Į baseiną Šilalėje atvykę tauragiškiai sako buvę ne­ma­loniai nustebę dėl keistai skai­čiuojamo mokesčio už pramogas. Į „Šilalės artoją“ pa­­skambinusi vieniša 4 vaikus auginanti Eglė teigė į baseiną atvykusi su savo vaikais ir draugės šeima: jos vyru bei dviem judviejų dukromis. Tačiau, anot moters, bičiuliai už vandens pramogas sumokėjo 25 eurus, o ji turėjusi pakloti 29.

„Apsilankiusi Šilalės basei­ne, likau nusivylusi: pasi­ro­do, vieniša mama su keturiais vai­­kais, baseino darbuotojų nuo­­­mo­ne, nėra šeima. Ją būti­nai turi sudaryti du suaugusieji ir du vaikai. Tokios mintys kilo, kai pažįstami, su kuriais kartu atvažiavome papra­mogauti, užmokėjo 25 Eur, o tuo tarpu iš manęs paprašė 29 Eur (už mane ir tris vyresniuosius vaikus, ketvirtasis - dar mažiukas, todėl pramogos jam nemokamos). Ne tiek gaila tų permokėtų pinigų, nors, pasirodo, vai­kas „kainuoja“ brangiau nei vyras, kiek apmaudu dėl to, kad esi savotiškai išnaudojamas. Iš­važiuojant mums sakė: „Ačiū, lauksime sugrįžtant“. Prašom, bet tikrai nesulauksite - norėjosi atsakyti“, - nemaloniais įspūdžiais dalijosi moteris.

Labiausiai Eglei apmaudu dėl to, kad ji ir keturi jos vaikai nė­ra laikomi šeima, todėl jai susidaro įspūdis, jog yra diskriminuojama, mat yra išsituokusi.

„Negi norėdama su vaikais pailsėti, turėčiau ieškoti kokio nors pažįstamo, kuris galėtų „pabūti“ tėčiu?“ - nelinksmai bandė juokauti mo­­teris.

Šilalės sporto ir laisvalaikio centrui vadovaujanti Ši­lalės sporto mokyklos direktorė Gi­­tana Jurgutienė paaiški­no, kad baseino paslaugų kainoraštyje nėra numatytos spe­cia­lios nuolaidos šeimai.

„Mes nebesiūlome šeimos nuolaidos, nes pastebėjome, jog tai gali pažeisti vienišų tėvų ar tos pačios lyties porų interesus. Ši nuolaida panaikinta, kad nekiltų nesusipratimų ir nereikėtų įrodinėti šeimos statuso. Tad dabar taikome nuolaidą, jei pramogas užsisako „2+2“ – t.y. du suaugusieji ir du vaikai. Būtent tokia kaina ir buvo paskaičiuota minimai šeimai. O daugiavaikė mama sumokėjo pagal nustatytus įkainius vienam asmeniui. Jei žmogus pretenduoja į kokią nors nuolaidą, jis turi pateikti teisę į leng­vatą įrodantį pažymėjimą – moksleivio, neįgaliojo ar pan.“, – aiš­kino Sporto mokyk­los va­­­­­dovė.

„Šilalės artojas“ primena, jog už valandą pramogų vandenyje ir pirtyse vienam suaugusiajam darbo dieną teks sumokėti 5 Eur, švenčių dienomis bei savaitgaliais – 6 Eur, moksleiviams ir studentams atitinkamai tai kainuos 4 ir 5 Eur, o du suaugę bei du vaikai nuo 7 iki 17 m. (2+2) už valandą pramogų mokės 13 arba 16 (savaitgaliais) Eur. Poilsiauti baseine 3 val. vienam suaugusiajam atsieis 8-9 Eur, mokiniams – 7-8 Eur, 2+2 – 22-25 Eur.

Morta MIKUTYTĖ

Šilalės apylinkės teismas priėmė nutarimą byloje dėl pasipriešinimo policijos pareigūnams. Šie į namus buvo iškviesti neprisistačiusio asmens, kuris informavo, jog su neblaiviais tėvais namuose yra ir trys mažamečiai vaikai.

Teismo nutartyje skelbiama, kad nustatyta, jog Šilalės rajono gyventojas E. G. bei jo sugyventinė vieną lapkričio vakarą, prieš pat vidurnaktį, buvo neblaivūs. Kartu namuose buvo ir trys mažamečiai vaikai. Apie tai pareigūnams pranešė neabejingas asmuo.

Atvykus policijai, E. G. kategoriškai atsisakė pasitikrinti blaivumą. O tai reiškia, jog jis tokiu būdu nevykdė teisėto pareigūnų reikalavimo. Posėdyje, kuriame nusižengimą padaręs asmuo nedalyvavo, teismas įvertino, kad E. G. gailėjosi padaręs pažeidimą, todėl skyrė jam 86 eurų baudą.

Tauragės apskrities vyriau­siojo policijos komisariato Ko­munikacijos grupės spe­cia­listė Rūta Janavičiūtė paaiškino, jog apie minėtą situaciją pareigūnai informavo ir Vaiko teisių apsaugos tarnybą.

„Vaiko teisių apsaugos specialistai kartu su seniūnu kitą dieną nuvyko į nurodytos šeimos namus. Moteriai buvo surašytas protokolas už vaikų nepriežiūrą“, – teigė R. Janavičiūtė.

Morta MIKUTYTĖ

DNB bankas toliau nuosekliai plečia be grynųjų pinigų dirbančių skyrių tinklą, todėl nuo sausio 16 d. ban­ko Ši­­lalės skyrius, esantis Jono Basanavičiaus g. 13, taps DNB konsultacijų centru. Jame didžiausias dė­mesys  bus skiriamas finansinėms klientų konsul­ta­ci­joms.

