Kultūros pasaulyje nestinga pozi­tyvių naujienų – praėjusią savaitę puikių žinių sulaukė Lietuvos kino gerbėjai, Lietuvos vardą po pasaulį ir toliau skleidė Kultūros sostinė Kaunas, Nacionalinė biblioteka įsi­gi­jo šaliai svarbių archyvinių leidinių. Pasirodė ir džiuginančios statisti­kos – vis daugiau lietuvių domisi ir dalyvauja nemokamuose muziejų sek­madieniuose.

Trečiąjį šių metų ketvirtį nemokamo muziejų lankymo paskutinį mėne­sio sek­madienį iniciatyva sulaukė rekor­dinio lankytojų skaičiaus nuo savo gyvavimo pradžios 2019 m. Liepą, rugpjūtį ir rugsėjį Kultūros ministerijai pavaldžiuose nacionaliniuose ir respub­li­kiniuose muziejuose bei Kernavės ar­cheo­­loginės vietovės muziejuje apsi­lan­kė daugiau kaip 115 tūkst. žmonių. Lan­ko­miau­siais išlieka Lietu­vos jūrų muziejus, Lietuvos nacionali­nis muziejus, Trakų istorijos muziejus, Lie­tuvos na­cio­nalinis dailės muziejus ir Na­cio­na­linis muziejus Lie­tu­vos Di­džiosios Kuni­gaikš­tystės valdovų rūmai. Šiemet nemokamai paskutinį mėnesio sekmadienį muziejuose lankytis bus galima dar tris kartus.

Lietuvos kino industriją pasiekė gera žinia – Armėnijos, Lietuvos ir Vokietijos bendros gamybos filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ nominuotas Azijos Oskarais vadinamuose Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino akademijos Asia Pa­cific Screen Awards (APSA) apdovanojimuose, geriausio animacinio filmo kategorijoje. Tai pirmas toks Lietuvos kino pasiekimas, mat apdovanojimuose yra nominuojamas ne tik filmas, bet ir kino kūrėjai, šiuo atveju – Lietuvos prodiuseriai Justė Michailinaitė ir Kęstutis Drazdauskas. Kartu buvo nominuota filmo režisierė Inna Sahakyan ir prodiu­seriai Vardanas Hovhannisyanas, Chris­tianas Beetzas, Ericas Esrailianas, I. Sa­ha­kyan. 

Praėjusią savaitę prasidėjusiame A kla­sės tarptautiniame Varšuvos filmų fes­tivalyje Lietuva taip pat turi kuo didžiuotis: didžiuosius ekranus puošia net trys lietuviški bei du bendros gamybos filmai. Konkursinėje ilgametražių filmų programoje „1–2“, skirtoje režisieriams, pristatantiems savo pirmuosius arba antruosius filmus, puikuosis debiutinis režisierės Austėjos Urbaitės ilgametražis filmas „Per arti“. Toje pačioje konkursinėje prog­ramoje varžysis ir Serbijos, Kroatijos bei Lietuvos bendros gamybos filmas „Pėdsakai“, režisuotas Dubravka Turić. Tarptautinėje konkursinėje programoje dalyvauja dar vienas bendros gamybos filmas, prie kurio prisidėjo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas („ARTBOX”): šį kartą Lietuva prisijungė prie latvių bei lenkų darbo „Sausis“, režisuoto Viestura Kairiš. Trumpametražių filmų konkursinėje programoje varžysis du lietuviški „trumpukai“. Pirmasis – Skirmantos Jakaitės animacinis filmas „Daug geresnis“, antrasis – Rimanto Oičenkos dokumentinis filmas „Reisas“. 

Kultūriniai renginiai džiugina ir mūsų rajono gyventojus. Spalio 21 d., 19 val., Traksėdžio laisvalaikio salėje vyks ket­virtosios Že­maitijos regiono liaudiškos muzikos kapelų varžytuvės „Kaip sako mūsų senoliai“. Be šilališkių „Ši­lo­jaus“, Tarvydų ir „Tekinio“ kapelų, žiūrovus linksmins kolektyvai iš Telšių bei Ra­sei­nių rajonų. Ren­ginį vainikuos kapela „Bijotaičiai“.

