenimo, įdomūs renginiai ir rudens vakaronės gyventojų laukia ir Šilalėje bei Tauragėje.

Lapkričio 13 d., 16 val., Šilalės atvirame jaunimo centre vyks Kultūrų pažinimo popietė, skirta 14–29 m. jaunuoliams. Šį kartą renginio tema – Pietų Korėja: dalyviai kviečiami susipažinti su šalies kultūra, muzika ir kasdienio gyvenimo ypatumais. Renginyje dalyvavimas – nemokamas.

Kvėdarniškiai tęsia kūrybinių dirbtuvių ciklą „Saldaininės gaminimas papjė mašė technika ir dekoravimas dekupažu“ – šią savaitę, lapkričio 11 d., nuo 12 val., to pasimokyti galima Kvėdarnos kultūros namuose (dirbtuvės dar veiks ir 18 d. bei 25 d.).

Upynos seniūnijos gyventojai lapkričio 14 d., nuo 19 val., kviečiami į vakaronę „Rudens taku“, o kur dar įvairiausi filmai ir koncertai.

Apsilankyti Tauragėje vilios lapkričio 15 d., 15 val., Tauragės kultūros centre siaučianti etno šventė „Tarp šiapus ir anapus“. Renginyje dalyvaus Kretingos kultūros centro vyrų folkloro ansamblis „Andule“, Šakių kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Linas“, Tauragės meno mokyklos jaunučių tautinių šokių kolektyvas „Jūrelė“, taip pat folkloro ir šokių ansambliai, solistų pasirodymai (Augustė Jomantaitė ir Emilija Šaltytė, Aleksandra Virbickaitė, Marija Kuperskytė ir Jogailė Tutlytė), bus eksponuojami menininkės Justinos Šemeklienės tapybos darbai, o kūrybos procesas vyks gyvai. Renginys nemokamas.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Gal mūsų skaitytojas pastebėjo, kad šiuose savaitės komentaruose apžvalgininkas vengia nagrinėti ša­lies vidaus problemas – pigius skandalus, konvulsinius valdžios veiksmus, pareigūnų rokiruotes „pirmyn – atgal“, valdančiųjų par­tijų nesutarimus, protestų prie­žastis. Palikime tai garsiems „įta­kotojams“.

Bet štai naujas testas kairiojo centro Vyriausybei tikrai vertas dėmesio, nes išeina iš Lietuvos problematikos ribų. Kol socialdemokratų vadovaujamos koalicijos vedliai niekaip neišbrenda iš personalinės ir partinės krizės, kuriai pamatus padėjo į vietinius postus leng­va ranka numojusi ir ramų europinį užutekį pasirinkusi Vilija Blinkevičiūtė, kilo sąmyšis dėl kontrabandinių balionų, pagal vėjo kryptį atskriejančių nuo Baltarusijos. Apžvalgininkai juokauja, kad mūsų valdžios sprendimai dabar priklauso nuo sinoptikų: jei papūs pietys, Premjerė Inga Ruginienė šauks skubų Vyriausybės posėdį, o Prezidentas Gitanas Nausėda – Valstybės gynimo tarybą. Ir su ironija primena Gyčio Paškevičiaus atliekamos dainos žodžius: „Tu vėjo paklausk, tau vėjas pasakys“...

O jeigu rimtai, tai hibridinis karas turi daug veidų. Vienas – propagandinis, kai priešiškos šalies žiniasklaida pila srautą melagingos, iškreiptos informacijos, kitas – kai per sieną siunčiami gerai organizuoti būriai migrantų, kurie kartu su legalia imigracija sukuria rimtą problemą nacionaliniam saugumui. Trečias būdas – neva grynai kont­rabandinių balionų su prikabintais cigarečių paketais siuntimas pavėjui. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šie karo būdai Lietuvą vargino ir anksčiau, bet Ingridos Šimonytės kabinetas su jais dorojosi be skandalų, tyliai...

Beje, vienas niuansas. Nei Bal­ta­rusijos režimo lyderis Lukašenka, nei rusų ar baltarusių propagandistai, pilantys melo laviną ant Lietuvos, nė žodžiu neužsimena, kad tie su sunkiu kroviniu leidžiami balionai, galintys pakilti net į 8 km aukštį, kelia grėsmę lėktuvų skrydžiams, tai yra – žmonėms. Kaip ir naikinamų paketų krytis ant pastatų... Kodėl tai Minskas nutyli? Ogi kad dezinformuotų ir priešiškai nuteiktų savo gyventojus. 

Bet štai į pirmąjį tokį tarptautinį išbandymą įsivėlė ir I. Ruginienės Vyriausybė. Ekspertai (ne tik šios koalicinės daugumos kritikai, bet ir part­neriai, pavyzdžiui, Remigijus Že­maitaitis) tvirtina, kad ji paskubėjo mėnesiui uždaryti sieną su Baltarusija, neįvertinus, jog šios teritorijoje liko apie 1000 Lietuvoje registruotų vilkikų ir puspriekabių, o 400 jų – vien tik Šalčininkų pasienio kontrolės punkte. Lukašenka nieko nelaukęs vožė atgal: uždraudė vilkikų judėjimą su lietuviškais numeriais. Dabar šis transportas nukreipiamas į specialias stovėjimo aikšteles ir moka už tai nemažus pinigus („Linavos“ duomenimis, tai jau kainavo 5 mln. eurų), o vairuotojai vargsta pigiuose moteliuose ir po atviru dangumi.

Kiek bekeiktume Lukašenką ir jo režimą (kad jis toliau eskaluoja situaciją, kad ranka rankon dirba su Maskva, kad atsirašinėja biurokratiniais raštais ir t.t.), Vilnius įklimpo į dar vieną purviną balą, iš kurios dabar sunku ropštis. Ar Vyriausybė iš karto negalėjo perspėti „Linavą“ ir kitas transporto pervežimo organizacijas, kad šios pasirūpintų saviškiais ir kroviniais? Ar nereikėjo derinti šių veiksmų su partneriais Briuselyje ir už Atlanto? Dabar gi suteikėme progą pilti ant savo propagandinio malūno nešvarų vandenį. 

