Ugniagesių vykdoma akcija „Būk saugus – išvenk gaisro“, kurios metu paprastai yra dalijami autonominiai dūmų detektoriai, šįkart sulaukė išskirtinio žmonių dėmesio: gyventojai teiraujasi, kodėl šiemet niekas nei naujo įrenginio atveža, nei pa­se­nusių ele­mentų pakeičia. 

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Keliavimas autostopu po neseniai iš okupantų išvaduotas Ukrainos teritorijas yra gana rizikingas, tačiau suteikia galimybę sutikti įdomių žmonių. Antrą kartą vykstant iš Charkivo į Iziumą per Balaklėją, mane pavėžino trys vairuotojai ir visi jie buvo labai įdomūs pašnekovai.

Pirmi sustojo geodezininkai iš Poltavos miesto Jurijus ir Oksana. Mergina papasakojo, kad jiedu abu dirba privačioje firmoje, kuri pasirašė sutartį su Gynybos ministerija, tad vyksta į Balaklėją atlikti matavimų prie bombų apgriauto tilto, jog būtų galima jį suremontuoti.

„Mes vykstame parą vėliau nei išminuotojai, nes savo darbus galėsime pradėti tik tada, kai jie patikrins teritoriją apie tiltą. Ką tik su jais telefonu kalbėjau – sakė, kad jau rado kelias minas bei granatas su virvutėmis. Jei eidamas už jų užkliūsi, granata sprogs ir liksi be kojos arba žūsi“, – sakė Oksana.

Kai privažiavome minėtą tiltą Balaklėjoje, mergina parodė pievoje įbestus kuoliukus su pririštomis medžiagos skiautėmis, nužyminčius išminuotą lauko dalį.

„Tie niekšai visur primėtė daugybę minų ir granatų, todėl gyventojams yra uždrausta eiti į miškus grybauti, ganyti gyvulius, o laukuose liko nenuimti kviečiai“, – apgailestavo geodezininkė.

Tilto viduryje, dešinėje pusėje, žiojėjo dvi sprogimų padarytos maždaug pusės metro skylės, prie kurių buvo padėti specialūs užtvarai. Per tiltą mašinoms važiuoti buvo leidžiama – atraminių konstrukcijų sprogimas nepažeidė.

Pokalbį su geodezininke turėjau nutraukti, nes prie tilto mano stabdomi sustojo senutėliai „žiguliai“, leidžiantys didelį dūmų debesį. Džiaugiausi, kad mašina sustojo, kadangi jų važiavo labai mažai, bet kartu ir abejojau, ar bus saugu važiuoti. Mat vairuotojas paprašė neišsigąsti, kad jo automobiliui 35 metai, kad variklis dirba netolygiai ir neveikia stabdžiai.

„Per okupaciją nedirbo jokios autodalių parduotuvės, o paštas ėmė veikti tik nuo šios savaitės, tad vakar internetu užsisakiau stabdžių kaladėles. Bet nesijaudinkit, tris mėnesius važinėju be stabdžių ir nieko, aš šituos kelius pažįstu, žinau, kur prilėtinti greitį, o kur panaudoti rankinį stabdį“, – pasakojo 42-ejų Olehas Borodavka.

Vyriškis sakė Balaklėjoje dirbąs gelbėtoju, o dabar vykstantis namo į Savintsi gyvenvietę. Sužinojęs, jog esu žurnalistas, gelbėtojas pažadėjo papildomai pavėžinti dešimt kilometrų iki sankryžos, kur susikerta keliai į Iziumą ir pravažiuoja daugiau mašinų.

„Prieš karą Balaklėjoje dirbome 54 gelbėtojai, o atėjus okupantams likome 16, nes kiti su šeimomis pasitraukė į Ukrainą“, – pasakojo O. Borodavka.

Vyriškio teigimu, okupantai nei jų, nei medikų nelietė ir nekonfiskavo nei darbinių, nei asmeninių mašinų. Tačiau elektrikus ir dujininkus vertė dirbti grasindami, jog priešingu atveju bus areštuoti.

„Mudu su žmona vaikų neturime, tad nusprendėme nebėgti. Be to, iš savo algos per okupaciją maitinau tris šeimas – savo, tėvus ir senelius“, – pasakojo vyras.

Olehas pas save atsivežė senelius ir tetą, nes turi įsirengęs pečių, tad namuose šilta, o jų butai šildomi dujomis, kurių tiekimas nutrūko. Be to, vyriškis turėjo dyzelinu varomą generatorių, taigi jo namuose buvo ir elektra.

Vyras trumpam sustojo Borodojarsko kaime, kur gyvena jo tėvai ir kuriems jis vežė Balaklėjoje nupirktų maisto produktų.

„Mano mama labai geros širdies. Ji prieš karą laikė tris šunis, o dabar kieme jų net šešiolika, nes mama priglaudė visus, kuriuos pabėgę kaimynai paliko be priežiūros. Tad aš jiems vežu atliekų iš kariškių valgyklos“, – sakė Olehas.

Jis apgailestavo, jog į tuos žmones, kurie liko gyventi okupuotose teritorijose, dabar žiūrima tarsi į kolaborantus. Karinė žvalgyba esą jau apklausė ir melo detektoriumi tikrino jų viršininką, o netrukus kvies apklausai ir kitus gelbėtojus.