Kotryna PETRAITYTĖ

Kalbėti apie savo problemas, kai jos pra­dėtos spręsti arba išspręstos, yra viena, bet išdrįsti pri­pažinti sau ir tai paversti atspirties tašku – visai kas kita. Kartais sugebėjusių atsitiesti bei pa­keisti savo gyvenimą žmonių istorijos gali pasirodyti nereikšmingos ir ne­turinčios tikslo, tačiau tik ne tada, kai jos pasakojamos pirmuoju asmeniu. 

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento tyrimų duomenimis, nors kartą gyvenime narkotikus yra vartoję 14 proc. lie­tuvių. Kęstutis Kaupas pirmą kartą juos iš­bandė būdamas pen­kiolikos, o šiandien, be medikų pagalbos sa­va­ran­kiškai įveikęs nar­kotikų priklausomybę, jis dalijasi savo pa­tirtimi ir siekia įkvėpti kitus.

Nuskausminamieji nuo emocinių traumų

„Viskas prasidėjo nuo perskaitytų knygų. Jack Kerouac „Kelyje“ ir Karloso Kastanedos knygos apie augalus sužadino mano smalsumą. Suvokiau, kad taip, kaip žmogus ragauja skirtingus maisto patiekalus, taip pat galima išbandyti įvairias medžiagas bei pajusti jų sukeliamą būseną“, – pokalbį pradeda vyras. 

Jis pasakoja narkotikus vartojęs kaip nuskausminamuo­sius nuo savo emocinių trau­mų: „Bandžiau jais pamiršti že­mą savivertę, kurią man įdie­gė patėvis. Jis nuolat sakydavo, jog esu nieko vertas ir nieko nesugebu, todėl suprastėjo ma­no mokymosi rezultatai, kol galiausiai mečiau mokyklą ir pabėgau iš namų“.

Vartoti psichotropines medžiagas paskatino nuolatinė baimė, psichologinis ir fizinis smurtas šeimoje, privertęs nepilnametį pabėgti iš namų ir ieškoti laisvės. 

„Gyvenau gatvėje ir nieko neturėjau. Ga­lėjau grįžti ir būti namuose su savo šeima, kaip visi mano bendraamžiai, bet noras pačiam spręsti, kaip turėčiau gyventi, man to neleido“, – sako K. Kau­pas.

Tokį elgesį pagrindžia medicinos psichologė Kotryna Mi­kalauskaitė. Jos nuomone, vaikystėje ar paauglystėje dėl tam tikrų priežasčių daug streso bei įtampos patyręs žmogus, pabandęs narkotinių medžiagų, pajaučia didelį palengvėjimą ir suvokia, kad būtent pasirinkta medžiaga galėtų puikiai pasitarnauti, siekiant nuslopinti jausmus, kurių žmogus jausti nenori.

Į priekį vedė didžiausias noras – laisvė

Atėjęs pas nar­kotikų prekei­vį nusipirkti dozės, Kęs­tutis pa­kliu­vo į situaciją, ku­ri ap­vertė jo pa­saulėžiūrą aukš­tyn kojo­mis. Buvo praėję metai nuo pir­mos psichotropinių medžia­gų dozės.

„Atėjau nusipirkti kitos dozės. Jis man pasiūlė palaukti 15–20 mi­nučių, kol atveš siuntinį, nes tuo momentu neturėjo. Nuėjau į kambarį, kur sėdėjo dar keletas vaikinukų. Jie buvo narkomanai ir palaikė mane už „savą“, nes buvau toks pat išblyškęs, kaip ir jie. Klausiausi istorijų, kaip jie ruošiasi gauti pinigų, kad tik galėtų nusipirkti narkotikų. Išgirdau bent dešimt skirtingų apiplėšimų ir vagysčių versijų. Mane apėmė siaubas. Suvokiau, jog einu to link ir tapsiu toks, kaip jie. Ka­dangi laisvė buvo ir yra vienas iš svarbiausių dalykų, supratau, kad ir toliau taip gyvendamas galiu prarasti patį brangiausią turtą, todėl nusprendžiau niekada daugiau ten negrįžti. Rodos, visą kūną ir sąmonę nudiegė emocinis suvokimas, jog tai turi pasikeis­­ti“, – atvirauja Kęstutis.

