Mieli Lietuvos žmonės,

džiaugiuosi galėdamas Jus pasveikinti 35-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metinių proga.

Bendromis pastangomis mums pavyko įveikti išties įspūdingą atstumą. Per šį laikotarpį Lietuva gerokai sustiprėjo. Ėmėme labiau savimi pasitikėti. Daugiau reikalauti iš savęs ir iš kitų.

Ne kartą įrodėme, kad istorijos kryžkelėse jaučiame ne tik istorinę būtinybę, bet ir asmeninę pareigą ginti tai, kas svarbiausia.

Šiandien esame laisvi, nes lemiamomis akimirkomis išlaikėme vienybę, ryžtą ir drąsą veikti. Patys kūrėme savo likimą, nepalikdami abejonių, kas esame ir kur norime eiti.

Todėl ir šią Kovo 11-ąją kviečiu drąsiai ir oriai pasitikti mums tenkančius iššūkius. Prisiimti atsakomybę už savo šeimą, bendruomenę, tautą ir valstybę.

Ir toliau kurkime nuoširdaus rūpesčio kupiną visuomenę, kurioje niekas nebūtų pamirštas. Rūpinkimės krašto saugumu. Ginkime laisvę kasdien, kaip priklauso Lietuvos, didvyrių žemės, vaikams.

Gražios ir įkvepiančios Kovo 11-osios visiems!

Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!

Ar kada nors pagalvojote, kas nutiktų, jei per klaidą jūs ir visiškai nepažįstamas žmogus išsinuomotumėte tą patį butą?

Vieną dieną į savo naujus namus įsikrausčiusi Rūta (Ineta Stasiulytė) susiduria su nepaaiškinama situacija – besitvarkant naujuose namuose, ji išgirsta kaip kažkas atsirakina duris. Pasirodo, tai Tomas (Nerijus Gadliauskas), kuris įsitikinęs, kad šie namai priklauso jam.

Nekilnojamojo turto agentūros autoatsakiklis „sudainuoja“, jog susisiekti pavyks tik po ilgojo savaitgalio... tad Rūta ir Tomas privalo rasti būdą sugyventi. Tačiau viskas nėra taip paprasta! Pirmoji Rūtos ir Tomo diena naujuose namuose virsta tikra išgyvenimo kova – nesusitarimai dėl taisyklių, juokingi bandymai dalintis erdve ir įtampa, kuri auga su kiekviena minute.

Kaip naujakuriams pavyks susitarti? 

Ar visgi vienam teks palikti naujuosius namus?

Komediją režisuoja daugybę sėkmingų darbų teatre bei kine sukūręs Justinas Krisiūnas.

Trukmė: 1 val. 40 min.

Amžiaus cenzas: N-13

Pertraukos: Nėra

Nuolaidos: Netaikomos

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijoje trankiai ir smagiai paminėtos Kazimierinės ir Užgavėnės. Menų metodinė grupė, bendradarbiaudama su Kvėdarnos kultūros namais, į šį smagų šurmulį sukvietė ne tik gimnazijos bendruomenę, bet ir miestelio bei aplinkinių kaimų gyventojus.

Apie šventąjį Kazimierą – Lietuvos, Lietuvos jaunimo ir Kvėdarnos globėją pirmokai gimnazistai parengė ir vedė protmūšius 5-8 klasių mokiniams. O sporto salėje jau nuo ryto ant stalų rikiavosi įvairiausi mokinių, jų tėvelių ir senelių suruošti gardumynai, mezginiai, pririnktos ir sudžiovintos vasaros ar rudens gėrybės ir kt. Į Kaziuko mugę suplaukė žmonių ir mokinių jūra: kas pirko, kas pardavė, vieni derėjosi, kiti tik smaguriavo. Tačiau kartu mugės metu mokiniai ugdė ir ekonomikos bei verslumo žinias – kiekvienas klasė turėjo užpildyti specialią pajamų ir išlaidų lentelę, apskaičiuoti gautą pelną. Na, o puikią nuotaiką kūrė Kvėdarnos kultūros namų muzikantai, buvo apdovanotas vienintelis į Kaziuko mugę užsukęs Kazys.

