Spalio 9, 10 ir 13 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) scenoje įvyks išskirtinė premjera – žiūrovai išvys Georgo Friedricho Händelio operą „Julijus Cezaris“. Autentiškai atliekamas sceninis baroko kūrinys ne tik stebins savo mastu, kūrybiniais užmojais, bet ir pirmą kartą Lietuvos istorijoje bus įtrauktas į muzikinio teatro repertuarą.

Baroko operos pastatymui

Pirmoji, dar gana abstrakti mintis buvo papasakoti didingą istorinį siužetą, bet kartu jį priartinti prie šiuolaikinių žiūrovų. Labiau įsigilinę į praeitį, greitai suvokiame, kad kalbant apie valdžią, išdavystę, apmaudą, galiausiai meilę pasikeitė stebėtinai mažai. Būtent šis ryšys tarp istorinio pasakojimo ir šiandienos nuo pat pradžių man pasirodė labai įdomus.

Ar baroko operos scenografija irgi bus barokiška?

Kūriau labai šiuolaikišką scenos vaizdą. Man buvo svarbu ne atkartoti laikmetį, o atsispirti nuo baroko teatrui būdingos stilistikos – perdėto, išdidinto, labai estetiško tikrovės vaizdavimo.

Scenografijoje rėmiausi europietiška reprezentacijos ir valdžios architektūra – archajiškomis, antikinėmis, monumentaliomis formomis, kurias įvairiais laikais mėgo pasisavinti diktatoriai ir valdovai. Šį suskaidytą politinės visuomenės vaizdą simbolizuoja barokinis, šiek tiek iškreiptas paveikslo rėmas. O jie visada rėmino istorinius įvykius. Nesvarbu, ar būdavo atpasakojami tiksliai, ar sąmoningai pagražinami ir išaukštinami.

Dar vienas svarbus elementas yra trys įėjimai. Jie erdvę paverčia sprendimų vieta, beveik labirintu, kuriame kiekvienas personažo pasirinktas kelias turi pasekmes. Daugelis scenografijos elementų sąmoningai atrodo lyg tikros teatrinės dekoracijos, beveik kaip fasadai. Jie tarsi kalba apie valdžią, apie tai, kaip ji demonstruojama, galiausiai perteikia mintį, kad daug kas tėra fasadas.

Į kostiumus žiūriu panašiai, irgi remiuosi baroko teatro principais. Kuriu šiuolaikinį, prabangų, labai stilizuotą aukštuomenės įvaizdį, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo beveik nepriekaištingas. Juk neapykanta, smurtas ir apmaudas taip dažnai slepiasi po gražia, išaukštinta išore. Kostiumuose taip pat bus nuorodų į antikines draperijas, o auksas taps valdžios ir turto simboliu.

Kokį pasaulį žiūrovai išvys, kai scenoje pakils uždanga?

Iš pradžių matome rūmų interjerą, kuris jau yra šiek tiek pasviręs. Spektakliui įsibėgėjant, jis pamažu suyra į atskiras dalis. Kai rūmų fasadas išnyksta, atsiveria plieninė konstrukcija. O kai išnyksta ir ji, lieka tik didžiojo paveikslo rėmo dalis, kuri pamažu nugrimzta. Būtent šis rėmas atspindės imperijos žlugimą.

Operos personažai vilki šiuolaikinės mados drabužius. Egiptiečius vaizduojantys atlikėjai bus apsirengę blizgančiais juodais drabužiais, išsiskiriančiais grafiniais akcentais ir sodriais aukso elementais, o atlikėjai ir baleto trupės šokėjai, įkūnijantys romėnus, vilkės matinius, lengvai krentančius, drapiruotus kostiumus.

„Julijaus Cezario“ istorijoje gausu ambicijų, meilės, išdavystės ir politinių žaidimų. Kuri iš šių temų labiausiai paveikė jūsų vizualinius sprendimus?

Labiausiai mane domino valdžios kelias – nuo jos įgijimo iki demonstravimo ir piktnaudžiavimo ja, galiausiai – jos žlugimo. Žvelgiau į skirtingas visuomenės būsenas ir įvairius valdžios etapus. Norėjau sukurti erdvę, kurioje visi šie dalykai galėtų egzistuoti vienu metu: valdžios demonstravimas ir jos nykimas, bet kartu ir artumas, meilė, romantika.

Baroko opera dažnai siejama su didingu reginiu. Ar kurdamas įspūdingą vaizdą paliekate pakankamai erdvės G. F. Händelio muzikai?

