Obelynas pasipuošęs – šiemet sukanka 460 metų, kai jo pavadinimas pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. O ką mes žinome apie Obelyno praeitį? 

Archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad čia jau gyventa ankstyvajame geležies amžiuje. Naujojo Obelyno kapinyne aptikti 62 kapai, datuojami nuo ankstyvojo iki vėlyvojo geležies amžiaus. Rasta VIII–X a. naudotų įmovinių ietigalių, du kryžminiai smeigtukai su grandinėlėmis, įvijinė apyrankė ir kt. Išskirtinis radinys – vidurinio geležies amžiaus kapas, kuriame rasti net trys žiedai. Paprastai kape randamas tik vienas žiedas. Iki XIII a. jie dažniau buvo dedami į vyrų kapus, nuo XIII a. situacija keičiasi – žiedai tampa būdinga moters įkapių dalimi. Senojo Obelyno senkapyje rasta geležinių įmovinių ir įveriamųjų ietigalių, balno apkaustų, pentinis kirvis ir kt. Jie datuojami XII–XV a.  

Tik riboti istoriniai šaltiniai Obelyną plačiau apibūdina nuo XVI a.

Karšuvos valsčiaus žemės dokumentai rodo, kad Obelynui priklausė didelė žemės teritorija. Obelynas buvo Kar­šuvos valsčiaus žemės centras, jos „sostinė“. Šio amžiaus viduryje čia formavosi Karšuvos tijūno dvaras. 1562 m. pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose mi­nima Obelyno vaitija ir 46 valakų kai­mas (apie 1000 ha žemės). Manoma, kad Obe­lyno dvaras buvo įkurtas XVI a., bet tikslių žinių nėra. XVII a. viduryje – XVIII a. pradžioje jį valdė Gorskiai. Vėliau dvaro valdymą perėmė S. Chechlovskis, po jo – D. Pio­ras, J. Ivanavičius, K. Gruodytė-Pio­rie­nė.

XVIII a. buvo Obelyno dvaro klestėjimo laikotarpis – jam  priklausė net 15 kaimų (kai kuriuose šaltiniuose minima 16), net ir Vaitimėnai (dabar Tauragės r.). Tuometiniai dva­ro valdytojai buvo pastatę koplyčią, kurioje per metus vykdavo ketveri atlaidai. Koplyčia caro valdžios įsakymu bu­vo nugriauta 1853 m.

Ne tik daug žemės priklausė dvarui, bet ir pats dvaras buvęs puošnus, jame stovėjo net trylika pastatų. Ponų namas buvęs labai didelis, su vienuolika kambarių, o virš stogo puikavosi trys kaminai. Sodyba buvo gerai įrengta, nes visi pagrindiniai pastatai turėjo akmenų mūro pamatus. Tuo laikotarpiu mūsų kraštui tai nebuvo būdinga, o Obelyno dvare net tvartas, daržinės, skirtos šienui bei javams, turėjo akmeninius pamatus. Dvare buvo spirito varykla, ark­lidė su vežimine ekipažams, dvi jaujos, ledainė, svirnas, paukštidė. Tuomet visus pastatus dengė šiaudiniai stogai. Šal­tiniuose minima, jog dvare būta gaisrų, bet jie didelės žalos nepadarė, nes laiku  buvo pastebėti ir užgesinti. Dvaras išliko stiprus iki pat baudžiavos panaikinimo. Šiandien iš didžiulio dvaro liko tik puošnių koklių fragmentai, kuriuos surado kraštotyrininkas Klemensas Lov­čikas. Jie saugomi Upynos liaudies amatų muziejuje.

Neaplenkė Obelyno ir 1863–1864 m. sukilimas, kuriuo siekta išvaduoti Lie­tuvą iš carinės Rusijos. Žinoma, kad čia buvo įsikūręs caro kariuomenės dalinys, kuris malšino sukilimą. Po jo Obe­lyno dvaras sunyko.

Po Rusijos imperijos administratoriaus P. Kiseliovo reformos (1861 m. pa­naikinus baudžiavą), caro valdžia į Obe­lyną atkeldino virš 50 rusų tautybės žmonių. Buvusio Obelyno dvaro sodybos pastatai buvo perduoti jiems.

Sunykus dvarui, atsirado naujas kaimas – Rusų Obelynas. Dar gerai atsimenu, kad jų šeimose, iš kartos į kartą, buvo vartojama rusų kalba, bet jie puikiai išmoko lietuvių kalbą ir su vietiniais bendraudavo lietuviškai. Vė­liau dalis jų išvyko, dalis asimiliavosi. Šian­dien šiame kaime neliko nė vieno rusų tautybės gyventojo.