Pavasarinėje mugėje dalyvavo didžiulis būrys ne tik mokinių, bet ir Kvėdarnos bendruomenės narių, kai staiga kermošių nutraukė Užgavėnių persirengėliai, pakvietę visus susitikti gimnazijos stadione ir galų gale išsiaiškinti, kas stipresnis – Lašininis ar Kanapinis. Kieme visų laukė gardžiai kvepiantys Grimzdų bendruomenės atstovų kepami blynai, vaikščiojo riebų pilvą išpūtęs Lašininis,  siautė kaukėmis pasipuošę persirengėliai... Kanapinis irgi nesnaudė, šokiais bei dainomis rinkosi savo komandą kovai. O ji tarp žiemos ir pavasario užvirė gimnazijos stadione traukiant virvę, lenktyniaujat estafetėse, kur pergalė labiau šypsojosi Kanapiniui. Galiausiai po lemiamos kovos jo komanda ir pelnė riestainių medalius. Laimingas ir pavasarį šaukiantis Kanapinis išrikiavo persirengėlius kaukių paradui – buvo renkamos gražiausios, kurių autoriai ir dėvėtojai apdovanoti saldžiais prizais ir apkabinimais. Priskanavę blynų, prisišokę, paišdykavę laukiame pavasario šilumos, spalvų ir švenčių.

Jurgita SKURDELIENĖ

Kvėdarnos Kazimiero Jauniaus gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui

AUTORĖS nuotr.

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, Kovo 11-oji, jau 35-ą kartą primena Aukščiausiosios Tarybos – 

Atkuriamojo Seimo pasirašytą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. 

Žvelgiant iš šiandienos situacijos, dar kartą supranti: bet kurios šalies nepriklausomybė yra iškovojama, 

o bendruomeniškumas – žmonių, šalių ir viso pasaulio, yra ir socialinė jėga, 

ir stiprybės pamatas. Šiandien pasaulis kupinas akimirkų, 

kurios sprendžia visų žmonių likimus.  Nobelio premijos laureatė baltarusių

 rašytoja Svetlana Aleksijevič teigia: „Liūdna, kad žmogaus gyvenimas 

praeina slegiamas beprotybės, karų, padalijimų, pažeminimų. 

Būtina išsaugoti savyje žmogų. 

Nes nužmogėti – išduoti, užmušti – labai lengva. 

Dabar reikia vyriškumo nešaudyti“...

Laisvės šventės proga – taikaus mums visiems pavasario!

Rima PETRAITIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kol vieni supratingai linkčioja galvomis ir pritaria val­dininkų postringavimams apie taupymą, kiti gi stebisi, kad tai taikoma toli gražu ne visiems. Šilališkiai, atsiuntę redak­cijai filmuotą medžiagą, klausia, kodėl taupymo re­ži­mas dėl gatvių apšvietimo Šilalėje galioja visiems, iš­sky­rus vienintelę Lakštingalų gatvę, ir stebisi, kodėl taikomos tokios išimtys.

Žydrūnė MILAŠĖ

Skaitytojo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Atrodytų, kam galėtų šauti į galvą mintis vidury kelio iškasti tvenkinį? Ir kokį tikslą turėjo jo rausėjas: gimė neįprasta kraštovaizdžio formavimo vizija ar gudrus būdas atsikratyti ne­pa­geidaujamų lankytojų? Tačiau kad ir kokie bebūtų motyvai, toks viešos erdvės „pertvarkymas“ niekaip nesuderinamas nei su visuomenės poreikiais, nei su galiojančiais įstatymais. Tik, regis, šioje situacijoje yra ir dar viena taisyklė – atsakingos institucijos, kurios privalėtų užtikrinti tvarką, stengiasi kuo mažiau matyti ir dar mažiau girdėti...

