Posakį „Girtam jūra – iki kelių“ galima suprasti kaip drąsos demonstravimą, bet galima vertinti ir kaip visišką abejingumą aplinkai. Specialistai įspėja, jog svaigulyje savaitę ar net kelias praleidžiantys asmenys dažniausiai nesuvokia, kas įvyko per tą laikotarpį, todėl ir išsiblaivę save bei kitus bando įtikinti, kad į visas situacijas reaguoja adekvačiai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Paskutinį spalio ketvirtadienį posėdžiavusiai Šilalės savivaldybės tarybai buvo pateikta svarstyti vos penkiolikos sprendimų projektai, tačiau diskusijos užsitęsė beveik keturias valandas. Net ir pasibaigus posėdžiui, ginčų įkarštis nenuslūgo, o kritikos strėlės jau lėkė savivaldybės administracijos direktoriaus Gedemino Sungailos pusėn. Šįkart tiesiai šviesiai buvo pareikšta, jog stichiškas taupymas, vienose gatvėse išjungiant apšvietimą, o kitose paliekant, naudos biudžetui neduos.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 83

Tu sulėtini žingsnį, tad gali tave pasivyti

kitas laikas, kuris kažkada atsitiko...

                                                                 Julius Keleras

Tyliai ir lėtai, šviesaus liūdesio kupini, 

ano laiko išsiilgę, lankome išėjusiųjų kapus, 

kur „rado prieglobstį balti, pavargę paukščiai, 

nes skrido audroje ir vėjo genami“ (V. Mačernis). 

Tas ramus rudeniškas keliukas į kapines 

tarsi keliukas į viltį: vėl susitikti, išgirsti, įsiklausyti, 

suprasti, paprašyti atleidimo. 

Už tai, kad tada, aname laike, nebuvo kada, 

pritrūko supratimo, o kartais – gal ir meilės. 

Anas laikas ir anas pasaulis nors trumpam sušildys mūsų, 

dar čia esančių, nuo rudens darganos sužvarbusias sielas. 

Į savo, į esamąjį, laiką grįšime tauresni ir šviesesni.

Rima PETRAITIENĖ

Žydrūnės JANKAUSKIENĖS nuotr.

Iki neregėtų aukštumų šoktelėjusios sąskaitos už elektrą, lyg ant mielių kylančios būtiniausių produktų kainos verčia skaičiuoti išlaidas netgi tuos, kurie iki šiol to nebuvo pratę daryti. Nenuostabu, kad ir prasidėjęs šildymo sezonas ragina suskubti ieškoti finansinės paramos – prie se­niūnijų ir savivaldybės specialistų durų nusidriekė nemenkos ir jau be­veik mėnesį nemažėjančios gyventojų eilės.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 82

Mano kolega Mantas Martišius neseniai išleido knygą, kurią pavadino ga­na paprastai „Atsargiai – propaganda“. Nežiūrint į tai, kad pavadinimas išties nesudėtingas, jis tuo pat metu yra ir gana gilus. Propaganda kaip reiškinys nėra išnykusi, o pastaraisiais metais jos vaidmuo vis labiau tampa pastebimas. Ji taip pat nėra vien teorinis, abstraktus reiškinys. Jos poveikį bei to poveikio pasekmes mes ir patys galime matyti moderniame pasaulyje.

Ko siekia propaganda?

Per pastarąjį šimtmetį sukurtas ne vienas šimtas propagandos apibrėžimų. Jie gali tarpusavyje skirtis tam tik­rais aspektais, bet yra keli bend­ri bruožai, kuriuos išlaiko, ko gero, bet kuris šio reiškinio api­būdinimas. Vienas tokių bruožų – propaganda yra in­for­macinis reiškinys. Ji susijusi su tam tikrų žinių, idėjų ar idėjų kompleksų (ideologijos) sklaida. Tai yra įtikinėjimo priemonė. Nuo kitų informacinio lauko reiškinių propagandą pirmiausia skiria manipuliavimas. Pastebima, kad pati propaganda dažniausiai taikosi ne į protą – ji siekia manipuliuoti mūsų instinktais ir jausmais, ypač stipriais, tarkime, baime, pasipiktinimu ir pan. 

Kaip poveikio priemonė propaganda būtų beprasmė be objekto, į kurį ji yra nukreipiama. Tas objektas, bendrąja pras­me, yra žmogus. Kitaip sakant, propaganda yra nukreipiama į auditoriją. Reikėtų paminėti, jog kai apie propagandą kalba mokslininkai, jie yra linkę priskirti prie šio reiškinio skirtingus reiškinius. Pavyzdžiui, rek­lamą irgi galima apibūdinti kaip propagandą, nes ji siekia poveikio, yra skirta auditorijai, o dažniausiai ir manipuliuoja mūsų jausmais bei norais. Tačiau šiame tekste sukoncent­ruosiu dėmesį į priešišką, destruktyvaus poveikio siekiančią propagandą, kuri, beje, turi ir dar vieną bruožą – tokio pobūdžio propagandą siekiama platinti paslapčia, nepastebimai, kartais tiesiog maskuojant, suteikiant jai įprasto įrašo socialinėje medijoje ar žiniask­laidos pranešimo formą.  

Kaip priimami sprendimai

Svarbu atsakyti ir į klausimą, kodėl propaganda laikoma pavojingu dalyku. Kodėl, pastebėjus ją, verta sušukti: „At­sargiai!”? Šie aspektai yra su­siję su gilesniais mūsų, t. y. žmo­nių, psichologijos bruožais. Konk­rečiai čia verta pami­nėti tokį dalyką, kaip sprendimų priėmimą. 

