Higienos institutas paskelbė interaktyvų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės žemėlapį, leidžiantį palyginti skirtingų Lietuvos savivaldybių rodiklius. Šilalės rajono situacija nėra džiuginanti – mūsų rajono gyventojų vidutinė gyvenimo trukmė yra viena mažiausių tarp kaimyninių savivaldybių, o skaičiai rodo, jog Tauragės ir Kelmės rajonų gyventojai vidutiniškai gyvena maždaug dviem metais ilgiau nei šilališkiai, Plungės rajone šis skirtumas siekia net penkerius metus.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Pirmadienį Žadeikių seniūnijos vienkiemyje jaunas vyras sumušė sodybos šeimininkę. Kadangi moteris neseniai buvo pardavusi galvijų bandą, kaimynai svarsto, ar užpuolimas galėjo būti susijęs su pinigais. Policija šią versiją neigia.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Bandymas „sutvarkyti“ artimojo problemas kartais gali baigtis dar rimtesnėmis pasekmėmis. Tuo įsitikino 55-erių Plungės gyventojas, policijos akiratin patekęs dėl suklastoto dokumento.

Žydrūnė MILAŠĖ

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

Labiausiai sukrėtęs pirmosios rugpjūčio pusės įvykis buvo prokuratūros surengta spaudos konferencija, kurioje paskelbta apie sunkius kaltinimus dviem Vilniaus arkivyskupijos dvasininkams. Vienam jų pareikšti kaltinimai dėl disponavimo pornografiniais vaizdais, kuriuose vaizduojami nepilname­čiai, kitas kaltinamas seksualiniu keliolikos nepilnamečių išnaudojimu, kuris, kaip įtariama, galėjo tęstis daugiau nei du dešimtmečius. Per tą laiką kunigas tarnavo įvairiose parapijose, dalyvavo daugybėje viešų renginių, bendravo su bendruomenėmis, kartu su juo fotografavosi politikai ir visuomenės veikėjai. Todėl ši istorija kelia ne tik siaubą, bet ir neišvengiamus klausimus: nejaugi niekas nepastebėjo nusikalstamo elgesio?

Bažnyčia yra institucija, kurioje susitinka skirtingų kartų žmonės. Vaikai ruošiasi Pirmajai komunijai, dalyvauja katechezės užsiėmimuose, tampa ministrantais, įsitraukia į parapijų veiklą. Kunigas dažniausiai yra laikomas moraliniu autoritetu, žmogumi, kuriuo pasitikima ir kurio žodis turi didelę reikšmę. Būtent todėl dvasininko padarytas nusikaltimas sukrečia ypač stipriai. Autoritetas, pasitikėjimas ir institucinė galia gali tapti priemonėmis manipuliuoti silpnesniu žmogumi. Vaikai dažnai nesugeba pasipriešinti suaugusiajam, kurį buvo mokomi gerbti ir klausyti. Dar sudėtingiau jiems apie patirtą smurtą prabilti artimiesiems. O kai kurie nukentėjusieji, net ir išdrįsę papasakoti apie savo išgyvenimus, susiduria su nepasitikėjimu, abejonėmis ar net kaltinimais.

Apie seksualinį išnaudojimą bažnyčioje pasaulyje kalbama jau ne vieną dešimtmetį. Atlikti tyrimai įvairiose valstybėse atskleidė tūkstančius dvasininkų ir vienuolių padarytų seksualinio pobūdžio nusikaltimų. Vatikanas reagavo griežtindamas reikalavimus vyskupams ir pabrėždamas prevencijos bei skaidraus tyrimų proceso svarbą. Tačiau tenka pripažinti, jog Lietuvoje ilgą laiką buvo puoselėjamas įsitikinimas, kad ši problema mūsų šalyje nėra tokia opi. Dalis dvasininkų daugiau dėmesio skyrė kalboms apie visuomenės nutolimą nuo Bažnyčios ar mažėjančią pagarbą religijai, tuo tarpu jos pačios vidinės problemos dažnai likdavo nuošalyje.

Nors užuominų ir raginimų kurti patikimą ir skaidrią reagavimo į galimus seksualinio išnaudojimo atvejus sistemą vis atsirasdavo, bet viskas taip ir nuslopdavo. Neatsitiktinai, matyt, prieš kelerius metus atsirado ir katalikų pasauliečių iniciatyva „Svarbus reikalas“, raginusi į skundų nagrinėjimą įtraukti nepriklausomus specialistus ir skatinti aukas nebijoti kreiptis pagalbos.