Kamuojamas abstinencinių pagirių, vyras autostopu išvyko į Norvegiją, kur po savaičių klajonių pavyko gauti darbą ir įsitvirtinti – taip prasidėjo kelias į blaivybę.

Gyvenimo etapas, likęs užnugaryje

Respublikinio priklausomybių centro specialistė sako, kad psichologiškai priklausomi žmonės galvoja, jog medžiaga, šiuo atveju narkotikai, jiems yra gyvybiškai reikalinga. Tokie asmenys pradeda mažiau laiko ir dėmesio skirti dalykams, kurie anksčiau būdavo svarbūs, kol galiausiai juos užvaldo kvaišalai. Kęstutis džiaugiasi tądien supratęs, jog vienintelis būdas išsigelbėti yra darbas su savimi, todėl pradėjo sekti, analizuoti ir keisti savo elgesį.

„Palikti senus draugus ir veik­las užnugaryje buvo sąmoningas žingsnis. Taip galėjau kurti savo gyvenimą iš naujo“, – sprendimu išvykti iš šalies džiaugiasi vyras ir priduria: „Landynės ir laiptinės man pabodo. Norėjau gyventi, norėjau susitvarkyti gyvenimą, turėti stogą virš galvos ir pinigų savo poreikiams“.

Didžiulė pagalba tapo gerai apmokamas darbas. Alpinisto profesija reikalauja prisiimti atsakomybę už save, savo sveikatą ir gyvybę – tai motyvavo į Norvegiją emigravusį lietuvį ir kėlė jo savigarbą.

„Greitai įstojau į 12 darbo dienų iš eilės ir 9 laisvadienių ritmą. Bėgant laikui, atradau veiklos, kuri mane įtraukė ir padėjo užsimirš­ti. Pa­vyzdžiui, menas – muzika, poezija, rašymas, šokis ir dainavimas“, – sako Kęstutis.

„Tai ne raketų dėsniai“

K. Kaupas jau daugiau nei du dešimtmečius nevartoja narkotikų. Išmesti iš gyvenimo svai­galus ir niekada prie jų nebegrįžti paskatino gyvenimo vertės suvokimas. Su narkoti­kais lengva gyvenimą sugriauti, o kitomis priemonėmis ir veiksmais galima jį kurti. 

„Žmonės pamiršta sau atsakyti į klausimą, ko jie iš tiesų nori. Kai matai tikslą, pasidaro aišku, ką daryti. Tai ne raketų dėsniai“, – šmaikštauja jis.

Lygiai taip pat Kęstutis pamatė tikslą, su žmona užsukęs į gydymo įstaigą. Nugirdęs specialistų pokalbį apie priklausomybes turinčius žmones, vyras papasakojo apie savo emocinius sukrėtimus ir kaip pavyko su jais susidoroti be medikų pagalbos. Gydytojai paprašė savo išgyvenimais pasidalinti su kitais, kurie jaučiasi beviltiškai, nemato išeities, nesikreipia ir neieško pagalbos, kurios jiems tikrai reikia.

Netrukus Kęstutis parengė straipsnį, kurį paskelbė vienas didžiausių šalies naujienų portalų. Prisistatęs straipsnio herojumi, vyras pradėjo kelti savo tekstus socialiniame tink­le „Facebook“ . 

„Tikiu, kad mano rašymas padeda žmonėms. Juk prisiregistravę vartotojai neprivalo komentuoti ar spausti „patinka“. Jie gali likti anonimais, tačiau klausytis mano pasakojimų ir bandyti juose atrasti dalelę savęs. Jau yra pasitaikę keletas atvejų, kai visiškai nepažįstami žmonės parašo žinutę, jog mano patirtis paskatino juos veikti ir atsisakyti narkotikų. Tai šviesiausia tamsios istorijos dalis“, – teigia jis.