„Pirmuosius skyrius be grynųjų pinigų atidarėme dar pernai, klientai juos sutiko kaip visiškai natūralų pokytį. Bankininkystė keičiasi iš esmės, todėl keičiamės ir mes, sudarydami visas sąlygas sa­vo skyriuose gauti tai, ko klien­tams reikia labiausiai – išsamių konsultacijų. Didžioji dauguma klientų kasdienes operacijas jau atlieka internetu, banko korteles gauna paštu. Į banko skyrių dažnas užsuka tada, kai būtina pasitarti dėl būsto paskolos, lizingo, investavimo, kaupimo ateičiai“, – sako DNB banko Fizinių kanalų departamento vadovė Lijana Žmoginaitė.

DNB banko duomenimis, grynųjų pinigų operacijų banko skyriuose skaičius kasmet sumažėja apie 40 proc. Jau dabar didžiąją dalį visų finansinių operacijų banko klientai atlieka patys interneto banku. Antrus metus nuosekliai auga ir mobiliosios bankininkystės programėlės populiarumas.

DNB atstovės teigimu, nors klientų aptarnavimas naujuo­se DNB banko konsulta­cijų centruose pasikeis iš es­mės, daug dėmesio bus skiriama ir klientų švietimui.

„Įpročiai per vieną dieną nepasikeičia, todėl klientus, kurie yra įpratę skyriuose atlikti įvairias su grynaisiais pinigais susijusias operacijas, mokysime, kaip tai padaryti kitais būdais. Svarbu, jog žmonės suprastų, kad alternatyvūs būdai, tokie kaip naudojimasis elektronine ar mobiliąja bankininkyste, yra ne tik patogesni, bet ir daugeliu atveju pigesni“, – sako L. Žmoginaitė.

Pokyčius banko sky­riuo­se, kuriuose jau dirbama be grynųjų pinigų, tei­giamai įver­tino ki­tų miestų klien­tai. Pirmiausia – aki­vaizdžiai su­­trum­pėjo lauki­mo ei­lėje laikas. Pa­ly­ginimui: preky­bos cent­ruose vei­kian­čiuose DNB banko skyriuose, kur vis dar dirbama su grynųjų pinigų operacijomis, eilėje tenka laukti apie 10-15 min., konsultacijų skyriuose – 4-6 min. Dėl daugumos konsultacijų sutariama iš anksto, ir šiems klientams laukti eilėje nereikia.

Grynųjų pinigų operacijas žmonės jiems patogiu metu gali atlikti šalia DNB banko skyriaus esančioje savitarnos erdvėje, kuri veikia 24 valandas per parą. Čia galima įnešti grynuosius pinigus į sąskaitą bei jų išsigryninti, pasitikrinti kortelės sąskaitos likutį, gauti penkių paskutinių kortele atliktų operacijų ataskaitą ir atlikti kitas kasdienines operacijas. Esant poreikiui, išsigryninti pinigų visuomet galima prekybos centruose.

Nuo šiol Konsultacijų cent­­ras pirmadieniais – ketvirtadieniais dirbs nuo 8 iki 17 val., penktadieniais – 8-16 val.

Vienoje šalyje, kur aukštuomenė vertėsi iš pašalpų, o jos išrinktieji pasistatė baseiną ir maudėsi piniguose, kaimiškoji varguomenė vieną dieną neteko savo seniūno. Tas jų seniūnas, pavarde Slidžius, vidury darbo dienos tiesiog išslydo visiems iš akių. Manoma, kad jį nusinešė angelai.

Žinia apie angelus atskrido prieš pietus. Buvo penktadienis, sunki diena po Kalėdų su pratęsimais, be to, kosminiu greičiu artėjo Naujieji metai – buvo pats laikas repetuoti naujus tostus. O tada kaimiškoji prastuomenė užsuko pas savo aukštuomenę ir rado seniūną, kalbantį su angelais.

- Dar tik pusiaudienis, o jis jau kalba su angelais! - stebėjosi kaimo prastuomenė. Ir paskambino „Šilalės artojui“, bene tas galįs ką padaryti. Ką čia padarysi - pranešėme dar aukštesnei aukštuomenei. Toji skubiai sudarė komisiją, bet Slidžius išslydo jai iš akių. Visiems buvo įdomu, kaip atrodo tie angelai, tačiau niekas nematė, kaip Slidžius bėgo per aukštuomenės kiemą, kaip vinguriavo už tos ir kitos mašinos, kaip atsidūrė anapus garažų. Taip pat niekas nematė, kaip jis sėdo į mašiną ir dingo iš pavojingos zonos. Todėl yra manoma, kad jį nusinešė balti angelai – gal net tie patys, su kuriais jis bendravo nuo ryto.

Aukštuomenės komisija tiria viską toliau, bet nieko kol kas negali nei ištirti, nei nustatyti. O ir ką dabar jau berasi... Tuo labiau, jog šią savaitę seniūnas žvalus, sveikas ir ramiai gyvena tarp konservatorių. O tie angelai - viso labo legenda. Juk savivaldybėje ne vienas žino, kad angelai ateina tik pagiriomis...

Alius ŠAKINIS

Didžiuosiuose miestų prekybos centruose, kur gausu įvai­riausių parduotuvių, įrengti suoliukai, kur galima pri­sėsti ir pailsėti, pasidėjus pirkinius. Nors Šilalėje tokių didelių prekybos vietų nėra, tačiau vyresni žmonės skun­džiasi, jog apie galimybę jiems atsikvėpti nepagalvota.

Į „Šilalės artojo“ redakciją paskambinusi laukuviškė teiravosi, kodėl mūsų miesto parduotuvėse nėra jokių suoliukų ar kėdžių vyresnio amžiaus pirkėjams.

„Atvažiuojame į Šilalę au­to­busu. Dažnai vyresniam žmogui pati kelionė jau yra iš­šū­kis – ateiti iki stotelės, atvykus į miestą, pasiekti parduotuvę. O ten su pilnu krepšiu neretai tenka luktelėti ilgoje eilėje, kol kasininkė aptarnaus. Su pirkinių maišeliu vėl nėra kur dėtis – turi eiti lauk, nes jokio suoliuko, ant kurio galėtumei minu­tei prisėsti, nematyti“, – guodėsi garbaus amžiaus mote­ris.