Šiandien jau žinome, kad perspėjimų būta ne be pagrindo. Vatikanas skelbė rekomendacijas, pasauliečiai reiškė susirūpinimą, tačiau niekas neatkreipė dėmesio jog vienas (?) iš dvasininkų, kaip įtariama, daugelį metų galėjo vykdyti nusikalstamas veikas ir tuo pat metu eiti atsakingas pareigas parapijose.

Nusikaltimų pasitaiko įvairiose profesijose, todėl būtų neteisinga teigti, kad jie būdingi tik dvasininkams. Tačiau kunigo tarnystė grindžiama pasitikėjimu, todėl kiekvienas toks atvejis verčia klausti, ar tikrai per daugiau nei du dešimtmečius nebuvo nė vieno sig­nalo, kuris būtų paskatinęs atidžiau įvertinti situaciją.

Bažnyčios valdymo sistema yra paremta aiškia atsakomybių grandine. Klebonas savo parapijoje turi daug įgaliojimų, tačiau kartu yra pavaldus vyskupui. Todėl natūraliai kyla klausimas, ar kontrolės mechanizmai veikė tinkamai.

Žinoma, kol vyksta tyrimas, kategoriškiems vertinimams vietos nėra. Tačiau dar pavojingesnis už atskirus nusikaltimus gali būti institucinis abejingumas. Jei į galimus pažeidimus nebuvo reaguojama arba buvo apsiribota formaliais sprendimais, problema tampa ne vieno žmogaus, bet visos sistemos atsakomybe. Neatsitiktinai ir po Vilniaus arkivyskupo Gintaro Grušo viešo pareiškimo pasigirdo daug kritikos. Žmonės tikėjosi ne tik apgailestavimo ar bendrų frazių, bet ir aiškių atsakymų: kokios konkrečios priemonės bus taikomos, kaip bus stiprinama prevencija ir kokią atsakomybę prisiims Bažnyčios vadovybė.

Suprantama, jog žmonės šiandien jaučia pyktį, nusivylimą ir net išdavystę. Kai kraupiai nusikalsta tie, kurie turėjo būti moraliniai autoritetai, sukrėsti būna ne tik pavieniai žmonės, bet ir visa bendruomenė. Todėl būtų klaida šią tragediją paversti dar viena tema, kuri po kelių savaičių nugrimztų į užmarštį. Ši krizė turėtų paskatinti rimtą pokalbį apie atsakomybę, kontrolę, skaidrumą ir bendruomenės vaidmenį.

Bažnyčia nėra vien dvasininkų institucija ar nuosavybė. Ir ne klebonas ar vyskupas, o Jėzus Kristus savo kančia išgano mus. Bažnyčią sudaro visi tikintieji. Todėl abejingumas negali tapti išeitimi. Negalime ignoruoti nė vieno atvejo, kai piktnaudžiaujama tarnyste ar autoritetu. Kita vertus, negalime absoliutinti – svarbu remti ir palaikyti tuos dvasininkus, kurie sąžiningai ir atsakingai atlieka savo misiją.

Rašyti ir kalbėti šia tema yra sunku. Tokiose situacijose nebūna paprastų ir greitų sprendimų. Tačiau viena aišku: tyla ir nenoras kelti nepatogius klausimus niekada netaps apsauga. Todėl šiandien svarbiausia yra ne ieškoti pasiteisinimų, o kalbėtis bend­ruo­menėse, parapijose, maldos grupėse ir šeimose apie tai, ką galime padaryti, kad bažnyčios išliktų saugiomis erdvėmis visiems, o ypač tiems, kuriuos privalome saugoti labiausiai – vaikams.

Andrius NAVICKAS

Senjorai sukčiais dažnai patiki ne iš naivumo. Atvirkščiai – nusikaltėliai taikosi į šios kartos stiprybę: padorumą, pasitikėjimą žmonėmis ir pagarbą institucijoms. Siekdamos padėti gyventojams atpažinti sukčius, telekomunikacijų bendrovė „Telia“ ir Lietuvos policija parengė trumpą atmintinę, kurią rekomenduoja atsispausdinti ir laikyti matomoje vietoje namuose: prie telefono, ant šaldytuvo ar kt.

Sukčiai taikosi į vertybes

Pinigų plovimo prevencijos kompetencijų centro duomenimis, šių metų antrąjį ketvirtį Lietuvoje užregistruoti beveik 4 tūkst. sukčiavimo atvejų – šeštadaliu daugiau nei per pirmus tris šių metų mėnesius. Vien nuo balandžio iki birželio nusikaltėliai iš žmonių ir įmonių bandė išvilioti daugiau kaip 13 mln. eurų, didesnę dalį operacijų pavyko sustabdyti, tačiau nusikaltėliai vis tiek padarė apie 5 mln. Eur nuostolių.