XIX a. pab.–XX a. pr. keletas obelyniškių išvyko „laimės ieškoti“ į JAV. Ten jie, sunkiai dirbdami, susitaupė dolerių ir grįžę pirko žemių, miškų. Tarp jų buvo ir mano senelis, kuris lietuviškos spaudos draudimo laikais baigė rusišką „liaudies“ mokyklą, bet slapta išmoko rašyti ir skaityti lietuviškai, o išvykęs į JAV, pramoko ir angliškai. Kai reikėdavo į caro valdžią kreiptis raštu, tai paprašytas kaimynų, parašydavo rusiškai, o kai 1918 m. Lietuva atgavo valstybingumą, rašydavo prašymus lietuviškai, nes didžioji dalis Obelyno gyventojų dar buvo beraščiai.

Obelyne gražiai sugyveno net trijų religinių konfesijų žmonės: katalikai, evangelikai liuteronai ir stačiatikiai. Ypatinga evangelikų liuteronų bendruomenės istorija. Prasidėjus karui, 1941 m. jų bažnyčia Šilalėje sudegė. Parapijos centras persikėlė į Obelyne esančią Gėrkių sodybą. Julius ir Marė Gėrkiai dalį savo namo paskyrė tikintiesiems. Pamaldos čia vy­ko net 50 metų, kol tikintieji vėl galėjo įsikurti Šilalėje.

Tarpukariu Obelyno krašto žmonės stiprino savo ūkius, dirbo vieni kitiems padėdami. Ypač džiaugėsi, kad galėjo savo vaikus leisti mokytis į nemokamą pradžios mokyklą.

Viską sujaukė antrasis pasaulinis karas ir pokaris. Ūkininkų turtas buvo nacionalizuotas, o patys ištremti į Sibirą. Tarp tremtinių atsidūrė Dabulskių, Ges­tautų, Kiržgalvių, Rabizų, Rudminų, Poš­­kų šeimos ar jų nariai, o  gausiausia bu­vo Mar­tinavičių šeima – net 12 asmenų patyrė lagerių baisumus. 

Vykstant Lietuvos laisvės kovoms, ypač neramu buvo toms šeimoms, kurios gyveno prie Obelyno miško ir prie kelio į Vaitimėnus. Čia dažnai užsukdavo stribai, mat ieškodavo partizanų. O kiek nerimo, bėdų pridarė „savanoriškas“ stojimas į kolūkį.

Sovietmečiu išaugo Naujasis Obe­ly­nas. Čia iškilo tuomet išskirtiniai kul­tūros namai su didele sale žiūrovams, biblioteka, repeticijų kambariais. Bu­vo rodomi kino filmai. Prisimenu „Lie­tu­vos“ ansamblio, M. Dvarionaitės diriguojamo Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninio orkestro, V. Pa­vi­lionienės atliekamų liaudies dainų kon­certus bei kt. O ir vietinių kolektyvų buvo gausu. Vykdavo įdomūs spektak­liai, koncertai, tuomečio kultūros namų direktoriaus Stasio Genio vadovaujamas choras, liaudies šokių kolektyvas, kaimo kapela, moterų ansamblis dalyvavo Vilniaus profsąjungų kultūros rūmuose vykusiame konkurse ir užėmė aukštas vietas. Kultūros namai, gyvavę vos 20 metų, atgavus Nepriklausomybę, tuometinės valdžios sprendimu, buvo nugriauti.

Prasidėjus melioracijai,  žmonės  buvo suvaryti į gyvenvietę. Ji tapo Obelyno apylinkės, o vėliau – tuometinio tarybinio ūkio centru. Sovietmečio pabaigoje buvo pastatyta dešimtmetė mokykla.

Dabar šiame krašte gyvena darbštūs, savo kaimą mylintys žmonės. Di­de­lė dalis jų čia gimę ir augę. Šių kaimų žmonės praeities tragedijų pasek­mes ir skausmą įamžino koplytėlėse, kry­žiuose bei koplyčiose, kurių čia tik­rai gausu. Daug darbų yra padarę krašto meistrai: šviesaus atminimo politinis kalinys ir tremtinys, ilgus metus kalėjęs Sibire, daugiau kaip 100 metų nugyvenęs Antanas Rabiza, toliau sėk­mingai kuriantis Vaclovas Kromelis, kilęs iš Se­nojo Obelyno.

Šiandien buvusio Obelyno vietoje įsikūrę net šeši kaimai – Senasis, Naujasis, Rusų Obelynai, Negėrai, Pabremenis ir Pakoplytis. 

Ši vieta – gražiausia ir mieliausia žemėje, nes čia mūsų šaknys...