Prekybos tinklo „Norfa“ atstovas Darius Ryliškis teigė, kad šitoks mūsų rajono klientų pageidavimas būtinai bus apsvarstytas.

„Vyresnių žmonių noras yra suprantamas, tačiau reikia pri­pažinti ir tai, jog Šilalės par­duotuvėje trūksta erdvės. Vis­gi prekybos tinklo vadovybė užtikrino, kad artimiausiu metu šį klausimą svarstys ir ieškos galimybių pageidavimą išpildyti“, – tvirtino D. Ry­liškis.

„Maxima LT“ komunikacijos vadovė Renata Dantė „Šilalės artojui“ taip pat garantavo, jog pirkėjų nuomonės bei pasiūlymai jiems yra svarbūs.

„Šiuo metu Šilalėje veikiančioje vienu X ženklu pažymėtoje „Maximoje“ iš tiesų nėra įrengta vietų pirkėjams atsisėsti. Į savo klientų nuomones ir poreikius reaguojame, tikrai suprantame, kad senyvo amžiaus žmonės vaikščiodami nuvargsta ir kartais nori pailsėti. Todėl apsvarstysime technines galimybes ir, jei sąlygos leis, pastatysime suoliukų netoli kasų“, – užtikrino R. Dantė.

Morta MIKUTYTĖ

Dėl vilkų antpuolių Šilalės ūkininkai kasmet netenka dešimčių jau paaugintų ir net gerokai įmitusių gy­vulių, o savivaldybė pritrūksta lėšų kompensacijoms už plėšrūnų padarytą žalą. Valdininkams atrodo, kad ūkininkai specialiai nenaudoja padėtį pakeisti galinčių prevencinių priemonių, tuo tarpu medžiotojai bei nuo vilkų kenčiantys kaimo žmonės įsitikinę, jog pilkių priviso gerokai per daug. Prieš pat naujuosius europarlamentaro Bronio Ropės biuras Tauragėje į dis­kusiją „Sau­gi avis vilkų gyvenamojoje teritorijoje. Misija (ne)­įmanoma?“ sukvietė visas suinteresuotas pu­ses - ūkininkus, aplinkosaugininkus, Aplinkos ir Žemės ūkio ministerijų atstovus. Kone pusdienį trukęs pokal­bis tik dar kartą patvirtino, kad valstybė vilkus saugo žemdirbių sąskaita.

Sunaikino didžiulę fermą

Žemės ūkio ministerijos duo­menimis, iki ganiavos pabaigos 2016 m. vilkai ša­lyje papjovė 1380 naminių gyvūnų: galvijų, ožkų, o Akmenėje ir Šakiuose - net arklių. Di­džiau­sių nuostolių patyrė Že­mai­tijos ūkininkai.

Europarlamentaro B. Ropės padėjėjas aplinkosaugos ir maisto saugos klausimais And­rejus Gaidamavičius įsitikinęs, jog vilkų daroma žala auga ne dėl didėjančios jų populiacijos, o dėl to, kad ūkininkai augina daugiau gyvulių, ypač avių. Tai akivaizdu: Tauragės apskrityje, kur daugiausiai Lietuvoje lai­koma gy­vulių, ir nuostoliai yra didžiausi. Todėl kalbėti reikia ne apie vilkų skaičių, o apie tai, kaip būtų galima patobulinti žalos kompensavi­mo mechanizmą ir kokias geriausias prevencijos priemones taikyti ūkiuose.

Šilalės savivaldybės Že­mės ūkio skyriaus vedėjas Al­gimantas Olend­­ra suskaičiavo, jog mūsų ra­­jo­ne per pastaruosius tre­jus me­tus ūki­ninkai neteko vienos didelės fermos - 155 galvijų ir 55 avių. Vilkų daromi nuostoliai buvo dideli: 2013 m. jie siekė 15 tūkst. Lt, 2014 m. - 35 tūkst. Lt, 2015 m. - 16 tūkst. eurų, o 2016-aisiais rajono ūkininkai patyrė 11,5 tūkst. Eur nuostolių. Kaip ir 2015-aisiais, 2016 m. Šilalės savivaldybei pritrūko Ap­linkos apsaugos specialiosios programos lėšų - ūkininkams ji liko skolinga  6,5 tūkst. Eur.

„Aš ne prieš vilkus, o prieš jų gausą. Kai stovi prie pusiau suėsto gyvulio, sunku atsilaikyti prieš žmogaus patirtą skausmą. Mūsų rajono ūkiai yra maži, vidutiniškai tik 13 hektarų. Žmonės gyvena miesteliuose, laiko 5-6 galvijus ir važiuoja pas juos po 4-5 kilometrus - neturi jokių galimybių kasdien suvaryti jų į tvartus. Mūsų nuomone, vilkų yra per daug. vien Tenenių miškuose medžiotojai jų suskaičiavo 11, o juk netrūksta ir kituose. Dėl to prasidėjo chaosas“, - mano A. Olendra.

Pasak Žemės ūkio skyriaus vedėjo, reikia suteikti galimybę išgyventi ne tik plėšrūnui, bet ir kelis galvijus laikančiam smulkiajam ūkininkui.

„Nuo ankstyvo pavasario ra­­šėme Aplinkos ministeri­jai, Agen­tūrai: išsiuntėme 7, jie mums - 6 raštus. Galų gale rugsėjo 19-ąją gavome raš­tą, jog galime sumedžioti 2 vilkus. Rugsėjo 29 d. sukvietėme medžioto­jus, mąs­tėme, ką ir kaip daryti, tačiau nei 2015 m., nei 2016-aisiais nesumedžiota nė vieno. Turime būti lankstesni, kad žmonės nesakytų, jog niekas jiems negali padėti“, - tvirtino A. Olendra.

Voljerai - ne avims, o vilkams

Jam pritarė ir tauragiškiai ūkininkai. Alvydas Merkelis iš Žygaičių priminė, kad vilkų buvo ir anksčiau, bet jie tokios didelės žalos nedarė, o dabar nuo ankstyvo pavasario prie ūkinių pasta­tų - vien vilkų pėdsakai.