Pasak Julijos Markeliūnės, „Telia“ įvairovės ir įtraukties vadovės, į sukčių pinkles pakliūna ir labai protingų, apsiskaičiusių žmonių. Klaidinga manyti, jog senjorai tampa taikiniu dėl savo naivumo. Sukčiai ciniškai atakuoja šios kartos vertybes. Vyresni žmonės užaugo aplinkoje, kurioje duotas žodis turėjo svorį, o institucijos kėlė pagarbą. Todėl nusikaltėliai išnaudoja ne senjorų silpnybes, o jų padorumą.

„Matome, kaip senjorams vaizdo skambučiu paskambina ir policijos tyrėju prisistato uniformuotas nepažįstamasis. Ka­dangi už jo matosi policijos nuovados vaiz­das, auka net nesuabejoja jo tapatybe. Sukčius kreipiasi vardu bei pavarde, padiktuoja tikslų adresą, pasitikslina, ar žmogus tebesinaudoja konkrečiu banku. Tuomet meluoja, neva nutekėjus duomenims, kažkas pavogė jo tapatybę ir dabar bando paimti greitąjį kreditą. Išsigandęs senjoras gerbia pareigūną, stengiasi elgtis pilietiškai, todėl sutinka padėti tyrimui ir pats atiduoda prisijungimus“, – Lietuvoje pasitaikusią istoriją apibūdina J. Markeliūnė.

Svarbiausia – neskubėti

Susidūrus su netikėta, stresine situacija, kurią dirbtinai sukuria sukčiai, bet kam sunku kritiškai vertinti informaciją. Vis tik, vyresniame amžiuje natūraliai kinta informacijos apdorojimo greitis, todėl patiriant didžiulį psichologinį spaudimą, laiku atpažinti klastą gali būti dar sunkiau.

„Sukčiai vagia ir pinigus, ir pasitikėjimą kitais. Supratusius apgaulę žmones dažnai užgula gėda, todėl jie pasirenka tylėti. Nusikaltėliai yra puikiai perpratę šią psichologiją ir nuolat keičia kaukes: jei nesuveikia gąsdinimas, jie bando kurti šiltą, artimą santykį. Privalome garsiai kalbėti apie tai, kad pakliūti į sukčių pinkles nėra kvailumo požymis“, – teigia ekspertė.

„Svarbiausia taisyklė – sustoti. Jei pokalbio metu jūsų prašo atskleisti prisijungimo duomenis, PIN kodus, pervesti pinigus ar atlikti kitus skubius veiksmus, pokalbį reikėtų nedelsiant nutraukti. Tikras policijos pareigūnas ar banko darbuotojas tokių duomenų telefonu neprašo. Net jei skambinantis asmuo žino jūsų vardą, adresą ar kitą asmeninę informaciją, tai dar nereiškia, kad juo galima pasitikėti. Kilus bent menkiausiai abejonei, visuomet verta pasitarti su artimaisiais arba pačiam susisiekti su institucija oficialiais kontaktais“, – pabrėžia Policijos departamento Komunikacijos skyriaus patarėja Revita Janavičiūtė. 

Ekspertai primena, kad bankų, policijos ir kitų institucijų darbuotojai niekada neprašo telefonu atskleisti interneto banko prisijungimų, „Smart-ID“ ar „Mobile-ID“ PIN kodų, mokėjimo kortelių duomenų ar kitos jautrios informacijos.

Atmintinė, kuri gali padėti apsaugoti save

„Telia“ ir Lietuvos policija parengė trumpą atmintinę, skirtą laikyti matomoje vietoje namuose. Ji primena svarbiausius sukčių atpažinimo požymius ir veiksmus, kuriuos verta atlikti sulaukus įtartino skambučio ar žinutės. 

Atmintinę rekomenduojama pasikabinti dažnai matomoje vietoje, pavyzdžiui, kur įprastai laikote telefoną, šalia sieninio kalendoriaus, ant šaldytuvo ar šalia televizoriaus. Netikėto skambučio metu ji gali tapti priminimu, kuris padės sustoti, nepasiduoti emocijoms, pasitarti su artimaisiais ir nepriimti skubotų sprendimų. Atmintinėje galima patiems įrašyti savo banko ir ryšio operatoriaus numerius, kad prireikus, būtų galima susisiekti ir pasitikslinti informaciją arba pranešti apie sukčiavimo atvejį.