Pagalba suteikiama kiekvienam

Dalindamasi savo patirtimi, psi­chologė K. Mikalauskaitė pa­stebi, kad tiek vyrai, tiek moterys išgyvena stiprų gėdos ir kaltės jausmą. Vis dėlto galima atkreipti dėmesį, jog moterys kartais būna labiau linkusios slėpti problemą, vengia atsiverti artimiesiems ar pasitarti su specialistais. Bet kokiu atveju kiekvienas žmogus pereina psichologinį procesą, kurio metu ima suprasti savo elgesį, jo pasekmes ir prade­da svarstyti galimus kitus pa­sirinkimus, kol galiausiai nusprendžia imtis atitinkamų veiksmų. Reikšmingiausiai prisidėti prie žmogaus apsisprendimo gydytis gali pagarbus, humaniškas bei geranoriškas specialistų ir aplinkinių požiūris, kuris gali priklausomam žmogui padėti atrasti drąsos ir vidinių resursų pradėti pokytį.

Turėdami įtarimų apie besivystančią priklausomybę, pasikonsultuokite su kvalifikuotu specialistu privačioje arba valstybinėje gydymo įstaigoje. Specialistas, atsižvelgdamas į pacientą, parinks tinkamiausią gydymo būdą.

Jaučiant emocinių sunkumų, telefonu 1809 galima kreiptis į emocinės paramos tarnybas. Visą Lietuvoje veikiančių psichologinės pagalbos linijų sąrašą ir kontaktus galima rasti nacionalinės psichikos sveikatos platformoje „Pagalba sau“ (www.pagalbasau.lt/pagalbos-linijos/). Taip pat nemokama psichologinė pagalba pri­einama poliklinikų psichikos sveikatos centruose, visuome­nės sveikatos biuruose. Iš­kilus pavojui sveikatai arba gyvybei, skambinkite bend­ruoju pagalbos numeriu 112.

Nuotraukos iš asmeninių archyvų

Šilališkiai, kurie yra įpratę tvarkytis, nerimauja dėl miškuose, pakelėse paliekamų ir niekaip nemažėjančių atliekų. Negana to, žmonės pastebi, jog pastaruoju metu jų ne tam skirtose vietose išmetama vis daugiau. Todėl gyventojai klausia: gal atliekų tvarkytojai padidino reikalavimus ar net visai nebedirba?

Žydrūnė JANKAUSKIENĖ

Algimanto AMBROZOS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Gyventojų pasipiktinimas dėl nuo spalio 3 dienos pasikeitusio aštuonių Šilalės pirminės sveikatos priežiūros centro (PSPC) medicinos punktų darbo pobūdžio sujudino ir rajono vadovus, ir tarybos narius, nuo kurių priklauso medicinos punktų uždarymas. Praėjusį ketvirtadienį šis klausimas buvo svarstomas neeiliniame savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje. Tačiau jame dirbantys medikai, regis, tik stengėsi pateisinti punktų darbo pobūdį pakeitusių įstaigos vadovų sprendimus, o ne aiškintis, kas būtų geriau kaimo gyventojams.

Daiva BARTKIENĖ 

AUTORĖS nuotr.

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Paviešėti svečiose šalyse yra pra­­vartu ne tik dėl to, kad atgauni jė­gas, pailsi, daug pamatai ir su­ži­nai, pagaliau – išvengi šaltojo ne­šildymo laikotarpio, bet ir dėl ly­ginamojo efekto. Žinoma, aklai lyginti kainas, gyvenimo lygį, vie­šą­ją tvarką ar tautinį mentalitetą yra neprotinga. Tai tas pats kaip sa­kyti, jog ana šalis geresnė, nes ten šil­čiau...

Česlovas IŠKAUSKAS

Tęsinį skaitykite „Šilalės artojo“ Nr. 79

Spalio 20 d. 18.30 valandą Žvejų rūmų didžiojoje salėje operetės gerbėjus įtrauks „Operetės fiesta", kurioje  dainuos talentingiausi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistai. Gros Muzikinio teatro simfoninis orkestras, diriguojamas vienintelio KVMT garbės dirigento Stanislavo Domarko. 