„Kiek jų yra, jeigu jau eina prie pastatų? Pagal pėdų gausą bei tai, kokius gyvulius pjauna, matyti, kad traukia didžiulėmis šeimomis. Įsigijome dujinę patranką, bet jie bemat prie jos priprato. Užtvėrėme stacionarias tvoras su lentomis, tačiau ir iš tokių aptvarų vilkai sugeba gyvulius išvaryti. Elekt­rinius piemenis jau visi naudoja, bet jie nieko nepadeda“, - sakė ūkininkas, kuriam plėšrūnai papjovė besiveršiuojančią karvę.

Pasak A. Merkelio, Lietuva daroma dideliu voljeru, o gyvuliai tampa pašaru vilkams.

„Jeigu verčiate mus auginti vilkus, tai patys tverkite voljerus ir juos saugokite“, - sakė jis.

Kompensacijos - akių dūmimas

B. Ropės padėjėja Tauragės apskrityje Jolanta Vaitiekienė klausė ūkininkų, ar visi praneša savivaldybėms apie patirtą žalą. A. Olendros nuomone, apie 10 procentų atvejų dėl įvairių priežasčių į ofi­cialią statistiką nepatenka. A. Mer­­­kelis pripažino, jog vienkiemiuose iš ganyklų dingsta daug nesuženk­lintų avių ir ožkų, bet žmonės negali įrodyti, kad tai vilkų darbas.

„Aš ir pats ne kartą esu numojęs ranka į kompensacijas. Jeigu telyčia kainuoja 1000 Eur, o apskaičiuoja 50 Eur kompensaciją ir dar pačiam tenka sumokėti už utilizavimą, tai šitoks žalos atlyginimas yra tik pasityčiojimas“, - neslėpė pasipiktinimo žygaitiškis.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio sky­riaus darbuotojai patiksli­no, jog didžioji dauguma stam­biųjų ūkininkų kom­pen­­sa­cijų už vilkų padarytą žalą negali gauti dėl programos „de minimis“ nustatytų pagalbos teikimo apribojimų.

„Visiškai sutinku, kad kompensacijų skaičiavimo metodiką reikia tobulinti, o ūkininkams turi būti atlyginta visa žala, ypač už veislinius gyvulius. Tuo pat metu privalote išnaudoti visas prevencijos galimybes. Pusę sąnaudų kompensuoja kaimo plėt­ros fondas - gal ūkininkams ir atrodo, jog yra svarbesnių investicijų nei tvorų tvėrimas, tačiau varinėti gyvulius kiekvieną vakarą į fermas neįmanoma. Žemės ūkio ministerijos pozicija yra vienareikšmė: reikia didinti vilkų sumedžiojimo limitus tuose regionuose, kur daroma didžiausia žala“, - tvirtino ŽŪM Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktorius Rimantas Kra­suckis.

Prevencijai lėšų neskiria

Ant savivaldybių pečių perkelti dėl vilkų kylančius rūpesčius linkęs ir Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Zbignevas Glazko. Pasak jo, savivaldybės neefektyviai naudoja aplinkosaugai numatytas lėšas, nes neskiria finansavimo prevencinėms prie­monėms įsigyti.

Miškininkystės skyriaus vedėjas suskaičiavo, kad 2015 m. savivaldybės aplinkosaugos fonduose turėjo 1,6 mln. Eur, tačiau panaudojo tik 880 tūkst. Eur ir 90 proc. šių lėšų skyrė įsigytoms prevencinėms miško apsaugos priemonėms kompensuoti. Tuo tarpu dėl vilkų padarytos žalos iki rugsėjo 1 d. tebuvo išmokėta 61 tūkst. Eur.

„Mūsų požiūriu, yra daug galimybių ūkininkams apsisaugoti, nes iš tų programų ne tik galima kompensuoti žalą, bet ir įsigyti prevencinių priemonių. Savivaldybės nustato rėmimo tvarką ir pagal ją galima kreiptis. Nors dauguma dar nepakeitė rėmimo aprašų, nes negavo tokių prašymų“, - sakė Aplinkos ministerijos atstovas.

Tauragės savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Romutė Noreikienė sostinės valdininkams paaiškino, jog savivaldybių Aplinkos apsaugos specialiosios programos dvigubų kompensacijų - ir už papjautus gyvulius, ir už tveriamas tvoras - mokėti negali, o ir nėra tokios turtingos, kad įstengtų kompensuoti veislinių gyvulių kainą. Tauragė 2016 m. visoms aplinkosaugos reikmėms turėjo 17 tūkst. Eur, Šilalė - 18 tūkst. Eur, Pagėgiai - vos 10 tūkst. Eur.

„Grįžę į Vilnių, turėsime padaryti, kad tos nesąmonės nebūtų“, - žadėjo R. Krasuckis.

Medžioklė problemų neišspręs?

Savo požiūrį į vilkus bei dėl jų kylančius ūkinin­kų rūpes­čius išdėstė ir aplinkosaugi­ninkai. Europos Sąjungos do­ku­­mentuo­se nurodyta, kad Lie­tuva turi užtikrinti, jog šalyje būtų bent minimali 250 vilkų populiacija. Pernai jų suskaičiuota ne mažiau kaip 300. Vilko apsau­gos plane nustatyta, kad jei jų yra mažiau nei 500, leidžiamas 20 proc. medžioklės limitas. Kai jis išnaudojamas, taikomas saugomų rūšių naudojimo tvarkos aprašas, kurį 2016 m. rugsėjo mėnesį Aplinkos ministerija patikslino. Dabar leidimas paimti probleminį vilką iš gamtos suteikiamas tada, jei užfiksuojama 10 ir daugiau žalos atvejų.

2015-aisiais buvo išduoti 8 lei­dimai paimti iš gamtos 28 prob­leminius vilkus, 2016 m. savivaldybės gavo 6 leidimus sumedžioti 12 plėšrūnų. Ir vie­nais, ir kitais metais sumedžiota po 3, visi - Anykščių rajone. 