Žydrūnė MILAŠĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 19

Etninės kultūros puoselėtojas, Šilalės kraštiečių drau­gijos pirmininkas, 2010-aisiais apdovanotas „Auksine gi­le“, buvęs laukuviškis V. Jocys veiklos turi tiek, kad, kaip pats juokauja, per ją kai kuriuos darbus ir užmiršta. Ta­­čiau kaip bebūtų užsiėmęs, progos pabendrauti su ši­la­liš­kiais nepraleidžia niekada. Su Virginijumi su­si­tikome Seimo rūmuose, Kazimiero Antanavičiaus salėje, kai, mi­nint Sausio 13-ąją, čia koncertavo Šilalės choras „Med­­vėgalis“.

„Kiekvienas Sausio 13-osios įvykius mena savaip: vieni noriai viską pasakoja, kiti priešingai – užsisklendė ir vengia apie tai kalbėti. Aš jaučiu parei­gą šią istoriją perduoti jaunesniajai kartai. Po nepriklausomybės atkū­rimo gimę vaikai negali įsivaizduoti, ką reiškia kovoti už laisvą žodį, už savo vėliavą. Tad turime priminti, jog nepriklausomybės ir laisvės niekas neatnešė ant padėklo. Ypač tai svarbu suvokti dabar, kai kyla reali grėsmė netekti visko, ką turime, ką iškovojome, kuo džiaugėmės tuos 35-erius metus. Nereikia gąsdinti – pakanka įspėti, kokį galingą, klastingą ir nenuspėjamą kaimyną turime pašonėje: laikas nusiimti rožinius akinius ir pradėti gyventi savisaugos režime“, – primena V. Jocys.

Būtent todėl jis dalyvauja ir Lietuvos šaulių sąjungos veik­loje – yra įsitikinęs, jog šauliška veikla yra savotiška savisauga, įgūdžių atnaujinimas ir patirties perdavimas jaunimui. 

„Tomis lemtingomis 1991-ųjų sausio dienomis gynėme ne abstrakčią Lietuvos laisvę, bet gelbėjome ir nešėme sužeistus, žuvusius savo seses, brolius, tėvus, vaikus. Lietuvių tautos beginklė gynyba nuaidėjo gražiu pavadinimu – „Dainuojanti revoliucija“. Džiaugiuosi, kad dainos skamba ir skambės. Žinoma, dabar yra kita situacija, todėl ir mūsų pastangos išsaugoti ir apginti laisvę bei nepriklausomybę turi remtis naujais, laiko padiktuotais, būdais ir formomis. Bet visada privalo mus jungti atsakomybė už savo artimą, savo tautą, už protėvių žemę“, – sako Šilalės kraštiečių draugijos vadovas.

Paklaustas, ar noriai į draugijos gretas jungiasi jaunieji šilališkiai, jis, deja, atsako neigiamai. 

„Mūsų draugijos branduolys – jau gana solidaus amžiaus žmonės, norėtųsi atsinaujinti, bet yra, kaip yra“, – neslepia Virginijus.

Anot jo, draugijoje yra įvairaus amžiaus, skirtingo išsilavinimo ir skirtingų politinių pažiūrų atstovai, tačiau visus Vilniaus šilališkius vienija bendra „religija“ – Šilalė. 

Tiesa, jis apgailestauja, kad dabartinei rajono valdžiai mažai bereikia kraštiečių „talkos“. Nors, pasak Virginijaus, suprantama, jog viskas keičiasi, vyresniųjų patarimais retai besivadovaujama, nebent tik „mandagiai išklausoma“, vis tik bendrų susibūrimų, pasidalijimų patirtimi niekada nebūna per daug. 

„Šilalės kraštiečių draugija savo veiklą pradėjo, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė – po Kovo 11-osios. Tąsyk mus visus vienijo ir veikti skatino bendras tikslas – nesvarbu, iš kurio Šilalės pakraščio būtum, tarėmės, kuo galim prisidėti prie krašto klestėjimo. Tada kilo visa Lietuva, mes norėjom, kad neatsiliktų ir Šilalė. Aš į kraštiečių veiklą įsijungiau dar studijuodamas Vilniaus universiteto Istorijos fakultete“, – bendrystės svarbą akcentuoja nuo 2009-ųjų Šilalės kraštiečių draugijai vadovaujantis V. Jocys.