„Labiausiai piktina gyvenvietės seniūnas, kuris per okupaciją pabėgo į Lvivą, o dabar grįžęs pravardžiuoja mus kolaborantais ir priekaištauja, kad nebėgome kartu su juo. Nesupranta, jog senyvi žmonės nenorėjo palikti savo namų ir gyvulių, o mes, jaunesni – ligotų tėvų ir senelių. Be to, neturime giminių Vakarų Ukrainoje, tad nebuvo kur bėgti“, – aiškino vyras.

Trečias mane pavėžėjęs vairuotojas buvo 22-ejų Bohdanu prisistatęs artileristas. Vaikinas sakė grįžtąs į savo dalinį šalia Iziumo iš pašto Balaklėjoje, kur vyko paimti sau bei keliems kitiems kariams iš namų atėjusius siuntinius, mat iki pamatų sugriautame Iziume pašto nėra.

Vaikinas teigė gimęs ir užaugęs Chmelnyckio mieste Vakarų Ukrainoje, kur po mokyklos baigimo dirbo statybos firmoje, o į frontą užsirašė jau pirmą karo dieną. Patekęs į artileristų kuopą, buvo pasiųstas į Donecko regioną, kur daugiausiai laiko praleido kovose Lisičansko miesto apylinkėse.

Ukrainai perėjus į kontrpuolimą, Bohdanui teko vaduoti Balaklėją, Iziumą, Kupianską, Ševčenkovą, o visai neseniai dalyvavo išlaisvinant Limano miestą. Prie Lisičansko vaikinas buvo kontūzytas, kai priešų bomba sprogo greta patrankos ir sudarkė dviejų jo bendražygių kūnus.

„Man pasisekė, laikinai buvau praradęs sąmonę, atsigavęs tris dienas nieko negirdėjau abiem ausimis, o viena atkrito tik po dviejų savaičių. Galvą kartais paskauda ir dabar, bet niekis, kiti su rimtesniais sužeidimais liko kovoti“, – pasakojo vaikinas.

Bohdanas nebuvo šnekus ir beveik į visus klausimus atsakinėjo trumpais sakiniais, taupiais žodžiais. Prasitaręs, kad iš viso jau žuvo vienuolika kovos draugų, ėmė mirksėti ir nusisuko, o aš nebedrįsau jo klausinėti...

Kiek kalbesnis vaikinas tapo tik pasidomėjus, su kokia technika kovoja prieš okupantus.

„Dabar šaudome iš amerikietiškų haubicų M777. Tai labai naujoviškos patrankos – daug lengvesnės, nes pagamintos iš titano, todėl jas lengviau pervežti, o aptarnavimui užtenka 6–8 žmonių. Mus skubiai apmokė, kaip jomis naudotis. Tai nuostabus ginklas, tokių patrankų reikia kuo daugiau, kad greičiau atsikovotume visas savo žemes“, – su užsidegimu prakalbo karys ir parodė į nedidelį dūmų kamuoliuką kairėje dangaus pusėje. Anot jo, ką tik ukrainiečių kariai numušė priešo paleistą raketą.

Kadangi mašinoje grojo muzika, negirdėjau jokio sprogimo atgarsio ir būčiau nieko nepastebėjęs, tačiau žvitri artileristo akis pamatė viską.

„Aišku, norisi išlikti gyvam, grįžti pas tėvus, brolį. Šiam už kelių mėnesių sueis aštuoniolika. Labai nenorėčiau, kad jį paimtų į frontą – čia labai rizikinga, o jis toks vaikiškas. Meldžiuosi, jog karas kuo greičiau baigtųsi ir broliui netektų kariauti“, – pasakė Bohdanas prieš man išlipant.

Artileristas sutiko, kad jį porą kartų nufotografuočiau, o po akimirkos įšoko į mašiną, pareiškęs, jog privalo ruoštis rytojaus kelionei į naują fronto atkarpą, į naują mūšį. Vos pradėjęs važiuoti, Bohdanas staiga sustojo, pradarė langą ir sušuko: „Padėkok Lietuvai už paramą, jūs šaunuoliai!“

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Rajono politikai pritarė, kad Šilalės rajono savivaldybė dalyvautų projekte „Atviros ekosistemos atsiskaitymams negrynaisiais pinigais bendrojo ugdymo įstaigų valgyk­lose kūrimas“. Numatoma, jog maždaug po metų vi­sų didžiųjų rajono mokyklų mokiniai galės naudotis „elekt­ro­ninėmis piniginėmis“ vadinamomis mokėjimo korte­lėmis.

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Kažkada Amerika buvo pažadėtoji žemė. Tūkstan­čiai lietuvių sėdo į garlai­vius, plūdo už Atlanto ir ieš­kojo savo eldoradų. Daug kas sekinančiu darbu šach­tose prisikrovę kap­še­lius grįžo į Lietuvą, nusipirko že­mės ir joje vertėsi tol, kol is­torijos gūsiai nenušlavė jų sodybų nuo žemės pa­viršiaus, o visokie okupan­tai neišdraskė šeimų, gi­mi­nių, tėviškių...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Pirmadienį savivaldybės taryba pradėjo svarstyti, kiek papildomų etatų Socialinių pas­laugų namams reikėtų, kad išnyktų pagalbos laukiančių sunkių ligonių ir vienišų, negalinčių apsitarnauti senyvo amžiaus gyventojų eilės. Socialinių paslaugų namų administracija suskaičiavo, jog poreikiui patenkinti savivaldybė iš biudžeto ateinančiais metais papildomai turėtų skirti beveik 170 tūkst. eurų. 