„Artėjame prie skaičių, kiek vilkų buvo, nelimituojant medžioklės. Aplinkos ministerija kreipėsi į Aleksandro Stulginskio universitetą ir paprašė mokslininkų parengti tikslesnę vilkų skaičiavimo metodiką“, - sakė Aplinkos mi­nisterijos atstovas.

Vilkų gyvenimo būdu besidomintis A. Gaidamavičius įsitikinęs, kad medžioklė prob­lemos neišspręs. Iki 1980 m. Sovietų sąjungoje buvo manoma, jog reikia visiškai išnaikinti vilkus. Tačiau Europos šalių patirtis parodė, kad išstumti juos iš jų teritori­jos - klaidingas sprendimas, nes miškui jie yra labai reikalingi. Anot A. Gaidamavičiaus, net 70 proc. nušautų plėšrūnų sirgo trichinelioze, vadinasi, pašalino iš ekosistemos ir sergančių gyvūnų. Vilkai dėl ligų gyvena 5 metus, o lytiškai subręsta tik trečiaisiais gyvenimo metais, todėl atsiveda vidutiniškai tiktai dvi jauniklių vadas.

Telšių urėdijos miškininkas Petras Dabrišius taip pat ma­no, kad dėl vilkų agresijos esą kalti iš miškų juos išvarę žmonės.

„Pilni miškai bokštelių - nepalikome vilkui erdvės, jis neturi kur medžioti, todėl eina į ganyklas. Reikėtų uždrausti naktį žmonėms būti miške, ir problema išnyktų savaime“, - mano „Žvėrinčiaus“, kuriame gyvena vilkai, savininkas.

Tinklinės tvoros - per brangu

Aplinkosaugininkai pripažįsta, jog vilkai ūkininkams sukelia daug problemų.

„Jei ūkininkas nesiima jokių prevencinių priemonių ir jam nepadeda valstybė, jis tampa vilkų augintoju. Pavyzdžiui, Por­tugalijoje vilkai minta vien naminiais gyvuliais, o štai Len­kijoje tris kartus didesnis vilkų skaičius padaro tris kartus mažiau žalos nei Lietuvoje“, - sakė A. Gaidamavičius.

Iniciatyvą „Saugi avis“ įgyvendinančios gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ tarybos pirmininkas And­­rius Laurinavičius neslėpė, jog vilkai greitai pripranta maitintis naminiais gyvuliais - vieną papjovę, jie vėl ir vėl grįžta į tą pačią ganyk­lą, todėl po vilkų atakos gyvulių ten pa­likti nebegalima. A. Lau­­rinavičius rekomendavo ūkininkams aptverti ganyk­las 1,2 metro aukščio tinklinėmis tvoromis, įrengti kilnojamas pašiūres, į kurias būtų galima nakčiai suvaryti gyvulius, didesniuose ūkiuose - naudoti specialių veislių aviganius šunis.

Išgirdę, kad aptverti 1 ha ganyklos kainuoja maždaug 1000 Eur, nustebo ne tik ūkininkai. Savivaldybių atstovai pripažino, jog daugelis smulkiųjų gyvulių augintojų tokių investicijų negalėtų sau leisti, todėl vargu ar pasinaudos patarimu.

Nutarta prašyti Europos Parlamento nario B. Ropės kreiptis į Žemės ūkio ministeriją dėl kompensavimo tvarkos tobulinimo bei ieškoti galimybių keisti valstybės paramos programą, kad stambesniems ūkininkams nenumatytos aplinkybės neužkirstų kelio padengti vilkų padarytų nuostolių.

Daiva BARTKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

Visai neseniai Jucaičių kaimo gyventojai sulaukė ne­įprastos kaimynystės – čia kartu su Renata Bud­re­vičiūte atsikraustė ir gausi įvairiaspalvių triušių šei­myna. Prieš penkerius metus gavusi du triušiukus dovanų, moteris šiuo metu augina apie 50 ilgaausių. Visais jais didžiuojasi ir nevengia demonstruoti parodose.

Pradžia - nuo vienos poros

Renata, vos pradėjus pokalbį, paaiškina, jog ne tik negyvena ūkiškai, kaip įprasta kaimuose, bet ir turi „nor­­malų“ darbą prekybos sri­tyje. Didžiulė banda triušių – pomėgis, tapęs svarbia gy­venimo dalimi bei galintis pats save išlaikyti. Dabar Jucaičiuose auga apie 50 triušių veislinė banda. O pavasarį jų paprastai padidėja iki 150-200 triušiukų.

„Pirmieji nulėpausiai namuose atsirado maždaug prieš penkerius metus, kuomet jų man padovanojo ma­ma. Tiesiog kažkada jai užsiminiau, kad norėčiau auginti, ir ji išpildė šį norą. Tad mano triušininkystė prasidėjo nuo dviejų paprastų mišrūnų“, – savo pomėgio pra­­džią prisimena R. Bud­revi­čiūtė.

Į Šilalės rajoną ji atsikėlė iš Klaipėdos. Čia jai viskas puikiai pažįstama, mat vaikystę Renata praleido Lau­kuvoje. Beje, naujuose namuose vietos užtenka ne tik triušiams - ji laiko ir dvi kates, kurios švelniakailius saugo vaikydamos peles. Kaip žinia, kur grūdai, ten ir pelės. o kur pe­lės, ten įvairios ligos. Prie tvarto teritoriją gi­na du šunys, aplink vaikštinėja pulkelis vištų bei kalakutė. Dar džiugina dvi triukšmingos papūgėlės. Nors kieme gausu gy­vūnų, paš­nekovė tikina neužsi­imanti tradiciniu ūkiu, o triušininkystė tėra tik pomėgis. Jam skirti papildomų lėšų beveik nereikia, nes už pinigus, gautus pardavus triušiukų, galima nupirkti pašaro likusiems.