Informacija mūsų kasdieniniame gyvenime atlieka gana praktinę funkciją. Mes priimame sprendimus pagal tai, ką žinome, kokią informaciją gauname ir turime. Dėstydamas studentams dažnai pateikiu labai paprastą ir net, galima sakyti, primityvų pavyzdį. Eidamas kur nors iš namų pažiūriu pro langą ir priimu sprendimą, kaip apsirengti, kad man būtų patogu ir komfortiška. Taip pat, jeigu matau, jog už lango lyja, aš paimsiu skėtį. Vėlgi tai yra natūralus žingsnis, susijęs su mano siekiais ir norais – šiuo atveju, nesušlapti ir nesušalti. 

Pateiktame pavyzdyje žvilgs­nis pro langą atlieka informacijos rinkimo funkciją. Pagal surinktą informaciją aš priimu atitinkamus sprendimus, t. y. ap­sirengiu ir pasiimu skėtį. Šis pavyzdys gali atrodyti juokingas bei vaikiškas, tačiau jo modelį galima pritaikyti ir kitokioms situacijoms. Pa­vyz­džiui, jeigu žmogus priešiškomis propagandos priemonėmis yra įtiki­na­mas, kad karinės agresijos at­veju Lietuvos neįmanoma ap­ginti – jis ir nestos jos ginti, iškilus tokiai būtinybei. Čia kalbama ne apie patriotiškumo stoką ar bailumą, bet tiesiog svarstoma, ar racionalu bandyti apginti tai, ko neįmanoma ap­ginti. 

Tai parodo, jog propaganda iš tikrųjų gali būti efektyvi ir labai pavojinga, jei sugeba paslapčia įdiegti visuomenėje tam tikrus įsitikinimus, iškraipyti įsivaizdavimą apie pasaulį ir apie tai, ką mes laikome tikrais faktais, t.y. jei daro poveikį visam tam, kas lemia mūsų sprendimus ir veiksmus. 

Informacinio karo įrankis

Propaganda yra platesnio reiškinio, kurį mes vadiname infor­ma­ciniu ka­ru, įrankis. Galima sakyti, kad čia slypi dar daugiau pavojų. Vėlgi – Lie­tuvoje mes dažniausiai kalbame apie mūsų didžiosios kaimynės, t. y. Rusijos, propagandą ir vykdomą informacinį karą. Taip jau susiklostė istoriškai, nors pasaulyje yra ir kitų vals­tybių, kurios irgi nevengia naudoti tokio pobūdžio priemonių. Dažniausiai tai yra nelaisvos, o kalbant paprasčiau – nedemokratinės, šalys, tokios kaip Kinija, Iranas, Šiau­rės Ko­rėja bei pan. 

Informacinis karas, kaip ir propaganda, nėra nekaltas reikalas. Pavyzdžiui, šis reiškinys lydi dabartinę Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą. Įdomu tai, jog Maskva savo sprendimą dėl atakos prieš kaimyninę šalį grindė įvairiais propagandinio pobūdžio pasakojimais, pradedant teiginiais, kad Ukraina yra dirbtinai sukurta valstybė ir neva jokios ukrainiečių tautybės iš tikrųjų neegzistuoja, bei baigiant melagienomis apie biologinio ginklo kūrimą Ukrainos teritorijoje ir atseit šioje šalyje vyraujantį kraštutinį nacionalizmą. Kitaip sakant, mes matome, kaip informacinėmis manipuliacijomis buvo paremti realūs agresijos veiksmai. Galima paminėti ir tai, jog šie propagandiniai išpuoliai pirmiausia buvo skirti ne Ukrainai ar vadinamiesiems Vakarams, bet pačios Rusijos auditorijai, siekiant pateisinti neteisėtus Maskvos veiksmus, kuriuos iš tikrųjų lėmė agresyvios politinės ambicijos, bei užtikrinti šio gėdingo karo palaikymą Rusijos viduje. 

Vienas iš informacinio karo pavojų yra tas, kad tokio pobūdžio konfrontacijos gali vykti ir taikos metu, kaip alternatyva tiesioginei agresijai. Įvairaus pobūdžio informacinį karą ta pati Rusija gana plačiai vykdė prieš Ukrainą dar iki tiesioginio karinio užpuolimo. Tokių veiksmų taikiniais tapdavo ir kitos valstybės, įskaitant Gru­ziją, Moldovą, Baltijos šalis, o ir kitos Europos bei Vakarų pasaulio valstybės irgi turėtų ką papasakoti apie tai. 

Viskas arčiau, nei atrodo

Apie propagandą pastaruoju metu rašoma nemažai – tiek straipsnių, tiek ir knygų. Vieną tokių savo kolegos kūrinių paminėjau šio straipsnio pradžioje. Pabaigoje galiu nurodyti ir savo knygą šia tema. Padarysiu tai pirmiausia dėl pavadinimo, kuris yra „Propagandos apsupty“. Nors toks pavadinimas gali skambėti irgi kaip savotiška manipuliacija, iš tikrųjų propagandos reiškinys šiandien yra arčiau, nei gali pasirodyti. 

Drįsčiau teigti, jog pagrindinės propagandos priemonės ir technikos per amžius nedaug pasikeitė, tačiau technolo­gi­nės galimybės užslėpto infor­ma­cinio poveikio sklaidai tapo nepalyginamai didesnės. Kalba pirmiausia eina apie interneto medijas, kurios savotiškai panaikino nacionalinių informa­cinių erdvių sienas. Kalbant pa­prasčiau, šiandien internete bet kas gali skelbti bet ką ir ap­si­mesti bet kuo. Ir čia sunku neprisiminti beveik trijų dešimt­mečių senumo karikatūros iš vieno JAV laikraščio, kuri vaizdavo du šunis šalia kompiute­rio. Šioje karikatūroje vienas personažas sakė kitam: „Inter­ne­te niekas nežino, kad tu esi šuo“...