Manau, kad nuosekliai išplėtota ir stipri estetinė vizija padeda atsiskleisti ir muzikai. Scenografija neturėtų iliustruoti muzikos ar su ja konkuruoti. Priešingai – ji turėtų sustiprinti operos vizualinę kalbą, leisti atsiskleisti stiprioms emocijoms, atlikėjų galimybėms.

Klaipėda turi labai savitą charakterį, kurį formuoja jūra, skirtingos kultūros, nuolatinio judėjimo pojūtis. Ar miestas, pats teatras kaip nors paveikė jūsų vizualinius sumanymus?

Spektaklyje sąmoningai nepasakojame tikslios senovės istorijos. Mus daug labiau domina universalios temos, slypinčios už šio pasakojimo. Todėl sąmoningai nusprendėme konkrečios vietos nepadaryti vizualinės koncepcijos atspirties tašku. Norėjome sukurti universalų pasaulį, kuriame Julijaus Cezario istorija būtų pasakojama šiandien ir iš esmės galėtų vykti bet kur.

Lietuvoje kuriate ir su Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru bendradarbiaujate pirmą kartą. Kas čia jus labiausiai nustebino ar sudomino?

Dirbti naujoje, išskirtinėje teatro salėje „Jūra“ – puiki patirtis. Apskritai visa teatro architektūra tampa įdomiu iššūkiu. Tenka rinktis: ar spektaklio scenografija turėtų kaip nors atliepti patį pastatą, ar reikia kurti savarankišką, nuo jo nepriklausantį pasaulį? Pasirinkome antrą variantą. Scenografija turi sukurti autentišką pasaulį – tokį, kuris egzistuoja šioje ypatingoje teatro erdvėje, tačiau nesistengia jos mėgdžioti ar pratęsti jos architektūros.

Dirbate su tarptautine kūrybine komanda ir atlikėjais iš skirtingų šalių. Ar tai įtakoja jūsų meninius sumanymus?

Man muzikiniame teatre ypatingiausias būtent jo universalumas. Jis peržengia kalbų, valstybių sienas ir turi neįtikėtiną galią suburti žmones – tiek tuos, kurie jį kuria, tiek tuos, kurie galiausiai jį patiria. Geriausiai tai pajunti dirbdamas su tarptautine komanda. Susitinka skirtingos kultūros ir požiūriai, tačiau bendras darbas su muzika, erdve, judesiu ir vizualine kalba sukuria savą bendrą kalbą.

Kas jums kaip scenografui ir kostiumų dailininkui įdomiausia kūrybos procese – pirmasis eskizas, pirmoji repeticija su atlikėjais ar akimirka, kai idėjos pagaliau materializuojasi scenoje?

Įdomus ir savaip patrauklus kiekvienas etapas. Mane labai įtraukia pati idėjos paieška, bendras vizualinės kalbos kūrimas, vėliau – ir scenografijos, kostiumų tobulinimas. Taip pat labai įdomi akimirka, kai teatrui pirmą kartą pristatai, ką sukūrei. Galiausiai idėjas reikia įgyvendinti – prasideda darbas su skirtingais teatro padaliniais ir specialistais. Būtent šiame praktiniame procese scenografija iš tikrųjų atgyja.

Žinoma, ypatinga akimirka, kai režisūra, choreografija, scenografija, kostiumai, šviesa ir muzika tampa visuma. Tam tikra prasme tai yra didysis finalas: staiga viskas, ką ilgai kūrėme, susijungia – pagaliau gimsta baroko opera.

Žaneta Skersytė

Lapkričio 24 d. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ klausytojų laukia ypatingas siurprizas – išskirtinio balso atlikėjo, kontratenoro, arba sopranisto, Maayano Lichto pasirodymas. Šis koncertas – reta galimybė pajūrio publikai išgirsti vieną įdomiausių šių dienų operos atlikėjų.

„Viena iš absoliučių tarptautinės operos scenos žvaigždžių“, – apie M. Lichtą rašo Vokietijos leidinys „Ruhr Nachrichten“.

M. Lichtas – reto vyriško balso savininkas, atliekantis repertuarą, kuris daugeliui dainininkų tiesiog nepasiekiamas. Dėl išskirtinio balso ir sceninio meistriškumo jis vadinamas šiuolaikiniu Farinelli. Jo repertuare – baroko ir klasikinės operos herojai, kurių partijas atlikdamas M. Lichtas vokalinę virtuoziką derina su ryškiu sceniniu ekspresyvumu ir emociniu gilumu.