Hobis padėjo rasti bendraminčių

Triušių priežiūra, nuoširdus bei atkaklus domėjimasis jų mityba, ligomis, veislių ypatybėmis padėjo susipažinti su dar dviem merginomis. Dabar visos trys tapo neišskiriamomis draugėmis.

„Su Enrika Pačėsaitė susipažinau, kai ji atvyko pas mus įsigyti triušiukų. O su Agne Petrulyte suvedė pašaras. Kurį laiką dirbau vienoje firmoje, prekiaujančia pašarais būtent triušiams. Jų nusipirkti atvažiavo Agnės mama. Įsikalbėjome, taip ir sužino­jau, kad Agnė irgi augina ilgaausius. Apsikeitėme telefono numeriais. Galiausiai su Enrika pasikvietėme ją į vieną iš triušių pa­rodų Klai­pėdoje“, – pasakoja Rena­ta.

Moteris sako, jog pag­rindinė jos veikla yra edukacinės parodos, kurių metu kartu su draugėmis stengiasi kuo daugiau žmonių supažindinti su įvairiomis triušių veislėmis, jų auginimo ypatumais. Jos labai stengiasi, jog kuo daugiau žmonių sužinotų, kad būna ne tik baltų ir pilkų triušių – jų yra daug bei įvairių veislių. Dažnas tokioje parodoje pirmąkart išvysta dekoratyvinių triušių.

Neužtenka vien šieno ir vandens

R. Bud­revi­čiūtė vardija net 13 savo turimų auginti­nių veislių: angora, havana, Vo­kietijos dėmėtieji milžinai, lūšiniai reksai, zuikiniai, dekoratyviniai Tiuringijos avinukai, satininiai Olan­dijos nykš­tukai, dekoratyviniai bal­taakuočiai ir kt. Akys net raibsta nuo kailiukų įvairovės.

„Triušius auginti nėra sunku, ypatingos priežiūros jie nereikalauja. Svarbiausia, kad narveliai būtų erdvūs, nes gyvūnui reikia laisvai išsitiesti, pasirąžyti, pasistiebti ar netgi pašokinėti. Bet reikia žinoti, kaip ilgaausius šerti – neužtenka vien šieno bei vandens. Kiekviena žolė taip pat netinka: yra tokių, kurios triušiams gali pakenkti ar net yra nuodingos. Norint pradėti auginti triušius, pirmiausia reikėtų pasidomėti jų priežiū­ra“, – teigia Renata.

„Šilalės artojui“ moteris prisipažįsta ne kartą susidūrusi su nuomone, kad jaunas triušininkas esą nieko neišmano. Net turguje girdėjusi, kaip žmonės šnabždasi, neva geriau eiti pas vyresnius prekeivius, nes šie atseit geriau žino. Tačiau, pasak nemenkos patirties šioje srityje sukaupusios triušių augintojos, tai labai ginčytina teorija, nes viskas sparčiai keičiasi ir tobulėja. Antai anksčiau visiems buvo įprasta kelti triušius už ausų, tačiau taip daryti negalima. Deja, ne kiekvienas tą žino, tad neretai tenka sudrausminti ir parodų lankytojus.

„Negalėčiau išskirti, kurios veislės augintiniai yra lepesni. Bet veislinis gyvūnas viskam yra jautresnis nei mišrūnas. Iš mano augintų veislių lepiausi buvo reksai: sunkiai kergdavosi, vargdavau su jaunikliais. Tačiau gal tik man taip pasitaikė“, – svarsto Renata.

Po parodų – nauji augintiniai

Renata džiaugiasi kiekvienu savo augintiniu, vasarą po kelis paleidžia palakstyti kieme. Ir tvirtina, jog tai yra kur kas įdomiau už televizoriaus žiūrėjimą.

„Kuo triušiukų daugėjo, tuo dar didesnis noras  kilo įsigyti įvairesnių veislių. Pradėjau domėtis. Labai daug įdomių bei nematytų veislių gali pasiūlyti mūsų kaimynai lenkai. Lietuvoje nėra didelio pasirinkimo – parodose veislių mažai. Pirma rimtesnė paroda, kurią aplankiau prieš keletą metų, irgi buvo Lenkijoje, Wielun mieste. Net galva sukosi – virš tūkstančio triušių! Tada pirmą kartą pamačiau gražuolius šokoladinius havana triušius. Jie taip pakerėjo, kad parsivežiau porelę. Nuo tada stengiuosi laikyti veislinius triušius iš parodų, su kilmės dokumentais bei įvertinimais“, – dėsto triušių augintoja.

Kaip sakoma, apetitas kyla bevalgant. Ir Renata kaskart siekia patekti į vis didesnes parodas. Štai praėjusį lapkritį vyko į Čekiją, kur parodoje buvo net 3000 triušių! Žinoma, ir paro­dos būna skirtingos: vienoje šalyje gali išvysti daug Belgijos milžinų, kitoje populiaresni Prancūzijos avinai ar įvairiaspalviai reksai.

Ji sako, kad parodose tenka save stabdyti ir žaboti norus, mat, nusipirkus visas patinkančias veisles, pritrūktų vietos. Be to, norint užsiimti veisimu, būtina įsigyti porelę, tad iš karto turi rasti vietos bent dviem augintiniams.

Žinoma, ne visi gali vykti į užsienio šalis vien tam, jog išvystų daugybę ilgaausių po vienu stogu. Tačiau smalsumą patenkinti galima ir Jucaičiuose, nes Renata su draugėmis ir čia organizuoja parodas. Jų, aišku, nepalyginsi su tokiais renginiais kaip, tarkime, Lenkijoje ar Čekijoje, bet ir jose žmonės susipažįsta su triušiais, gali juos apžiūrėti, sužinoti apie jų auginimą.

„Reikia gyvai pamatyti, kaip džiaugiasi ir dideli, ir maži, paėmę ant rankų triušiuką. Atrodo, kad tą minutę baigiasi visi rūpesčiai ir bėdos, o pasaulis nušvinta naujomis spalvomis. Tai tikrai be galo malonus jausmas“, – kalba moteris.