Lygiai taip pat mes kartais nežinome, kas internete yra propagandos, melagienų bei atviros dezinformacijos skleidėjas, o kas remiasi faktais. Pa­dėti atskirti patikimą informaciją nuo nepatikimos dažniausiai šiek tiek leidžia įvairios institucijos, bet labiau patikimas instrumentas yra žinios – taip pat ir apie tai, kas yra propaganda ir kaip ji veikia.

Viktor DENISENKO 

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, daktaras

Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistas metraštis apie kraštotyrininką Klemensą Lovčiką dienos šviesą išvydo rugpjūčio pirmosiomis dienomis, bet plačiajai visuomenei knyga buvo pristatyta tik praėjusią savaitę. Į renginį, apie kurį net nebuvo viešai paskelbta, susirinko gausus būrys svečių. Ir, kaip sakė vienas iš sveikintojų, tai ge­riausiai parodo, kaip vertinami ir gerbiami yra knygos autoriai K. Lovčikas bei jo sutuoktinė Vaidilutė Jončaitė.

Leidinį „Etnografija“apie Upynos ir Ši­lalės vardą garsinantį kraštotyrininką pristatė buvusi Nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė, knygos redaktorė Marytė Slušinskaitė bei jos sudarytoja Elvyda Lazauskaitė. Pirmiausia jos akcentavo leidinio apimtį ir juokavo, jog net profesorių išleisti metraščiai bū­da­vo plonesni, nei jį parengė kraštotyrininkas K. Lovčikas.

„Dar svarbiau, kad toks metraštis yra vienintelis Lie­tuvoje ir jį ne tik skaito, bet ir mokymuisi naudoja bei jau yra užsisakę ne tik Lietuvos, bet ir užsienio universitetai. Ši knyga yra tikras aukso fondas, žinių šaltinis tolimesniems mokslo tyrinėtojams. Ir knygos autorių Klemensą vertiname kaip tikrų tikriausią žinių šaltinį – žinių, kurių neduoda jokie universitetai, jokie aukštųjų mokyklų diplomai“, – kalbėjo viešnios.

Pasveikinti knygos autoriaus ir, anot paties Klemenso, jo nuolatinės kritikės sutuoktinės Vaidilutės atskubėjo Ši­lalės bei Tauragės muziejininkai, pripažinę, jog Upyna visada buvo ir tebėra savotiškas enciklopedinis žinynas. Tarp sveikintojų išsiskyrė dvasininkai, katalikų kunigai Viktoras Daujotis ir Ri­mantas Gudlinkis. Paaiškėjo, kad jiedu, beje, kaip ir didžioji dauguma į knygos pristatymą susirinkusiųjų, yra buvę šių garbių Upynos krašto žmonių mokiniai.

Ypatingą atmosferą renginiui dova­no­jo ir Klemenso bičiuliai Alfonsas Mau­lius bei Steponas Ūksa, užtraukę po­rą autentiškų dainų, kuriomis nukėlė į vyrų jaunystės laikus. Tad ir visas šios knygos pristatymas buvo tarsi pati kny­ga: nuo jaudulio iki linksmybių, nuo juo­ko iki ašarų... 

Dauguma tądien iš Upynos kultūros namų išėjo ne tuščiomis, o nešini dar dažais kvepiančia K. Lovčiko ir V. Jon­čai­tės knyga su autorių palinkėjimais bei autografais.

„Etnografiją“ sudaro penki skyriai, kurių pir­masis pasakoja apie patį K. Lov­čiką – Upynos liaudies amatų muziejaus įkūrėją, kraštotyrininką, muziejininką, fotografą, publicistą bei tautodailininką. Upynos liaudies amatų muziejui bei jo eksponatams skirtos trys knygos dalys, kurios sudaro visą metraščio leidinio pagrindą. Čia surinkti ir skaitytojui

pateikiami įvairiais laikotarpiais K. Lov­­čiko spaudai (žinoma, ir „Šilalės arto­jui“) parengti straipsniai, supažindinama su įvairių žmonių pasakojimais apie savo kraštą, žmones, jų papročius XX amžiuje. Knyga užbaigiama Upynos krašto vietovių sąrašais. 

Kadangi metraštis yra išleistas vos 300 egzempliorių tiražu, trečda­lis jo buvo išgraibstytas pristatymo me­tu. Pa­­­geidaujantieji knygą įsigy­ti sa­vo na­­­mų bibliotekai dar gali tai pada­ryti in­ternetu, apsilankę Lietuvos na­­cio­nalinio muziejaus elektroniniame kny­gyne (https://knygynas.lnm.lt/pro­­duktas/etnografija-21-22-metrastis-2011-2012/). Knygos kaina – vos 8 eurai.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS nuotr.

2019 m. pabaigoje užfiksuotas pirmasis tuomet dar ne­žinomo koronaviruso atvejis Kinijoje, Azijos žemyne, o 2020-ųjų kovo 11 d. Pasaulio sveikatos organizacija pa­skel­bė koronaviruso pandemiją. Per nepilnus trejus pan­de­mijos metus virusu užsikrėtė daugiau nei 625 mln. žmo­nių, 6,5 mln. iš jų mirė.

Apie dabartinę epidemiologinę situaciją Lietuvoje, ga­lio­­jan­čias rekomendacijas ir ketvirtąjį skiepijimo etapą pasa­koja Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Už­kre­čia­mųjų ligų valdymo skyriaus epidemiologė Daiva Raz­muvienė.