2025 m. M. Lichtas pelnė prestižinį „Oper! Awards“ apdovanojimą kaip geriausias metų debiutantas. Jo karjera šiandien pakilime, o publikos susidomėjimas tik didėja: atlikėjas pasirodo garsiausiose Europos scenose ir festivaliuose –  nuo „Theater an der Wien“ iki „Bayreuth Baroque“, Monteverdi festivalio Kremonoje ir Nyderlandų nacionalinės operos Amsterdame.

Puikiai kritikų vertinamas atlikėjas jau sukūrė pagrindinį vaidmenį Georgo Friedricho Händelio „Kserkse“, įkūnijo Kerubiną Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Figaro vedybos“, Achilą Nicolos Porporos operoje „Ifigenija Aulidėje“, atliko Erodiados dukros (Salomėjos) partiją Alessandro Stradellos oratorijoje „Šv. Jonas Krikštytojas“, soprano partija Johanno Christiano Bacho kantatoje „Amor vincitore“ ir daugelį kitų.

M. Lichtas išsiskiria ne tik tarptautine scenine karjera. Jo pasirodymai socialiniuose tinkluose sulaukia milijonų peržiūrų, o šimtai tūkstančių sekėjų „Instagram“, „TikTok“ ir „Facebook“ platformose rodo, kad išskirtinis operos balsas gali pasiekti ir visiškai naują, jauną auditoriją. Netrukus šį balsą bus galima išgirsti uostamiestyje.

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“ dainininkas pasirodys su Lietuvos kameriniu orkestru ir maestro Modestu Pitrėnu. Skambės Georgo Friedricho Händelio, Antonio Vivaldi, Geminiano Giacomelli, Georges’o Bizet, Josepho Haydno operų arijos ir instrumentiniai kūriniai.

Šįkart dėl Maayano Lichto nereikės vykti į Vieną, Amsterdamą ar Bayreuthą. Jį bus galima lapkričio 24 d. 18.30 val. išgirsti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro salėje „Jūra“. Paskubėkite įsigyti bilietus.

Kanadoje vykusiame 2026 m. jaunių pasaulio plento dviračių čempionate puikiausiai pasirodė Lietuvos komanda, kurioje kartu su klaipėdiete Monika Liutinskaite startavo šilališkiai Matas Kubilius, Augustė Mikutytė ir Augustė Audinytė. Kartu su treneriu Kęstučiu Česaičiu į Monrealį komanda vyko tiesiai iš Kolumbijos, kur treniravosi, aukštikalnių. 

Jaunių pasaulio plento dviračių čempionate geriausiai sekėsi A. Mikutytei. Merginų asmeninėse lenktynėse laikui ji užėmė 11-ą vietą tarp 57 sportininkių iš 34 šalių. 10,6 kilometrų distanciją sportininkė įveikė per 16 min. 8,02 sek. ir nuo pasaulio čempione tapusios lenkės Marios Okrucinskos atsiliko 50,51 sek. Toje pačioje rungtyje A. Audinytė užėmė 35-ąją vietą.

Jaunių vaikinų asmeninėse lenktynėse laikui M. Kubilius tarp 69 finišavusių sportininkų buvo 43-ias.

Grupinėse 80 km lenktynėse jaunių merginų grupėje A. Mikutytė finišavo 38-a, A. Audinytė – 43-ia. Lenktynės prasidėjo solidžiu tempu, grupė greitai ėmė byrėti, o vėliau greitis tik augo. Komanda džiaugiasi, kad pavyko išvengti griūčių ir dviračių gedimų.

„Tikėjomės šiek tiek geresnių pozicijų finišo protokole, bet vietos iškovotos tikrai sunkioje kovoje ir pareikalavo daug valios pastangų“, – po varžybų sakė K. Česaitis. 

Jaunių vaikinų grupinėse 134 km lenktynėse dalyva­vo vienintelis Lietuvos atstovas M. Kubilius. Vien baigti šias lenktynes reikėjo daug pastangų: iš 154 startavusių sportininkų finišo nepasiekė net 70. Trasa neleido atsipalaiduoti nė akimirkai – lygių vietų joje nebuvo, dviratininkai arba leidosi nuo kalno, arba kilo aukštyn. Bendras aukščio prieaugis siekė 2682 metrus. Marius į finišą atvažiavo 80-as.

Čempionatą baigusios Lietuvos sportininkus pagerbė Lietuvos ambasados Kanadoje darbuotojai ir Kanados lietuvių bendruomenės atstovai. Pasak trenerio, jaukiai vakarojant, kalbėta apie Lietuvos dviračių sportą, jaunųjų sportininkų kelią bei pasiruošimą čempionatui.