Vilniaus šilališkiai turi daug prasmingos veiklos, viena tokių – žemaitiškos tarmės išsaugojimas, stengiantis ją kuo labiau populiarinti. Be to, anot Virginijaus, tai yra kone privaloma, nes Šilalei atstovauja net dvi Lietuvoje žinomos kalbininkės – Lietuvių kalbos instituto direktorė dr. Albina Auksoriūtė ir buvusi Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė.

Šilalės žmonėms, artėjant 35-ajai Lietuvos nepriklausomybės sukakčiai, V. Jocys linki be lozungų bei pasigyrimų dirbti ir kurti Šilalės kraštą, stengtis, kad jis teiktų pasididžiavimą, skatintų pasitempti.

„Būkime vieni kitiems dėmesingi, atlaidūs, pilietiški, bendruomeniški. Taip palaipsniui gražės bei stiprės ir visa Lietuva“, – sako Šilalės kraštiečių draugijos vadovas.  

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

„Kovo 11-ąją Lietuva pasuko savaran­kiš­kos, vakarietiško gyvenimo būdo vals­tybės link. Nepriklausomybės atsta­tymo akto pa­sirašymo diena – jau praeityje, tačiau pakan­ka panaršyti po savo kišenes ar kuprines, ir ten galime rasti šios is­to­rinės datos pėd­sakų: tai kompiuteriai ir iš­manieji telefonai, taikomosios prog­ra­mėlės ir daugybė panašių įrankių, be kurių šiandieninis gy­ve­nimas neįsi­vaiz­duojamas. O svarbiausia – nevaržoma, lais­va prieiga prie begalės in­formacijos, savo įvairove galbūt ir vargi­nan­čios, bet kiekvienam leidžiančios rinktis savąjį ke­lią po kasdienybę“, – sako Kau­no technologijos universiteto (KTU) So­cia­li­nių, hu­manitarinių mokslų ir menų fa­kul­teto pro­fesorius Saulius Keturakis.

Naujų galimybių epocha

Pirmieji momentai, kai prieš 35-erius metus sovietinį pjautuvą ir kūjį pakeitė trispalvė, o Lietuva imta vadinti Lietuvos Respublika, kurios herbas – Vytis, menami iki šiol. Tačiau Lietuvos nepriklausomybė mums primena ne tik laisvės emocinę ir simbolinę reikšmę, bet ir tai, kokius sudėtingus pokyčius teko įgyvendinti, kad išsivaduotume iš uždaros, žmogaus laisvą pasirinkimą ribojan­čios sistemos. Pasak S. Keturakio, jei ne šis istorinis sprendimas, gyventume be atsivėrusios pasaulio kultūrinės įvairovės, įstrigę siaurame, ideologizuotame sovietiniame pasaulėvaizdyje, pilname šiandien sunkiai įsivaizduojamų draudimų.

„Nepriklausomybės atkūrimo diena pirmiausia tapo slenksčiu į neaprėpiamą informacijos srautą, kuris užgriuvo netikėtai. Atsimenu pirmuosius prie interneto prijungtus kompiuterius Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Juodai balti ekranai, jokių interneto naršyk­lių. Tačiau svaiginanti galimybė ieškoti informacijos ir naršyti po skirtingus duomenų rinkinius. Žinoma, egzistavo ir kita alternatyva – viso to nepatirti. Pažvelgę į kaimynę Baltarusiją galime matyti, kaip mūsų gyvenimas būtų atrodęs, jei Kovo 11-oji nebūtų įvykusi. Galėjome pasilikti ten, kur interneto greitis yra ribojamas, o į informacijos prieigą žiūrima labai griežtai. Pamenu, 2019 m. Gardino universitete atsidariau pasiskaityti opozicinio Rusijos leidinio tinklalapį. Po 15 minučių prie manęs priėjo fakulteto administratorė ir paprašė daugiau to nedaryti. Manau, tokiame pasaulyje gyventi nebemokėtume“, – teigia profesorius. 