Daiva BARTKIENĖ

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 81

Gyvename laikotarpiu, kai informacija mus pasiekia visur ir visada. Nesvarbu, ar renki grybus miške, ar stovi eilėje parduotuvėje, dažniausiai gauni pranešimus į išmanųjį telefoną apie įvykius pasaulyje ir Lietuvoje. Laikotarpiu, kai net pačiame tyriausiame ir nekalčiausiame dalyke gali rasti melo bei šmeižto, privalai atsirinkti informaciją. Tačiau neretai žmonės yra suklaidinami ir smunka pasitikėjimas demokratinėmis institucijomis, valstybės tarnautojais ir žiniasklaida. Tyrimai rodo, jog dezinformacija dažniausiai veikia vidutinio ir vyresnio amžiaus žmones.

Kas yra propaganda, aiškina Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto žurnalistikos ir medijų tyrimų centro docentas, dr. Mantas Martišius. Jį kalbino Vida Grišmanauskienė.

Hibridinis karas, propaganda, informacinis karas – kaip atskirti informaciją nuo dezinformacijos? Ir kokios informacinės grėsmės mūsų laukia viešojoje erdvėje? Ar gebame savarankiškai atsirinkti ir vertinti informaciją? Apie visą tai – Tauragės radijo laidų cikle „Kova dėl širdžių ir protų“.

Tauragės radijo eteryje klausykite pirmadienį, nuo 11 val. Laida kartojama šeštadienį, 14 val. ir sekmadienį, 9 val. Laidos klausykitės čia:

https://www.tauragesradijas.lt/naujiena/kova-del-sirdziu-ir-protu-kas-yra-propaganda-ir-kaip-ja-atskirti-1923

Laidą remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas

Projekto partneris – „Šilalės artojas“

Charkivas turbūt yra vienintelis didmiestis Ukrainoje, kurio gatvėse ir toliau stovi barikados, nes priešo puolimas ar grupės diversantų išpuolis čia lieka labai realus. Mies­te, kuris nuo Rusijos sienos yra nutolęs vos 40 kilometrų, visus tiltus ir toliau saugo teritorinės apsaugos kariškiai.

Dalis tiltą saugančių karių, kaip ir dauguma kasdienius sprogimus išgyvenančių civilių, yra nerimastingi ir nekalbūs, ta­čiau kai kurie bendrauja no­riai. Nors pats nerūkau, bet čia ki­šenėje visada nešiojuosi pa­kelį ci­garečių, kad pašnekovą galėčiau pavaišinti ir lengviau prakalbinti.

Nuvykęs mikroautobusu į toli nuo centro esantį Naujosios Bavarijos mikrorajoną fotografuoti naktinio raketos sugriovimo, užkalbinau tilto saugotoją. Išgirdęs, jog esu iš Lietuvos, karys suskubo dėkoti lietuviams už pabėgėlių priėmimą bei siunčiamą karinę pagalbą.

Vyriškis prisistatė esąs Ro­manas ir papasakojo, kad žmona su jų devyniolikmete duk­ra bei dešimtmečiu sūnumi jau pusmetį gyvena Vilniuje. Jiems pavyko laimingai pabėgti iš Kyjivo prieigose esančios Irpinės, kur per Rusijos okupaciją dėjosi košmariški dalykai.

„Aš jiems padėti negalėjau, nes pirmą karo dieną pasiprašiau priimamas į gynėjus ir buvau pasiųstas kasti apkasų Kyjivo pakraštyje. Tad mašiną pabėgėlių kolonoje per taip vadinamą žaliąjį koridorių vairavo žmona, nors iki tol ji važiuodavo tik į darbą ir atgal“, – pasakojo Romanas.

Vyriškis teigė iki karo sostinėjė dirbęs advokatu, o vasario 24-osios rytą atsibudo netikėtai anksti, ketvirtą valandą, ir įsijungęs kompiuterį perskaitė Putino pareiškimą apie Ru­sijos pradedamą taip vadinamą „specialią operaciją“. Kelias valandas pamąstęs, ką daryti, Romanas nusprendė vykti į karinį komisariatą ir tapti savanoriu gynėju. 

Ka­dan­gi dėl daugybės į užsienį ar vakarų Ukrainą bėgančių žmonių Irpinės gatvės buvo užkimštos mašinų, iki komisariato vyras numynė dviračiu.Ten pasakė, jog pagal reikalavimus būtina jį visų pirma pasiųsti į medicininę komisiją. Ro­manas dviračiu numynė iki poliklinikos, tačiau pamatęs ten prasidėjusią sumaištį ir supratęs, kad komisijos praeiti nespės, grįžo atgal į komisariatą. Ten situacija jau buvo pasikeitusi, niekas nebereikalavo medicininės apžiūros, tik klausė, kur norėtų tarnauti. Pasakęs, jog teritorinėje apsaugoje, sužinojo, kad netrukus atvyks autobusiukas ir jį bei dar kelis savanorius paims.

„Vežant autobuse mums išdalino ginklus ir liepė patiems iš dėžių į kišenes prisikrauti šovinių. Kitą rytą miške šalia autostrados ėmėme kasti apkasus ir ruoštis Kyjivo gynimui. Tada galvojau: bus „šakės“, su šautuvais ir keliomis granatomis neturime jokių šansų sulaikyti tankus“, – prisiminė situaciją Romanas.

Kariai neturėjo net pakankamai kastuvų apkasams kasti – jų, prieštankinių raketų „Javelin“ ir maisto bei šiltų rūbų savanoriai atvežė tik po kelių dienų.