Verslo nesukūrė, bet naudos užtenka

Tiesa, Renata teigia didelio verslo iš savo pomėgio nesukūrusi. Didžiausia nau­da – kad šeima maitinasi sveika, pačių užauginta mėsa.

„Džiaugiamės, jei triu­šiukai patys save išlaiko. Už kiekvieną parduotą ma­žylį pinigus dedame atskirai, naudojame kelionėms į parodas, naujoms veislėms, pa­ša­­rams, vita­mi­nams pirkti“, – vardija R. Bud­re­vi­­čiū­­tė.

Ji negaili patarimų norintiesiems laikyti triušius. Jos teigimu, neužtenka vien pasidomėti jų auginimu ir, įsigijus narvų, čiupti visas veisles iš eilės. Vertėtų paskaičiuoti ir būsimas išlaidas vitaminams, šėrykloms bei girdyk­loms, taip pat skiepams nuo įvairių ligų. Todėl pradėti geriausia nuo dviejų-trijų veislių. O kokias rinktis, padiktuos tiks­las – ar augintinis reikalingas dėl grožio, ar dėl mėsos, ar dėl kitų priežasčių.

„Triušius laikyti labai naudinga. Pavyzdžiui, su penkiomis patelėmis ir vienu patinėliu po mėnesio galima turėti apie 35-40 jauniklių. Juos paauginus, šeima aprūpinama sveika mėsa.

Triušių kainos - labai įvairios: mišrūną galima nupirkti už 5-30 eurų, veisliniai, žinoma, yra brangesni - nuo 20 iki 150 Eur.

Kai kurie žmonės nesupranta, kodėl triušiukas toks brangus. Bet paskaičiuoji, kad jo tėvus pirkai parodoje, kainavo kelionė ir kt. Aš pati, įsigydama naują ilgaausį, įpratau nebesiderėti, nes žinau, jog jį užauginti nepigiai atsieina“, – sako žavi triušių augintoja Renata.

Morta MIKUTYTĖ

R. Budrevičiūtės asmeninio albumo nuotr.

Nors kone kiekviena šeima turi po automobilį, tačiau daliai žmonių vienintelė prieinama transporto priemonė vis dar yra autobusas. Todėl svarbu žinoti, koks yra jo važiavimo grafikas. Deja, į „Šilalės artojo“ redakciją atėjęs upyniškis teigė jau kuris laikas stotelėje nematąs vie­šojo transporto tvarkaraščio, tad belieka tiktai spė­lioti, kokiomis valandomis laukti autobuso.

„Liko tik stotelės ženk­las. Aš žinau, kada važiuoja autobusas į Šilalę – dažnai prireikia, tad įsidėmėjau. Tačiau ką reikėtų dary­ti, jei prisieitų pasiekti kitą vietovę? Be to, juk ne visi ir atsimena tvarka­raš­­tį. Tai ką da­ryti jiems? Ne­aišku, kas už tai yra atsakingas, bet gal ir seniūnė galėtų tokius dalykus pastebėti bei tuo pasirūpinti, jei nie­kas kitas ne­užsiima“, – svarstė upyniš­kis (vardas ir pavar­dė redakcijai ži­nomi – red. past.).

Atsakydama į šį klausimą, Šilalės autobusų parko eksploatacijos inžinierė tvirtino, jog nauja lentelė su autobusų tvarkaraščiu jau ga­mi­nama.

„Žinau, kad ten nėra tvarkaraščio, jį nuolat kas nors sugadina. Būtent Upynoje tai įvyksta itin dažnai. Turbūt jaunimas elgiasi chuliganiškai. Neretai taip nutinka ir Laukuvoje. Nukenčia net au­tobusų stotelės ženklai. Mums tai kainuoja nemažus pi­ni­gus, nes kaskart iš metalo turime daryti naują lentelę. O metalas yra plonas, trenkus kumščiu, jis sulinksta. Taupydami net dailininkės paslaugų atsisakėme ir autobusų grafiko valandas rašome patys“, – aiškino pavardės sakyti nepanorusi Šilalės autobusų parko atstovė.

Morta MIKUTYTĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Atliekų išvežimo tema, matyt, tol bus ne­iš­semiama, kol UAB „Ecoservice“ vadovai nesiims ra­dikalių priemonių savo darbui ge­rinti. Į „Šilalės artojo“ redakciją besikreipiantys gyventojai piktinasi ypatingai aplaidžiu atliekų surinkėjų darbu. Jie klausia: galbūt vežikai piktnaudžiauja vadovų neprincipingumu?

„Jau pavargome skambinti į atliekų išvežimo įmonę - naudos jokios. Štai lapkritį vietoje trijų kartų šiukšles išgabeno tik vieną sykį - antrą mėnesio dieną. Turėjo vežti ir 16 bei 30 dienomis, tačiau šiukšliavežės nesulaukėme. Kai paskambinę pasakėme, jog skųsimės laikraščiui, atvažiavo jau kitą dieną. Bet dabar ir vėl tas pats: gruodis eina į pabaigą, 14-ą dieną turėjo atliekas vežti, tačiau mūsų konteineriai tebestovi pakelėse - šiukšliavežės nematyti. Pagal grafiką dar turėtų rinkti gruodžio 28-ąją.

Kodėl UAB „Ecoservice“ nesilaiko atliekų išvežimo grafiko? Suprastume, kad siaustų pūgos, būtų neišvažiuojami keliai. O dabar? Tąsome pirmyn - atgal pilnus konteinerius, ir niekas nė gero žodžio neduoda. Paskambini, dėl akių pasako, atseit išsiaiškinsime, pranešime. Tačiau nė balso. Mokame atliekų tvarkymo mokestį, o paslaugų negauname. Tai kam tada ir tas grafikas?“ - pasipiktinę į „Šilalės artoją“ kreipėsi grupė Pajėrubynio ir Kiaukų kaimų gyventojų.