Be abejo, po Kovo 11-osios vyks­tanti sparti technologizacija ir Vakarų kultūros plėtra ne visiems atrodė reikalinga, ypač, kai šio aspekto prob­lemos aiškiai matomos. Pir­miausia – tai vis didėjanti atskirtis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų. 

„Kiekviena nauja sistema atneša ne tik galimybių, bet ir tam tikrų iššūkių. Žinoma, technologizacija nėra panacėja nuo visų problemų, ne visi gali pasinaudoti jos teikiamais privalumais. Tačiau dabar jau ir tie, kurie gyvena atokiuose miesteliuose, ir tie, kurie yra įsikūrę didmiesčiuose dažnai turi to­kias pat galimybes konkuruoti darbo rinkoje. Kol kas šiuo požiūriu esame dar toli nuo, pavyzdžiui, Suomijos, tačiau ten smalsu, važiuojant traukiniu, stebėti, kaip iš atokių vienkiemių į stoteles ateina žmonės pra­ban­giais verslo drabužiais ir jau traukinyje imasi sa­­vo reika­lų. Nepriklausomybės atstatymas mūsų neišvadavo nuo įvairių problemų. Bet jos yra mūsų, turime privilegiją rinktis, kokias norime spręsti, ir neprivalome nagrinėti tų, kurios mums yra primestos“, – aiškina KTU dėstytojas. 

Ar vis dar esame vieningi?

Anot S. Keturakio, nieko keisto, jog Sąjūdžio laikotarpiu jaustas stiprus vieningumo jausmas po nepriklausomybės atgavimo palaipsniui išblėso ir kiekvienas nugrimzdome į savo asmeninius reikalus. Ir nors tokia situacija iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti kaip liūdinantis Sąjūdžio atmosferos praradimas, tačiau toks jau yra ramų gyvenimą gyvenančios visuomenės bruožas – žmonės kol kas neturi tokių problemų, dėl kurių reikėtų atsisakyti savo interesų ir vienytis.

„Mano nuomone, tam tikras susvetimėjimo laipsnis yra normalios visuomenės požymis. Bendruomenėje nereikia priimti skubotų egzistencinių sprendimų, pergyventi dėl rytojaus, svarstyti, kas laukia. Nuskambės gal keistai, bet tas susvetimėjimas, didesnis rūpestis asmenine laime reiškia, kad einame tinkama linkme“, – įsitikinęs S. Keturakis.

Gyventi dabar yra sudėtingiau

Profesorius pripažįsta, kad dabartinis pasaulis yra daug sudėtingesnis nei buvo sovietmečiu. Didelis informacijos kiekis, anot S. Keturakio, ne tik praturtina, bet ir vargina, tad natūralu ilgėtis pasaulio, kuris buvo aiškus ir paprastas. Tačiau vis tik svarbu nepamiršti, jog galimybės tokiame pasaulyje buvo daug siauresnės. 

„Dabartinės visuomenės greitis yra žaibiškas. Tiems, kurie buvo pratę gyventi su aiškiu planu, nustatytomis ribomis, šiandieninė visuomenė gali kelti nepastovumo jausmą, kuris yra visiškai priešingas tariamam sovietmečio stabilumui. Todėl ir yra iliuzija, jog anuometinis paprastas pasaulis šiuolaikinei nuolatinių pokyčių išvargintai sielai gali atrodyti simpatiškesnis“, – svarsto profesorius. 

Tačiau užtenka vos kelių buitinių pavyzdžių, ir ši nostalgija gali išsisklaidyti. Tarkime, soviet­mečiu įsigyti majonezo ar konservuotų žirnelių buvo didelė sėkmė, vinilinė AC/DC plokštelė kainavo trečdalį mėnesio atlyginimo, o už kramtomosios gumos lapelį turguje prašė kaip už pietus miesto valgykloje. Buvo knygų, kurias pavykdavo gauti vos kelioms valandoms, paskui jau reikėjo jas atiduoti kitiems, laukiantiems eilėje... 