Kas Toliau? Lietuva žemai lenkiasi Lukašenkai ir prašo pritarti humanitarinio koridoriaus atidarymui, kad pasienyje stovintys vilkikai galėtų kirsti sieną ties Šalčininkais ir Beniakainiais. Pirmiausiai kreiptasi į Lydos pasienio punktą, tarsi jis, o ne Lukašenkos tarnyba Minske diriguoja visam orkest­rui. Minskas, žinoma, atsisako ir reikalauja, kad Lietuva vėl atvertų visas sienas. 

Tuo metu politikai siūlo kreiptis pagalbos į Briuselį ir Vašingtoną, į patį Donaldą Trumpą, dėl ko Lukašenka pašiepė Lietuvos vadovus: esą šitaip jie nori pakenkti atšylantiems JAV ir Baltarusijos santykiams... Tuo tarpu Vyriausybė ketina svarstyti ilgalaikį baltarusiškų prekių vežimo traukiniais per Lietuvą ribojimą. Gi kariškiai užsimena, kad reiktų aktyvuoti NATO įstatų 4-ąjį straipsnį, numatantį konsultacijas Šiaurės Atlanto taryboje, „iškilus grėsmei bet kurios pusės teritoriniam vientisumui, politinei neprik­lausomybei ar saugumui“.

Kitaip sakant, ne be Lietuvos naujosios valdžios neprofesionalumo susidarė diplomatinė klampynė, virtusi nemažu nuostoliu mūsų ūkiui ir reputacijai. Turint galvoje nenuspėjamą D. Trumpo elgseną, jo intencijas gerinti santykius su Lukašenkos režimu, Briuselio tūpčiojimo laikyseną, mūsų valdžios vyrai ir moterys patirs skaudžią pamoką arba, kaip žmonės sako, „gaus balioną“.

Tvyrant įtampai, šeštadienį I. Ru­gi­nienė apsilankė pasienyje. Jau leng­viau...

Česlovas IŠKAUSKAS

Prisimenate seną fizikos energijos tvarumo dėsnį: niekas iš nie­ko neatsiranda, niekas niekur nedingsta? Jį savo dainoje panaudo­jo net Andrius Mamontovas. Bet šį kartą – ne apie fiziką ar muziką. 

Rusija ir JAV vėl krinta į ginklavimosi smegduobę. Skirtumas tik toks, kad agresorė Rusija, pradėjusi karą prieš Ukrainą, naudoja milžiniškus savo ekonominius resursus bei išteklius, taip skurdindama savo žmones, o turtingesnėje Amerikoje tos disproporcijos taip nejaučiama. Taigi ir čia veikia minėtas fizikos dėsnis: karinės pramonės arba vadinamojo karinio pramoninio komplekso (KPK) nepagyvinsi, neatnešdamas nuostolių visam ūkiui. Rusijos pavyzdys tai puikiai įrodo. 

Kažkada ekonomistai platino ir tokią teoriją: ginklavimasis, naujų ginklų kūrimas skatina ekonomikos, mokslo bei inovacijų pažangą. Kiti gi prieštarauja, jog KPK plėtra dar labiau suskaldo visuomenę į turtingesnius ir vargšus: iš karinės pramonės vis labiau lobsta oligarchai, politikai bei elitas ir skursta nepasiturintys, vadinamoji „liaudis“. 

Beje, apie „liaudį“. Pas mus šis terminas, atkūrus nepriklausomybę, įgavo neigiamą atspalvį, o Aukštaitijoje kokį nupiepusį niekingą žmogelį net vadino „liaudziuku“. Rusijoje liaudies vardas tebėra lyg sovietinio pasididžiavimo titulas. Štai ir dabar, kai mūsų skaitytojas paims laikraštį į rankas, rusai keturias paras švęs Liaudies vienybės dieną, ta proga Maskvos meras S. Sobianinas dovanoja miestiečiams ypač svarbią dovaną – nemokamą automobilių parkavimą sostinės gatvėse... Priminsiu, kad ši šventė skiriama rusų pergalei prieš lenkų ir lietuvių pulkus 1612 m., kai šiandien šie nemylimi kaimynai anuomet buvo už­ėmę Kremlių.

Bet grįžkime prie svarbesnės temos. 

Kai tik buvo atidėtos Putino ir Donaldo Trumpo derybos Budapešte, Mask­va staiga pranešė išbandžiusi du naujus ginklus – sparnuotąją branduolinę raketą „Burevestnik“ (NATO kodinis pa­vadinimas „Skyfall“), galinčią skrieti net 14 tūkst. km, o po trijų dienų – nepilotuojamą povandeninį, branduolinį už­taisą galintį gabenti aparatą „Poseidon“. 

Kartu su anksčiau sukurta ir jau naudojama raketų sistema „Orešnik“ šie ginklai vadinami „didžiuoju trejetu“. Putinas jį iškart puolė liaupsinti, nors paprastai nauji ginklai iki jų panaudojimo apgaubiami karinės paslapties skraiste. Apžvalgininkai primena dar 

2018 m. Putino parodytą animacinį filmuką apie „ne­su­gau­namąsias“ raketas. Štai pra­ėjo septyneri metai, o kur jos buvo panaudotos? 

Ukrainos tiriamojo projekto „Rusijos branduolinė ginkluotė“ vadovas Pavelas Podvigas sako, kad viešai atskleidžiamos rusų raketų ypatybės tėra grasinimas Vakarams galimu atsaku, jeigu Rusija ir toliau bus spaudžiama į kampą. Tai panašu į užspeistą žvėrį, bejėgiškai šiepiantį savo nasrus...

Į Rusijos naujus ginklus neilgai laukus atėjo atsakas iš JAV: D. Trumpas pareiškė, kad Amerika atnaujina požeminius bran­duolinius bandymus Nevadoje, kurioje įsikūrusį valdymo centrą ekspertai pavadino „surūdijusia skyle“. Prezidentas pridūrė, jog JAV turi daugiau branduolinių užtaisų, bet Vašingtone įsikūrusios Ginklų kontrolės asociacijos duomenimis, Rusija turi 5580 branduolinių galvučių, o JAV – 5225. Paskutinį kartą Amerikoje tokie bandymai buvo atlikti prieš 33 metus. Tai Vašingtono atsakas į Rusijos „Burevestnik“ bandymą...