Daiva BARTKIENĖ

K. ČESAIČIO nuotr.

Rugsėjo 25-26 d. Tauragėje virė oranžinio kamuolio aistros, o keturios ekipos rungėsi dėl pagrindinio prizo – Vytauto Bučnio atminimo taurės. Lygiai prieš metus istorinę pergalę išplėšusi Šilalės „Lūšis“ nenusileido ir šiais metais.

Šiemet V. Bučnio atminimo turnyre susitiko „Lūšies“, „Šilutės–Banduvos“, „Tauragės2“ ir Panevėžio SC komandos. Pirmąją turnyro dieną paaiškėjo, jog finalinėse rungtynėse dėl pagrindinio prizo kovos Šilalės ir Tauragės krepšininkai.

„V. Bučnio turnyre visada rungiasi keturios komandos, kurias atrenka ir į turnyrą pakviečia patys organizatoriai. Išimtis taikoma tik praėjusių metų nugalėtojams, kurie visus metus namuose laiko V. Bučnio taurę. Tai – pereinamasis prizas, kurį po metų laimėjusi ekipa grąžina turnyro organizatoriams ir išlaiko teisę tęsti kovą turnyre“, – apie išskirtinio turnyro taisykles pasakoja Šilalės komandos vadovas Ernestas Aušra.

V. Bučnys (1961–2011) buvo Tauragės verslininkas, daugiau nei dešimtmetį aktyviai rėmęs rajono krepšininkus bei krepšinio komandas. Jo atminimui kasmet rengiamas turnyras, kuriame dėl pagrindinio prizo kovojama itin atkakliai. Pasak E. Aušros, Šilalės krepšininkams V. Bučnio taurę į namus pirmą kartą pavyko parvežti tik pernai, todėl galimybė ją išlaikyti Šilalėje antrą sezoną – svarbus pasiekimas ir komandos pasirengimo įvertinimas.

„Šiuo metu „Lūšies“ sudėtis jau aiški. Šį sezoną turėsime keturis naujokus: Arvydą Toliušį ir Luką Olekauską iš Gargždų, Simą Stonį iš Mažeikių ir šilališkį Martyną Šeputį. Pirmasis šio Regionų krepšinio lygos (RKL) sezono susitikimas „Lūšies“ laukia namų salėje jau spalio 9 d., 19 val.,  priimsime lygos debiutantus iš Vilniaus rajono“, – sirgalius aistringai pradėti naująjį lygos sezoną kviečia E. Aušra.

Šilalės „Lūšies“ vyriausiojo trenerio vairą 2026–2027 m.

sezonu perėmė ilgametis šios komandos žaidėjas Liudas Valantinas. Gynėjo ir lengvojo krašto pozicijose rungtyniavęs krepšininkas yra žaidęs RKL ir NKL čempionatuose, atstovavo Šilutės, Radviliškio, Šakių „Zanavyko“, Tauragės komandoms. 2022 m. su Lietuvos policijos krepšinio rinktine jis iškovojo Europos čempionato bronzą ir buvo pripažintas geriausiu turnyro žaidėju. Šiemet jis vėl įtrauktas į Lietuvos policijos rinktinės sudėtį. L. Valantinas taip pat dirba Šilalės sporto mokyklos krepšinio treneriu, todėl, pasak komandos vadovo E. Aušros, naujosios pareigos „Lūšyje“ pratęsia jo darbą ugdant Šilalės krepšininkus.

Žydrūnė MILAŠĖ

Socialinių tinklų nuotr.

Kvėdarniškis motociklininkas Nerimantas Jucius šį sezoną užbaigė dar vienu reikš­mingu rezultatu – praėjusį savaitgalį pasibaigusiame Baltijos šalių enduro čempionate jis antrus metus iš eilės iškovojo absoliutaus čempiono titulą.

Šių metų čempionatas sportininkui nebuvo lengvas. Viename iš etapų patirta nesėk­mė privertė svarstyti apie pasitraukimą iš kovos dėl titulo, tačiau N. Jucius sezoną baigė iki galo.

„Buvo metas, kai galvojau, kad šiemet Baltijos čempionatas man baigtas, bet nesu iš tų, kurie lengvai pasiduoda ir skuba nuleisti rankas. Kovojau iki galo ir štai rezultatas – ant­rus metus iš eilės parvežu absoliutaus čempiono titulą“, – „Šilalės artojui“ sakė N. Jucius.

Sportininkui tai – ne vienintelis šių metų pasiekimas. N. Jucius metų pradžioje vykusiame Dakare tarp Lietuvos motociklininkų pasiekė aukščiausią rezultatą, tad kitų metų sausį jis greičiausiai vėl stos į Dakaro startą.