Regina MICKUVIENĖ                                                                 

Upynos liaudies amatų muziejaus muziejininkė

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Pasibaigė visą spalį aktualios do­kumentikos gerbėjus džiuginęs vienas populiariausių festivalių „Ne­­­pa­­togus kinas“. Šiemet geriausiu fil­mu iš­rink­tas režisieriaus Louiso Hot­­hot­­ho­to kūrinys „Keturios ke­lio­nės“. Ta­čiau veiklos kultūros ger­bė­jams ne­trūks­ta ir lapkritį.

Aukštųjų mokyklų studentų chorų fes­tivalis subūrė dvidešimt akademinių chorų iš Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Vil­niaus aukštųjų mokyklų, į jį atvyko studentų choras iš Balstogės technologijos universiteto. Koncertai vyko Vilniaus Pran­ciškonų, Bernardinų, Šv. Jo­nų bažnyčiose, Dailės akademijoje, Vil­niaus katedroje. Žiūrovai išgirdo Lietuvos dainų šventėje „Kad giria žaliuotų“ skambėsiančius kūrinius. Pasak organizatorių, festi­valis – vienas svarbiausių renginių, padėsiančių studentų chorams geriau jai pasirengti. Aukštųjų mokyklų chorų festivalis rengiamas nuo 1998 m. ir pamečiui keliauja per didžiuosius Lie­tuvos miestus.

Lapkričio 2 d. Niujorke prasidėjo jau penktus metus iš eilės vykstantis Niu­­jor­ko Baltijos šalių kino festivalis, pristatantis naujausius Lie­tuvos, Latvijos ir Estijos kūrėjų filmus. Iš viso bus parody­ta 15 vaidybinių, dokumentikos ir animacinių filmų. Tarp jų – Kris­­tijono Vil­džiūno „Dainos lapei”, Lau­­ryno Ba­rei­šos „Piligrimai“, Emi­lijos Škar­­nulytės „Ka­pi­nynas“, Man­to Kve­da­ra­vi­čiaus „Ma­­riu­polis 2“ ir „Mariu­polis“. Fes­­ti­va­lio temą „Praeitis ar dabartis“ pa­­dik­tavo Baltijos šalis bei pasaulį sukrėtusi Ru­sijos invazija į Ukrainą. 

Praėjusią savaitę prestižiškiausia Pran­cūzijos literatūrinė Goncourt`ų premija skirta Brigitte Giraud už knygą „Vivre vite“ (liet. Gyventi greitai). Labai asme­niškame pasakojime autorė aprašo, kaip ji ir jos vyras Claude`as buvo pasiruošę naujai savo gyvenimo pradžiai. Vyrui buvo 41-eri ir jis buvo atsidavęs muzikai. Brigitte buvo 36-eri, ji, dirbdama knygų pardavėja, rašė. Mažo sūnaus tėvai nusipirko namą miesto pakrašty­je, manydami, jog toks prieglobstis leis jiems gyventi nerūpestingą šeimos gyvenimą. Viskas susiklostė kitaip. 1999 m. birželio 22 d. Claude`as, turėjęs pasiimti sūnų iš mokyklos, sudaužė motociklą. Jis žuvo, o kartu su juo – ir visos šeimos viltys. Gon­court`ų premi­ja įtei­kiama kartu su vos 10 eurų čekiu, jį gavėjai mieliau įrėmina, o ne įneša į banką. 

Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2022 m. Bičiulių premiją skyrė Pran­cū­zų institutui Lietuvoje – už nuolatinę paramą prancūzų ir frankofoniškų literatūrų kūrinių vertimams į lietuvių kalbą, už literatūros sklaidą organizuojant knygų pristatymus, susitikimus su rašytojais. Beveik 25 metus Prancūzų institutas Lietuvoje skatina frankofoniškos literatūros vertimą į lietuvių kalbą pagal „Oskaro Milašiaus“ paramos leidybai programą. Nuo 1998 m. pagal šią programą buvo paremta daugiau kaip 250 knygų leidyba. 

Lie­tu­vos kultūros pasaulis praėju­sią savaitę neteko žymaus skulptoriaus Leo­no Striogos. Me­ni­ninkas yra sukūręs daugiau nei 1000 įvairių darbų – nuo viešosioms erdvėms skirtų granito kompozicijų iki kamerinių skulptūrų iš medžio. L. Strio­ga 2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija už medžio skulptūras „Gyvenimo paliestas“, „Moteris paukštė“, „Oželio ganymas mėnesienoje“, „Tėviškės kelias“, „Paukštis, šildantis pasaulį“. 