Teatralizuotame koncerte „Operetės šventė" dainuos Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Judita Butkytė-Komovienė, Beata Ignatavičiūtė, Loreta Ramelienė, Rosana Štemanetian, Rasa Ulteravičiūtė – Kazlauskienė, Tadas Jakas, Kęstutis Nevulis, Mindaugas Rojus, Šarūnas Šapalas, Farshad Abbasabadi, Valdas Kazlauskas, Vilius Trakys ir Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (vyriausias chormeisteris Vladimiras Konstantinovas). 

Išgirsime ištraukas iš Franz Lehar (1870–1948) operetės „Linksmoji našlė", Imre (Emmerich) Kalman (1883–1952) operečių - „Cirko princesė", „Bajaderė" ir „Čardašo karalienė". 

„Operetės fiestoje" jums dainuos operečių herojai, kurie žiūrovams daro didžiausią įspūdį, skatina juos kelionei į laimę, džiaugsmą, suteikia pasitikėjimą savimi... Juk operetė toks žanras, kur kulminacija visada su laimingu finalu. Operetė – jaunystės pasaka, kuria klausytojai kuo vyresni, tuo labiau žavisi. Todėl visų laukiame „Operetės fiestoje"!",- kviečia dirigentas Stanislavas Domarkas. 

Stanislavas Domarkas - ilgametis Klaipėdos ir Kauno valstybinių muzikinių teatrų vadovas, Mažosios Lietuvos simfoninio orkestro įkūrėjas, tarptautinių festivalių sumanytojas, nacionalinių veikalų pastatymų muzikiniuose teatruose puoselėtojas ir vienintelis KVMT garbės dirigentas. 

KVMT inf. 

Publikos noras pamatyti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) miuziklą „Čikaga" – neslūgsta. Dėl šios priežasties bene populiariausias visų laikų miuziklas atgimsta ir išvyksta į dar vieną turą per didžiausias šalies arenas. Paskubėkite nusipirkti bilietus, nes gruodžio mėnesį net šimtus žiūrovų talpinančiose arenose ima stigti vietų.  

Gruodžio 15 d. „Čikaga" bus rodoma Klaipėdos „Švyturio" arenoje, gruodžio 17 d. – Šiaulių arenoje, gruodžio 20 d. - Kauno „Žalgirio" arenoje.  

„Šiemet atnaujinta prieš keturis metus KVMT pastatyto Brodvėjaus miuziklo licencija, tad šį spektaklį galime vadinti nauja premjera",- akcentuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovė Laima Vilimienė. 

Kadangi Johno Kanderio miuziklas „Čikaga" yra pritaikytas didesnėms erdvėms, arenoms, jame išvysite daugiau artistų nei Brodvėjuje rodomame spektaklyje. Lietuviška „Čikaga" įtraukia visus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro meno kolektyvus: baleto trupę, chorą ir orkestrą.  

Pagrindiniai moterų vaidmenys patikėti - žaviajai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistei Beatai Ignatavičiūtei (Velma Keli) ir charizmatiškai kviestinei solistei Viktorijai Zeilikovičiūtei (Roksė Hart). Kaip Bilis Flynas sugrįžta temperamentingasis Rokas Spalinskas, taip pat scenoje dainuos klaipėdiečiams gerai pažįstama Kristina Jatautaitė (Mama Morton), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistai: Tadas Jakas (Eimosas Hartas), Rita Petrauskaitė (Merė Sanšain), Gytis Šimelionis (Seržantas Fogartis), Martynas Kazlauskis (Aronas), Valdas Kazlauskas (Teisėjas), Vytautas Bytautas (Teismo klerkas), Vilius Trakys (Martinas Harisonas), Ernesta Stankutė (Mona), Oksana Auškalnytė-Mockuvienė (Lizė), Vitalija Trinkė (Enė), Živilė Subačiūtė (Džiunė) ir kiti. 