„Esu dėkingas savo komandai, rėmėjams, šeimai ir visiems, kurie stebi mano važiavimus, palaiko ir taip motyvuoja. Noriu atsidėkoti visiems ir šį savaitgalį, spalio 3-iąją, nuo 10 val., kviečiu į sezono uždarymo renginį Kvėdarnos enduro trasoje“, – sakė N. Jucius.

Kvėdarnos enduro trasoje vyks sezono uždarymo važiavimai. Juose ketina dalyvauti motociklininkai iš visos Lietuvos. Renginio metu bus galima pabendrauti su N. Juciumi, apžiūrėti jo naudojamą sporto įrangą, taip pat Dakaro varžybose naudotą techniką ir stebėti sportininkų pasirodymus trasoje.

Žydrūnė MILAŠĖ

Pašnekovo asmeninio albumo nuotr.

Įsivaizduokite – šalies geležinkelio mazgai ar automagistralės sutrinka siaučiant geopolitiniams vėjams, o didžiuosiuose prekybos tinkluose tuštėja lentynos. Kiek laiko praeitų, kol miestų gyventojai pajustų realų maisto trūkumą? Šiandieninis globalus pasaulis toks trapus, kad apsirūpinimas maistu jau nebėra buitinė tema – tai nacionalinio saugumo pamatai. Trumpųjų maisto tiekimo grandinių (TMTG) plėtra nėra atsitiktinis eksperimentas, o ilgalaikis prioritetas, kurį perima jau ne viena Vyriausybė.

Tobulinamos taisyklės

Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. stra­teginio plano priemonei „Trum­pos tiekimo grandinės“ iš Europos Sąjungos ir nacionalinio biudžeto bendrai numatyta įspūdinga 10 milijonų eurų suma. Lapkričio mėnesį vėl visi ūkininkai galės teikti paraiškas ir gauti paramą TMTG vystyti. 

Žemės ūkio ministerija, glaudžiai bendradarbiaujanti su socialiniais partneriais ir kitomis institucijomis, kasmet tobulina paramos teikimo taisykles, ieško patrauklesnių sąlygų nesiryžtantiems kooperuotis ir bendradarbiauti ūkiams. 

Nuo priemonės įgyvendinimo pradžios verslo plano išlaidoms paramos intensyvumas padidintas nuo 40 proc. iki 60 proc., praplėstas tinkamų pareiškėjų ratas, nustatyta galimybė realizuoti daugiau įvairių produktų, daugiau privalumų suteikta kooperatyvams, jauniesiems ūki­ninkams ir smulkiems ūkiams. 

Kai projekte bendradarbiauja tik jaunieji ūkininkai, verslo plano įgyvendinimo išlaidoms gali būti taikomas iki 80 proc. paramos intensyvumas. Kai visi projekto dalyviai yra labai smulkūs ūkiai, kurių valdos ekonominis dydis neviršija 16 tūkst. Eur, paramos intensyvumas gali siekti iki 85 proc. Iki 80 proc. intensyvumas taip pat gali būti taikomas projektuose, kuriuose kartu bendradarbiauja jaunieji ūkininkai ir labai smulkūs ūkiai.

Norintys bendradarbiauti trumpųjų tiekimo grandinių da­lyviai dabar gali įsigyti jiems reikalingą specializuotą techniką: mobiliąsias skerdyklas (gyvulininkystės sektoriuje) ir derliaus nuėmimo techniką (daržininkystės, uogininkystės, sodininkystės sektoriuje).

Trys modeliai

Trumpos tiekimo grandinės gali būti kuriamos ar plėtojamos pagal tris modelius:

• 1 paramos modelis – tiesioginis žemės ūkio ir maisto produktų pardavimų skatinimas;

• 2 paramos modelis – žemės ūkio ir maisto produktų pardavimų skatinimas, orientuotas į didesnės apimties realizavimą vietos lygmeniu;

• 3 paramos modelis – žemės ūkio ir maisto produktų realizavimo tinklų (logistikos centrų) kūrimas.

Paramos dydis

Parama skiriama priklausomai nuo projektų sudėtingumo, ūkių gamybinio pajėgumo ir projekto dalyvių skaičiaus:

• iki 150 tūkst. Eur – orientuota į smulkesnius vietos projektus, tiesioginį pardavimą pirkėjams;

• iki 250 tūkst. Eur – skirta regioninio lygmens tinklams, apimantiems didesnę pirkėjų auditoriją;

• iki 1,5 mln. Eur – numatyta logistikos centrams kurti. Maksimalią sumą galima gauti, jei projekte numatytos naujų pastatų statybos, rekonst­ravimas.