Kotryna PETRAITYTĖ

Neretai žmonės, žinodami, jog ga­li išvengti atsako­my­bės, leidžia sau daugiau nei derėtų. Gal todėl tiek daug ne­tolerancijos slepia­si in­ternete, kur komenta­rus pa­­si­ra­šo anonimai, netikrų pro­filių kū­­rėjai. Ta­čiau būna ir „drąsuolių“, kurie tikisi, kad internete jų reiškiama nuo­monė atsako nesulauks.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Visi Šventieji ir Vėlinės mums su­teikė daugiau rimties, susikaupimo ir susimąstymo, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina. Tai nereiškia, jog į viską galime numoti ranka ir rūpintis tik savo gerove, nepadėti artimam ir vargstančiam. O būtent tokios pagalbos šiandien reikia Uk­rainai.

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 84

Legendinis Brodvėjaus miuziklas „Čikaga" su trenksmu grįžta į Lietuvos arenas: gruodžio 15 d. Klaipėdos „Švyturio", gruodžio 17 d. – Šiaulių, o gruodžio 20 d. – Kauno „Žalgirio" arenose miuziklo statytojai žiūrovus perkels į muzikos, šokio ir aistrų kupiną praėjusio amžiaus JAV miestą Čikagą.  

Nors kūrėjai – Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras – dėl konfidencialumo įsipareigojimų negali atskleisti, kiek kainavo miuziklo pastatymas, jie tvirtina, kad tai bene brangiausias Lietuvoje pastatytas miuziklas. Kaina nėra vienintelė paslaptis, kurią slepia „Čikaga". Susipažinkite su faktais, kurių tikriausiai nežinojote apie šį legendinį miuziklą: 

• Miuziklas „Čikaga" pastatytas remiantis tikra istorija – žudikės Velma Kelly ir Roxie Hart turėjo prototipes. Abi jos, kaip ir miuziklo herojės, buvo apkaltintos meilužių nužudymu ir abi buvo išteisintos. 
• „Čikagos" istorijos autorė yra laikraščio „Chicago Tribune" žurnalistė Maurine Dallas Watkins, rašiusi reportažus apie abiejų moterų teismo posėdžius.  
• Sukurti miuziklą „Čikaga" režisierių ir choreografą Bobą Fosse privertė žmona, labai norėjusi Brodvėjaus scenoje suvaidinti Roxie Hart.  
• Miley Cyrus tėvas, dainininkas Billy Ray Cyrus, Brodvėjuje atliko advokato Billy Flynno vaidmenį.  
• Vienintelis miuziklas, kuris Brodvėjuje rodomas ilgiau nei „Čikaga", yra „Operos fantomas".  
• Finalinėje miuziklo scenoje Velma ir Roxie Brodvėjaus publikai kaskart meta 8 rožes. Iš viso jų išmėtyta jau daugiau nei 81 tūkstantis.  
• Populiariausia miuziklo „Čikaga" daina laikoma „Cell Block Tango", kuri „YouTube" kanale buvo peržiūrėta jau daugiau nei 30 mln. kartų. 
• Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras pirmasis pasaulyje gavo licenciją miuziklą „Čikaga" rodyti arenose. Tad didžiulėms erdvėms teko pritaikyti ne tik scenografiją, bet ir pasitelkti papildomas pajėgas – didesnį orkestrą, chorą.  
• 2018 m.  „Auksinių scenos kryžių" apdovanojimuose prestižiniu apdovanojimu už miuziklo „Čikaga" scenografiją buvo apdovanota Renata Valčik.  

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras šiuo metu turi licenciją trims miuziklo parodymams. Ketinančius apsilankyti „Čikagoje" Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ragina paskubėti įsigyti bilietus, nes jų mažėja, o publikos susidomėjimas tik didėja!  

Bilietus platina bilietai.lt ir ticketmarket.lt 

Traukinys į iš okupantų išvaduotą Balaklėjos miestą, iki kurio nuo Charkivo yra 90 kilometrų, važiavo net tris valandas. Tačiau keleiviai neslėpė džiaugsmo, kad traukinių eismas buvo atkurtas ir jie pagaliau gali aplankyti tėvus ar nuvykti apžiūrėti paliktus butus.

Autobusai kol kas čia nekursuoja, o nuosava mašina važiuoti tektų dvigubai ilgiau, nes dėl bombų pridarytų duobių bei sugriautų tiltų reikia ieškoti aplinkkelių, be to, laiką gaišina dažni patikros postai. Iki karo Balaklėjoje gyveno 27 tūkst. gyventojų, bet šiuo metu jame yra 4–5 kartus mažiau, nes dauguma pabėgo į saugesnes vietas.  