Dabar laukiama Maskvos atsako į naują pranešimą iš Pentagono: kaip pranešė CNN, Bal­tieji rūmai gavo šios kari­nės žinybos leidimą tiekti Uk­rainai tolimojo veikimo ra­ke­tas „Tomahowk“, bet dar reikia sulaukti D. Trumpo sprendimo. Manoma, jog fron­to linijoje šias sparnuotųjų raketų sistemas aptarnaus amerikiečiai. Ekspertai tvirtina, kad tokiu būdu, derindamas liaupses Putinui ir grasinimus jėga, Vašingtonas verčia Mask­vą sėsti už tiesioginių derybų stalo. Tik kažin, ar tai veiksminga. 

Tačiau grįžtant prie komentaro pradžios, galima daryti išvadą, jog šitaip Rusija kartu su sankcijomis verčiama ne tik sėsti už taikos derybų stalo, bet naudojama ypač efektyvi priemonė – ekonominis spaudimas, kad rusų nepasitenkinimas Kremliumi kiltų iš vidaus.

Šiaip ar taip, ginklavimosi varžybos nieko gero neatneš mums visiems. Nuo Šaltojo ka­ro laikų, kai griuvo Berlyno siena, atsirado viltis, jog gink­lavimosi varžybų horizon­tas šviesėja. Tai lėmė bendras dviejų sistemų atšilimo laikotarpis. Rusijos agresija prieš Uk­rainą įžiebė naują pavojingą branduolinio šantažo spiralę, kai diplomatija neveikia, o diktatorių apetitai auga. Gi mes, nepaisant jokių fizikos dėsnių, visi smunkam į smegduobę.

Česlovas IŠKAUSKAS

Senatvė – tai ne liga, o natūralus gyvenimo etapas, kuriam, kaip ir bet kuriai kelionei, reikia pasiruošimo. Tačiau viešojoje erdvėje apie kokybišką amžėjimą kalbama vis dar per retai, pastebi Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos viceprezidentė, Profesinių kompetencijų tobulinimo centro ekspertė Miglė Maniušytė.

Bendruomenė – pirmoji pagalba

Pasak specialistės, šiandien senjorams skirtos socialinės paslaugos jau orientuotos į tai, kad vyresnio amžiaus žmonės kuo ilgiau galėtų likti savo namuose. Tai ne tik jų noras, bet ir būtinybė – valstybės institucijos nepajėgios patenkinti viso pagalbos poreikio, o pačios paslaugos dažnai būna brangios ir sunkiai prieinamos.

Todėl vis dažniau kyla klausimas: ar senatvė gali būti kupina energijos, džiaugsmo ir savarankiškumo? Specialistai atsako – taip, tai įmanoma. Tačiau tam reikia ne tik politinių sprendimų, bet ir asmeninio pasiruošimo, sistemos, padedančios žmogui oriai amžėti.

M. Maniušytė savo praktikoje pastebi, kad nemaža dalis senjorų Lietuvoje gyvenimo tikslu laiko rūpinimąsi vaikais ir vaikaičiais – net savo gerovės sąskaita.

„Jie taupo, pinigus dažnai laiko „kojinėse“, perka pigiausius produktus, o savo sveikata rūpinasi mažai“, – sako ji.

Dažnai senjorai į institucijų akiratį patenka tik tada, kai situacija tampa kritinė. Pavyzdžiui, demenciją patiriančiam žmogui kaimynai iškviečia policiją – nors tai ne teisėsaugos, o bendruomenės nežinojimo, kaip tinkamai reaguoti, problema.

„Valstybė šios problemos viena neišspręs. Patys žmonės turi atkurti bendruomeniškumą – pažinti savo kaimynus, žinoti, kaip padėti, ir nelikti abejingi“, – sako socialinė darbuotoja.

Anot M. Maniušytės, būtina keisti visuomenės požiūrį – nuo abejingos laikysenos „ne mano daržas, ne mano pupos“ pereiti prie atsakingesnio santykio: „esu atsakingas už savo ir savo kaimyno gerovę“. Nors kai kam tai gali atrodyti kaip neįmanoma misija, pasaulyje ir Lietuvoje jau yra gerųjų pavyzdžių, kurie gali tapti kelrodžiais.

„Tyrimai rodo, kad beveik devyni iš dešimties žmonių nori senatvę sutikti saugiai – savo namuose, pažįstamoje aplinkoje. Tačiau net septyni iš dešimties tam nesiruošia ir niekada nepagalvoja, kaip tai įgyvendins. Dažnai tikimės, kad, kai problema ištiks, ją išspręs kažkas kitas“, – pastebi ji.

Paslaugos turi artėti prie žmogaus

Orus amžėjimas neįmanomas be sisteminio paslaugų pritaikymo – ne tik socialinių, bet ir informacinių, kultūrinių, sporto ar savanorystės. Šiandien daugelis senjorų susiduria su kliūtimis: jiems sunku gauti paskolą, apsidrausti gyvybę ar pasinaudoti kitomis paslaugomis. Net interneto svetainės dažnai nepritaikytos – jose mažas šriftas, sudėtinga navigacija, neaiškūs terminai.

„Reikia kurti senjorams draugiškas paslaugų versijas: užsiėmimų vietas kiekviename miesto rajone, savanorystės koordinatorius, darbų bankus, vieną aiškų telefono numerį visiems savivaldybės klausimams. Senjorams turi būti lengva dalyvauti šventėse, sporto veiklose, bendruomenės renginiuose“, – vardija ekspertė.

Ne mažiau svarbu – įtraukti senjorus į sprendimų priėmimą: miestelių pokyčių forumuose, savivaldybių komisijose, viešose konsultacijose. Tam būtini senjorų reikalų koordinatoriai savivaldybėse, kurie ne tik reaguotų į problemas, bet ir kurtų ilgalaikius sprendimus. Paslaugos turi artėti prie žmogaus – ne žmogus prie paslaugų. Ir jos turi būti ne vienkartinės, o kuriančios tvarų pokytį, stiprinančios bendruomenę ir senjorų savarankiškumą.