Paramos intensyvumas investicijoms siekia iki 60 proc. (jei projektą vykdo jaunieji ūkininkai arba smulkieji ūkiai,  jiems taikomas didesnis intensyvumas – iki 80–85 proc.), o einamosioms bend­radarbiavimo išlaidoms (pavyzdžiui, projektui koordinuo­ti,  transporto išlaidoms) – iki 100 proc.

Projektas turi būti įgyvendinamas kartu su projekto part­neriu (-iais), kuriais laikomi visi trumpos grandinės projekto dalyviai, įskaitant tarpininką. Išimtis daroma tik pripažintiems žemės ūkio ko­operatyvams, kurie gali projektą įgyvendinti savarankiškai. Pareiškėjas, partneriai ir tarpininkas projektą įgyvendina kaip trumpos grandinės projekto dalyviai.

Ko nori, tą ir gauna

Teorija be praktikos – tik skaičius popieriuje. Norint pamatyti, kaip veikia trumpoji grandinė, galima užsukti į ūkininko Rimo Noraus ūkį: Kauno ir Lazdijų rajonuose jis puoselėja 21 hektaro lazdynų plantacijas ir augina bites. Po ilgų bandymų, stebėjimų R. Norus sako susodinęs tik geriausiai derančias ir lietuvių labiausiai vertinamas veisles.

Žmogus, kurio pavardė yra tarsi puikus sinonimas frazei „ko noriu, tą gaunu“, yra gyvas įrodymas, kaip smulkusis ūkininkas, atsisakęs perpardavinėtojų diktato, gyvena pagal savo taisykles. R. Norus ne tik pats asmeniškai prekiauja ūkininkų turgeliuose, bet yra ir iniciatyvos „Kaimas į namus“ dalyvis. Čia nėra sandėlių, tarpininkų ar ilgų tiekimo grandinių – produktai keliauja tiesiai iš ūkio į namus. Pirkėjai atvyksta ir į ūkį: šviežius riešutus jie graibsto dėžėmis, nes patinka šviežia ir ekologiška produkcija. O štai užsienio pirkėjai riešutais nesidomi, nes jiems kelios tonos – ne derlius.

Šis augintojas neturi reikalų su prekybos tinklais. Kaip pats sako, jie nenori mokėti iš anksto, todėl jis neketina atiduoti greitai gendančio derliaus ir laukti malonės. Rezultatas? Pirkėjai vertina kokybę: riešutų aruodai ištuštėja per 1–2 mėnesius. Beje, ūkininkas prekiauja ir riešutų sodinukais. 

Nors šiemet šalnos ir sunaikino riešutų derlių, ūkininkas nenusimena ir tikisi, kad kitais metais gamta nebus tokia kaprizinga. 

Pasirengimas lapkričiui

Pareiškėjai, planuojantys investuoti į trumpąsias tiekimo grandines, savo veiklą turėtų planuoti jau dabar – rengti kokybiškus verslo planus ir, svarbiausia, rasti patikimus partnerius bendrai veiklai. 

Paraiškos pagal Strateginio plano priemonę „Trumpos tiekimo grandinės“ bus renkamos nuo lapkričio 2 d. iki gruodžio 30 d.

Žemės ūkio ministerija labai tikisi, kad šįkart aktyvesnės bus ir vietos savivaldos bei viešojo maitinimo įstaigos.

Aktualią informaciją apie paramos teikimo taisykles ir vertinimo kriterijus rasite čia.

Artėjame prie dvejų metų ribos, kai per Seimo rinkimus dauguma Lietuvos žmonių pasirinko politikus, žadėjusius „valstybę, kuri veikia“. Šio šūkio esmė buvo kita, tačiau sunku ginčytis, jog veiksmo per dar nė pusės kadencijos laiką buvo išties daug. Tik klausimas, kiek iš jo buvo naudos valstybei.

Ar dar kas pamena, kai tuometė Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė, ilgai laikyta galima būsima premjere, netikėtai paskelbė, jog dėl savo amžiaus ir sveikatos Vyriausybei vadovauti negalėtų? 2024-ųjų lapkritį ji pareiškė esanti beveik 65-erių ir įvertinusi, kiek jėgų reikalautų premjerės darbas. Netrukus paaiškėjo, kad Briuselis tokiam amžiui, regis, nėra kliūtis – V. Blinkevičiūtė grįžo į Europos Parlamentą, o LSDP į premjerus pasiūlė Gintautą Palucką.