Balaklėja šiame kare buvo ta­pusi svarbia strategine vieta, dėl jos visą laiką vyko nuožmios kovos, o vietos gyventojai patyrė didžiulių sukrėtimų. Miestą rusų kariai užėmė rugsėjo 3-iąją. Okupantai planavo žygiuoti toliau ir, apėję Balaklėją, už 100 km Don­base uždaryti apsuptyje Uk­rainos kariuomenę. Tačiau gynėjams pavyko sustabdyti puolimą, ir 30 km atgal atstumtas priešas ilgam įsitvirtino Balaklėjoje. Šis miestas abiem kariuomenėms svarbus ir tuo, jog čia buvo didžiuliai Uk­rainos kariuomenės artilerijos šaudmenų sandėliai. Šalia gyvenvietės esančiuose miškuose fronto apkasus iš­­si­kasė abi kariuomenės, o virš žmonių galvų kasdien ėmė skrai­dyti bombos. Labiausiai nuo spro­gimų per okupaciją nukentėjo Naftininkų kaimelis – Ba­­­lak­lėjos mikrorajonas, nuo centro nutolęs apie 5 km. Toks vardas mikrorajonui buvo suteiktas, kai prieš penkis de­šimt­­mečius čia buvo pastatyti keturaukščiai namai kuriamos naftos bazės darbuotojams. So­vietmečiu didžiausiu darbdaviu Ba­lak­lėjoje buvo cemento fabrikas, priskirtas prie didžiausių Europoje. Prieš kelis dešimtmečius, netekus Rusijos rinkos, jis užsidarė, tačiau karo išvakarėse vėl buvo gaivinamas.

Nuo geležinkelio stoties iki už pusantro kilometro esančio Naftininkų kaimelio tenka eiti pėsčiomis, nes miesto autobusai kol kas nekursuoja. Pakeliui susipažinau su 42-ejų mikrorajono gyventoju Sergejumi, tą dieną grįžusiu į gimtąjį miestą po penkių mėnesių, praleistų Lenkijoje. Viengungis vyras su sesers šeima buvo priverstas ten bėgti, nes okupantai į Ukrainos pusę vykti neleido. Jis, kaip ir dauguma vėliau kalbintų žmonių, savo pavardės sakyti nepanoro, mat prisibijo, kad okupantai gali grįžti ir keršyti kritikams.

Sergejus perspėjo jokiu būdu neiti kelkraščio žolynais, nes juose gali būti minų. Nuo vienos iš jų neseniai žuvo Ser­ge­jaus bendradarbis Alek­sand­ras. Abu jie dirbo elektrikais miesto įmonėje, abu buvo pabėgę į Lenkiją, tačiau gimtinėn bičiulis grįžo savaite anksčiau.

„Aleksandrui tai buvo pirma darbo diena grįžus, jis tą rytą turėjo atstatinėti pamiškė­je nutrauktą elektros liniją. Dar­buo­tojų priekyje ėjęs išminuotojas nepastebėjo aukštose žolėse gulėjusios minos ir užmynė ant jos. Sprogimas jį sunkiai su­žeidė, o skeveldra, perskrodusi Aleksandrui plaučius, jį užmušė“, – neslėpė ašarų Ser­ge­jus.

Pakeliui į Naftininkų miestelį ant daugumos elektros stulpų kabojo nutrūkę laidai, kas pusšimtį metrų riogsojo bombų paliktos duobės, keliose vietose kelkraštyje stovėjo sudegusios karinės mašinos...

Prie autobusų stotelės pastebėjau keliasdešimt vietos žmonių, dauguma jų buvo pensininkai. Pa­sidomėjęs, ko laukia, iš­girdau, kad gyventojai kas ry­tą čia susieina tikėdamiesi, jog bus atvežtas humanitarinis mais­to krovinys. Mat nors mais­to pirmą savaitę po išvadavimo jiems buvo gabenama so­čiai, dabar jau kurį laiką jo nebesulaukia.

„Mikrorajonas per okupaciją nukentėjo labiausiai, bet daugiausiai pagalbos kažkodėl yra gabenama į miesto centrą“, – apgailestavo Taisia prisistačiusi moteris. 

Ji sakė esanti pensininkė, 40 metų dirbo istorijos mokyto­ja šalia esančioje mokykloje. Mo­teris teigė, jog dauguma jau­nų ar turtingesnių žmonių ka­ro pradžioje išvyko, o čia likę drau­giškai prižiūri jų butus. Mo­teris džiaugėsi, kad jos duk­ra su vaikais pabėgo į Estiją ir išvengė baisių sukrėtimų. Pati ji nesiryžo bėgti, nes yra pasiligojusi, o ir nenorėjo palikti bu­to.