Pamažu gerėjanti situacija

„Sergamumas yra skaičiuojamas už septynias arba keturiolika kalendorinių dienų. Tai tiksliausi skaičiai, kuriais remiantis yra išvedami rodikliai 100 tūkst. gyventojų. Pas­ku­ti­niai skaičiavimai parodė, kad 14 d. laikotarpiu užsikrėtimų skaičius nesiekia 400 atvejų 100 tūkst. gyventojų“, – užsikrėtimo statistiką aiškina epidemiologė.

Pirmais ir antrais pandemi­jos metais kritinis hospitalizuotų ligonių skaičius buvo 2500, šiuo metu šalyje tokių yra netoli šimto. Tai prioritetinis rod­muo, pagal kurį vertinama epidemiologinė situacija šalyje. 

„Didesnę nei 2000 hospitali­zuotų asmenų ribą tikrai pasiekdavome ir viršydavome, tuo­met gydymo įstaigose būdavo daug didesnė apgultis ir įtampa nei įprastai. Reikia nepamiršti, kad serga ir gydytojai, kurių gali pritrūkti padidėjus pacientų skaičiui, todėl sergamumo rodikliai yra atidžiai ir nuosekliai stebimi“, – sako medikė.

Epidemiologės teigimu, rodik­liai vis dar išlieka nepastovūs ir nuolat kinta, bet jau nuo vasaros pradžios, net ir atsiradus naujoms atmainoms, situacija pamažu gerėja, todėl žiūrėdami į skaičius galime nedrąsiai kalbėti apie tai, jog koronavirusas palengva virsta sezoniniu virusu kaip gripas.

„Atėjus šaltajam sezonui, kai padidėja rizika užsikrėsti gripu, mes nesibaiminame, nes esame pripratę ir imamės puikiai žinomų priemonių, siekdami jo išvengti. Tuo labiau, kad gripo ir koronaviruso simptomai yra labai panašūs ir atskirti gali tik profesionalas – medikas“, – sako D. Razmuvienė.

Neturėjome algoritmo, bet radome kitą išeitį

„Koronavirusas buvo naujas nežinomasis, naujas sukėlė­jas pasaulyje, kuris užklupo netikėtai ir visus išgąsdino. Ne­tu­rėjome jokios tikslios, patikimos informacijos ar rekomendacijų apie naują SARS-CoV-2 virusą, sukėlusį pandemiją. Kiek­viena pasaulio valstybė elgėsi taip, kaip galėjo geriausiai ir saugiausiai apsaugoti gyventojus, atsižvelgdama į tuometinę situaciją savo šalyje. Nė viena neturėjo algoritmų virusui valdyti, nes nebuvo jokios patirties, kas galėtų atsakyti į daugybę klausimų bei padėtų išspręsti susidariusią situaciją. Galime pasidžiaugti, jog pavyko atrasti būdų, padė­jusių stabilizuoti padėtį“, – pri­siminimais apie 2020 m. pra­džią dalijasi epidemiologė.

Atsiradus skiepams, situacija pasikeitė. Remiantis statistikos duomenimis, šiuo metu daugiau nei 70 proc. Lietuvos gyventojų yra pasiskiepiję, persirgusių – daugiau nei 1,3 mln.

„Nepriklausomai nuo atsi­ran­dančių viruso mutacijų, vakcinos, jeigu jos ir neturi šim­ta­procentinės apsaugos, imu­ninėje sistemoje palieka pėd­saką atminties ląstelėse, ku­rios sugeba stabdyti naujai pate­kusio viruso plitimą žmogaus organizme“, – teigia epidemiologė.

Nesinorėtų pamiršti išmoktų pamokų

2022 m. pavasario pabaigo­je Lietuvoje buvo atšaukta eks­t­remali situacija, nebeliko griežtų reikalavimų, kaip, pavyzdžiui, testavimo ir skiepijimo punktų, privalomos izoliacijos, testavimo ugdymo įstaigose bei kitų ribojimų.

Epidemiologė džiaugiasi, kad žmonėms pavyko naudotis ir sekti informaciją teisės aktuose bei suprasti operacijų vadovų sprendimus: „Pandemijos įkarštyje buvo begalė nurodymų, kur kreiptis ir kaip elgtis kiekviename žingsnyje, ir besikeičianti epidemiologinė situacija koreguodavo reikalavimus. Žmonės tarsi buvo vedžiojami už rankos, o dabar, kai viskas išmokta, jiems nebereikia laukti vyriausy­bės spren­dimų. Kiek­vienas žmogus turėtų įsivertinti savo rizi­kos veiksnius, prade­dant amžiumi, svei­katos būkle ir baigiant tuo, kokia veikla planuotų už­siimti, ar dalyvavimas renginyje jam bus saugus. Svarbiausia įsisąmoninti, jog jaučiant simptomus reikia kreiptis į savo šeimos gydytoją ir neužsiimti savigyda“. 

D. Razmuvienės nuomone, likusios rekomendacijos dėl nespecifinių priemonių naudoji­mo yra labai „gyvos“. Visuo­me­nė visame pasaulyje įprato prie kaukių dėvėjimo, atstumų laikymosi, rankų dezinfekavimo ir patalpų vėdinimo. Epidemiologė sako, jog atšaukus reikalavimus ne kartą ir prekybos centruose, ir viešajame transporte, ir kitose vietose pastebėjo žmones, dėvin­čius kaukes, respiratorius ar dezinfekuojančius rankas. Ne­jučia tai tapo kasdieniu įpročiu.

„Prisiminkime pandeminį lai­­kotarpį. Juk gripo sezonų, epi­demijų metu įvairūs ribojimai taip pat būdavo įvedami, tačiau pamatyti žmo­gų su

kauke atrodydavo nepriim­ti­na, dabar – atvirkščiai. Pan­­demija, be visų blogybių, išmokė mus taisyklingai plauti rankas, laikytis atstumų, dažniau vėdinti patalpas ir dėvėti kaukes. Tai priemonės, kurios gali bū­ti naudojamos siaučiant ir ki­tiems ligų sukėlėjams“, – sako medikė.