„Sovietmečio gyvenimą galima sugretinti su besikartojančia diena. Natūralu, kad joks žmogus nenorėtų patirti tuos pačius dalykus kiek­vieną parą visus metus, tačiau, deja, vis dar yra tokių, kuriems tokia rutina kelia nostalgiją kaip tam tikra ramybės forma. Ir tikrai ne visi soviet­mečiu, kaip kartais vis dar mėginama tikinti, turėjo vienodas galimybes – gyventi prabangų gyvenimą, neprieinamą eiliniams žmonėms, galėjo tik šiai sistemai palankūs žmonės. O ir sovietinio žmogaus ateitis būdavo nustatyta, pasirinkimo iš esmės nebuvo“, – primena KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto profesorius.

Pasak jo, bet koks ateities prognozavimas yra sunkiai įsivaizduojamas, nes gyvename pasaulyje, kuris labai greitai kinta. Niekas negali žinoti, kur yra jo galimybių ribos, ir tai yra labai džiuginantis aspektas, nes gali išbandyti įvairiausias profesijas, siekti skirtingų tikslų ir pan. 

„Žvelgiant į Lietuvą po Kovo 11-osios, vienas dalykas yra labai aiškus – ši diena atvėrė mums galimybę rinktis, savo gyvenimą pakreipti ta link­me, kuria tik norime. Nebūti niekieno absoliučioje valioje yra didžiulė vertybė“, – sako prof. S. Keturakis.

Emilija GEDGAUDAITĖ

Vilniaus universiteto Kauno fakulteto lietuvių filologijos ir reklamos specialybės 4 kurso studentė,

„Šilalės artojo“ praktikantė

Viktorijos LANKAUSKAITĖS nuotr.

Katalikiškas kalendorius skelbia, kad prasidėjo gavėnia, gyvenimo kuprinės peržiūrėjimo laikas, pasirengimo priimti Prisikėlimo stebuklą į savo gyvenimo kelionę, kuri prasideda nuo savojo trapumo pripažinimo, veda per gundymus ir primena, jog kiekvienas esame išbandomas gyvenimo žaizdre. Kūrėjas nereikalauja būti tobulais, Jis kviečia pasitikėti ir auginti nepraeinančius turtus Am­žinybėje, o ne kliautis tuštybių mugės pažadais. Labai norėtųsi šiuo laikotarpiu daugiau dėmesio skirti tam, kas nepraeina, susitelkti, tačiau yra ir kitas kalendorius – politinis – kurio nėra kaip ignoruoti, nors, deja, ten daugiau žvangesio nei veiksmų, kurie augintų pasitikėjimą.

Kas turėtų nutikti, kad liautųsi Prezidento Gitano Nausėdos ir vieno iš valdančiosios koalicijos partnerių Remigijaus Žemaitaičio politinės kumštynės? Štai ir šią savaitę pastarasis politikas smogė į skaudžiausią Prezidento vietą – lyderystę užsienio politikoje. Il­gą laiką buvome liudininkai, kaip dėl iniciatyvos užsienio politikoje kovojo G. Nausėda ir buvęs užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis. Regis, Seimo rinkimų rezultatai visas politines kortas sudėjo į Prezidento rankas, jo patarėjas tapo naujuoju užsienio reikalų ministru, tačiau ar galime kalbėti apie Lietuvos pozicijų stip­rėjimą tarptautinėje arenoje? Kurį laiką atrodė, kad į Lietuvos poziciją įsiklausoma, bet štai du itin svarbūs pasitarimai Europoje, o į juos mūsų niekas nekviečia. Akivaizdu, jog tokioje situacijoje žodžiai apie Prezidento tarptautinio svorio menkėjimą smogia itin skaudžiai. Tuo labiau, kad tikrai ne vien R. Žemaitaičiui keista, matant valstybės vadovą, apsvaigusį nuo šlovės, kad apie jį parašyta knyga, kai dauguma Europos politinių lyderių skuba ieškoti sprendimų dėl geopolitinės situacijos.