Nepamiršti rūpintis savimi

Kad orus amžėjimas taptų realybe, neužtenka vien paslaugų – būtina ir pačių žmonių pastanga keisti kasdienius įpročius, remtis mokslo siūlomais sprendimais. M. Maniušytei pritaria profesorius, habilituotas biologijos mokslų daktaras Albertas Skurvydas, pateikdamas keletą svarbių sveiko amžėjimo rekomendacijų.

„Fizinis aktyvumas – būtinas bet kokiame amžiuje. Jis ne tik padeda išvengti lėtinių ligų, bet ir skatina hormonų gamybą. Judant raumenys išskiria miokinus – baltymus, kurie palaiko smegenų, kepenų ir širdies sveikatą“, – aiškina profesorius.

Pasak jo, pokyčiai vyksta ir smegenyse. Neuronų tinklas veikia principu: nenaudoji – prarandi. Todėl nuolatinis mokymasis, kad ir naujo patiekalo sukūrimas ar pokalbis apie sveikatą, lėtina smegenų senėjimą.

Teisinga mityba – sveikatos šaltinis

Ilgaamžiškumo tyrimuose vis dažniau minimos medžiagos, vadinamos senolitikais – jos padeda kovoti su senstančiomis ląstelėmis ir palaikyti organizmo gyvybingumą. Natūralūs senolitikai, tokie kaip kvercetinas (randamas svogūnuose, obuoliuose, uogose), fisetinas (braškėse) ir žaliosios arbatos polifenoliai, mažina uždegimus ir stiprina ląstelių atsparumą. Todėl daržovių gausus ir įvairus maisto racionas išlieka svarbus bet kuriame amžiuje.

Profesorius taip pat išskiria vieną veiksmingą, bet retai taikomą praktiką – protarpinį badavimą, dar vadinamą „valgymo langu“. Tai 8–10 valandų laikotarpis, per kurį vartojamas maistas, o likusį paros laiką organizmas ilsisi. Tokia strategija padeda reguliuoti kraujospūdį, mažina uždegiminius procesus ir gerina organizmo jautrumą insulinui. Vis dėlto, ši praktika turi būti taikoma saikingai ir individualiai, ypač jei žmogus serga lėtinėmis ligomis ar turi specifinių sveikatos poreikių.

Draugystė ir gamta – ne prabanga, o būtinybė

Pasak A. Skurvydo, optimalus stresas gali būti naudingas – jis grūdina, treniruoja organizmą ir skatina prisitaikymą. Tačiau per didelis streso hormono kortizolio kiekis daro priešingą poveikį: naikina neuronus, silpnina atmintį, mažina gebėjimą susikaupti, trikdo emocijų valdymą ir didina panikos bei agresijos tikimybę.

Todėl profesorius rekomenduoja reguliariai taikyti atpalaidavimo technikas: meditaciją, jogą, gilų kvėpavimą, kokybišką miegą ir buvimą gamtoje. Šios praktikos padeda atkurti pusiausvyrą ir stiprina nervų sistemą.

Ne mažiau svarbu – turėti artimų, palaikančių žmonių.

„Rūkymas, nutukimas ir net vienišumas yra užkrečiami“, – primena A. Skurvydas. Geri socialiniai ryšiai ne tik mažina stresą, bet ir stiprina psichologinę gerovę, o jų poveikis jaučiamas net fiziologiniu lygmeniu.

„Ar sulaukę septyniasdešimties ar aštuoniasdešimties jausimės energingi ir sveiki, priklauso ir nuo mūsų pačių. Tad jau šiandien verta savęs paklausti – ką darome dėl savo rytojaus?“ – sako profesorius.

---

Socialinių darbuotojų ir kitų socialinių paslaugų srities darbuotojų profesinių kompetencijų tobulinimo centro inform.

Daugiau informacijos facebook.com/pktcentras ir pktc.lt

Minint Lietuvos baleto šimtmetį, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pakvietė publiką į išskirtinį Tarptautinį baleto gala koncertą, sujungusį ryškiausias baleto žvaigždes iš Italijos, Vokietijos, Estijos, Japonijos, o taip pat – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei Klaipėdos valstybinio muzikinio teatrų. Žiūrovams pristatyta įspūdinga programa, kurioje susipynė klasikinio ir šiuolaikinio baleto šedevrai, nauji choreografiniai sprendimai ir išskirtinė atlikėjų elegancija.

Publiką stebino vedantieji solistai

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pajūrio publikai padovanojo nepamirštamus klasikinio baleto numerius: „Grand Pas Classique“, kurį atliko Maria Kastorina ir Arata Yamamoto bei ištrauką iš Ludwigo Aloysiaus Minkaus baleto „Don Kichotas“, kurią šoko Nora Straukaitė ir Oleg Ligai.

Šiandien pagrindinius vaidmenis LNOBT scenoje atliekanti vedančioji baleto trupės solistė N. Straukaitė buvo nominuota „Metų baleto viltimi“ už Mirtos vaidmenį Adolpho Adamo balete „Žizel“, o už Moters vaidmenį balete „Parkas“ - „Auksiniam scenos kryžiui“. Nuo 2017 m. LNOBT baleto trupėje šokanti M. Kastorina yra pasirodžiusi Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos scenose. 2018 m. buvo įvertinta „Metų baleto viltimi“.

Ukrainos artistas O. Ligai, šokęs daugelyje Europos scenų, neseniai atvyko į Vilnių ir tapo naujuoju trupės vedančiuoju solistu. Pagrindinis motyvas – noras sugrįžti arčiau Vokietijoje gyvenančios mamos ir trylikmečio brolio, kurie iš Chersono buvo priversti trauktis vos prasidėjus karui. Japonas A. Yamamoto, baigęs mokslus, prisijungė prie Bukarešto nacionalinio baleto trupės kordebaleto, o nuo 2024 m. tapo trupės solistu. Vėliau jis šoko Estijos nacionaliniame balete, o šiuo metu yra Lietuvos nacionalinio baleto trupės narys. Parengęs daugybę ryškių vaidmenų, 2018 m. jis pelnė pirmąją vietą „Youth America Grand Prix“ Japonijos konkurse bei tapo finalininku „New York Finals“.