Ekspertai primena: jei kyla bent menkiausia abejonė, pokalbį reikėtų nutraukti, patiems susisiekti su banku ar institucija oficialiais kontaktais ir pasitarti su artimaisiais. Būtent tokia trumpa pauzė dažnai tampa svarbiausia apsauga nuo sukčių. O nukentėjus nuo sukčių – nesigėdyti ir kiek įmanoma greičiau pranešti policijai, savo bankui ir artimiesiems. 

Vyresni derkintiškiai ir jų kaimynai pamena (o ir aš ne kartą savo rašiniuose minėjau), kad Derkintai buvo stipriai pelkėtas kaimas: sausesnius kalvelių plotelius supo nedidelės krūmais apaugusios šlapynės, per jas į Traukšlį – Lokystos intaką tekėjo keli upeliukai. Aukštesnėse vietose Derkintų kaimo gyventojai statėsi trobesius (budinkus) ir dirbo žemę, nors kalvelių dirvožemis buvo jaurinis ir menkai derlingas. Žemesnės buvo naudojamos kitam tikslui – iš jų buvo kasamos durpės.

Kodėl torpės ir torpėmis?

Kaimas beveik neturėjo miško. Tik kelios šeimos, formaliai priskiriamos Zobielijos kaimui, valdė miškingesnius plotus. Tačiau šildytis reikėjo visiems. Gamta derkintiškius nuskriaudė miškais, bet kartu apdovanojo iškastiniu kuru. Vargu ar buvo bent vienas ūkis, neturėjęs savo, kad ir nedidelio, kelių arų durpyno (torpyno). Pavyzdžiui, mano tėvų 14 ha ūkyje buvo net trys: mažasis (kelių arų), vidutinis (apie 10 arų) ir didysis (daugiau kaip 0,5 ha). Žinoma, jie neprilygo Klabų, dar vadinamam Bokštų–Klabų, durpynui, kurio plotas siekė beveik 100 ha.

Kaimuose, turėjusiuose gausių iškastinio kuro išteklių, natūraliai susiformavo jų gavybos technologijos ir savitos kultūrinės tradicijos. Tų tradicijų visumą galima pavadinti durpėmiu. Žinoma, Derkintai šiuo požiūriu nebuvo išskirtiniai. Durpės buvo kasamos visoje Lietuvoje. Vienur jos buvo pjaunamos kastuvais, formuojant įvairaus dydžio briketus (kastinis būdas), kitur naudota pramoninė technika, o dar kitur taikyta sudėtingesnė masės apdorojimo technologija – mintinis būdas. Būtent pastarasis buvo paplitęs Derkintuose. Durpių kasimas, mynimas ir džiovinimas sudarė tris pagrindinius technologinio proceso etapus, todėl visas šis darbas buvo apibūdinamas vienu žodžiu – durpėmis.

Derkintuose ir aplinkiniuose kaimuose šis procesas turėjo savitų bruožų, todėl tolesniame pasakojime vartosiu derkintiškių ir apskritai žemaičių dūnininkų naudotus terminus. Pradėkime nuo pagrindinio šio pasakojimo žodžio – durpės. Dūnininkų tarmėje jos vadina­mos torpėmis. Todėl ir visi vediniai išlaiko tą pačią šaknį: tor­pynas, torpynė, torpėmis, o durpyne augantys augalai vadinami torpojais (bendrine kalba – durpojais).

Žodis torpynė turėjo dvi reikš­mes. Plačiąja prasme jis reiškė visą šlapynę su joje slypinčiais durpių klodais. Tokiu atveju tikslesnis būtų žodis torpynas (durpynas). Siaurąja prasme torpynė buvo vandens pripildyta duobė, kuri po kiekvienos vasaros išsiplėsdavo dar keliais kvadratiniais metrais. Tokios torpynės, kurių gylis siekdavo nuo vieno iki dviejų su puse metro, tapdavo ne tik puikiomis maudyklomis, bet ir žuvų veisyklomis. Jose veisdavosi karosai, lynai, o kartais užaugdavo ir nemažų lydekų. Ilgainiui vandens telkiniai užželdavo augalais – torpojais.

Durpių gavyba Derkintuose baigėsi apie 1970-uosius. Tuo pačiu metu prasidėjęs melio­ra­cijos vajus pavertė kaimą be­veik bepelke teritorija. Vandenį iš buvusių šlapynių, pelkių ir torpynių ėmė surinkti per Traukšlio vagą iškastas melioracijos kanalas. 