UAB „Ecoservice“ Šilalės padalinio vadovas Saulius Vyšniauskas, kaip ne pirmą kartą, ramiai atsakė, kad minėtomis dienomis atliekas išvežti buvo neįmanoma dėl neva slidžių, neišvažiuojamų kelių. Žmonės, jo teigimu, šiukšles galėtų kaupti maišuose - kai tik keliai bus geresni, bendrovė jas išgabensianti. Anot S. Vyšniausko, gyventojai be reikalo karščiuojasi... Jo teigimu, vežikai simuliuoti negali, nes nuo surinktų atliekų kiekio esą priklauso jų uždarbis.

Tik kažin, ar ne pernelyg padalinio vadovas pasitiki savo pavaldiniais: nepraėjus nė valandai po „Šilalės artojo“ pokalbio su UAB „Ecoservice“, žmonės pranešė, jog šiukšliavežė į kaimą jau atlėkė...

Eugenija BUDRIENĖ

Aišku, kad nėra! Dabar, kai įvesta naujoji tvarka, tai sakome visai atsakingai, o jeigu reikia, galime prisiekti, padėję ranką ant naujojo plano Lietuvai. Jeigu jo gerbiami konservatoriai dar neišmetė į sąvartyną... Tikriausiai ne. Bet gal nustatyta tvarka kaip tik yra naujojo plano dalis? Labai gražu ir simboliška, kad pritarė jai visas naujasis Seimas. Jei kas dar negirdėjote, tai primename, jog jis visai neseniai priėmė Civilinio kodekso pataisas, galinčias varžyti žodžio laisvę bei atverti galimybę bet kuriam politikui ar valstybės tarnautojui tapti neliečiamu – jeigu įstatymas įsigalios, jie bet kuriame juos kritikuojančiame straipsnelyje galės įžvelgti ne kritiką, o labai įsižeisti. Ir dėl to kreiptis į teismą. O šias pataisas Seimui pateikė konservatorius Stasys Šedbaras.

Anksčiau buvo kaip? Anks­čiau tarp prastuomenės ir aukštuomenės nebuvo gražių „polytinių santykių“, pagarba pasibaigdavo tuoj po rinki­mų. Prasčiokams ne visa­da patiko, kad su ja kažkas santykiauja iš aukšto. Jie tuoj paleisdavo gerklę. Girdi, vėl smaugia, mauna kelnes! Kas? Nagi seimūnai - vagys, valstybės tarnautojai - valdžiažmogiai...

Dar baisiau sėdėti Seime pasidarė po to, kai nebeliko kalėjimo už politiko įžeidimą. Nes dar anksčiau, vos nusispjovęs į tą pusę, galėjai gauti kelis metus ir deramai atšalti, o paskutiniu metu kritikuoti, savo atstovus buvo galima, kiek nori, ir nieko už tai nebus.

Dabar straipsnis yra. Ne tame kodekse, kuris baudžia, bet tame, kuris paskaičiuoja pinigus. Todėl kol neišsprūdo piktesnis žodis ant gerbiamo Seimo, mūsų mero, direktoriaus, vicemero ar kito valdžiažmogio, laiku prikąskime liežuvį bei pataupykime pinigus. Mat netrukus politikai savo padu galės priminti ir žiniasklaidą, o įsižeidę už jiems nepatinkančią ir ne tokiu tonu pateiktą kritiką turės teisę reikalauti atlyginti padarytą žalą. Nes priimta tokia pataisa. Vienbalsiai!

Gal ir gerai - pagaliau įsivyraus tvarka ir teisingumas, nusistovės harmonija, aukštuomenės bei prastuomenės santykiai nebekels tokio pasidygėjimo. Juk tie, kurie kritikuoja valdžią, mato jos ydas bei kvailus sprendimus, neturės pinigų kiekvienam savo žodžiui apginti. Pasibaigs ir spaudos puldinėjimai, žurnaliūgų rašliavose atsiras atsargesnis tonas, bus daugiau pagarbos visai valdžiai.

O kas sugalvojo tokią galingą pataisą?  Taigi gerbiamas sei­mūnas S. Šedbaras, kai vie­nas įsismarkavęs žmogelis iš Vie­vio praėjusią kadenci­ją pavadino jį, atleisk mums Vieš­patie, šunsnukiu. Aišku, seimūnas labai įsižeidė ir net patyrė moralinę žalą, todėl kreipėsi į policiją. Bet tada nebuvo tokio straipsnio, pagal kurį tą vyrą iš Vievio būtų galima nubausti, tai tas paliko lakstyti laisvas, kaltinimai jam buvo panaikinti. Bet va nuo šiol, jeigu kas nors sugalvos gerbiamą Šedbarą pavadinti šunsnukiu, pirma reikėtų susiskaičiuoti santaupas. Gali būti, kad neužteks pinigų civiliniam ieškiniui.

Tas pataisas sugalvojo S. Šed­baras - įtaisė visas nauja­sis Seimas, labai vieningai balsavęs. Tačiau kai spauda sukilo, kai kurie seimūnai ėmė „plautis rankas“. Girdi, jie nesupratę, jie nežinoję, jog straipsnis dėl jų pačių įžeidimo. Balsavę mechaniškai, kaip paprastai, visai nieko negalvodami. Juk ne pirkimas koks nors, ne paskyrimas. Jeigu nukentės kažkas, tai juk ne „Maksima“, ne bankas koks nors... Tai S. Šed­baras juos išdūrė!

O gal iš tiesų gerbiamas Šed­baras, yra, kaip čia pasa­kius... Palaukite minutėlę. Už­mečiau akį į santaupas. Ne, gerbiamas Šedbaras tikrai ne šunsnukis, aš jį tikrai gerbiu, o kritikai dabar neturiu atliekamų.

P.S. Čia aprašyta Civilinio ko­dekso pataisa turėtų įsi­galioti nuo sausio 1-osios. Jei Prezidentė nespės vetuoti. Dar yra laiko pakeikti valdžią, kol tai nieko nekainuoja.

Alius ŠAKINIS