Italijos, Estijos ir Klaipėdos atstovai

Estijos nacionalinio baleto trupei atstovavo baleto solistai Marta Navasardyan ir Jevgeni Grib, laikomi vienais geriausių šalies baleto menininkų. Jie atliko Jevgeni Grib choreografijas „Aštrumai ir lygumos“ (Sharps and Flats) bei „Tango“ (Tango), išsiskiriančias muzikalumu, šiuolaikine plastika ir subtiliu emociniu dialogu tarp šokėjų. M. Navasardyan nuo 2018 m. yra Estijos nacionalinio operos teatro prima balerina, o J. Grib šiame teatre pagrindinius vaidmenis atliko iki 2024 m. Šiuo metu J. Grib yra Tartu Vanemuinės teatro (Estija) baleto meno vadovas.

Baleto žvaigždės Martina Pasinotti ir Alessandro Casa iš Palermo Massimo teatro (Italija) pasirodė su ištrauka iš Jean-Sébastien Colau baleto „Korsaras“ (pagal Marius Petipa) bei choreografo Vincenzo Veneruso kūriniu „Anna“. Po studijų Romos operos ir Milano La Scala  baleto mokyklose, M. Pasinotti šoko įvairiuose teatruose Nicoje, Magdeburge, Neapolyje, Romoje, Veronoje, kt. 2018 m. apdovanota Jaunojo talento prizu. A. Casa po studijų Romos operos šokio mokykloje, buvo pakviestas prisijungti prie Romos operos teatro baleto trupės. Nuo to laiko atlieka pagrindinius vaidmenis tiek svarbiausiuose klasikiniuose, tiek ir šiuolaikiniuose pastatymuose. Nuo 2019 m. abu solistai šoka Palermo Massimo teatre.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupė žiūrovams ir svečiams prisistatė su choreografo Douglas Lee spektaklio „Kalista“ ištrauka bei KVMT baleto meno vadovo Gajaus Žmavco šokio kompozicijomis: „Kontrastas minorinėje tonacijoje“, „Preliudija“ ir ištraukomis iš šokio spektaklių „Saldžiakartės būties pastraipos“ bei A. Jasenkos „Legenda“. Jose pasirodė vedantieji baleto trupės artistai Anna Chekmarova, Yan Malaki, Roman Budko, Oleksandra Borodina ir kiti.

Sužibo ryškiausios Europos baleto žvaigždės

Šiuolaikinio baleto žvaigždė Madoka Kariya žiūrovus sužavėjo dviem išraiškingais kūriniais – „Eik, eik“ (Walk on, Walk on, choreografija Lea Ved) ir „Prisiminimas apie mus“ (The Memory of We, choreografija Rachel Anaïs Scott). Japonų kilmės baleto šokėja studijavo Vokietijoje ir Šveicarijoje, kur ir pradėjo savo tarptautinę karjerą. 2014 m. prisijungė prie Nederlands Dans Theater 2 (NDT2), o 2017 m. tapo NDT1 soliste, kur dirbo su garsiais choreografais, tokiais kaip Jiří Kylián ir Marco Goecke. Ji pelnė tarptautinius apdovanojimus, įskaitant „Youth America Grand Prix“ sidabrą ir „Tanzpreis der Freunde des Balletts Zürich“. Šiandien jos pasirodymai tarptautiniuose projektuose sulaukia audringų ovacijų.

Ypatingą vakarą vainikavo vedantieji Berlyno valstybinio baleto (Vokietija) solistai Yana Salenko ir Marian Walter, atlikę Victor Ulates choreografiją „Sola“ bei Arshak Ghalumyan kūrinį „Rytojaus šviesos“ (Tomorrow Lights). Karjerą pradėjusi Donecko Operos ir baleto teatre (Ukraina), vėliau – Kijevo balete, nuo 2007 m. Y. Salenko yra Berlyno baleto solistė. Yra kviečiama šokti Karališkajame balete (Jungtinė Karalystė) bei įvairiuose gala koncertuose visoje Europoje.

Šis Tarptautinis baleto gala koncertas tapo unikaliu kultūriniu įvykiu – reta proga Klaipėdoje išvysti Europos baleto elitą, pasigėrėti pasaulinio lygio choreografija ir kartu pagerbti Lietuvos baleto istoriją bei šimtmetį menančias tradicijas.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro informacija

Ukrainoje nėra tradicijos lapkričio pirmąją eiti į kapines pagerbti mi­rusių, tačiau dėl daugybės žūs­tan­čių kapinėse kasdien pilna žmonių. Neretai tenka dalyvauti laidotuvėse ir bendrauti su žuvusių karių bei civilių artimaisiais. Kaskart girdžiu klausiant, kodėl tanko šūvis už­mu­šė kitus kovotojus, o ne mane, kodėl dronas smogė į kaimynų bu­tą, o ne į mano? Apie tai, kad kare niekas nėra saugus, o žmogaus likimas yra nenuspėjamas dalykas, prieš kelias dienas diskutavo visas baisią tragediją išgyvenęs Pohreby kaimas.

Tris tūkstančių gyventojų turintis kaimas yra vos už keleto kilometrų  nuo Kyjivo miesto riboženklio, dauguma jo gyventojų dirbti važiuoja į sostinę. Spalio 21 d. 38-erių Jaroslavas Negoda po darbo statybos bendrovėje nutarė negrįžti į Pohrebus ir likti nakvoti savo bute Kyjive. Ten jis gyveno kartu su vienmete žmona Antonina ir pusės metų dukrele Adelina. Sostinę šį rudenį žymiai dažniau ėmus atakuoti Kremliaus dronams bei raketoms, sutuoktiniai paklausė Jaroslavo tėvų patarimo laikinai persikelti pas juos – per visą karą kaime nebuvo nė vieno sprogimo. 

Atsibudęs Kyjive šeštą valandą ryto, Jaroslavas telefone peržiūrėjo pranešimus apie nakties įvykius ir informaciją, kokiuose regionuose buvo paskelbtas oro pavojus. Dvidešimt minučių po šešių paskambino žmonai, pasidomėjo, kaip mažylė ir ar rami buvo naktis. Antonina pasakė, kad Adeliną jau pamaitino, ši vėl užmigo. Naktis buvo palyginti rami, nes girdėjo vien kelių skrendančių į Kyjivą dronų ūžimą, bet ne sprogimų aidą. 