Antikūnai – kovotojai su virusu

Šiuo metu Lietuvoje cirkuliuoja vasarį paplitusi omik­ron atmaina su subvariantais BA1, BA4 ir BA5, kuriems ir yra sukurta adaptuota vakcina.

„Vakcinos, kuriomis buvo­me paskiepyti anksčiau, bu­vo pritaikytos kitiems sukėlėjams, t. y. kitoms atmainoms, kaip, pavyzdžiui, alfa, beta ir delta. Adap­tuo­ta vakcina yra pritaikyta omikron atmainai, tačiau jokiu būdu negalima manyti, kad ankstesnės vakcinos yra „nulinės“. Nuo kiekvieno skiepo imuninės sistemos atmintyje lieka „antspaudas“, kuris, „susitikęs“ su laukiniu virusu, pradeda gaminti antikūnus – kovotojus“, – aiš­kina ji.

Pasak D. Razmuvienės, pasitaiko atvejų, kai, atlikę kraujo tyrimą, žmonės skundžiasi mažu antikūnų kiekiu, bet tai nėra teisinga. 

„Žmogaus organizmas turi du imunitetus – kraujyje (humoralinis) ir ląstelėse (ląstelinis). Išsitirti ląstelinį imunitetą eiliniam žmogui neįmanoma, nes tokie tyrimai yra sudėtingi ir atliekami mokslinėse laboratorijose. Kad vakcinos yra efektyvios, galima suprasti, pažiūrėjus į sergamumo rodiklius, kuriuos „amortizavo“ nemažas pasiskiepijusių žmonių skaičius“, – teigia medikė.

Adaptuota vakcina – omikron atmainai

Per visą šį laikotarpį susirgimų ir užsikrėtimų skaičius buvo labai banguojantis, bet epidemiologė sako, jog šiandien rodikliai yra neaukšti, ir mano, kad tam įtakos turi didelis pasiskiepijusių ir persirgusiųjų skaičius. Stebint epidemiologinę situaciją, rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo pradžioje buvo matomas nežymus pakilimas, tačiau medikė patikina, jog sirgimai tikrai neviršijo 500 atvejų.

Adaptuota vakcina rekomenduojama visiems nuo 18 metų ir vyresniems gyventojams, kuriems atėjo laikas pasiskiepyti pirma arba antra sustiprinančiąja vakcinos doze. Norėdami pasiskiepyti ar pasikonsultuoti dėl vakcinacijos, kreipkitės į savo šeimos gydytoją.

Pasirinkti patogiausią vietą vakcinacijai galima registruojantis internetu www.korona­stop.lt. Prisijungus per elekt­ro­ninius valdžios vartus bei pasirinkus savo miestą, regist­racijos sistema pateiks sąrašą įstaigų, kuriose galima skiepytis.

Gyventojai, kurie neturi galimybės užsiregistruoti internetu, turėtų kreiptis tiesiogiai į tą gydymo įstaigą, kurioje pageidauja skiepytis. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne visos gydymo įstaigos vykdo vakcinaciją nuo COVID-19 ligos. Pa­sikonsultuoti, kur skiepytis, gy­ventojai gali savo gydymo įstaigoje.

Išsamią informaciją galite rasti sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje https://sam.lrv.lt/lt/naujienos/pasiskiepyti-nuo-covid-19-ligos-galima-ir-kitoje-gydymo-istaigoje-nei-esate-registruotas.

Jeigu renkatės mobiliojo interneto paslaugų tiekėją, svarbu ne tik gigabaitų kiekis, bet ir paslaugų kaina bei techniniai kriterijai. Ieškantiems geriausio varianto, mobiliojo ryšio operatorius „Tele2“ turi specialų pasiūlymą – operatorius klientams užtikrina plačiausią tinklą ir siūlo išskirtines kainas „Laisvo interneto“ paslaugoms.

Pasinaudokite „Tele2“ pasiūlymu ir sudarę „Laisvo interneto“ sutartį gaukite išskirtines kainas interneto paslaugoms. Visą informaciją apie pasiūlymus galite sužinoti čia.

Išskirtinės paslaugų kainos

Naujiems klientams, pasirašiusiems 24 mėn. sutartį ir kartu įsigijusiems išmanią įrangą, „Laisvo interneto“ 30 GB planas kainuos beveik 3 kartus mažiau – jo kaina dabar siekia vos 3,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 11 Eur/mėn.). Pasinaudojus šiuo ir kitais pasiūlymais, klientai pirmąjį mėnesį galės naudotis neribotu internetu bei 14 d. nemokamai išbandyti „Laisvo interneto“ paslaugą. Šis kainos pasiūlymas galioja kartu įsigyjant išmanią įrangą (modemas į pasiūlymą neįskaičiuotas).

Norintiems naršyti daugiau, operatorius siūlo ir kitus „Laisvo interneto“ planus: 50 GB plano kaina dabar siekia 6,90 Eur/mėn (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 15 Eur/mėn.), 100 GB planas kainuoja 9,90 Eur/mėn. (Kaina, pasirašant neterminuotą sutartį – 19 Eur/mėn.). Tuo tarpu 500 GB ir neriboto interneto planų kainos siekia atitinkamai 18,90 Eur/mėn. ir 21,90 Eur/mėn. (Kainos, pasirašant neterminuotas sutartis – 23 Eur/mėn ir 24 Eur/mėn.).

Kas užtikrina sklandų interneto veikimą?