Žodis torpės yra puikus indoeuropiečių kalbų bendros kilmės pavyzdys. Jo šaknis, patyrusi nedidelių pokyčių, išliko daugelyje šiuolaikinių Europos kalbų. Indoeuropiečių prokalbėje derb reiškė kažką suspausto, suplakto ar panašaus į kuokštą. Vėliau įvairiose kalbose ši forma virto į torf arba turv. Anglų kalboje vartojami žodžiai turf ir peat, vokiečių, rusų bei lenkų – torf, estų – turvas, suomių – turve, prancūzų – tourbe, ispanų – turba, švedų – torv, o prūsų kalboje aptinkamos formos turpe ir tūrpe. Didžiausią pokytį patyrė latvių kalba, kurioje durpes žymi žodis kūdra. Sanskrito kalboje vartojama forma darbha. Skandinavų sagose minimas Torf-Einarras (Torpė-Einaras), kuris, pasak legendų, pirmasis išmokė vietos gyventojus naudoti durpes kurui, nes salose stigo medienos. Tikėtina, kad lietuviai, taip pat ir žemaičiai, durpių gavybos būdus sukūrė savarankiškai. 

Lietuvos teritorija ilgą laiką buvo miškinga ir retai apgyvendinta, todėl kurui pakako medienos. Dėl šios priežasties durpių naudojimas čia paplito vėliau nei Vokietijoje, Airijoje ar Nyderlanduose. Kai kurie rašytiniai šaltiniai liudija, kad germanų kraštuose durpės šildymui buvo naudojamos dar iki Kristaus gimimo.

Torpės – organinė degioji nuosėdinė uoliena, susidariusi iš pelkių augalijos liekanų, kurios dėl vandens pertekliaus ir deguonies stokos nevisiškai mineralizavosi. Pagal struktūrą durpės skirstomos į plaušines (mažai susiskaidžiusias) ir amorfines (gerai susiskaidžiusias), o pagal susidarymo sąlygas – į žemapelkines, aukštapelkines ir tarpines. Taip pat išskiriami jų potipiai – raistinės, plynraistinės ir plyninės durpės.

Kas yra durpės, daugeliui žmonių žinoma ir šiandien. Net ir tie, kurie nėra matę, kaip jos kasamos, yra matę durpių maišus prekybos centruose arba patys jas naudoję sodininkystėje, maišydami su juodžemiu ar skurdesniu dirvožemiu.

Aukštapelkinės torpės daž­niau­siai yra kimininės kilmės ir ne­retai dar nevisiškai susiskaidžiu­sios. Žemapelkinės torpės – tai iki juodos, vientisos masės perpuvę įvairūs torpynų augalai, arba torpojai. Ir vienos, ir kitos kaupia didelius anglies dioksido kiekius, todėl klimato kaitos specialistai vis dažniau kalba apie šlapynių atkūrimo būtinybę.

Nedideli Derkintų torpynėliai priklausė žemapelkiniam tipui. Juose slūgsojusios torpės buvo amorfinės, todėl jų gavybai taikytas mintinis būdas. 

1958 m. vasarą man pačiam teko uždarbiauti Bokštų–Klabų torpyne, esančiame maždaug už trijų kilometrų nuo Derkintų. Ten buvo taikoma visiškai kitokia – aukštapelkinių durpių kastinė – technologija. Paprastais kastuvais kimininės torpės buvo pjaunamos vienodo dydžio briketais ir iš karto džiovinamos. Kai kurie darbininkai naudojo specialiai durpėms pritaikytus kastuvus. Stipriai susiskaidžiusios žemapelkinių torpių masės buvo gerokai birios. Džiūdamos jos dar labiau aižėdavo ir subyrėdavo, todėl tekdavo jas skiesti vandeniu, homogenizuoti, t. y. minti, ir tik tada džiovinti.

Albinas BAGDONAS

(Bus daugiau)

Kovoti už savo valstybę yra aukščiausias patriotizmo laipsnis ir tam turi ruoštis kiekvienas savo krašto ateitimi besirūpinantis pilietis. Tokia mintimi interviu pradėjo 20 metų Lietuvos kariuomenėje tarnavęs ir tarptautinėse taikos misijose dalyvavęs atsargos majoras Albertas Daugirdas. Sausio 13-ąją Aukščiausiąją tarybą gynęs pilietinio pasipriešinimo ekspertas pasidalijo su „Šilalės artojo“ skaitytojais mintimis apie šių dienų geopolitines grėsmes, valstybės gynybą ir lyderystės iššūkius.

Daiva BARTKIENĖ

Pašnekovo asmeninio archyvo nuotr.