Jaroslavas paprašė, kad žmona parodytų telefone miegančią dukrelę. Abu sutuoktiniai labai mylėjo Adeliną, nes mergaitė gimė tik po dvidešimties metų laukimo. Pasiuntęs oro bučinį duk­relei ir žmonai, vyriškis nuėjo gamintis pusryčių ir ruoštis į darbą. Valgydamas Jaroslavas išgirdo tolimo sprogimo aidą, o dar po keleto minučių jo gyvenimą aukštyn kojomis apvertė mamos skambutis ir kraują stingdantis klyksmas: „Dronas pataikė į mūsų namą, mer­gaičių kambarys ugnyje, įeiti neįmanoma, niekas neatsiliepia“...

Po kelių valandų apsilankęs tragedijos vietoje, ugnį radau užgesintą. Netoli gaisravietės stovėjo trys moterys, viena jų – Jaroslavo teta Varvara. Moteris papasakojo, jog brolis gyveno senelių statytame mediniame name, kuris po drono smūgio akimirksniu užsiliepsnojo. Ugniagesiai atvyko greitai, tačiau išgelbėti šeimos nepavyko, nes sprogimas įvyko tame kambaryje, kur miegojo Antonina, Adelina ir vienuolik­metė Anastasija. Pastaroji buvo prieš du metus nuo infarkto mirusio kito sūnaus, Romano dukra, kuri su tėvu gyveno pas senelius.

Sprogimas apgadino ir gretimai gyvenančios Marijos Radčenko namą: išlėkė langai, apgriuvo stogas. Moters vyras bėgo padėti gesinti gaisrą, nešė kibirais vandenį, tačiau užpiltas ant liepsnos jis akimirksniu išgaruodavo.

„Dronai pro mus beveik kiekvieną naktį lekia, bet jie taiko į objektus Kyjive, o kad smogs į mūsų kaimą, niekas negalvojome – čia nėra nei karių, nei strateginių objektų. Šiandien rytą mus atakavo ir antras dronas, sprogęs gat­vėje šalia bendrabučio. Išdužo daug langų, keletą žmonių stiklai nesunkiai sužalojo“, – pasakojo Marija.

Likimas taip lėmė, jog žūties išvengė ne tik Kyjive nakvoti likęs Jaroslavas, bet ir aštuoniolikmetis Anastasijos brolis Danilas, kuris irgi negrįžo iš sostinės. Po tėvų skyrybų vaikinas persikėlė gyventi pas kitą šeimą sukūrusią mamą, bet dažnai grįždavo pas senelius, kur buvo labai laukiamas.  

„Universitete studijuoju mediciną, tą vakarą paskaitos ilgai užsitęsė ir likau Kyjive, nors buvau Anastasijai pažadėjęs atvykti. Jei būčiau grįžęs į Pohrebus, mane dabar laidotų kartu su sesute”, – per laidotuves pasakojo vaikinas.

Danilas kalbėjo lėtai, rydamas ašaras. Pasakojo, jog sesutė buvo labai žingeidi, ne pagal metus protinga, skaitydavo net jo vadovėlius, o klasėje visas gyvenimas sukosi apie ją. Lankė teatro būrelį, svajojo tapti aktore arba veterinarijos gydytoja, nes labai mylėjo gyvūnus.

„Prieš kelias dienas sapnavau, kad raketa atskrido į butą Kyjive ir aplink ugnis, o aš negaliu ištrūkti iš kambario. Atsibudau suprakaitavęs ir persigandęs. Paskutinį kartą su sese kalbėjomės išvakarėse, ji buvo kiek nusiminusi, kad lieku Kyjive, bet pažadėjau tikrai atvykti kitą dieną. Paskutiniai jos žodžiai buvo „tai iki rytojaus”, o ankstyvą rytą jos nebeliko. Kaip kad ir tetos Antoninos bei jos dukrelės Adelinos. Visas tris paras nuo to laiko neužmiegu, galvoje sukasi prisiminimai. Tikėjausi, kad karas mūsų nepalies, bet nepraėjo pro šalį. Jau niekada nebebūsiu toks, koks buvau”, – liūdnai kalbėjo Danilas.

„Tame kambaryje turėjau miegoti aš su žmona, bet turiu sveikatos problemų dėl plaučių – man nuolat trūksta oro, tad perėjau į kitą, vėsesnį kambarį. Vakare nuėjau anksti gulti, atsisveikindamas įžengiau palinkėti ramaus miego. Ryte apėjau ūkį, priguliau paskaityti žinių telefone. Vos užsiklojau – sprogimas, ant manęs pasipylė lango stiklai bei lubų lentos. Basomis pusnuogis išbėgau į lauką, matau, dega stogas, iš jų kambario veržiasi liepsnos. Puoliau gelbėti, bet ugnis neįleido, apdegiau kojas. Už kelių metrų tvarte ir kiaulės, ir vištos visos iki vienos liko gyvos, o mano anūkės ir marti sudegė. Dievo vis klausiu, kodėl jos, o ne aš”, – raudojo 67 metų Petro Negoda.

Per laidotuves prie podukros Anastasijos karsto gailiai verkė „Burevy” brigados seržantas Andrijus Baidalen­ko. Vyriškis kariauti su Rusija išėjo dar 2014 m. Kovojo du metus, o 2022 m. vasario 24 d. vėl stojo ginti tėvynės. Po sunkių sužeidimų Tetjanivkos kaime Donecko regione penkis kartus buvo operuojamas ir vis dar gydosi. Fronte jį pakeitė sūnus iš pirmos santuokos. 

„Suprantu žūtis mūšyje, pats netekau daug kovos draugų, tačiau žudyti niekuo nekaltus civilius yra pati didžiausia niekšybė“, – įsitikinęs seržantas.

Laidotuvių procesija Poh­rebuose prasidėjo mišiomis kaimo cerk­vė­je, kur buvo pastatyti trys balti karstai. Po to visi pėsčiomis patraukė kapinių link. Einant pro mokyklą įsijungė ir ilgai nenutilo paskutinis skambutis, skirtas Anastasijai, kuri mokėsi šeštoje klasėje. 