„Čikaga" – tai muzikinė baudžiamojo teisingumo satyra, pasakojanti apie dvi dėmesio ir pripažinimo siekiančias žudikes. Miuziklas persmelktas seksualumo ir ironijos. Būti žinomu – siekiamybė. Nesvarbu, kur bebūtum ir ką darytum, tavo gyvenimo prasmė – šviesti spindinčia žvaigžde. Tavo pasirodymas „sukamas" kaip šou, vaizdo klipas ar dar vienas sensacingas nusižiovavimas. Tai gyvenimas dėl žinutės pirmajame puslapyje, dėl antraštės, blizgučių, šlovės alėjos. Todėl nieko nėra šventa ir visos priemonės geros. Būtis savaime subalansuota ieškoti naujos intrigos. Įdomiausia, kad tokius „garsius" veikėjus žmonės linkę garbinti, teisinti, lipdyti iš jų idealus...  

Miuziklas satyriškai žvelgia į teisingumo sąvoką, kuria apsiginklavę šio „teatro žaidėjai" tampa šou egzistencijos įkaitais. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro režisierės Rūtos Bunikytės interpretacijoje XIX a. trečiojo dešimtmečio Čikagos miesto kriminalinės teisybės paieškos susipina su stilingu nuteistųjų seksualumu ir paverčia kalėjimo sienas šiuolaikiška žvaigždžių kalve – teisingumo šou, kuriame egzistuoja savos taisyklės.  

Prie dirigento pulto stoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro dirigentas, bene daugiausia miuziklų dirigavęs, Vladimiras Konstantinovas, miuziklo scenografė – Renata Valčik, choreografė – Inga Briazkalovaitė, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. 

Daugiau informacijos www.klaipedosmuzikinis.lt 

„Ar žinote, kad pas mus dirbusi jūsų žemietė Viktorija Aleksenko statė nuostabius spektaklius, dirigavo vaikų bei suaugusiųjų chorams ir buvo labiausiai mokinių mylima mokytoja?“ – paklausė Vilhivkos mokyklos direktorė Svetlana Serikova, rodydama bombų apgriautą ir sudegusį jos pastatą.

„Ji buvo pedagogė iš didžiosios raidės. Bet kovo 8-ąją mirusi 86-erių V. Aleksenko buvo palaidota paskubomis ir slapta, nors taikos metu į jos laidotuves būtų suplūdęs visas kaimas, nes ją visi pažinojo ir gerbė, ji išauklėjo net tris mūsų gyventojų kartas“, – sakė direktorė.

S. Serikova liūdnai pasakojo, jog Vilhivkoje vyko labai aršios kovos, kaimelio gyventojai tūnojo rūsiuose, bijodami nubėgti net iki tualeto. Okupantai buvo nurodę mirusius žmones laidoti kiemuose, nes turbūt bijojo, kad, atėję į kapines kalvos viršuje, vietiniai pamatys priešo išsidėstymą ir apie tai informuos ukrainiečių karius...

Kai vienas jaunuolis nepaklausė draudimo ir su keliais draugais palaidojo nuo skeveldros žuvusią savo mamą, okupantai ėmė šaudyti, o nuo atskridusios kulkos žuvo du dvidešimtmečiai.

V. Aleksenko mirė praėjus kelioms dienoms po šios tragedijos, todėl nuspręsta ją palaidoti arčiau namų esančiose senose apleistose kapinėse.

„Žinau, kad suvyniotą į kilimą kūną karučiu nuvežė ir paskubomis, tarp bombardavimų, palaidojo keturi buvę jos auklėtiniai“, – tikino S. Serikova.

Direktorė parodė, kas liko iš kabineto, kur buvo laikomi teatro rūbai ir kuriame mėgo laiką leisti lietuvė mokytoja. Pusė antrame aukšte buvusio kabineto po sprogimo nugarmėjo į apačią, o teatro rūbai dabar išsibarstę ant griuvėsių, kedenami vėjo ir plaunami lietaus.

Pasivaikščiojimas po sugriautą mokyklą, kai po kojomis šnara apdegę vadovėliai, o aplink mėtosi apdegusios kėdės ir stalai, kėlė slegiantį įspūdį. Liūdnai atrodė ir lietuvės butas, kuriame visi langai išdužę, dalis balkono nukritusi...

Paskambinęs vienturtei V. Aleksenkos dukrai Tatjanai Marynič, per karą iš Odesos pabėgusiai į Jungtinę Karalystę, sužinojau, kad mergautinė jos mamos pavardė buvo Novasz. Į Donecko regioną kartu su tėvais ji atsikraustė vaikystėje iš Vilniaus, kur prieš antrąjį pasaulinį karą kelis metus mokėsi ir lankė baleto mokyklą.