„Pasidariau lopetėlę nuo granatsvaidžio „Stinger“ dangtelio ir rausiau žemę nebodamas susidariusių kruvinų nuospaudų. Buvo labai šalta, nes išvažiavau su sportiniais drabužiais ir batais, tikėdamasis gauti karinę aprangą. Tačiau pirmą savaitę nieko negavome ir teko miške gyventi keliolikos laipsnių šaltyje“, – pasakojo gynėjas.

Nebeiškentęs šalčio, vyras paskambino namo žmonai, kad ši atvežtų šiltų drabužių, o žmona atsakiusi, jog, deja, neatveš, nes nebėra tilto per Irpinės upelį. Tai ir nuliūdino, ir kartu pradžiugino. Mat tapo aišku, kad ukrainiečiams susprogdinus tiltą, Maskvos tankai nebegalės prasiveržti į Kyjivą, gynėjai gavo papildomo laiko paruošti stip­resnius įtvirtinimus bei sulaukti geresnės ginkluotės.

„Jaudinausi ne dėl savo gyvybės, bet dėl Irpinėje likusios šeimos, nes toje pusėje dieną ir naktį girdėjosi sprogimai. Neramu buvo ir dėl to, ar žmona sugebės išvairuoti mašiną pažliugusiais miškų keliais“, – pasakojo Ro­manas.

Šeimai pavyko kartu su kitų mašinų kolona sėkmingai ištrūkti iš Irpinės. Permiegoję pas bičiulius Bila Cerkvos mieste, o vėliau kiek pagyvenę pas tolimus giminaičius Ternopilyje, žmona ir vaikai nusprendė vykti į Lietuvą. Tiesa, žmona norėjo į Bulgariją, tačiau dukra išsiaiškino, kad Vilniuje galės tęsti mokslus, tad išvyko ten ir dabar nesigaili.

„Mūsų šeimai tai ne pirmas pabėgimas – 2014 metais, kilus karui Donbase, sprukome iš Donecko į Kyjivą. Butą išsinuomojome Irpinės priemiestyje, nes čia pigiau ir geras susisiekimas su sostine“, – pasakojo Romanas.

Dabar, okupantams atsitrau­kus nuo Kyjivo, gynėjas su kitais buvo dviem mėnesiams perkelti į Bu­čą, o vėliau jį išsiuntė į Char­kivą, kur dabar sau­go įvairius objektus. 

Labiausiai Romanui įstrigo žmonių gelbėjimas Gustomelio mikrorajone Moščicėje. Ten vykti nusprendė du „apkasų kolegos“ Jura ir Vitalikas: vienas norėjo nuo bombų gelbėti tėvus, o kitas – savo nuotaką. Būrio vadui leidus, buvo skirtas autobusiukas, o prie gelbėjimo operacijos prisijungė ir Romanas. Važiuojant Gustomelio link, vaizdas vis prastėjo. Mat negalėdami pervažiuoti Irpinės upelio, Bučoje įsitvirtinę okupantai keršydami iš tankų šaudė į Kyjivo pusę. Tačiau bombos sostinės nepasiekė ir dauguma jų krito į Moščicę. 

„Pakelyje prie barikados mus sustabdę gvardiečiai atkal­bi­nėjo nevažiuoti į Moščicę, bet mes važiavome. Ar­tėjant prie gyvenvietės, darėsi vis kraupiau, degė namai arba rūko jų liekanos, ore švilpė skeveldros, girdėjosi kurtinantys sprogimai. Nesimatė nė vieno žmogaus – likę slėpėsi rūsiuose ir meldėsi“, – pasakojo Ro­ma­nas.

Labiausiai jam įsiminė vaizdas, kai iš rūsio išvedus žmones ir susodinus į autobusiuką bei jau ruošiantis važiuoti, išvydo jų link bėgančią moterį, rankose laikančią kūdikį, o vežimėlyje stumiančią, kaip paaiškėjo vėliau, trejų metukų mergytę.

„Bėgau jai padėti ir meldžiausi, kad okupantai specialiai į mus nesitaikytų, ir tos kelios minutės virto begalybe. Bet viskas baigėsi laimingai“, – atsiduso Romanas.

Paklausus, ar palaiko ryšius su Donecke likusiais draugais bei giminaičiais, kario veidas apsiniaukė. Vyras papasakojo, jog beveik visi jo klasiokai liko rusų okupuotame Donecke, o vienas net buvo tapęs minėtos pseudorespublikos armijos pulkininku, įtakingu asmeniu, bet neseniai žuvo. Klasiokai nutraukė su Romanu ryšius, net ir tie, kuriuos laikė savo draugais. Į Kyjivą atsikraustė keturi pažįstami vaikinai, tačiau nė vienas nepanoro tapti savanoriu Ukrainos gynėju. O liūdniausia Romanui, jog kaime netoli Donecko gyvenanti sesuo ir mama šiame kare kategoriškai palaiko Putiną ir su broliu bei sūnumi irgi nebend­rauja...

„Sužinojusi, kad esu radikalios „Laisvės“ partijos narys, ma­ma mano žmonai pasakė, jog tapome „banderovcais“, ir nenori su mumis turėti jokių reikalų. Kai sužinojau, jog mirusiųjų laidojimo metu kapinėse vienas mano dėdė pareiškęs, kad tapau fašistu ir atseit niekas manęs gimtajame kaime nenori matyti, pasidarė labai skaudu“, – susigraudino Romanas. Bet tuoj atsiprašė už silpnumo akimirką ir paaiškino: „Mes buvome labai glaudi ir draugiška giminė, vaikystėje draugavome su pusbroliais ir pusseserėm, o dabar per Maskvos intrigas tapome priešais“.