Žuvusios Anastasijos klasės auklėtoja Svitlana Silik svarstė, kad karo metu mokiniai labai pasikeitė, visi tapo nervingesni, pranešimus apie giminaičių žūtis ar sužeidimus bei girdimus sprogimus kiekvienas išgyvena skirtingai. Vieni tapo tylesni ir labiau užsidarę, kiti priešingai – perdėtai aktyvūs. Žinia apie Anastasijos žūtį jos klasės draugus nepaprastai sukrėtė, todėl dalis tėvų nusprendė vaikų į laidotuves nesivesti. 

„Anastasija ne tik gerai mokėsi, bet ir buvo geros širdies, užstodavo silpnesnius, išskirdavo mušeikas. Jos visiems labai trūks, be psichologų pagalbos neapsieisim“, – tvirtino pedagogė. 

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Traksėdyje gyvenantis 37-erių Raimondas Labaitis sako, kad tokio savo gyvenimo kelio nei planavo, nei rinkosi.  Pats likimas sudėliojo taip, kad gimęs, užaugęs, studijavęs bei netrumpai sostinėje dirbęs vyras grįžo į Šilalės rajoną, savo senelių vienkiemį. Dabar jis yra tikras lobis Traksėdžio kaimo bendruomenei.

Atsisakė statybininko karjeros

Labaičių pavardė neįprasta šiam kraštui, o Raimondas neslepia, kad ją turi tik penki žmonės: jis pats, jo brolis bei pusbrolis ir jų vaikai, todėl traksėdiškis dažnai girdi klausimą, iš kur ir dėl ko čia atvyko. Senelių Šerpyčių sodyboje gyvenantis vyras pasakojo, kad jo mama Kristina jaunystėje išvyko mokytis į sostinę siuvėjos amato, ten susipažino su šilutiškiu Vytautu, sukūrė šeimą ir liko gyventi. Keturių asmenų šeima sunkiai sutilpo mažyčiame bute, tad buvo nuspręsta vyresnįjį Raimondo brolį  Mindaugą išleisti gyventi į Traksėdį pas močiutę. Kai Raimondui buvo septyneri, mirė tėtis, o netrukus paaiškėjo, kad Vilniuje šeimai per sunku.

Į Traksėdyje esančius tėvų namus Kristina Labaitienė su antruoju sūnumi parvyko, kai jam buvo 11 metų. Raimondas sako, kad beveik visą gyvenimą jiedu su broliu viską darė kartu, rinkosi tas pačias studijas, specialybes, tačiau bėgant laikui paaiškėjo, kad brolių prigimtis skirtinga.

„Mokantis Vilniuje, niekas nekreipė dėmesio į mano norą piešti, ką su didžiausiu malonumu dariau nuo pat pirmos klasės, o atvykęs mokytis į Šilalės antrąją vidurinę mokyklą, dabar vadinamą Dariaus ir Girėno progimnazija, jau ir pats tuo nesidomėjau. Labiau traukė kompiuteriai, tikslieji mokslai“, – prisiminė Raimondas.

Baigęs mokyklą jis išvyko į sostinę, kur šeimos bute jau gyveno statybose dirbęs brolis Mindaugas. Paauglystėje ne kartą iš kaimo pabėgti norėjęs Raimondas įsidarbino ten, kur dirbo Mindaugas – statybose, bet tuo pačiu įkalbinėjo brolį ir studijuoti: jis ryžosi teikti dokumentus į interjero dizaino studijų programą. Tačiau stojamuosiuose pritrūkus balų, svajones teko atidėti. Nesisekę ir darbas statybose – jas pamiršti privertė rimta rankos trauma.

„Supratau, kad laikas keisti profesiją: pradėjau studijuoti elektros inžineriją. Buvo įdomu, bet reikėjo pinigų, tad pasitaisius sveikatai ir vėl grįžau į statybas. Bet netrukus mano karjera ir vėl baigėsi: statybų sektorių ištiko krizė, o brolis susidaro gyvenimo draugę – gyventi visiems viename mažame bute tapo neįmanoma. Taip aš atsiradau Traksėdyje“, – pasakojo Raimondas.

Malonumą teikia kūryba

R. Labaitis iki šiol tebegyvena naujakurystės ritmu: nors savo namų pusę jau atnaujino, ėmėsi remontuoti mamos dalį. Per tuos metus, praleistus Traksėdyje, Raimondas išbandė ne vieną profesiją, dirbo net tolimųjų reisų vairuotoju, bet neatsisakė to, kas miela širdžiai – tapybos bei kalvystės.

„Nežinau ir negaliu paaiškinti, iš kur tie norai ateina ir kodėl man kūryba teikia tiek malonumo. Yra žmonių, kurie savarankiškai išmoksta groti iš klausos. Tai yra prigimtis, galbūt iš protėvių paveldėti genai. Mano senelis, mamos tėtis,  gražiai piešė, mokėjo groti, irgi buvo kalvis. Gražiai piešdavo ir mūsų tėvas, o mama yra puiki siuvėja“, – savo meninės prigimties priežastis bandė paaiškinti Raimondas.

Traksėdiškiui patinka tapyti ant drobės aliejiniais dažais. Jo kūryboje jūros, miško motyvai, daug abstrakcijos. Kiek drobių nutapė, neskaičiuoja, nes jų namuose nelaiko – viską dovanoja artimiesiems, pažįstamiems. Meno kūriniai gimsta ir jo kalvėje – sodybą puošia paties rankomis nukaltas suolelis, laiškų dėžutė. Mainais į tatuiruotę vienam vilniečiui pagamino įspūdingą šašlykinę, gal atsiras, kas norės žaisti originaliais metaliniais šachmatais.

„Niekas net pagalvoti negalėtų, kad juos pagaminau iš akėčių virbų: vienoms figūroms geležį nubalinau iki sidabro baltumo, kitoms – užgrūdinau metalą tepalu. Buvo labai daug darbo, gerokai užtrukau, bet rezultatas širdžiai malonus, todėl baigęs nukaldinti figūras pagaminau ir originalią šachmatų lentą“, – rodydamas kalvės kūrinių nuotraukas pasakoja R. Labaitis.