„Tele2“ tinklo planavimo ir strategijos vadovas, dr. Evaldas Stankevičius tikina, kad interneto greitis ir padengimas yra susieti tarpusavyje, tad operatoriaus kokybės rezultatas yra abiejų parametrų mišinys. Pasak jo, klientams svarbiausias yra gebėjimas prisijungti prie tinklo, tam ir reikalingas mobiliojo ryšio padengimas. Specialisto teigimu, greičiausiai veikiantis internetas yra sunkiai apibrėžiamas, kadangi tokius greitaveikos matavimus galima atlikti įvairiu metu ir rodikliai gali skirtis net keletą kartų.

„Kiekvienas operatorių naudojamas radijo dažnių kanalas turi tam tikrą plotį – tai lyg kelių juostų kelias – kuo jų daugiau, tuo daugiau vartotojų jame tilps ir galės greičiau judėti. Interneto greitaveika priklauso ir nuo vartotojų aktyvumo tinkle, kadangi visi vartotojai dalinasi tos stoties maksimalią turimą greitaveiką. Tačiau nepakanka tik daug kelio juostų, reikia, kad tas kelias pasiektų Lietuvos vartotojus. Čia vėlgi svarbus parametras – padengimas, kuris rodo, kaip erdvėje skrieja radijo dažniai – vieni įveikia didesnius atstumus, kiti nuslopsta daug greičiau. Padengimą sukuria bazinė stotis, kurioje aktyvuojami dažniai su tam tikra siųstuvo galia. Mobiliojo ryšio operatoriai savo tinklą planuoja taip, kad stotyse dažniai veiktų ir aprėptų vartotojus esančius ne tik lauke, bet ir pastatų viduje“, – technologijos veikimą paaiškina jis.

Svarbiausia – prisijungimas prie tinklo

Specialistas pasakoja, kad svarbiausias parametras vartotojams yra interneto padengimas, kadangi jis užtikrina galimybę prisijungti prie tinklo iš norimos vietos. Tik prisijungusiam į tinklą vartotojui, pagal naudojamos paslaugos tipą, reikalinga greitaveika. Jo teigimu, maksimali greitaveika nėra būtina visiems vartotojams, ji turėtų priklausyti nuo naudojamų paslaugų.

„Tele2“ turi plačiausio tinklo nominaciją, tai reiškia, kad operatoriaus klientai gali prisijungti prie mobiliojo ryšio tinklo iš daugiausiai taškų Lietuvoje. Idealiausias yra tas operatorius, kuris turi plačiausią padengimą ir didžiausią tinklo talpą, tačiau turėti maksimalius šiuos parametrus yra retai pasiekiama bet kuriam operatoriui pasaulyje“, – akcentuoja jis.

Pagal Ryšių Reguliavimo tarnybos (RRT) paskelbtą judriojo ryšio tinklų tikėtinų aprėpties zonų žemėlapį, „Tele2“ mobilusis 4G internetas pirmauja tarp trijų didžiausių judriojo ryšio tiekėjų vidutinio rėžio aprėptyje („Tele2“ dengia 80–85 proc. Lietuvos teritorijos, kiti du ryšio tiekėjai 75–80 proc.), o kituose rėžiuose nenusileidžia kitiems judriojo ryšio tiekėjams (silpnojo rėžio aprėptis visų operatorių apima 97–100 proc. teritorijos, stipriojo rėžio aprėptyje „Tele2“ kartu su vienu iš ryšio tiekėju apima 45–50 proc. teritorijos, kai trečiasis operatorius – 40–45 proc.). Specialistas aiškina, kad kuo stipresniame signalo intervale pirmauja operatorius, tuo geresnį padengimą jis turi pastatų viduje.

Daugiau informacijos:

Asta BUITKUTĖ

„Tele2“ atstovė ryšiams su visuomene

Tel. +370 668 00 467

El.p.: Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Ne vienas esame pastebėję, jog kai kuriems gyvenime sekasi, nors, atrodo, žmogui nereikia jokių pastangų. Kitas gi, nors „neriasi iš kailio“, nei pats jaučiasi laimingas, nei gyvenime ko pasiekia. Apie tai, kodėl taip nutinka ir kur slypi sėkmės formulė, kal­bamės su kraštiete Ieva Vitartaite.

Artėja Vėlinės, kai visi skubėsime aplankyti artimųjų kapų, nešime žvakių, gėlių. Gamtai, jos tausojimui neabejinga Ieva sako, jog artimųjų atminimas mūsų sąmonėje yra kiek iškreiptas vartotojiškumo, o ka­pų puošyba labiau atspindi gyvųjų interesus nei tikrąjį santykį su mirusiaisiais.

„Galbūt kai kam atrodo, kad šešios žvakės reiškia didesnę meilę nei viena, bet taip nėra. Dirbtinumo ir plastmasės išėjusiesiems nereikia. Kaip ir gamtai. Dauguma suvažiuoja į tėviškes lapkričio pirmosiomis dienomis ir kiekvienas neša į kapines viską, kas kam šauna į galvą. O kaip atrodo kapinės po to? Mirusiųjų amžinojo poilsio vieta tampa panaši į sąvartyną su plastiko bei stiklo atliekomis, iš tolo šviečiančiomis neoninėmis dirbtinių gėlių spalvomis“, – sako pašnekovė.

Floristikos puokštes, samanų paveikslus gaminanti, jų kūrimo edukacijas, vainikų pyni­mo dirbtuves organizuojanti Ieva akcentuoja: į kapines reikėtų nešti tik gamtoje natūraliai suyrančias puokštes, kompozicijas, vienai kapavietei pakanka vienos žvakės. Jos teigimu, ekologija gali būti ir yra estetiška – reikia tik mokėti visa tai tinkamai pateikti. 

„Aš visko išmokau savarankiš­kai. Matyt, tai gyveno manyje nuo mažumės“, – juokiasi Ieva.