Šalia buvusios kitos pensininkės irgi teigė nenorėjusios apleisti namų ir užgyvento turto, be to, baiminosi rizikos ir vylėsi, kad okupantai civiliams nieko blogo nedarys. Tačiau apie tai, ką teko iškentėti, žmonės sutiko pasakoti tik anonimiškai.

„Jie čia jautėsi šeimininkais, stabdė ir atiminėjo mašinas, pakeisdavo jų numerius ir užpaišydavo raidę „Z“, grobė televizorius, telefonus, net baldus išsiveždavo, o radę telefone ne­patikusių žinučių jį sudaužydavo. Tardymui kvietė visus, o kai kuriuos vyrus ve­žė į policijos rū­sį, kankino“, – pa­sakojo viena moteris.

Kita teigė, jog gy­vena greti­mame kai­me, kuriame ba­za­vo­si grupė čečėnų. Šių vadas esą kumščiais bei kojų spyriais dėl smulk­menų talžė vyrus, priekabiavo prie moterų.

„Kaime žmonės kuždasi, kad tris mūsiškes jis iš­prie­varta­vo. Če­čė­nas kibo prie visų moterų. Kai nuve­džiau tardymui sa­­vo ligotą tėvą, tai kalbino tapti meiluže, sakė pa­dovano­siąs mašiną ir naują televizorių... Ži­­nojau, jog tuos daiktus atims iš kitų žmonių, man tokių dovanų nereikia“, – šiurpiais prisiminimais dalijosi 30-metė mo­teris.

Gyventojai jautė grynųjų pinigų trūkumą, nes nors Uk­rai­nos valdžia pensiją pervesda­vo, tačiau bankams užsidarius ir neveikiant bankomatams, ne­buvo kaip jų išsiimti. Mik­ro­ra­jone veikė tik viena parduotuvė, kurios savininkas nepabijojo rizikuoti ir per apšaudymus atsiveždavo prekių iš didesnių okupuotų miestų. Mais­tą jis pardavinėjo brangiai, bet prie parduotuvės stovėdavo kelis šim­tus metrų nusitęsu­sios eilės, apsipirkti eidavo žmo­nės iš visų aplinkinių kaimų. Gre­ta parduotuvės nukrito net septyni sprogmenys, jos sie­nos yra apgadintos skeveldrų, ta­čiau tik kartą nesunkiai buvo su­žeisti du pirkėjai.

Gyvenvietę labiausiai sukrėtė tragedija prie mokyklos.

„Mes labai norėjome susisiekti su išbėgusiais saviškiais ir, sužinoję, kad ant kalvelės prie mokyklos kartais veikia telefono ryšys, ten būriuodavo­mės. Bet kai sykį ten nukritusi bomba vienam vyrui nutraukė galvą, daugiau neberizikavome“, – sakė Andrejus. 

Kadangi name nebuvo nei elektros, nei dujų, maistą tekdavo gaminti ant laužo kieme. 

„Labai bijau artėjančios žiemos, nes valdžia sako, kad šildymą tieks tik tiems namams, kurių langai yra įstiklinti ar už­kalti fanera. Mano aštuonių bu­tų name likau tik aš su neįgaliu tėvu, visi langai yra išdužę“, – nerimavo Lena, buvusi medicinos seselė.

Šiai 56-erių moteriai labai pa­sisekė – atsikėlus ir nuėjus į virtuvę, kieme sprogo bomba, viena į butą įlėkusi skeveldra praplėšė skylę toje sofos vietoje, kur ji miegojo. 

Lena dėkojo Lietuvai už pagalbą ir pavaišino ką tik virtomis spurgomis, įdarytomis daržovėmis. Vėliau arbatai buvau pakviestas į dar kelis butus, kurių savininkai norėjo pasidalinti skaudžiais okupacijos prisiminimais. Prieš grįždamas traukiniu į Charkivą prisiskyniau lauko gėlių ir nunešiau ant Naftininkų kaimelio pakraštyje šviežiai supilto kapo – jame neseniai buvo palaido­ti penki ukrainiečių kariai. Vie­tos žmonės pasakojo, kad jie žu­vo rugsėjo 7-ąją, prasidėjus pergalin­gam Ukrainos armijos puolimui, kai į jų mašiną pataikė priešo tankas.

Ant šviežiai supilto kapo įbestas medinis kryžius ir nedidelė lentelė su žuvusiųjų vardais ar slapyvardžiais – Far­tu­nas, Maka, Enotas, Nau­jasis, Svo­­bodianas...

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Jei jaučiate širdies permušimus, širdies plakimas yra per greitas arba per lėtas, pulsas neritmiškas – gali būti, jog sergate širdies ritmo sutrikimu. Pasak gydytojo kardiologo, med. m. dr. Justo Simonavičiaus, di­džioji dalis širdies plakimų, perplakimų ir permušimų yra nepavojingi, ta­čiau kai kurie ritmo sutrikimai gali sukelti itin sunkių komplikacijų.