Pataria nebijoti ieškoti naujų kelių

Kai žmogui tėra vos 37-eri, o jo gyvenimo istorija atrodo lyg gyvenimą nugyvenusios asmenybės, nori nenori kyla klausimas – kas toliau? Į jį traksėdiškis irgi turi atsakymą. Sugalvojo, kad laikas gilintis į nuo jaunystės mėgstamą meno sritį: rado dizaino studijas ir jau laiko rankose grafinio dizaino meistro diplomą.

„Studijose įgytos žinios buvo labai vertingos, bet viena yra aišku – norint dirbti šioje srityje ir būti geru specialistu, reikia nuolat gilintis į naujoves. Traksėdyje man labai gerai, jaučiuosi reikalingas bendruomenei ir mylimas, sukuriu renginiams reikalingus kvietimus ir plakatus, bet man, kuriančiam žmogui, norisi daugiau, todėl pradėjau gilintis į animaciją“,- neslepia nauja kūrybos kryptimi susižavėjęs Raimondas.

R.Labaitis sako, kad nežino, ar kur nors kitur gyventi būtų geriau nei Traksėdyje. Iki miesto – keli kilometrai, iki automagistralės – keliolika, o ir jūra yra visiškai netoli.

„Netiesa, kad gyvendami kaime žmonės nusigeria, degraduoja. Aš alkoholio visiškai nevartoju, rytais nulekiu į Šilalę atsigerti aromatingos kavos iš automato. Turiu motociklą, su kuriuo išbandžiau beveik visus rajono vieškelius, gyvendamas Traksėdyje, automobiliu išmaišiau visą Europą. Kas nori rasti veiklos, jos visada susiranda,  jei nebijo bijoti ieškoti naujų kelių – nebūtina neišsipildžiusių svajonių ieškoti stikliuko dugne“, – įsitikinęs R.Labaitis.

Visi traksėdiškių bendruomenės nariai jam yra tarsi artimi giminaičiai. Tik čia, savame kaime, Raimondas gali patirti taip svarbų žmogiškąjį artumą – širdį šildantį jausmą, kurio nežino daugelis didmiesčiuose gyvenančių žmonių.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo archyvo nuotr.

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija

Praėjusią savaitę Lietuvoje žibėjo žvakių šviesos – per Vėlines tradiciškai lankyti artimųjų kapai, degtos žvakelės ant garsių, iškilių žmonių amžinojo poilsio vietų, prisiminti laisvės gynėjai ir pan. Deja, šios dienos pažymėtos ir netektimis. Spalio 29-ąją, eidamas 73-iuosius metus, Anapilin iškeliavo vienas geriausių visų laikų lietuvių aktorių, režisierių, muzikantų Kostas Smoriginas.

Įžengus į paskutinį rudens mėnesį, renginių netrūks nei Šilalėje, nei Tauragėje, nei rajonų miesteliuose. Šiandien (lapkričio 4 d., 18 val.) Šilalės kultūros centre bus rodomas kino filmas „Prezidentas“ – dokumentinė juosta apie kadenciją baigusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Filme, sukurtame pagal išskirtinį viso gyvenimo interviu, vakar 99-ąjį gimtadienį minėjęs V. Adamkus atvirai dalijasi prisiminimais apie savo vaikystę, politinę karjerą, santykius su žmonėmis ir meilę žmonai Almai bei Lietuvai. Žiūrovai išvys ne tik jo žmogiškąją pusę, bet ir diplomatinį meistriškumą, leidžiantį pažinti, koks iš tiesų artimas ir nuoširdus gali būti valstybės vadovas. Seansas nemokamas.

Lapkričio 5 d., 18 val., Tauragės kultūros centre vyks tarptautinis šiuolaikinio cirko akrobatų iš Švedijos pasirodymas, kviečiantis žiūrovus mėgautis poetiškais, sumaniais ir žaismingais judesiais. Spektaklis įkvėptas menininko Larso Aggerio vaikystės prisiminimų piešinių – fragmentiškų, kaip ir mūsų atmintis, kur dideli dalykai kartais tampa mažyčiai, o trumpi momentai įgauna amžinybės pojūtį. Henrikas ir Louise kartu kuria nuo 2001 m., o jų pasirodymai išsiskiria nuoširdžiu bendravimu ir artimu ryšiu su publika (bilietai: www.kakava.lt ir Tauragės kultūros centro kasoje).

Lapkričio 8-ąją, 16 val., Tauragės kultūros centre rengiamas Liaudies teatro vakaras, skirtas teatro 65-mečiui. Pasak jo rengėjų, tai padėka visiems, kurie kūrė ir tebekuria Tauragės teatrą. Renginyje dalyvaus Anykščių kultūros centro, Vievio teatrai, Usėnų etnografinis teatras „Negelys“, Šiaulių miesto simfoninio orkestro styginių grupė Camerata Solaris ir pianistas Povilas Ušinskis. Renginio scenarijaus autorė ir režisierė Genovaitė Urmonaitė šventę ves kartu su aktorium Andriumi Bialobžeskiu. Bilietus už 7 Eur galima įsigyti kasoje arba užsisakyti tel. (+370-699) 8-28-44.

Šeštadienį Rietave vyks Lietuvos mėgėjų teatrų festivalio „Atspindžiai“ regioninis turas. Jame su spektakliu „Linksmoji našlė“ dalyvaus ir Šilalės muzikinis teatras.

Šilališkiai kviečiami į Tauragės kultūros centro spektaklį ir trumpametražį filmą jaunimui ,,Apversta Tauragė“. Važiuoti niekur nereikia, renginys vyks Šilalės kultūros centre lapkričio 10 d., nuo 13 val.

Lapkričio 6 d. prasideda Europos šalių kino forumas „Scanorama“, kurios programoje – dvi festivalio konkursinės programos. Pagrindiniame ilgametražių filmų konkurse šiemet varžosi 10 premjerų iš įvairių Europos šalių, o programa „Be sienų“ kviečia praplėsti europietiško kino ribas. Iš skirtingų žemynų atkeliavusių filmų misija – ne skirti, o jungti kultūras, šalis ir žmones. „Scanorama“ vyks lapkričio 6–23 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Gargžduose, Vilkaviškyje ir Visagine.

Kotryna PETRAITYTĖ

Projekto „Vienas regionas – bendri kaimynystės iššūkiai“ publikacija