Mergina užaugo Bijotų seniū­nijoje, sodyboje, pro kurią teka upelis Skliaustis, jo vaga formuoja gamtovaizdį, atsiveria skardžiai, įgriuvos...

„Gamta visada buvo didelė mano gyvenimo dalis. Užaugau pievų ir senų medžių apsuptame vienkiemyje. Čia man, vaikui, buvo daug vietos žaidimams, gamtos tyrinėjimams, svajonėms. Todėl ir suvokimas apie gamtos tausojimą atėjo sa­vaime. Visada mėgau kurti. Dar besimokydama Kaltinėnų Alek­sandro Stulginskio gim­na­zijo­je buvau aktyvi dailės bei technologijų konkursų dalyvė, nors didžiąją savaitės dalį užimdavo muzikos mokykla“, – dalijasi prisiminimais Ieva.

Vėliau ji, smalsumo vedama, tobulinosi įvairiuose seminaruose, gilino žinias meno srityje. Taip dominuojančią vietą gyvenime pamažu užėmė menas, susijungęs su gamtos pajauta floristikoje. Nors visa tai į Ievos gyvenimą atėjo ne iš karto. 

„Mano studijos ir darbo vietos paieškos su menu nebuvo susiję. Man sekėsi visur. Kur tik bedirbau, sparčiai kilau karjeros laiptais ir, atrodo, ko daugiau bereikia. Tačiau gyvendama uostamiestyje, jaučiau aplinkui per daug pilkų spalvų, per daug asfalto, skubėjimo ir per mažai erdvės kvėpuoti. Vi­sa­da labiausiai energijos pasi­semdavau dirbdama žemę, tad supratau, ko trūksta – gyvenimui reikia grąžinti bent dalį gamtos“, – pasakoja mergina.

Tad dabar ji nuolat skuba iš gimtinės į Klaipėdą ir atgal: pas tėvus sodyboje auga jos gėlynai, o darbas su jomis vystosi uostamiestyje. Šiuo metu menininkė kuria dekoracijas įvairioms šventėms, fotosesijoms, gamina sausų gėlių puokštes bei kompozicijas, samanų paveikslus, rengia vainikų pynimo ir floristikos dirbtuves, su jomis net vyksta į edukacijas kliento pageidaujamoje vietovėje. 

„Suvokimas, kad pasaulyje yra daug dirbtinumo bei plastiko ir paskatino mane mokytis pajusti gamtos teikiamą grožį bei natūralumą ir perduoti tai kitiems. Tvarumas kūryboje man yra pagrindinis tikslas, kurio mokau jaunąją kartą. Spalvų, formų, faktūrų gamtoje yra gausu, tereikia išmokti tai pastebėti ir pasiimti. Kurie augalai tam tinka? Juos aš vis dar atrandu, nes pirmąsias sėk­las įsigijau tik iš nuojautos. Neauginu daugiamečių gėlių, tik vienmetes. Man patinka laukti kiekvieno pavasario, kaskart iš naujo berti sėklas, pikiuoti silpnus daigelius ir jau tada matyti juos gražiai žydinčius“, – pasakoja floristė.

Ievos teigimu, grįžusi prie žemės darbų, ji atgavo ramybę, suvokė savirealizacijos svarbą ir dabar jaučiasi laiminga. Pa­laipsniui atėjo aplinkinių palai­kymas, pasipylė užsakymai, o visa tai įrodo, kad ji yra savo kelyje, tad svarbu tik nesustoti ir tobulėti.

Bijotams tapus mažąja kultū­ros sostine, I. Vitartaitė buvo pakviesta surengti savo personalinę parodą. Tada ji į Bijotus atgabeno samanų paveikslus, kurie, kūrėjos nuostabai, sukėlė tikrą ažiotažą. 

„Šiuo metu paroda vis dar (iki mė­nesio pabaigos) yra ekspo­nuo­jama Šilalės Vlado Stat­ke­vi­čiaus muziejuje. Nesi­ti­kė­jau, kad paveikslai taip sužavės lankytojus. Man geriausi komp­limentai buvo netyčia nugirsti nepažįstamų žmonių pokalbiai: girdžiu gražius žodžius ir širdis sąla“, – džiaugiasi Ieva.

Pasak I. Vitartaitės, samanų paveikslai yra ilgalaikiai – nekeisdami nei formos, nei spalvos gali išsilaikyti iki dešimties me­tų. Ir tuo pačiu tai yra natūrali gamtos medžiaga. Sa­manas ji jau seniai naudoja kurdama kompozicijas.

„Floristikoje kiekvienas me­tų laikas gali duoti kažką naujo, įdomaus. Be to, aš ir pati nesitikėjau, kad natūralios gėlės gali būti taip plačiai pritaikomos. Dar pernai pradėjau gaminti vainikus Vėlinėms. Nors daugėja žmonių, kurie vertina ir renkasi aplinkai nekenksmingą dekorą, ekologija bei at­liekų mažinimo tendencija vis dar yra jautri tema. Tačiau smagu, kad visuomenės įpročiai po truputį keičiasi į gerąją pusę“, – sako Ieva, pridurdama, jog su malonumu galėtų pasidalinti patarimais, kaip sutvarkyti kapavietę ekologinėmis priemonėmis bei sukurti gražią aplinką.

Pasak kūrėjos, žiema floris­tams yra labai intensyvus laikas – tenka puošti vitrinas, gaminti advento vainikus bei kitas šventines dekoracijas. Edu­kacinė veikla taip pat nelieka užmiršta: yra nemažai kvietimų atvykti ir padėti šventinę dekoraciją pasigaminti patiems. 