Romanas džiaugėsi bent tuo, jog vienas pusbrolis neseniai su juo atnaujino ryšį. 

„Iki karo jis teigė esąs apolitiškas, nes yra ūkininkas ir jam svarbu geras derlius, o ne tai, ar kaimas bus Rusijos, ar Ukrainos teritorijoje. Kai rusų kariai išvogė jo grūdus ir techniką, pusbrolis pripažino, jog buvau teisus sakydamas, kad reikia rinktis ne rytų barbarus, o su Vakarais išvien einančią Ukrainą. Pusbrolis dar parašė, jog didžiuojasi mano sprendimu kovoti už Ukrainą. Didžiuojasi manimi ir žmona su vaikais, bet tuo pačiu ir labai pergyvena, nes esu arti fronto. Suprantu, kad visko gali nutikti, tačiau man lengviau stovėti sargyboje, žinant, jog šeima yra saugi Lietuvoje. Už tai esu labai dėkingas jūsų šaliai“, – sakė Romanas.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Pradėdami karą Ukrainoje, Rusijos propagandistai tuo pačiu metu pra­dėjo ir aktyvią informacinę kampaniją Baltijos šalyse. Kurdamas Rusijos kaip teisingos ir geranoriškos valstybės vaizdinį, Kremlius naudoja keletą šių šalių gyventojų emocijas kurstančių temų. Ukrainiečiai vadinami „banderomis“ ir kaltinami vaikų žudymu Donbase, NATO ir JAV – karo provokavimu, rusofobija, įrodinėjama, kokie amoralūs yra Vakarai, tie­kiantys Ukrainai paramą ginklais, „kurie naudojami nekaltiems rusams žudyti“. Bauginama, jog karas persikels į Europą, bandoma įteigti, kad pabėgėliai čia turi geresnes sąlygas, nei vietiniai gyventojai. 

Dažniausiai socialiniuose tinkluose platinama tokio pobūdžio informacija skirta rusakalbiams gyventojams, tačiau „purviną“ rusų propagandą padeda skleisti ir lietuviai, pasidalindami su draugais nerimą dėl ateities, baimę, pavydą ir kitokias neigiamas emocijas keliančiomis žinutėmis. Eu­rostato duomenimis, 2021 m. Lietuvoje tik 11 proc. 16–74 m. asmenų tikrino naujienų portaluose ar socialiniuose tinkluose perskaitytą in­for­ma­ciją, todėl žiniasklaida ir nevyriausybinės organi­za­cijos ėmėsi iniciaty­vos tikrinti ir paneigti populiariausius, didžiausio žmo­nių dėmesio sulaukusius Kremliaus agentų skleidžiamus mitus. 

Tikslas – pateisinti invaziją  

Tinklaraštyje viesulas22.blog­spot.com pasirodė melaginga Rusijos propagandos žinutė, kad Jungtinės Amerikos Vals­ti­jos esą ketina steigti bio­­lo­ginių ginklų laboratori­jas Bal­­tijos šalyse. Tačiau tai – Krem­liaus skleidžiama sąmokslo teorija.

Įraše tinklaraštyje cituojamas Rusijos gink­luotųjų pajėgų ats­tovas Igo­ris Kirilovas, kuris teigia: „[…] Pen­tagonas planuoja biologinių tyrimų programas iš Uk­rai­nos perkelti į posovie­ti­nes respublikas, Rytų Eu­ro­pos ir Baltijos šalis, kad jos kuo greičiau persikeltų netoli Ru­si­jos sienų. Pentagonas yra pasirengęs artimiausiu metu perkelti Ukrainoje nebaigtas vykdyti programas į kitas posovietines valstybes, taip pat į Rytų Europos valstybes, tokias kaip Bulgarija, Čekija ir Baltijos šalys“.

Maskva nuolat platina propagandines žinutes, jog JAV Uk­­rainoje ir už jos ribų steigia bio­logines laboratorijas. Me­la­­­gin­gi kaltinimai JAV, Uk­rai­nai bei kitoms valstybėms visiškai atitinka ir Šaltojo karo metu KGB naudotas priemones. Rusija iki šiol nėra pateikusi jokių įrodymų apie tokias laboratorijas Eu­ropoje, o ekspertai tokius Krem­liaus teiginiu vadina išmislu. Todėl teiginius apie JAV biolaboratorijas Baltijos šalyje galima laikyti melagingais.

„Maskva biologinių ginklų teoriją naudojo jau seniai – taip sukurdavo pretekstą įsiveržti į vieną ar kitą valstybę“.

Nuo pat karo Ukrainoje, kurį sukėlė Rusija, pradžios Krem­lius suintensyvino sąmokslo teorijos apie menamas bioginklų laboratorijas Ukrainoje skleidimą. Šįkart į Kremliaus ruporų akiratį pateko ir Lie­tu­va­.

Ši sąmokslo teorija nėra nauja. Maskva biologinių ginklų teoriją naudojo jau seniai – taip sukurdavo pretekstą įsiveržti į vieną ar kitą valstybę.