Panikos atakos ištiktas žmogus beveik neabejoja – stoja širdis. Tik vėliau, gydytojams patvirtinus, kad pavojaus gyvybei nėra, ieškoma tikrųjų šios būklės priežasčių.

„Panikos ataka yra staigus ir intensyvus nerimo bei baimės priepuolis, kuris dažnai pasireiškia širdies pla­kimu, prakaitavimu, drebuliu, kvėpavimo sunkumais“, – sako psichologas-psichoterapeutas Erikas Siudikas. 

Rasa KASPERAVIČIŪTĖ-MARTUSEVIČIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 62

„Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti. Nors atrodo, kad daugeliui smalsumo bei entuziazmo dažniausiai užtenka, vis dėlto vyresnius vaikus neretai sukausto baimė, ypač kai jie pradeda lygiuotis į kitus. Kiekvienas esame unikalus, ir tuo šis pasaulis yra žavus – o kūryboje tai yra tikra vertybė“, - sako Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centro Dailės ir dizaino studijos mokytojas Gabrielius Kuliešius.

Plačiau šiame interviu.

Papasakokite apie save. Ką mėgstate veikti, kai nekuriate ir nemokote?

Esu menininkas, dailės mokytojas ir restauratorius. Nors baigiau skulptūros restauravimo studijas, mane žavi ne tik tai. Fotografijos ir dailės, o apskritai ir įvairių menų sintezė – štai kas man įdomu! Ypač mėgstu fotografuoti senaisiais fotoaparatais, didelio formato kameromis, o vaizdams išgauti pasitelkti analogines technikas. Turiu net savo projektą „Juostajuosta“ – su juo dalyvauju šventėse, pavyzdžiui, „Juodkrantės kurorto dienose“ ir privačiuose renginiuose. Dažniausiai naudoju  inversinę techniką, kurios metu tiesiai ant fotopopieriaus iš karto išryškėja portretai. Manau, jeigu fotografas talentingas, jo darbai prilygsta tikrųjų senųjų meistrų paveikslams.

Taip pat pastaruoju metu daug laiko atima ir naujas hobis – buriavimas. Šioje srityje tikrai daug romantikos, kuri mane pakerėjo. Lemtinga akimirka, suvedusi mane su burėmis, įvyko prieš trejus metus Nidoje, kai pirmą kartą plaukiau senuoju kurėnu „Kuršis“ kartu su Aurelijumi ir Sofija Armonavičiais. Po to pradėjau vis dažniau buriuoti bei niūniuoti H. Radausko žodžius: „Ir laimę, – ji dar neatėjo, – ir laivo burę, pilną vėjo...“. O laimė man tikrai nusišypsojo, nes teko su Jūrų muziejaus komanda dalyvauti viename didžiausių pasaulyje jūrinių renginių „SAIL Amsterdam 2025“, kuris vyko Nyderlandų sostinėje. Plaukėme tarp tūkstančio laivų ir pristatėme tradicinį Lietuvos pamario laivybos paveldą, o Lietuvos jūrų muziejaus kurėnas „SüD.1“ nustebino ne vieną šio renginio dalyvį ir subūrė lietuvių bendruomenę Nyderlanduose.

Kaip jūsų gyvenime atsirado menas? Ar prisimenate kada supratote, kad kūryba taps svarbia jūsų gyvenimo dalimi?

Menas mano gyvenime atsirado dar augant Plateliuose. Ten ne tik nuostabus kraštovaizdis, bet ir gyvena daugybė kūrybiškų žmonių. Žinoma, įtakos turėjo ir Platelių meno mokykla, jaunimo stovyklos, kuriose dalyvaudavo žymūs to krašto menininkai. Ten supratau, kad noriu būti būtent tokių linksmų ir atvirų žmonių draugijoje.

Esate užaugęs meniškoje šeimoje. Gal šeima formavo jūsų požiūrį į kūrybą ir meną?

Be abejonės, mane įtakojo šeima. Mano tėtis yra ir verslininkas, ir poetas Paulius Kuliešius. Jau nuo vaikystės mane lydėjo tėčio nestandartinis požiūris ir siekiai. Galbūt dėl to ir pats esu drąsus, nebijau į savo gyvenimą įnešti naujų spalvų. Juk ir pats tėtis sėkmingą verslininko karjerą iškeitė į avantiūrą – gyvenimą kaime, medaus sukimą ir šieno kvapą, pievų bei gyvulių priežiūrą.