* * *

Menininkė siūlo pasigaminti estetišką Vė­linių puokštę kapams, naudojant tik natūralias priemones, neperkant jokių floristinių prekių ar specialių augalų.

Labiausiai žinoma ir dažniau­siai naudojama medžiaga kompozicijos pagrindui – spygliuočių ir visžalių augalų (eglių, pušų, kadagių, tujų, kėnių bei buksmedžių) šakelės, kurios puikiai išsilaiko lauko sąlygomis. Taip pat galima panaudoti ir kitų medžių ar krūmų šakas, ypač jei jos išsiskiria savo forma bei spalva ir yra su išlikusiomis sėkladėžėmis, kaip, pavyzdžiui, pūslenis. Į kompoziciją galima įlieti kankorėžių, gilių, kaštonų – tai suteiks rudeniškų spalvų.

Puokštei reikia daugiamečių bei dar žydinčių augalų (hortenzijų, šilokų, zundų), taip pat varpinių bei džiovintų miskantų, soruolių, dekoratyvinių česnakų, kermėkų, šlamučių, band­­renių, miškinių karšulių ir kt.

Vėlinių puokštės gaminimo eiga. Pasiruoš­kite minėtų jums patinkančių augalų, kuriuos norėtumėte panaudoti savo puokštėje, taip pat sekatorių ar žirk­les. Apsvarstykite, kokia puokštės forma labiausiai tiktų kapavietei – apvali, pailga ar kt. Vertėtų atkreipti dėmesį, koks kapavietės paviršius – žemėje ar skaldelėje smaigstomi augalai laikysis geriausiai. Pra­dedame komponuoti puokštės pagrindą smaigstydami spyg­liuočių bei visžalių augalų šakeles.

Kai kurias įsmeigus stačiau, puokštei suteiksime purumo.

Puo­šiame pagrindą de­ko­­ratyvesniais augalais – įdomesnėmis formomis ar spalvomis. Au­galų išdėstymas puokštėje nebūtinai turi būti vienodai atsikartojantis, laikantis griežtų atstumų ar lyginių skaičių, taip puokštei sukursime natūralumo efektą. Puokštės tvirtumui užtik­rinti galima visas dalis tarpusavyje surišti. Tokia kompozicija bus galima papuošti kapavietes net jei jų paviršius granito plokštė ar stambūs akmenukai. 

„Tokia draugiška aplinkai puokštė ne tik gražiai atrodo, bet ir ilgai išsilaiko, todėl nebūtina po Vėlinių iš karto jos nuimti. Tikiuosi, kad pasiūlyta idėja patiko ir pabandysite artimųjų kapus papuošti pačių darytomis puokštėmis ar vainikais iš natūralių medžiagų. Taip bus žengtas vienas žingsnelis, jog kapinės būtų švaresnės“, – sako I. Vi­tartaitė.

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

AUTORĖS, pašnekovės asmeninio archyvo ir Algimanto AMBROZOS nuotr.

Kasmetė liaudies meno konkursinė paroda „Aukso vainikas“ šiemet sulaukė mažesnio, nei įprasta, dalyvių rato. Ketvirtadienį Tauragėje vykusios konkursinės parodos uždarymo metu paskelbti du regioninio etapo nu­galėtojai. Tarp jų – ir šilališkis Alfonsas Maulius.

Šiuo Lietuvos nacionalinio kultūros cent­ro organizuojamu konkursu siekiama pagerbti liaudies meną puoselėjančius tauto­dai­lininkus, tęsiančius ir jaunajai kartai perduodančius tradicijas. Paroda vyksta keliais etapais. 18-ąjį kartą organizuojamos parodos „Aukso vainikas“ regioninis etapas baigtas, Tau­­ragės pilies me­nė­se įvyko iškilmingas jos uždarymas.

Komisija vertino už geriausius vaizduojamojo (skulptūra, tapyba, gra­fika, karpiniai), taiko­mo­jo meno (tekstilė, kera­mi­ka, medžio dirbiniai, kalvystė, juvelyrika, paprotiniai dirbiniai – margučiai, sodai, verbos) ir kryž­dirbystės (kryžiai, sto­gastulpiai, koplyt­stulpiai, koplytėlės ir kt.) darbus.

Renginio metu įteiktos padėkos aktyviai pa­rodoje dalyvaujantiems tautodailininkams. Konkurso regioninio etapo komisijos pirmininkė, Lie­tuvos nacionalinio kultūros cent­ro tautodailės specialistė Solveiga Ja­ku­čiūnaitė pasidžiaugė susirinkusiųjų darbais, bet neslėpė pastebėjusi, kad šie­met dalyvių buvo mažiau. Ypač kryždirbių. Gal taip galėjo nutikti dėl pandemijos ir karo Ukrainoje.

Specialieji diplomai įteikti juvelyrui Ze­nonui Radvilui, delmonus gaminančiai Editai Jurkšaitienei ir šilališkiui kryž­dirbiui Alvydui Pociui.

Už taikomosios dailės kūrinius ant­rosios vietos diplomu apdovanota šilališkė Benisė Girkontienė, gaminanti delmonus bei riešines, bei Elena Montvydienė, konkursui pateikusi siuvinėtas staltieses ir servetėles.

Pirmosios vietos diplomais apdovanoti ir į respublikinį konkursą siunčiami du tautodailininkai. Viena jų – tauragiškė Ona Pau­lauskienė, pateikusi medžio drožinių, taip pat šilališkis skulp­torius A. Maulius. Dailės srityje ant­rosios vietos laimėtoja paskelbta Vi­da Povilauskienė, pristačiusi tapytų miniatiūrų, ir Laimutė Ašmonaitienė, demonstravusi tapybos darbus.

Morta MIKUTYTĖ

Vido UNDARAVIČIAUS nuotr.