1968 m. KGB tuometinėje Če­koslovakijoje specialiai paliko priklausančių JAV ginklų, tada paskelbė, jog tai padarė vokiečių „revanšistai“, o galiausiai panaudojo tai kaip pretekstą invazijai į Čekoslovakiją tų pačių metų rugpjūtį. Bet vėliau ėmėsi kitos taktikos – viską statyti ant informacinės propagandos. Pavyzdžiui, praėjusio šimtmečio devintajame dešimtmetyje KGB paskleidė teoriją, kad JAV Izraelyje ir Pietų Afrikoje naudoja „etninius gink­lus“, skirtus žudyti afrikiečius ir arabus. JAV Maskva apkaltino sukūrus ŽIV virusą. 2008 m., kai užpuolė Sakartvelą, Ru­si­ja taip pat apkaltino Tbilisį sutikus ten įrengti JAV biogink­lų laboratorijas, taip sukurdama pretekstą invazijai.

Svarbu pažymėti, kad nė vienai iš šių dezinformacijos kampanijų Maskva įrodymų nepateikė. Viesulas22.blogspot.com publikacijoje taip pat nėra pateikta jokių šaltinių, tik tai, ką sako Rusijos ginkluotųjų pajėgų atstovas.

„2008 m. užpuolusi Sakartvelą, Rusija apkaltino Tbilisį sutikus ten įrengti JAV bioginklų laboratorijas, taip sukurdama pretekstą invazijai“.

Kremliaus propagandistai naudojasi JAV programa „Bio­logical Threat Reduction Prog­ram“. Šios biologinio saugumo programos, kuri vykdoma ir Uk­rainoje, tikslas yra užtikrinti laboratorijų saugumą, page­rinti reagavimą į pandemijas ir ligas sukeliančių pa­togenų stebė-

jimą. Nėra jokių įrodymų, kad ši programa kaip nors prisideda prie bioginklų kūrimo – tokių įrodymų nepateikia ir Ru­sija.

Kaip dw.com teigė britų bio­loginės ir cheminės ginkluotės ekspertas Richard Guthrie, bio­loginių ginklų propagandos li­nija šiais laikais yra naudo­ja­ma tam, jog sukeltų psicholo­ginį efektą. Taigi, eksperto nuo­mone, pagrindinis tikslas – išgąsdinti žmones, įtikinti juos ką nors daryti arba kažko nedaryti. Tam pritaria ir Vokie­ti­­jos Hamburgo universiteto ty­rėjai – visuomenės baimės kurs­­tymas šiuo atveju yra pag­rin­dinis Rusijos tikslas.

Bundesvero mikrobiologijos institutas (Vokietija) tyrinėja patogenus, kurie sukelia žmonėms tokias itin pavojingas ligas kaip juodligė, bruceliozė, leptospirozė ir afrikinis kiaulių gripas. Instituto direktoriaus Ro­man Wölfel, kuris taip pat yra susipažinęs su laboratorijomis Ukrainoje, teigimu, Ru­sijos teo­rijos yra „iš piršto lauž­tos“.

„Visuomenės baimės kurstymas yra pagrindinis Rusijos tikslas“.

Klaidingai traktuoja NATO planus

„NATO planas numato leisti Rusijai okupuoti Baltijos šalis“, – paskelbė laisvaslaikrastis.lt ir dar pateikė pasvarstymus, jog Lietuvos vyriausybė esą to net siekia. Tačiau tokie teiginiai prasilenkia su realybe.

Straipsnį „NATO planas nu­ma­­to leisti Rusijai okupuoti Bal­­­tijos šalis“ portale laisvaslaik­rastis.lt paskelbė Ar­vy­das Dau­nys, kuris yra ir Lie­tu­vos šeimų sąjūdžio portalo administratorius. Ši visuomeninė organizacija nuo pat savo įsikūrimo pradžios nuolat kritikuoja Lie­tuvos vyriausybę, rengia įvai­rius protestus, mi­tingus. Straipsnį apie galimą Bal­­tijos šalių okupaciją A. Dau­nys parašė remdamasis Estijos premjerės Kajos Kallas pareiškimu. 

„Estijos premjerė Kaja Kal­las tiesiog pranešė su liūd­na šypsena, jog NATO gynybos pla­nas, skirtas Baltijos šalims, numato leisti Rusijai jas užpulti ir po 180 dienų išlaisvinti“, – teigiama laisvaslaikrastis.lt straipsnyje.

Tačiau K. Kallas savo pareiškime nė karto nepaminėjo žodžio „okupacija“, o Lietuvių kal­bos žodyne nurodoma, jog oku­pacijos reikšmė yra laikinas ki­tos valstybės teritorijos už­ėmi­mas, panaudojant kari­nę jė­gą, ir faktinis jos valdymas. To­dėl teiginiai, kad NATO planuose yra numatyta leisti okupuoti Bal­tijos šalis, yra melagingi.

Panašu, jog A. Dauniui nepatiko, kaip į šį K. Kallas pareiškimą reagavo Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė, nes ji esą Seime tą pačią dieną tvirtino, kad NATO tikrai gins Lietuvą.

„Manau, jau akivaizdu, kam dirba ši vyriausybė žinodama apie šiuos planus ir juos slėpdama, ir tuo pačiu savo veiksmais provokuodama Rusiją ag­resijai, kuri žinodama šiuos pla­nus gali jaustis visiškai ra­mi. VSD turėtų rimtai susirūpin­ti šia valdančiąja klika (kitaip jos pavadinti jau nebeišeina) ir pasiskaityti dar kartą Lietuvos Konstituciją, kurioje rašoma: 3 straipsnis: „Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką“, – savo straipsnyje teigė A. Daunys.