Mamos gerumas ir nuoširdumas gaubia mus keturis vaikus jau nuo pat mažumės iki dabar. Jos gabumai rankdarbiams, namų jaukumo kūryba įkvepia mane ir šiandiena.

Gal buvo pedagogų, kurie įkvėpė pasirinkti kūrybinį kelią?

Visada prieš akis iškyla patys pirmieji Platelių meno mokyklos mokytojai. Ypač noriu padėkoti Vytautui ir Vaidai Blistrubiams bei Linai Ruginienei, kurie ne kartą ruošė mane dalyvavimui parodose, konkursuose. Mokytojų  suteikta laisvė kurti lėmė, kad vis labiau pradėjau sukti menų sferos link.

Iš jų išmokau, kad svarbiausia yra pozityvus emocinis mikroklimatas, nuoširdus bendravimas, o ne rezultatai. Tik atsipalaidavę ir smagiai besijaučiantys vaikai gali siekti aukštesnių tikslų. Tai ir stengiuosi perduoti savo mokiniams.

Mokytojai mus ugdydami dažnai rėmėsi lietuvių liaudies menu ir skiepijo pagarbą jam. Jo galią brandžiau pradedu suvokti tik dabar – net tikriems akademikams ir mokslininkams tai yra įkvėpimo bei atradimų šaltinis.

Kodėl nusprendei tapti mokytoju?

Mokytoju nusprendžiau tapti norėdamas būti arčiau jaunimo. Juk, kai bendrauji su jaunimu, ir pats jautiesi jaunesnis?

O jeigu rimtai, tai norisi dalintis žiniomis ir patirtimi, kurių prisikaupė studijuojant bakalauro ir magistro studijose, dalyvaujant meno projektuose bei dirbant įvairiuose muziejuose edukatoriumi.

Kuo Dailės ir dizaino studija, kurioje dirbi, išsiskiria iš kitų būrelių? Ką čia gali atrasti vaikas, net jei mano, kad „nemoka piešti“ ar kitų meniškų dalykų?

Dailės ir dizaino studija unikali tuo, kad vaikai čia gali išbandyti daugybę skirtingų dalykų: piešimą, tapybą, lipdybą, grafiką, senuosius fotografijos procesus, dizaino pagrindus ar net grafičio technikas. Bandau vaikų nesuvaržyti rėmais ir atsižvelgti į jų individualius poreikius. Dalyvaujame konkursuose ir parodose.

Manau, kiekvienas vaikas čia gali atrasti vietos savo kūrybinei raiškai ir suprasti, kokios technikos, dailės žanrai ar sritys jį traukia ir kuriose jam geriausiai sekasi. O tiems, kurie mano nemokantys realistiškai piešti, nereikėtų nusiminti, nes tai nėra lemiamas sėkmingo kūrybinio kelio rodiklis. Galiausiai net ir akademinio piešimo, kaip ir daugelio kitų dalykų gyvenime, galima išmokti.

Kokie vaikai renkasi į jūsų studiją? Gal pastebite, kaip kūryba padeda jiems augti, drąsėti ir atrasti save?

Daugiausia į studiją renkasi jaunesnio amžiaus vaikai – nuo priešmokyklinukų iki penktos klasės mokinių. Pastebiu, kad vos pusmetį pasimokę jie jau nebijo eksperimentuoti, išryškėja jų trauka pamėgtoms dailės technikoms. Ilgainiui vaikai ir patys imasi savarankiškai rinktis darbų atlikimo būdus įvairioms temoms ir konkursams.

Žinoma, didelę dalį užima ir bendravimas bei tarpusavio ryšio kūrimas. Vaikai būrelyje atranda naujų draugų, mokosi spręsti įvairias bendradarbiavimo situacijas, žaidžia žaidimus, linksminasi ir švenčia gimtadienius.

Darbas Klaipėdos Karalienės Luizės jaunimo centre. Koks jis?

Dirbdamas Karalienės Luizės jaunimo centre jaučiuosi puikiai. Girdžiu kūrybos aidą kiekviename šio istorinio pastato koridoriuje. Ši atmosfera tikrai yra ypatinga, o galimybių atsiskleisti čia apstu.

Pavyzdžiui, įstaigos organizuojamoje tradicinėje Puodžių gatvės šventėje su mokiniais rengėme cianotipijos atvirukų dirbtuves, o kitais metais lipdysime molinius švilpukus. Manau, tai bus puiki istorinė sąsaja su šios gatvės amatininkais bei galimybė perteikti tradicinio keramikos amato subtilybes.