O tuoj po to socialdemokratai turėjo aiškinti ir kitą rinkimų kampanijos posūkį. Prieš rinkimus LSDP skeptiškai vertino galimybę dirbti su Remigijaus Žemaitaičio vadovaujama „Nemuno aušra“, tačiau po rinkimų ši partija tapo valdančiosios koalicijos dalimi. 2024 m. lapkričio 11 d. LSDP, Demok­ratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ ir „Nemuno aušra“ pasirašė koalicijos sutartį. G. Palucko Vyriausybė darbą pradėjo su gausia valdančiąja dauguma ir Prezidento Gitano Nausėdos palaikymu. Šalies vadovo palankumą tuometė opozicijos lyderė konservatorė Ingrida Šimonytė net pavadino ketvirtojo koalicijos partnerio vaidmeniu.

Tačiau politinis medaus mėnuo truko neilgai. 2025 m. liepą G. Paluckas atsistatydino iš premjero ir LSDP pirmininko pareigų. Socialdemokratams teko iš naujo ieškoti Vyriausybės vadovo, buvo pasirinkta Inga Ruginienė, 2025 m. rugpjūtį jos kandidatūrą patvirtino Seimas.

Atrodė, politinis stabilumas pagaliau rastas. Tačiau ir šiam etapui nebuvo lemta trukti ilgai. 2026 m. birželį, keičiantis valdančiosios koalicijos sudėčiai, I. Ruginienės Vyriausybė atsistatydino, LSDP nutraukė koalicijos sutartį su „Nemuno aušra“, o naujoje daugumoje jos vietą užėmė Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcija. Į premjero postą socialdemokratai delegavo partijos pirmininką Mindaugą Sinkevičių.

Liepos 14 d. priesaiką davė jau 21-oji Vyriausybė, vadovaujama M. Sinkevičiaus. Tai – trečiasis socialdemokratų ministrų kabinetas po 2024 m. Seimo rinkimų. Dabar naująją daugumą sudaro LSDP, Demokratų sąjunga

„Vardan Lietuvos“ ir Lietuvos valstiečių, žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos, turinčios 75 balsus Seime.

Ar ši Vyriausybė sugebės išvengti pirmtakų likimo? Atsakymo šiandien nėra. Tačiau jau dabar akivaizdu, jog socialdemokratų valdžios istorijoje per nepilnus dvejus metus veiksmo užteko kelioms kadencijoms.

Reitingų kritimą partija mėgino stabdyti, tačiau vidinių problemų nuo to nesumažėjo. Priešingai – pastaraisiais mėnesiais jos vis dažniau iškyla į viešumą. Vienas ryškesnių epizodų – Kęstučio Vilkausko istorija. Liepos mėnesį LSDP vadovybė nusprendė pakeisti jį Seimo Kultūros komiteto pirmininko poste, tačiau K. Vilkauskas atsisakė pasitraukti. Neeiliniame komiteto posėdyje liepos 14 d. balsai pasidalijo po lygiai – keturi parlamentarai balsavo už jo atšaukimą, keturi – prieš. Vėliau, po pokalbio su M. Sinkevičiumi, K. Vilkauskas vis tik pasiryžo komiteto vadovo postą perleisti buvusiai kultūros ministrei Vaidai Aleknavičienei.

Tačiau šis konfliktas buvo tik vienas iš signalų, kad LSDP viduje ne viskas taip vieninga, kaip norėtųsi demonstruoti. Štai buvusi krašto apsaugos ministrė Dovilė Šakalienė jau kurį laiką negali grįžti į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą. Rugsėjo pabaigoje ji viešai prabilo ir apie galimą politinės karjeros pabaigą. Politikė teigė, jog apie savo politines perspektyvas kol kas negalvoja, tačiau neatmetė galimybės po 2028 m. pasitraukti iš politikos.

Panaši istorija nuskambėjo ir su Laura Asadauskaite, kai į viešumą išlindo jos konfliktas su partijos vadovybe. Olimpinė čempio­nė į LSDP atėjo tikėdamasi daugiau įtakos sporto politikai, tačiau vasarą neteko Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos pirmininkės pareigų. Politikė pareiškė, jog esą apie tokį sprendimą sužinojo iš žiniasklaidos ir apkaltino M. Sinkevičių jai melavus.

Rugsėjį ji jau patvirtino svarstanti galimybę palikti LSDP ir jos frakciją Seime. Konfliktas susijęs ne tik su asmeniniais santykiais – parlamentarė ilgą laiką kritikavo ir socialdemokratų inicijuojamą sporto valdymo pertvarką.

Dar vienas nemalonus epizodas – skandalas dėl vakarėlio Krašto apsaugos ministerijoje. Nors LSDP frakcijos Seime seniūnė Orinta Leiputė ministro Roberto Kauno atsiprašymą dėl beveik 48 tūkst. eurų vakarėliui pavadino teisingu jo poelgiu, vis tik akivaizdu, jog tokie dalykai partijai ypač neparankūs, kai ji pati deklaruoja atsakomybę ir būtinybę taupyti.