Tačiau I. Šimonytė, komentuodama K. Kallas pareiškimą, žiniasklaidai sakė, kad Baltijos šalys „ne pirma diena labai aiškiai siunčia žinią apie tai, kad turi būti peržiūrėta tiek NATO laikysena regiono atžvilgiu, tiek ir labai konkretūs sprendimai bei įsipareigojimai“.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas tvirtino, jog K. Kallas nebuvo visiškai tiksli, nes kalbėti reikėtų apie kur kas trumpesnį NATO reakcijos laiką, nei K. Kallas įvardintas 180 dienų. 

„Tai yra dienų klausimas, mes nekalbame apie 180 dienų“, – Seime sakė L. Kasčiūnas.

Tačiau jis taip pat pripažino, kad NATO planus reikia keisti. 

„Dabar NATO doktrina yra at­grasymas per nubaudimą. Yra planai, kaip ateiti į pagalbą ir atkariauti. Dėl to mes ir sa­ko­me, jog reikia keisti doktri­niš­kai ir eiti atgrasymo per paneigimą link – turėti pajėgų ant žemės, ant linijos tiek kaip Šal­tojo karo metais, kad iš esmės paneigtume bet kokias galimas priešo intencijas bandyti testuoti 5 NATO straipsnį“, – sakė L. Kas­čiūnas.

Visus šiuos klausimus apie Baltijos šalių saugumą ir gynybą NATO aptarė Madride vykusiame Viršūnių susitikime, kuriame dalyvavo ir Lietuvos Pre­zidentas Gitanas Nausėda.

„Reikia turėti pajėgų ant žemės, ant linijos tiek kaip Šal­tojo karo metais, kad iš esmės paneigtume bet kokias galimas priešo intencijas bandyti testuoti 5 NATO straipsnį“.

Laisvaslaikrastis.lt straipsny­je mestas kaltinimas, kad Vy­riau­sybė provokuoja Rusijos ag­­­re­siją, veikiausiai yra susi­jęs su tuo, kad nuo birželio 17 d. už­drausta tranzitu per Lie­tu­­­vą į Ka­­liningradą vežti tam tik­ras prekes. Rusija apkalti­no Lie­­tuvą, jog ši pradėjo Ka­li­­nin­grado blokadą, ir pažadėjo atsaką, nors iš tiesų tranzito draudimas yra Europos Są­jun­gos patvirtintų sankcijų Rusijai įgyvendinimo dalis, todėl vadinti tai Lie­tuvos provokacijomis yra klaidinga.

Galima daryti išvadą, jog teiginiai, kad NATO leistų Rusijai okupuoti Baltijos valstybes 180 dienų, o Lietuvos vyriausybė galimai dirba Rusijos naudai nei pati provokuoja kaimyninę šalį, yra klaidingi. Dabartiniai NATO planai numato laikiną Baltijos šalių užėmimą karinio susidūrimo su Rusija atveju ir greitą teritorijų atkariavi­mą, bet apie okupaciją juose nėra kalbama. Uždraudusi tam tik­rų prekių gabenimą tranzitu į Kaliningradą per Lietuvą šalis neprovokavo didžiosios kaimynės, o tik vykdė ES patvirtintas sankcijas, įvestas Rusijai dėl pradėto karo Ukrainoje.

Šie faktai yra patikrinti Baltijos skaitmeninio atsparumo tyrimų centro DIGIRES, bendradarbiaujant su portalo DELFI „Melo detektorius“ žurnalistais. „Melo detektorius“ yra nepriklausomas ir atviras didžiausio interneto naujienų portalo Lietuvoje DELFI faktų tikrinimo padalinys, įkurtas 2018 m., siekiant skatinti sąžiningą ir kokybišką žurnalistiką. „Melo detektorius“ laikosi aukščiausių žurnalistikos ir informacijos patikros standartų ir yra patvirtintas Tarptautinio faktų tikrinimo tinklo (IFCN) kodekso signataras bei Europos skaitmeninės žiniasklaidos observatorijos (EDMO) partneris.

Šilalės rajono Požerės kaime viena gyvenanti 66-erių Zita Gradytė nuo vakystės tu­ri cerebrinį paralyžių – juda neįgaliojo vežimėliu arba su vaikštyne. Skaudvilėje ji yra baigusi tuometę pagalbinę mokyklą-internatą, vėliau jokia veikla nebeužsiėmė. Pasak Šilalės rajono socialinių paslaugų namų direktoriaus pavaduotojos socialiniams reikalams Loretos Bujienės, nuo 1999 m. moteriai yra teikiama 10 val. per savaitę pagalba namuose (sutvarkomi namai ir aplinka, pagaminamas maistas). Situacijai tapus sudėtingesnei ir iš naujo įvertinus Zitos poreikius, buvo pasiūlyta ir asmeninė pagalba (20 val. per savaitę darbo dienomis). 

„Kai lūžo ranka, buvau pas seserį, kuri padėjo. Bet jai reikdavo eiti į darbą, tai likdavau viena. Abiem buvo sunku. Apie galimybę papildomai gauti asme­ninę pagalbą man pasakė pa­­­galbą namuose teikianti darbuotoja. La­bai apsidžiaugiau ir nusprendžiau ja naudotis, kad jausčiausi savarankiškesnė namuose. Ar­timųjų aš turiu (ma­mą, 2 brolius, 4 seseris), bet no­rėjosi palengvinti ir jiems. Už šią pagalbą turiu sumokėti apie 50 eurų per mėnesį. Ka­dan­gi mano mėnesinės pajamos yra apie 400 Eur, tai tikrai nemaži pinigai, bet pagalba labai gera ir reikalinga. Kai mano gyvenime atsirado asistentė Ne­ringutė, tapo daug lengviau. Ji padeda pasiruošti pusryčius, nusiprausti, lydi pas gydytojus, kartu išeiname pasivaikščioti. Nuostabiai bendraujam. Kai kokia nelaimė nutinka, visada jai skambinu. Laukiu labiau kaip namiškių. O savaitgaliai be jos taip prailgsta...“ – sako Zita ir ragina žmones, turinčius negalią, drąsiau naudotis šia puikia pagalba.