Be to, šiais mokslo metais kartu su kolegomis dalyvavome respublikinėje dailės mokytojų konferencijoje Kretingoje, įvairiuose mokymuose, parodose ir jų vertinimo komisijose. Dailės mokytojų komandą labai sustiprino ir bendras didžiulio  velykinio margučio dekoravimas. Mūsų dažytas, karūna padabintas karališkas margutis pavasarį puošė Klaipėdos miesto šiaurinį molą ir džiugino gyventojus.

Kokį svarbiausią dalyką norėtumėte perduoti kiekvienam vaikui, kuris ateina į jūsų studiją?

Norėčiau, kad mokiniai nebijotų klysti. Nors atrodo, kad daugeliui smalsumo bei entuziazmo dažniausiai užtenka, visgi vyresnius vaikus neretai sukausto baimė, ypač kai jie pradeda lygiuotis vieni į kitus. Kiekvienas esame unikalus, ir tuo šis pasaulis yra žavus – o kūryboje tai yra tikra vertybė.

Gal jūsų veikloje pasitaikė juokingų, netikėtų istorijų?

Kartą prieš pamokas labai norėjau valgyti – neištvėriau ir per „Wolt“ programėlę užsisakiau picą, galvodamas, kad ramiai suvalgysiu mokytojų kambaryje. Tačiau vaikai pradėjo rinktis anksčiau, o kai pamatė mano rankose picos dėžę ir iš jų entuziastingų šūksnių supratau, kad teks pica dalintis (juokiasi).

Jeigu šiandien jūsų klausytųsi vaikas, svarstantis, ar ateiti į Dailės ir dizaino studiją, ką jam pasakytumėte?

Užeiki – piešime, žaisime, klausysimės muzikos ir atrasime meno pasaulį.

Apie ką svajojate jūs pats?

Šiuo metu svajoju kuo greičiau pabaigti nendrinę skulptūrą Juodkrantėje ir sėkmingai įleisti ją į Gintaro įlanką. Taip pat turiu svajonę sutvarkyti savo įsigytą mažą burlaivį – šverbotą. Vis pagalvoju, kaip šauniai su juo plaukčiau saulėtą dieną skaidriuose Platelių vandenyse, kur laikas sustoja, o vėjas dainuoja apie Zifriną ir Gervazą...

Agnė BENETYTĖ

V. Kudirkos g. 7 įsikūręs salonas gimtadienio proga kviečia klientus užsukti, atrasti baldus savo namams ir pasinaudoti specialiais pasiūlymais.

„Senosios Baldinės“ salonas Šilalėje, adresu V. Kudirkos g. 7, švenčia jau 4-ąjį gimtadienį. 2022 metais duris atvėręs salonas per šį laiką tapo puikiai pažįstama vieta klientams, ieškantiems baldų savo namams ir vertinantiems galimybę juos apžiūrėti gyvai.

Šilalės salone lankytojų laukia platus baldų asortimentas: sofos, minkšti kampai, lovos, čiužiniai, spintos, komodos, stalai, kėdės, virtuvės komplektai, svetainės sistemos ir kiti praktiški sprendimai įvairioms namų erdvėms.

Apsilankius salone galima patogiai palyginti skirtingus baldų modelius, spalvas, audinius ir išmatavimus. Renkantis baldus gyvai, lengviau įvertinti jų tikrąją spalvą, patogumą, kokybę ir atrasti sprendimą, kuris geriausiai tinka namų interjerui bei kasdieniams poreikiams.

Šilalės salono komanda padeda klientams išsirinkti tinkamiausius baldus pagal turimą erdvę, poreikius ir numatytą biudžetą. Konsultantai pataria, į ką verta atkreipti dėmesį, atsako į rūpimus klausimus ir padeda atrasti praktiškus, funkcionalius bei jaukius sprendimus namams.

4-ojo gimtadienio proga, rugpjūčio 19–22 dienomis, lankytojų lauks specialūs pasiūlymai, nuolaidų loterija iki 10 proc. ir gimtadienio vaišės. Tai puiki proga atsinaujinti namus, išsirinkti seniai ieškotą baldą ar tiesiog užsukti pasisemti naujų idėjų savo interjerui.

„Senoji Baldinė“ kviečia visus apsilankyti Šilalės salone, V. Kudirkos g. 7, kartu paminėti 4-ąjį gimtadienį ir atrasti baldus, kurie padės namuose sukurti dar daugiau jaukumo.

Šilalės salono darbo laikas:

I–V – 9.00–18.00 val.

VI – 9.00–14.00 val.

Atvykite į Šilalės „Senąją Baldinę“ – V. Kudirkos g. 7.