Tėvas stalinizmo epochoje buvo suimtas ir kartu su žmona bei dukra ištremtas į Sibirą. Dėl šios priežasties T. Marynič mamai nebuvo leista studijuoti universitete humanitarinių mokslų, tad ji tapo matematike. Vėliau užsispyrusi moteris visgi įgijo rusų kalbos ir literatūros mokslų baigimo diplomą, nes jos aistra buvo knygos ir menas.

„Ji turėjo daugybę fantastiškų idėjų, net tapusi pensininke, keliolika metų dirbo mokykloje, įkūrė knygos mylėtojų klubą, statė spektaklius, subūrė chorą, įsteigė sienlaikraštį, vežė mokinius į spektaklius Charkive ir net į ekskursijas Lietuvoje“, – pasakojo pedagogė Ana, tapti mokytoja nusprendusi iš susižavėjimo V. Aleksenkos asmenybe.

„Mama neakcentavo savo tautybės, ji augo Vilniuje, žydo ir lenkės šeimoje, vėliau gyveno Ukrainoje ir Rusijoje. Tačiau apie Lietuvą visada kalbėjo su didele meile, gal todėl jie ir vadino ją lietuve“, – svarstė jos dukra T. Marynič.

Beje, ji teigė prašiusi mamą globojusios mokytojos nesakyti jai, kad Rusija užpuolė Ukrainą ir vyksta karas, nes bijojo, jog tokia žinia ją gali sukrėsti.

„Ji taip ir nesuprato, kad esame okupuoti, nes klausa buvo visai nusilpusi, ji negirdėjo gatvėse griaudžiančių sprogimų“, – patvirtino ligonę globojusi pradinių klasių mokytoja Jekaterina Kravčenko.

Viktorija esą vien stebėjosi, kaip galėjo vasario mėnesį pradingti centrinis šildymas ir elektra, ir vis klausė, kada gedimai bus pašalinti...

Per okupaciją iš Vilhivkos, kur gyveno apie 2000 žmonių, pabėgo dauguma, kaime liko vos keliolika. Oficialiai skelbiama, jog kaimelio okupacija tęsėsi mėnesį, bet iš tikrųjų kovos vyko du mėnesius. Mat ukrainiečių išstumti okupantai įsitvirtino gyvenvietėse bei miškuose ir visą mėnesį siekė atsikovoti Vilhivką. Apie tai papasakojo J. Kravčenkos sutuoktinis Jurijus.

„Mes tikėjomės, kad karas greitai baigsis, galėsim perlaidoti ir tinkamai pagerbti V. Aleksenko, tačiau po jos mirties mūšiai tapo dar nuožmesni, kaime beliko vos keliolika žmonių“, – tikino vyriškis.

Jekaterina prisiminė, kaip po kojomis šaudė ant kalvos įsitaisęs snaiperis, o į kiemą atskridusi bomba sužeidė šunį vedžiojusį kaimyną. Ji paskambino gelbėtojams, bet šie atsakė, jog neatvyks, nes privažiavimas į Vilhivką yra užminuotas. Todėl teko patiems degtine plauti bičiulio žaizdą ir ją susiūti.

„Gyvenime nebuvau to dariusi, tačiau privalėjau susiūti paprasta adata ir siūlu, nes kitaip negalėjome sustabdyti kraujavimo“, – prisiminė pedagogė, žaizdą siuvusi pasišviečiant žvake, nes elektros nebuvo.

Vilhivka mano apsilankymo metu atrodė kaip išmirusi, nes gyventi grįžo vos keli šimtai žmonių. Dalis jų neturi kur apsistoti, nes namai yra sugriauti, tačiau dauguma bijo čia likti, kadangi baiminasi, jog okupantai gali grįžti.

„Kai karas baigsis, mes mylimą lietuvę mokytoją perlaidosime gražiai. Bet kol kas čia nesaugu ir visų galvos yra užimtos kitais rūpesčiais“, – sakė J. Kravčenko ir palinkėjo būti atsargiam karo zonoje.