Gerumu spinduliuojančios, Pa­ežerės kaime gyvenančios 28-erių Neringos Bušinskienės profesija yra kirpėja, tačiau nuoširdus noras padėti žmonėms paskatino ją imtis visai kito darbo. Trumpam ji buvo išvykusi į Norvegiją, grįžusi susilaukė vaikučio. Nuo 2016 m. po truputį pradėjo talkinti socialiniams darbuotojams, o šiandien ji – asmeninė asistentė. Ši nuostabi jauna moteris yra puikus pavyzdys visiems, kaip keičiantis pačiam galima keisti kitų gyvenimus. 

„Tokį darbą pasirinkau, nes labai mėgstu bendrauti ir džiaugiuosi galėdama pagelbėti. Kad galėčiau tapti asisten­te, išklausiau 40 val. individualios priežiūros personalo įžanginius mokymus. Dabar turiu 2 klientus. Tai yra pagrindinis mano darbas, kuris labai patinka. Gera padėti žmonėms jaustis laimingiems. Smagu lydėti Zitą į bib­lioteką ar pagelbėti mokantis dirbti kompiuteriu. Kartais praverčia ir mano pirmoji profesija – padedu Zitai pasigražinti antakius, susitvarkyti plaukus. Man klientai yra tarsi šeimos nariai. Duodama gaunu daug daugiau. Jeigu esate nuoširdus, sąžiningas, komunikabilus, kantrus, nebijokite išbandyti šio darbo. Tai gali būti ir geras papildomo darbo variantas studentams“, – įsitikinusi Neringa.

Asmeninę pagalbą Šilalės rajone organizuoja ir teikia Ši­lalės rajono socialinių paslaugų namai, o ja naudojasi 17 įvai­raus amžiaus, skirtingas negalias turinčių žmonių. 

„Rajono gyventojai, pageidau­jantys gauti tokią pagalbą, turi kreiptis į deklaruotos gyvenamosios vietos seniūniją, Šilalės miesto – į savivaldybę. Jokių apribojimų nei amžiui, nei negalios pobūdžiui nėra. Pa­teikus prašymą, paskirtas socialinis darbuotojas kartu su besikreipiančiuoju pildo klausimyną, kuris padeda individualiai ir tiksliai įvertinti šios pagalbos poreikį keturiose veiklose (asmens higiena, maitinimas, judėjimas, socialiniai santykiai). Aiškinamasi, kiek savarankiškai asmuo gali, pavyzdžiui, apsipirkti parduotuvėje, nuvykti pas gydytoją, į mokyklą, dienos centrą, kitas institucijas, laisvalaikio praleidimo vietas. At­sižvelgiama, kiek vieta, kurioje gyvena asmuo, yra pritaikyta jo negaliai, kokia yra jo sveikata, kasdie­ni­niai užsiėmimai, kiek pagalbos reikia,

kai asmuo prausiasi, valgo, ju­da, bendrauja su žmonėmis. Asmuo ar jo atstovas išreiškia pageidavimą, kokiose veik­lose ir kiek asmeninės pagalbos valandų, dienų nori gauti. Reikia pabrėžti, kad asmeninės pagalbos trukmė nėra ribojama. Tuomet socialinis darbuotojas parašo išvadą ir rekomendaciją dėl šios pagalbos ar kitų papildomų socalinių paslaugų ir perduoda ją savivaldybei, kuri priima sprendimą ir įvertina, kokias galimybes mokėti už pagalbą turi asmuo. Iš­samesnę informaciją apie šią priemonę galima rasti savivaldybės bei Šilalės rajono paslaugų namų tinklalapiuose. Kvie­čiame su ja susipažinti, kreiptis dėl paslaugos gavimo ir sėkmingai naudotis“, – sako Šilalės savivaldybės Turto ir socialinės paramos skyriaus vyr. specialistė Vilija Kar­bauskienė.

Kampanija „Atrask galimybes“ skirta supažindinti su as­menine pagalba ir skatinti ja naudotis. Jos organizatoriai pri­mena, jog tuo atveju, kai žmogaus pajamos yra mažesnės negu 294 Eur (2 valstybės remiamų pajamų dydžiai), ši pagalba yra teikiama nemokamai. Jeigu pajamos didesnės, mokestis apskaičiuojamas individualiai – įvertinus neįgaliojo pajamas, galimybes mokėti ir atsižvelgus, ar jam teikiamos kitos socialinės paslaugos, kad būtų galima nustatyti, kokią procentinę dalį (5, 10, 15 ar 20 proc.) pajamų jis turi skirti mokėjimui ir apskaičiavus, kokią dalį pagalbos teikimo išlaidų dydžio sudaro 20 proc. Šis dydis gaunamas sudauginus pagalbos valandų skaičių ir valandinį savivaldybėje taikomą įkainį bei paskaičiavus, kokią dalį šio dydžio sudaro 20 proc. Gavėjas turi mokėti ne daugiau kaip 20 proc. pagalbos teikimo išlaidų dydžio, kuris negali viršyti 20 proc. asmens pajamų.

Indrė RADŽIUKYNIENĖ