Kita vertus, ambicijų pertek­lius žiebia dar skaudžiau. R. Že­maitaičio susireikšminimas, įsivaizdavimas, kad jis kažką gali pasaulio politikoje ir noras nemokamai, bet prabangiai pasisvečiuoti Amerikoje, susitikti su Elonu Musku, pasimėgauti miuziklu virto politiniu farsu. Nė vienam politikui labiausiai nesinori pasijusti kvailio vietoje. Ir jau atrodė, kad, kai padovanota, bet nedeklaruota konservatorės Monikos Navickienės kelionė į Dubajų sudaužė jos politinę karjerą, visi turėjo šią pamoką išmokti, vėl užlipta ant to paties grėblio, o save antru – trečiu įtakingu valstybėje politi­ku įsivaizduojantis veikėjas lengva ranka, nors ir netiesiogiai, priima 30 tūkst. eurų pakišą, uoliai vykdo apsimetėlio nurodymus ir dergia savo šalį socialiniuose tink­luose...

Tačiau ar tikrai tik tokių „pokštų“ esame verti? Ar to tikimės iš politikų, kurie yra atsakingi už valstybę ir jos žmones? O gal tai kuriama specialiai, vengiant atsakymų į klausimus, kodėl, pavyzdžiui, viešai deklaruojant „gynybos stiprinimą“, valstybė išlaidauja Premjero Gintauto Palucko rezidencijos Turniškėse tobulinimui, kodėl Vilniaus meras Valdas Benkunskas vis dar laikosi įsikibęs nacionalinio stadiono idėjos, nors pats pripažįsta, kad ji vis labiau primena pamėklę. Ar taupyti turi visi, išskyrus tuos, kurie garsiausiai šaukia apie tai, jog valstybei reikia daugiau pinigų?

Jau kitą savaitę prasidės Seimo pavasario sesija, tada bus aiškiau, kiek politinės valios ir gebėjimų turi dabartiniai valdantieji. Gal daugiau išgirsime ir apie tai, ką galvojama daryti, sprendžiant gydytojų, slaugytojų, mokytojų trūkumą, kaip bus vykdomi pažadai tobulinti socialinę politiką. Nors neatmestina, kad ir vėl daug laiko užims santykių aiškinimasis ir ginčai, ar Seimo Pirmininkas „ims“ R. Žemaitaitį į savo pavaduotojus. Po neįvykusio „skrydžio į Niujorką“ jo santykiai su koalicijos partneriai tikrai nepagerės...

Be to, politinių intrigų dėl tolimesnio bendradarbiavimo su „Nemuno aušra“ kelia ir Ramūno Karbauskio sprendimas pasitraukti iš aktyvios politikos ir užleisti „valstiečių“ partijos pirmininko vietą europarlamentarui Aurelijui Verygai. Tai daug ką keičia, nes būtent Sauliaus Skvernelio ir R. Karbauskio priešprieša buvo svarbiausias argumentas, kodėl į valdančiąją koaliciją „valstiečiai“ nebuvo pakviesti. Dabar politinis scenarijus gali keistis, o valdančiojoje koalicijoje vietoj „Nemuno aušros“ gali atsidurti Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Neatsitiktinai, ko gero, R. Karbauskis išvadino R. Žemaitaitį politiniu klounu. Beje, ir Prezidentas G. Nausėda šio politiko viražus įvardija cirko numeriu...

Ar katalikiškas kalendorius galėtų paveikti politikus, susirūpinusius vien tik savo įvaizdžiu? Vargu – bent jau kol nuoširdus rūpestis tais, kuriems šiandien labiausiai reikia pagalbos, drąsa priimti nepatogius, bet būtinus sprendimus, pavyzdžiui, viešųjų paslaugų, skurdo mažinimo srityje yra sunkiai įsivaizduojamas. Lygiai taip pat nematyti, kad būtų rengiama kompleksinė strategija, kaip stiprinti Lietuvos regionus. Buvusi valdžia pagrįstai buvo kritikuojama už tai, jog jai trūksta aiškios regionų stiprinimo politikos. Tačiau ar dabar jau matome pokyčių kryptį?

Dienos ir toliau ilgėja. Žiema jau ir simboliškai išvaryta, pavasaris vis labiau įsidrąsina. Visa laimė, kad visa tai nepriklauso nuo jokių politikų ir jų sprendimų.

Andrius NAVICKAS,

rašytojas, filosofas