Ir būtent čia atsiranda dar vienas įdomus balsas – LSDP senbuvio, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Algirdo Syso. Jo pozicija ne visada patogi pačiai partijai: politikas ne kartą perspėjo apie finansines naujų sprendimų pasekmes. Pavyzdžiui, svarstant 2027 m. biudžetą jis siūlo atsisakyti valstybės skatinamosios įmokos antrajai pensijų pakopai ir apie 300 mln. Eur skirti mažas pajamas gaunantiems pensininkams. Tai svarbu todėl, kad, artėjant savivaldos rinkimams, politikams natūraliai kyla pagunda kalbėti apie tai, ką galima pažadėti rinkėjams. Tačiau pažadai turi vieną nemalonią savybę – anksčiau ar vėliau už juos tenka mokėti iš valstybės biudžeto.

Vidinės kovos partijose paprastai sustiprėja artėjant rinkimams, kai tampa svarbu ne tik tai, kas bus padaryta, bet ir kas galės pasakyti, kad būtent jis tai padarė. LSDP atveju šiandien galima matyti ir kitą įtampą – tarp politikų, kuriems svarbus artėjantis rinkimų ciklas, ir tų, kurie pirmiausia vertina sprendimų kainą bei ilgalaikes pasekmes.

A. Sysas priklauso antrajai kategorijai. Jis ne kartą kalbėjo apie finansines ribas ir būtinybę vertinti, iš kur bus paimti pinigai naujiems įsipareigojimams. Tokia pozicija politikui, ypač valdančiosios partijos atstovui, nėra pati patogiausia. Juk rinkėjui daug maloniau girdėti apie naujas išmokas, lengvatas ir reformas, negu apie tai, jog pinigų viskam neužtenka. Tačiau būtent čia ir slypi pagrindinis dabartinės valdžios paradoksas.

Veiksmo valstybėje tikrai netrūksta. Pasikeitė premjerai, koalicijos partneriai, ministrų kabinetai, partijos vadovai, komitetų pirmininkai. Vieni politikai traukiasi, kiti grįžta, treti svarsto palikti partiją. Vyriausybės keičiasi greičiau, nei visuomenė spėja įsiminti jų programas. Bet esminis klausimas: ar nuo to valstybė tampa veiksmingesnė? Nes daug judesio dar nereiškia prog­reso. Juk ir stipriai burzgiantis bei dūmus leidžiantis automobilio varik­lis nėra sklandžios kelionės ženklas. Priešingai – tai gali būti labai aiškus signalas, jog metas sustoti ir pagaliau pasižiūrėti, kas su tuo varikliu negerai.

Andrius NAVICKAS

Praėjusį penktadienį jau tryliktą kartą įteikti tradiciniai „Pienių“ apdovanoji­mai – pa­gerbti didžiausi, efektyviausi ir sparčiausiai augantys pieno ūkiai. Tarp jų – ir mūsų krašto ūkininkai. 

„Šilalės artojo“ inform.

Žemės ūkio ministerijos nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Šilalės savivaldybės taryba patvirtino naują vietinės reikš­mės kelių remonto eiliškumo sąrašą, pagal kurį bus skiriamas Kelių priežiūros ir plėtros prog­ramos finansavimas kelių remontui. Didžiausios diskusijos kilo dėl daugiau nei 3 kilometrų kelio į Prezidento Aleksandro Stulginskio tėviškę. Mero suda­rytos komisijos sprendimu, jis į naująjį sąrašą net neįtrauktas, nors pagal eilių sudarymo metodiką turėjo būti vienas pirmųjų. Opozicija šį sprendimą įvertino kaip nepagarbą iš mūsų krašto kilusiam Prezidentui bei aplinkinių kaimų gyventojams.

Daiva BARTKIENĖ

Remigijaus ŽIAUBERIO nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74

Baigusi matematikos studijas, šilališkė Vaiva Narkutė dešimtmetį Vilniuje kūrė karjeros siekiančio šiuolaikinio žmogaus gyvenimą. Ji turėjo viską – įdomią veiklą, lanksčias darbo sąlygas, leidusias darbuotis iš bet kurios pasirinktos šalies, solidų atlygį. Tačiau jaunos profesionalės tas netenkino: patogumų jai nepakako – trūko prasmės. Nuo šio rugsėjo V. Narkutė –  Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazijos matematikos mokytoja.

Jūratė KIELĖ

Pašnekovės albumo nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 74