Eglė DAGIENĖ

www.manodaktaras.lt

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

„Žemės ūkis negali būti įstrigęs praėjusiame amžiuje – keičiasi geopolitinė situacija, daugėja iššūkių dėl klima­to, auga vartotojų lūkesčiai. Prisitaikyti prie šių iš­ban­dy­mų, prie Europos žaliojo kurso tikslų, at­si­žvel­giant ir į apsirūpinimo maistu saugumo svarbą, ir skirta nau­jojo laikotarpio parama“, – kalbėdamas apie paramą ša­lies ūkininkams bei pokyčius, susijusius su Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiu pla­nu, akcentuoja žemės ūkio ministras Kęs­tu­tis Navickas.

Rezultatas – modernėjantys ūkiai

„Užsitęsus deryboms su Eu­ropos Sąjunga dėl naujųjų reg­lamentų, Lietuvos kaimo plėt­ros 2014–2020 m. programa (KPP) buvo pratęsta dvejiems metams, skiriant papildomų lėšų, tad mūsų šalis kaimo plėtrai turėjo įspūdingą biudžetą – 2,8 mlrd. eurų. Po­pu­liariausia KPP priemonė buvo „Investicijos į žemės ūkio valdas“. Ūkininkai galėjo įsigyti naujos žemės ūkio technikos, įrangos, naujų technologinių įrenginių, statyti gamybinius pastatus, kurti savo ūkiuose pagamintų produktų perdir­bimą“, – teigia Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Europos Są­jungos reikalų ir paramos politikos departamento direktorė Jurgita Stakėnienė.

Net 60 proc. KPP lėšomis finansuotų projektų buvo įgyvendinti gyvulininkystės sektoriuje, kuris jau kelerius metus susiduria su didžiuliais iš­šūkiais tiek dėl Rusijos embargo, tiek dėl vėlesnių politinių įvykių bei šiuo metu esančios energetinės krizės.

„Populiari buvo ir „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimo“ priemonė. Ja pasinaudoję, Lietuvoje jau įsikūrė 2260 jaunųjų ūkininkų. Kiti dar įgyvendina pagal šią priemonę finansuoja­mus projektus. Jau paremta ir 6716 smulkiųjų ūkių. Pa­ra­ma patiems smulkiausiems ūkiams, nors ir nebuvo didelė, bet labai patrauk­li, nes jiems nereikėjo prisidė­ti nuosavų lėšų. Siekiant gyventojus aprūpinti sveikais bei koky­biškais produktais, buvo remiami ekologiniai ūkiai, užimantys 276 tūkst. hektarų“, – KPP rezultatus apžvelgia J. Stakėnienė.

Nuo kitų metų pradedamas įgyvendinti Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginis planas (Stra­teginis planas), kurio galutinis variantas pateiktas tvirtinti Europos Komisijai. ŽŪM tikisi, kad šį rudenį jis bus patvirtintas, bet jau dabar aiškios pagrindinės gairės, kuriomis vadovaudamiesi ūkininkai gali rengtis kitiems metams. Strateginiam pla­nui įgyvendinti skirta 4,2 mlrd. Eur parama. 

Kaip ir ankstesnių prog­ra­mų, taip ir Strateginio plano vienas svarbiausių tikslų – remti šalies ūkininkus, stiprinant jų konkurencingumą bei atsparumą, didinant jų pajamas.

Ateitis – tvarus ūkininkavimas

Įgyvendinant Strateginį planą, paramos lėšos bus naudojamos tiesioginėms išmokoms, kaimo plėtros, sektorinėms priemonėms, kaip augalininkystė, gyvulininkystė, sodininkystė ir daržininkystė, bitininkystė. Pirmą kartą Lietuvoje parama bus teikiama auginantiems vynuoges vyno gamybai. 

Kaip ir ankstesniais laikotarpiais, ūkininkams bus teikiama investicinė parama. Tikėtina vi­dutinė parama vienam projektui – iki 250 tūkst. Eur, o paramos intensyvumas – iki 65 proc. Taip pat ūkininkai galės naudotis lengvatine iki 200 tūkst. Eur paskola.

Numatyta parama ūkininkų bendradarbiavimui skatinti, vys­tant trumpąsias grandines – iki 150 tūkst. Eur parama produkcijos realizavimo vietoms kurti, viešojo maitinimo grandinėms – iki 250 tūkst. Eur, logistikos centrams – iki 1,5 mln. Eur. Paramos intensy­vumas investicijoms – iki 60 proc., bend­radarbiavimo ir einamosioms išlaidoms – iki 100 proc. 