Eldoradas BUTRIMAS

AUTORIAUS nuotr.

Be karo Ukrainoje, tema numeris vienas yra brangymetis, kuris taip pat yra to karo pasekmė. Pabrango ir vis dar brangsta elektra, dujos, degalai, o su jais ir visos pre­kės – kainų pasiutpolkei galo dar nematyti. Dėl to kaltiname valdžią ir politikus. Bet ar mes patys dėl to nė kiek ne­same kalti?

Daugiau nei dešimtmetį šalies gyventojai buvo raginami keisti senų asbestinių stogų dangas, kokių kaimo vietovėse yra didžioji dauguma. Pasinaudodami teikiama parama, galėjome ne tik seną kenksmingą asbestą pakeisti naujomis, šiuolaikinėmis dangomis, bet tuo pačiu ir apšiltinti pastoges bei šitaip sutaupyti nemažai šilumos. Iš pradžių reikalavimai buvo griežti, vėliau, atsižvelgiant į žmonių vangumą, sąlygos kelis kartus lengvintos. Tačiau kiek yra tuo pasinaudojusiųjų?

Milijonai skiriami ir senų daugiabučių modernizavimui, kurį įgyvendinus, sumažinti šiluminės energijos suvartoji­mo sąnaudas galima net 40 proc. Milijonai paramos, leng­vatos pensininkams, bet štai vis tiek atsiranda daugiabučių gyventojų, kurie prieš renovaciją kone „su šakėmis“ stoja. O juk pakeitus stogą, apšiltinus sienas, modernizavus šildymo sistemą bei pan., šiluma būtų pigesnė. Tačiau virkaujančių yra daugiau, nei pasinaudojan­čiųjų tuo, kas siūloma. Beje, milijonai buvo numatyti ir geo­terminio šildymo sistemai įsirengti.

Pastaruoju metu kalbama, rašoma ir raginama rengtis saulės elekt­rines. Skelbiama, jog parama gali siekti nuo 30 iki 50 proc. elektrinės įsirengimo vertės. Bet kiek šia parama yra susidomėjusių? 

Taigi, kodėl nepasinaudojame tuo, kas mums kone per prievartą brukama? Kodėl iki užkimimo keikiame brangy­metį, tačiau nė trupučio atsakomybės neprisiimame sau?

„Nežinojome, nesupratome, niekas nepaaiškino, kur kreiptis, išsigandome rūpesčių, be to, esame paprasti kaimiečiai, o ir kiek mums čia beliko“, – toks ar panašus būna pasiaiškinimas. Bet ar tikrai taip? Beveik kiekvienas mūsų, tegul ir visai senukai, turime vaikus, kurie dažniausiai yra mokslus baigę, šiandienos technologijose susigaudo, naršo po kompiuterius. Kodėl jie nepataria savo tėvams, kas tik­rai yra naudinga? Žinoma, yra dalis vienišų, kurie neturi vaikų, artimųjų ar kitų, kas juos paprotintų. Tačiau ir jie negyvena kaip atsiskyrėliai, be bend­ravimo. Ir svarbiausia – juk tam yra seniūnijos, socialiniai darbuotojai, įvairios socia­linės paskirties įstaigos, kurių pa­reiga pasirūpinti nesuprantančiais ar nežinančiais.

Be jokios abejonės, keikti valdžią ir politikus, ieškoti kal­tų gal ir nesunku, tik vargu, ar dėl to pasidarys šilčiau bei pigiau. Ir jau tikrai nei valdininkai, nei politikai dėl mūsų gerbūvio nesuka galvos – jiems svarbiausia jų pačių gerovė bei galimybė netrukdomiems veikti pasiskirstytose įtakos zonose. Todėl jei norime gyventi bent kiek patogiau ir geriau, turime stengtis patys – kiekvienas padarykime tai, kas nuo mūsų priklauso, susitelkime ir įveiksime visas negandas. Jeigu jau ukrainiečiai apkasuose, tarp griuvėsių, nepraranda vilties išgyventi, tai mes tikrai neprapulsime. 

Nijolė PETROŠIŪTĖ