Remiamas ir žemės ūkio pro­dukcijos perdirbimas. Vi­du­ti­nis paramos dydis vienam projektui – iki 5 mln. Eur, o jos intensyvumas – iki 50 proc. Di­delėms įmonėms paramos in­tensyvumas sieks iki 20 proc. Mak­simali lengvatinė paskola – 1 mln. Eur. Ją reikės grąžinti per 5 metus. 

Didėja parama jauniesiems ir smulkiesiems 

Strateginiame plane ypač didelis dėmesys skiriamas smulkiesiems ir jauniesiems ūkinin­kams. 

Jauniesiems ūkininkams bus teikiama parama investicijoms į gamybinius pastatus, derliaus nuėmimo, pirminio paruošimo, apdorojimo, saugojimo, san­dė­liavimo įrangą. Tikėtina vidutinė paramos suma – iki 0,5 mln. Eur, pirmą kartą paramos gamybinėms investicijoms besi­kreipsiantiems jauniesiems ūki­ninkams bus teikiamas 20 proc. punktų didesnis nei bazinis paramos intensyvumas (bazinis intensyvumas – iki 50 proc.). Investicijoms į gyvūnų gerovę paramos intensyvumas sieks net 80 proc.

„Pagal KPP jaunieji ūkininkai gaudavo 40 tūkst. Eur įsikūrimo išmoką. Nuo 2023-iųjų jiems išmoka didėja iki 60 tūkst. Eur. Taip pat jie galės pasinaudoti ir lengvatine paskola. Didelis dėmesys skiriamas ir patiems smulkiausiems ūkininkams, kurie susiduria su didžiuliais išbandymais“, – sako J. Stakėnienė. 

Viena patikimiausių galimybių šiems ūkininkams išlikti yra bendradarbiavimas, kooperacija. Tam skiriamos paramos dydis priklausys nuo projekto dalyvių skaičiaus – kiekvienam dalyvaujančiam ūkiui numatyta 25 tūkst. Eur parama. Jei paramos kreipsis kelių labai mažų ūkių grupė, pavyzdžiui, keturi ūkiai, para­mos suma galės siekti 100 tūkst. Eur. Smulkiems-vidu­ti­niams ūkiams paramos suma vienam projektui galės siekti 200 tūkst. Eur. 

Tiesioginės išmokos

Nuo kitų metų didėja ir tiesioginė bazinė išmoka. Ji sieks 80 Eur už ha, bet įvedamos išmokų „lubos“. Vienas ūkio sub­jektas negalės gauti daugiau kaip 100 tūkst. Eur bazinių išmokų, iš jų išskaičiavus darbo užmokestį ir su juo susijusius mokesčius darbuotojų, kurių profesijos susijusios su žemės ūkio veikla. Tikėtina, kad jauniesiems ūkininkams tiesioginės išmokos sieks 140 Eur už ha. Tai dvigubai daugiau negu praėjusiu laikotarpiu.

„Keičiasi ir perskirstymo išmoka. Anksčiau ji būdavo mokama už pirmuosius 30 ha, dabar ji bus mokama už 50 ha. Priklausomai nuo ūkio dydžio, išmoka bus diferencijuojama. Per ankstesnį laikotarpį perskirstymo išmoką gaudavo absoliučiai visi ūkiai, dabar – tik turintys iki 500 ha žemės“, – KPP ir Strateginio plano skirtumus apžvelgia de­partamento direktorė J. Sta­kėnienė bei pabrėžia, kad naujasis laikotarpis orientuotas į tvarų, aplinkai ir klimatui draugišką ūkininkavimą.

Nors skundų dėl paštininkų darbo nestinga, tačiau ne­galima teigti, kad tie, kurie dirba, savo pareigas atlie­ka prastai – labiausiai kritikos verta bendra pašto veiklos sis­tema, kuri savotiškais įkaitais padaro ir eilinius laiš­ki­nin­kus. Bet jie tikina besistengiantys dirbti gerai, nors ne vi­sada tai priklauso nuo jų – neretai įsukti į privačią valdą tampa pavojinga dėl joje lakstančių palaidų šunų.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Lauros JANKAUSKAITĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Šią savaitę į darželius savo mažuosius atvedę tėvai sužinojo, jog vaikų maitinimas iki­mokyklinėse įstaigose gerokai pabrango. Prašant Šilalės lopšelio-darželio „Žiogelis“ ad­ministracijai, didinti mokestį už vaikų išlaikymą nusprendė pra­ėjusią savaitę po­sė­džiavusi Šilalės savivaldybės taryba.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83